Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.07.21; 20:32
laidotuvės
Išlydėjome Lietuvos Romuvos Krivį Joną Jaunių Trinkūną
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 20 d. eidamas 75-tus metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).
Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.
1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.
Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, taigi švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.
1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.
Tuomet bemaž dviems dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.
Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.
Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.
1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.
2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.
1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.
2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.
Tačiau, deja, iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas.
Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale užrašyti žodžiai:
„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“
Informacijos šaltinis – www.alkas.lt
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: etnokultūrinio judėjimo pradininkas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas su bendraminčiais pagoniškų apeigų metu.
2014.01.22; 09:03
Išlydėjome poetą Marcelijų Martinaitį
Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,
Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
Esu aš.
Žvilgsnis –
Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.
Dešinė kiek sulenkta –
Norėtų ją uždėt ant peties
Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:
Ten nieko neliko, kur stovim –
Viskas perrausta, skendi piktžolėse.
Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.
Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?
Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?
Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,
Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?
Kad jinai greitai susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,
Pikta –
Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt,
Kad jau mirę tėvai,
Kad nieko nėra,
Kas matyti toj nuotraukoj?
O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,
Dar neapviltas mano gyvenimo:
Jis nežino, kas būsiu,
Kur gyvensiu,
Kad rašysiu eilėraščius,
Kad bus kita moteris,
Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,
Drovėtųsi būti pakalbintas,
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas
Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:
Knygą, geresnį drabužį,
Užrašyt palikimą.
Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.04.09
Margaret Tečer davė nurodymus, kokios turi būti jos laidotuvės
Buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer žengė drąsų žingsnį. Savo artimiesiems Margaret Tečer papasakojo, kaip privalo būti surengtos jos laidotuvės. Buvusi britų Ministrė Pirmininkė, dėl savo griežto, nepalaužiamo charakterio ir nuolatinės Sovietų Sąjungos kritikos sulaukusi “Geležinės ledi” titulo, smulkiai nurodė, kaip ją privalu palaidoti.
Laidotuvių ceremonija, beje, planuojama jau seniai – nuo 2007-ųjų metų. Pradėta ruoštis laidotuvėms iš anksto dėl to, kad renginiai, kuriuose privalu dalyvauti Didžiosios Britanijos karalienei, negali būti planuojami bet kaip, be išankstinio skrupulingo pasiruošimo.
Continue reading „Margaret Tečer davė nurodymus, kokios turi būti jos laidotuvės”
Atsisveikinome su didžiuoju Poetu
Keturias dienas buvome su didžiuoju poetu Justinu Marcinkevičiumi.
Istorinėje Mokslų Akademijos salėje, kur paskutinį kartą jis viešai kalbėjo… Palangoje, netoli Birutės kalno, netoli jūros… Druskininkuose, kur per dvi savaites jis dieną naktį rašė “Mindaugą”… Prienuose, gimtinėje, kur jis atsisveikino su Marcinkevičių gimine, su maumedžiu ir šimtamete obelimi, su mokykla… Čia jį ne kartą matėme sėdintį su Tėvu, kalbantį apie Motiną, kurios taip anksti neteko…
Čia daugelis pirmą kartą išgirdome, kaip jis, mėnesį tardytas Marijampolės saugume, alkanas pėsčias grįžo namo. Niekada nepamiršiu jo veido, kai kalbėjo apie kopūstų sriubą ir šutintas bulves. Tokių kopūstų net mylimoji žmona Genutė neišvirdavusi.
Miestų gatvėse su ašaromis akyse kalbėjome apie jo išmintį, gerumą, meilę Lietuvai. Gražiai, teisingai, nuoširdžiai prie jo karsto, prie kapo duobės kalbėjo Prezidentė, rašytojai, literatūros kritikai, Sąjūdžio bendražygiai. Bet niekas negalėjo prilygti Justinui Marcinkevičiui, jo poetiniam, publicistiniam žodžiui. Kai šie iškilūs žmonės kalbėdavo – gražiai, teisingai, prasmingai kalbėdavo, – aš vis pagalvodavau: o Justinas Marcinkevičius tą patį pasakytų kitaip, originaliau, nepakartojamai. Neturime poeto, menininko, piliečio, kuris prilygtų Justinui Marcinkevičiui – mūsų laikų Maironiui. O Justiną Marcinkevičių turime ir turėsime.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.02.20
