Iki šiol apie 30 pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų pareiškė atvyksiantys pagerbti mirusio buvusio Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco.
 
Tarp politikų, turinčių dalyvauti pirmadienį Paryžiuje numatytose didžiulėse pamaldose už mirusį J. Chiracą, yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Italijos prezidentas Sergio Mattarella ir Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris taip pat planuoja atvykti į pamaldas už mirusįjį.
 
J. Chiraco pagerbti atvyks ir buvę užsienio valstybių lyderiai, kurie glaudžiai bendradarbiavo su J. Chiracu. Tai buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas.
 
J. Chiracas mirė praėjusį ketvirtadienį, būdamas 86 metų amžiaus. Jo politinė karjera truko ne vieną dešimtmetį, jis 12 metų ėjo Prancūzijos prezidento pareigas. Prieš tai J. Chiracas ėjo Paryžiaus mero ir premjero pareigas.
 
Pasklidus žiniai apie J. Chiraco mirtį, į Prancūziją iš viso pasaulio plūdo užuojautos. Vis dėlto kai kuriems vėl iškilo klausimų ir abejonių, kiek iš tiesų jis pasiekė per ilgą savo vadovavimą, ir vėl buvo atkreiptas dėmesys į buvusiam prezidentui pareikštus kaltinimus dėl korupcijos.
 
Nepaisant to, laikraščio „Le Journal du Dimanche“ paskelbtos apklausos rezultatai rodo, kad prancūzai laiko J. Chiracą geriausiu šiuolaikinės epochos Prancūzijos prezidentu, kartu su Charles’iu de Gaulle’iu.
 
Sekmadienį tūkstančiai prancūzų atėjo į Invalidų rūmus Paryžiuje atsisveikinti su buvusiu prezidentu.
 
Pirmadienį, kuris paskelbtas nacionaline gedulo diena, J. Chiracas bus pagerbtas tylos minute Prancūzijos mokyklose ir visuomeniniuose pastatuose. 9.00 val. Grinvičo vidutiniu laiku (12.00 val. Lietuvos laiku) karstas su buvusio šalies prezidento palaikais bus išvežtas iš Invalidų rūmų.
 
Paryžiaus gatvėmis jį lydės kareiviai. Karstas bus atvežtas į Šv. Sulpicijaus bažnyčią, kur ir bus surengtos mišios už mirusįjį.
 
Privačios šeimos laidotuvės vyks tą pačią dieną. J. Chiracas bus palaidotas Montparnaso kapinėse šalia savo dukters Laurence. Vyriausioji J. Chiraco duktė mirė 2016 metais, būdama 58 metų amžiaus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.30; 10:32

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.
Praėjus septyniems mėnesiams po senatoriaus Johno McCaino mirties JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė nesulaukęs padėkos už jo laidotuves, praneša agentūros AP ir „Reuters“. 

„Aš leidau, kad jis būtų palaidotas taip, kaip jis norėjo. Kaip prezidentas aš turėjau tam duoti leidimą, – sakė D. Trumpas. – Aš nesulaukiau padėkos, bet viskas gerai“.

J. McCainas mirė praėjusį rugpjūtį nuo smegenų vėžio. Gedulo iškilmės vyko Kapitolijuje. D. Trumpas į iškilmes nebuvo pakviestas, nes taip norėjo J. McCainas. Ekspertai pabrėžia, kad pašarvojimas Kapitolijuje buvo Kongreso reikalas, o ne prezidento.

JAV prezidentas jau kurį laiką užsipuola J. McCainą. Antradienį D. Trumpas Ovaliniame kabinete reporteriams sakė: „Aš niekuomet nebuvau Johno McCaino gerbėjas“. Po dienos jau Ohajuje prezidentas teigė: „Jei sąžiningai, aš niekad jo ypatingai nemėgau“.
Atsisveikinimas su mirusiu senatoriumi J. McCainu. EPA-ELTA nuotr.

Senatoriaus duktė sukritikavo D. Trumpą už pakartotines atakas. Meghan McCain pareiškė, kad prezidentas pasiekė „naują dugną“, kritikuodamas žmogų, kurio nebėra.

Respublikonai taip pat sakė nesuprantantys D. Trumpo teiginių. JAV senatorius Johnny’is Isaksonas teigė, kad ne tik J. McCaino šeima, bet ir žmonės nusipelno daugiau nei D. Trumpo juodinimai.

Buvęs kandidatas į prezidentus ir buvęs senatorius Mittas Romney’is tviteryje gyrė J. McCainą ir kritikavo prezidentą: „Aš negaliu suprasti, kodėl prezidentas dar kartą juodina tokį pavyzdinį žmogų kaip mano draugas Johnas McCainas“.

D. Trumpo ir J. McCaino santykiai buvo paženklinti abipusės paniekos. Tai buvo aišku jau per D. Trumpo rinkimų kampaniją 2015 ir 2016 metais. Kai D. Trumpas paskelbė norįs tapti prezidentu ir Meksikos imigrantus pavadino „nusikaltėliais“ ir „prievartautojais“, J. McCainas pareiškė, kad tai „šlykštu“.

D. Trumpas šiek tiek vėliau aiškino, kad J. McCainas nėra karo didvyris, nes per Vietnamo karą buvo paimtas į nelaisvę. „Man patinka žmonės, kurie nebuvo paimti į nelaisvę“, – teigė jis. J. McCainas, būdamas JAV karinio laivyno pilotas, Vietname pateko į nelaisvę ir buvo kankinamas.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.22; 06:00

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…“ Knygos viršelis

Aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą Alfonsą Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.

Penktadienio rytą karstą su A. Ramanausko-Vanago palaikais, kurį į Didįjį universiteto kiemą įnešė Lietuvos kariai, pasitiko jo dukra Auksutė, vaikaičiai, kiti artimieji, pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. 

Skambant antruoju Lietuvos himnu vadinamai giesmei „Lietuva brangi“ karstą į bažnyčią palydėjo ir kariuomenės vadai, bendražygiai.

Išreikšti pagarbą šiai iškiliai asmenybei galės kiekvienas.

Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.

Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.

13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.

Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

ELTA primena, kad Lietuvos pedagogo, žurnalisto, karininko, rezistento, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio.

1918 metų kovo 6 dienos Niu Britene, JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas po suėmimo ir žiaurių kankinimų nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną, būdamas 39 metų.

A.Ramanausko-Vanago artimieji jį mato ne kaip privatų asmenį, o kaip valstybės žmogų.

„Tai yra visos Lietuvos žmogus, nes jis atidavė save Lietuvai ir Lietuva jo nepamiršta“, – yra sakiusi sakė A. Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Partizanų vado vaikaitė – pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė prisimena senelės – A. Ramanausko-Vanago žmonos žodžius, kad garsusis jos vyras niekada nesuabejojo savo pasirinkimu kovoti ir siekti nepriklausomos Lietuvos.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

„Tai yra valstybės žmogus. Jis savo gyvenimą atidavė Lietuvai. Tai nėra privatus asmuo, mes jį matome kaip valstybės žmogų“, – paklausta, kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti sakė I. Jancevičienė.

A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.

Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Kaip skelbė ELTA, A.Ramanauskas-Vanagas 1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Buvo suimtas 1956 metais ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai paskelbė, kad mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

Tiesa, LGGRTC istorikas Darius Žygelis ragina nedaryti skubotų išvadų – kad būtų galima tvirtinti, jog politiniams kaliniams buvo taikytos išskirtinės mirties bausmės, reikia atlikti detalesnius Našlaičių kapinėse palaidotų palaikų tyrimus. 

LGGRTC taip pat nustatė, kad jau po paskelbto mirties nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.

Aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą Alfonsą Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tyrėjai taip pat informuoja, kad generolas sovietų buvo žiauriai kankinamas – jo akiduobės gilumoje aptikti sužalojimai, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. „Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant A. Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje“, – teigė tyrėjai. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 metais – dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 ir 1950 metais Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai: 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. Jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

Kaip skelbė ELTA, Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais, o Vyriausybė patvirtino 100-ųjų gimimo metinių minėjimo planą. Parengta plati kultūrinė, edukacinė, mokslinė programa, kuri padės plačiau atskleisti iškilią asmenybę, parodys Lietuvos laisvės kovų kelią.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-05

 

J. McCaino palaikai pašarvoti Kapitolijuje Vašingtone. EPA-ELTA nuotr.

Senatoriaus Johno McCaino palaikai penktadienį pašarvoti Kapitolijuje Vašingtone. Čia su juo jau atsisveikino kongresmenai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai. Prezidento Donaldo Trumpo tarp jų nebuvo.

„Prezidentas paprašė manęs dėkingos šalies vardu būti čia, – per ceremoniją Vašingtone sakė viceprezidentas Mike’as Pence’as. – Mes visuomet prisiminsime, kad Johnas McCainas tarnavo savo šaliai – ir Johnas McCainas savo šaliai tarnavo garbingai“. M. Pence’as pavadino J. McCainą „Amerikos patriotu“.

J. McCainas buvo D. Trumpo priešininkas Respublikonų partijoje. J. McCainas penktadienį pašarvotas Kapitolijuje – tokia garbė, pasak M. Pence’o, iki šiol teko tik 30 amerikiečių.

Dabar su J. McCainu gali atsisveikinti ir piliečiai. Politikas 1982-aisiais buvo išrinktas Atstovų Rūmų nariu, o nuo 1986 metų iki savo mirties praėjusį šeštadienį buvo senatorius. 2008-aisiais J. McCainas buvo respublikonų kandidatas į prezidentus, tačiau rinkimuose pralaimėjo demokratui Barackui Obamai.

Šeštadienį Nacionalinėje katedroje Vašingtone įvyks gedulo iškilmės J. McCainui pagerbti. Čia kalbas pasakys B. Obama bei buvęs prezidentas George’as W. Bushas.

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Prie Kapitolijaus nuo ankstyvo ryto amerikiečiai laukė, kad galėtų atsisveikinti su J. McCainu. „Jis daugiau galvojo apie šalį nei apie partiją ir politiką“, – sakė 51-erių Kevinas Wisniewskis. 18-metė Rebecca Radillo pabrėžė: „Johnas McCainas buvo Amerikos didvyris“. 65-erių Danas Goldenas pridūrė: „Aš esu demokratas, tačiau Johnas McCainas mums parodė, kad jam buvo svarbus kiekvienas“.

Praėjusiomis dienomis galimybę atsisveikinti su J. McCainu jau turėjo jo gimtosios Arizonos valstijos piliečiai. Buvęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas, kurį, nepaisant narystės skirtingoms partijoms, su J. McCainu siejo ilgametė draugystė, per gedulo pamaldas Fenikse pavadino velionį „gigantu tarp mūsų“.

J. Bidenas, kuris kalbėdamas graudinosi, teigė esąs įsitikinęs, kad J. McCaino politiniai darbai ir po jo mirties turės didelę įtaką. „J. McCaino įtaka Amerikoje tęsiasi“, – pabrėžė jis.

Senatoriui praėjusį trečiadienį būtų sukakę 82-eji. Jis mirė praėjusį šeštadienį nuo smegenų vėžio.

Sekmadienį J. McCainas bus palaidotas Jūrų laivyno akademijos Anapolyje (Merilando valstija) teritorijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.01; 05:55

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.21; 20:32

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 20 d. eidamas 75-tus metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią  galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir  sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, taigi švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą  iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.

Tuomet bemaž dviems dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.

Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.

1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.

Tačiau, deja,  iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas.

Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale užrašyti žodžiai:

„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“

Informacijos šaltinis – www.alkas.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: etnokultūrinio judėjimo pradininkas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas su bendraminčiais pagoniškų apeigų metu.

2014.01.22; 09:03

Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,

Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,

Esu aš.

Žvilgsnis –

Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.

Dešinė kiek sulenkta –

Norėtų ją uždėt ant peties

Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:

Ten nieko neliko, kur stovim –

Viskas perrausta, skendi piktžolėse.

Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.

Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?

Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?

Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,

Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?

Kad jinai greitai susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,

Pikta –

Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt,

Kad jau mirę tėvai,

Kad nieko nėra,

Kas matyti toj nuotraukoj?

O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,

Dar neapviltas mano gyvenimo:

Jis nežino, kas būsiu,

Kur gyvensiu,

Kad rašysiu eilėraščius,

Kad bus kita moteris,

Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,

Drovėtųsi būti pakalbintas,

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas

Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:

Knygą, geresnį  drabužį,

Užrašyt palikimą.

Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.09

tecer_2

Buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer žengė drąsų žingsnį. Savo artimiesiems Margaret Tečer papasakojo, kaip privalo būti surengtos jos laidotuvės. Buvusi britų Ministrė Pirmininkė, dėl savo griežto, nepalaužiamo charakterio ir nuolatinės Sovietų Sąjungos kritikos sulaukusi “Geležinės ledi” titulo, smulkiai nurodė, kaip ją privalu palaidoti.

Laidotuvių ceremonija, beje, planuojama jau seniai – nuo 2007-ųjų metų. Pradėta ruoštis laidotuvėms iš anksto dėl to, kad renginiai, kuriuose privalu dalyvauti Didžiosios Britanijos karalienei, negali būti planuojami bet kaip, be išankstinio skrupulingo pasiruošimo.

Continue reading „Margaret Tečer davė nurodymus, kokios turi būti jos laidotuvės“

Keturias dienas buvome su didžiuoju poetu Justinu Marcinkevičiumi.

Istorinėje Mokslų Akademijos salėje, kur paskutinį kartą jis viešai kalbėjo… Palangoje, netoli Birutės kalno, netoli jūros… Druskininkuose, kur per dvi savaites jis dieną naktį rašė “Mindaugą”… Prienuose, gimtinėje, kur jis atsisveikino su Marcinkevičių gimine, su maumedžiu ir šimtamete obelimi, su mokykla… Čia jį ne kartą matėme sėdintį su Tėvu, kalbantį apie Motiną, kurios taip anksti neteko…

Čia daugelis pirmą kartą išgirdome, kaip jis, mėnesį tardytas Marijampolės saugume, alkanas pėsčias grįžo namo. Niekada nepamiršiu jo veido, kai kalbėjo apie kopūstų sriubą ir šutintas bulves. Tokių kopūstų net mylimoji žmona Genutė neišvirdavusi.

Miestų gatvėse su ašaromis akyse kalbėjome apie jo išmintį, gerumą, meilę Lietuvai. Gražiai, teisingai, nuoširdžiai prie jo karsto, prie kapo duobės kalbėjo Prezidentė, rašytojai, literatūros kritikai, Sąjūdžio bendražygiai. Bet niekas negalėjo prilygti Justinui Marcinkevičiui, jo poetiniam, publicistiniam žodžiui. Kai šie iškilūs žmonės kalbėdavo – gražiai, teisingai, prasmingai kalbėdavo, – aš vis pagalvodavau: o Justinas Marcinkevičius tą patį pasakytų kitaip, originaliau, nepakartojamai. Neturime poeto, menininko, piliečio, kuris prilygtų Justinui Marcinkevičiui – mūsų laikų Maironiui. O Justiną Marcinkevičių turime ir turėsime.

 Vytauto Visocko nuotr.

2011.02.20