Ketvirtadienį Seime bus pristatyta nacionalinio mokinių piešinių konkurso „Mes užaugome laisvi“, skirto Laisvės gynėjų dienai paminėti, darbų paroda.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Parodą atvers ir geriausių darbų autorius apdovanos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Sveikinimo žodį tars Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktorius Algirdas Sakevičius, mokinių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros profesorius Jonas Kazlauskas. Koncertuos Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai.

Laisvės gynėjų dienai skirto konkurso organizatorius – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Dailės mokytojų asociacija – antrą kartą pakvietė 7-18 metų Lietuvos mokyklų mokinius pažinti, apmąstyti ir pasirinkta menine raiška atspindėti praeities ir dabarties sąsajas.

Vertinimo komisijai buvo pateikti 523 piešiniai, kurie buvo įvertinti trijose amžiaus grupėse: I amžiaus grupė (7-10 metų), II amžiaus grupė (11-14 metų) ir III amžiaus grupė (15-18 metų). Kiekvienoje jų išrinkti 5 laureatai, įdomiausiai interpretavę konkurso temą. Komisiją džiugino ir darbų mastas, ir temos interpretacijų gausa, ir dailės žanrų įvairovė. Mokiniai rinkosi vaizduoti istorines scenas, partizanų kovos siužetus, šių dienų atpažįstamus objektus ir svajones apie ateitį. Jauniausieji dailininkai išsiskyrė interpretacijų įvairove, jų darbeliuose dominuoja valstybiniai simboliai, Trispalvė. 

„Parodoje eksponuojami darbai atskleidžia, kad jaunoji karta, gimusi ir augusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, giliai ir savitai suvokia Laisvę“, – pažymi konkurso organizatoriai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.10; 05:30

Seime surengta paroda „Karas po karo“. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.

Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.

Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.

Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.15; 06:40

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00

Atsiėmusi 2017-ųjų metų Laisvės premiją disidentė Nijolė Sadūnaitė praktiškai visą savo pasisakymą iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime skyrė buvusiam Garliavos skandalui.

Ji prisiminė ne tik skandalingų įvykių ir bylų aplinkybes, bet taip pat pareikalavo iš valstybės vadovų iki Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo – jai ir visuomenei pateikti neginčijamus įrodymus, ar skandalo epicentre buvusi mergaitė „yra gyva ir sveika“.

Nors po šios istorijos praėjo nemažai laiko, N. Sadūnaitė reiškė susirūpinimą dėl mergaitės pagrobimo Garliavoje. Jos teigimu, per šį „brutalų neteisybės aktą dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų, nei neutralizuojant teroristą Bin Ladeną“.

Iškilmingo posėdžio dalyvius nustebino tokia laureatės kalba.

Po minėjimo paklausta žurnalistų, kaip ji jaučiasi gavus premiją, N. Sadūnaitė sakė, kad po savo tokios kalbos tikėjosi ir antrankių, ir cypės.

„Aš laukiau, kad po mano tos kalbos man antrankiukus ir į cypę, labai gerai maitina, valgai ir nemokamai gyveni, nemoki nei už būstą, nei už maistą“, – pajuokavo N. Sadūnaitė.

Žurnalistų apie laureatės kalbą paklaustas Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad „žmogus turi tą savo nuomonę, ji ją tvirtai turėjo nuo pat istorijos pradžios“, bet čia nėra tiesos.

„Nė viename žodyje nėra tiesos“, – trumpai pakomentavo S. Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.14; 06:34

Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika. 

Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.

Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.

Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.

Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.

Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.

Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.

Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų. 

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą. 

Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.12; 09:22

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Sausio 13-osios ryte S. Daukanto aikštėje kartu su 25 Sausio 13-osios mokyklos mokiniais įžiebs užrašą #Laisvė, simbolizuojantį prieš ketvirtį amžiaus apgintą Lietuvos nepriklausomybę.

Šalies vadovė visus vilniečius ir sostinės svečius kviečia nusifotografuoti prie šios šviesos instaliacijos ir naudojant žymą #Laisvė socialiniuose tinkluose pasidalinti, ką kiekvienam piliečiui reiškia laisvė ir nepriklausomybė. 

Continue reading „Sausio 13-ajai atminti – šviečiantis užrašas #Laisvė Daukanto aikštėje“

Šiandien Lietuva prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai buvo atremta ir nugalėta sovietų agresija, kai Laisvę labiau mylėjome nei gyvenimą, kai jautėmės esą vieninga tauta, kuriai reikalinga valstybė.

Portalas slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, pasakojančių apie šią įsimintiną dieną Lietuvos istorijoje.

Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

2016.01.16; 06:10

 

trylika_0

Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.

Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.

Gerasis Dieve,

Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.

Continue reading „Atmintis gyva“