Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis neatsakingu laiko buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako elgesį.
Šis trečiadienį mįslingai prakalbo apie galimą neteisėtą informacijos rinkimą vienoje iš nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų ir raštu kreipėsi Seimo valdybą, prašydamas svarstyti klausimą dėl laikinosios tyrimų komisijos sudarymo.
G. Landsbergio teigimu, tai, apie ką kalba V. Bakas, yra labai sunku įvertinti, nes, akcentuoja jis, pateiktos konkrečios informacijos ir faktų yra labai mažai. Politikas abejoja, ar V. Bako pareikšti būgštavimai dėl esą vykusio neteisėto kišimosi į rinkimų procesus ir neteisėto informacijos rinkimo bei jos naudojimo, nepateikiant konkrečių, tą įrodančių faktų, yra atsakingas elgesys.
„Praktiškai neįmanoma vertinti, kai tu nežinai, apie ką kalbama. Nežinau, ar taip daryti yra iki galo atsakinga – arba reikia atskleisti, jei yra kažkas, supažindinti visuomenę, ir tada mes žinotume, ką daryti. O dūmų uždangoje palikti viską… Tai atrodo nerimtai“, – „Žinių radijui“ teigė G. Landsbergis.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad mišriai Seimo narių grupei priklausančiam buvusiam NSGK pirmininkui V. Bakui trečiadienį paskelbus apie galimą neteisėtą informacijos rinkimą vienoje iš nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų, dabartinis komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas šaukia neeilinį posėdį. Jame bus išklausyti Generalinės prokuratūros bei Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovai.
V. Bakas trečiadienį kreipėsi į Seimo valdybą dėl galimai vykusio neteisėto kišimosi į rinkimų procesus, neteisėto informacijos rinkimo ir jos naudojimo.
Buvęs NSGK pirmininkas valdybą informavo, kad vienoje iš nacionalinių saugumą užtikrinančių vykdomųjų institucijų buvo renkama informacija apie žmones be įstatyme numatytų pagrindų bei daromas „galimai neteisėtas poveikis šalies vidaus politiniams procesams“.
Visgi rašte neatskleidžiama, kuri nacionalinį saugumą užtikrinanti institucija turima omenyje.
V. Bakas tvirtina, kad dėl galimai padarytos nusikalstamos veiklos kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), tačiau šių metų sausio 29 dieną jis iš minėtų institucijų gavo atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad prezidento Gitano Nausėdos sprendimas neskirti Luko Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus yra logiškas ir teisingas.
„Prezidento sprendimas logiškas ir teisingas. Panašu, kad tai dar vienas požymis augančio ne tik visuomenės, bet ir prezidento nepasitikėjimo šia valdančiąja dauguma, belaukiant dar ir VTEK sprendimo dėl premjero keliuko. Prezidentas renkasi teisingą kelią nebeinvestuoti savo pasitikėjimo į protekcionizmo skandaluose besimurkdančio premjero siūlymus, o kelia ministrams aukštesnę skaidrumo ir kompetencijos kartelę, kuri L.Savickui per aukšta. Sveikintinas prezidento kvietimas telkti partijas sutarimui dėl svarbiausių ateities, būsimos Vyriausybės darbų“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Prezidentas G. Nausėda atsisakė skirti L. Savicką į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Tai, kad šalies vadovas nemato L. Savicko, dirbančio S. Skvernelio ministrų kabinete, trečiadienį pranešė prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
Premjeras Saulius Skvernelis tuo metu teigia nujautęs, kad prezidentas neskirs L. Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus ir neatmeta, kad pagrindinė to priežastis – valdančiųjų sprendimai dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus.
„Matyt skyrimo į ministrus ir kitas pozicijas būdas bus panašus ir ateityje – tai, žinoma, pamatysime jau rudenį, kada po rinkimų bus formuojama nauja Vyriausybė“, – teigė S. Skvernelis, neatmesdamas galimybės, kad ekonomikos ir inovacijų ministerija gali likti be vadovo ir iki Seimo rinkimų rudenį.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.
Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.
Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.
Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.
Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.
Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“
Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis
Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.
Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?
Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.
Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.
Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?
Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.
Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?
Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.
Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?
Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.
Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?
Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.
Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.
Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.
Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?
Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.
Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.
Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).
Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.
Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.
Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.
Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.
Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.
Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.
Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.
Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.
Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.
Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto
Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.
Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.
Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne” niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?”. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine
„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.
Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.
Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.
Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.
Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.
X X X
Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas.
Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.
Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.
Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.
O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti
Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti jūsų, mielieji, sąžinei.
Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.
Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.
Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…
Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.
Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.
Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?
Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.
Žurnalistė Rūta Janutienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvusi žurnalistė Rūta Janutienė tapo Naglio Puteikio vadovaujamos Centro partijos „Gerovės Lietuva“ nare.
Seimo mandato nesėkmingai 2019 m. rudenį Žiemgalos apygardoje siekusi R. Janutienė taip pat buvo išrinkta Vilniaus skyriaus pirmininke. Iki šiol Vilniaus skyriui vadovavęs Kristupas Krivickas tapo Centro partijos Politinės tarybos pirmininku.
Išplatintame pranešime paskelbę apie naujieną, tiek R. Janutienė, tiek N. Puteikis akcentavo būtinybę kovoti su valstybės elitu.
„Reikia veiksmo. Procesas, prasidėjęs po to, kai V. Landsbergis uzurpavo valdžią ir išdavikiškai nustūmė į politikos paraštes tikrąjį atgimimo lyderį R. Ozolą, pasiekė kulminaciją. Dabar visi matome, kaip tariamas Lietuvos elitas su sovietinių nomenklatūrininkų šaknimis, į paraštes nustūmė ne tik eilinių žmonių interesus, bet ir Lietuvos, kaip suverenios valstybės, nacionalinius interesus”, – išplatintame pranešime cituojama R. Janutienė.
Savo ruožtu N. Puteikis džiaugėsi R. Janutienės apsisprendimu jungtis prie jo vadovaujamos partijos.
„Jos siekis atsiimti valstybę iš valdančiojo lobistinio elito ir sugrąžinti ją Lietuvos žmonėms yra apskritai svarbiausias mūsų bendros veiklos tikslas“, – kalbėjo Seimo narys N. Puteikis. Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Centro partijos „Gerovės Lietuva“ Politinės tarybos pirmininku tapęs K. Krivickas teigia, kad R. Janutienės prisijungimas prie partijos yra labai pozityvus ir dar aktyvesnei veiklai bendražygius telkiantis žingsnis.
Kaip skelbiama išplatintame pranešime, Centro partijos „Gerovės Lietuva“ kandidatų sąrašą į šių metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus ketina vesti R. Janutienė, K. Krivickas, N. Puteikis ir prof. P. Gylys.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gruodžio 10–21 dienomis atliktų apklausų duomenimis, už Centro partiją balsuotų mažiau nei 5 proc. balso teisę turinčių piliečių – 3,1 proc. (2019 m. lapkritį palaikymas siekė 2,1 proc.).
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicija kritiškai vertina premjero Sauliaus Skvernelio teiginius, kad prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
Pasak opozicijos lyderių, S. Skvernelis, viena vertus, neprisiimdamas atsakomybės už susisiekimo ministrą, vis giliau kasa konflikto duobę su prezidentu, kita vertus, pabrėžia jie, panašiais pareiškimais premjeras tiesiog rizikuoja valstybės nacionaliniais interesais.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už susisiekimo ministro neskaidrią veiklą.
„Susidaro įspūdis, kad premjeras yra chroniškai vengiantis pripažinti suklydęs ir prisiimti atsakomybę. O savo žodžiais vis giliau kasa konflikto su prezidentu duobę. Prezidentas, vasarą skirdamas Skvernelį premjeru, suteikė moralinį pasitikėjimo kreditą. Neprisiimdamas atsakomybės už savo ir savo aplinkos neskaidrią veiklą, premjeras nuvarė Vyriausybę į moralinį bankrotą“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat sako, kad premjeras tokiais pareiškimais tęsia konfliktą su prezidentu. Kartu, atkreipia dėmesį socialdemokratų lyderis, ministro pirmininko pareiškimų klausosi ne tik vidaus, bet ir tarptautinės bendruomenės veikėjai.
„Labai neišmintingas pareiškimas… Tokių panašių pareiškimų klausosi ne tik mūsų vidaus politikos vartotojai, bet taip pat ir mūsų kaimynai – tiek draugiški, tiek nedraugiški. Klausosi tiek mūsų strateginiai partneriai Lenkijoje, tiek mūsų geopolitiniai konkurentai Rusijoje. Pirmiausia vertinu šiuo aspektu“, – Eltai sakė G. Paluckas. Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jo teigimu, kai kurių apsižodžiavimų tarp įtakingų valstybės lyderių šalies viduje tiesiog gali nesuprasti Lietuvos partneriai užsienyje. Todėl, pabrėžė G. Paluckas, panašūs pareiškimai gali atsisukti ir prieš Lietuvos interesus.
„Santykiai tarp premjero ir prezidento šiuo metu ganėtinai šiurkštūs. Todėl tokių pareiškimų ar panašios Ezopo kalbos artimiausiu metu neišvengsime (…) Jeigu mes esame jau pripratę viduje, atleiskite už išsireiškimą, kapotis, tai mūsų kaimynai nėra prie to pratę ir gali nevienodai suprasti, o gal ir panaudoti tokius pareiškimus prieš mūsų valstybės interesus“, – sakė G. Paluckas.
ELTA primena, kad premjeras interviu Delfi teigė, jog J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu. Vyriausybės vadovas tvirtina, kad dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kartu Delfi duotame interviu S. Skvernelis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus, pasak jo, jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai.
„Nežinau, ar tai pagrindinė priežastis, bet yra sutapimas – kai LLRA-KŠS tapo koalicijos dalimi, pradėta visais kanalais bandyti išstumti šią politinę jėgą iš koalicijos. Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“, – Delfi sakė premjeras.
Algimantas Matulevičius (centre). Foto iš asmeninio archyvo
Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.
Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį, man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė.
Man tai nesutrukdė ir nusivežti visą šeimą į Baltijos kelią – kaip ir, atvykus Michailui Gorbačiovui į Vilnių, tuomečiuose Spaudos rūmuose jam viešai pasakyti, kad Lietuva turi išeiti iš SSRS. Šio susitikimo tiesioginės transliacijos per Lietuvos ar tuometę „centrinę” televiziją nebuvo, bet vėliau buvo parodyti įrašai, ir visi tai matė savo akimis. Po to iš įvairių SSRS miestų sulaukiau daugybės palaikančių skambučių, bet buvo ir dviprasmiškų klausimų, ar jau spėjau prisiruošti džiuvėsių – suprask, ar dar neuždarė į belangę. Tačiau iš to nedarau fetišo ar juo labiau nesigiriu – apie tai rašau todėl, kad Sąjūdis buvo visos Tautos judėjimas, ir mane piktina, kai yra meluojama apie šiuos dar ir ne itin senus, bet jau tapusius istorija įvykius. Visi kaip mokėjome, kaip sugebėjome, taip ir artinome tą istorinę Kovo 11-ąją ir svarbiausia – nors šiandien to ir nesuvokia jaunoji karta – mes juk nežinojome, kuo viskas baigsis. Baigės gerai, o juk galėjo pakrypti ir į priešingą pusę.
Pagaliau, jei jau norime būti teisingi istorijos atžvilgiu, tai turime pripažinti, kad ne Lietuva sugriovė SSRS, o Michailo Gorbačiovo pradėta taip vadinama „pertestrojka“(liet. – pertvarka) ir ,,galsnot“(viešumas). Visa tai prasidėjo iš viršaus. Labai gerai prisimenu, kaip, nuvažiavus į Maskvą (o man kaip didelės įmonės vadovui ten tekdavo lankytis dažnai) matydavai, kaip ten viskas juda, kaip kyla įvairūs judėjimai, kaip atsiranda naujoviškos drąsios laidos televizijoje ir kaip, grįžus į Lietuvą, net pikta darydavosi, kad čia – visiškas štilius ir užkerpėjimas.
Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Miršta tuometis LTSR vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir į jo vietą išrenkamas/paskiriamas dar inertiškesnis ir visiškai pilkas žmogelis R. Songaila – man kaip tik teko grįžti iš komadiruotės, kai tai įvyko. Gėda prisipažinti, bet, kalbėdamasis apie tai su kolegomis, aš net keikiausiu rusiškais „matais“. Ir ką jūs manote, gal kas dėl R. Songailos paskyrimo pareiškė viešą protestą, pasipiktino? Ogi niekas – tvyrojo kapų tyla, nors, priminsiu, tai jau buvo vėlyvas 1987-ųjų ruduo, treti „perestrojkos“ metai, kai Maskvoje jau visi virė.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Tik vėliau, kai estai parodė mums pavyzdį, pakeisdami tarybinės Konstitucijos (SSRS respublikos turėjo savas formalias konstitucijas) keturis labai svarbius punktus, prasidėjo aktyvus judėjimas ir Lietuvoje, kuris virto Sąjūdžiu. Taip kad, būnant objektyviais, reikia pripažinti istorinę tiesą: atkurti Nepriklausomybę mums suteikė galimybę M. Gorbačiovo 1986 metais pradėta ,,perestrojka“ ir didžiulės daugumos – ir ne tik Lietuvos gyventojų – siekis sugriauti SSRS ir išsivaduoti iš tautų tironijos.
Be to, žmonės tikėjo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo jie ne tik galės laisvai emigruoti – ieškoti laimės svetur, bet ir kurti savo gerovę bei laimę čia, Lietuvoje, valdomoje savos teisingesnės valdžios. Kitaip tariant, visi buvo tikri, kad gyvensime nepalyginamai geriau, nei gyvenome prie sovietų. Štai čia ir slypi paradoksas, kad būtent taip ir nutiko, bet tik, deja, labai nedideliai daliai žmonių. Manau, ne daugiau nei 10 proc. mūsų piliečių čia tikrai gyvena kaip rojuje, bet užtat daugiau nei trečdalis – skursta. Ir skaudžiausia, kad iš šitų skurstančiųjų dar ir tyčiojamasi, jie vadinami „vatnikais“, „runkeliais“ ir kitais paniekinančiais žodžiais.
Taigi, kai mūsų laisvė kabojo ant plauko ir niekas nebuvo tikras dėl Lietuvos ateities, tada valdžia šaukėsi, kad žmonės ją gintų. Ir žmonės ėjo, gynė ir žuvo. Bet po to dalis iš jų buvo išvadinti „šunauja” ir virto atstumtaisiais savo pačių valstybėje. Deja, pirmasis faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis ne tik kad nieko nenuveikė, kad mūsų nedidelė tauta nebūtų suskaldyta, bet ir pats prie to prisidėjo. O juk būtent jis buvo raginamas mūsų iškilaus dvasininko kardinolo Vincento Sladkevičiaus daryti viską, kad tauta būtų suvienyta. Net ir man, tuo metu būnant Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovu (tai buvo vienas pirmųjų savarankiškų sambūrių Lietuvoje), teko gan dažnai bendrauti su profesorium V. Lansbergiu ir agituoti, kad jis savo autoritetu vienytų tautą, nes susiskaldymas buvo naudingas tik priešams.
Deja, profesorius ir jo bendražygiai nuėjo konfrontacijos gilinimo keliu. Atsirado epitetai „šunauja“, „raudonieji vadovai“, tokios sąvokos kaip „KGB voratinklis“, ir pan. – kas nė iš tolo nepriminė vienybės ir geranoriškumo. Tad neverta stebėtis, kad ilgainiui faktų iškraipymas ar net atviras melas virto mūsų valstybės gyvenimo norma. Nežinau, kokiu būdu tai atlikta, bet, jei pasiteirausite kompanijos „Google“ paieškoje apie Sąjudį, tai gausite atsakymą, kad šį judėjimą vienasmeniškai įkūrė V. Lansbergis. O juk dauguma iš mūsų prisimena istorinę tiesą, kad Sąjūdžio inciatyvinė grupė (ir gan gausi) buvo įkurta 1998 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kurioje vyko susitikimas su akademikais R. Rajecku, E. Vilku, V. Bulavu dėl LTSR konstitucijos tobulinimo.
O kai meluojama net apie tokius įvykius, kurie yra neatskiriama mūsų istorijos dalis, tai ką jau bekalbėti apie kokias nors politinės kovos peripetijas. Jau esu rašęs, kad pritariu toli gražu ne visiems dabartinės valdančiosios daugumos sprendimams. Tačiau vieno labai akivaizdaus ir įsimintino fakto neįmanoma nepripažinti: spaudžiama koalicijos partnerių iš LSDDP, ši Vyriausybė pirmoji žengė realų žingsnį, atitaisydama konservatorių padarytas skriaudas šalies pensininkams. Negano to, dabartinė valdžia ne tik grąžino tai, ką A.Kubiliaus vyriausybė buvo atėmusi, bet dar ir pridėjo.
Štai konkrečių žmonių liudijimai mano „Facebook” paskyroje (kalba netaisyta): Gražina Talušienė. Niekas pensijų nepadidins.Pensininkas yra nugyventas, isgreztas zmogus, ir jau nenaudingas valstybei. Kokia dar jam pensija?! Ziurekit kad tik tos pacios neatimtu…
Monika Runtaitė-Čeberekienė Gražina Talušienė Pensijas padidino. As gavau 45 eurus (mokejo sausio 10 d) Jeigu rinkimus laimes konservatoriai zinoma atims. Kai Kubiliaus valdzia sumazino pensijas, atlyginimus. Man dar ne viska grazino
Sigute Va Gražina Talušienė Mano mama irgi šį mėnesį gavo 30 eurų daugiau ir yra labai patenkinta.
Tai taip kalba žmonės. O kur dar gerokai padidinti vaiko pinigai, išmokos neįgaliesiems. Ši valdžia pasiekė esminį lūžį, atkurdama socialinį teisingumą, pagerindama skurdžiausiai gyvenančių tautiečių padėtį. Už tai ji tikrai nusipelnė bent jau pritarimo ir teisingo vertinimo.
Jeigu būtų laikomasi elementarių moralės normų, jau seniai būtų atsiprašyta tautiečių už TS-LKD valdymo laikotarpiu finansų ministrės I. Šimonytės padarytą milžinišką nuostolį valstybei. Sumoje jis siekia 1,9 milijardo, nes buvo skolinamasi už 9,5 proc., užuot skolinusis už 1,5, tačiau ir toliau išsisukinėjama ir meluojama, kad kitaip nebuvo įmanoma. Bet toks tvirtinimas – melagingas, ir tai jau specialistų įrodytas faktas. Kiek už šių lėšų slepiasi nepadidintų medikų, pedagogų atlyginimų ar tų pačių pensijų, palieku spręsti jums.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Tokį konservatorių elgesį, jų melagingas kalbas galima paaiškinti tik vienu logišku argumentu: jie atstovavo, atstovauja ir toliau atstovaus turtuolius bei oligarchus, kuriems svarbu bet kokia kaina pasipelnyti. O moralė, etika, soildarumas – ne jų pasaulio dimensijos. Gal čia nieko
baisaus ir nebūtų, juk pasaulyje konservatoriai tradiciškai ir atstovauja turtinguosius. Tik jei jau taip, šį faktą derėtų pripažinti viešai.
Matyt, ne šiaip sau dabartiniam jų lyderiui, patriarcho anūkui, išsprūdo prisipažinimas, kad, kai jie atgaus valdžią, viską, ką šie padarė, panaikins. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad vėl atims pensijas, panaikins vaiko pinigus, pablogins neįgaliųjų žmonių dalią. Ir dar, norėdami užganėdinti savo dosnius rėmėjus – žinomus ir numanomus – išparduos gerai funkcionuojančias valstybės įmones – tokias, kaip energetikos įmonės, geležinkliai, ir pan.
Suprantama, kainos bus „sutartinės”. Tai įvertinus, darosi suprantamiau, kodėl keliama tokia isterika dėl minėtų socialiai jautrių darbų, nuveiktų šios valdžios žmonėms. Juk Gabrielius Lansbergis ir Co taip ir nieko konkretaus nepasiūlo, nors šneka kasdien. Būtų galima jiems atiduoti valdžią, tik bėda, kad po jų valdymo Lietuva bent dešimtmetį turi laižytis padarytas žaizdas.
Komentaro autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekpsertas, LPK Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau kaip ir primirštas faktas, kada Seimo narys Petras Gražulis nusivalė savo snarglį į Seimo posėdžių salės palangę.
Kažkada estetikos paskaitose VU dėstytojas Krescencijus Stoškus studentams siekė įrodyti, jog ir negražiame dalyke reikia sugebėti įžvelgti tam tikrą grožį.
Ir jis, tikriausiai, buvo ir yra teisus.
Šiandieninis menas taip pat bando kapstytis negrožyje, ieškodamas estetinių pajautų. Vieniems pasiseka geriau, kitiems – prasčiau.
Panašiomis paieškomis pritvinkę ir šiandieniniai politikai: kuo šlykščiau, tuo – gražiau; tuo esi krutesnis, kuo daugiau ir garsiau apie tave kalba.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gydomosios purvo vonių savybės paliegusiam kūnui. O sielai?
Petras Gražulis, Vytautas Kamblevičius, Dainius Kepenis… Kiek reikėtų vardinti nūdienių Seimo narių pavardžių, kad pagaliau suvoktume paprastą tiesą: dugnas pramuštas, po juo – bedugnė. Tik iš giliai styro ausys, panašios į dvikojį Sapiens. Ne Homo, tik Sapiens.
Trumpos, bet neužmirštamos Vytauto Landsbergio kalbos, pasakytos Sausio 13-ąją, atpasakojimas. Jie žuvo tokie jauni. Dabar jie iš ten klausia mūsų: kur jūs dabar stovite, už ką jūs? Ir mes turėtume iš gėdos prasmegti skradžiai žemę.
Bet mes, kaip bebūtų neįtikėtina, neprasmengame. Ir gėdos jausmas – toliau apgaudinėjant savo artimą, vagiant, teršiant, niekinat tai, kas turėtų būti šventa, – jau seniai išbrauktas iš Reglamento.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O Sausio 13-oji trunka tik akimirką.
Kur mūsų pilietinė visuomenė, taip vadinamieji intelektualai, pagaliau kur Prezidentas, neįgalintis patraukti bent vieno, netiesiogiai, bet atvirai nusispjovusio ant tų jaunų, pasiaukojusių ir gulinčių po žeme?
Jeigu prieš dvidešimt devynerius metus galėjome plikomis rankomis sustabdyti sovietinių okupantų tankus, tai nejaugi dabar esme nepajėgūs sulaužyti perdegusiu mėšlu ir pigiom trąšom aplipusius karbauskinio buldozerio vikšrus?
Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienio pavakare, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, pagerbiant sovietų agresijos aukas, prie 1991-aisiais nuo okupantų gintų pastatų, rinkosi žmonės. Čia suliepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužai.
Laužai uždegti prie Televizijos bokšto, kur nepavyko išvengti žmonių aukų. Nacionalinio radijo ir televizijos pastato, kur įsibrovėlių nepabūgę žurnalistai žinias transliavo tol, kol pastatą užėmė desantininkai.
Atminimo laužas suliepsnojo ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kurioje prieš 29-erius metus dieną naktį, saugodami laisvę, budėjo žmonės.
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų. Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 29-ąsias metines prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
Sekmadienį, prieš Atminimo laužų uždegimą, Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyko iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Tuo pačiu metu lankytojams buvo galima apsilankyti Seime, kur Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose bei Seimo lankytojų centre surengtos Atvirų durų valandos.
Vakare Šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam” ir tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija”. Languose bus uždegamos žvakutės.
Vėliau – gėlių padėjimas prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia” Nepriklausomybės aikštėje.
Atminimo laužai. Dainiaus Labučio nuotr.
10 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje prasidės Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2019 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta Valstybės vėliava ir Seime prasidės Atvirų durų valandos. Jų metu vėl bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai.
Vėliau Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Kontrolė
Kitą savaitę Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ketina pateikti Seimui Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių. Jis vykdytų žvalgybos institucijų veiklos kontrolę.
„Nauju teisiniu reguliavimu siekiama sukurti nepriklausomą žvalgybos institucijų kontrolės mechanizmą ir taip sustiprinti žvalgybos institucijų veiklos kontrolę bei teisėtumą, taip pat užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės atliekant žvalgybą, taikant žvalgybos metodus bei naudojant žvalgybos informaciją“, – sako projektą parengę konservatoriai Seimo nariai G. Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas.
Pasak jų, įsteigus Žvalgybos kontrolieriaus instituciją, bus panaikintos prielaidos galimam žvalgybos institucijų manipuliavimui turimomis galiomis, nes „žvalgybos institucijose sutelkta gana didelė galia kelia pagrįstą pavojų, jog tokios institucijos gali tapti tam tikro politinio susidorojimo su jomis ar politikams neįtikusiais asmenimis ar jų grupėmis įrankiu, bus sustiprintas visuomenės pasitikėjimas žvalgybos institucijų veikla“. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Įstatymo pataisomis siūloma nustatyti naujos nepriklausomos priežiūros institucijos – Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Projektas parengtas, siekiant įgyvendinti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams išvadas. Jos patvirtintos Seimo 2018 m. birželio 5 d. nutarimu.
NSGK tyrimo išvadose siūloma sustiprinti žvalgybos institucijų veiklos kontrolę ir teisėtumą, taip pat kalbama apie būtinybę užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės vykdant žvalgybą. Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją. Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
Įstatyme nėra numatyta nepriklausoma žvalgybos institucijų veiklos kontrolės institucija, užtikrinanti žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Antivalstybine partija konservatorius pavadinęs premjeras Saulius Skvernelis teigia savo žodžių neatsiimantis ir nematantis, dėl ko turėtų opozicinės jėgos atsiprašyti.
„Neatsiimu aš nieko, nematau, dėl ko atsiprašinėti“, – trečiadienį po Vyriausybėje vykusio posėdžio 2020 metų išvakarėse išsakytus savo žodžius komentavo premjeras. Jo teigimu, jo paleista įžeidi replika konservatorių atžvilgiu buvo išsakyta biudžeto priėmimo kontekste, todėl, pabrėžė jis, biudžeto projektą kritikavusiems konservatoriams antivalstybinės partijos apibūdinimas tinka.
„Galime kalbėti faktais ir argumentais. Prisiminkime interviu kontekstą: biudžeto priėmimas… po priėmimo galime vertinti kiekvienas politinę jėgą, kuri nori palikti valstybę gyventi be pagrindinio dokumento, pagrindinio teisės akto ir plenarinio posėdžio metu renka parašus iš piliečių, kad būtų vetuotas valstybės biudžetas“, – argumentavo S. Skvernelis.
ELTA primena, kad S. Skvernelis, baigiantis 2019 m., interviu portalui tv3.lt Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją pavadino antivalstybine. Jis tvirtino, kad ši politinė jėga veikia prieš Lietuvą. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jūs pasakykite, kada ji veikė už valstybę? Ji daro visus žingsnius, kurie galiausiai nukreipti prieš mūsų valstybę arba visuomenę. Žmonės buvo skurdinami, buvo įvairūs sprendimai, kurie finansinę naštą užkrovė ne vienam dešimtmečiui į priekį, padaryti nesuprantami sprendimai“, – kalbėjo tv3.lt portalui S. Skvernelis.
Po S. Skvernelio pareiškimo TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė viltį, kad premjeras „atras savyje drąsos atsiprašyti“.
Valdantiesiems bus sunku atmesti prezidento Gitano Nausėdos veto dėl žemesnės patekimo į parlamentą kartelės partijoms ir koalicijoms iki 3 ir 5 proc., teigia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, surinkti 71 Seimo nario balsą nėra mažai, o ir ne visi parlamentarai nori dar didesnio chaoso Seime.
„Nėra lengvas uždavinys valdantiesiems atmesti veto. Tiesiog pati technika, kad yra du balsavimai. Pirmasis, kuriuo yra sprendžiama, ar svarstyti komitete, ar tiesiog pritarti be jokių pataisymų, tai jam reikia paprastos daugumos. Tai šią daugumą, aš įsivaizduoju, yra galimybė valdantiesiems surinkti – tuo metu iš esančių Seimo narių jie turėtų daugiau balsų. Antrasis balsavimas, kuriuo jau galutinai apsisprendžiama, ar priimti prezidento formuluotę šiuo atveju nekeisti įstatymo, tam reikia 71 Seimo nario, pasisakančio „už“. Tai čia yra daug“, – penktadienį „Žinių radijui“ teigė G. Landsbergis.
Kita vertus, TS–LKD lyderis svarsto, kad diskusija dėl prezidento veto Seime bus reikšminga.
„(…) ar tikrai pavyks, man sunku pasakyti. Pati diskusija, kuri Seime turės įvykti, ji bus reikšminga, ir tikrai bus galimybė išsakyti nuomonę, ar (…) mes norime ir esame apsisprendę dėl didesnio chaoso Seime, kurio ir šią kadenciją tikrai netrūko“, – teigė jis.
ELTA primena, kad G. Nausėda praėjusią savaitę į vetavo parlamente pritarimo sulaukusias įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę partijoms ir koalicijoms iki 3 ir 5 procentų. Prezidento teigimu, ši valdančiųjų iniciatyva tiesiog dar labiau trikdytų Seimo darbą. Šalies vadovo vetuoti šį projektą prašė tiek Seimo opozicija, tiek šalies politologai.
Tam, kad G. Nausėdos veto būtų atmestas, už tai turi balsuoti ne mažiau nei 71 Seimo narys.
Šiuo metu partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų tik tada, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o jungtinis kandidatų sąrašas mandatų dalybose dalyvauja tik tada, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją. Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto” kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai”, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka
Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad Stalino ir Hitlerio veiksmų garbinimas turėtų būti draudžiamas. Kartu profesorius įvardija, kad dabartinė Rusija, pasak jo, – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu.
„Prieš trisdešimt metų oficialiai valstybiškai atmetus ir pasmerkiant senąjį Hitlerio ir Stalino sutartąjį Maskvos pakto protokolą, kaip neteisėtą nuo pasirašymo momento, savaime turėtų būti draudžiama garbinti Hitlerio ir Stalino hegemonizmą, jų grobiamuosius karus, aneksijas“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė V. Landsbergis.
Sovietų lyderio Josifo Stalino garbinimas Rusijoje, pabrėžė prof. V. Landsbergis, diskredituoja visą šalį.
„Nusikaltėlio Stalino garbinimas diskredituoja Rusiją iš pamatų, bet gal tai nebus amžina. Aišku, jeigu išliks pati Rusija. (…) Rusija – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu“, – pridūrė V. Landsbergis.
Kalbėdamas konferencijos dalyviams, profesorius taip pat pakartojo istorinius faktus, Antrojo pasaulinio karo eigą bei paragino branginti demokratijos principingumą.
Trečiadienį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyksta jubiliejinė, penktoji, Rytų Europos studijų centro metinė konferencija apie užsienio politiką, skirta diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paminėti.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Jei Seimo nariai nenori, kad Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės valdytų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, reikėtų Viktorą Pranckietį palikti parlamento vadovo kėdėje, sako profesorius Vytautas Landsbergis.
Pasak jo, užsitęsęs chaosas Seime dėl V. Pranckiečio likimo parlamento vadovo kėdėje yra ne kas kita, kaip R. Karbauskio įnorio atsikratyti buvusiu bendrapartiečiu pasekmė.
V. Landsbergio teigimu, ne sumenkęs pasitikėjimas V. Pranckiečiu ir ne koalicinė sutartis, numatanti Seimo pirmininko postą „socialdarbiečiams“ yra tikroji „valstiečių“ lyderio reiškiamos intencijos priežastis.
„Sakoma, kad jis (V. Pranckietis. – ELTA) nepateisino pasitikėjimo. Kieno? Seimas neturi jokio nepasitikėjimo Pranckiečiu, vienas žmogus ant jo įsiutęs ir nori, kad jo nebūtų. Šventa koalicijos sutartis su partneriais, kurios mes turime laikytis, bet jeigu (postas siūlomas. – ELTA) Čmilytei, tai jau galima nesilaikyti, jeigu Karbauskiui – galima nesilaikyti. Tai primityvus politikavimas ir šnekėjimas apie nežinia ką… tai žiauriai nepuošia Seimo ir pačios Lietuvos“, – „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, kitą savaitę planuojamame balsavime dėl V. Pranckiečio tie Seimo nariai, kurie nepalaikys „valstiečių“ inicijuojamo dabartinio Seimo vadovo pakeitimo, pasisakys ir prieš brutalų politikos darymą. Kartu, pabrėžė jis, būtų pasisakyta ir prieš galimybę, kad R. Karbauskis valdytų Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Jeigu žmonės nenorėtų Karbauskio, kad jis valdytų Lietuvą net iš Seimo pirmininko pozicijos, tai paprasčiausiai turi neatleisti Pranckiečio. Čia nereikia balsuoti tiesiai prieš Karbauskį. Galima neatleisti Pranckiečio ir viskas lieka pakankamai ramiai“, – apibendrino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis teigia, kad svarstytų Seimo pirmininko kėdėje pakeisti V. Pranckietį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Politikas Eltai teigė, sutikęs svarstyti galimybę atsisėsti į Seimo pirmininko kėdę, „prigavo“ konservatorius. Pasak jo, konservatorių užuominos, kad „valstiečių“ lyderiui sutikus pačiam užimti parlamento vadovo postą būtų deklaruota ir Tėvynės sąjungos parama išverčiant dabartinį Seimo vadovą Viktorą Pranckietį iš pareigų, buvo tik blefas.
Nekelia juoko pastarojo meto vieši politikų svarstymai, kalbėtis su Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės (AAE), ar ne, o jei taip, tai ko jos maldauti.
Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio nuomonei, kad kalba su Baltarusija tolygi kalbai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, prieštaraujančių lyg ir nėra, pernelyg svarūs jo argumentai. Bet.
Kol kas Prezidentas kartoja, kad reikia kalbėtis. O su kuo, apie ką, kur ir kaip – tyla.
Ir štai Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau vyksta į Minską dalyvauti Europos Sąjungos Rytų partnerystės ministrų aukšto lygio susitikime. „Penktadienį susitikimas su Baltarusijos premjeru, o šeštadienį – mūsų pačių darbotvarkė, klausimai apie Rytų partnerystę, prioritetus“, – trečiadienį Seime žurnalistams sakė jis.
Astravo AE. EPA-ELTA nuotr.
Prieš tai, po Seimo Užsienio reikalų komiteto uždaro posėdžio, jis teigė: „Kaip tik kalbant apie Astravą mums reikėtų konsoliduotis ir stengtis sumažinti žalą, nes objektas jau pastatytas. Tai faktas“. Taigi, išsidavė, kad ne AAE uždarymo galimybė bus svarstoma, o kažkokios žalos sumažinimas.
TS-LKD, V. Landsbergis, kai kurie kiti įtakingi politikai mato vienintelę išeitį – vienyti visų trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos poziciją Briuselyje, reikalaujant centralizuoto ES įsikišimo į AAE keliamo pavojaus reikalus.
Nesunku numatyti, kaip Vladimiras Putinas gali panaudoti veikiančią AAE ES šantažui.
Štai mūsų Vyriausybė gauna Baltarusijos Premjero perspėjimą, kad AAE iškilo pavojus nekontroliuojamai paskleisti radiaciją. Kol pašalinsime pavojų, dėl visa ko evakuokite savo gyventojus į zoną, nutolusią nuo AAE per 50 km, maloniai patars Baltarusijos Premjeras.
Ir ką, ES neturės prisiimti atsakomybės už ES gyventojų technologinį saugumą ir juos evakuoti iš Vilniaus ir apylinkių kažkur, nežinia kuriam laikui? O ar įsivaizduojame, kiek kainuotų tokia evakuacija ir sugrįžimas? Juk palikti Vilnių be gyventojų – tai ne elektros prietaisus išjungti bute išvykstant atostogų ilgesniam laikui. O žiemą dar ir šildymo problemos, išjungsi, sprogs radiatoriai. Apie paniką jau nekalbu.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Paskutiniais duomenimis, AAE pastatymo kaina – apie 10 mlrd. eurų. Nors suma didelė, bet ji nėra nepakeliama našta ES biudžetui, ypač, jei pavyktų ją išdėstyti kokių dešimties metų laikotarpyje. 2020 metų ES biudžetas numato maždaug 150 mlrd. eurų išmokų įvairioms programoms ir paramoms. Tektų dešimtį metų kasmet atsisakyti 0,7 procento biudžeto sumos, bet būtų rami galva.
Jei Vladimiras Putinas nesutiktų su pasiūlymu, ką gi, sutikti jį priverstų dar vienos ES sankcijos.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Žodis Tarybai ir visiems
Kol Seime tęsiasi Naisių teatro festivalis, Lietuva stumiama į nepaprastai rimtą, keleriopai lemtingą nacionalinę situaciją. Beviltiškai įstrigusios dėl valdžios negabumo ir užsispyrimo mokesčių ir socialinės reformos; katastrofa mokyklų, gydymo ir socialinės rūpybos tinkle; atsiverianti didžioji Rusijos-Baltarusijos užtaisyta Astravo kiaulystė su neprognozuojamomis šio Kremliaus keršto pasekmėmis.
Galima būtų tęsti. Aš stabtelsiu ties Astravo monstrais ir artėjančiais naujais Lietuvos prievartavimais. Esam partijoje nutarę, jog tai visų prioritetų prioritetas. Gerai, kad šiandien laikomės.
Taigi, tiesiai prie didžiausios, gyvybinės problemos – Putino keršto jėgainės, prie Astravo.
Prieš pusketvirtų metų paskelbtame dviejų buvusių valstybės vadovų ir trijų svarbiausių partijų pirmininkų Kreipimesi (gaila, be socialdemokratų) yra sakoma:
„Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir kartu į visas tarptautines organizacijas su reikalavimu padaryti viską, kad Baltarusijos Astravo jėgainės statyba nedelsiant būtų sustabdyta. Lietuvos Vyriausybė kartu turi užtikrinti, kad Astravo atominėje elektrinėje pagaminta elektros energija jokiomis aplinkybėmis nepateks į Lietuvą, netekės per Lietuvą ir niekad nebus parduodama Lietuvos elektros rinkoje“.
Scriptum est, ir po tuo – Ramūno Karbauskio parašas.
Dabar 2019-ųjų pabaiga. Ar tikrai „viskas padaryta“? ar techniškai kas nors padaryta?
Po šių dienų nauju Kreipimusi jau yra ir Gedimino Kirkilo parašas, bet nematome Ramūno Karbauskio. Kas žaliuosius paveikė į kapituliacijos pusę? Vis dėlto kviečiame pagalvojus prisijungti.
Tegul Sauliaus Skvernelio Vyriausybė viešai svarsto galimybes Lietuvai atsijungti – ko reikalauja ir Konstitucija – ne tik nuo Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės, bet ir nuo nusigręžiančių, „Baltijos kelią“ pamiršusių ir iš mūsų nelaimės ketinančių užsidirbti, braliukų. Beje, Lenkija broliškesnė, ji tai padarė.
Šiandien pabaisa jau baigiama statyti, nuo pat pradžių pažeidžiant europinius, tarptautinius ir žmoniškumo principus. Pernelyg arti Lietuvos sostinės ir seismiškai jautrioje, taigi dvigubai neleistinoje vietoje. Tačiau diktatoriai mano ir sako, kad už sienos jų pusėje – vsio dozvoleno. Čia Smerdiakovo principas iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“.
Net ir Smerdiakovas suprastų, kad sklindanti radiacinė tarša – ar tai būtų oro dulkės, ar Neries ar gruntiniai vandenys – nėra „už sienos“; ši tarša nepripažįsta politinių sienų, jeigu tų sienų bent 100 km toliau nenubrėžė sveikas protas ir padorumas. O kai susideda į vieną daiktą darbo chaltūra ir gobši korupcija, tada drioksteli Černobylio atvejis. Kodėl nelauktina prie Vilniaus?
Rusija arba Kremlius dabar tą perspektyvą rezga, užtaisinėja ir savo provincijai – Minsko gubernijai, ir kaimynei Lietuvai. Tuo pačiu – Europos Sąjungai, kurios dalimi esame, bet ponai Mogherini ir Junckeris to turbūt nesupranta. O Lietuva su jos besikeičiančiomis valdžiomis iš pradžių buvo klaidinama, kad gal pavyks pirmiems pasistatyti saugią japonų-amerikiečių jėgainę, kol nesutrukdė jungtinės žaliųjų ir valstiečių pastangos su apgaulingu referendumu; o dabar jau 7 metai kairiųjų ir papirktųjų valia žengiam pražūtingu nesipriešinimo, gal ir slaptos išdavystės keliu. Mat nieko nedarymas – tai irgi darymas.
Yra paskutinis laikas visiems kartu tarti: DAROM!
Jeigu ministras L. Linkevičius nemato pasipriešinimo prasmės, kaip kartais prisipažįsta, gal tegul nebevargsta savo sunkiame poste. Nemanau, kad ministras be tvirtų valstybinių įsitikinimų gali būti siunčiamas spalio pradžioje į Minską, kad ten balsuotų Lietuvos vardu.
Nebeturime laiko politiniams korektiškumams ir dairymuisi aplink – „o ką pasakys kunigaikštienė Marja Aleksejevna?“ Privalu kalbėti tiesiai ir suprantamai. Pavyzdžiui.
„Mes nesutinkame ir niekad nesutiksime. Astravo monstrą – į Mohyliovą!“;
„Nemokėsim už tą virvę, ant kurios mus nori pakarti“; „O jūs, briuseliečiai, kurie nesuprantate, – suprasite“.
Nemaža dalykų jau sakome tiesiai mūsų, TS-LKD, šių dienų dokumentuose. Nelengva, sunku su partneriais, sunku ir su lietuviais, bet reikia.
Antai apgaulingi plepalai apie neva didesnį jėgainės „saugumą“ – ten, toje prakeiktoje vietoje, ji apskritai negali būti statoma. Bet rūpinsimės blėniais ne darbais, o žodžiais.
Be kita ko, jei nuoširdžiai nepritariamai žiūrėtume į vietininko Lukašenkos atominį bankrotą ir išreikalautume jėgainės perkėlimo kitur, Europos Sąjungai dengiant netesybas arba perprojektavimą prie Mohyliovo, išgelbėtume ir sesę Baltarusiją iš amžinos skolų vergijos Kremliui. O kaštai, nors ir atrodytų didoki, būtų nepalyginamai mažesni už Černobylio. Gal ir už tuos, kurių „Rosatomas” šiandien pridaro Rusijos šiaurėje. Nors tie raketų darželiai netrukus išnyks amžinojo įšalo atšilimo dumble.
Nesileiskime mulkinami kalbomis apie Baltarusiją kaip suverenumo tebesiekiančią valstybę, nes šiandien tokios nėra. Tegu mulkinasi Briuselis, jei nesupranta, kad yra mulkinamas ir melžiamas Putino-Lukašenkos dueto. Jau paskelbti Baltarusijos ekonominės aneksijos planai, po kurių žemėlapio perdažymas bus tik laiko, tad neesminis, klausimas.
Jeigu ten, Pinsko pelkynuose, kur batkos KGB kadaise sumetė opozicijos vadus, nepabus broliškos tautos valia gyventi, tai nusižudydami kartu mes gudų neišgelbėsime.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Nenorom prisimenu Lietuvos išsivadavimo situaciją prieš 30 metų. Ne vienas bičiulis rusų demokratas beveik maldavo: nepalikite mūsų, neišeikite, kovokim kartu už geresnę Rusiją…
Tekdavo atsakyti: deja, mes per mažas paukštelis (net jeigu gandrelis), kad ištemptume skęstantį liūne dramblį. Nenorime skęsti kartu, juk buvom kita valstybė. Vėl būsim. O jūs telkitės, kovokit už laisvę ir garbę, smerkit stalinizmą, ir Dievas jums padės. Ir mes iš Lietuvos padėsime.
Padėtume ir Baltarusijai, kuomet ji norės išlikti Baltarusija, o ne „Rosbalto“ gubernija.
Kai kas nors televizijoje ją vadina nesama suverenia valstybe, neprisidėkim prie Kremliaus apgavysčių.
„Už jūsų ir mūsų laisvę“ – gerai. Bet „Lietuva pirmiausia“ – irgi gerai. Juk čia mūsų atsakomybė.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad sklandančios kalbos, jog Gabrielius Landsbergis turėtų palikti pirmininko postą – tuščios.
Profesorius nemano, kad pats G. Landsbergis yra blogas partijos vadovas, bei teigia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra demokratinė partija, kuri balsų dauguma sprendė, ar pasitiki dabartiniu pirmininku.
Eltai duotame interviu profesorius apžvelgė ir TS–LKD artėjančius kitų metų rinkimus. Pirmojo faktinio šalies vadovo po SSRS subyrėjimo teigimu, sunku būtų tikėtis, kad „valstiečiai“ taptų stipriais konkurentais. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) apskritai sunku pavadinti brandžia, mąstančių žmonių partija.
„Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus? Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. Apie „valstiečius“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“, – teigė profesorius.
V. Landsbergis duotame interviu taip pat apžvelgė Lietuvos eurokomisarų kandidatūras. Profesorius sako manąs, kad Lietuva tikrai pavėlavo į portfelių dalybas, todėl atsižvelgti bent į naujosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen raginimus Lietuvai skirti kandidatę moterį tikrai reikėtų.
Lietuvoje vyksta gana įtemptos eurokomisarų paieškos. Tiek opozicija, tiek ir valdantieji teikia kandidatūras premjerui Sauliui Skverneliui. Daugelis teigia, kad Lietuva apskritai pavėlavo į EK portfelių dalybas, kaip vertinate šią situaciją? Ar Lietuva tikrai pavėlavo?
Tikriausiai taip, tikrai pavėlavo. Lietuvos valdžiai, ypač tai, kuri diriguoja koncertui, mažiausiai svarbu tokie Lietuvos atstovavimo ar Lietuvos pasaulinių pozicijų reikalai. Jai svarbiausia – pasidalinti pyragą vietoje, užimti vietas, išsidalinti medžioklės plotus, lipdyti kokią nors koaliciją, dalintis ministerijas, kurių po to vis tiek nebus. Iš tikrųjų tuščias toks reikalas yra, nes jiems ne tie prioritetai ir ne ta iš viso galvosena. Ne apie valstybę galvojama, o apie savo reikaliukus.
Prie viso to prisideda ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen reikalavimas pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters, taip siekiant palaikyti lyčių pusiausvyrą. Kaip vertinate EK pirmininkės prašymą, ar jis jums neatrodo perteklinis?
Aš manau, kad jai rūpi bendra situacija, kad gerėtų būtent ta kryptimi situacija, kad moterys nebūtų nustumtos į pašalę kokiais nors vyrų sąmokslais arba vertinant labiau vyrų sugebėjimus tvarkytis, nors toli gražu nėra įrodyta, kad jie yra geresni. Tačiau viešpatauja tokia tradicija.
O moterys kartais žiūri aritmetiškai, kiek mūsų yra, jeigu mūsų mažiau – negerai, juk turi būti tam tikras skaičius. Tuomet iškyla į pirmą vietą skaičiaus klausimas, ir tuomet atsiranda kompetencijų problema. Tai ar svarbu, kad būtų moteris, ar svarbu, kad būtų kompetentingas asmuo.
O kompetencija dabar vėl, kieno požiūriu. Ar Europos reikalų požiūriu, ar kaip toje valstybėje, kas rūpi. Nes toje valstybėje gali rūpėti kokie nors vietiniai dalykai – visai nebūtinai europiniai. Pavyzdžiui, miškų niokojimas. Dabar niokojami Lietuvoje miškai, nusiaubė Labanorą, o dabar įsisiautėjo ir į Punios mišką. Taip, tai yra šios dienos aktualija. Dabar reiktų tai tvarkyti, jei Europa čia turėtų daugiau valdžios, gal ji to neleistų.
Ką turėtų daryti koks eurokomisaras, aš nežinau. Galime paskirti eurokomisarą, kuriems nerūpi tokie klausimai. Ministrui galbūt nerūpi. Dabar tokia keista situacija, kad aplinkos ministras leidžia niokoti aplinką. Kaip tai suprasti, kuomet visa Vyriausybė pasiskelbusi žaliųjų Vyriausybe. O jie elgiasi priešingai, niokoja gamtą. Galbūt skaičiuodami, kad laiko yra nedaug, reikia dar suspėti paimti pinigų. Tai yra plėšikavimas ir plėšikų požiūris. Jokie čia ne žalieji, o pažaliavę iš godumo galbūt.
LVŽS pirmininkas teigia, kad Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra bus vienintelė, o jei jis netiktų, „nebalsuosime vis tiek Seime už kokią nors moterį, kuri nebūtų susijusi su LVŽS“. Kaip vertinate V. Sinkevičiaus kandidatūrą, dėl kurios taip užtikrintas Ramūnas Karbauskis?
Moteris nesiūloma. Vadinasi, paskelbtas buldozerio principas – bolševikų požiūris. Mes turime kažkiek balsų daugiau, tai pravarysim, kaip norėsim.
Aš nenoriu atskirai vertinti V. Sinkevičiaus. Aš matau labai klaidingą požiūrį iš esmės. Pirmiausia, kad yra skiriami žmonės apskritai ne pagal kompetenciją. Kodėl negali būti nepartinis, neutralus ir labai kompetentingas asmuo, kuris nepriklauso „valstiečių“ vadinamajai partijai.
Dabar, jei ne „valstietis“, tai ir kalbos būti negali. Tai čia baisiai primityvu yra. Mes su tuo primityvizmu jau blogai atrodom. Taip pat kaip pasakymas, kad moters nesiūlysim. Kodėl prieš moteris? Galbūt jis to nenorėjo pasakyti? Galbūt kuomet yra argumentas, kad būtų pageidautina, kad būtų moteris. Tai ir atrėžė iš karto šalin moteris. Taip nereikėtų sakyti, jei bus labai kompetentinga moteris, mes ją paskirsim, tik mes šiuo metu jos tokios nematom. Galima gi mandagiai kalbėti. Bet galima pasakyti ir šalin moteris. Kaip mes tada atrodom pasaulyje – niekam nesvarbu, o turi būti svarbu.
Patys konservatoriai pasiūlė premjerui kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Pati prezidentė teigė, kad EK posto tikrai nesiekianti. Kodėl konservatoriai nepasiūlė pirmiausia partinio žmogaus arba Ingridos Šimonytės?
I. Šimonytė taip pat nėra partinė, bet čia nėra pasirinkimo – partinis ar nepartinis. Yra tinkami žmonės. I. Šimonytė būtų labai gera Europos komisarė. Vykusiame partijos posėdyje mes bandėme formuluoti ne taip, kad mes siūlome D. Grybauskaitę prieš jos valią ar nesuderinę kandidatūros. Turėtų būti kitaip. Yra siūloma tiems, kurie daro sprendimą, kitaip tariant, „valdžiukei“ mes siūlome pakalbinti D. Grybauskaitę, kad ji sutiktų. Mes manome, kad protinga valdžia galėtų kalbinti D. Grybauskaitę.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, jei opozicija kalbina D. Grybauskaitę, yra tuščias dalykas. Kam jai sutikti ar nesutikti, jei R. Karbauskis vis tiek atmes. Nekenčia jos, ji visuomet „valstiečiams“ kliūdavo. Ji jiems – priešė, o priešų gi nereikia. Mes čia matome psichologiją labai nesveiką. Tai kam D. Grybauskaitei tie nemalonumai. Bet jei patys „valstiečiai“ staiga įgautų proto ir nutartų, kad gal Lietuvai būtų gerai turėti D. Grybauskaitę aukštoje pozicijoje, o gal ne tokioje aukštoje, kaip priderėtų prezidentei, bet jeigu ji tik sutiktų.
Bet jie turėtų tai daryti, juk jie siūlo. O čia opozicija, kai siūlo, su savo dabartine psichologija išeina tik priešingai… Jei opozicija siūlo, tai atmesti kuo greičiau. Toks žaidimas beprasmis. Bet mums reikia kalbėtis, ar mums rūpi valstybės reikalas, ar mums rūpi valstybės prestižas, reprezentacija, kaip mes atrodysime EK. Jeigu susitaria R. Karbauskis ir kiti, opozicija, juk turi būti balsavimas Seime, tai tada jau susitariama, kad ieškoma kandidato, kuris būtų bendras bei Lietuvai gerai atstovaujantis.
Galima dar nekelti pavardės, o tiesiog galvoti, kuris solidžiau atrodytų Briuselyje, ar D. Grybauskaitė, ar V. Sinkevičius, galima svarstyti. Bet, jei susitariama kartu svarstyti, kuris geriau atrodo, tai tuomet išvada kaip ir aiški. Bet tas principas nerūpi, nereikia dabar to, kas geriau sugeba, bet reikia tik mūsiškio.
Ar I. Šimonytę saugote artėjantiems rinkimams?
Aš nežinau, ar mes ją laikome. Jeigu mums R. Karbauskis pasiūlytų – teikite I. Šimonytę, tai tuomet mes skirsime ją į EK. Tai tuomet būtų tam tikra problema, bet dabar jos nėra, nes jie vis tiek ją atmestų. Todėl mes pasiūlėme patį geriausią variantą, kodėl mes turime siūlyti antrą, jei jo vis tiek nepraleis. Mes siūlome dabar ne Briuseliui, o „valstiečiams“ Lietuvoje. Broliai „valstiečiai“, pagalvokit, ar nenorėtumėte siūlyti D. Grybauskaitės kartu su mumis.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentui reikia apsispręsti ir dėl Ministrų Kabineto. Nedaugžodžiaujantys Gitano Nausėdos patarėjai prasitarė, kad prezidentas gerai vertina šiuos ministrus: Virginijų Sinkevičių, Vilių Šapoką bei Raimundą Karoblį. Politologai teigia nustebę, kad V. Šapoka pateko į trejetuką, nes, pasak jų, su gerovės valstybe jie neturi nieko bendro. Kaip jūs vertinate prezidento pasirinkimus?
Nereikia sakyti, kad gerovės valstybė yra tik pensijos. Gerovės valstybė yra apskritai gerai veikianti valstybė, kurioje klesti teisingumas, sąžiningumas. Tai ne tik pensijos ar socialinės išmokos. Nereikia suprastinti klausimo ir gerovės valstybės idealo. Tai ne tik kišenės gerovė. Tai ir dvasios gerovė bei žmogaus džiaugsmas gyventi toje valstybėje. Tai nereikia sutapatinti netapačių dalykų.
Žmogus, einatis prezidento pareigas, turi nuomonę. Jis dabar susitikinėja su ministrais, tikrinasi, galvoja. Jis turi teisę turėti nuomonę, ir jo nuomonė turi reikšmės. Jis gali nesutikti. D. Grybauskaitė nesutikdavo, būdavo tam tikros kandidatūros, su kuriomis ji pašnekėdavo angliškai ir sakydavo, kad, deja, jie neturės ten ką veikti.
Kuriuos jūs ministrus įvertintumėte kaip gerai dirbančius, kuriems reikėtų trauktis?
Nei aš prezidentas, nei ekspertas ar patarėjas. Žinote, jei skiria „valstiečiai“, tai mano patarimas gali būti tik priešingas. Tai geriau man nekišti pirštų.
Vasaros pradžioje buvoįdomi ir Viktoro Pranckiečio situacija. Situacijai kiek aprimus, vertinama, kad V. Pranckietis gavo premjero ir prezidento palaikymą, taip palikdami R. Karbauskį užnugaryje. R. Karbauskis teigė, kad premjero pasikeitusi retorika apie LVŽS yra ruošimasis kitiems rinkimams. Ar teigtumėte, kad R. Karbauskio ir S. Skvernelio santykiai šaltėja?
Aš nemanau, kad visą laiką buvo tarp jų kažkokia darna. Nuo pat rinkimų pradžios buvo tam tikrų aiškių skirtumų. S. Skvernelis buvo labiau linkęs į bendradarbiavimą su opozicija, o R. Karbauskis – kategoriškai prieš. Jau buvo matyti, kad jie ne vienas ir tas pats.
Ar matytumėte S. Skvernelį kaip LVŽS lyderį?
Aš nežinau, kas kaip mato S. Skvernelį. Tai yra tuščios kalbos. Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus. Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. „Valstiečiai“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“.
Kaip, jūsų nuomone, R. Karbauskiui seksis kituose Seimo rinkimuose?
Jis juk sakė jau, kad laimės visus rinkimus. Triuškinamai visus tris. Tai matote, jam taip ir sekasi.
Kas bus pagrindiniai konservatorių konkurentai – LSDP ar „valstiečiai“?
Aš manau, kad senoji nomenklatūra turės labai rimtai galvoti, kaip jiems konsoliduoti jėgas, kaip, pavyzdžiui, atvirai konsoliduoti tarp kairiųjų socialdemokratų ir buvusių komunistų, dar kažko ten ir tarp vadinamųjų „valstiečių“, nes jie yra iš tos pačios kompanijos, kolūkių vadovybės ir jų palikuonys. Tai jie artimi vienas kitam. Tai galbūt dėlto ir negalėjo susiformuoti koalicija tarp „valstiečių“ ir TS–LKD. Nes „valstiečiai“ vis tiek yra kairėje pusėje, jie ir pasirinko tai. Mums ten geriau, mes ten geriau su Gediminu Kirkilu ar dar ten kuo nors. Jokių konservatorių ir liberalų, mes stovime kairėje pusėje, tai, matyt, yra tokios smegenys ir tokios pažiūros, tokie nusistatymai.
Žinoma, aš tikrai nenorėčiau apibendrinamai kalbėti apie visus žmones, kurie ten yra. Ten matomas vienas, įtakingas, turtingas, valingas ir galbūt net kerštingas. Mes negalime žinoti, kokiais kanalais ta galia funkcionuoja.
Kokia bus sprendžiama ta atsvara TS–LKD ir galbūt liberalams, jei jie nebus visai susinaikinę ir atsigaus… Aš nežinau… Tai pamatysime, juk bando įvairiausių naujų ir mažų grupių atsirasti. Gal atsiras kokia nepriklausomybinės krypties grupė ir norės eiti kartu su TS–LKD. Dar yra laiko.
Kalbant apie lyderius, ketvirtadienį gavote viešą kreipimąsi iš Vido Rachlevičiaus. Pats žurnalistas jus vertina labai aukštai. Jus įvardino kaip Lietuvos moralinį autoritetą. Deja, jūsų anūkui V. Rachlevičius kritikos negaili ir prašo jus įtikinti Gabrielių apskritai pasitraukti. Kaip vertinate tokią dabartinio konservatorių lyderio kritiką?
Čia yra toks ėjimas žirgu. Gabrieliau, pasitrauk Tėvynės labui. O kas liks? Vakuumas? Aš nemanau, kad V. Rachlevičius taip tuščiai kalba, aš manau, kad jis turi kažką galvoje. Jis man atrodo truputį net pasako „iš šalies“.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reiškia, į tą partiją turi ateiti naujas vadovas iš šalies ir ne iš pačios partijos. Tai iš viso tokių dalykų nebūna, nebent diktatūrose po kokio karinio perversmo. Galima paimti egzistuojančią partiją, jai priskirti vadovą, ir jis taps valstybės vadovu. Pas mus taip nėra. Kas iš šalies? Rachlevičiau, tai tu pasakyk, apie ką tu galvoji. Nesvarbu, ar, tavo manymu, Gabrielius nėra labai geras vadovas. Aš nemanau, kad jis labai blogas vadovas. Galų gale visi mes buvome vadovai, kurie mokėsi ir augo bei kuo nors tapo. Ar yra dabar šioje partijoje konkurentas? Tai tegul partija ir sprendžia. Jeigu yra konkurentas ar alternatyva ir visi sakytų, kad šitas tikrai geriau, tai nemanau, kad Gabrielius išsitrauktų peilį ir eitų kovoti su tuo alternatyviu vadovu. Tai tikriausiai paspaustų ranką ir sakytų dirbame kartu.
Čia ne tokie žmonės, jie ne stalinistai. Bet turbūt ne tas tikslas. Visai ne tas tikslas. Aš atsimenu 1990 metus, kuomet buvo be galo sunkus laikas. Aš tuomet buvau pirmininkas. Mus tuomet svarstė kairieji, KGB ir visokie neoficialūs dariniai ir svarstė, kad nėra kaip tą V. Landsbergį pašalinti.
Nebent, jei pasisektų surengti rinkimus, tai tuomet renkame atkuriamąjį Seimą.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasakome, kad Aukščiausioji Taryba jau savo atliko, dabar tik renkame iš naujo, ir tuomet V. Landsbergis nebus pirmu numeriu. Tai tas buvo svarstyta, ir aš apie tai knygą išleidau su visais dokumentais, KGB pranešimais, ką būtent jie svarstė ir kaip norėjo valdžią paimti iš naujo. Bet jau kita kryptimi. Ne to sąjūdžio, prieš kurį, sakė kolega Arvydas Juozaitis, dabar jau reikia kovoti. Ir dabar A. Juozaitis jau eina prieš jį kovoti.
Tai tokių dalykų pasikartoja visą laiką. Tai kas dabar turėtų eiti kovoti prieš TS–LKD, ar iš jos pačios, ar ,kaip V. Rachlevičius sako, iš šalies. Bet iš šalies atėjęs vienas žmogus nieko neužkariaus. Reiškia, turėtų būti kažkokia grupė viduje, kuri ieškotų to žmogaus iš šalies.
Aš nežinau, ar V. Rachlevičius apskritai svaičioja. Ar jį kas nors pamokė pamėtyti tokių idėjų, kad jie ten ginčytųsi dabar. Kaip mes dabar pradedame kažkokį tuščią ginčą nerealioje situacijoje. Nėra tos situacijos. Yra partijos struktūra, kuri didžiule persvara demokratiniuose rinkimuose su konkurencine kampanija išrinko savo pirminką. Jeigu kas nors mano, kad galima anksčiau laiko perrinkti, tegul siūlo. Taigi niekas į Sibirą už tai neišveža.
Kaip apskritai jūs pats vertinate Gabrieliaus darbą partijoje? Ar partija per šiuos metus žengė pirmyn?
Pirmiausia, partija pasistūmėjo, daug žmonių palaiko, tą parodė ir įvairūs rinkimai. Tai dabar ieškoti priekabių, kad oj gali tu daugiau padaryti. Aš esu tai patyręs šimtą kartų būtent to, kodėl nėra geriau ir ne viskas gerai padaryta, ir dar prašoma parodyti, ir pasakyti savo klaidas.
Politologai taip pat teigia, kad konservatoriams reikia naujos strategijos rinkimams. Pasak jų, dėti visas viltis į I. Šimonytę naivu, o pačią partijos vadovybę įvardija kaip neveiklią ir nesusikoncentravusią į rinkimus? Ką atsakytumėte šiems politologams?
Kurie čia tie žinovai, o gal interesantai? Kurie paleidžia tokių ir žiūri, ar pradėsime čia peštis. Aš numečiau kaulą, ir jie dabar pešis, nereikia. Palikite mus ramybėje. Jų darbas galėtų būti labiau pagelbėjantis, o ne dar labiau kiršinantis. Kai kada pikti liežuviai sako, aš neturiu jūsų omenyje, kad žurnalistams reikia kivirčų. Tai jie provokuoja ir paskui iš to turi duonos. Aš nenoriu taip galvoti, bet kažkas taip sako.
