Birželio 23 dieną Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai prisimintas 1941-ųjų metų sukilimas. Tylos minute pagerbtas sukilėlių atminimas.
Šiame slaptai.lt videoreportaže – prof. Vytauto Landsbergio kalba, tądien pasakyta Nepriklausomybės aikštėje kepinant karštai birželio saulei.
2019.06.24; 12:00
„KAM ta istorija?
Vakar, gegužės 27-ąją, LRT rodė R.Musnicko surengtą TV forumą apie valstybės reikalų perdavimą ateinant naujam prezidentui. Prasidėjo nuo A . M. Brazausko laikų, pasakojo valstybės vadovų patarėjai. Taigi apie A.Brazausko, V.Adamkaus, D.Grybauskaitės laikotarpius. Įspūdis, kaip dažnai būna, kad naujoji Lietuvos istorija prasideda nuo A.Brazausko kiek vėlesnių metų. Apie V.Landsbergio siekį ir pastangas perduoti valstybės reikalus A.Brazauskui nebuvo kam papasakoti. Gal nė to istorijos tarpsnio nebūta. Ateities kartos žinių ieškos knygose – dokumentų publikacijose. „Lietuvos kelias į NATO”, „Susirašinėjimas su F.Mitterrandu” ir kitose. Ką dar galiu, stengiuosi paskelbti.”
Priminsiu jauniems žmonėms. V.Landsbergis buvo aukščiausias šalies pareigūnas Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, reikšmingai prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiosios Tarybos sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Reaguodamas į šį V. Landsbergio vertinimą šiandien Delfis paskelbė straipsnį: Vytautas Landsbergis nuliūdo dėl užmiršto jo istorinio indėlio: gal nė to istorijos tarpsnio nebūta? https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-landsbergis-nuliudo-del-uzmirsto-jo-istorinio-indelio-gal-ne-to-istorijos-tarpsnio-nebuta.d?id=81310780
Vytautas Landsbergis nuliūdo, kad per nacionalinio transliuotojo LRT TV forumą, aptarinėjant valstybės reikalų perdavimą naujam prezidentui, nebuvo kam papasakoti apie jo pastangas perduoti valstybės reikalus Algirdui Brazauskui, rašo Delfis ir pastebi, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo iškėlęs idėją V.Landsbergį pripažinti Lietuvos vadovu. „Valstiečių“ Ramūnas Karbauskis tuomet sakė, kad tam reikėtų iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT).
Buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris LRT laidai „Dėmesio centre“ yra sakęs, kad tas klausimas yra visiškai išspręstas. „Juodu ant balto yra parašyta, kad valstybės vadovo Lietuvoje nebuvo. Kitaip sakant, teisiškai valstybės vadovo nebuvo.
Ar kas nors faktiškai vykdė kokias nors svarbias funkcijas, ar kieno nors indėlis yra labai didelis ir t.t., tai čia jau politinio vertinimo klausimas“, – sakė E. Kūris. Pasak jo, teisiškai Lietuvoje, pagal laikinąją Konstituciją 1990–1992 m., valstybės vadovo instituto nebuvo. KT tai yra išaiškinęs.
„Visa šita diskusija suka į tą pusę, kad šiaip jau yra draudžiama, bet jei labai norisi – tai galima. Iš tikrųjų negalima“, – kalbėjo E. Kūris.
Tai, kad V. Landsbergis buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, turėjęs kur kas daugiau galių, negu vėliau – prezidentai pagal dabartinę Konstituciją, vienareikšmiškai nurodo Laikinasis Pagrindis Įstatymas:
86 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką renka Aukščiausioji Taryba iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų slaptu balsavimu penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Jį slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai.
87 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas:
1) vykdo bendrąjį vadovavimą rengimui klausimų, kuriuos turi apsvarstyti Aukščiausioji Taryba; pasirašo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus;
2) pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų;
3) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras išrinkimui į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojų ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriaus pareigas;
4) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko, Lietuvos Respublikos prokuroro, Lietuvos vyriausiojo valstybinio arbitro pareigas;
5) veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas leidžia potvarkius.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai vykdo Pirmininko įgaliojimu kai kurias jo funkcijas ir pavaduoja Pirmininką, jeigu jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų.
Puikiai situaciją prieš dvejus metus nušvietė Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje „Ūkininko patarėjuje”: „Net Kremlius Vytautą Landsbergį laikė Prezidentu” (2017 10 18). Štai ištrauka iš šio straipsnio:
„Konstitucinio Teismo saviveikla
Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartimi, kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva nužemino Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir išaukštino Respublikos Prezidentus, nes Seimo kairioji opozicija prašė išaiškinti visai ką kitą. 2000 m. birželio 13 d. Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Pataisytas įstatymas įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam AT vadovui V.Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.
Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas prašė Konstitucinio Teismo patvirtinti, kad pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus pasirašo tik Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne joks kitas valstybės pareigūnas.
Teisinių pasekmių nesukeltų
2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 2042 suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas tik valstybių vadovams. Jį turi visi Lietuvos Prezidentai, daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius. Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, ar „paprastas parlamentaras“ V.Landsbergis teisėtai gali būti laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi.
„Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui – socialinės garantijos (50 proc. Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio valstybinė renta, rezidencija), apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas.”
Mano supratimu, Konstitucinis Teismas tuo metu buvo beveik perdėm raudonas. Įdomu, ar dabartinis KT ryžtųsi ištaisyti išties istorinę klaidą?
2019.05.29; 15:40
Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).
Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?
2019.04.17; 14:30
Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).
Taigi – kodėl Lietuvos istorikai ignoruoja, vengia, nemėgsta kai kurių istorinių šaltinių? Kuo reikšminga dr. A.Idzelio surasta istorinė medžiaga?
Kaip teigia V.Valiušaitis, „pats svarbiausias skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorijos aiškintojų yra štai kas: dr. A. Idzelis naudoja platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD, KGB, Komunistų partijos paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus. Jis gilinosi ir į Vakarų diplomatų šaltinius bei Vakarų istorikų tyrimus, Amerikos archyvuose saugomus archyvinius duomenis“.
„Dar labai svarbu pabrėžti, jog istoriją dr. A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas ją kaip Europoje susiklosčiusių įvykių fragmentus, kaip Europos istorijos dalį. Jis nevertino Lietuvos izoliuotai, be ryšio su tarptautiniais įvykiais, kaip tai dažnai daro paviršutiniškai ar vienpusiškai to laikotarpio procesus traktuojantys komentatoriai“, – sako V.Valiušaitis.
Beje, pagrindinė knygos tema – pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) traktavimo klausimas.
Renginyje dalyvavo knygos autorius V. Valiušaitis, prof. Arūnas Gumuliauskas ir prof. Vytautas Landsbergis. Renginiui vadovavo prof. Algis Norvilas, Šv. Ksavero universiteto Čikagoje eksperimentinės psichologijos profesorius emeritas, dr. A. Idzelio studijų draugas ir bendražygis.
Slaptai.lt skelbia pirmąją šios diskusijos dalį. Artimiausiu metu bus paskelbta daugiau.
2019.04.17; 08:21
Šito reikėjo laukti. Ką jau ką, bet rusų propaganda sugeba veikti labai operatyviai. Ir pernelyg labai nesivargina slepiant trumpas melo kojas.
Vilniaus apygardos teisme paskelbus nuosprendį šešiasdešimt septyniems galvažudžiams (65 – už akių), kurie 1991-aisiais sausio 13-ąją tankais traiškė mūsų Laisvės gynėjus prie Vilniaus televizijos bokšto, iš automatų šaudė į beginklius žmones trasuojančiomis išcentrinėmis kulkomis, – pirmieji suskubo reaguoti aršaus Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidos etatiniai šmeižtų specialistai.
Tarp kitų nuolatinių propagandistų – Kareno Šachnazarovo, Segejaus Michejevo ir kitų – sėdėjęs soldofoniško veido lavondėmėm išmuštas tuometinis KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas atsakinėjo į Rusijoje akiplėšišku melagiu pagarsėjusio Solovjovo klausimus.
Savo pasisakymo įžangoje, visų pirma, jis sugebėjo pareikšti mintį, jog per pastaruosius 500 metų (!) kas šimtmetį pas lietuvius prabunda nacionalizmas. Tai esą atsitiko ir 1991-aisiais.
Solovjovas: Ar jūsų kareiviai šaudė?
Golovatovas: Ką jūs… Ne, mes nešaudėme. Mums negalima šaudyti ten, kur susibūrę daug žmonių – tik vaduojant įkaitus (…).
Solovjovas: Tai kas šaudė?
Golovatovas: Šaudė sajūdis, iš 1913 metų gamybos „Mosino“ tipo šautuvų. Mes tai nustatėme atlikę tyrimą.
Solovjovas: O grįžę į bazę tikrinote jūsų kareivių ginklus, ar nebuvo iš jų šaudyta?
Golovatovas: Tikrinome, nebuvo…
Solovjovas: Tai jūs, kiek suprantu, ir tokių ginklų 1991-aisias neturėjote?
Golovatovas: Žinoma, kad neturėjome.
Solovjovas: Ar tankais buvo suvažinėtas nors vienas žmogus, ar yra vaizdo įrašų?
Golovatovas: Ne, nebuvo. Jokio vaizdo įrašo nėra.
Solovjovas: Tai iš kur atsirado trylika… kiek ten? Dvylika… lavonų?
Golovatovas: Surankiojo iš ligoninių… jau mirusius… ir suvežė… Kitus… po eismo įvykių…
Rosija 24 kanalas taip pat nepasibodėjo pakartoti seną melą – rodydama televizijos bokštą iš kalno papėdės, žurnalistė teigė, jog desantininkai niekaip negalėjo šaudyti į žmones. Tą patį pakartojo ir Jedinstvos veikėjas Valerijus Ivanovas, pabrėžęs, jog į žmones nuo Karoliniškių namų šaudė snaiperiai, t.y. lietuviai.
O tai reiškia – savi, anot Lukiškėse sėdinčio Algirdo Paleckio.
Po tragiškų Sausio 11 – 13 dienų viso pasaulio informacines agentūras apskriejo fotografo Virginijaus Usinavičiaus kadras, kuriame užfiksuota, kaip būrelis vyrų bando stumti tanką, pervažiavusį Loretos Šlekienės (bendravardės ir draugės Loretos Asanavičiūtės, žuvusios po tanko vikšrais) kojas.
Jį bandė stabdyti televizijos bokšto gynėjai.
Teisus prof. Vytautas Landsbergis: mums dar trūksta tvirto stuburo.
Kodėl po dvidešimt aštuonerių metų Lietuvos žeme tebevaikšto ir Lietuvą nuolat dergia Rusijos pilietis Ivanovas?
Kodėl teisme nematome tų (nežinomų?) Lietuvos Respublikos piliečių, kurie tomis tragiškomis dienomis kolaboravo su okupantais?
Gal jau pamiršome, kas sukėlė kainas sausio 8-ąją ir išprovokavo neramumus Vilniuje?
Ar ne per anksti džiaugiamės, nuteisę tuos šešiasdešimt septynis, iš kurių dauguma buvo tik okupantų įsakymų vykdytojai?
Taigi padaryta mažiau nei pusė darbo.
2019.03.29; 06:21
Vasario 16-osios proga Vilniuje Signatarų namų balkone šiemet kalbą vėl sakė Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Praeitais metais šventę praleidęs ligoninėje, šiemet profesorius susirinkusiesiems pažadėjo pasakyti dvi kalbas. Pirmoje kalbos dalyje jis išdėstė savo požiūrį į politinius procesus Lietuvoje, antroje žadėjo kalbėti apie pasaulį, tačiau labiau koncentravosi į pamatines žmogiškąsias ir valstybės vertybes, kurias turėtume išlaikyti ir puoselėti.
„Valdžioje vėl įsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir su kuo nesikalbės“, – taip dabartinę politinę padėtį Lietuvoje įvertino profesorius. V. Landsbergis.
Jis taip pat negailėjo kritikos valdantiesiems, užsimojusiems mažinti Seimo narių skaičių.
„Gal jis per didelis? Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė, sutaupysime karsteliui. Ir kuo tu sergi, nenaudėle? Gal palikim ją nuseimuotą iki vieno, svarbiausio nario, arba vieno visažinio Kultūros komiteto. Parašų parinkti ne problema. Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimų pirmininkų tikrai nereikia, o geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina“, – sakė V. Landsbergis.
Profesorius kritikavo ir valdančiųjų peripetijas dėl aplinkos ministro: „Vaikų darželyje neseniai kilo idėja, kad ministras tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas jam nebūtinas“.
Griežtos V. Landsbergio kritikos sulaukė referendumo dėl dvigubos pilietybės procesas. Profesoriaus manymu, šis klausimas nėra pakankamai išdiskutuotas ir žmonės bus raginami balsuoti nežinia už ką.
„Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Išsaugoti – gražus žodis. Bet esamoji Konstitucija to nenumato. Iš čia gudragalvystės: kaip tą Konstituciją pakeisti, nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule“, – savo nuomonę dėstė V. Landsbergis.
Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į Astravo elektrinės keliamą pavojų: „Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje, taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai tą nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.”
V. Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį į verslininkų ketinimus stikliniais pastatais užstatyti Vilniaus centre esančią Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią.
Antroje kalbos dalyje profesorius V. Landsbergis kalbėjo apie šventų dalykų nuvertinimą ir net menkinimą. Tai esą būdinga šiandienos tendencija pasaulyje. Profesorius ragino tam nepasiduoti.
„Išsivadavome, tai išsivaduokime. Trenk perkūne, ir neįkliūkime iš naujo, klausydamiesi dūsavimo, kad vergijoje buvo geriau. Stiprybės, broliai ir sesės, nevokim ir nemeluokim, tokia pilėnų rinkiminė programa, toks tebūnie garbės devizas. O aukščiausias įstatymas, kurį esame girdėję, tai brolystės meilė. Nepamirškime, nepraraskime ir nepražūsime“, – sakė V. Landsbergis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.17; 04:30
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – kaip Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ prof. Vytautas Landsbergis yra įvertinęs „Šiaurės Atėnuose“ prieš keliolika metų – 2003-aisiais. Labai puiki recenzija. Verta atidžiai perskaityti ir ja vadovautis, svarstant, kam turi būti skiriama Nacionalinė premija.
Netyla reagavimai į Mariaus Ivaškevičiaus veikalą “Žali”. Ypač skaudžiai atsiliepia buvę laisvės kovotojai ir aprašytųjų tuometės Lietuvos kariuomenės vadų artimieji. (Gal ir gerai, kad amžinybė pasiėmė Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę kiek anksčiau, ir neatrodys, kad šis išmėginimas pagreitino jos mirtį). Lengvos plunksnos valdytojas nurašo protestuojančius kaip “garbaus amžiaus senukus” į “milžinkapių patriotizmą”, tačiau tai silpna gestikuliacija. “Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas”, primena Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė (“Tremtinys”, 2003, Nr. 13), giliai užgauta paskaičiusi, kaip M. Ivaškevičius vulgariai prifantazavo apie jos tėvą, Kęstučio apygardos vadą ir laisvės kovos strategą Juozą Kasperavičių. Atrodo, tikisi M. Ivaškevičiaus susipratimo. Gal ir ne be pagrindo. Gal kada nors, kai jau nebus toks jaunas ir arogantiškas, o kultūringesnis, apgailintis, kad sukėlė kam skausmo.
Apie literatūros veikalą derėtų rašyti pagal tai, kiek jame matyti gabumo ir kaip tas gabumas naudotas, kokie raiškūs rašytojo žodis ir vaizdas, kokia šiuosyk įmantri, o galų gale ištęsta arba nepavykusi, į pabaigą viską nusmukdanti, kompozicija – taip turbūt reiktų. Ir po to vertinti, koks ten menas išėjo, ar apie ką nors, ar tik apie save. Nes gabumų yra, Dievulis tartum dribtelėjo, bet štai kyla ir kyla visai kitokie klausimai. Mat gabusis padaro (jei padaro) daugiau ir žalos už kokį atgrubnagį. Ar tai tokia mūsų naujosios išsilaisvinusios (gal dar ne?) Lietuvos savivoka, o gal tai tokia bus dabartinės Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui? Jeigu dėl “Žalių” kils rimtas intelektualinis protestas ir kilęs prabils kitokios lietuvių savivokos, o dvasingesne ir dar talentingesne raiška, tai bus nauda ir iš M. Ivaškevičiaus kaip provokuojančio reiškinio. Antano Baranausko atsakas lietuvių kalbos niekintojams buvo “Anykščių šilelis”. Jei propaguosim “Žalius” užsieny kaip vizitinę kortelę, tai patys to ir verti. Ar tokį turim vieną rašytoją, ar tokia esam tauta, kas žino.
Kai kuriose politiškai suinteresuotose sostinėse turėtų skubiai išsiversti bent jau knygos autoriaus Įžangą. Ji atspindi ne tiek “kitokį patriotizmą” (M. Ivaškevičius apie save “Šiaurės Atėnuose”, 2003, Nr. 9), kiek kitokią istorijos sampratą. Kitą, negu turėjom Atgimime ir išsivadavime, dėjom pamatais į Konstituciją bei įstatymus apie svetimųjų okupaciją ir nelaisvos valstybės pasipriešinimą. Taip jau esame dažniau suvokiami ir demokratiniuose Vakaruose (dešimtį metų trukęs Lietuvos pasipriešinimas – nežinomos heroikos atradimas); vien sušalę komunistiški Rusijos ideologai tebekartoja apie “savanorišką” Lietuvos nelaisvę, klasinius liaudies priešus – “banditus” ir didžiosios “Tėvynės” brolišką pagalbą. Tiek tesupranta (jei nuoširdžiai) ir V. Putinas: “lakstė po miškus, o mes juos sutvarkėm”.
Panašiai sovietiškai mato, nors nebuvęs nei stribu, nei gebistu, ir M. Ivaškevičius: “jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savim, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas”, kokius “vaistus” vartoti; į šį “atgyvenusį” karą, “kurį galėtum vadinti pilietiniu”, ėjo “kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą”. Tai būtent romano įžanga, pratarmė, kurioje autorius praneša apie save, nutaręs glaustai išdėstyti būtent savąją istorijos sampratą. Diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta, nes ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje tokių susipainiojusių dar gana daug. Jiems, jei norėtų skaityti, jau seniai atsakė partizanų laiškai, dienoraščiai, poezija, statutai ir maldaknygės. Tik jeigu Dūmos politikai toliau gaivinasi “broliškos pagalbos” mitais, tai mūsų žmonėms dešimtmečiais buvo pilama ant smegenų būtent “pilietinis” karas, “brolis prieš brolį” (kurių nė vienas nenorėjęs mirti), neva tarpusavy išsišaudę “šešiolikmečiai” ir panašūs iškreipti vaizdeliai. Tartum SSRS – valstybė, užgrobusi kitą valstybę – būtų nė neegzistavusi su visomis savo agresijomis, genocido ir teroro struktūromis bei metodikomis.
Aišku, anuomet rašyti tiesą ir tiesiai galima buvo nebent bunkeryje arba Vakaruose, na, dar sau į stalčių, ko apdairūs vietiniai lietuvių rašytojai nepraktikavo. Apie pasipriešinimo karą legaliai tylėta arba rašyta pustiesė-pusmelis. Tokia buvo dar prisimenamo dvasinio teroro tikrovė, kurios liekanos kausto posovietinę lietuvių literatūrą ligi šiol. Kodėl? – čia būtų tema, verta tikro psichologinio romano apie lietuviškąją dabartį. Kai M. Ivaškevičius, taip ir nesuvokęs okupuotos Lietuvos – sovietų Rusijos karo, vos ne vos ištaria “jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais”, tai siūlo tik dar vieną seną populistiškai ir nacionalistiškai pakreiptą optiką, kuria irgi neturėtume girtis tretiesiems.
Kažko gaila, nes M. Ivaškevičius yra pabarstęs knygoje kur kas rimtesnių dalykų apie tą karą (“Žemaitis ir jo šalis jautėsi vieni ir mus vedė kažkur į gilumą”, sako enkavedistas; “Aš nelaukiu lėktuvo, nenoriu Vaterlo, kur galėčiau pakloti savo dvidešimt tūkstančių ir parnešti likusiems pergalę”, sako M. Ivaškevičiaus vaizduotės Žemaitis, nes tikrasis būtent norėjo laisvės “milijonui laisvų žemdirbių”. Ėmiau ir pamaniau: o kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų Nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti Džordžo Vašingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai. Užtat apie laisvę taipgi nebūtų nė žodžio, tik vieno vaiduoklio vienintelė sentencija: “Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę”.
Tiek to, nespėliosim, kaip ten už marių atrodytų, nes mes kalbamės savo namuose. Marius Ivaškevičius kažką juto, kai mestelėjo: “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”. Tačiau greta, toje pačioje romano Įžangoje, sudėstė be išlygų: “Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. […] Apie jį ir šita knyga”. Ir dar: “Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė”, taigi supraskit, tikrai apie jį šita knyga.
Betgi tai netiesa; taip šnekučiuojant, čia pat atsižadant ir prisirišant, vienur pasimaivyta, kitur – apgavystė. Generolas Jonas Žemaitis, “žuvusiųjų prezidentas”, “ketvirtasis prezidentas” (yra tokia monografija, toks filmas), tikrai studijavo Prancūzijoje, susitikdavo ten su kitais jaunais lietuviais. “Draugai jį labai mėgo ir visuomet laukdavo pasirodant. Tačiau tai buvo ne vien dėl jo dosnumo, kuriuo jis dalijosi kukliai, be pasididžiavimo, lyg teikiamas malonumas buvo ne tiek kitiems, bet jam pačiam. Labiausiai visus traukė jo nuoširdumas, paprastumas, atida ir dėmesys kitiems. Imponavo jo išsilavinimas, puikus prancūzų kalbos mokėjimas, natūralus elgesio ir laikysenos laisvumas. Niekad kitų nekritikuodavo ir nemokydavo, bet iš jo pavyzdžio nejučiomis visi mokėmės.” (Elena Kabailaitė-Jonaitienė. Kaip vėjelio dvelksmas. – “Dienovidis”, 1999, Nr. 10).
“Žalių” autorius parašė apie kitą, prasimanytą žmogų, bet žaidimai vardais grąžina mus į šių pastabų pradžią. Didžioji problema – skonio ir takto. Ji susijusi ir su pasirinkta neeiline tema bei rakursu, ir su autoriaus metodu, kurį būtų galima vadinti pseudofaktine provokacija. Fikcija – ne fakto literatūra, tad nereiktų nė kiek apsimesti. Jeigu ne tie tikri Lietuvos karių – laisvės kovotojų vardai, tai visuomeniškuoju požiūriu teliktų bendresnis klausimas: kaip autorius supranta mūsų partizanų kovą ir kodėl ją mato tik tokią – purviną ir beprasmę, atitinkamai vaizduodamas.
Taip – tai taip, žiūrėkim kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą (kai kas lygina su lavonų spardymu), gal kaip žurnalistišką išsikėlimą aukščiau visų. Partizanų aprašymai būtų tikę ir sovietmečiu. Tačiau neatimsi literatui teisės vaizduotis ir vaizduoti bet ką savaip, jeigu šventõs rašančiojo teisės nekoreguoja jo paties takto ir skonio jausenos.
Vis dėlto, kai liečiamas žuvusių už visų mūsų laisvę, tad ir už rašytojo laisvę, rezistencijos vadų atminimas, o dar tebėra jų šeimos, dalykai keleriopai komplikuojasi. Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją. Galbūt daugelis jų būtent gerai šį tą supranta, ir tas “šis tas” nėra menkesnis reikalas, negu rašytojo menas, ar jis būtų pauzė, ar laisvė be atsakomybės.
“Etikos dėsniai ir meno dėsniai yra tie patys”, rašė prieš pusantro šimtmečio kompozitorius Robertas Šumanas. Šiandien tarčiau, kad nusižengdamas etikai meno nepagerinsi, nors gali pagerinti tiražą. Esu įsitikinęs, kad apie šią knygą būtų dešimtkart mažiau kalbama, jei ne spekuliacija tikrais vardais. Perrašyk Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį, kurio gyvenimo kelionės didžioji mitinė užduotis yra atrasti ir nužudyti kitą Šimą Jonaitį, ir didelė dalis dujų išeis, balionas iš karto ims bliūkšti. Leidėjai galėtų, autoriui sutinkant, padaryti tokį eksperimentą, ir tada visi žinotume, kas atneša pinigų, kas ne.
Informacijos šaltinis – „Šiaurės Atėnai“
2019.01.24; 09:00
Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…
Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.
Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.
O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.
Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.
O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.
Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.
Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?
2019.01.14; 09:50
Jau 28 kartą minint Laisvės gynėjų dieną pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad „kiekvieni metai yra kitokie, žinoma, ir iššūkių yra visokių, ir iš išorės, ir iš vidaus“.
„Keistenybių ir kvailybių netrūksta, ir šiemet netrūksta taip pat“, – sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais Seime pastebėjo prof. V. Landsbergis.
Laisvės premijos laureatas V. Landsbergis nemato bėdos, kad tik dabar partizanai yra įvertinti Laisvės premija.
„Ir nepriklausomybės reikėjo anksčiau, bet jie, matai, nepajėgė iškovoti tuomet…. Tai jie kalti, kodėl jie tada neiškovojo nepriklausomybės 1948 metais? (…) Sugalvoti galima visokiausių keistų problemų“, – į klausimą, ar nemano, kad partizanai galėjo būti žymiai anksčiau įvertinti Laisvės premija, atsakė V. Landsbergis.
Laisvės premijos įteikimas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei yra, jo nuomone, „išraiška teisingo supratimo mūsų būties, mūsų istorijos, mūsų kovų už laisvę teisingas supratimas“.
„Tai reiškia, kad atmetame melą, pliurpalus, nesąmones, tai ką ukrainiečiai vadina „brechnia“. „Brechnia“ turi eit lauk“, – nusišypsojęs atsakė V. Landsbergis.
Jis dalyvavo sekmadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusiame iškilmingame minėjime, skirtame Laisvės gynėjų dienos 28-osioms metinėms, Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje, vėliavos pakėlimo ir kituose šventiniuose renginiuose.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.01.14; 04:30
Lietuva 28-ąjį kartą mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną.
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų, – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines renginiais Seime ir kitose Lietuvos vietose prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
Šeštadienį Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyks iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Vidudienį Laisvės gynėjai susirinks į susitikimą „Budėjimas naktyje“ Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Vakare Nepriklausomybės aikštėje bus uždegti atminimo laužai. Čia vyks Sąjūdžio valanda.
Atminimo laužai šeštadienio pavakare taip pat bus uždegti prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato. Šv. Jonų bažnyčioje vakare – koncertas „In memoriam“.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą sostinės Nepriklausomybės aikštėje bus dedama gėlių prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“.
Laisvės gynėjų atminimas bus pagerbtas ir iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Posėdžio metu bus teikiama Laisvės premija. 2018 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui ir Juozui Mociui – pagerbti.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje iškilmingoje ceremonijoje suplevėsuos Valstybės vėliava. Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
Sausio 12 ir 13 dienomis parlamento Laisvės gynėjų ir Vitražo galerijos bei Sausio 13-osios memorialas bus atviri visuomenei. Atvirų durų valandomis bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai. Lankytojai galės susipažinti su paroda, skirta 2018 m. Laisvės premija apdovanojamai Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui, ir fotografijų paroda „Šauliai – 1991 m. parlamento gynėjai“, pažiūrėti istorinę vaizdo medžiagą ir menines kompozicijas. Jaunieji Seimo svečiai turės progą dalyvauti piešinių dirbtuvėlėse.
Šeštadienį bėgimo entuziastai tradiciniu tarptautiniu bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto pagerbs žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Tą pačią dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks neatlygintinos kraujo donorystės akcija, skirta Laisvės gynėjų atminimui.
Laisvės gynėjų diena taip pat bus paminėta atvirų durų dienų programa Genocido aukų muziejuje ir Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.01.13; 00:30
Apibendrindami politinius įvykius 2018 m. politikos lyderiai sutinka – vienu svarbiausių 2018 m. Lietuvos politinės realybės aspektų tapo valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Nors politikai sutaria, kad pastaruosius metus vyravusi konfrontacija yra žalinga valstybei, prielaidų, kad situacija keistųsi 2019 m., teigia jie, praktiškai nėra.
„Valstiečiai“ kaltina, pasak jų, nekonstruktyvią opoziciją tikslingu įtampos kėlimu, į tai atsakydami konservatoriai tvirtina, kad dėl pašlijusių santykių atsakingi visuomenei ir demokratinėms vertybėms abejingi „valstiečiai“. Tuo tarpu į valdančiųjų stovyklą perbėgusio „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Gintauto Palucko nuomone, vienodai kalti ir „valstiečiai“, ir konservatoriai. Abu politikai sutartinai tikina nei patys, nei jų vadovaujamos partijos valstybei žalingame ir visuomenės fragmentaciją didinančiame konflikte nedalyvaują, todėl visą atsakomybę už „politinį karą“ šalyje turi prisiimti didžiausios frakcijos Seime.
Tačiau nesutarimų esama ne tik dėl to, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl politinės įtampos šalyje. Politikai kartu demonstruoja ir esančius giliai įsišaknijusio požiūrio į tai, kaip turi atrodyti stipri pilietinė visuomenė ar konstruktyvus dialogas, skirtumus.
Opozicijos lyderiai, vertindami mokytojų streiko padarinius, kalba apie bundančią pilietinę visuomenę, o viena iš „valstiečių“ lyderių Agnė Širinskienė mokytojų elgesyje įsikuriant Švietimo ir mokslo ministerijoje mato ne pilietinio sąmoningumo, bet tiesiog netinkamo ir pedagogams keliamų standartų neatitinkančio elgesio apraiškas.
Politikai kratosi ir viešojoje erdvėje plačiai pasklidusio ir neigiamą toną įgavusio visuomenės skirstymo į „viršūnes“ ir „apačias“ autorystės. Valdančiajai „valstiečių“ partijai atstovaujanti A. Širinskienė teigia, kad tai prezidentės bei opozicijos sukurtos sąvokos, pastaroji savo ruožtu tvirtina, kad „apačių“ atstovais pasiskelbė būti būtent valdantieji su Ramūnu Karbauskiu ir Sauliumi Skverneliu priešakyje.
Taigi jei Lietuvos politikai skirtingai supranta pilietiškumo, politinio konstruktyvumo, opozicijos ir pozicijos santykių bei demokratinių vertybių principus, sutarimą pavyksta surasti tik kalbant apie tai, kokie bus ateinantys metai. Tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos sutinka: 2019 metais, Lietuvoje vykstant trejiems rinkimams, politinė situacija bus dar aštresnė nei buvo 2018 m.
A. Širinskienė, apibendrindama valdančiųjų ir opozicijos santykius, nuogąstavo, kad pastaroji pasirinko politinį susipriešinimą didinantį bendravimo būdą.
„Deja, taip yra, opozicija kažkodėl pasirinko tokį bendravimo būdą, kuris nėra visiškai konstruktyvus. Tačiau realybė Seime yra tokia, ir dėl to labai apmaudu. Manau, kad turime susitaikyti, jog vargu, ar opozicija keisis artimiausius metus. Kol kas ji kritiką valdantiesiems supranta ne kaip konstruktyvų dalyką, bet kaip puolimą ir patyčių organizavimą“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Tuo tarpu G. Landsbergis, klausydamas tokio A. Širinskienės samprotavimo, gūžčiojo pečiais ir teigė nelabai suprantąs, kodėl opozicija yra kaltinama nekonstruktyvumu. Politikas pabrėžė, kad opozicija nuolatos teikia alternatyvius ydingoms valdančiųjų iniciatyvoms pasiūlymus ir, kaip reikalauja opozicijos priedermė, įspėja apie grėsmes, tykančias už valdžios sprendimų.
Konservatorius teigia manąs, kad „valstiečiai“ konstruktyvią opoziciją įsivaizduoja tik kaip linksinčią ir sutinkančią su tuo, ką siūlo valdžia. O ji, pabrėžė G. Landsbergis, ypač pastaraisiais metais, yra kaip niekada abejinga visuomenei.
„Daugelis politikų neprisimena valdžios, kuri būtų tokia abejinga profesinėms sąjungoms. Nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinė, ar kairė, dialogo būdavo ieškoma visada. Niekas nenorėjo sudaryti sąlygų atsirasti pilietiniam karui, koks buvo kilęs šių metų gruodžio mėnesį“, – kalbėjo G. Landsbergis. Jo nuomone, mokytojų streikas bei metų pradžioje vykę medikų mitingai yra ne kas kita kaip pilietinę brandą liudijanti visuomenės reakcija į valdančiųjų abejingumą.
Jam antrino ir G. Paluckas. Anot jo, mokytojų streiką išprovokavo jaučiama neteisybė bei autoritarinio pobūdžio „valstiečių“ retorika.
„2018-ieji, kai streikavo ir mokytojai, ir protestavo medikai, yra pabudimo metai. Tame matau bundančią visuomenę, kuri nebijo drąsiai ginti savo interesų, nepaisant to, kad valdančiųjų retorika yra labai karinga, griežta ir, mano galva, balansuoja ant autoritarinės retorikos slenksčio“, – kalbėjo G. Paluckas. Jo teigimu, nepagarba, neteisybės jausmas net pačius intelektualiausius ir santūriausius pedagogus privertė streikuoti ir kelioms savaitėms įsikurdinti Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Tuo tarpu A. Širinskienės nuomone, mokytojų streikas negali būti vertinamas kaip bundančios pilietinės visuomenės ženklas. Jos teigimu, per langą į ministeriją lipę mokytojai greičiau pademonstravo žemus sau keliamo elgesio standartus.
„Streikai, mano manymu, yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tada, kai joks susikalbėjimo būdas nebepadeda. Šiuo atveju kyla klausimas, ar buvo išbandyti visi kiti susikalbėjimo būdai, kurie nėra tokie radikalūs ir drastiški. Kitas dalykas, aš pati buvau dėstytoja ir kai dirbi pedagoginį darbą, sau taikai tam tikrus elgesio standartus. Aš pati kaip dėstytoja savęs neįsivaizduoju lipančios per langą į ministeriją. Man, kaip dėstytojai, tai nebūtų tinkamas elgesys“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Politikė pripažino, kad įtampą, kilusią streikuojant mokytojams, lėmė klaidos, kurias padarė abi nesutariančios pusės. Tačiau, pabrėžė A. Širinskienė, didesnė atsakomybė visgi tenka streiką organizavusiai profsąjungai, kurios lyderis Andrius Navickas, pasak jos, nerodė geranoriškumo. Kartu, tvirtino ji, atsakomybę turėtų prisiimti ir opozicija, kurios lyderiai, aiškino „valstietė“, dažnai lankydamiesi pas Švietimo ir mokslo ministerijoje apsigyvenusius mokytojus, dar labiau aštrino situaciją.
Užstodama įžeidžiais pasisakymais mokytojų atžvilgiu pasižymėjusius valdančiųjų lyderius premjerą Saulių Skvernelį ir „valstiečių“ pirmininką Ramūną Karbauskį, „valstietė“ negynė tik buvusios ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jos, tai, kad J. Petrauskienės nebėra Vyriausybėje, reiškia, kad šiai pritrūko ir konstruktyvumo, ir aktyvumo kalbantis su pedagogais.
Savą mokytojų streiko priežasčių ir reikšmės politinei sistemai versiją pateikė R. Žemaitaitis. Tvarkietis taip pat teigė mokytojų streike neįžvelgiąs pilietinės brandos požymių. Jo teigimu, jei kažką ir rodo pedagogų streikas, tai ne ką kitą, kaip politikų manipuliavimą ir naudojimąsi žmonėmis. R. Žemaitaitis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai kone prievarta buvo vežami konservatorių ir socialdemokratų iniciatyva užsakytais autobusais į mitingus vien tam, kad būtų patenkinti partiniai interesai.
„Todėl aš nemanau, kad tas mitingas ar streikas yra didesnės mūsų pilietinės brandos ženklas“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. Jis pabrėžė, kad politikai sąmoningai naudojasi ir manipuliuoja žmonių lūkesčiais. Tai, pasak jo, daro apie vaiko teisių apsaugą kalbantys Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, „valstiečiai“, konservatoriai, socialdemokratai, visi, akcentavo politikas, išskyrus vieną – Tvarkos ir teisingumo partiją. Tai pabrėždamas politikas gyrėsi, kad nė vienas jo vadovaujamos partijos narys nedalyvavo mokytojų streike, o partija apskritai stovi nuošalyje Seime vykstančių destruktyvių ginčų.
Save ir savo partiją pastatyti šalia politinių grumtynių buvo linkęs ir G. Paluckas. Jis tvirtino, kad įtampos epicentras yra „valstiečių“ ir konservatorių konfrontacija, kuri, pasak LSDP pirmininko, visuomenei brangiai kainuoja.
„Mes į tą asmeninių santykių aiškinimąsi nesikišame. Tai yra visai visuomenei labai žalinga tendencija, nes nelieka jokios diskusijos apie ateitį ir apie politikos turinį. Atvirai sakau, konservatorių ir „valstiečių“ daužymasis komisijomis ir prasivardžiavimas yra žalingas Lietuvai ir Lietuvos socialdemokratai tame nedalyvauja“, – tikino LSDP pirmininkas.
Politikas sutiko, kad visuomenė dėl politinių nesutarimų ir trinčių fragmentuojasi. Šiame procese G. Paluckas teigė matąs tiek valdančiųjų „valstiečių“, tiek opozicijos kolegų konservatorių kaltę.
„Visuomenę drasko ir kapoja politikai. Ir tai intensyviai ir efektyviai daro tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“. Pastarieji – skirstydami visuomenę į elitą ir „apačias“, o konservatoriai – nerodantys jokios pagarbos kitai nuomonei ir nevengiantys kitus išvadinti esant „vatnikais“ ar „karbauskininkais“, – kalbėjo G. Paluckas.
Tačiau tokios pastarojo kalbos keistos pasirodė G. Landsbergiui. Pasak jo, G. Palucko samprotavimai neatitinka realybės, nes LSDP Seime yra ne mažiau nei konservatoriai aktyvūs kritikuojant „valstiečius“.
Galiausiai vieninteliu klausimu politikai turėjo kone tą pačią nuomonę – 2019 metais laukia dar didesnės įtampos. Parlamentinių partijų lyderiai tvirtino netikį, kad jų oponentai keisis ir prognozavo, jog jau artimiausiu metu bus aktyviai pasitelktos juodžiausios priemonės ir būgštavo, kad stiprės antidemokratinės valdančiųjų tendencijos.
„2019 metai bus labai sunkūs. Bus daug purvo drabstymosi, intrigų, melagingų naujienų, melagingos istorijos bus kuriamos masiškai. Partijos, kurios kelia savo kandidatus į prezidentus, dės visas pastangas, kad jų kandidatas būtų išrinktas, o priemonės bus pačios juodžiausios. Aš su šiurpu laukiu Naujųjų metų pradžios“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.
Savo ruožtu G. Landsbergis būgštavo, kad 2019 m. stiprės antidemokratinės „valstiečių“ ir premjero S. Skvernelio politikos tendencijos.
„Manau, kad metų pabaiga atskleidė ir tam tikrų pavojingų tendencijų. Jeigu valdžia būtų nelinkusi tik kalbėtis, tai dar būtų nedidelė problema. Tačiau kai valdžia, naudodamasi pačių parašytomis pažymomis, pradeda toleruoti nedemokratiškų, jėgos struktūrų naudoti nevengiančių valstybių valdžios metodus ir daryti spaudimą visuomenei ir opozicijai, yra dėl ko nuogąstauti. Aš bijau, kad Saulius Skvernelis iš bejėgiškumo ir jaučiamos įtampos artėjant rinkimams nepradėtų kurti situacijų, kurios bus vis labiau nedemokratiškos“, – apibendrino G. Landsbergis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.31; 16:20
Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.
,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.
Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, – kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.
Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?
Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.
Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.
Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją? Žinia, taip paklausti galėtų kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?
Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite, V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).
Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.
Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.
Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.
Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.
Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant, jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.
Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti – bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.
Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.
Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…
2018.12.23; 10:14
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, reikalaudamas paneigti „sąmoningai paskleistą neteisingą informaciją“.
Kreipimesi pabrėžiama, kad ministras pirmininkas piktnaudžiavo savo tarnybiniu statusu, sąmoningai kūrė netikras interpretacijas bei naujienas, siekdamas supriešinti skirtingas visuomenės grupes ir Lietuvos politinę bendruomenę.
Pasak konservatorių, negana to, premjeras šmeižė tariamu bendradarbiavimu su Rusija ir Kremliaus politikos vykdymu opozicinę TS-LKD bei siekė diskredituoti taikų ir demokratišką daugelio profesinių sąjungų ir žurnalisto Andriaus Tapino organizuotą streikuojančių mokytojų palaikymo akciją ir protesto prieš šios Vyriausybės vykdomą politiką mitingą.
„Kaip aiškėja iš žiniasklaidos, Jūs esate gavęs informacijos apie Jūsų atstovaujamos Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių abejotinus veiksmus, tačiau tai įslaptinote ir šia informacija manipuliavote, apkaltindamas politinius oponentus bei profesines sąjungas pramanytais veiksmais, – rašoma kreipimesi. – Tokiais savo veiksmais Jūs ne tik akivaizdžiai piktnaudžiavote savo tarnybine padėtimi, bet ir, panašu, bandėte nukreipti visuomenės dėmesį ar net paslėpti Jūsų paties frakcijos narių abejotiną veiklą“.
TS-LKD lyderis kreipiasi į ministrą pirmininką, reikalaudamas atsiprašyti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenės dėl paskleisto melo bei užtikrinti, kad tai nepasikartos ateityje.
Kreipimesi reikalaujama pateikti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams informaciją, kurią premjeras įslaptinęs perdavė frakcijos vadovui, UAB „Agrokoncernas“ akcininkui Ramūnui Karbauskiui ir kuri, kaip skelbiama žiniasklaidoje, susijusi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių veikla. Raginama minėtą informaciją išslaptinti ir paskelbti visuomenei.
„Toks Jūsų veikimas yra nedemokratinis, diskriminuoja kitas parlamentines frakcijas, turi akivaizdaus piktnaudžiavimo tarnyba bei teisėsaugos institucijų politizavimo požymių. Jūsų veiksmuose įžvelgiame piktnaudžiavimą galia, piktnaudžiavimą dokumentų įslaptinimo ir supažindinimo teise ir specialiųjų tarnybų įtraukimu į politinį procesą, – sako G. Landsbergis. – Jūs gerai žinote, kad už tokį piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą teisės aktuose yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė“.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.19; 07:00
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis neigia premjero Sauliaus Skvernelio kalbas, esą konservatoriai turi „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą. Profesoriaus teigimu, nesusitvarkiusios valdžios pačios nuvirsta.
,,Aš manau, kad tai irgi perkaitimas, o ne koks realus planas nuversti valdžią. Ką reiškia nuversti valdžią? Valdžios ir pačios nuvirsta. Nuvirsta, kai nesusitvarko. O dabar virsmai yra Vyriausybėje, šalinami ministrai, kad parodytų, kas kaltas dėl negerovių. Tie ministrai nesijaučia asmeniškai patys kalti. Jie sako, kad vykdė, kas jiems buvo įsakyta“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis.
Pasak profesoriaus, jeigu ir buvo koks planas, tai nebent prašymas bendradarbiauti su opozicija.
„Gana nuo seno opozicija buvo siūliusi bendradarbiauti daugumai. Nebūti tokiai arogantiškai, kad mes turime balsų persvarą arba dar nusiperkame kokią mažą frakciją ir jau galime balsuoti, kaip tik norim. Tai nėra tokio didelio gerumo šitaip valdyti. Vyriausybė gali ir neatlaikyti“, – teigė V. Landsbergis.
„Aš matau kažkokius neadekvatumus ir keisto elgesio, keistų situacijų susidarymą per labai trumpą laiką ir nežinia dėl ko“, – aiškino pirmasis valstybės vadovas atkūrus nepriklausomybę.
V. Landsbergis pabrėžė, kad klausimų dėl švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimo jam nekyla, tačiau, klausė profesorius, tai, kuo neįtiko aplinkos ministras Kęstutis Navickas, lieka paslaptimi. Jis pabrėžė laukiąs, kol atstatydinamas aplinkos ministras pats atskleis savo vertinimą.
V. Landsbergis neslėpė, kad klausimų kyla ir dėl kokio siekio atleisa kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson. Pasak profesoriaus, nors, jo žiniomis, kultūros žmonės ir nebuvo labai patenkinti Kultūros ministerijos darbu, pats nepasitenkinimas nebuvo toks galingas, kad iš posto turėtų trauktis ministrė. V. Landsbergis neatmetė galimybės, kad ministrai tiesiog buvo padaryti priimtų valdžios sprendimų kaltininkais.
„Aš tik apytikriai girdėdavau, kad kultūros srityje yra nepatenkinti, bet, kad tas nepasitenkinimas būtų toks galingas, kad verstų iš viršaus premjero įsakymu atsisakyti ministrės, nebuvo įsivaizduojama. Atrodė, kad visas daroma suderinus, taip pat kaip ir aplinkoje (Aplinkos ministerijoje. – ELTA). Kad vykdomi yra valingi nurodymai. Galbūt yra tam tikro valingo valdymo pagundos, įsakymai ministrams, jie lyg ir skundžiasi, kad turėdavę vykdyti kai kuriuos nurodymus, o paskui daromi kaltininkais“, – samprotavo V. Landsbergis.
Ketvirtadienį premjeras Saulius Skvernelis Liberalų frakcijos posėdyje tikino, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.07; 16:50
