Gintaras Visockas. Sausio 20-oji ir Sausio 13-oji – tas pats Kremliaus braižas


Print

Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.

Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.

O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.

O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.

Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.

Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?

2019.01.14; 09:50