Kurie pasielgė įžvalgiau, nepasirašydami Jungtinių Tautų Migracijos pakto – lietuviai ar latviai? Kas ir kodėl ES šalims stumia pražūtingą Migracijos paktą? Kodėl latviai prasmingiau, didingiau, iškilmingiau švenčia Nepriklausomybės dieną už mus, lietuvius? Kodėl Lietuvos prezidentė nesugebėjo nuvykti į Rygą pasveikinti brolių latvių, švenčiančių savo Laisvės dieną? Kuo latviams brangi lapkričio 18-oji?
Komentuoja prof. Alvydas BUTKUS, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Alvydas Butkus yra kalbininkas, baltistas, habilituotas humantitarinių mokslų daktaras.
Videointerviu trukmė – 13 min. Videointerviu autorius – Slaptai.lt
Latvijos Saeima (parlamentas) priėmė rezoliuciją dėl šalies neprisijungimo prie JT migracijos pakto. Už dokumentą balsavo 43 parlamentarai, prieš – 31.
Rezoliucijoje Latvijos vyriausybė raginama neprisijungti prie JT migracijos pakto, kadangi šis susitarimas yra prieštaringas ir vienašališkas, taip pat „siunčia nepriimtiną žinią nacionalinėms valstybėms“. „Pakte nutylimas migracijos keliamas pavojus valstybių saugumui, ekonomikai ir identiškumui“, – sakoma dokumente.
Rezoliucijos autoriai primena, kad Australija, Austrija, Bulgarija, Čekija, Izraelis, JAV, Kroatija, Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Šveicarija atsisakė pasirašyti JT migracijos paktą.
Latvijos vyriausybė anksčiau svarstė šalies prisijungimo prie JT migracijos pakto klausimą ir nutarė, kad atsižvelgs į Saeimos nuomonę dėl šio dokumento, tuo būdu deleguodama sprendimą parlamentui. Savo ruožtu Latvijos URM mano, kad šalis turi paremti JT migracijos paktą.
Buvęs SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda, komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės neišvykimą į Rygą, kur turėjo dalyvauti Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio iškilmėse, sako, kad jis tikrai būtų vykęs, jeigu būtų reikėję, būtų važiavęs netgi dviračiu.
„Tai yra mūsų kaimynė Latvija ir tikrai buvo galima, kad ir vėluojant nuvažiuoti ir pademonstruoti, kad net ir sudėtingomis sąlygomis, net ir gendant technikai vis tiek galima pademonstruoti pagarbą savo kaimynams. Galiu pasakyti, kaip būčiau pasielgęs aš pats: aš būčiau važiavęs, jeigu reikia – ir dviračiu“, – pirmadienį „Žinių radijui“ teigė ekonomistas G. Nausėda.
G. Nausėdai pritaria ir parlamentaras Naglis Puteikis, pasak jo, nenuvykdama prezidentė rodo savo aroganciją.
„Prezidentė siekia karjeros ES, todėl ji maino nesvarbius kaimynus į svarbesnius renginius Europos Sąjungai, manau, tai jos asmeninė pozicija (…) Arogancija, jai nesvarbus nei Lenkijos šimtmetis, nei Latvijos šimtmetis, ji tiesiog siekia asmeninės karjeros“, – sakė N. Puteikis.
Sekmadienį Lietuvos delegacija, vadovaujama prezidentės Dalios Grybauskaitės, dėl netikėto karinių oro pajėgų lėktuvo „Spartan“ gedimo negalėjo išskristi į Rygą, kur turėjo dalyvauti Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio iškilmėse.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu nuoširdžiai pasveikino Latvijos Respublikos vadovą Raimondą Vėjuonį ir visus latvius 100-ųjų valstybės Nepriklausomybės metinių proga.
Šalies vadovės teigimu, Latvija – ypač brangi Lietuvai. Abi šalis suvienijo ne tik lemtingi įvykiai prieš šimtmetį, bet ir vėlesnė – ginklų ir dainų – kova dėl laisvės ir piliečių teisių, taip pat mūsų svarbiausias tikslas – Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimas ir įtvirtinimas.
Pasak Prezidentės, šiemet kartu minimas visų Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmetis yra ypatinga sukaktis tiek visoms trims šalims, tiek visai demokratinei ir laisvai Europai. Tai lietuvių ir latvių bendra šventė, kuri patvirtina, ką patyrė, įveikė ir drauge nuveikė abi šalys, mūsų drąsios ir niekada nepasiduodančios tautos.
Lietuvoje taip pat džiugiai ir vieningai minimas Latvijos nepriklausomybės šimtmetis. Prezidento rūmų balkonuose pastatyti specialūs šviečiantys užrašai „LV100“, S. Daukanto aikštėje tradiciškai pakeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinės vėliavos.
Pasak Prezidentės, Latvija išlieka ne tik mūsų istorinė sąjungininkė ir kaimynė, bet ir bendramintė šių dienų iššūkių akivaizdoje, su kuria toliau dirbame dėl savo piliečių saugumo, gerovės ir laisvės užtikrinimo. Šalies vadovė pareiškė viltį, kad artimas abiejų valstybių dialogas dvišaliais ir regioniniais, Europos Sąjungos ir NATO klausimais ir toliau išliks svarbiu varikliu, stiprinančiu ir mūsų Baltijos regioną, ir visą vieningą žemyną bei transatlantinę bendruomenę, o bendra lietuvių ir latvių patirtis, vertybės ir tikslai skatins mus puoselėti šalių draugystę ir artimus ryšius.
Nepriklausomybės dienos proga Prezidentė visiems latviams palinkėjo gražios, šalį suburiančios šventės, visokeriopos sėkmės ir laimės, o Latvijai – ilgų laisvės, vienybės ir klestėjimo metų.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasveikino Latvijos Saeimos pirmininkę Inarą Mūrniecę ir visus Latvijos žmones su nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu.
„Mūsų žmonės vadina vieni kitus broliais. Mus sieja ne tik etninio giminingumo jausmas – lietuviai ir latviai yra vieno kamieno tautos, turinčios bendras kultūrinių tradicijų šaknis ir daugybės amžių istorinę praeitį“, – sveikinime teigia Seimo pirmininkas.
Parlamento vadovas pabrėžia, kad bendros krypties Lietuva ir Latvija niekada neprarado, efektyvūs ir konstruktyvūs santykiai tęsiasi ir šiandien.
„Džiaugiuosi puikiais Lietuvos ir Latvijos santykiais. Esu įsitikinęs, kad glaudus bendradarbiavimas dvišaliu lygmeniu ir parama plėtojant daugiašalius formatus mus stiprina, nes kalbame vienu, geriau girdimu balsu“, – teigia Seimo pirmininkas.
Latviją Nepriklausomybės 100-ųjų metinių proga Lietuvos žmonių ir Vyriausybės vardu nuoširdžiai pasveikino ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
„2018-ieji – išskirtinės svarbos metai mūsų šalims. Lietuviai puikiai supranta, su kokiu džiaugsmu Latvijos žmonės pasitinka šią dieną, kadangi mūsų istorija panaši. Šiandien mes esame laisvi ir patys renkamės kelią, kuriuo eisime į ateitį. Per šį laikotarpį Lietuva visada jautė Latvijos žmonių, Vyriausybės visokeriopą paramą ir pastangas siekiant mūsų tautų bendrystės stiprinimo. Už tai esame jums labai dėkingi“, – sakoma premjero sveikinime.
Pasak Vyriausybės vadovo, Latvija ir Lietuva visada buvo artimos sąjungininkės, apie tai liudija įvairiausiose srityse plėtojamas vaisingas bendradarbiavimas, intensyvėjantis politinis dialogas. Premjeras pasidžiaugė vis glaudesniu tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir patvirtino Lietuvos įsipareigojimą toliau kartu stiprinti bendras pozicijas bei pastangas užtikrinant taikią ir saugią mūsų regiono ateitį.
Latvijos Saugumo policija (SP) sulaikė pensinio amžiaus šalies gyventoją, įtariamą šnipinėjimu. Tai pirmadienį pranešė Latvijos žiniasklaida.
Gautomis žiniomis, vyras buvo sulaikytas praėjusią savaitę, jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas.
Rugpjūčio pradžioje Latvijos Maduonos miesto Žiemgalos rajono teismas paskelbė nuosprendį šnipinėjimu Rusijos naudai kaltinamam Latvijos piliečiui Jurijui Stilvei ir nuteisė jį trejus metus kalėti lygtinai. Be to, jam trejus metus ir šešis mėnesius bus taikoma probacijos kontrolė. J. Stilvė pripažino savo kaltę ir gailėjosi dėl to, ką padarė.
Baltarusijai paskelbus dėl ketinimų šalies krovinius vežti ne per Klaipėdos, bet Rygos uostą, Lietuvos ministrai teigia, kad situacija yra rimtai stebima, tačiau realių grėsmių kol kas nematyti.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad santykiuose su Baltarusija kol kas girdimi tik įspėjimai ir prielaidos, bet ne aiškios pozicijos.
„Mūsų institucijos bendrauja su kolegomis iš Baltarusijos. Yra nuolat keliami įspėjimai ir klausimai, kurie kartojasi, tačiau tuo pačiu pasiekia informacija iš verslo struktūrų, kad tai (kelias per Lietuvos uostą. – ELTA) jiems labiausiai apsimoka. Visada nugalėdavo tas racionalus požiūris ir manome, kad taip visada bus. Papildomi sprendimai reikalauja lėšų, o tai vyksta ne pirmą kartą.
Nėra jokių faktų, tik įspėjimai ir prielaidos, kurie iki šiol neatsitiko, ir manau, kad neatsitiks. Dėl Astravo ir pačios Baltarusijos nėra aiški pozicija. Baltarusijos prezidentas sakė, kad jam niekas iki šiol nebuvo paaiškinę, kaip Astravo elektrinė bus įtraukta į šalies ekonomiką. Galbūt Latvijos atstovų vizitai į Minską ir yra dažnesni nei mūsų, bet visa tai yra prielaidos“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Susisiekimo ministras Rokas Masiulis teigė, kad konkurencija su Latvija yra ne naujiena, nes tai tęsiasi jau daug metų ir kiekvienai šaliai skirtingu metu pasiseka arba ne.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
„Fronte tokio didelio pasikeitimo ir faktinių dalykų nematome. Į Lietuvą iš Baltarusijos daugiausia važiuoja tik trąšos ir naftos produktai. Baltarusijos trąšoms Lietuvoje dega žalias šviesoforo signalas. Palyginti su tuo, ką gali pasiūlyti kitos šalys, mūsų šalyje sąlygos yra geriausios, o tarpusavio santykiai nerodo, kad pasikeitimas turėtų būti. Kol kas rimtai žiūrime į šią grėsmę, o mūsų įmonių atstovai taip pat, kaip ir Latvijos svečiai, nuolat lankosi Baltarusijoje“, – teigė R. Masiulis.
ELTA primena, kad Baltarusijos prezidentūros svetainėje pranešama, kad Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketina savo šalies krovinius iš Klaipėdos uosto nukreipti į Rygą. Tai būtų atsakas Lietuvai dėl iniciatyvų prieš Astravo atominės elektrinės statybą.
Pirmoji Baltarusijoje atominė jėgainė statoma netoli Gardino srities Astravo miesto dalyvaujant specialistams iš Rusijos. Pirmąjį AE reaktorių planuojama paleisti 2019 metais, antrąjį – 2020 metais.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą.
Šeštadienį buvo įsilaužta į populiarų Latvijos socialinį tinklapį – jame patalpinta prorusiška žinutė. Tą pačią dieną Latvijoje renkamas parlamentas, o rinkimus gali laimėti prorusiška populistų partija „Santarvė“, praneša AFP.
Interneto tinklapio draugiem.lv, kaimyninėse šalyse žinomo kaip frype.com, lankytojus pasitiko užrašas „Draugai latviai, tai taikoma jums – Rusijos sienos neturi pabaigos.“
„Rusų pasaulis gali ir privalo suvienyti visus kam brangi rusų kalba ir kultūra kur jie begyventų – Rusijoje, ar už jos ribų. Dažniau vartokite šį žodžių junginį – rusų pasaulis“, – sakoma įsilaužėlių patalpintoje žinutėje.
Ši žinutė primena ir kitus Kremliui palankius šūkius, pavyzdžiui, – „Rusija baigiasi ten, kur ji nori“ arba „Rusija pati renkasi, su kokiomis valstybėmis ir kada ribotis“.
Be to, tinklapyje buvo patalpintos nuotraukos, kuriose matomi Rusijos kariai žaliomis uniformomis be skiriamųjų ženklų Krymo aneksijos metu, taip pat Rusijos tankai per karinį paradą Maskvoje ir besišypsantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Latvijoje šeštadienį vyko parlamento rinkimai, o užsidarius rinkimų apylinkėms paskelbta balsavusių žmonių apklausa atskleidė, kad juose pirmauja prorusiška partija „Santarvė“, praneša naujienų agentūra AFP.
Remiantis nacionalinio transliuotojo atliktos apklausos duomenimis, už „Santarvę“ balsavo 19,4 proc. rinkėjų. Tuo metu proeuropietiškas ir už narystę NATO pasisakantis liberalų aljansas Plėtra / Už! surinko 13,4 proc., o Nacionalinis susivienijimas – 12,6 proc. balsų.
Po jų sekė Naujieji konservatoriai surinkę 12,4 proc. balsų ir partija „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV) su 11,5 proc. balsų. Manoma, kad pastaroji populistų partija padėtų „Santarvei“ suformuoti koaliciją.
Už premjero Mario Kučinskio Žaliųjų ir valstiečių sąjungą pagal apklausą balsvo 9,7 proc. rinkėjų, o partija Naujoji vienybė gavo 6,9 proc. balsų.
Latvijos Centrinė rinkimų komisija paskelbė, kad rinkėjų aktyvumas buvo 51,31 procentų.
„Santarvės“ pirmininkas ir Rygos Nilas Ušakovas žurnalistams sakė, kad jokia koalicija be jo partijos nebus stabili.
Šeštadienį Latvijoje vyksta parlamento rinkimai. Prognozuojama, kad latviai gali išrinkti Rusijai palankią „Santarvės“ partiją, praneša naujienų agentūra dpa.
Rusakalbiai sudaro didelę dalį Latvijos, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, gyventojų. Centro kairės „Santarvės“ partija surinko daugiausiai balsų prieš keturis metus vykusiuose parlamento rinkimuose ir užsitikrino beveik ketvirtį visų mandatų 100 vietų parlamente.
Tačiau tuomet „Santarvei“ nepavyko paskirti savo atstovo į premjero postą nes konservatyvių pažiūrų partijos susijungė į koaliciją ir įgijo daugiau galios.
Rugsėjo mėnesį atlikta apklausa atskleidė, kad į parlamentą pirmą kartą patekti gali Naujoji konservatorių partija (JKP), susikūrusi likus keliems mėnesiams iki praėjusių rinkimų pradžios. JKP pasisako prieš valstybinės kalbos statusą rusų kalbai Latvijoje.
Šiuose rinkimuose pagreitį įgavo ir nauja populistų partija „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV), kuri žada siekti drastiškų pokyčių.
Rinkimus Latvijoje stebi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.
Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)
Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse.
O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.
Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja?
Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.
Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti.
Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.
Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.
Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.
Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.
Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.
Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.
Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu”. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.
Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?
Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.
Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.
Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks.
Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija.
Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.
O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau.
Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?
Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30 metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo.
Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.
Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus.
NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.
Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.
Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.
Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?
Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.
Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu.
Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?
Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums.
Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai.
Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?
Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.
Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.
Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi Rygoje įteikė pirmąjį Baltų apdovanojimą žymiai mokslininkei, kalbininkei, Latvijos ir Helsinkio universitetų profesorei Laimutei Baluodei.
Šis apdovanojimas mokslininkei skirtas už išsamius akademinius mokslinius baltų kalbų tyrimus.
„Baltų apdovanojimas, kaip ir bendri Baltų vienybės dienos minėjimo renginiai, suartina mūsų tautas, stiprina solidarumą ir skatina bendradarbiavimą, todėl turime tai tęsti ir ateityje“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, sveikindami apdovanojimo laimėtoją Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pabrėžė, kad L. Baluodė buvo vienintelė nominantė, kurios kandidatūrą iškėlė ir Lietuva, ir Latvija, bei padėkojo visiems konkurso nominantams už reikšmingą indėlį į baltų kultūros paveldą. Baltų apdovanojimą Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai įsteigė 2017 metais minint Baltų vienybės dieną.
Po ceremonijos ministras L. Linkevičius taip pat prisijungė prie Nacionalinės bibliotekos vykdomos Latvijos valstybės šimtmečiui skirtos kampanijos „Išskirtinė knyga išskirtinei lentynai“ ir latvių skaitytojams padovanojo naują Mariaus Jovaišos knygą „Neregėta Lietuva“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius trečiadienį vyks į Latviją dalyvauti Baltų apdovanojimo ceremonijoje.
Baltų apdovanojimą Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai įsteigė 2017 metų rugsėjo 22 dieną – Baltų vienybės dieną. Apdovanojimas bus kasmet įteikiamas fiziniam arba juridiniam asmeniui už indėlį ir pasiekimus verčiant lietuvių literatūrą į latvių kalbą arba latvių literatūrą į lietuvių kalbą, mokant lietuvių kalbos Latvijoje arba latvių kalbos Lietuvoje, atliekant Lietuvos arba Latvijos materialaus ir nematerialaus kultūros ir istorijos paveldo mokslinius tyrimus, tiriamąją žurnalistiką apie Lietuvos ir Latvijos istoriją, kultūrą ir turizmą.
2018 metais Baltų apdovanojimas bus įteiktas pirmą kartą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat apsilankys Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir, prisijungdamas prie šios bibliotekos vykdomos valstybės šimtmečiui skirtos kampanijos „A Special Book for a Special Bookshelf“ („Išskirtinė knyga išskirtinei lentynai“), padovanos naują Mariaus Jovaišos knygą „Neregėta Lietuva“.
Vizito metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, L. Linkevičius susitiks su Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi ir aptars aktualius dvišalių santykių ir tarptautinės politikos klausimus.
Šeštadienį Jelgavoje bus paminėta Baltų vienybės diena. Iškilmingame šventės atidaryme koncertuos jungtinis Lietuvos ir Latvijos diplomatų choras, veiks amatininkų ir kūrybinės dirbtuvės, vyks populiarios ir klasikinės muzikos koncertai, o lankytojus kvies įvairios Lietuvos ir Latvijos menininkų parodos.
Įamžinant Lietuvos nepriklausomybės akto signatarus, kurie mokėsi tuometinėje Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijoje, ant G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejaus fasado bus atidengta atminimo lenta Kazimierui Bizauskui, Vladui Mironui, Jonui Smilgevičiui ir Antanui Smetonai. Pažymint 150-ąsias prelato Kazimiero Jasėno, kuris kaip dvasininkas dirbo latvių tautai, o kaip kultūrininkas – Lietuvai, gimimo metines, jam skirta atminimo lenta bus atidengta ant Jelgavos Nekaltosios Mergelės Marijos Romos katalikų katedros.
Šventėje dalyvaus Latvijos Saeimos pirmininkė, Tarpparlamentinių ryšių grupių nariai, abiejų šalių ambasadoriai, akademinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai, Jelgavos miesto gyventojai ir svečiai.
Šių metų Baltų vienybės dienos bendras minėjimas vyks septintą kartą. Vienais metais toks minėjimas rengiamas Lietuvoje, kitais – Latvijoje. Praėjusiais metais Baltų vienybės dienos šventė vyko Palangoje, ankstesniais metais – Liepojoje, Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje, primena Užsienio reikalų ministerija.
Baltų vienybės diena – tradicinė šventė, kurios tikslas yra populiarinti glaudžius latvių ir lietuvių tautų bei valstybių ryšius, pristatyti ir puoselėti Baltijos valstybių kultūrą ir papročius. Baltų vienybės dieną švenčiama kasmet, pažymint 1236 metais įvykusį Saulės mūšį, per kurį sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir nutrauktas baltų žemių užkariavimas. 2000 metais Lietuvos ir Latvijos Parlamentai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.
Lietuviai virtualioje realybėje atkūrė unikalią Rygą prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.
Rygoje ketvirtadienį pristatyta lietuvių sukurta naujovė – virtualioje realybėje atkurtas Latvijos sostinės gyvenimas prieš šimtmetį. „Riga Time Jump“ pavadintą minutės trukmės vaizdą galima stebėti bet kuriame išmaniajame įrenginyje arba Domo katedros aikštėje specialiai įrengtu teleskopu.
Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ sukurtas sprendimas tapo vienu pirmųjų pasaulyje virtualios realybės istorinių vaizdų, išsiskiriančių aukščiausia kinematografine kokybe. Pasak idėjos autoriaus ir įgyvendintojo Augustino Katiliaus, būtent sprendimas sujungti šiuolaikines virtualios realybės technologijas su kino pasaulyje taikoma profesionalia filmavimo kokybe sukuria itin autentišką Rygos vaizdą praėjusio amžiaus pradžioje.
„Per vieną minutę, kol visais kampais stebite erdvinį vaizdą iš Domo katedros aikštės, pamatote, kaip prieš šimtmetį atrodė pastatai, grindinys ar transportas, kaip žmonės rengėsi ir bendravo anuometinėje Rygoje, kokie garsai pasitikdavo išėjusius į gatvę gyventojus. Tai – neįkainojama pažintinė ir emocinė patirtis, leidžianti čia ir dabar atsidurti bet kuriame amžiuje ir patiems pajusti jo atmosferą: gyvenimo ritmą, spalvas, medžiagas, tekstūrą ir netgi nuotaikas“, – pranešime apie įgyvendintą projektą pasakoja A. Katilius.
Nors praėjusio amžiaus Rygos virtualios realybės vaizdas trunka vos vieną minutę, jai sukurti kūrybinei grupei prireikė 9 mėnesių. A. Katilius pasakoja, kad kino industrijos kokybės standartus atitinkantis filmavimas truko vieną dieną, tačiau tai buvo daroma 8-iais skirtingais kampais. Daugiausia laiko pareikalavimo pasirengimas ir vaizdų montavimas. Filmavimo metu Domo katedros aikštę teko uždaryti visai dienai. Reikėjo pasirūpinti ir atgabenti dešimt kartų daugiau rekvizito nei jo įprastai naudojama kino filmavime. Dėl kol kas netenkinančios filmavimo kokybės dabartine virtualios realybės filmavimo įranga buvo pasirinkta profesionali kino kamera, o vienas įprastas kino kadras šiame siužete yra sumontuotas iš aštuonių skirtingais kampais užfiksuotų kadrų. Jie vėliau buvo montuojami į vientisą virtualios realybės vaizdą. Montavimo metu buvo pašalinti prieš šimtmetį Rygoje dar nebuvę pastatų segmentai, vėliau, pasinaudojant 3D technologijomis, atkuriamas autentiškas ano meto architektūrinis vaizdas.
Iš viso, pasak pranešimo, prie „Riga Time Jump“ projekto dirbo 160 įvairių sričių profesionalų komanda.
Autentiškumui sukurti kūrybos grupė surado anksčiau Rygos gatvėmis kursavusį tramvajų, kuriam teko naujai pakloti bėgius. Į Rygos Senamiestį buvo atgabenti senoviniai vežimai, kurie, kaip ir Lietuvoje prieš šimtmetį, anuometinėje Latvijos sostinėje buvo pagrindinė transporto priemonė. 120 aktorių ir istoriniai kostiumai, aksesuarai, grindinys, pastatai, garsai ir žmonių kalbėsena – visa tai buvo atkuriama itin kruopščiai. Atidžiau pažiūrėjus, virtualiojoje praėjusio šimtmečio Rygoje jau galima pamatyti ir vieną pirmųjų lėktuvų „Farman 4”, kuris anuomet retkarčiais praskrisdavo ir virš Rygos.
Nors pasaulyje jau ne kartą mėginta atkurti vieną ar kitą istorinę epochą, A. Katiliaus teigimu, dauguma šių iniciatyvų nepasiekė pripažinimo dėl kol kas per žemos dabartinių virtualios realybės įrenginių filmavimo kokybės.
Virtualioje realybėje atkurta unikali Ryga prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.
„Pati idėja atkurti istorinį vaizdą nėra nauja, tačiau esame vieni pirmųjų pasaulyje, sujungę modernias virtualios realybės kūrimo technologijas su aukštais kinui taikomais kokybės reikalavimais. Tikime, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse atsiras daug idėjų, kurias epochas ar svarbius istorinius momentus būtų verta atvaizduoti virtualioje realybėje. Svarbu, kad kiekvienas, norintis pažinti istoriją, galėtų asmeniškai patirti istorinių epochų ir įvykių atmosferą. Tikime, kad būtent toks sprendimas jau netrukus vis plačiau bus pasitelkiamas mokyme, turizme ir kitose srityse“, – įsitikinęs A. Katilius.
Rygos prieš šimtą metų virtualios realybės siužetas buvo užsakytas Latvijos sostinės savivaldybės įmonės „Live Ryga“ užsakymu.
Gamybos namai „Nonsense.tv“ veikia Lietuvoje ir Latvijoje, kuria vaizdo reklamą šiose šalyse veikiančių įmonių ir organizacijų užsakymu.
Latvijos Maduonos miesto Žiemgalos rajono teismas pirmadienį paskelbė nuosprendį šnipinėjimu Rusijos naudai kaltinamam Latvijos piliečiui Jurijui Stilvei ir nuteisė jį trejus metus kalėti lygtinai.
Be to, jam trejus metus ir šešis mėnesius bus taikoma probacijos kontrolė. Teismas įskaitė laiką, kurį kaltinamasis praleido už grotų.
J. Stilvė pripažino savo kaltę ir gailisi dėl to, ką padarė.
Saugumo policija anksčiau informavo, kad praėjusių metų gruodžio 19-ąją buvo sulaikytas Latvijos pilietis, įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai. Jo vardas oficialiai nebuvo skelbiamas, bet Latvijos žiniasklaida pranešė, kad tas žmogus yra Jurijus Stilvė. Jis buvo įtariamas rinkęs informaciją apie Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų (NGP) karinius objektus ir situaciją Latvijos ir Rusijos pasienio zonoje. Be šnipinėjimo, jis taip pat buvo įtariamas neteisėta šaunamųjų ginklų ir šaudmenų apyvarta. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir paskirta kardomoji priemonė suėmimas.
Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.
Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.
O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.
Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.
Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.
Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.
Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas
Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.
Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.
Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.
Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.
Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.
Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.
Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.
O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.
O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.
Rusija turi ginti ir gins tėvynainių teises ir interesus Baltijos šalyse, bet tai darys tokiomis priemonėmis, kad nepablogėtų žmonių padėtis, pareiškė ketvirtadienį tiesioginiame televizijos ir radijo eteryje prezidentas Vladimiras Putinas, praneša „RIA Novosti“.
Tiesioginės linijos metu Rusijos prezidentas gavo prašymą „imtis priemonių prieš Latviją“, taip pat ir įvesti sankcijas, kadangi šioje šalyje „draudžiama mokytis rusų kalba“.
„Priemonės, kuriomis mes turime ginti mūsų tėvynainių interesus, turi būti tokios, kad nekomplikuotų jų padėties. Todėl mes tęsiame dialogą su mūsų partneriais Europos Sąjungoje. Tikiuosi, jog jiems galų gale pasidarys gėda dėl to, kad jie, atkreipdami dėmesį į žmogaus teisių pažeidinėjimą už Europos Sąjungos ribų, leidžia taip šiurkščiai pažeidinėti ES teritorijoje gyvenančių žmonių teises. Tai tas atvejis, kai sakoma – „Kito akyje ir krislą mato, o savojoje nė rąsto nepastebi“, – teigė V. Putinas.
Pasak jo, vienašališkos sankcijos „nepadeda spręsti problemų, o tik jas komplikuoja“. O dėl rusakalbių Baltijos šalyse, tai, anot Rusijos prezidento, „mes nuolat apie tai kalbame, atkreipiame į tai Pabaltijo valstybių, taip pat ir Latvijos, valdžios dėmesį“.
„Sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje šimtai tūkstančių žmonių gali būti paskelbti nepiliečiais“, – pareiškė V. Putinas. „Juk tokios kategorijos nėra, tarptautinėje teisėje nenumatyta tokia kategorija. Yra piliečiai, yra žmonės su dviguba pilietybe, be pilietybės, bet sąvokos „nepiliečiai“ niekada nebuvo. Ji sugalvota Pabaltijo valstybėse, kad būtų apribotos žmonių, kurie gyvena tose teritorijose, pagrįstos teisės“, – pabrėžė Rusijos prezidentas. Pasak jo, Rusija „atkakliai dirbs šioje srityje, bet taip, kad nepakenktų tiems, kurie gyvena tose teritorijose, tose šalyse“.
Latvijoje pagerbtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas. URM nuotr.
Liepojoje, prie universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios Liepojos gimnazijos) pirmadienį atidengta atminimo lenta trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie mokėsi Liepojos gimnazijoje.
Atidengimo ceremonijoje susirinkusius svečius pasveikino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas, Liepojos universiteto rektorė prof. Dacė Markus, Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latvija grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Respublikos Saeimos tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualdas Ražukas.
„Faktas, jog Lietuvos ir Latvijos didžiavyriai, dalyvavę mūsų valstybių kūrime, mokėsi kartu Latvijoje, parodo, kiek daug bendro yra tarp Lietuvos ir Latvijos“, – ceremonijos metu sakė ambasadorius A. Žurauskas.
Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją 1882 metais, Jonas Smilgevičius – 1893 metais, o Aleksandras Stulginskis, 1922-1926 metais buvęs Lietuvos prezidentu, baigė gimnazijos 5 klases 1904 metais.
Po lentos atidengimo ceremonijos universiteto aktų salėje įvyko nuotaikingas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ koncertas. Koncerto pradžioje choras ir susirinkusieji sugiedojo Latvijos ir Lietuvos himnus, vėliau skambėjo lietuvių kompozitorių ir poetų sukurtos dainos, pabaigoje – visiems signatarams skirta „Lietuva brangi“.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, renginyje dalyvavo Kovo 11-osios Akto signatarai, Liepojos savivaldybės ir universiteto, Vasario 16-osios klubo ir Signatarų namų Vilniuje, Lietuvos URM, Šiaulių universiteto atstovai, Vilniaus anykštėnų sambūrio delegacija, delegacija iš Užvenčio (kur saugomas J. Smilgevičiaus paveldas), Liepojos lietuvių bendruomenės nariai.
Atminimo lenta skulptoriaus Marijono Šlektavičiaus sukurta Lietuvos ambasados Latvijoje iniciatyva, bendradarbiaujant su Liepojos universitetu ir Liepojos savivaldybe, lėšas lentos sukūrimui skyrė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
Pirmadienį Liepojoje bus atidengta atminimo lenta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams.
Lenta skirta Stanislovo Narutavičiaus (1862-1932), Aleksandro Stulginskio (1885-1969) ir Jono Smilgevičiaus (1870-1942), kurie įvairiais laikotarpiais mokėsi tuometinėje Liepojos gimnazijoje, atminimui įamžinti.
Granitinę atminimo lentą sukūrė skulptorius Marijonas Šlektavičius.
Šiuo metu buvusiame gimnazijos pastate veikia Liepojos universiteto Gamtos ir inžinerijos mokslų fakultetas.
Sveikinimo žodžius renginyje tars Liepojos universiteto rektorė Dacė Markus, Lietuvos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latviją grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualdas Ražukas, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas.
Vėliau Liepojos universiteto Aktų salėje koncertuos Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis”.
Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.
Š. m. gegužės 17 d. Latvijos 100-mečio informacijos centre Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje įvyko bendra visų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Pristatytas projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiams ir Europos kultūros paveldo metams.
Net 131 istorinė pilis ir dvaras trijose Baltijos šalyse atvers duris lankytojams šių metų vasarą. Trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo organizuodamos tarptautinį projektą, padėsiantį vizualizuoti šių šalių dvarų tinklo tankumą, pabrėžti dvarų, kaip kultūrinės, ekonominės ir regioninės raidos variklių, svarbą praeityje ir dabar. Lankytojai laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.
Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija.
Švęsdamos Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečius, trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos sujungė savo jėgas, taip parodydamos simbolinę Baltijos kelio tąsą.
Baltijos šalių praeitis, taip pat ir dabartis, pilna iššūkius keliančių palikimo ir tarpkultūrinių dialogų prieštaravimų. Viena iš įdomių temų yra dvarų likimas XX amžiuje. Buvę politinės galios, architektūrinės ir kultūrinės didybės nešėjai, – žinomų pasaulio tyrinėtojų, menininkų, rašytojų, mokslininkų ir pan. gimimo ir gyvenimo vietos, – dvarai įgavo naujas funkcijas, o kai kurie buvo apleisti ir nyko (jau nuo 3-iojo dešimtmečio, o dramatiškai – sovietų okupacijos laikotarpiu). Dvarų palikimas labai iš lėto atgimė 9-ajame dešimtmetyje – pirmieji tyrimai ir išsaugojimo darbai 1991 metais nutiesė kelią Baltijos šalių kultūros paveldo aktualizavimui Europos kontekste.
Nuo tada valstybės, savivaldybės, paveldo institucijos, o labiausiai šimtai privačių savininkų ir entuziastų paskyrė savo laiką, išteklius ir jėgas buvusiai dvarų didybei išsaugoti ir atgaivinti. Šiandienos iššūkis yra atkurti dvarų, kaip kaimiškų vietovių ekonominės ir kultūrinės raidos variklių šiuolaikinėje visuomenėje, poziciją.
Nuotraukų koliažas, pasakojantis apie Baltijos šalių pilis ir dvarus
XXI amžiaus pradžioje dvarų savininkai ir valdytojai susibūrė į nacionalines asociacijas, siekdami dalintis žiniomis, patirtimi ir remti vienas kitą. Šiemet pirmą kartą trijų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo, kad sukurtų bendrą kelionių „žaidimą“, leisiantį pažinti dvarų tinklo tankumą, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą.
2018-aisiais lankytojams duris atvers daugybė dvarų. Keliautojai kviečiami į dvarus, jau gerai žinomus dėl savo kruopščios restauracijos, dėl įdomių muziejų, puikių paslaugų ar aukšto lygio kultūrinių veiklų. Tačiau verta pažinti ir daugybę kitų – mažų ar didelių, geresnės ar prastesnės būklės dvarų. Visi ir kiekvienas iš jų yra praėjusių laikų liudytojas ir daro įtaką kultūrinei ir ekonominei vietovės raidai.
Pažinimo ir kelionių projekto simbolis yra raktas kaip užuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.
Šis projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti, taip pat ir daugybei asmenų bei institucijų, kurie dirba turėdami svarbią misiją – išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas spaudos konferencijoje Rygoje pasakė: „Džiaugiamės, kartu su Latvija ir Estija, švęsdami savo tūkstantmetės Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtmetį ir tiesdami Baltijos pilių ir dvarų kelią. Kiekviena pilis ar dvaras pasakoja atskirą legendą, o kraštovaizdžio ir architektūrinis paveldas teikia nepakartojamą galimybę grįžti šimtmečius atgal ir pajusti praeities auros dvelksmą“ ir pakvietė keliautojus patirti nepakartojamų įspūdžių Baltijos šalių lobyne – pilyse ir dvaruose.
Lankytojai pilyse ir dvaruose laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.
Gegužės 24 d. 12.00 val. Alantos dvare – kelionių po Lietuvos dvarus pradžios renginys. Simbolinio rakto perdavimas pirmam lankytojui, atversime dvarų duris ir pakviesime domėtis ir keliauti po dvarus visuomenę.
Gegužės 24–25 d. – atvirų durų dienos 26-iuose Latvijos dvaruose.
