2011 metais Latvijoje buvo sumanyta parduoti kontrolinį „Citadelės“ banko akcijų paketą. 2013 m. V. Dombrovskio vadovaujama vyriausybė ėmėsi šio projekto įgyvendinimo ir 2015 m. spalio 28 d. Ministrų Kabinetas priėmė sprendimą dėl akcijų pardavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, per šią finansinę aferą Latvija prarado 25-75 mln. eurų ir dar primokėjo investuotojui 2,3 mln. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės. Iki šiolei daugelis šio pinklaus sandorio dokumentų yra po septyniais užraktais. Todėl Latvijos dienraštis „Diena“ ėmėsi tyrimo ir paskelbė kelias analitines publikacijas, paviešindama kai kuriuos slaptosios „Citadelės“ aferos užkulisius.
Investuotojo paieška be konkurencijos
Konsultacinė įmonė Project Centurion apklausė beveik šimtą pretendentų. Iš jų tik keturiolika „susidomėjo“ „Citadele“. Po konfidencialios sutarties pasirašymo ir susipažinimo su informacija neprivalomus pasiūlymus pateikė aštuoni kandidatai. Tarp pretendentų buvo vienas vietinis, kuris pasiūlė didžiausią kainą. Bet buvo pareikšta neoficiali „rekomendacija“ – jokių vietinių investuotojų! Latvijos Ministrų kabinetas nutarė tęsti derybas su trimis pretendentais.
Kad būtų išsaugota maksimaliai lanksti prieiga, kuri patrauktų potencialius investuotojus, siūloma organizuoti viešą pradinį įvertinimą biržoje, užtikrinantį didžiausią investuotojų tarpusavio konkurenciją, banką parduoti kvalifikuočiausiam pretendentui už geriausią kainą. 2014 metais neoficialiai buvo kalbama, kad šio banko akcijų pardavimas už minimaliausią kainą (113 mln. eurų) būsiąs tikras „saldainiukas“.
Ministrų kabinetas priėmė sprendimą, kad potencialių investuotojų pretendentų pasiūlymai būtų vertinami pagal keturius kriterijus – kainą, sandorio sąlygas, investuotojo kvalifikaciją ir banko veiklos perspektyvas. Tačiau “Citadelės” pardavimo pradžioje nė viena atsakinga institucija argumentuotai nenurodė, kokią maksimalią sumą galėtų gauti valstybė, parduodama šio banko akcijų paketą.
2014 metų vasaros pabaigoje Ministrų kabinetas padėjo tašką bet kokiai konkurencijai dėl „Citadelės“ banko kontrolinio akcijų paketo pardavimo. Dėl nepakankamų lėšų pirmiausia iškrito bankas „Norvik“. Po to panašus sprendimas krito ant V. Putino priešo, milijardieriaus, Izraelio piliečio J. Šeflero, nors jo vadovaujama SPI Group oficialiai siūlė 130 milijonų eurų. Tuo tarpu amerikiečių Ripplewood Advisors LLC, kuris pasiūlė kur kas mažiau, liko…. Šis pretendentas dėl pasiūlytos mažiausios kainos jau turėjo būti iškritęs pirmame raunde. Pasak V. Dombrovskio, „visi kiti vienaip ar kitaip buvo surišti su Rytais, tai ir buvo ta priežastis, kodėl aš palaikiau Ripplewood Advisors“.
Vėliau paaiškėjo, kad šios kompanijos požiūris buvo visai kitoks, kaip ji ėmė elgtis Europos Sąjungos pakraščio valstybės organizuotame konkurse. Kompanija siuntinėjo vis agresyvesnius laiškus savo konsultantui Société Générale. Visi žaidimo tūzai jau buvo amerikiečių pirkėjo rankose, nes jam Ministrų kabinetas suteikė išskirtinę teisę kontroliuoti ir diktuoti kainą, tad valstybė nebegalėjo ryžtingai ištarti „ne“. Šio JAV investicijų fondo pasamdyti auditoriai ėmė įrodinėti, kad akcijų paketo kaina turėtų būti net 40 mln. eurų mažesnė nei pasiūlyta. Iš pradžių Privatizavimo agentūra atsisakydavo tenkinti amerikiečių prašymus, tačiau vėliau pasidavė investuotojo įnoriams.
2014 metais Société Générale pranešė, kad latviškasis Callidus ir Ripplewood Advisors LLC gali sukurti konsorciumą ir drauge dalyvauti akcijų paketo pirkime. Tačiau kitų metų balandį latvių ir amerikiečių verslininkų draugystės idilė baigėsi, nes Callidus nebuvo oficialiai paminėtas tarp banko akcijų pirkėjų. Po to JAV ir Latvijoje prasidėję teismo procesai Callidus byloje nieko neišaiškino, nes pagal Ripplewood Advisors LLC šeimininko T. C. Collinso pareiškimą – kompanijų bendradarbiavimo sąlygų dokumentas „nebuvo įpareigojanti sutartis“. Taip agresyvus užsienietis konkurentas, padedamas JAV ambasados Latvijoje, prašančios pažeisti paskelbtas konkurso sąlygas amerikiečių investuotojo naudai, „išdūrė“ vietinį Callidus…
Organizacinis chaosas
Nutiko taip, kad V. Dombrovskio vyriausybė ėmė ir „pamiršo“ Europos Sąjungai duotą Latvijos pažadą: „Citadelę“ parduoti iki 2013 metų… „Prisiminta“ tik tų metų pabaigoje. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Komisija pradėjo oficialų tyrimą dėl Latvijos neįgyvendintų pažadų. Susiklostė tokia situacija, kad valstybė nebegalėjo trauktis: arba ji priima pasiūlymą, arba nežino, kaip tą banką parduoti. Atėjo metas, kai banką reikėjo parduoti už bet kokią kainą.
Ir tada prasidėjo organizuotas chaosas. Valstybės kontrolė nurodo, kad Privatizavimo agentūra ir jos konsultantai ėmė kurti vis sudėtingesnę pardavimo strategiją su daugiapakope priežiūra, o sprendimo priėmimą permetė politikams ir vyriausybei. Dokumentai lemiamam ministrų apsisprendimui buvo pateikti vos ne priėmimo dieną. 2015 m. spalio 28 d. Ministrų kabinetas, remdamasis vien ekspertų išvadomis, ministrams detaliai nesusipažinus ir nuodugniai neįvertinus finansinių aplinkybių, priima galutinį sprendimą dėl “Citadelės” banko akcijų kontrolinio paketo pardavimo. Beje, šį sandorį palaimino ir tuometinis Latvijos krašto apsaugos ministras R. Vėjuonis, dabartinis Latvijos valstybės prezidentas, kuriam dabar rimtai priekaištauja publikacijų komentatoriai. Taip valstybei teko susitaikyti su mažiausios kainos investuotoju.
Ripplewood Advisors Latvijos privatizavimo agentūrai sumokėjo tik 74 6999 223,05 euro, tai vos ne perpus mažiau nei SPI Group pasiūlymas.
Privatizavimo agentūros valdybos pirmininkas A. Spridzanas nesutiko pasirašyti vyriausybės diktatu parengtą „Citadelės” banko kontrolinio paketo pardavimo sutarties ir pasitraukė iš tarnybos.
Viskas slaptai, slaptai…
Kadangi svarbiausia sandorio informacija turi ribotą viešinimo statusą, atsirado įvairių interpretaciją: o gal todėl, kad nepaaiškėtų konkretesnės šios finansinės aferos detalės. Per „Citadelės” pardavimo laikotarpį (2011-2015) investuotojas Ministrų kabinetui pateikė net 31 teisės akto redakciją. Tai tik ledkalnio viršūnė. Detali informacija ilgam laikui liks viešai neprieinama. Medijoms apribota teisė supažindinti visuomenę su šios finansinės aferos oficialiąja dalimi, už kurios slepiasi pinklūs verslininkų ir politikų užkulisiai, slėpininga politikų kelionė į Gruziją… Šiandieną „Citadelės” akcijų pardavimo informaciją slepia trylika valstybės institucijų. Iš jų sklinda tradicinis atsakymas: „negalime atskleisti”.
Parlamentinė tyrimo komisija irgi negavo prašytos informacijos, teisinantis jos konfidencialumu. Tiesa, komisijai dalis informacijos buvo pateikta nenoriai, tačiau visuomenei, mokesčių mokėtojams, ji yra neprieinama. Finansų ministerija laikosi nuostatos, kad įslaptintus dokumentus reikia slėpti nuo visuomenės. Kaip ir Ministrų kabineto posėdžiuose priimtų sprendimų argumentaciją. Kažkoks neregimas finansinis/politinis aštunkojis valdo praeities garsių valdininkų tylos įžadus, kuriuos, manding, vienąkart, atėjus kai kurių faktų senaties terminui, atvirai prabils šioje aferoje dalyvavusiųjų/stebėjusiųjų sąžinė, ims ir atsiskleis slaptosios detalės, bet daugelio, apvogusių Latviją, jau gali nebebūti šioje valstybėje…
2018.12.04; 05:10
