zatleras
Valdis Zatleras, buvęs Latvijos prezidentas
Latvijos pilietybė turėjo būti suteikta visiems vaikams, kurie gimė šalyje po 1990 metų. Tai pareiškė buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras.
 
„Aš tai laikau didele klaida. Visi vaikai, gimę laisvoje Latvijoje, turi turėti teisę į pilietybę. Tai jau seniai reikėjo ištaisyti. Mes kuriame naciją“, – cituoja penktadienį jo žodžius naujienų portalas „Mixnews.lv“.
 
„Visi, kurie čia gimė, myli šią šalį, jiems patinka čia gyventi, čia praėjo jų vaikystė. Aš suteikčiau pilietybę visiems, kurie gimė po 1990 metų, bet tai labai sudėtinga. Savo prezidentavimo laikotarpiu aš gilinausi į šį klausimą, bet čia reikalinga Saeimos (parlamento) parama. To negalima daryti, vadovaujantis emocijomis, čia reikia pasiruošti, atskleisti racionalų grūdą“, – pridūrė buvęs valstybės vadovas.
 
Paklaustas, ar išrinktasis prezidentas Egilas Levitas skirs dėmesio šiam klausimui, V. Zatleras pareiškė, kad jis yra stipri asmenybė ir galės tapti visų Latvijos žmonių prezidentu.
 
Anksčiau dabartinis Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis pateikė parlamentui pasiūlymą automatiškai suteikti pilietybę ne piliečių vaikams, gimsiantiems po 2020 metų sausio 1 d. Gegužės pradžioje Saeima jam pritarė pirmuoju iš trijų svarstymų.
 
Šiuo metu Latvijoje gyvena apie 1,9 milijono žmonių, iš kurių rusakalbiai sudaro apie 40 procentų. Daugiau kaip 252 tūkstančiai gyventojų neturi Latvijos pilietybės.
 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.31; 13:00

Išrinktasis Latvijos prezidentas Egilas Levitas nevažiuotų į Maskvą švęsti gegužės 9-osios, jei gautų tokį kvietimą. Jis tai pareiškė ketvirtadienį interviu Latvijos radijui.
 
„Į tokio formato gegužės 9-osios iškilmes, koks egzistuoja dabar – ne. Mes turime savo pagrįstą poziciją“, – sakė E. Levitas, paklaustas, ar vyktų į gegužės 9-osios renginius Rusijos sostinėje, jeigu būtų pakviestas.
 
Savo pirmuosius oficialius užsienio vizitus išrinktasis prezidentas ketina surengti į kaimynines šalis – Estiją ir Lietuvą. Anot jo, tokia tvarka jau tradicinė. „Visada Estija buvo pirma, o Lietuva – antra“, – pažymėjo jis.
 
E. Levitas pabrėžė, kad Latvija suinteresuota palaikyti gerus santykius su Rusija. „Bet tai priklauso ir nuo kitos šalies, ne tik nuo mūsų“, – pridūrė jis. Išrinktojo prezidento nuomone, Latvijos santykiai su Rusija turi būti bendros ES užsienio politikos dalis.
 
Trečiadienį Latvijos Saeima (parlamentas) šrinko naująjį šalies prezidentą – juo tapo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) teisėjas E. Levitas. Jo kandidatūrą per atvirą balsavimą parėmė 61 parlamentaras.
 
Dabartinio Latvijos prezidento Raimondo Vėjuonio įgaliojimai baigiasi šių metų liepos mėnesį. Anksčiau jis pranešė, kad nesieks antros kadencijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.30; 11:05

Trečiadienį Latvijos Saeimos (parlamento) nariai rinks šalies prezidentą. Į valstybės vadovo postą pretenduoja trys kandidatai – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) teisėjas Egilas Levitas, ombudsmenas Juris Jansonas ir Saeimos deputatas Didzis Šmitas.
 
E. Levito kandidatūrą iškėlė valdančioji koalicija, J. Jansono – Latvijos valstiečių sąjunga, D. Šmito – koalicinės partijos „Kam priklauso valstybė“ vadinamoji vidaus opozicija.
 
Kovos dėl Latvijos prezidento posto favoritu laikomas E. Levitas, kuris gali surinkti 55 parlamentarų balsus.
 
Pagal Latvijos konstituciją, prezidentą renka ne visi piliečiai, o tik parlamento deputatai. Kandidatą turi paremti mažiausiai 51 parlamentaras iš 100. Valstybės vadovas atlieka tik reprezentacines funkcijas, visa vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, o įstatymų leidžiamoji – parlamentui. Vienas ir tas pats asmuo gali eiti prezidento pareigas ne daugiau kaip dvi kadencijas (iš viso – aštuonerius metus).
 
Dabartinio Latvijos prezidento Raimondo Vėjuonio įgaliojimai baigiasi šių metų liepos mėnesį. Anksčiau jis pranešė, kad nesieks antros kadencijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.29; 08:16

Kalnų Karabachas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus plykstelėjus Armėnijos – Azerbaidžano „keturių dienų karui“, armėnų pusė vėl paplūdo krokodilo ašaromis: genocidas! Pasmerkite agresorius! Įpratusi brautis jeigu ne šaudydama, tai raudodama, dabar pamatė pasaulyje likus nedaug užtarėjų.

Sąjungininkai mus sutrypė ir pažemino!

2016-ųjų pavasarį Armėnijos-Azerbaidžano „keturių dienų karas“ buvo tik prasidėjęs, kai armėnų internetinis leidinys „ArmenianReport“ pranešė: „Sąjungininkai išdavė Armėniją“. Karabacho gynybos armijai, „suprantama“, neblogai sekasi priešintis Azerbaidžano agresijai ir priešai patiria didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Tačiau visai Armėnijai, po visą pasaulį pasklidusiai armėnų išeivijai tiesiog nesuvokiama yra tai, kad jos sąjungininkai iš Kolektyvinės gynybos sutarties organizacijos (ОDKB) „parodė nusikalstamą abejingumą ir nepasmerkė Azerbaidžano provokacijos“. Tuo tarpu Azerbaidžanas, pajutęs liksiantis nenubaustas, sėja mirtį – ir kodėl nesėti, jeigu jo nepasmerkia ne tik tarptautinė bendrija, bet ir valstybės, kurias su Armėnija sieja kariniai-politiniai susitarimai? „Deja, į sunkią padėtį patekusi Armėnija sąjungininkų buvo sutrypta ir pažeminta“ (растоптана и унижена).

ArmenianReport“ autorius negali nusiraminti: iš karto du Azerbaidžano sąjungininkai, Turkija ir Pakistanas, pasiūlė Baku pagalbą. Pakistano gynybos ministerija sutinka tiekti azerbaidžaniečiams karinę techniką, šaudmenis – „atviru tekstu!“ Turkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė „armėnų kariuomenės provokaciją“, paragino pasaulio bendruomenę „sustabdyti armėnų ekspansionizmą ir dėti pastangas aneksuotų Azerbaidžano teritorijoms išlaisvinti“. Deja, nesulaukta nė užuominos apie tokią pagalbą Armėnijai iš jos sąjungininkų – Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos, Tadžikistano ir Kirgizstano.

Dėl Baltarusijos, tai šios šalies užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų, pirmiausia dėl valstybių suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės, taip pat atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos sprendimų. Kaip tai suprasti? O kur tautų apsisprendimo teisė? „Minsko dviveidiškumas išvedė Jerevaną iš pusiausvyros“. Baltarusijos pasiuntinį, rašo „ArmenianReport“, teko iškviesti į Armėnijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. 

 „Nesulaukėme pagalbos ir iš kito sąjungininko – Kazachstano“, – sielojasi autorius. Kazachų socialiniai tinklai mirgėjo nuo raginimų palaikyti „brolius tiurkus“, o karščiausios galvos net ragino tėvynainius kreiptis į Azerbaidžano pasiuntinybę su prašymu pasiųsti savanoriais kariauti azerbaidžaniečių pusėje. Kirgizai ir tadžikai iš viso nutarė pratylėti. „Tačiau nė minutės neabejojame, kad šių dviejų musulmoniškų respublikų gyventojų simpatijos buvo būtent Azerbaidžano pusėje.“

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

(Dėl „musulmoniškų respublikų“, tai galima pridurti, kad Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas pareiškė užjaučiantis azerbaidžaniečius dėl balandžio 2 d. karinių veiksmų metu žuvusių karių ir pasirengęs pasiųsti jiems į pagalbą kariuomenę: „Jeigu Azerbaidžanas panorės, tai mes pasirengę padėti.“ Apie Uzbekistaną nėra nė kalbos: Islamas Karimovas kadaise tiesiai pasakė nepripažįstantis Armėnijos ir nė karto nepadavė rankos armėnų prezidentams Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikimuose; 2016 metų rudenį velionį prezidento poste pakeitęs Šavkatas Mirzijevas irgi neišskėtė armėnams glėbio.)

Galiausiai nuo „ArmenianReport“ kliūva ir Rusijai. Esą kai 2008 metais Gruzija užpuolė Rusijos sąjungininkes Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva iš karto pasiuntė kariuomenę, smogė Gruzijai triuškinamą smūgį ir privertė ją taikytis. O dabar Maskva pasitenkino tik raginimu sustabdyti karinius veiksmus, kai tuo tarpu armėnai laukė iš jos aktyvesnių veiksmų ir to tikėjosi visiškai pagrįstai: be to, kad Armėnija yra ODKB narė, ji dar ir vienintelė Rusijos sąjungininkė Kaukaze“.

106-erių močiutė su Kalašnikovo automatu

Prasidėjus „keturių dienų karui“, rusų politologo Sergejaus Markovo paklausė, ar objektyviai apie tai praneša Rusijos žiniasklaida. Atsakymas: nors pateikiami visokie komentarai – palankūs arba armėnams, arba azerbaidžaniečiams ir nešališki – tačiau azerbaidžaniečių pozicija pristatoma ne iki galo. Kita vertus, anksčiau Rusijos žiniasklaidoje aiškiai vyravo armėnams palankūs komentarai, o dabar to jau nelikę.

Kalašnikov automatas. Twitter nuotr.

Tų pačių metų rudenį elektroninių išteklių plėšikai iškėlė į dienos šviesą dviejų armėnų – holdingo „News Media“ generalinio direktoriaus Aramo Gabrelianovo ir valstybinio televizijos kanalo RT bei tarptautinės naujienų agentūros „Russia today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian – susirašinėjimą. Pastaroji teisinasi nespėjusi sulaikyti „News Media“ kompromituojančio pranešimo: holdingui priklausančio televizijos kanalo „Life“ žurnalistai melavo nušviesdami „keturių dienų karą“ ir  azerbaidžaniečiai juos išprašė (iš apgailestavimo sužinome, kaip labai išsilavinę žmonės rašo kai kuriuos nenormatyvinius rusų kalbos žodžius: Риа уже дали, блядь. Извини). Iš kito susirašinėjimo sužinome Gabrelianovą stengiantis paskleisti melagingą žinią, kad azerbaidžaniečiams padėti skubinasi „Islamo valstybės“ būrys ir svarbiausia – „per Turkiją“ (tuo metu Rusijos ir Turkijos santykiai buvo ypač nedraugiški). 

„Federalinė naujienų tarnyba“, užsimojusi viename tekste papasakoti visą „keturių dienų karo“ priešistorę, pradžioje įdėjo nuotrauką – „tai viena garsiausių ir paveikiausių XX amžiaus fotografijų – 106 metų amžiaus armėnė su Kalašnikovo automatu laukia neprašytų svečių, 1990 metai“. Pats tekstas nepalieka abejonių su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, vadinamu „Putino virėju“, siejamus leidinius stovint armėnų pusėje. Iš „Federalinės naujienų tarnybos“ teksto susidaro įspūdis kentėjus vien armėnus: paminimos „garsiosios Šušos skerdynės“ 1920 metų pavasarį, o daugiausia vietos skiriama 1988 metų vasario pabaigoje atsitikusiems pogromams prieš Sumgaito armėnus, kurie „nuo senovės laikų (издревле) gyveno šiame mieste“ (kai tuo tarpu miestas gyvuoja nuo 1949 metų).

Dėl aukų priešingoje pusėje, tai, anot „Federalinės naujienų tarnybos“, „kare, kaip žinoma, šventųjų nebūna…“ Karabacho karas – ne išimtis, šimtmečius Karabache gyvenusiems azerbaidžaniečiams teko bėgti, žiauriai žudė abi pusės. Tačiau žiniasklaida, kaip pripažįsta šis leidinys, dažniau skelbė liudijimus apie pasibaisėtiną azerbaidžaniečių kareivių tyčiojimąsi ne tik iš armėnų belaisvių, bet ir iš armėnų – taikių Karabacho gyventojų. „Manykime, kad žiniasklaidos karą Azerbaidžanas tada visiškai pralaimėjo…“ 

Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ atvirai pripažįsta Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ (ši Rusijos naujienų tarnyba gerai žinoma ir mums: 2017 m. spalio 20 d. per 10 valandų paskelbė 24 tekstus, nukreiptus prieš Lietuvą). Praėjusių metų vasaryje „Regnum“ paminėjo „Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ 30-metį teksto antraštėje skelbiamu pasiūlymu, kurio kitaip, negu įžūliu, nepavadinsi: „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir to paties tikisi iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку).

Ta proga leidinys pristatė „Arcacho respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“ išleistą knygą „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“. Tai – pačių armėnų ir „tautos bičiulių“ anais laikais ir vėliau parašyti tekstai, „respublikos“ vadovų pasisakymai. Viename pastarųjų skaitome, kad svarbiausia KKR veiklos užsienio politikoje kryptis yra „respublikos nepriklausomybės pripažinimas“. Stengiamasi  įveikti tarptautiniuose santykiuose įsigalėjusius stereotipus, sustabarėjusį mąstymą ir tam, be kitų dalykų, padeda ryšiai su kitų valstybių parlamentais. Antai „nacionaliniame susirinkime“ nuo 2013 metų veikia draugystės grupės „Arcachas-Prancūzija“ ir „Arcachas-Lietuva“… Gerai bent tai, kad neišspausdino liūdnai pagarsėjusio mūsų, lietuvių, diplomatų pokalbio („Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščioniai…“).

Krymo aneksijai pritaria, o Kalnų Karabacho okupavimui– ne

„Federalinė naujienų tarnyba“ nenurodė, kas pirmas pradėjo šaudyti 2016 metų naktį į balandžio 2-ąją (kaip ir daugelis leidinių), tačiau pridūrė įtarianti: „abi pusės kaltina viena kitą, nors, atrodo, kaip tik Azerbaidžanas, nesulaukdamas tarpininkų paramos, nusprendė savo jėgomis imtis teritorinio vientisumo atstatymo“. Gazeta.Ru pateikė „nepripažintos Kalnų Karabacho gynybos ministerijos“ versiją: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė jų pozicijas iš nepilotuojamų skraidyklių. „Regnum“ nekyla menkiausių abejonių dėl to, kas atsitiko: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos su turimais arsenale praktiškai visų rūšių ginklais pradėjo agresiją prieš taikius Kalnų Karabacho gyventojus.

Tuo tarpu Rusijos internetinis leidinys „Vestnik Kavkaza“ pranešė: balandžio 2 d. visos Azerbaidžano pasienio pozicijos buvo apšaudytos iš Armėnijos ginkluotųjų pajėgų stambaus kalibro ginklų, minosvaidžių, artilerijos pabūklų. Buvo apšaudomos ir gyvenvietės…

Neretai leidiniai, pranešdami su Kalnų Karabachu susijusias naujienas, glaustai primena prieš 30 metų įsižiebusio konflikto istoriją. „Vestnik Kavkaza“ pradeda taip: konfliktas tarp dviejų Pietų Kaukazo šalių kilo 1988 metais dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Kalnų Karabachas ir 7 gretimi rajonai – 20 procentų Azerbaidžano teritorijos – yra okupuoti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų… Toks konflikto pristatymas nusistovėjęs azerbaidžaniečių žiniasklaidoje.

Armėnų klišė pradedama kitaip: Kalnų Karabacho konfliktas kilo 1988 metais, po to, kai daugiausia armėnų tautybės žmonių gyvenamas Kalnų Karabachas pareiškė apie išėjimą iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kuriame 99,89% dalyvavusiųjų pasisakė už visišką nepriklausomybę nuo Azerbaidžano… Šis „šablonas“ naudojamas ir Rusijos žiniasklaidoje. Antai praėjusį rudenį, nepripažintos Arcacho respublikos prezidentui apsilankius Prancūzijoje, Baku pažėrė priekaištų Paryžiui. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ ta proga pranešė: Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas patikino, kad „Prancūzija nepripažįsta apsiskelbusios Kalnų Karabacho respublikos. Ji nepalaiko jokių santykių su asmenimis, kurie prisistato jos vadovais.“ Ir pridėjo armėniškąją klišę: … 99,89%…  

Armėnijoje „Vestnik Kavkaza“ vadinamas „azerbaidžanietišku“, o karingiausieji leidinio žurnalistus kaltina skleidžiant „neapykantą armėnų tautai“. Iš tikrųjų šis leidinys yra įregistruotas Rusijoje, 2009 metais jį įsteigė Rusijos valstybinis humanitarinis ir Maskvos valstybinis universitetai (neseniai leidinys pranešė, kad Rusijos prezidentas pasveikino su 80 metų jubiliejumi Maskvos valstybinio universiteto rektorių). Šio įtakingo leidinio niekaip nepavadinsi opoziciniu ar liberaliu. „Vestnik Kavkaza“ primena, kad prieš penkerius metus už Krymo respublikos prisijungimą prie Rusijos balsavo 96,77% pusiasalio gyventojų (Jerevanas irgi pritaria Krymo aneksijai, priešingai nei Azerbaidžanas), tačiau 99,89% už Karabacho „nepriklausomybę“ nepripažįsta. Šiame leidinyje dargi užsimenama „Regnum“ užkulisiniu savininku galint būti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą (dabar kaltinamą kėsinimusi į valstybės konstitucinę santvarką).

Jerevanas niršta ir grūmoja

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017 metų vasarą Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui lankantis Rygoje, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis kalbėjo apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą; buvo pasirašyta Latvijos ir Azerbaidžano strateginės partnerystės deklaracija. Tuometis Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (beje, draugystės grupės Armėnija-Latvija pirmininkas) dėl viso to didžiai nustebo, kitais žodžiais, pasipiktino: Latvija, Europos Sąjungos narė, privalo oficialiuose pareiškimuose laikytis ES pozicijos, tuo tarpu Azerbaidžano ir Latvijos vadovai net neužsiminė apie Karabacho liaudies teisę į apsisprendimą (gražiai pasakyta: „liaudies“, nors dabar ją sudaro vieni armėnai).

Tų metų spalio pradžioje į Baku atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasakė: „Ukrainoje yra okupuoti Donbasas ir Krymas, o Azerbaidžane – Kalnų Karabachas. Azerbaidžanas ir Ukraina bendradarbiauja tarptautinėje arenoje. Mūsų santykiai yra strateginiai.“ O spaudos konferencijoje tikino, kad Ukraina stovės už Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir ateityje. „Mes geriau už kitus suprantame mūsų Azerbaidžano draugus, nes žinome, kas tai yra okupacija“.

Internetinio leidinio “Sputnik Armenia” apžvalgininkas Ukrainos ministro pareiškimą pavadino esant „atvirai provokacinio pobūdžio“. Anot jo, šių dienų politikoje tokie pareiškimai tiesiog neleistini. Bent jau ne Klimkinui kalbėti apie Karabachą – tegul savo kieme susitvarko. Apžvalgininkas užvožė ir armėnų žurnalistams. Girdi, su savo piliečiais savo teritorijoje kariaujančios valstybės (tai bent!) užsienio reikalų ministras neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti apie Karabachą, o žiniasklaida, užuot užsipuolusi ministrą, pasistengė paslėpti dulkes po kilimu. Atsakyti į tokius išpuolius prieš „mūsų Karabachą“  būtina adekvačiai, ar tai būtų padaręs Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

Ukrainos vėliava

„Regnum“ tada parašė: „Ukrainos užsienio reikalų ministras pasižymėjo Baku, pavadinęs Karabacho konfliktą agresija“ („Глава МИД Украины отличился в Баку, назвав карабахский конфликт агрессией“). Ir dar: Ukrainos pasiuntinybė Armėnijoje atsisakė komentuoti šalies užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „dėl Kalnų Karabacho okupavimo“. Šiame tekste „pasižymėjo“ – ne pagyrimas; „atsisakė komentuoti“ – gal išsigando?

Šių metų vasario pabaigoje Baku viešėjusi naujoji Gruzijos prezidentė Salomė Zurabišvili pasakė, kad abi valstybės patyrė vienodas tragedijas: „Okupacinės linijos yra ir mūsų negyjanti žaizda“. Ir vis dėlto abi valstybės įstengė sutvirtinti savo valstybingumą ir vystyti ekonomiką. Armėnijoje sukluso: gal prezidentei išsprūdo? Atvykusi į Jerevaną, ji ne tik patvirtino savo poziciją dėl Karabacho, bet ir pažėrė priekaištų Armėnijos vadovybei: „labai svarbu“ pripažinti teritorinį Gruzijos vientisumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kalnų Karabacho delegacijų važinėjimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją rodo šių vizitų organizatorius pripažįstant, kad konfliktai yra „simetriški“. Liūdna ir skaudu Armėniją nerodant tos geros valios, kuri turėtų būti „mūsų šalies atžvilgiu“.

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Rusijos leidinys „Komersant“ parašė, kad Gruzijos prezidentė pirmą kartą be užuolankų apkaltino Armėniją okupavus buvusios Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominę sritį ir dalį greta esančių teritorijų. Ši griežta pozicija, rašoma, gali padaryti galą „vienodam nutolimui“ nuo armėnų-azerbaidžaniečių konflikto pusių, kurio Gruzija laikėsi visus nepriklausomybės metus.

Kada nors triukams ateina galas

Kaip sakoma 1989 metų pabaigoje Armėnijos SSR aukščiausiosios ir Kalnų Karabacho nacionalinės tarybos priimtame nutarime dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susivienijimo, jos tai padarė „atsiliepdamos į teisėtą dviejų prievarta atskirtų armėnų tautos dalių siekį susivienyti“. Kaip žinome, Kalnų Karabache „išlaisvinamasis judėjimas“ ir prasidėjo dėl „susivienijimo“. Tačiau po kelerių metų tas „siekis“ išgaravo: 1991 metų pabaigoje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo neseniai armėnų karinių pajėgų okupuotoje teritorijoje apsišaukusios Kalnų Karabacho respublikos prašymą priimti „respubliką“ į Rusijos sudėtį! Prašymas liko be atsako. Netrukus „respublikoje“ surengtame referendumo beveik visi jo dalyviai pasisakė už Kalnų Karabacho nepriklausomybę (SSSR aukščiausios tarybos prezidiumas „nepriklausomybę“ be Azerbaidžano  SSR sutikimo pripažino tiesioginiu šalies konstitucijos pažeidimu).

Autoritetingas švedų mokslininkas Svantė Kornelas Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ pavadino „diplomatiniu triuku“ – paskesnėse derybose Jerevano atstovai nuolat kartojo Armėniją nesant konflikto šalimi (taigi ir neatsakinga), tačiau palaikančia etniniu atžvilgiu giminingų gyventojų apsisprendimo teisę. Kai kurie politologai kalbėjo griežčiau: Kalnų Karabacho „nepriklausomybė“ leidžia Armėnijai išvengti „tarptautinio paženklinimo agresoriaus žyme“ (Dov Lynch), nors akivaizdu Armėnijos kariuomenę dalyvavus 1991–1994 metų kare.

Beje, Kalnų Karabachui paskelbus „nepriklausomybę“, Armėnijos parlamentas nepanaikino 1989 metų pabaigoje priimto nutarimo dėl „susivienijimo“. 1994 metų rudenį Jungtinėse Tautose pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas melavo: Armėnija neturi jokių teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui, o į beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių-armėnų konfliktą yra įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai… 1998 metų vasario pradžioje jis atsistatydino (tuomečiai ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas nepritarė prezidento planui grąžinti Azerbaidžanui šešis okupuotus rajonus, įvesti taikdarių pajėgas ir pradėti derybas dėl Kalnų Karabacho statuso). Armėnijos prezidentu tapo išeivis iš Kalnų Karabacho, buvęs Azerbaidžano SSR pilietis Robertas Kočarianas – kaip tik dėl „susivienijimo“ jį pripažino Armėnijos pilietybę turint jau 10 metų, kaip to reikalaujama pretenduojantį tada aukščiausią valstybėje postą.

2001-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančiai žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos.“ Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama armėnus išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Tarptautinio teismo sprendimas – tuščias garsas?

2001 metų pavasarį tuometis Armėnijos gynybos ministras Seržas Sargsianas šalies parlamente kalbėjo apie karą su Azerbaidžanu: „Kai kurias teritorijas mes okupavome. Tame nėra nieko gėdinga. Mes okupavome tas teritorijas tam, kad garantuotume mūsų saugumą. Mes sakėme apie tai 1992 metais ir anksčiau, sakome dabar. Gali būti, aš kalbu ne diplomatine maniera, tačiau tai yra tiesa.“ Būsimasis Armėnijos prezidentas pamiršo priminti būnant ne tik karo vadų ar diplomatų kalbėjimą, bet ir teisėjų išvadas.

Teismo verdiktas

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika. Viskas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano SSR sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika yra priklausoma nuo Armėnijos ir gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą, tačiau dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam, kaip nurodoma EŽŽT sprendime, yra užgrobtą teritoriją veiksmingai kontroliuojantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

2015 metų vasarą prancūzų internetinis leidinys „La Diplomatie“ parašė („La CEDH trancheen faveur de l’Azerbaïdjan dansle conflit du Haut-Karabagh“), kad EŽŽT sprendimas yra „vienas svarbiausių iš iki tol buvusių sprendimų dėl Kalnų Karabacho konflikto“: pirmą kartą konflikto istorijoje tarptautinis teismas (tribunal international) pripažino Armėniją okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos ir vykdžius joje etninį valymą (nusikaltimas prieš žmoniškumą). Be kita ko, Armėnijos pusė jau neturės teisės derybose kelti sąlygų, kuriomis sutinka išvesti kariuomenę iš okupuotos teritorijos (reikalavo iš esmės separatistinio režimo įteisinimo). Okupacinė kariuomenė turi būti išvesta be išlygų.

Kiek vėliau amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį ( „Revisit ingevents in Nagorno-Karabakh“), kuriame teigiama: „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“. Profesorius Aleksandras Muronsonas šį teiginį grindžia ne tik žinomomis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis (1993), tačiau ir EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Ir vis dėlto pagrindinė straipsnio mintis kita: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). Prie to prašosi priduriama: rodos, ir žiniasklaidai.

Žiniasklaidoje manoma rodant nešališkumą, kai abi derybų šalys raginamos „rodyti konstruktyvumą“, nors tik nedaugelis žino, ką Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai sako vienas kitam tête-à-tête ir ką jiems pataria „Minsko grupės“ tarpininkai (vadinamuosius Madrido principus derybininkai slėpė nuo pasaulio ar ne pusantrų metų). Tarpininkai prašo prezidentus susilaikyti nuo veiksmų ir pareiškimų, kurie gali pakaitinti aistras ir įplieksti konflikto žarijas („vadovai turi rengti tautas taikai, o ne karui“). Tačiau pasaulio žiniasklaidoje neaptiksime nė užuominos pildantis „La Diplomatie“ pranašystę, kad EEŽT sprendimas taps „lemiamu veiksniu“ derybose dėl konflikto sureguliavimo. Greičiau tai – „joks veiksnys“ derybose.

Kita vertus, „gyvenime“ šis sprendimas yra privalomas vykdyti, jis pradėtas vykdyti – ir žiniasklaida gal todėl tyli, kad viskas kuo geriausiai klostosi? (Europos žmogaus teisių teisme sprendimo laukia daugiau kaip vienas tūkstantis skundų prieš Armėniją ir prieš Azerbaidžaną, kuriuos padavė asmenys, perkelti Karabacho konflikto metu.)

Dažnai ir drąsiai rašoma, kad Rusija aneksavo Krymą; Rusija dėl to susilaukė griežtų sankcijų. O apie tai, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, pasako ne visi, ir ne patys įtakingiausieji. Rusiją bara už žmogaus teisių pažeidinėjimą aneksuotame Krymo pusiasalyje, tačiau ten tebegyvena ir Krymo totoriai, ir vietiniai ukrainiečiai. Tuo tarpu apie Kalnų Karabache armėnų vykdytą etninį valymą nutylima arba atsidūstama: „kare šventųjų nebūna“ (kadaise: „ne Armėnija pirma pradėjo“).

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Rusijos žiniasklaidoje parašoma, kad oi kaip blogai, Pietų Kaukaze liejasi kraujas, arba iš Jerevano vėl šaukiama Azerbaidžane diegiant moksleivijai ne meilę armėnų tautai, o priešiškumą, Baku neiškenčiama ir paklausiama: o kas visa tai užvirė? Kitur tiesiog pratylima. Tai kodėl armėnų pusei negrasinti „adekvačiu atsakymu“ visiems, kas užgauna „mūsų Karabachą“: ar tai būtų Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

2019.04.06; 16:38

Janis Bordansas. EPA-ELTA nuotr.

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis naujuoju šalies premjeru nominavo konservatorių Janį Bordansą, trečiadienį pranešė šalies prezidento biuras.

Naujajai konservatorių partijai vadovaujantis 51-erių J. Bordansas įpareigotas iki lapkričio 21 dienos užsitikrinti parlamento palaikymą savo suformuotam ministrų kabinetui.

Svarstydamas planą sudaryti penkių partijų aljansą, kuris į opoziciją išstumtų laikinojo ministro pirmininko partiją, J. Bordansas savo galimybes sėkmingai suformuoti šalies vyriausybę įvertino kaip „80 proc. prieš 20“.

Naujoji konservatorių partija turi 16 iš 100 vietų šalies parlamente ir aptaria įvairius koalicijos modelius su kitomis partijomis. Tačiau dėl tokio partijų susivienijimo, kuris parlamente turėtų daugumą, kol kas nepavyko susitarti.

Per praėjusį mėnesį vykusius Latvijos parlamento rinkimus centro dešiniųjų vyriausybė prarado turėtą daugumą. Daugiausia balsų surinko prorusiška kairioji „Santarvės“ partija, tačiau jos neparėmė nė viena iš tradicinių partijų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.08; 06:51

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Čekistų maišai“ internete

Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.

Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.

2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija  „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.

Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?

Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.

1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.

Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.

Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu

Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai.  Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų  susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.

„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.

Alimentų nemokėtojai netenka vairuotojo pažymėjimo

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.

Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.

Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.

Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.

2018.10.20; 05:52

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis patvirtino konstitucijos pataisas, numatančias atvirą deputatų balsavimą renkant valstybės vadovą vietoj dabartinio slapto. Atitinkamą prezidento sprendimą antradienį paskelbė oficialus leidinys „Latvijas Vestnesis“.

Konstitucijos pataisos įsigalios 2019 metų sausio 1 d. Be to, dar reikia atitinkamai pakeisti Prezidento rinkimų įstatymą.

Latvijos prezidento rinkimai įvyks 2019 metų vasaros pradžioje. Iniciatyvą dėl konstitucijos pataisų iškėlė opozicinis Latvijos regionų susivienijimas. Valstybės vadovo rinkimai yra vienintelis klausimas, kurį šalies parlamentas sprendžia slaptu balsavimu. Visi kiti įstatymų projektai ir sprendimai, taip pat ir dėl pareigūnų skyrimo, priimami atvirai.

Pagal Latvijos konstituciją, prezidentą slaptu balsavimu renka Saeimos deputatai. Kandidatą turi paremti mažiausiai 51 parlamentaras iš 100. Valstybės vadovas iš esmės atlieka tik reprezentacines funkcijas, visa vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, o įstatymų leidžiamoji – parlamentui. Vienas ir tas pats asmuo negali dirbti prezidento poste daugiau kaip dvi kadencijas (iš viso – 8 metus).

Ankstesni Latvijos prezidento rinkimai buvo surengti 2015 metų birželį. Kova buvo labai įtempta. R. Vėjuonis reikiamą balsų daugumą gavo tik penktame balsavimo rate.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 07:30

Latvijoje viešintis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, pirmadienį susitikęs su Latvijos prezidentu Raimondu Vėjuoniu, aptarė „Rail Baltica“ projektą ir jo reikšmę Baltijos šalims. Įgyvendinus projektą, sukurta infrastruktūra taps reikšminga šalių strateginės infrastruktūros dalimi reikalinga nacionaliniam saugumui užtikrinti, pabrėžta susitikime.

Taip pat parlamento vadovas išreiškė viltį, kad Baltijos šalims pavyks pasiekti politinį susitarimą dėl regioninės suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo infrastruktūros. Tikėtina, kad Klaipėdos SGD terminalas ir dujų saugykla Inčukalnyje prisidės prie šio strateginio tikslo.

Su kaimyninės šalies vadovu, pasak Seimo Pirmininko atstovė pranešimo, kalbėta ir apie jūros sienos įteisinimą. Keliolika metų Latvijos pusė nedemonstruoja politinės valios esminei problemai spręsti, vien ekspertų lygio diskusija išteklių pasidalinimo klausimais nėra prasminga, sako Seimo Pirmininkas V. Pranckietis. Lietuva sveikintų Latvijos siekį pradėti sutarties ratifikavimo parlamente procesą.

Seimo Pirmininkas taip pat susitiks su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece.

Rygoje viešintis Seimo Pirmininkas dalyvauja Valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio renginiuose. Po susitikimų su šalies vadovais Seimo delegacija lankysis Nacionaliniame meno muziejuje ir dalyvaus iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjime Mažojoje Gildijoje.

Kartu su Seimo Pirmininku į Latviją vyko Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, Seimo nariai Algimantas Dumbrava ir Kazys Starkevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.20; 03:30

Ketvirtadienis, vasario 9 d. (Ryga). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Baltijos valstybių viršūnių susitikime.

Tradicinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas rengiamas kasmet vis kitoje Baltijos šalyje. Šiemet toks susitikimas surengtas Rygoje Latvijos vadovo kvietimu.

Susitikime taip pat dalyvavo kadenciją baigiantis Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas Joachimas Gauckas. Tai paskutinis šios šalies vadovo užsienio vizitas, kuriuo siekiama parodyti išskirtinį dėmesį Baltijos valstybėms.

Baltijos šalių ir Vokietijos vadovai aptarė susiklosčiusią geopolitinę situaciją, saugumo iššūkius ir regiono gynybos stiprinimo klausimus.

Prezidentė pabrėžė, kad Rusijos keliama konvencinė ir nekonvencinė grėsmė verčia ne tik stiprinti NATO gynybą ir atgrasymą, bet ir pačią Europą prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą. Būtina nuosekliai didinti gynybos finansavimą, tiek modernizuoti karines pajėgas, tiek stiprinti atsaką į hibridines grėsmes.

Kaip tvirtos ir atsakingos lyderystės pavyzdį Lietuvos vadovė įvardijo Vokietijos sprendimą imtis vadovaujančio vaidmens formuojant NATO priešakinių pajėgų batalioną Lietuvoje. Pasak Prezidentės, geopolitinei įtampai neslopstant tai labai rimtas signalas, jog didžiausia Europos politinė ir ekonominė galia imasi atsakomybės stiprinant rytinį NATO flangą.

Šalies vadovė padėkojo Prezidentui Joachimui Gauckui už jo asmeninį indėlį priimant sprendimą dislokuoti Vokietijos Bundesvero karius ir ginkluotę Lietuvoje.

Valstybių vadovai pabrėžė ir tvirto transatlantinio ryšio svarbą tarptautinei taikai bei stabilumui. Pasak Prezidentės, JAV visados buvo Baltijos šalių saugumo garantas, todėl bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesas toliau stiprinti ryšius tiek su naująja JAV Prezidento administracija, tiek karinio bendradarbiavimo srityje. Kitą savaitę Miuncheno saugumo konferencijoje planuojamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas su JAV viceprezidentu Mike‘u Pencu.

JAV taip pat aktyviai prisideda prie saugumo užtikrinimo regione. Kovą Lenkijoje, netoli „Suvalkų koridoriaus“, bus dislokuotas JAV vadovaujamas NATO batalionas. Dvišalių susitarimų pagrindu ši šalis Lenkijoje taip pat dislokavo brigadą karių ir tankų. Lietuvoje jau dabar budi JAV karių kuopa.

Susitikime Lietuvos vadovė, kuri vienintelė iš Baltijos šalių prezidentų atstovauja savo šaliai Europos Vadovų Taryboje, pristatė Maltoje įvykusio neformalaus ES viršūnių susitikimo rezultatus. Aptartas pasirengimas Romos sutarties 60-ųjų metinių minėjimui, kurio metu turi būti sutarta dėl naujos ES vizijos, kalbėta apie priemones migracijos krizei įveikti. Susitikime taip pat aptarti regionui aktualūs klausimai – elektros tinklų sinchronizacija, projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimas, branduolinės saugos užtikrinimas ES kaimynystėje, Rytų partnerystės perspektyvos.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.09; 12:39

latvijos_legionieriai

Ši apžvalga – tik nedidelis pluoštas informacijos, bylojančios, kaip įvairiai užsienis traktuoja Baltijos šalių istoriją. Esama ir geranoriškų, ir akivaizdžiai tendencingų, priešiškų, net užgaulių komentarų. Nieko nepadarysi: genys margas, o pasaulis – dar margesnis.

Beje, nebūtina atsižvelgti į visus užsienio politikos apžvalgininkų komentarus, pastabas, priekaištus. Tačiau žinoti, kokius argumentus naudoja tiek mūsų bičiuliai, tiek mūsų nedraugai, portalo Slaptai.lt nuomone, – nekenktų.

Continue reading „Ką apie Latvijos legionierių eitynes rašė užsienio spauda“