Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Čekistų maišai“ internete

Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.

Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.

2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija  „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.

Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?

Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.

1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.

Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.

Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu

Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai.  Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų  susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.

„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.

Alimentų nemokėtojai netenka vairuotojo pažymėjimo

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.

Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.

Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.

Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.

2018.10.20; 05:52

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Emocijų katalizatoriaus vaidmenį  atliko poetas Janis Ruokpelnis. 2018-iesiems metams jis metė atvirą prisipažinimą: „Aš buvau KGB agentas…“ Viešąją erdvę tuojau užpildė įvairūs vertinimai, nuomonės, ėmė ryškėti silpnosios teisinės bazės, valstybės institucijų bendradarbiavimo vietos, KGB dokumentų tyrimo ir viešinimo problematikos subtilybės.

Istorija žino įvairius KGB dokumentų problemos sprendimo būdus. Lietuvoje tai jau praeities etapas. Liustracijos proceso atskaitos tašku dažnai imama Vokietija, kuri visus slaptųjų tarnybų dokumentus paskelbė iškart; kitur Rytų Europoje taip nenutiko. O gruzinai pasielgė tiesiog radikaliai: jie sudegino KGB archyvą. Estijoje bendradarbiavusiųjų su KGB sąrašai fragmentiškai buvo skelbiami valstybės oficioze.

Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus prie Dauguvos užaugo nauja karta, kurios daliai atrodo, kad visas pasaulio blogis slypi tuose „čeka maišuose“. Pasak Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko A. Jundzės, šiuose maišuose gali būti gerbiami akademikai, kuriems sovietmety buvo leista ne vienerius metus stažuotis užsienyje, čia, ko gero, gali būti surastos jų privalomos ataskaitos – bet ar jie tuo pakenkė latvių tautai? Atsakymą gali pateikti tik išsamus tyrimas.

Latvijos Saeima 2014 m. sukūrė specialią tarpžinybinę komisiją KGB dokumentams tirti. 2018 m. gegužės 31 d. žadama atrišti latviškuosius „čeka maišus“, žinoma, jeigu nebus kokių nors skubių šios nuostatos pakeitimų po dabartinių viešojoje erdvėje sklandančių nuomonių ir vertinimų.

Politikos analitikas Andris Paulas-Pavulas 1993 m. turėjęs galimybę tyrinėti „čeka maišų“ turinį padarė tokią išvadą: „Įdomu, kad turiningiausias ir patriotiškiausias kalbas Latvijos Tautos fronte, kongresuose sakė būtent KGB agentai…“ Tikrąjį šios istorinės problemos turinį bus sunku pilnai atskleisti, nes visos pagrindinės bylos yra Maskvoje, o Latvijoje liko labai mažai dokumentų. Anot jo, kai tarpusavyje ginčijamasi dėl neesminių dalykų, tokiomis nevaisingomis diskusijomis naikiname patys save. Jis turi abejonę, ar dabartinėje prieštaringoje šios problemos sprendimo paieškoje maišai bus viešai atrišti.

Valstybės prezidentė V. Vykė-Freiberga pokalbyje televizijoje yra perspėjusi, kad „čeka maišuose“ gali būti paslėptos „giluminės bombos“, neištyrus jų, būtų neatsakinga juos atverti.

Komentaruose kai kurie istorikai, filosofai tvirtina, kad „čeka maišai“ – tai kerštas, savas teismas, toks „tiesos“ atskleidimas be gilios mokslinės, teisinės analizės gali sukelti tautai tik praradimus. Šiandieną problema yra ne „rusai eina“, o tie latviai, kurie nebegeba mąstyti valstybiškai, negalvoja, kas bus rytoj ir kurlink ateityje vystysis latvių tauta, nes Latvijoje likusiuose KGB maišuose yra tiktai tie agentai, kurie  jau niekur nebežaidžia ir niekam nereikalingi. Paviešinimas būtų ne vien  emocinė bausmė, todėl negalima prognozuoti, kokiu būdu tai pasireikš ir kokias pasekmes paliks pavieniams žmonėms ir visuomenei. Dėl šių maišų jau įvyko kelios garsios savižudybės.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Rygos Stradinio universiteto Europos studijų fakulteto dekanei Ilgai Kreitusei kortelių dingimas pirmaisiais nepriklausomybės metais yra rimta problema, kurios nepanaikins maišų turinio publikavimas. Ji žino tuos, iš kurių korteles anuomet buvo galima įsigyti už atitinkamą dolerių sumą. Panašiai laikraštis „Atmoda“ pirmaisiais nepriklausomybės metais nupirko agentų sąrašą, kuriame buvo ir „Mikelis“, arba Janis Ruokpelnis.

Pasigirsta siūlymų valstybės nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse užbaigti kolobaracionalizmo temą Latvijos istorijoje. Pasvarstymui net buvo išmestas šūkis: tauta, kuri gyvena praeity, neturi ateities.

Poetas Knutas Skujeniekas prisimena 1969 metų pavasarį, kai grįžęs iš lagerio girdėjo: „Tu su juo nekalbėk – jis stukačius, su tuo irgi nekalbėk – tas irgi stukačius! Gal taip kalbėjo tas, kuris irgi buvo stukačius.“ Kūrėjo nuomone, laiko traukinys nuvažiavo, „jeigu būtų mano galia, čeka maišus apskritai likviduočiau <…> arba juos atiduoti į archyvą, kur kiekvienas galėtų sužinoti apie save.“.

K. Skujeniekas nukentėjo ne tiek nuo KGB, kiek nuo TSKP CK ir Latvijos rašytojų sąjungos partinio biuro: „Aš manau, kad jie buvo pagrindiniai mano arešto organizatoriai“. Jo kolegos J. Ruokpelnio atveju sako, kad „reikia tyrinėti ne tik žmones, bet ir jų parašytą produkciją. Rašytojas vertinamas pagal jo kūrinių vertybes. Tada ir Hamsuno kūrinius reikėtų išmesti iš literatūros kanono.“

J. Ruokpelnis dar labiau dramatizavo KGB bylos padėtį. Kur eiti ir kam prisipažinti? Pasirodo, valstybėje nesukurta aiški tvarka, kaip žmogus galėtų liustruotis. Kai kurie latviai politikai kaip pavyzdį primena įgyvendintą lietuviškąjį liustracijos modelį.

Latvijos herbas

Istorijos daktaras Ainaras Lehris kelia rimtą probleminį klausimą: kartoteka dar neištyrinėta, o užduotis duota – atrišti maišus. Grupelės aktyvistų ragina skelbti medžiagą pilna apimtimi, kad Latvijos visuomenei būtų atskleista pergyvento totalitarizmo laikotarpio slaptieji dokumentai. Saeimos sukurtai komisijai iškelta užduotis ne tik tyrinėti istorinius dokumentus, bet ir, pavyzdžiui, modeliuoti variantus, kokia politinė ir socialinė situacija sprendimo atveju „atrišus maišus“ gali kilti valstybėje, kokia garantija, kad nebus „raganų medžioklės“, latvių tautos supjudymo, kokie bus teismų sprendimai dėl melo, garbės įžeidimo – kas tada atsakys? Konkretaus žmogaus pavardės suradimas čeka maišuose, kaip rodo  ikišioliniai teismo procesai, teismui nėra pakankamas įrodymas, kad buvo bendradarbiauta su KGB. Žinant Rusijos tarnybų insinuacijas, keliamas klausimas: o kas bus, jeigu Maskva Latvijos valstybės šimtmečio proga  atriš išvežtuosius „čeka maišus“?

Ką tik viešai paskelbta nauja informacija apie 1990 metais viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudegintus du autofurgonus KGB dokumentų.

Kultūrologas A. Jundzė kelia rimtą klausimą: kas tada nutiks su mūsų švietimo sistema, kai mokykloje moksleiviams, analizuojantiems literatūros klasikų kūrinius, bus paskelbta, kad kuris nors iš jų mėgstamų rašytojų sovietmety bendradarbiavo su okupantais.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras primena, kad KGB neapdairiai ar sąmoningai Latvijoje paliko maišus su maždaug 4 tūkstančių ir maždaug 25 tūkstančių informatorių kortelių; kiekvieno  informatoriaus veiklą ir kenkimą latvių tautai reikia vertinti atskirai; deja, šiame kontekste kol kas nevertinami TSKP ir sovietinės nomenklatūros kadrų, kurių tiesiogiai vadovavo KGB, veiklos modeliai.

Latvijos vėliavos

Kompozitorius R. Paulas primena tautos praeities politinius vingius: „Kelkime istoriją ir apie latvių raudonuosius šaulius, kelkime viską, kas susiję su Raudonąja armija, su tais, kurie kovojo kitoje pusėje. Visa mūsų istorija yra tokia, kad esame susipriešinę ir šovę vieni į kitus <…> reikia baigti šį saviplakos maratoną.“

Valstybės saugumo komiteto mokslinio tyrimo komisijos vadovas Karlis Kangeris primena klampią teisinę koliziją: Konstitucijos apsaugos  biuras ir Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras neduoda jo vadovaujamai komisijai dokumentų su asmenų pavardėmis, nes tokiu atveju būtų pažeistas Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Tačiau pagal Latvijos įstatymą, pasak K. Kangerio, asmens tapatybę  galima atskleisti, jei valstybė nurodo, kad tai būtina dėl visuomeninio intereso ar tyrimams.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Per šios komisijos darbo metus kilo ne vienas konfliktas su valstybės institucijomis. Pvz., šių metų pradžioje Latvijos universitetas nutraukė komisijos dokumentų skelbimą savo tinklalapyje.

Gegužę Europos Sąjunga svarstys įstatymą, kurio vienas straipsnis numato, kad nacionalinės valstybės savo norminiuose aktuose privalės gerbti  informacijos laisvę mokslui, žurnalistikai, mokslinei ir literatūrinei veiklai.

Po kelių mėnesių turėtų paaiškėti, kaip valstybė ir politikai galutinai spręs probleminį KGB dokumentų viešinimo klausimą ir kokias įstatymo redakcijas priims. Saeimai įteiktas įstatymo projektas, kad savivaldos rinkimuose būtų uždrausta dalyvauti asmenims, kurie yra ar buvo TSRS, Latvijos TSR ar užsienio valstybių saugumo, žvalgybos arba kontržvalgybos tarnybų darbuotojai. Atsirado siūlymų šį projektą papildyti – įtraukti ir minėtų tarnybų agentus bei informatorius.

Kur saugiai saugoti latviškąją KGB dokumentiką? Ir čia dar ieškoma sprendimų. Paaiškėjo, kad Latvijos nacionalinis archyvas neturi specialių patalpų „čeka maišams“ laikyti, joms įrengti būtinas papildomas finansavimas.

Poeto J. Ruokpelnio drastiška vieša išpažintis, atmetant po jos gimusių emocijų paviršutiniškumą, partinį tendencingumą, regis, privers visai KGB dokumentų problematikos apimčiai surasti ir priimti sprendimą, vertą artėjančiam Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui.

2018.02.17; 06:00

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.

Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.

Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.

Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.

Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.

Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.

Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.

Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.

Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.

Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.

Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.

Polonizacija

Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.

Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.

Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.

Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.

Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?

2017.10.14; 06:04

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį Jūrmaloje susitiks su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece. Parlamentų vadovų susitikimas vyks trijų Baltijos valstybių ministrų pirmininkų susitikimo Inčukalnyje (Latvija) ir Pernu (Estija) išvakarėse bei artėjant NB8 parlamentų pirmininkų susitikimui Lilehameryje (Norvegija).

V. Pranckietis su Latvijos kolege aptars pasirengimą Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Briuselyje, paramą Ukrainai, Gruzijoje ir Moldovoje vykstančioms reformoms. Parlamentų vadovai kalbėsis apie Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš nesaugiai statomos atominės elektrinės Astrave.

V. Pranckietis ir I. Murniecė taip pat aptars būsimą NB8 parlamentų pirmininkų susitikimą Lilehameryje bei artėjantį Baltijos valstybių 100-metį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.10; 03:00

freiberga

Nenumaldomai artėja diena, kai Latvijoje bus surengtas referendumas dėl latvių kalbos statuso. Tiksliau tariant, dėl rusų kalbos vietos Latvijoje.

Šis referendumas Latvijai labai svarbus. Mat Latvijos rusakalbiai bet kokia kaina siekia, jog šalyje rusų kalba būtų įteisinta kaip antroji valstybinė kalba. Šiuos jų siekius ir slapta, ir atvirai remia Kremlius, trokštantis Latvijoje turėti dar didesnės įtakos nei dabar. Akivaizdu, kad pralaimėjimo atveju latvių kalba būtų nustumta į antrąjį planą. Jau ir dabar latvių kalba ne visur ir ne visada naudojama, mat latviai savo žemėje sudaro labai nežymią daugumą.

Continue reading „“Neapgynus latvių kalbos tektų atsisveikinti su nacionaline valstybe”“