Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Julius Panka, šio komentaro autorius

Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.

Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.

Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.

Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.

Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.

9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.

Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.

Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.

Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.

Latvijas_herbas
Latvijos herbas

„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.

Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.

Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.

2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.

Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.

Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.

Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus. 

Latvijos vėliavos

Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.

Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.

Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.

2017.11.24; 05:23