Julius Panka. Latviai atsisako sovietinio balasto ir nelojalumo židinių


Print
Julius Panka, šio komentaro autorius

Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.

Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.

Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.

Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.

Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.

9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.

Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.

Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.

Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.

Latvijas_herbas
Latvijos herbas

„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.

Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.

Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.

2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.

Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.

Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.

Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus. 

Latvijos vėliavos

Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.

Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.

Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.

2017.11.24; 05:23