Laura

Juozas Strėva

Kur žengia karinės sovietų ordos… Galima būtų pratęsti: … ten lieka skausmas, kančia, nekaltų žmonių pralietas kraujas, sudegintų kaimų ir vienkiemių pelenai.

Toks sovietų ir kai kurių jų satelitų (pvz. Armėnijos) kareivų „indėlis“ giliai įsirėžęs į žmonijos istorijos sąmonę.

Visą šį siaubą, kurį pastaruoju metu ypač aršiai mėgina neigti Rusijos kanalų kloakose įstrigę propagandistai, patyrė ne tik Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Užkaukazės tautos, Ukraina, Krymo totoriai bei daugelis kitų į sovietų įtakos sferą patekusių tautų.

1944–1945 m. dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. Dauguma tuo metu žuvusiųjų, toli gražu, nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar su ginklu prieš okupantus kovojantys asmenys. Čekistai paprasčiausiai degino ištisus kaimus, plėšė, prievartavo, grobė žmonių turtą, be jokios priežasties žudė civilius – vaikus ir moteris, senelius.

Klepočiai, Vabaliai…

1944 -1945 m. Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu 30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų kariuomenės dalinių. 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuotos 9 reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos.Taip pat tuo metu Lietuvoje siautėjo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie 3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų sovietinių aktyvistų.

Viso šio siautėjimo tikslai buvo akivaizdūs – palaužti pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti. Šiais siautėjimais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų jo.

Vien vienoje iš baisiausių tragedijų, įvykusios Klepočių kaime, per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta dvylika šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame krašte 1944 m. pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta apie 70 sodybų.

Apie Klepočių kaimo sudeginimą ir nekaltų žmonių žudynes paskelbta daug tą baisųjį metą savo akimis mačiusių liudininkų prisiminimų. Kiek mažiau – apie kitus.

Atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas, ciniškas sovietų pasirinkimas – tokias egzekucijas rengti sakralinių švenčių metu, – regis istorikų dar mažai nagrinėta tema.

Štai kaip savo kaimo tragediją prisimena istorikas, buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Sigitas Jegelevičius.

„… Kas tuo metu dėjosi mūsų kaime – niekuo nesiskiria nuo kino filmuose matytų vaizdų, skaitytų ar girdėtų pasakojimų apie vokiečių baudžiamąsias ekspedicijas Baltarusijos kaimuose(…)

Kaimą ne kartą šukavo NKVD kareivių būriai. Kartą 1944 m. gruodžio pradžioje toks būrys užgriuvo mūsų sodybą. Kiekvieno tokio būrio užėjimas reiškė nuodugnią kratą ne tik visuose sodybos pastatuose, ir pašlakiuose, bet ir lentynose, indaujose. Ypač mėgdavo kareiviai daryti kratas kuparuose. Per tokias kratas reikėdavo žiūrėte žiūrėti, nes kareiviai grėbdavo viską, kas po ranka pakliūdavo. Pas mus po įvairius podelius paprastai kratytojus lydėdavo senelė, kuri gerai kalbėjo ir skaitė rusiškai. Ir štai tą dieną įbėga į kambarį, kur už stalo sėdėjo majoras, susijaudinusi senelė puola karininkui aiškinti, kad ginklų ar ginkluotų žmonių kuparuose uoliai ieškoję kareiviai ją tiesiog apiplėšė. Karininkas ramiai ją išklausė, nusijuokė ir numojęs ranka liepė netrukdyti kareiviams.

Kas atsitiko? Senelė buvo sukaupusi didelį šilkinių skarelių rinkinį – pilną senovišką pintinę, kurią laikė kupare. Ji labai mėgo gražias skareles. Tai tie „valstybinę užduotį“ atlikinėję – kratas darę – kareiviai pasiėmė beveik visas skareles. Bandžiusią protestuoti senelę kareiviai apstumdė (…).

Į vakarinį kaimo pakraštį vieškeliu iš miško įžengė didelė sunkvežimių, vežimų ir rogių gurguolė. Tai buvo tie patys, kurie prieš tai nusiaubė ir sudegino Klepočius ir gretimus kaimus. Šitie baudėjai nakvojo Galintėnų kaime, kurį nuo Vabalių skiria tik miškas. Jau buvo pravažiuota pro Maslauskų, Zigmo Gegužio sodybas, pasiekta Jurgio Bucevičiaus sodyba, t. y. toji kolona vieškeliu jau buvo įžygiavusi į kaimą lygiai kilometrą. Nė prie vienos sodybos nesustojo. Į pakelės sodybas niekas neužėjo. Ir štai tuo metu į kolonos flangą iš šiaurės, nuo pamiškės kalvų (toji miško dalis vadinama Gegužio skynimu), pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje važiavę kareiviai pasklido nuo vieškelio į visas puses. Pirmiausia šaudydami ir šaukdami puolė pamiškės link, iš kur apšaudė. Kiti metėsi į artimiausia sodybas. Visų pirmiausia į tas, kurios buvo priešingoje nuo šūvių pusėje ir pro kurias dalis kolonos jau buvo pravažiavusi. Kolonos nuskubėjo į kaimo centrą.

Suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale buvusios trijų brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų, Jurgio Bucevičiaus sodybos. Deginamose sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Ir ne tik vyrus. To net Klepočiuose nebuvo. Šėlstantys kareiviai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną Maslauską (jį sunkiai sužeidė į galvą ir paliko, manydami esant negyvą). Kardų plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę, o paskui į ją taip pat šaudė ir peršovė veidą. Prieš metus miręs devyniasdešimt metų peržengęs A. Maslauskas, visą gyvenimą vengęs kištis į bet kokius politinio gyvenimo dalykus, tada dėl savo amžiaus net nebandęs slapstytis. Tai rodytų, jog kareiviai savo aukų nesirinko.

… Savo elgesiu tai buvo tikri baudėjai, deginę ir šaudę be jokio pasirinkimo. Baudėjai taip pat sudegino pamiškėje, susišaudymo zonoje, stovėjusią Zigmo Gegužio sodybą. Prie namų sušaudė sodybos šeimininką ir jo žmoną, o sužeistai paauglei dukteriai, kaip ir kitiems vaikams, pavyko pasprukti (…).

P. Vetrovo enkavedistai turėjo didžiulę patirtį naikinti žmones, netgi ištisas tautas. Tai jo vadovaujama 4-oji  NKVD divizija 1944 metais iš Šiaurės Kaukazo ištrėmė čečėnus ir ingušus, iš Krymo – totorius. Per tris mėnesius atėmė gimtinę ir tarp „broliškų tautų“ ištirpdė tris tautas. Išvengusius trėmimo išžudė. O nuo rugpjūčio mėnesio tie nužmogėję banditai su mėlynomis kepurėmis ėmėsi terorizuoti lietuvių tautą (…). (ištr. Iš: „Kultūros barai“, 1993).

Kaniūkai

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.
P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

… Ir nesibaigianti Azerbaidžano Golgota. Chodžaly žūtis

Rusijos sąjungininkė Armėnija, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabachą, tęsia savo sąjungininkės tradicijas.

Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko taikią musulmonišką šalį 1992-aisiais.

Chodžaly – tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės baisumus”.

Kasmet vasario 26 – ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Iki šiol peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano. Kiek ašarų ir skausmo azerbaidžaniečiams atnešė ši brutali armėnų agresija (ne be Rusijos pagalbos), sunku ir apsakyti, nors duomenų apie aukas esti pakankamai.

1992 metų vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis šiame mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Anot ekspertų, Chodžaly skerdynės – tai vienas iš didžiausių teroro atvejų 20-ajame amžiuje.

 Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus. Gegužės 7 – 8 dienomis armėnų kariškiai raketomis  apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios nepaliko akmens ant akmens”.

Kad šis užpuolimas buvo  iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais prisipažino ir kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai bei strategai. Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos kalinių. Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi „Lauros” vardu. Laura – tai Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaite buvo kuriama armėniška teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Ši moteris specializavosi tardant suimtuosius.

Gegužės 18 – 19 dienomis armėnai okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl itin slapto dokumento. Tame dokumente buvo numatytos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaniečius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis. Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkurta slapta cheminė laboratorija, kur buvo  atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai. Toje laboratorijoje buvo kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu.

Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika – kai kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.

Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir ligi šiol.

Tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, dauguma aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus…

Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…”

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su aiškiausiomis kankinimo žymėmis. Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus.

Rusija vėl nori „išvaduoti“ Europą…

Grynai politinio šantažo dujotiekio tiesimo projektas „Nord Stream 2“. Geltonosios liemenės Prancūzijoje. Ultradešiniųjų jėgų kurstymas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje…

Skaldyk ir valdyk! Nieko naujo šiame pasaulyje. Nieko naujo Rusijos imperinėse užmačiose. Kremlius ir jo kariauna, tarsi meška, pabudusi po ilgo snūdo ir išvydusi, kaip susitraukė imperijos ribos, vėl panūdo jas išplėsti. Gal šįkart – ir be konvencinio karo (nors Kremliaus propagandistai diena iš dienos atviru tekstu grasina vakarams būtent karu), nes šiuolaikiniame technologijų pasaulyje yra ir paprastesnių būdų plėsti savo geopolitinę įtaką. Visų pirma – užkariaujant žmonių protus melu, įžūlia, agresyvia ir melaginga propaganda; paprasčiausiai nuperkant juos. Tam Rusija pinigų turi ir jų negaili.

Šį pavasarį vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą parodys, kiek Europa atspari iš rytų plintančiam maro užkratui. Kiek ji dar prisimena revanšistinės Rusijos paliktas ir negyjančias žaizdas jos  nuo Gruzijos atplėšose Pietų Osetijos ir Abchazijos, nuo Azebaidžano – Kalnų Karabacho žemėse…

Kiek ji bus vieninga, kiek jai brangios pamatinės žmogiškosios vertybės, ir kiek – hedonistiniai, merkantiliniai tikslai.

2019.02.20; 06:47