leidykla Briedis

Žurnalisto užrašai

Jono Kiriliausko romano „Su apkasų smarve” viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato reto žanro knygą –misticizmu pagardintą istorinį lietuvių romaną. Žinių ir autentikos jam parašyti autorius sėmėsi iš istorinių knygų, 1918–1920 m. savanorių prisiminimų, tarpukario spaudos publikacijų.

1935-ieji. Europoje stiprėja antisemitinės nuotaikos ir galimo karo nuojauta, grėsmingai didėja Hitlerio ir Stalino galia, o Vilniaus kraštą praradusi jauna šalis Lietuva mėgina tvirčiau stotis ant kojų, kurti savo valstybę, suvokti ir įtvirtinti tapatybę.

Du laikinosios sostinės žurnalistai gauna neįprastą užduotį – surasti prieš penkiolika metų pasibaigusio Nepriklausomybės karo liudininkų. Jauni žurnalistai sėda ant dviračių ir iškeliauja į Lietuvos kaimus tikros karo istorijos, atmieštos krauju, baime ir apkasų smarve, atkapstyti.

Palikę Kauną jaunuoliai pamato kitokią Lietuvą – daug dirbantys, suvargę kaimo žmonės su žurnalistais nekalbūs, bijo ką bloga apie valdžią pasakyti, o vienoj kitoj troboj šalia šventojo paveikslo jau ir prezidentas Antanas Smetona įrėmintas kabo.

Komandiruotei įpusėjus viltį beprarandantys žurnalistai nugirsta apie Smeigiką. Tai per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje karybos patirties įgijęs Lietuvos savanoris karininkas Antanas. Jaunuoliams pavyksta prakalbinti šį grėsmingos išvaizdos vyrą ir jis papasakoja apie vieną Nepriklausomybės kare gautą užduotį – įsitvirtinti apleistame kaime ir kiek galima ilgiau nepraleisti bolševikų.

Šios, rodėsi, nesudėtingos užduoties atlikti Antanas išsileido drauge su 24 savanoriais – vakarykščiais valstiečiais, kurie, susigundę pažadu gauti žemės, vietoje šakės čiupo šautuvą. Ir ėjo kovoti už ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą – ne ant popieriaus parašytą, o tikrąją, kurią reikėjo žemės gabale įkurti, įtvirtinti ir vėliau žemdirbiams padalinti. Ėjo gerai nežinodami, nei kas ta Lietuva yra, nei kas iš jos bus. Daugumai šių savanorių išsvajotos žemės atiteko tiek, kiek užima kapas. O iš minėtos karinės užduoties grįžo vos trise.

Smeigikas pasakoja nepagražintą karo, meilės, apmąstymų ir mistikos kupiną, o jaunieji žurnalistai gretimai kuria dar vieną – savąją viešnagės Lietuvos provincijoje istoriją. Kokie tie pirmieji mūsų savanoriai, kaip juos sutikdavo vietos gyventojai, kuo gyveno tuometinė Lietuva ir ar abiem romane pasakojamoms istorijoms lemta susikirsti?

„Šį romaną su priebėgomis rašiau vienuolika metų. Per tą laikotarpį keitėsi siužetas, atsirado naujų personažų, siužeto vingių. Buvo savotiškai gaila, kad to laikotarpio savanorių temai dabar skiriama nedovanotinai mažai dėmesio. Regis, šviesaus atminimo prof. Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad vienas 1918–1920 metų savanoris atsveria visus Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščius. Be to, esu savotiškai įsimylėjęs tarpukario epochą, kaip istorijos nepalankių vingių 1940 metais nutrauktą neišsipildžiusią sėkmės istoriją“, – prisipažįsta šios knygos autorius Jonas Kiriliauskas.

Romano veikėjų lūpose atgyja to meto leksika, politinės aktualijos, iškyla realūs Lietuvos politikos, kultūros, meno srities žmonės ir įvykiai.

2020.11.14; 17:35

Žvalgyba

Dž. Bernardas Hatonas. „Šnipės”

Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.

Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.

Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.

Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.

Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.

Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.

Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.

2020.10.20; 12:30

Aktualijos

Teutonų ordino pilis. Vytauto Visocko nuotr.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – britų istoriko S. Turnbullo ir iliustratoriaus R. Hooko knygą „Žalgiris, 1410 m. Teutonų ordino žlugimas“.

1410 m. liepos 15 d. įvykęs Žalgirio mūšis – vienas svarbiausių ir lemtingiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Tai buvo ir vienos didžiausių viduramžių kautynių, per kurias buvo sprendžiama viso regiono ateitis, o galbūt ir mūsų valstybingumo klausimas. Mūšis tarp LDK, Lenkijos ir Teutonų ordino kariuomenių buvo toks reikšmingas, kad, anot šios knygos autoriaus, iškart apaugo mitais bei legendomis, tapo propagandos bei įvairiausių spekuliacijų tema, giliai įsirėžė į lietuvių, lenkų, baltarusių istorinę atmintį. Vokiečiai šias pralaimėtas kautynes vertino kaip didžiausią pažeminimą ir jautėsi atkeršiję „Rytams“ tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kai 1914 m. rugpjūtį Rytų Prūsijoje buvo sutriuškinta carinės Rusijos kariuomenė.

1878 metais tapyto Jano Mateikos paveikslo ŽALGIRIO mūšis fragmentas

Istoriko S. Turnbullo knyga pradedama pasakojimu apie tas priežastis, kurios atvedė prie dviejų didžiulių kariuomenių susidūrimo mūšio lauke tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų. Tai ir ekspansyvi ordino politika, kryžiuočių teritorinės pretenzijos į Žemaitiją, ir ilgametis Jogailos konfliktas su pusbroliu Vytautu, vėlesnis jų susitaikymas, Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi ir šios valstybės sąjunga su Lietuva, kurią kryžiuočiai įvertino kaip mirtiną grėsmę, ir užkulisinė diplomatija, įtraukianti kitų šalių valdovus, ir vokiečių trintis su lenkais dėl ginčytinos Dobrynės žemės. Visa tai privedė prie karo, kurio kulminacija ir tapo Žalgiris.

„Briedžio” leidyklos pristatomos knygos apie Žalgirio mūšį viršelis

Kruviname mūšyje sėkmė krypo tai į vieną, tai į kitą pusę. Čia kovojo ir žuvo bemaž visa kilminga kryžiuočių riterija, įskaitant didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną. Todėl antroji šios knygos dalis – tai pasakojimas apie kadaise galingo ir išdidaus Teutonų ordino agoniją po Žalgirio, nors ši agonija iki visiško teutonų riterių valstybės Prūsijoje likvidavimo tęsėsi ištisą šimtmetį. Ant tos valstybės griuvėsių užgimė pasaulietinė Prūsija.

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ši knyga – tai pasakojimas apie LDK ir jos sąjungininkės Lenkijos šlovės laikus. Nors kai kurie autoriaus teiginiai, kaip antai tikėtinas lietuvių pabėgimas iš mūšio lauko, visiškai prieštarauja lietuvių istorikų išvadoms, visas pasakojimas gana tiksliai nušviečia 1410-ųjų Žalgirio kampanijos priežastis ir pasekmes.

Knygoje gausu žemėlapių, mūšio schemų, istorinių vietovių nuotraukų, senųjų raižinių, su Žalgirio kautynėmis susijusių meno kūrinių. Čia pateikiama daugybė detalių, kurių nerasite kitur: abiejų kariuomenių heraldikos, vėliavų, ginkluotės ir šarvuotės aprašymų.

2020.10.19; 03:00

SkaitomiausiosVideonaujienos

„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.

Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.

Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.

Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.

Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Slaptai.lt dabar skelbia Vidmanto Valiušaičio įžanginį žodį ir Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Vėliau bus paskelbti išsamūs Daliaus Stanciko, Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.

(Bus daugiau)

2018.10.19; 08:40

Aktualijos

Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ pristatė Romano Zinenkos – Dnepropetrovske gyvenančio Ukrainos kario – atsiminimų knygą „Ilovaisko dienoraštis“.

Susirinkusiai publikai Jonas Ohmanas, švedų publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas, sakė, kad ši knyga – reikalinga ir svarbi, leidžianti geriau suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Tai jau ne pirmoji lietuviškai išėjusi knyga apie karą Ukrainoje (be šios, išleista Lietuvos žurnalisto Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemė“ ir Ukrainos karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko „Oro uostas“), tačiau ji įdomi tuo, kad perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.

„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas. Tai mūsų reikalas taip pat. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – tokius žodžius, kalbėdamas apie knygą „Ilovaisko dienoraštis“, ištarė  J. Ohmanas.

Ukrainos laisvės byla

Jis atkreipė dėmesį į tai, koks reikšmingas ir svarbus dalykas yra pačių žmonių laikysena bei įsitraukimas. Pasak jo, CŽV dokumentai rodo, kad 1991 m. sausio 11 d. Vakarai Lietuvą jau buvo „nurašę“. Bet Sausio 13-oji viską pakeitė. Niekas nesitikėjo, kad žmonės taip stipriai gins savo laisvę. Ir Ukrainos žmonių pasiryžimas gintis daug ką keičia ir daug kam atveria akis.

Kitas renginio prelegentas Vytautas Keršanskas, Rytų Europos studijų centro analitikas, pabrėžė, kad knyga jaudina savo tikroviškumu. Paprastais žodžiais, be didelių emocijų perduota rūsti karo kasdienybė kaip tik ir daro didžiausią įspūdį.

Ukrainiečių skausmas

Jo žodžiais, negalima suvokti to, kas vyksta Ukrainos rytuose, neturint tinkamo supratimo apie Maskvos politiką. V. Keršanskas nurodė rusų žurnalisto, rašytojo ir dokumentinių filmų autoriaus Mikhailo Zygaro veikalą „Visi Kremliaus vyrai: Vladimiro Putino dvaro viduje“ („All the Kremlin’s Men: Inside the Court of Vladimir Putin“) ir amerikiečių analitiko Davido J. Kramerio knygą „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) kaip svarbius šaltinius, padedančius geriau suprasti Kremlių valdančio režimo genezę, Vakarų visuomenės santykių su Rusija klaidas, santykių su Kremliumi formavimo strategijas.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pažymėjo, kad biblioteka skiria daug dėmesio viešindama mūsų draugų Ukrainoje kultūros paveldą, literatūros pasiekimus, stengiasi atspindėti dramatišką šalies šiandieną ir taip prisidėti prie Ukrainos vardo, jos bylos garsinimo. Direktorius paminėjo praėjusiais metais bibliotekoje veikusią Jurijaus Veličkos, garsiojo Ukrainos 46-ojo specialiosios paskirties savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, parodą „Gyvenimas ant nulinės ribos“, akcentavo partnerystę šiemet pradėtame vykdyti projekte „Už jūsų ir mūsų laisvę“, kurio tikslas – pristatyti Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą, apimantį ir istorinį, ir šiandienos kontekstus.

Ukrainiečiai narsiai kaunasi dėl savo laisvės

Renginio dalyviai turėjo galimybę teletiltu bendrauti su knygos autoriumi R. Zinenka  ir išgirsti jo pasakojimą apie knygos sukūrimo aplinkybes bei autentiškas įžvalgas apie dabartinę Ukrainos situaciją.

Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, moderuodamas renginį, sakė, kad R. Zinenkos knyga „Ilovaisko dienoraštis“ aktuali ne vien pažintine prasme – norint suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Ji atskleidžia ir hibridinių grėsmių pobūdį, naudojamas priemones, kurios atpažįstamos ir Lietuvoje, nors jų intensyvumas ir arsenalas nėra toks platus kaip Ukrainoje.

Informacijos šaltinis ir nuotrauka – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

2018.01.18; 10:55