SU APKASŲ SMARVE. Pirmųjų Lietuvos savanorių istorija


Jono Kiriliausko romano „Su apkasų smarve“ viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato reto žanro knygą –misticizmu pagardintą istorinį lietuvių romaną. Žinių ir autentikos jam parašyti autorius sėmėsi iš istorinių knygų, 1918–1920 m. savanorių prisiminimų, tarpukario spaudos publikacijų.

1935-ieji. Europoje stiprėja antisemitinės nuotaikos ir galimo karo nuojauta, grėsmingai didėja Hitlerio ir Stalino galia, o Vilniaus kraštą praradusi jauna šalis Lietuva mėgina tvirčiau stotis ant kojų, kurti savo valstybę, suvokti ir įtvirtinti tapatybę.

Du laikinosios sostinės žurnalistai gauna neįprastą užduotį – surasti prieš penkiolika metų pasibaigusio Nepriklausomybės karo liudininkų. Jauni žurnalistai sėda ant dviračių ir iškeliauja į Lietuvos kaimus tikros karo istorijos, atmieštos krauju, baime ir apkasų smarve, atkapstyti.

Palikę Kauną jaunuoliai pamato kitokią Lietuvą – daug dirbantys, suvargę kaimo žmonės su žurnalistais nekalbūs, bijo ką bloga apie valdžią pasakyti, o vienoj kitoj troboj šalia šventojo paveikslo jau ir prezidentas Antanas Smetona įrėmintas kabo.

Komandiruotei įpusėjus viltį beprarandantys žurnalistai nugirsta apie Smeigiką. Tai per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje karybos patirties įgijęs Lietuvos savanoris karininkas Antanas. Jaunuoliams pavyksta prakalbinti šį grėsmingos išvaizdos vyrą ir jis papasakoja apie vieną Nepriklausomybės kare gautą užduotį – įsitvirtinti apleistame kaime ir kiek galima ilgiau nepraleisti bolševikų.

Šios, rodėsi, nesudėtingos užduoties atlikti Antanas išsileido drauge su 24 savanoriais – vakarykščiais valstiečiais, kurie, susigundę pažadu gauti žemės, vietoje šakės čiupo šautuvą. Ir ėjo kovoti už ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą – ne ant popieriaus parašytą, o tikrąją, kurią reikėjo žemės gabale įkurti, įtvirtinti ir vėliau žemdirbiams padalinti. Ėjo gerai nežinodami, nei kas ta Lietuva yra, nei kas iš jos bus. Daugumai šių savanorių išsvajotos žemės atiteko tiek, kiek užima kapas. O iš minėtos karinės užduoties grįžo vos trise.

Smeigikas pasakoja nepagražintą karo, meilės, apmąstymų ir mistikos kupiną, o jaunieji žurnalistai gretimai kuria dar vieną – savąją viešnagės Lietuvos provincijoje istoriją. Kokie tie pirmieji mūsų savanoriai, kaip juos sutikdavo vietos gyventojai, kuo gyveno tuometinė Lietuva ir ar abiem romane pasakojamoms istorijoms lemta susikirsti?

„Šį romaną su priebėgomis rašiau vienuolika metų. Per tą laikotarpį keitėsi siužetas, atsirado naujų personažų, siužeto vingių. Buvo savotiškai gaila, kad to laikotarpio savanorių temai dabar skiriama nedovanotinai mažai dėmesio. Regis, šviesaus atminimo prof. Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad vienas 1918–1920 metų savanoris atsveria visus Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščius. Be to, esu savotiškai įsimylėjęs tarpukario epochą, kaip istorijos nepalankių vingių 1940 metais nutrauktą neišsipildžiusią sėkmės istoriją“, – prisipažįsta šios knygos autorius Jonas Kiriliauskas.

Romano veikėjų lūpose atgyja to meto leksika, politinės aktualijos, iškyla realūs Lietuvos politikos, kultūros, meno srities žmonės ir įvykiai.

2020.11.14; 17:35

print

Vienas komentaras

  • Dabar ko gero būtų šiek tiek paprasčiau. Vis tik labiau ištobulinta tiek technika, tiek naudojami kelio užtvarai. O apkasai turint galimybę žvalgyti iš oro erdvės, veikiausiai nebetektų prasmės. Pagarba pirmiesiems savanoriams už atsidavimą

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.