Premjero Sauliaus Skvernelio ir Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio susitikimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rugsėjo 17 dieną, dalyvaujant Lenkijos ir Lietuvos ministrams pirmininkams, pasirašyti du svarbūs susitarimai tarp „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) ir Lenkijos geležinkelių kompanijos PKP. Pirmuoju susitarimu patvirtintas įsipareigojimas šalių sostines sujungti patogiu keleiviniu traukiniu, antruoju – abiem bendrovėms pradėti jungtinę veiklą gabenant krovinius geležinkeliu Lietuvoje ir Lenkijoje.
 
Pasirašymo ceremonijoje Valdovų rūmuose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos ministrai pirmininkai Saulius Skvernelis ir Mateuszas Morawieckis. Premjeras S. Skvernelis akcentavo šių susitarimų svarbą Lietuvą ir Lenkiją sujungiant dar glaudesniais socialiniais bei ekonominiais ryšiais.
 
„Lenkija yra strateginis Lietuvos partneris tiek socialine, tiek ekonomine prasme. Tad labai džiaugiuosi būsima patogia jungtimi žmonėms keliauti tarp Varšuvos ir Vilniaus. Patogus ir ekologiškas susisiekimas yra pagrindas žmonių atostogų kelionėms, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo bendruomenės judėjimui“, – sako S. Skvernelis.
 
S. Skvernelio teigimu, didelę reikšmę šalies ekonomikai turės ir antrasis bendrovių pasirašytas susitarimas – drauge gabenti intermodalinius krovinius geležinkeliu. Šiuo pagrindu logistikos kompanijoms ir visam regiono verslui atsiranda ekonomiškai patraukli bei ekologiška krovinių gabenimo alternatyva.
 
„Europos Sąjunga aktyviai pasisako už transporto srautų perkėlimą nuo automobilių kelių į geležinkelius ar vandens kelius. Taip kuriami tvaresni ir mažiau taršūs keliai kroviniams, atlaisvinami automobilių keliai. Tai aktualu Lietuvai siekiant ekologijos tikslų, bet taip pat turi ir praktinės naudos – juk žinome koks intensyvus yra automobilių koridorius tarp Lietuvos ir Lenkijos“, – sako Ministras Pirmininkas.
 
Keleiviams – patogi jungtis
 
LTG grupės bendrovė „LTG Link“ ir PKP antrinė bendrovė „PKP Intercity“ susitikimo metu pasirašė ketinimų protokolą, kuriame įtvirtintas šalių įsipareigojimas jau 2021 metų antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos sostines sujungti komfortišku, šiuolaikinių keliautojų poreikius atitinkančiu traukiniu. Planuojama, kad kelionė iš Vilniaus į Varšuvą ar atgal truks apie 8 valandas.
 
LTG grupės vadovas Mantas Bartuška akcentuoja šios jungties svarbą „Rail Baltica“ projekto kontekste.
 
„Tai bus tarsi įvadas į „Rail Baltica“ linijos atidarymą. Pradžioje tikimės 35 tūkst. keleivių per metus, o keliautojų piką pasieksime pabaigus statyti europinę vėžę iki pat Vilniaus. Neabejoju, kad tuomet tai bus populiariausias žmonių pasirinkimas kelionėms tarp šių šalių. Bet svarbiausia, kad jau kitais metais galėsime pas kaimynus keliauti traukiniais, palikdami mažiausią taršos pėdsaką, lyginant su kitų rūšių transportu“, – sako LTG generalinis direktorius Mantas Bartuška.
 
PKP S. A. valdybos pirmininkas Krzysztofas Maminskis susitikime džiaugėsi Lietuvos ir Lenkijos nuveiktais darbais stiprinant bendradarbiavimą geležinkelių transporto srityje.
 
„Bendradarbiavimas geležinkelių transporto srityje tarp mūsų valstybių kasdien įgauna vis didesnį pagreitį. Esu labai patenkintas tokia įvykių raida ir džiaugiuosi, kad mūsų darbas duoda apčiuopiamų rezultatų. Esu įsitikinęs, kad atlikti veiksmai tiek mūsų visuomenėms, tiek verslui sukurs naują susisiekimo tarp Lenkijos ir Lietuvos alternatyvą, kuri pateisins jų lūkesčius, – sako K. ​​Maminskis.
 
Kroviniams – ekonomiška jungtis
 
Renginio metu pasirašyta LTG ir PKP jungtinės veiklos ir akcininkų sutartis steigti bendrą įmonę, kuri gabens intermodalinius krovinius. Šią sutartį pasirašė Lenkijos bendrovė „PKP Cargo“ ir „LTG Cargo“ antrinė bendrovė Lenkijoje „LTG Cargo Polska“. Planuojama,kad bendra įmonė pradės veikti kitų metų pirmą ketvirtį.
 
„LTG grupės strategijoje numatyti ambicingi tikslai už Lietuvos ribų. Džiaugiuosi, kad jie įgauna aiškius kontūrus ir jau greitu metu skaičiuosime pirmas vežtas tonas už Lietuvos ribų. Partnerystė su rinkos lyderiais „PKP Cargo“ yra geriausia priemonė šiam tikslui pasiekti – esu dėkingas partneriams už pasitikėjimą ir bendrai įmonei linkiu puikių veiklos rezultatų“, – sako LTG vadovas M. Bartuška.
 
Bendra įmonė užsiims intermodaliniais vežimais tarp Lietuvos ir Lenkijos, taip pat – siūlys krovinių vežimo paslaugas į Vokietijos, Šiaurės Italijos krovos terminalus. Plėtojant paslaugas didelis dėmesys bus skiriamas puspriekabių ir konteinerių pervežimui.
 
Intermodaliniai pervežimai, kai suderinami keli transporto būdai, taupo ne tik verslo patiriamas logistikos sąnaudas, bet ir mažina aplinkos taršą, spūstis, triukšmą, eismo įvykius keliuose bei kitą neigiamą kelių transporto poveikį aplinkai. Krovinius gabenant geležinkeliu į aplinką patenka 3 kartus mažiau CO2, nei juos vežant kelių transportu, be to, mažėja ir avarijų skaičius keliuose.
 
Tarp Lietuvos ir Lenkijos kasmet pervežama apie 24 mln. tonų krovinių, iš jų – tik 0,6 mln. tonų geležinkeliu, šalių sienas kasmet kerta apie 1,8 mln. vilkikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.18; 08:00

Lechas Walesa. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijai minint 40-ąsias nepriklausomos profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimo metines, buvęs jos lyderis Lechas Walesa įspėjo dėl populizmo.
 
„Žmonės šiandien renka populistus, nes jie žada permainas“, – sakė L. Walesa, kuris už savo taikų indėlį kovoje prieš komunizmą 1983 metais laimėjo Nobelio taikos premiją ir kritus Geležinei uždangai tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Lenkijos prezidentu. L. Walesa pabrėžė, kad populistai teisingai supranta dabarties problemas, „tačiau jų atsakas yra klaidingas“.
 
Taip L. Walesa kalbėjo šimtams žmonių istorinėje Lenino laivų statykloje Gdanske, kur 1980 metų rugpjūtį ir užgimė „Solidarumo“ judėjimas. “Mes vietoj populistų turime perimti iniciatyvą“, – sakė 76-erių buvęs prezidentas. Esą būtini „protingesni sprendimai ir geresnės struktūros“. Po savo kalbos L. Walesa simboliškai atidarė laivų statyklos vartus, kaip tai padarė prieš 40 metų pasirašius Gdansko susitarimą.
 
Nepriklausomos lenkų profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimas 1980 metų rugpjūčio 31 dieną laikomas svarbiu veiksniu, prisidėjusiu prie komunizmo Europoje žlugimo. Pradžioje protestai Gdansko fabrikuose 1980-ųjų liepą kilo dėl augančių mėsos kainų. Rugpjūčio viduryje tada prasidėjo didžiuliai streikai Lenino laivų statykloje, kurių metu vis garsiau girdėjosi reikalavimai įkurti laisvą profsąjungą. Charizmatiškas „Solidarumo“ judėjimo atstovas buvo tada 35-erių elektrikas L. Walesa, kuris penkeri metai prieš tai buvo atleistas iš laivų statyklos.
 
„Solidarumui“ vienu metu priklausė 10 mln. žmonių – ketvirtadalis tuomečių Lenkijos gyventojų. 1981-aisiais profsąjunga vėl buvo uždrausta. Aktyvistai iki 1989 metų veikė pogrindyje.
 
Šiandien „Solidarumas“ turi 500 000 narių, profsąjunga laikoma artima valdančiajai „Teisės ir teisingumo partijai“ (PiS).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.01; 10:38

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui antradienį Prezidentūroje įteiktas tragiškai žuvusio Lenkijos vadovo Lecho Kaczynskio vardo „Prometėjo“ apdovanojimas.
 
Apdovanojimą V. Adamkui įteikė Lenkijos vadovo L. Kačynskio bendražygė bei buvusi užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga.
 
Buvęs V. Adamkaus patarėjas ir Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas prieš įteikiant apdovanojimą pažymėjo aktyvų V. Adamkaus dalyvavimą sprendžiant ne tik Lietuvai, bet ir Europai svarbias geopolitines problemas. Ambasadorius pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos vadovams aktyviai bendradarbiaujant, Rytų ir Vidurio Europoje buvo kuriama nauja geopolitinė realybė.
Lecho Kačynskio gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
Pasak jo, būtent V. Adamkaus ir L. Kaczynskio glaudus bendradarbiavimas davė postūmį ne tik energetinių, politinių bei ekonominių problemų sprendimui, tačiau prisidėjo ir stabilizuojant padėtį Sakartvele, kuomet 2008 m. tarp ir Rusijos kilo karinis konfliktas.
 
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusiam V. Adamkui apdovanojimas skirtas už diplomatinę veiklą, siekiant regiono valstybių integracijos. L. Kaczynskis Lenkijos prezidento pareigas ėjo 2005–2010 metais. 2010 metų balandžio 10 dieną jis žuvo per tragišką lėktuvo katastrofą Rusijoje, kai skrido į 70-ąjį Katynės žudynių aukų minėjimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.25; 12:01

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atkreipia dėmesį į „ginkluotojo komponento“ didinimą kaimyninėse Lenkijoje ir Lietuvoje, kurių teritorijoje vyksta NATO karinės pratybos. Kaip praneša „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre.
 
„Mane labiau jaudina situacija, kuri klostosi mums kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – teritorijoje. Ten, kaip jums žinoma, vyksta NATO karinės pratybos. Tai dar būtų nieko, bet šiose teritorijose eskaluojamas ir didinamas ginkluotasis komponentas. To nematyti, ramiai tai stebėti mes, suprantama, negalime. Ir kai anksti rytą aš kalbėjausi ir klausiausi Generalinio štabo viršininko pranešimo, aš pastebėjau: mūsų kariškiams ši problema irgi kelia nerimą“, – teigė A. Lukašenka.
 
Pasak jo, ši tema buvo svarstoma dar pernai, ir tada buvo parengtas tam tikras reagavimo į tokius įvykius algoritmas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 06:17

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lenkija turi imtis „ryžtingų veiksmų“ dėl Europos Komisijos (EK) sprendimo neskirti ES miestų partnerystės programos lėšų šešioms Lenkijos miestų savivaldybėms, kurios priėmė prieš LGBT nukreiptas rezoliucijas, pareiškė Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro.
 
Už lygybę atsakingą eurokomisarė Helena Dalli tviteryje teigė, kad EK atmetė Lenkijos miestų prašymus skirti lėšas, nes „ES vertybės ir pagrindinės žmonių teisės turi būti gerbiamos valstybėse narėse ir valstybinių institucijų“.
 
EK atstovas Adalbertas Jahnzas atsisakė įvardyti, kurių miestų prašymai gauti finansavimą buvo atmesti, nes EK esą neatskleidžia informacijos apie nesėkmingas programos paraiškas.
 
Z. Ziobro teigimu, dėl tokio „neteisėto spaudimo ir neteisėtų Europos Komisijos veiksmų, Lenkijos Vyriausybės pareiga yra ginti savivaldybes“.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Ginsime teisę nuo neteisėtų ES veiksmų, kad apsaugotume teisinę valstybę“, – teigė Z. Ziobro.
 
Iki šiol apie 50 Lenkijos miestų ir miestelių savivaldybių, daugiausia šalies pietryčiuose, priėmė teisiškai neįpareigojančias rezoliucijas, nukreiptas „prieš LGBT ideologiją“. Šie sprendimai susilaukė prieštaringo vertinimo tiek Lenkijos viduje, tiek ir užsienyje.
 
Dar 40 savivaldybių priėmė panašias rezoliucijas, kuriose tiesiogiai neminima LGBT santrumpa, tačiau pasisakoma už „santuokos kaip vyro ir moters sąjungos apsaugą“ ir „vaikų apsaugą nuo moralinio sugedimo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 02:00

Kas tai – klastotė ar faktas? Slaptai.lt nuotr.

Šalies žiniasklaidos priemones pasiekė melagingas pranešimas apie neva Lenkijoje sulaikytą Lietuvos karininką. Netikrame pranešime teigiama, kad (kalba netaisyta) „Lenkijos vidaus saugumo agentūra sulaikė Lietuvos kariuomenės karininką Antaną K., įtariamą šnipinėjimą Lietuvai“.
 
Tai – melaginga naujiena, kuri turi ir pagrindinius netikrų naujienų bruožus – Lietuvos žiniasklaidos priemonėms siųstas laiškas parašytas netaisyklinga lietuvių kalba, taip pat pranešimas išsiųstas tipišku netikrų naujienų platinimo būdu – suklastojus Lenkijos vidaus saugumo agentūros elektroninį paštą.
 
Ši melaginga naujiena pirmą kartą pastebėta liepos 21 dieną, vokiečių kalba, internetiniame puslapyje thomaskraubitz.wixsite.com., rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 06:00

Varšuvoje Premjeras Saulius Skvernelis susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda. Vyriausybės spaudos tarnybos nuotr.

Strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė yra svarbiausias garantas, kad Baltijos šalys niekada neliks nuo Europos tautų bendrijos atskirta sala, sakė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, antradienį Varšuvoje susitikęs su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda.
 
Anot S. Skvernelio, turime toliau siekti, kad būtų įgyvendinti visi NATO viršūnių susitikimuose priimti sprendimai, ypač dėl gynybos planų, parengties didinimo ir stiprinimo, Baltijos oro gynybos.
 
Susitikime pabrėžta, kad svarbu toliau didinti karinį mobilumą. „Rail Baltic“ projektas yra svarbus gynybos požiūriu. Naujame pasiūlyme kariniam mobilumui skiriama nedidelė 1,5 mlrd. eurų suma. Pasak Lietuvos premjero, turime bendromis pastangomis šias lėšas paskirti būtent Suvalkų koridoriaus regionui. Karinio mobilumo svarba įsitikinta ir karantino metu – uždarius sienas būtent kariniai sprendimai užtikrino būtiniausių priemonių ir įrangos vežimą. Ši iniciatyva – vienas sėkmingiausių ES ir NATO praktinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Pagrindinis bendras tikslas išlieka įgyvendinti „Rail Baltica“ 2026 m.
 
Daug dėmesio susitikime skirta energetikos projektams, sakoma Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva deda maksimalias pastangas apsaugoti Baltijos šalių sinchronizacijos projektą nuo vidaus ir išorės trikdžių. Akcentuota, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija turi nukreipti diplomatines pastangas pakankamam sinchronizacijos ir svarbiausio jos projekto – „Harmony Link“ – finansavimo užtikrinimui.
 
Kalbant apie infrastruktūros projektus, Lietuva ir Lenkija toliau turi dirbti kartu, kad „Via Baltica“ projektas būtų laiku įgyvendintas ir taptų pavyzdiniu moderniu ir inovatyviu Baltijos jūros regione. Baltijos šalys ir Lenkija bendrai toliau turi siekti, kad ES tinkamai įvertintų „Via Baltica“ kelio svarbą regionui ir šios arterijos modernizavimui skirtų reikalingą finansavimą.
 
Premjeras ir Lenkijos prezidentas pabrėžė, kad per koronaviruso pandemiją Baltijos šalių ir Lenkijos priimtos priemonės lėmė regiono ekonomikų konkurencingumo išlaikymą. Tai tapo pavyzdžiu ir kitoms valstybėms, susidūrusioms su neigiamomis pandemijos pasekmėmis.
Premjeras patikino A. Dudą, kad Lietuva yra ir išliks ištikima Lenkijos drauge.
 
Lenkijos Respublikos prezidentas A. Duda įteikė S. Skverneliui ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Didįjį kryžių. Tai antras pagal svarbą Lenkijos valstybės apdovanojimas. Lietuvos Vyriausybės vadovas apdovanotas už indėlį stiprinant abiejų šalių dialogą. Ši garbingą apdovanojimą yra gavęs Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjerai Gediminas Vagnorius, Gediminas Kirkilas, kitų šalių politikos lyderiai ir kultūros veikėjai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 00:30

Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir jį lydinti delegacija liepos 14–15 dienomis su vizitu vyksta Lenkiją.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tai labai reikšmingas dvišalių santykių plėtrą per pastaruosius metus liudijantis vizitas, ir čia nemenkas abiejų valstybių vyriausybių indėlis. Susitikimuose su Lenkijos valstybės vadovais bus aptarta bendra pozicija dėl istorinės atminties ir priemonės, stiprinančios atsparumą istorijos iškraipymams. Didelį dėmesį skirsime sėkmingai vykdomiems europinės reikšmės infrastruktūros projektams: „Via Baltica“, „Rail Baltica“, „Harmony Link“ ir kitiems. Darbotvarkės akiratyje – Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo planas atsakant į COVID-19 ir siekiant išlaikyti regiono konkurencingumą. Taip pat numatome aptarti saugumo ir gynybos klausimus, pabrėžiant transatlantinių ir santykių su JAV svarbą, kitus bendrus projektus“, – sako premjeras.
 
Antradienį Varšuvoje Vyriausybės vadovas susitiks su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda ir ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu.
 
Trečiadienį S. Skvernelis dalyvaus Žalgirio mūšio metinių minėjimo renginyje Griunvalde.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 08:44

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Prezidento rinkimai Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį iki vidurdienio rinkėjų aktyvumas Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture siekė 24,73 proc., per spaudos konferenciją paskelbė Lenkijos valstybinė rinkimų komisija (PKW).
 
Balsavimas rinkimuose, kuriuose varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, prasidėjo 7.00 val. ryto vietos laiku ir truks iki 21.00 val.
 
Balsavimo teisę rinkimuose turi 29 937 795 lenkai, įskaitant daugiau kaip 519 tūkst. lenkų užsienyje. Iš 29 mln. rinkėjų iki vidurdienio balsavo 7,2 mln. arba 24,73 proc.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture rinkėjų aktyvumas iki vidurdienio buvo panašus – 24,08 proc., o bendras galutinis rinkėjų aktyvumas birželio 28 d. vykusiame pirmajame rinkimų ture buvo 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Itin didelis rinkėjų aktyvumas rodo, kad koronaviruso pandemija nesulaikys Lenkijos rinkėjų nuo atėjimo į balsavimo punktus. Laikantis griežtų saugumo priemonių, prie balsavimo punktų šalyje nusidriekė ilgos eilės. Balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, prašoma laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito, dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir net atsinešti savo rašiklius.
 
Remiantis taisyklėmis, antrajame rinkimų ture neįgalūs žmonės, nėščios moterys, suaugusieji su jaunesniais kaip trejų metų vaikais ir vyresni nei 60 metų amžiaus asmenys turi pirmenybę atiduoti savo balsus balsavimo punktuose.
 
Lenkijoje nuo pandemijos pradžios patvirtintas jau 37 891 koronaviruso infekcijos atvejis, 1 571 pacientas mirė.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture dalyvavo 11 kandidatų. Prezidentas A. Duda laimėjo rinkimus, pelnęs 43,5 proc. balsų. Varšuvos meras R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, tačiau politikas tikisi, kad antrajame ture už jį balsuos rinkėjai, kurie pirmajame ture atidavė savo balsus kitiems kandidatams. Viešosios nuomonės apklausose abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
Lenkijoje prezidentas renkamas penkeriems metams.
 
Šiuose rinkimuose lenkai taip pat gali rinktis, ar balsuoti paštu, ar balsavimo punktuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 19:31

Lenkai sekmadienį balsuoja antrajame prezidento rinkimų ture, kuriame varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis. Rinkimuose prognozuojama nuožmi kova.
 
Maždaug 30 mln. rinkėjų turi teisę balsuoti antrajame prezidento rinkimų ture. Balsavimas prasidėjo 5.00 val. ryto Grinvičo (8.00 val. Lietuvos) laiku ir vyks iki 19.00 val. Grinvičo (22.00 val. Lietuvos) laiku. Netrukus po to turi būti paskelbti balsavusių rinkėjų apklausų rezultatai.
 
Dėl koronaviruso pandemijos rinkimuose laikomasi įvairių saugos reikalavimų – balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, rinkėjai turi laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito ir dėvėti apsaugines veido kaukes. Rinkėjai, be kita ko, raginami atsinešti savo rašiklius, o užėjus į balsavimo punktus dezinfekuoti rankas.
 
Prieš dvi savaites vykusiame pirmajame prezidento rinkimų ture nugalėjo A. Duda, surinkęs 43,5 proc. balsų. R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, o rinkėjų aktyvumas siekė 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Iš pradžių planuota Lenkijos prezidento rinkimus rengti gegužės 10 d., tačiau balsavimas dėl koronaviruso krizės ir politinių rietenų galiausiai buvo atidėtas. Tuo metu prezidentas A. Duda stipriai pirmavo viešosios nuomonės apklausose, bet nuo to laiko rinkėjų parama A. Dudai sumažėjo ir antrajame prezidento rinkimų ture abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
R. Trzaskowskis žada rinkėjams visiškai kitokią Lenkiją. Kandidatas teigia atšauksiąs prieštaringai vertinamas teismų sistemos reformas, dėl kurių išaugo šalies susipriešinimas su likusiomis Europos Sąjungos (ES) šalimis. Jis taip pat pareiškė pritarimą tam, kad Lenkijoje būtų leidžiamos tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės, tačiau kaip ir A. Duda, R. Trzaskowskis nepritaria galimybei tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 10:20

Sekmadienį vyksiančiame Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture laukia nuožmi kova, rodo viešosios nuomonės apklausos.
 
Remiantis dviejų iš trijų paskutinių apklausų rezultatais, paskelbtais penktadienį, liberalus dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos varžovas Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis rinkimuose gali įveikti jį nedidele persvara.
 
Tačiau trečiosios atliktos apklausos rezultatai rodo, kad prezidentas A. Duda įveiks R. Trzaskowskį, surinkdamas 47-53 proc. balsų.
Tuo metu dauguma analitikų teigia, kad pernelyg sunku prognozuoti, kas laimės rinkimus.
 
Liepos 8-9 d. „Kantar“ atliktoje apklausoje parama R. Trzaskowskiui siekė 46,4 proc., o prezidentui A. Dudai – 45,9 proc., tačiau 7,7 proc. respondentų teigė esą dar neapsisprendę.
 
Liepos 8 d. atliktoje IBRIS apklausoje parama opozicinės partijos „Piliečių platforma“ (PO) kandidatui R. Trzaskowskiui siekė 45,3 proc., o A. Dudai – 44,4 proc. Vis dėlto 10,3 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad dar nėra priėmę galutinio sprendimo.
 
Trečioji apklausa – liepos 7-8 d. vykdyta „CATI Ipsos“ apklausa – prognozuoja pergalę A. Dudai. Šioje apklausoje dabartiniam prezidentui prognozuojama 47-53 proc. balsų, o neapsisprendę buvo tik trys proc. respondentų.
 
Antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas rengiamas sekmadienį, liepos 12 d. Pirmasis turas vyko birželio 28-ąją, jame nugalėjo A. Duda, o R. Trzaskowskis liko antras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.11; 06:30

Likus savaitei iki prezidento rinkimų antrojo turo, dabartinis Lenkijos vadovas Andrzejus Duda pareiškė sieksiąs Konstitucijos pataisų, kurios uždraustų tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Įstatymo projektas parlamentui bus pristatytas pirmadienį.
 
Liberalių pažiūrų Varšuvos meras Rafal‘as Trzaskowski‘s, A. Duda‘os oponentas rinkimuose, taip pat nepritarė idėjai, kad tos pačios lyties asmenys galėtų įsivaikinti vaikus.
 
Tuo metu Lenkijos parlamentaras Krzysztof‘as Smiszek‘as, LGBT teisių aktyvistas, sukritikavo prezidentą dėl tokių apribojimų. Pasak jo, parlamente pritrūks balsų Konstitucijos pakeitimams, kurie pateikti manipuliuojant žmonių baimėmis ir siekiant primityviu būdu mobilizuojant rinkėjus vaikantis balsų.
 
Naujausios apklausos rodo, kad A. Duda yra kitą savaitgalį įvyksiančių rinkimų favoritas ir gali laimėti surinkęs 50,9 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 03:00

G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda per pokalbį telefonu su Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda aptarė regiono saugumo klausimus. Sutarta, kad Lenkijos vadovas šios savaitės susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu metu kalbės abiejų šalių vardu ir išsakys lūkestį stiprinti JAV karines pajėgas Europoje.
 
„Lenkija ir Lietuva suinteresuotos, kad JAV pajėgos Europoje ne tik išliktų, bet ir gausėtų. Prašiau, kad šią žinią Lenkijos prezidentas perduotų birželio 24 dieną vyksiančiame jo susitikime su JAV lyderiu D. Trumpu. Lenkija ir Lietuva vykdo savo principinę nuostatą dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybos reikmėms, taip nacionaliniu lygiu demonstruodamos ryžtingą poziciją gynybos atžvilgiu ir atsakomybę NATO“, – teigė prezidentas.
 
Lenkijos ir Lietuvos vadovai per pokalbį skyrė dėmesio Rusijos vykdomai istorinio revizionizmo politikai. Sutarta, kad tiek Lietuva, tiek ir Lenkija neliks nuošalyje, Rusijai klastojant istorinius faktus ir siekiant sumenkinti Sovietų Sąjungos atsakomybę dėl Baltijos šalių okupacijos.
 
„Istorijos klastojimo procesai aktualūs ne tik mums, tiesiogiai nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos, bet ir mūsų sąjungininkams Vakaruose. Juk kuo giliau rytinių kaimynų istorinė sąmonė panyra į falsifikacijas ir užmarštį, tuo svarbesnis mums visiems yra atminties išsaugojimas“, – teigė G. Nausėda.
 
Šalių vadovai konstatavo, kad energetinis saugumas yra ir išliks bendru Lietuvos ir Lenkijos interesu. Abi šalys sutaria, kad šalia Lietuvos sienos iškilusi Astravo atominė elektrinė (AE) yra grėsmė visiems ES piliečiams, todėl būtina jos saugumo klausimus kelti aukščiausiu lygiu ES institucijose. Lenkija palaiko Lietuvos nuostatą nepirkti elektros energijos iš nesaugių trečiųjų šalių jėgainių, taip pat pasisako ir už elektros energijos nepirkimą iš Astravo AE.
 
Vadovai taip pat kalbėjosi apie spartesnį elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projekto įgyvendinimą.
 
Prezidentas padėkojo Lenkijos vadovui už stiprėjantį dvišalį bendradarbiavimą ir palinkėjo sėkmės artėjančiuose Prezidento rinkimuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.23; 08:00

Lenkijoje – didelė liūtis sukėlė potvynius. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijoje sekmadienį žmonės daugiau nei 1 600 kartų kvietė gaisrininkus, prašydami likviduoti naktį kilusių audrų ir smarkių liūčių padarinius, praneša „polskieradio.pl“.
Lenkiją nusiaubė potvyniai. EPA – ELTA nuotr.
 
Gamtos stichija labiausiai siautė Silezijos ir Aukštutinės Silezijos regionuose bei Mazovijos vaivadijoje.
 
Žmonės gaisrininkų prašė patraukti nuvirtusius medžius ir išpumpuoti vandenį iš užtvindytų pastatų.
 
Smarkios liūtys sukėlė potvynį, kuris užtvindė ligoninę Ščižico mieste, Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Dėl to pacientus teko perkelti į kitus aukštus.
 
Ištvinusios Lenkijos upės. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienio popietę 2 000 pastatų buvo likę be elektros energijos.
Lenkijoje siautėja gamtos stichija. EPA – ELTA nuotr.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.22; 10:25

Kompiuterinis žaidimas „This War of Mine“

Lenkija ketina į vidurinės mokyklos programą įtraukti kompiuterinį žaidimą „This War of Mine“, kuriame parodomas civilių gyvenimas karo siaubiamame mieste, lankydamasis žaidimą sukūrusioje bendrovėje „11bit studios“, paskelbė premjeras Mateuszas Morawieckis.
 
„Įtraukdami žaidimus į mūsų švietimo sistemą, mes išplėsime savo vaizduotę ir įtrauksime kai ką naujo į Lenkijos ir viso pasaulio kultūrą“, – sakė M. Morawieckis. Pasak jo, kompiuteriniai žaidimai yra „naujas kultūrinės išraiškos būdas“.
 
2014 m. išleistame žaidime „This War of Mine“ karas yra pristatomas iš civilių pusės, kurie bando išgyventi apgultame mieste.
 
„11bit studios“ vadovas Grzegorzas Miechowskis tvirtino, kad tai yra veikiausiai pirmas kartas, kai į šalies bendrojo ugdymo programą šalia literatūros yra įtraukiamas kompiuterinis žaidimas.
 
„Žaidimas gali prabilti apie viską – emocijas, tiesą, kovą tarp gėrio ir blogio, žmoniškumą, kančią. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į literatūrą, tačiau jie naudoja sąveikos kalbą“, – sakė G. Miechowskis.
Kompiuterinis žaidimas „This War of Mine“
 
Lenkijoje kompiuterinių žaidimų industrija pastaraisiais metais smarkiai išaugo, o šalis dabar yra viena didžiausių kompiuterinių žaidimų eksportuotojų pasaulyje.
 
Lenkijos kompiuterinių žaidimų kūrėja „CD Projekt“, sukūrusi itin populiarų žaidimą „The Witcher“, pastaraisiais metais tapo didžiausios vertės įmone, kurios akcijos kotiruojamos Varšuvos akcijų biržoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:05

Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas Seime. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, sureagavo į abejones, keliamas dėl Konstitucinio Teismo savarankiškumo ir darbo, – pasak šalies vadovo, tokiais veiksmais valstybė yra neatsakingai stumiama į konstitucinę krizę.

G. Nausėda kalboje taip pat pažymėjo, kad būtina užtikrinti teisėjų etikos standartų laikymąsi ir neleisti politizuoti teisingumo sistemos.

„Gerovės valstybė neįmanoma be teisingumo, tačiau inercijos šioje srityje yra bene daugiausiai. Žmonių pasitikėjimas teismais tebėra siekiamybė, kuriai įgyvendinti nėra staigiai veikiančių receptų. Teismų sistema dar neatsigavo po teisėjų korupcijos skandalo, kurio pėdsakus žmonių atmintyje ištrins tik sąžiningų ir ištikimų savo priesaikai teisėjų ilgametis darbas“, – kreipdamasis į Seimo narius sakė prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, jo nepakantumas teisėjo vardą pažeminusiems teisėjams liks, vis dėlto, pabrėžė G. Nausėda, to neužtenka, nes atsakomybę turi prisiimti ir teismų vadovai.

„Ypač svarbi teismų savivaldos ir bendrai visos teismų bendruomenės netolerancija etikos standartų neatitinkančiam bendruomenės narių elgesiui. Tik nuosekliai įgyvendindama savo įgaliojimus teismų savivalda prisidės prie teisėjų etikos standartų laikymosi. Atsakomybė už tai tenka ir teismų vadovams“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.

XXX

Prezidentas tikino, kad jis toliau sieks užkirsti kelią „vis pasikartojantiems bandymams politizuoti teisingumo sistemą, paversti teismus politinių interesų įnagiais ar įkaitais“. Kartu šalies vadovas akcentavo, kad ne viena valdžios institucija vis dar neturi nuolatinio vadovo.

„Ne paslaptis, kad šiandien ne viena valdžios įstaiga neturi nuolatinio vadovo. Užstrigo kai kurių kertinių teisinės sistemos institucijų atsinaujinimas, įskaitant ir tas, į kurias kandidatus teikia prezidentas. Mane vargiai būtų galima apkaltinti nenoru tartis, tačiau nesitaikstysiu su spaudimu skirti parankius atskiroms partijoms asmenis, kuomet matau geresnių kandidatų“, – pabrėžė G. Nausėda.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Prezidento teigimu, aistros dėl Konstitucinio Teismo stumia valstybę į konstitucinę krizę.

„Pastaruoju metu bandoma kelti daug aistrų dėl Konstitucinio Teismo. Sąmoningai ar nesąmoningai daromi žingsniai, kurie stumia šalį į konstitucinę krizę. Tai yra neatsakinga. Visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis augs, jeigu jos veiks pagal suteiktus įgaliojimus. Jeigu valstybės institucijų darbas bus nukreiptas į pasitikėjimo valdžia stiprinimą, o ne viena kitos menkinimą“, – pridūrė G. Nausėda.

Kaip ELTA rašė anksčiau, valdantieji antradienį pranešė apie kreipimąsi į šalies vadovą Gitaną Nausėdą, atkreipdami dėmesį, kad, jų nuomone, pasikeitus Konstitucinio Teismo (KT) įstatymui, teismo pirmininko Dainiaus Žalimo įgaliojimai „negalėjo būti pratęsti“. Kiek anksčiau iš valdančiųjų pusės buvo suabejota ir Konstitucinio Teismo savarankiškumu. Tokias valdančiųjų pozicijas sukritikavo tiek pats Konstitucinis teismas, tiek Prezidentūra, tiek ekspertai bei Seimo opozicija.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmame metiniame pranešime Seime, kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, pabrėžė, kad šaliai bus svarbios ne tik teisingos investicijos, bet ir švietimo sistemos pertvarka.

„Krizei pasibaigus privalėsime grįžti prie gyvenimo pagal pajamas. Telksime pastangas, kad Lietuvos mokesčių sistema būtų teisingesnė ir neaptarnautų konkrečių interesų grupių arba net asmenų reikmių. Tačiau net ir teisingiausia mokesčių sistema neužtikrins žmonėms oraus gyvenimo, kol bendro gėrio kūrimui skirti pinigai bus išparceliuojami ir iššvaistomi, o ne investuojami į ateitį.

Todėl mano prioritetas yra skaidrūs viešieji pirkimai ir korupcijos pažabojimas. Sėkmės atveju sutaupytume lėšas, kurias galėtume skirti sveikatos apsaugai, švietimui, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms. Mes pateikėme svarstyti Viešųjų pirkimų ir Korupcijos prevencijos įstatymų projektus ir tai yra tik pradžia“, – Seime kalbėjo G. Nausėda.

„Visuomenę piktina pastaruoju metu padažnėję korupcijos skandalai, tačiau tai yra neišvengiamas ligos gydymo etapas. Neatvėrus pūlinio neįmanoma pašalinti infekcijos“, – pridūrė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva artimoje ateityje turės galimybę pritraukti investicijas, kurios pakeistų šalies veidą.

Už dolerius galima viską nupirkti?

„Esame patikrinti pandemijos. Situacija mums strategiškai palanki – atsiveria milžiniški finansiniai ištekliai, kuriuos suteikia Europos Sąjungos daugiametė finansinė perspektyva ir gaivinimo fondas. Europa permąsto pandemijos krizės pamokas ir yra pasirengusi kokybiniam atsinaujinimui.

Artimiausius šešerius septynerius metus Lietuva turi unikalią galimybę kryptingomis investicijomis iš esmės pakeisti savo veidą. Ne papudruoti, o pakeisti. Tai ne tik ambicija, tai ir išgyvenimo konkurencinėje kovoje klausimas.

Kad galime, įrodėme pandemijos mėnesiais, kuomet XXI a. iššūkiams pribrendusios ir patriotizmo kupinos Lietuvos įmonės per itin trumpą laiką persiorientavo gaminti tai, kas būtina žmogaus gyvybei išsaugoti. Tai ne tik pakėlė jų pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir iš esmės sustiprino pozicijas vietos ir pasaulio rinkose. Jų pavyzdys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu visam verslui“, – kalbėjo šalies vadovas.

XXX

Prezidentas pasisakė neigiamai vertinantis švietimo sistemą Lietuvoje.

„Blogai vertinu amžinas sistemos reformas, darbo imitavimą, negebėjimą optimizuoti mokyklų tinklo, atnaujinti mokymo programų turinį, pinigų nutekėjimą pro šalį. Nacionalinis švietimo susitarimas yra partijų skola Lietuvai. Ji gali būti atiduota jau artimoje ateityje. Trūksta tik vieno dalyko – partijų ryžto padaryti darbą iki galo“, – sakė G. Nausėda.

Prezidentas teigė sieksiantis, kad būtų įsteigta vyriausiojo mokslo ir inovacijų pareigūno pareigybė ir sukurtas už mokslą ir inovacijas atsakingų atstovų valstybės institucijose tinklas.

„Manau, kad būtina įgyvendinti mokslo ir inovacijų srities institucijų pertvarką, konsoliduojant jų veiklą. Apie tai byloja toliau už mus pažengusių šalių patirtis. Šiandien mes visi esame atsakingi už tai, kokiais žmonėmis užaugs mūsų vaikai. Privalome suvokti, kad kultūra kuria didžiulę ekonominę ir humaniškąją vertę, yra visuomenės turtas, emocinės ir socialinės gerovės šaltinis, ji užtikrina Lietuvos įvaizdžio sklaidą pasaulyje“, – sakė G. Nausėda.

Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

„Todėl kultūros puoselėjimas yra viena geriausių investicijų kuriant savimi pasitikinčią valstybę“, – pridūrė prezidentas.

„Deja, pandemijos krizė atskleidė, kad šiomis investicijomis ne tik ugdome, bet ir supriešiname kultūrą. Valstybinės ir savivaldos kultūros įstaigos prieš nevyriausybinį kultūros sektorių ir komercines kūrybines industrijas, kultūros infrastruktūra prieš turinį, statybininkų kranai ir plaktukai prieš užgimstančius šiuolaikinius kultūrinės raiškos būdus. Privalome suvokti, kad mūsų kultūra įdomi tiek, kiek ji yra daugialypė, savita ir laisva“, – tęsė G. Nausėda.

Prezidento teigimu, Lietuva nepajudės iš vietos, jei toliau bus vadovaujamasi „pono ir baudžiauninko santykiais“.

„Šiandien mes esame atsakingi už tai, ar turėsime tolygiai augančią Lietuvą. Kiekvieną mėnesį vykstu dirbti į kitą šalies regioną, tačiau visur girdžiu pasikartojančias problemas: regionų politika neveikia, dialogas su centrine valdžia silpnas, centrinės valdžios nepasitikėjimas savivalda aukštas.

Mes nepajudėsime iš vietos, jei toliau vadovausimės pono ir baudžiauninko santykiais. Mūsų siūlomuose įstatymų projektuose atveriamos galimybės savivaldos institucijoms savarankiškai spręsti dėl taikomų viešųjų pirkimų organizavimo bei korupcijos prevencijos priemonių“, – kalbėjo G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, atkreipė dėmesį, kad užsienio politikoje didelę svarbą jis teikia ryšiams su kaimynais, transatlantiniais sąjungininkais bei aktyviam Lietuvos vaidmeniui kuriant ambicingesnę Europos Sąjungą, skatinant Rytų partnerystės procesą.

Kalbėdamas apie santykius su kaimynais, prezidentas pasidžiaugė, kad santykiai su Lenkija grįžo į glaudaus bendradarbiavimo lygmenį.

„Santykiai su Lenkija grįžo į strateginį glaudaus bendradarbiavimo lygmenį“, – sakė šalies vadovas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentas taip pat teigė, kad Baltijos šalys dabar turi puikią progą pasitikrinti, ar tvirta draugystė apsiriboja vien šventinėmis deklaracijomis, ar atlaiko ir ekonominio bei finansinio solidarumo svorį.

„Ieškoti baltiškojo sutarimo mus įpareigoja ir sinchronizacijos su kontinentinės Europos elektros tinklais projektas, kuris pakels mūsų energetikos sistemų saugumą ir nepriklausomybę į kokybiškai naują lygį“, – sakė šalies vadovas.

G. Nausėda pabrėžė, kad atnaujintame dialoge su Baltarusija svarbu neperžengti nubrėžtų raudonų linijų.

„Atnaujinome dialogą su kaimyne Baltarusija, neperžengdami mūsų visų kartu nubrėžtų raudonų linijų branduolinės energetikos ir žmogaus teisių klausimais. Baltarusijos suverenitetas yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesas“, – teigė prezidentas.

XXX

G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad Rusija vis dar bando perrašyti XX a. istoriją.

„Lietuvos santykiuose su Rusija vis dar yra neįveikiamų kliūčių, maža to, jų net padaugėjo. Kalbu apie Kremliaus pastangas užmauti tragišką daugeliui tautų XX a. vidurio istoriją ant valdžios interesų kurpalio, paversti istoriją klusnia politikos tarnaite. Lietuva su tuo niekada nesutiks – pernelyg brangiai mums tai kainavo“, – sakė prezidentas.

XXX

Lietuvos prezidentas sakė, kad NATO viršūnių susitikime Londone JAV prezidentas Donaldas Trumpas jo paklausė, ką Lietuvai reiškia narystė Europos Sąjungoje ir NATO.

Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.

„Sureagavau lakoniškai: Europos Sąjunga – geresniam gyvenimui, NATO – tiesiog gyvenimui. Ši sentencija taupiai ir tiksliai atspindi esmę. NATO ir JAV karinis buvimas Europoje ir mūsų regione išlieka esmine taikos ir saugumo prielaida. Savo ruožtu Lietuva garbingai vykdo įsipareigojimą skirti krašto apsaugai ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Tai yra ir mano kaip prezidento asmeninis įsipareigojimas“, – sakė šalies vadovas.

XXX

G. Nausėda teigia, kad Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

„Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga. Galima priekaištauti, kad sprendimų priėmimo mechanizmas joje yra sudėtingas, dažnai stokojama greičio ir nuoseklumo. Tačiau kritikai pamiršta, koks unikalus darinys yra Europos Sąjunga ir kokiems principams ji atstovauja. Joje nėra diktatorių ir diktatoriukų – sprendimai priimami sutarimu, gerbiant vienas kito teises ir laisves. Siekiant bendrojo gėrio visiems“, – sakė prezidentas.

Anot šalies vadovo, ketvirtadienį vyksiantis Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas yra svarbus ženklas Rytų partnerystės šalims.

„Reformas jose paskatintų aiški vizija ir veiksmų algoritmas, leisiantis Rytų partnerystės valstybėms artėti Europos link. Jei jose nebus vietos europietiškoms vertybėms, rasis vietos kitokioms – nebūtinai vakarietiškoms“, – teigė G. Nausėda.

XXX

Prezidentas padėkojo institucijoms už bendradarbiavimą, kuomet tarp Lietuvos ir Rusijos buvo įvykdyti piliečių mainai. 2019 metų lapkričio mėnesį į Lietuvą po kelerių metų kalinimo Rusijoje sugrąžinti Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis, taip pat Norvegijos pilietis Frode Bergas. Jie iškeisti į Lietuvoje dėl šnipinėjimo nuteistą kadrinį Rusijos saugumo pareigūną Nikolajų Filipčenką ir Sergejų Moisejenką. Už sugrąžintą Norvegijos pilietį Lietuvai padėkojo šios šalies premjerė.

Vladimiras Putinas. Rusijos nacionalinės šventės renginiuose dalyvavo be kaukės. EPA-ELTA nuotr.

„Galima abstrakčiai kalbėti apie žmogaus svarbą ir nedaryti nieko. Tačiau galima imtis sudėtingos tarptautinės operacijos, siekiant išgelbėti trijų žmonių gyvenimus. Štai kodėl man buvo garbės reikalas du Lietuvos ir vieną mums draugiškos Norvegijos pilietį sugrąžinti į savo šeimas“, – sakė prezidentas.

„Sprendžiant šią problemą, Seimas parodė deramą vienybę. Tarnybos demonstravo profesionalumą ir gebėjimą organizuoti trijų valstybių veiksmus. Ačiū Jums už puikų darnos pavyzdį, kuriuo patvirtinome, kad Lietuvai žmogus nėra pėstininkas geopolitinėje šachmatų lentoje, o kartu sustiprinome savo šalies prestižą NATO sąjungininkų akyse“, – sakė G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmajame metiniame pranešime Seime pabrėžė, kad atsakomybės perdavimas kitiems dėl Astravo atominės elektrinės statybų Lietuvai nepadės.

„Pripažinkime – Astravo atominė elektrinė yra ir mūsų 12-ka metų trunkanti klaida. Atsakomybės permetimas finišuojantiems šios estafetės dalyviams nepadės komandai. Šiandien mūsų visų dėka padaryti žingsniai, kurie leidžia užkirsti kelią nesaugios elektros energijos patekimui į Lietuvą iš trečiųjų šalių“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot prezidento, Lietuvos iniciatyva Europos Vadovų Taryba įtvirtino reikalavimą ES kaimynystėje plėtojamiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus. Vis dėlto šalies vadovas pridūrė, kad vietinės reikšmės memorandumai nebepadės.

„Lietuva kėlė ir kels nesaugiai statomos elektrinės Astrave problemas tarptautinei bendruomenei, reikalaudama imtis atsakomybės ir veiksmų. Juk akivaizdu, kad šis atominis monstras kelia grėsmę ne tik Baltarusijos kaimynams, bet ir visam regionui.

Tačiau mūsų vietinės reikšmės memorandumai ir laiškai vienas kitam čia nepadės. Sutelkime jėgas ir drauge kalbėkimės su užsienio valstybių vadovais ir tarptautinėmis organizacijomis, nes užsidarymas savo kieme ir piktas skiauterės kratymas pasirodė esąs visiškai nerezultatyvus“, – teigė G. Nausėda.

ELTA primena, kad Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pripažįsta, kad sutarimo dėl Astravo AE energijos nepirkimo nėra.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį pirmajame savo, kaip šalies vadovo, pranešime nepagailėjo kritikos Lietuvos politikos kultūrai, kurioje, pasak jo, nuolat reikia priminti, kad „civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso“.

Kreipdamasis į Seimą prezidentas priminė, kad politikai turi tarnauti visuomenei, tačiau atkreipė dėmesį, jog asmeniniai ir grupiniai interesai vis dar vyrauja beveik visose srityse.  

„Tarnauti, o ne valdyti, galvojant, kad valdžia išmano geriau, o turintys galią sprendžia už visus likusius. Baigę kadenciją politikai valstybę turi palikti stipresnę nei tuomet, kai prisiėmė piliečių jiems suteiktą atsakomybę atstovauti. Civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso, o ne dominuoja atskirų, paprastai stipresnių grupių poreikiai. Deja, šią tiesą reikia nuolat priminti. Asmeniniai ir grupiniai interesai prasimuša beveik visose srityse – nuo kaimo seniūnijos iki Seimo“, – ketvirtadienį skaitydamas savo metinį pranešimą Seime sakė G. Nausėda.

Šalies vadovas paaiškino, kad dėl minėtų priežasčių vetavo įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę, nes, pabrėžė prezidentas, „žaidimo taisyklių keitimas likus mažiau nei metams iki rinkimų yra ne demokratijos stiprinimas, o sąlygų sau pasigerinimas“.

Šalies vadovas taip pat kalbėjo apie tai, kad būtina išmokti dalintis su stokojančiais. Dėl to, sakė G. Nausėda, jis inicijavo mokesčių pakeitimus, kurie sumažintų gyventojų pajamų nelygybę ir padidintų sistemos teisingumą.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

„Atleidau ir teikiau atleisti teisėjus, pažeminusius teisėjo vardą, bet pretendavusius į privilegijas. Vetavau bandymą perkelti krizės naštą ant vartotojų pečių ir valstybės siekį reguliuoti kainas. Nesutikau, kad valstybinius kelius valdančios valstybės įmonės sprendimai būtų grindžiami politiniais motyvais, o ne profesionaliu situacijos šiame sektoriuje vertinimu“, – tikino prezidentas.

Kritikos sulaukė ir įsisenėjusių problemų ignoravimas, taip pat – aukšto rango pareigūnų atsakomybės kartelės nuleidimas. Kalbėdamas parlamentarams G. Nausėda pabrėžė, kad už tokią politinę kultūrą, kokia vyrauja dabar, yra atsakingi visi.

„Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti. Niekaip nesugebame išspręsti įsisenėjusių problemų, nes žiūrime ne į tai, kas yra siūloma, o į tą, kuris siūlo. Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams“, – teigė šalies vadovas.

Galiausiai prezidentas parlamentarus paragino eiti į kompromisą, kas, anot G. Nausėdos, neparodo silpnumo. Prezidentas taip pat pabrėžė, kad politikų darbas – „kurti bendrą gėrį“.

„Įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą – nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas – ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus. Politinės opozicijos darbas – ne kritika dėl kritikos. Visų darbas – kurti bendrą gėrį“, – pažymėjo G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, teigė, kad koronavirusas parodė stipriąsias ir silpnąsias valstybės vietas.

„Koronavirusas parodė, kas visuomenėje ir politikoje yra pasirengęs konstruktyviai spręsti problemas, o kas linkęs į tuščią retoriką ir destruktyvius veiksmus, kas tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, o kam reikia dramos ir superdidvyrių, kas tiesia bendradarbiavimo ranką partneriui, o kas ieško momentinės šlovės ir matuojasi laurų vainiką“, – sakė šalies vadovas.

Pasak prezidento, atmetę pirmojo krizės etapo sukeltas emocijas, galime konstatuoti, kad šalies specialistai, pilietinė visuomenė egzaminą virusu išlaikė, demonstruodami profesionalumą ir pasiaukojimą.

„Tai Jūs, mūsų medikai, mokytojai, pareigūnai, valstybės tarnautojai ir diplomatai, neskaičiavę darbo valandų. Pilietinė visuomenė testą virusu išlaikė. Vieni – organizuotumu, kiti – drausmingumu. Tai Jūs, savanoriai, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir sąmoningi gyventojai“, – sakė G. Nausėda.

„Verslas pasitikrino vertybes ir lankstumą. Vieni problemas perkėlė partneriams ir vartotojams, kiti savo sąskaita saugojo darbo vietas, tiekė maistą kovojantiems arba greitai prisitaikė gaminti trūkstamą įrangą“, – sakė prezidentas.

G. Nausėda taip pat teigė, kad ne visoms valstybės institucijoms pavyko išlaikyti koronaviruso testą.

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Lankstumą, gebėjimą reaguoti operatyviai, be biurokratinių vilkinimų priimti sprendimus tikrinosi ir politikai, ir valstybės institucijos. Anaiptol ne viskas pavyko taip, kaip norėtųsi“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas teigė, kad šalis nebuvo pakankamai pasiruošusi, todėl susidūrė su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis.

„Žvelgdami atgal matome, kad vėlavome imtis žingsnių, kurie būtų padėję sustabdyti viruso plitimą sveikatos įstaigose. Nebuvome pakankamai pasiruošę, todėl susidūrėme su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis. Šiandien matome, kad, deja, stokojame ryžto ir vėluojame imtis priemonių, kurios padėtų sustabdyti viruso plitimą šalies ekonomikoje. 8 ar 10 procentų numatytos paramos, kuri pasiekė Lietuvos verslą, nėra tai, ko šiandien tikimasi iš valstybės“, – sakė G. Nausėda.

Prezidentas taip pat padėkojo Lietuvos gyventojams, kad šie drausmingai laikėsi karantino sąlygų.

„Jūs sukūrėte dešimtis pilietinių iniciatyvų, kurios žaibiškai sutelkė bei organizavo pagalbą pažeidžiamiausiems asmenims ir pirmose kovos su virusu linijose stojusiems specialistams. Jūs drausmingai laikėtės karantino reikalavimų. Jūs vykdėte savo profesines pareigas ir tuo pat metu tvarkėtės su asmeniniais bei šeimyniniais rūpesčiais, kurie slėpėsi po žodžių junginiu „likite namuose“. Jums už tai nuoširdžiai dėkoju“, – sakė G. Nausėda.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.18; 11:00

Donaldas Trampas ir Angela Merkel. Nenuoširdus bučinys. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinės Valstijos informavo Berlyną, kad JAV administracija svarsto sumažinti amerikiečių karių skaičių Vokietijoje. Tai trečiadienį Berlyne pareiškė vyriausybės atstovo pavaduotoja Ulrikė Demmer. „Galutinis sprendimas, mūsų duomenimis, dar nepriimtas“, – pridūrė ji.
 
Atstovės žodžiai rodo, kad JAV vyriausybė šiuo strategiškai svarbiu klausimu neieško konsultacijų su sąjungininke Vokietija. Apie tai paklausta, U. Demmer pakartojo, kad Vokietijos vyriausybė tik „buvo informuota“.
 
Pirmadienį Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer dar sakė, kad tik iš žiniasklaidos žino apie tariamus JAV planus mažinti pajėgas. „The Wall Street Journal“ penktadienį pranešė, kad prezidentas Donaldas Trumpas svarsto rugsėjį išvesti iš Vokietijos 9 500 amerikiečių karių – iš viso jų čia dislokuota 34 500.
 
Dalis karių esą būtų perkelta į Lenkiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 06:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Lenkijos parlamento žemųjų rūmų pirmininkė Elzbieta Witek. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos prezidento rinkimai, kurie gegužę buvo atidėti dėl koronaviruso pandemijos ir politinių nesutarimų, bus rengiami birželio 28-ąją, trečiadienį paskelbė Lenkijos parlamento žemųjų rūmų pirmininkė Elzbieta Witek.
 
Remiantis nauju patvirtintu įstatymu, rinkėjai galės rinktis, ar balsuoti rinkimų apylinkėse, ar paštu.
 
Dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda, remiamas valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS), vis dar laikomas rinkimų favoritu, bet, remiantis apklausomis, rinkėjų parama A. Dudai mažėja.
 
Naujasis pagrindinės Lenkijos opozicinės partijos – „Piliečių platforma“ – išsirinktas kandidatas Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis dar turi surinkti 100 000 parašų, kad būtų oficialiai užregistruotas kandidatu prezidento rinkimuose. Tam jis turės vos savaitę, iki birželio 10 dienos.
 
Lenkijos prezidento rinkimai turėjo įvykti gegužės 10 d., tačiau balsavimas dėl koronaviruso krizės ir politinių rietenų galiausiai buvo atidėtas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.03; 13:00