Antradienį Seimas vieningai priėmė rezoliuciją dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado priėmimo 230-ųjų metinių minėjimo. Šiuo dokumentu, už kurį vieningai balsavo 103 parlamentarai, Seimas atidavė pagarbą šiuolaikinio konstitucionalizmo paveldui.
 
Prieš 230 metų Varšuvos karališkosios pilies, Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijos, Senatorių salėje buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Pasak rezoliucijos, Konstitucija buvo aiški politinio suvereniteto išraiška.
 
„Konstitucija buvo aiški politinio suvereniteto išraiška, nepriklausomybės nuo kaimyninių galių demonstravimas ir raginimas atnaujinti Abiejų Tautų Respubliką“, – sakoma rezoliucijoje.
 
Joje teigiama, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimas įrodė Lenkijos ir Lietuvos elito politinę atsakomybę ir novatoriškos visuomeninės santvarkos teisinės minties pergalę.
 
„Šios vertybės buvo nurodytos Abiejų Tautų tarpusavio įžade – Konstituciją įgyvendinančiame įstatyme, kurį Ketverių metų Seimas priėmė 1791 m. spalio 20 d. Juo buvo patvirtinta daugiatautės, respublikai palankių pažiūrų pagrindu sukurtos bendruomenės jėga“, – teigiama dokumente.
 
Jame akcentuojama, kad Lietuvos Seimas ir Lenkijos Seimas ir Senatas, pabrėždami išskirtinę 1791 m. akto svarbą lenkų ir lietuvių tautoms, atiduoda pagarbą šiuolaikinio konstitucionalizmo paveldui ir reiškia įsitikinimą, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado idėjos tapo valstybių – Abiejų Tautų Respublikos įpėdinių – piliečių politinio identiteto pagrindu.
 
Antradienį parlamentarų grupės vardu Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimui pasiūlė priimti rezoliuciją dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado priėmimo 230-ųjų metinių minėjimo.
 
Šis dokumentas parašytas bendradarbiaujant Lietuvos Seimui ir Lenkijos Seimui ir Senatui. „Identišką rezoliuciją jau prieš keletą savaičių priėmė Lenkijos Seimas ir Senatas. Taip tęsiama graži tradicija, pradėta praėjusiais metais, kai minint Liublino unijos 450 metų sukaktį buvo priimta rezoliucija abiejuose parlamentuose, pažymint abiem tautoms svarbias ir reikšmingas datas“, − pristatydama šią iniciatyvą sakė Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.28; 00:05

Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michał Tomasz Kamiński. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michałas Kamińskis mano, kad tikrosios Vakarų susiskaldymo ir neapykantos šaknys bei kultūrinių karų priežastys slypi Rusijoje, o tikrasis pavojus Lietuvai ir Lenkijai yra ne gėjų paradai Vakaruose, bet Rusijos tankai prie valstybių sienų.
 
Antrą kartą Lietuvos Seime surengtame Tarptautiniame Konstantino Kalinausko forume dalyvavęs lenkų politikas mano, kad šiuo metu vėl susiformavo dvi susipriešinusios geopolitinės pusės: Vakarų pasaulis ir Rusija su Kinija. Tačiau, pasak jo, būtent Rusija yra pagrindinė susiskaldymo priežastis Vakaruose, nes ji turi daugiau jungčių su vakarietiškomis visuomenėmis.
 
Vizito Lietuvoje metu Eltai duotame interviu M. Kamińskis taip pat išsakė savo požiūrį į žmogaus teisių padėtį Lenkijoje, pasidalino savo įžvalgomis apie galimą problemų sprendimą Baltarusijoje ir šiuo metu, jo nuomone, Vakaruose susiformavusią politinę skirtį tarp autoritarizmo ir liberalios demokratijos.
 
– Pirmadienį surengtoje K. Kalinausko konferencijoje jūs sakėte, kad dalis vakariečių kartoja V. Putino išsakomus argumentus. Kaip Rusijai pavyksta „įdėti“ žodžius į dalies vakariečių burnas?
 
– Jie naudojasi internetu. Kai 2015 m. aš buvau ministrų kabineto narys, mes pastebėjome imigracijos problemą Lenkijoje, kuri iš tiesų mums kainavo tų metų rinkimus. Šia problema pasinaudojo to meto opozicija. Ir tuo metu aš palyginau argumentus, kurie buvo naudojami šiose diskusijose internete, feisbuke, tviteryje. Jeigu pažiūrėsime į argumentus, į imigrantų nuotraukas, pamatysime visą propagandos struktūrą, kuri nuodija vakariečių mintis, atkreipiant dėmesį į arabiškų šalių imigrantų neva keliamą pavojų.
Rusijos kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
 
Pamatysite, kad kalba yra vienoda, šių komentarų struktūra yra visiškai vienoda, ir jeigu palyginsite tai su Rusijos propaganda, pamatysite tikrąsias šių argumentų šaknis. Jie šiuos argumentus į vakarietiškąjį socialinį lauką skleidžia per internetą, per parankius žurnalistus, naudingus politikus. Jie kelia klausimus, kurie skaldo Vakarų visuomenę ir duoda labai paprastus atsakymus į labai sudėtingus klausimus.
 
Pavyzdžiui, nacionalinių valstybių svarbos klausimas. Jie nori, kad mes galvotume, jog Europos Sąjunga nori denacionalizuoti valstybes.
 
Rusijai artimi šaltiniai kelia klausimus dėl nacionalinių valstybių Europoje. Rusijos interesas yra turėti susiskaldžiusią Europą, galbūt su kai kuriomis stipriomis valstybėmis, bet nei viena valstybė Europoje atskirai nėra tiek stipri kiek Rusija. Net Vokietija. Taigi, jie siekia sugrįžti į XIX a. diplomatinę politiką, kai Rusija grojo skirtingais pianinais skirtingose valstybėse.
 
– Kodėl mes matome vis daugiau propagandos LGBT bendruomenės, Stambulo konvencijos, netgi vakcinų atžvilgiu?
 
– Taip, šiuo metu jie kelia Stambulo konvencijos klausimą visoje Europoje, nes tai yra galimas pleištas susiskaldymui. Jie siekia mūsų visuomenę išgąsdinti progresu. Putinas – vaikinas, kuris tarnavo KGB, komunistinėje valstybėje prieš 30 metų, dabar bando išgąsdinti vakariečius dėl progreso, dėl atviresnės visuomenės. Visuomenės, kurioje yra religinė, seksualinė įvairovė. Jie nori išgąsdinti žmones, siekia įteigti, kad tokia įvairi visuomenė yra bloga. Ir jie naudojasi daugybe įrankių vien tam, kad išgąsdintų ir įgytų politinį pranašumą, t.y. disintegruotų Vakarus.
 
– Taip, bet LGBT teisės, moterų teisės, vakcinos yra ganėtinai paprasti klausimai, paprastos problemos. Kaip apskritai įmanoma pasiekti susiskaldymą tokiais, iš pažiūros paprastais, klausimais?
 
– Tai priklauso nuo požiūrio kampo, kuriuo išryškinama problema. Jeigu jūs kalbate apie moterų teises, apie LGBT teises kaip apie žmogaus teises – tai yra kažkas priimtino. Kita pusė bando nupiešti homoseksualių asmenų teises, moterų teises, Stambulo konvenciją, kontracepciją kaip puolimą prieš tradicines vertybes, prieš tradicinę šeimą. Tai netiesa, nes kiekvienas progresas ateina iš praeities patirčių.
 
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, mes keičiame savo visuomenę ne dėl to, kad kažkas mums sako taip daryti, o dėl to, kad mes gebam mokytis iš praeities. Mes matome, kad tolerantiška ir įvairiems gyvenimo pasirinkimams atvira visuomenė yra daug saugesnė, daug malonesnė nei labai suvaržyta visuomenė, neleidžianti žmonėms tobulėti patiems.
 
Tačiau mums reikia kalbėti apie žmones ne kaip apie pavojų, bet kaip apie galimybę sukurti geresnę visuomenę. Kita pusė bando parodyti, kad seni laikai buvo geri. Rusijoje tai sukuria bene kvailiausią įmanomą painiavą, kurioje mes turim religinius stačiatikius, susimaišiusius su Stalinu. Bolševizmo, stačiatikybės ir rusiško nacionalizmo miksas sukuria dirbtinį pasaulį, grįstą dirbtinėmis vertybėmis.
 
– Gal galime šiek tiek pakalbėti apie situaciją Lenkijoje? Jūs sakėte, kad Rusija įgyja pranašumą naudodamasi kultūriniais karais. Šiuo metu Europos Sąjungoje kalbama apie sankcijas Lenkijai dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taigi, ar jūs nemanote, kad ES sankcijos Lenkijai iš tiesų yra Rusijos pergalė?
 
– Jeigu pažvelgsime į savo pačių istoriją, Lenkijos–Lietuvos valstybės istoriją, kai mes priėmėm Gegužės 3–iosios Konstituciją, Rusijos imperija finansavo konservatyvią opoziciją prieš šią Konstituciją. Rusija finansavo Targovicos konfederaciją.
 
Tai buvo puolimas prieš tuo metu labai liberalią, europietišką Konstituciją. Rusijos imperatorė Jekaterina II tai matė kaip pavojų. Lenkams ir lietuviams priimant liberalias vertybes, tai buvo pavojus jai, nes tai buvo pavyzdys Rusijos žmonėms.
 
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Mes rusams visada buvome pavyzdys, kad mes galime padaryti geriau ir kad jie taip pat turi galimybę tobulėti. Kiekvienas valdovas Rusijoje buvo išsigandęs lenkų ir lietuvių, ne kaip Rusijos žmonių priešų, bet kaip rusų draugų, nes mes teikėme jiems progą būti laisviems. Tuo metu Rusija organizavo šią konservatyvių katalikų opoziciją prieš liberalią ATR Konstituciją.
 
Aš esu įsitikinęs, kad jie Lenkijoje tai daro iki šių dienų. Jie bando pasinaudoti žmonėmis su labai konservatyviomis, patriarchalinėmis pažiūromis vien tam, kad kovotų prieš liberalią demokratiją ir atsidavimą vakarietiškoms vertybėms.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
 
Jeigu mes nesam susaistyti ir atsidavę vakarietiškoms vertybėms, mes esame vieni prieš Rusiją. Šios valstybės politika yra būtent apie tai: palikti mus vienus be Vakarų. Tu negali būti Vakarų pasaulio dalis be vakarietiškų vertybių, o tai yra priežastis, kodėl tokiose valstybėse, kaip Lenkija, Lietuva, Vengrija yra siekiama kelti vertybių problemą, kultūrinius karus.
 
Rusija nori sukurti įspūdį, kad Vakarų pasaulio vertybės yra tikrasis priešas, o ne Putinas. Neva gėjų paradai Briuselyje yra pavojus mažam kaimeliui Lietuvoje ar Lenkijoje, o ne rusų tankai. O tai, žinoma – netiesa. Nei vienam lietuviui ir lenkui nėra jokio pavojaus dėl šimtų gėjų, dalyvaujančių parade Briuselyje, bet vienas vienintelis rusų tankas prie mūsų sienų kelia tikrą pavojų.
 
– Nemažai kraštutinės dešinės aktyvistų Lietuvoje vaizduoja Lenkiją kaip pavyzdinę valstybę žmogaus teisių srityje. Ar jūs pats matote Lenkiją kaip pavyzdį kitoms valstybėms sprendžiant žmogaus teisių problemas?
 
– Gal galėtumėte užduoti kitą klausimą? Nes aš negaliu kritikuoti savo Vyriausybės kitose šalyse…, bet jūs galite parašyti tai kaip mano atsakymą. Tai buvo mano atsakymas (juokiasi).
 
– Lietuva palaiko griežtas sankcijas Rusijos atžvilgiu. Palaikymo susilaukė ir JAV prezidento Joe Bideno pareiškimas, kad „Putinas yra žudikas“. Koks formatas, jūsų nuomone, yra geriausias tolesnio dialogo mezgimui su Rusija? Ar sankcijos yra geriausias įrankis?
 
– Manau, kad per pastaruosius trisdešimt metų mes matėme daugybę skirtingų JAV prezidentų su skirtingais požiūriais į Rusiją. B. Clintono dėka mes esame NATO dalis, pono G. W. Busho pastangomis jūs esate NATO. Aš nesakau, kad B. Obamos požiūris, kalbant apie santykių atnaujinimą su Rusija, buvo tinkamas. Net nekalbu apie D. Trumpo požiūrį į Rusiją, nes tai akivaizdžiai nebuvo tinkamas požiūris.
 
Ir aš manau, kad su J. Bidenu yra galimybė, jog grįšime prie retorikos, kurią naudojo ne tik B. Clintonas ar G. W. Bushas, bet ir pats Ronaldas Reaganas. Nes tai buvo kalba, kuri tuo metu atnešė mums laisvę. Aš nekalbu apie smulkias pergales ar smulkius diplomatinius pralaimėjimus. Tvirta R. Reagano ir M. Thatcher kalba tuo metu, 1989 m., atnešė mums laisvę ir mūsų gyvenimuose tai buvo svarbiausias nutikęs dalykas. Tai įvyko, nes jie buvo tvirti prieš Rusiją. Aš tikiuosi, kad J. Bidenas taip pat bus tvirtas, nes tai yra pasaulio interesas, tai yra pačių rusų interesas.
 
– Norėčiau paklausti apie situaciją Baltarusijoje. Kaip jūs matote šios valstybės ateitį, ir ką mums, kaip Lietuvai ir Lenkijai, reikėtų daryti dėl diktatūros šioje valstybėje? Kaip mes galime jiems padėti pasiekti progresą?
 
– Manau, kad mums pirmiausiai reikia būti su jais visą laiką, net ir morališkai. Mes turėtume žinoti, kaip jiems tai svarbu. Mes girdėjome tai K. Kalinausko konferencijoje: kai jie yra uždaromi į kalėjimą, jie girdi žmones Vilniuje, Varšuvoje, Balstogėje, jie meldžiasi kartu ir tai jiems labai svarbu.
 
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.

Žinoma, mes turime tęsti spaudimą Europos Sąjungoje, nes tai įrankis, kurį mes turime. Lietuva ir Lenkija šiuo klausimu laikosi panašios nuomonės. Mes turime spausti Vakarų valstybes, kad jos būtų griežtos A. Lukašenkos atžvilgiu, spausti jį kuo greičiau suorganizuoti rinkimus.
 
Situaciją Baltarusijoje labai paprasta išspręsti, nes nereikia daryti nieko daugiau, tik suorganizuoti laisvus rinkimus ir užtikrinti baltarusiams, kad rinkimai bus laisvi. Aš dalyvavau procesuose, kurie vyko per Ukrainos revoliuciją 2004 m. Tuo metu esminis klausimas buvo: kaip užtikrinti rinkimų stebėjimą, kad rinkimai būtų sąžiningi.
 
Šiuo atveju situacija panaši. Baltarusija nėra tokia didelė. Mes laisvai galime pakviesti stebėtojus iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir netgi Rusijos, jeigu jie to pageidautų – nėra problemos. Taigi, reikia nepriklausomų stebėtojų, kurie prižiūrėtų balsų skaičiavimą. Tai yra pats paprasčiausias sprendimas.
 
– Apibendrinant šį pokalbį, norėčiau pakalbėti apie straipsnį, kuriuo jūs pasidalinote savo socialinių tinklų paskyrose. Jame teigiama, kad daugiau nebeliko skirties tarp politinės kairės ir dešinės, tačiau skirtis yra tarp autoritarinių ir liberalių vertybių. Mano klausimas: kodėl kultūriniai ir socialiniai klausimai šiuo metu yra daug labiau skaldantys nei ekonominiai? Nes XX a. pradžioje būtent ekonominiai klausimai buvo daug svarbesni nei socialiniai.
 
– Aš manau, kad mes pasiekėme milžinišką progresą ir gerovę Vakaruose. Mes vis dar susiduriame su daugybe problemų, bet mes matome, kaip žmonės gyvena šiuo metu. Aš nekalbu vien apie Lietuvą ar Lenkiją, kuriose progresas per pastaruosius trisdešimt metų yra puikus.
 
Dirbančių žmonių sąlygų gerėjimas matomas ir Jungtinėje Karalystėje, JAV. Per pastaruosius 50–60 metų žmonės mėgavosi kapitalizmo vaisiais. Pažiūrėkim, kiek žmonių gali sau leisti keliauti į užsienį, turėti naujus automobilius ir t.t.
 
Taigi, žmonės gyvena daug geriau, ir suprantama, kad jie pradeda mąstyti ne tik apie tai, kas yra vien materialinė gerovė. Jie pradeda mąstyti apie kultūrines šaknis, vertybes, kuriomis grindžiamas jų gyvenimas.
 
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės tikisi atsakymų. Ir aš manau, kad liberalusis elitas, kuris turėtų egzistuoti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir t.t., net Rusijoje tam tikru būdu, šis elitas priėmė visą progresą ir pasiekimus kaip savaiminius ir garantuotus. Liberalusis elitas nematė būtinybės kovoti už tai, nes jie manė, kad tai yra tokie akivaizdūs pasiekimai, kurių net nereikia ginti. Tai yra taip gerai, kad net nebūtina saugoti.
 
Todėl vardan žodžio laisvės, dėl labai gerų vertybių, kuriomis mūsų visuomenė yra grindžiama, mes suteikiame daug erdvės nekvestionuojamai kraštutinės dešinės propagandai, nes niekam nerūpėjo dalykai, kurie vyko internete per pastaruosius dvidešimt metų. Nerūpėjo, kaip jauni žmonės buvo veikiami interneto.
 
Mes manėme, kad viskas gerai, nes laikraščiai, kuriuos skaitome, televizijos programos, kurias žiūrime yra tos pačios, kaip ir XX a. pabaigoje, bet visuomenė tuo metu buvo priklausoma nuo visiškai skirtingų informacijos šaltinių, ideologinės įtakos, ir mes tiesiog praleidome momentą. Liberalusis elitas praleido momentą ir tai suteikė galimybę kraštutiniams dešiniesiems sukurti jų pačių piešiamą vaizdinį.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.03.28; 09:00

Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos vadovo pasiūlymu Užsieniečių reikalų valdyba įtraukė į šalyje nepageidaujamų asmenų sąrašą Rusijos pilietį Jevgenijų Rešetnikovą.
 
Kaip pranešė antradienį Lenkijos televizijos kanalas „Polsat“, vyras prisistatydavo kaip Rusijos televizijos reporteris, bet, pasak specialiųjų tarnybų, jo veikla peržengdavo žurnalisto darbo ribas.
 
Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos duomenimis, J. Rešetnikovas kaupė informaciją, naudojamą Rusijos veiksmams prieš Lenkiją, taip pat ir dezinformacijai.
 
“J. Rešetnikovo aktyvumas kėlė grėsmę Lenkijos interesams, taip pat šalyje dislokuotoms sąjungininkų pajėgoms. Jam uždrausta penkerius metus įvažiuoti į Lenkiją ir trejus metus – į Šengeno zoną“, – pranešė „Polsat“.
 
Pasak naujienų agentūros TASS, „J. Rešetnikovas dirba Rusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos (VGTRK) specialiuoju korespondentu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.16; 00:30

Pasirodžius pranešimams apie informacinę ataką prieš Lietuvos ir Lenkijos santykius bei laiškus, kuriuos įvairūs adresatai gavo iš Seimo narės Aušrinės Norkienės, Seimo kanceliarija informuoja, kad į Seimo narės pašto dėžutę ar kompiuterį įsilaužta nebuvo.
 
Informacinės atakos organizatoriai pasinaudojo Seimo narės vardu, neteisėtai nurodydami jos elektroninio pašto adresą, kaip šių laiškų siuntėją, sakoma Seimo kanceliarijos pranešime.
 
Kaip jau skelbta, apie informacinę ataką prieš Lietuvos–Lenkijos santykius ir NATO karius informavo ir Užsienio reikalų ministerija.
 
Melagingo pranešimo, kuris trumpai buvo pasirodęs viename iš lenkiškų portalų, taikiniu tapo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Lenkijos politinė vadovybė bei JAV kariai.
 
Užsienio reikalų ministerija atkreipia dėmesį į pastaruoju metu suintensyvėjusias informacines bei kibernetines-informacines atakas, kuriomis siekiama pakenkti draugiškiems Lietuvos-Lenkijos santykiams ir kiršinti lietuvių ir lenkų tautas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 08:33

Gali būti, kad Į Lenkiją atvykstantys asmenys jau netrukus turės pateikti neigiamą koronaviruso testą. Šis naujas reikalavimas planuojamas savaitės pabaigoje, stočiai TVN sakė sveikatos ministras Adamas Niedzielskis. Tam, kas pasienyje pateiks neigiamą testo rezultatą, atvykus nereikės karantinuotis.
 
Ministras, be to, pareiškė, kad Lenkijoje prasideda trečioji pandemijos banga, kuri piką veikiausiai pasieks kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Naujos priemonės pandemijai suvaldyti ateinančiomis savaitėmis neplanuojamos.
 
Lenkijoje pastaruoju metu auga naujų infekcijų skaičiai. Neseniai šalyje sušvelninti, be kita ko, kino teatrams, teatrams, viešbučiams ir slidinėjimo trasoms taikyti ribojimai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.22; 00:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių). 

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.     

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo  su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė. 

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.  

2020.10.07; 06:03

Premjero Sauliaus Skvernelio ir Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio susitikimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rugsėjo 17 dieną, dalyvaujant Lenkijos ir Lietuvos ministrams pirmininkams, pasirašyti du svarbūs susitarimai tarp „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) ir Lenkijos geležinkelių kompanijos PKP. Pirmuoju susitarimu patvirtintas įsipareigojimas šalių sostines sujungti patogiu keleiviniu traukiniu, antruoju – abiem bendrovėms pradėti jungtinę veiklą gabenant krovinius geležinkeliu Lietuvoje ir Lenkijoje.
 
Pasirašymo ceremonijoje Valdovų rūmuose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos ministrai pirmininkai Saulius Skvernelis ir Mateuszas Morawieckis. Premjeras S. Skvernelis akcentavo šių susitarimų svarbą Lietuvą ir Lenkiją sujungiant dar glaudesniais socialiniais bei ekonominiais ryšiais.
 
„Lenkija yra strateginis Lietuvos partneris tiek socialine, tiek ekonomine prasme. Tad labai džiaugiuosi būsima patogia jungtimi žmonėms keliauti tarp Varšuvos ir Vilniaus. Patogus ir ekologiškas susisiekimas yra pagrindas žmonių atostogų kelionėms, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo bendruomenės judėjimui“, – sako S. Skvernelis.
 
S. Skvernelio teigimu, didelę reikšmę šalies ekonomikai turės ir antrasis bendrovių pasirašytas susitarimas – drauge gabenti intermodalinius krovinius geležinkeliu. Šiuo pagrindu logistikos kompanijoms ir visam regiono verslui atsiranda ekonomiškai patraukli bei ekologiška krovinių gabenimo alternatyva.
 
„Europos Sąjunga aktyviai pasisako už transporto srautų perkėlimą nuo automobilių kelių į geležinkelius ar vandens kelius. Taip kuriami tvaresni ir mažiau taršūs keliai kroviniams, atlaisvinami automobilių keliai. Tai aktualu Lietuvai siekiant ekologijos tikslų, bet taip pat turi ir praktinės naudos – juk žinome koks intensyvus yra automobilių koridorius tarp Lietuvos ir Lenkijos“, – sako Ministras Pirmininkas.
 
Keleiviams – patogi jungtis
 
LTG grupės bendrovė „LTG Link“ ir PKP antrinė bendrovė „PKP Intercity“ susitikimo metu pasirašė ketinimų protokolą, kuriame įtvirtintas šalių įsipareigojimas jau 2021 metų antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos sostines sujungti komfortišku, šiuolaikinių keliautojų poreikius atitinkančiu traukiniu. Planuojama, kad kelionė iš Vilniaus į Varšuvą ar atgal truks apie 8 valandas.
 
LTG grupės vadovas Mantas Bartuška akcentuoja šios jungties svarbą „Rail Baltica“ projekto kontekste.
 
„Tai bus tarsi įvadas į „Rail Baltica“ linijos atidarymą. Pradžioje tikimės 35 tūkst. keleivių per metus, o keliautojų piką pasieksime pabaigus statyti europinę vėžę iki pat Vilniaus. Neabejoju, kad tuomet tai bus populiariausias žmonių pasirinkimas kelionėms tarp šių šalių. Bet svarbiausia, kad jau kitais metais galėsime pas kaimynus keliauti traukiniais, palikdami mažiausią taršos pėdsaką, lyginant su kitų rūšių transportu“, – sako LTG generalinis direktorius Mantas Bartuška.
 
PKP S. A. valdybos pirmininkas Krzysztofas Maminskis susitikime džiaugėsi Lietuvos ir Lenkijos nuveiktais darbais stiprinant bendradarbiavimą geležinkelių transporto srityje.
 
„Bendradarbiavimas geležinkelių transporto srityje tarp mūsų valstybių kasdien įgauna vis didesnį pagreitį. Esu labai patenkintas tokia įvykių raida ir džiaugiuosi, kad mūsų darbas duoda apčiuopiamų rezultatų. Esu įsitikinęs, kad atlikti veiksmai tiek mūsų visuomenėms, tiek verslui sukurs naują susisiekimo tarp Lenkijos ir Lietuvos alternatyvą, kuri pateisins jų lūkesčius, – sako K. ​​Maminskis.
 
Kroviniams – ekonomiška jungtis
 
Renginio metu pasirašyta LTG ir PKP jungtinės veiklos ir akcininkų sutartis steigti bendrą įmonę, kuri gabens intermodalinius krovinius. Šią sutartį pasirašė Lenkijos bendrovė „PKP Cargo“ ir „LTG Cargo“ antrinė bendrovė Lenkijoje „LTG Cargo Polska“. Planuojama,kad bendra įmonė pradės veikti kitų metų pirmą ketvirtį.
 
„LTG grupės strategijoje numatyti ambicingi tikslai už Lietuvos ribų. Džiaugiuosi, kad jie įgauna aiškius kontūrus ir jau greitu metu skaičiuosime pirmas vežtas tonas už Lietuvos ribų. Partnerystė su rinkos lyderiais „PKP Cargo“ yra geriausia priemonė šiam tikslui pasiekti – esu dėkingas partneriams už pasitikėjimą ir bendrai įmonei linkiu puikių veiklos rezultatų“, – sako LTG vadovas M. Bartuška.
 
Bendra įmonė užsiims intermodaliniais vežimais tarp Lietuvos ir Lenkijos, taip pat – siūlys krovinių vežimo paslaugas į Vokietijos, Šiaurės Italijos krovos terminalus. Plėtojant paslaugas didelis dėmesys bus skiriamas puspriekabių ir konteinerių pervežimui.
 
Intermodaliniai pervežimai, kai suderinami keli transporto būdai, taupo ne tik verslo patiriamas logistikos sąnaudas, bet ir mažina aplinkos taršą, spūstis, triukšmą, eismo įvykius keliuose bei kitą neigiamą kelių transporto poveikį aplinkai. Krovinius gabenant geležinkeliu į aplinką patenka 3 kartus mažiau CO2, nei juos vežant kelių transportu, be to, mažėja ir avarijų skaičius keliuose.
 
Tarp Lietuvos ir Lenkijos kasmet pervežama apie 24 mln. tonų krovinių, iš jų – tik 0,6 mln. tonų geležinkeliu, šalių sienas kasmet kerta apie 1,8 mln. vilkikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.18; 08:00

Lechas Walesa. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijai minint 40-ąsias nepriklausomos profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimo metines, buvęs jos lyderis Lechas Walesa įspėjo dėl populizmo.
 
„Žmonės šiandien renka populistus, nes jie žada permainas“, – sakė L. Walesa, kuris už savo taikų indėlį kovoje prieš komunizmą 1983 metais laimėjo Nobelio taikos premiją ir kritus Geležinei uždangai tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Lenkijos prezidentu. L. Walesa pabrėžė, kad populistai teisingai supranta dabarties problemas, „tačiau jų atsakas yra klaidingas“.
 
Taip L. Walesa kalbėjo šimtams žmonių istorinėje Lenino laivų statykloje Gdanske, kur 1980 metų rugpjūtį ir užgimė „Solidarumo“ judėjimas. “Mes vietoj populistų turime perimti iniciatyvą“, – sakė 76-erių buvęs prezidentas. Esą būtini „protingesni sprendimai ir geresnės struktūros“. Po savo kalbos L. Walesa simboliškai atidarė laivų statyklos vartus, kaip tai padarė prieš 40 metų pasirašius Gdansko susitarimą.
 
Nepriklausomos lenkų profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimas 1980 metų rugpjūčio 31 dieną laikomas svarbiu veiksniu, prisidėjusiu prie komunizmo Europoje žlugimo. Pradžioje protestai Gdansko fabrikuose 1980-ųjų liepą kilo dėl augančių mėsos kainų. Rugpjūčio viduryje tada prasidėjo didžiuliai streikai Lenino laivų statykloje, kurių metu vis garsiau girdėjosi reikalavimai įkurti laisvą profsąjungą. Charizmatiškas „Solidarumo“ judėjimo atstovas buvo tada 35-erių elektrikas L. Walesa, kuris penkeri metai prieš tai buvo atleistas iš laivų statyklos.
 
„Solidarumui“ vienu metu priklausė 10 mln. žmonių – ketvirtadalis tuomečių Lenkijos gyventojų. 1981-aisiais profsąjunga vėl buvo uždrausta. Aktyvistai iki 1989 metų veikė pogrindyje.
 
Šiandien „Solidarumas“ turi 500 000 narių, profsąjunga laikoma artima valdančiajai „Teisės ir teisingumo partijai“ (PiS).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.01; 10:38

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui antradienį Prezidentūroje įteiktas tragiškai žuvusio Lenkijos vadovo Lecho Kaczynskio vardo „Prometėjo“ apdovanojimas.
 
Apdovanojimą V. Adamkui įteikė Lenkijos vadovo L. Kačynskio bendražygė bei buvusi užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga.
 
Buvęs V. Adamkaus patarėjas ir Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas prieš įteikiant apdovanojimą pažymėjo aktyvų V. Adamkaus dalyvavimą sprendžiant ne tik Lietuvai, bet ir Europai svarbias geopolitines problemas. Ambasadorius pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos vadovams aktyviai bendradarbiaujant, Rytų ir Vidurio Europoje buvo kuriama nauja geopolitinė realybė.
Lecho Kačynskio gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
Pasak jo, būtent V. Adamkaus ir L. Kaczynskio glaudus bendradarbiavimas davė postūmį ne tik energetinių, politinių bei ekonominių problemų sprendimui, tačiau prisidėjo ir stabilizuojant padėtį Sakartvele, kuomet 2008 m. tarp ir Rusijos kilo karinis konfliktas.
 
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusiam V. Adamkui apdovanojimas skirtas už diplomatinę veiklą, siekiant regiono valstybių integracijos. L. Kaczynskis Lenkijos prezidento pareigas ėjo 2005–2010 metais. 2010 metų balandžio 10 dieną jis žuvo per tragišką lėktuvo katastrofą Rusijoje, kai skrido į 70-ąjį Katynės žudynių aukų minėjimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.25; 12:01

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atkreipia dėmesį į „ginkluotojo komponento“ didinimą kaimyninėse Lenkijoje ir Lietuvoje, kurių teritorijoje vyksta NATO karinės pratybos. Kaip praneša „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre.
 
„Mane labiau jaudina situacija, kuri klostosi mums kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – teritorijoje. Ten, kaip jums žinoma, vyksta NATO karinės pratybos. Tai dar būtų nieko, bet šiose teritorijose eskaluojamas ir didinamas ginkluotasis komponentas. To nematyti, ramiai tai stebėti mes, suprantama, negalime. Ir kai anksti rytą aš kalbėjausi ir klausiausi Generalinio štabo viršininko pranešimo, aš pastebėjau: mūsų kariškiams ši problema irgi kelia nerimą“, – teigė A. Lukašenka.
 
Pasak jo, ši tema buvo svarstoma dar pernai, ir tada buvo parengtas tam tikras reagavimo į tokius įvykius algoritmas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 06:17

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lenkija turi imtis „ryžtingų veiksmų“ dėl Europos Komisijos (EK) sprendimo neskirti ES miestų partnerystės programos lėšų šešioms Lenkijos miestų savivaldybėms, kurios priėmė prieš LGBT nukreiptas rezoliucijas, pareiškė Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro.
 
Už lygybę atsakingą eurokomisarė Helena Dalli tviteryje teigė, kad EK atmetė Lenkijos miestų prašymus skirti lėšas, nes „ES vertybės ir pagrindinės žmonių teisės turi būti gerbiamos valstybėse narėse ir valstybinių institucijų“.
 
EK atstovas Adalbertas Jahnzas atsisakė įvardyti, kurių miestų prašymai gauti finansavimą buvo atmesti, nes EK esą neatskleidžia informacijos apie nesėkmingas programos paraiškas.
 
Z. Ziobro teigimu, dėl tokio „neteisėto spaudimo ir neteisėtų Europos Komisijos veiksmų, Lenkijos Vyriausybės pareiga yra ginti savivaldybes“.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Ginsime teisę nuo neteisėtų ES veiksmų, kad apsaugotume teisinę valstybę“, – teigė Z. Ziobro.
 
Iki šiol apie 50 Lenkijos miestų ir miestelių savivaldybių, daugiausia šalies pietryčiuose, priėmė teisiškai neįpareigojančias rezoliucijas, nukreiptas „prieš LGBT ideologiją“. Šie sprendimai susilaukė prieštaringo vertinimo tiek Lenkijos viduje, tiek ir užsienyje.
 
Dar 40 savivaldybių priėmė panašias rezoliucijas, kuriose tiesiogiai neminima LGBT santrumpa, tačiau pasisakoma už „santuokos kaip vyro ir moters sąjungos apsaugą“ ir „vaikų apsaugą nuo moralinio sugedimo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 02:00

Kas tai – klastotė ar faktas? Slaptai.lt nuotr.

Šalies žiniasklaidos priemones pasiekė melagingas pranešimas apie neva Lenkijoje sulaikytą Lietuvos karininką. Netikrame pranešime teigiama, kad (kalba netaisyta) „Lenkijos vidaus saugumo agentūra sulaikė Lietuvos kariuomenės karininką Antaną K., įtariamą šnipinėjimą Lietuvai“.
 
Tai – melaginga naujiena, kuri turi ir pagrindinius netikrų naujienų bruožus – Lietuvos žiniasklaidos priemonėms siųstas laiškas parašytas netaisyklinga lietuvių kalba, taip pat pranešimas išsiųstas tipišku netikrų naujienų platinimo būdu – suklastojus Lenkijos vidaus saugumo agentūros elektroninį paštą.
 
Ši melaginga naujiena pirmą kartą pastebėta liepos 21 dieną, vokiečių kalba, internetiniame puslapyje thomaskraubitz.wixsite.com., rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 06:00

Varšuvoje Premjeras Saulius Skvernelis susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda. Vyriausybės spaudos tarnybos nuotr.

Strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė yra svarbiausias garantas, kad Baltijos šalys niekada neliks nuo Europos tautų bendrijos atskirta sala, sakė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, antradienį Varšuvoje susitikęs su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda.
 
Anot S. Skvernelio, turime toliau siekti, kad būtų įgyvendinti visi NATO viršūnių susitikimuose priimti sprendimai, ypač dėl gynybos planų, parengties didinimo ir stiprinimo, Baltijos oro gynybos.
 
Susitikime pabrėžta, kad svarbu toliau didinti karinį mobilumą. „Rail Baltic“ projektas yra svarbus gynybos požiūriu. Naujame pasiūlyme kariniam mobilumui skiriama nedidelė 1,5 mlrd. eurų suma. Pasak Lietuvos premjero, turime bendromis pastangomis šias lėšas paskirti būtent Suvalkų koridoriaus regionui. Karinio mobilumo svarba įsitikinta ir karantino metu – uždarius sienas būtent kariniai sprendimai užtikrino būtiniausių priemonių ir įrangos vežimą. Ši iniciatyva – vienas sėkmingiausių ES ir NATO praktinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Pagrindinis bendras tikslas išlieka įgyvendinti „Rail Baltica“ 2026 m.
 
Daug dėmesio susitikime skirta energetikos projektams, sakoma Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva deda maksimalias pastangas apsaugoti Baltijos šalių sinchronizacijos projektą nuo vidaus ir išorės trikdžių. Akcentuota, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija turi nukreipti diplomatines pastangas pakankamam sinchronizacijos ir svarbiausio jos projekto – „Harmony Link“ – finansavimo užtikrinimui.
 
Kalbant apie infrastruktūros projektus, Lietuva ir Lenkija toliau turi dirbti kartu, kad „Via Baltica“ projektas būtų laiku įgyvendintas ir taptų pavyzdiniu moderniu ir inovatyviu Baltijos jūros regione. Baltijos šalys ir Lenkija bendrai toliau turi siekti, kad ES tinkamai įvertintų „Via Baltica“ kelio svarbą regionui ir šios arterijos modernizavimui skirtų reikalingą finansavimą.
 
Premjeras ir Lenkijos prezidentas pabrėžė, kad per koronaviruso pandemiją Baltijos šalių ir Lenkijos priimtos priemonės lėmė regiono ekonomikų konkurencingumo išlaikymą. Tai tapo pavyzdžiu ir kitoms valstybėms, susidūrusioms su neigiamomis pandemijos pasekmėmis.
Premjeras patikino A. Dudą, kad Lietuva yra ir išliks ištikima Lenkijos drauge.
 
Lenkijos Respublikos prezidentas A. Duda įteikė S. Skverneliui ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Didįjį kryžių. Tai antras pagal svarbą Lenkijos valstybės apdovanojimas. Lietuvos Vyriausybės vadovas apdovanotas už indėlį stiprinant abiejų šalių dialogą. Ši garbingą apdovanojimą yra gavęs Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjerai Gediminas Vagnorius, Gediminas Kirkilas, kitų šalių politikos lyderiai ir kultūros veikėjai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 00:30

Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir jį lydinti delegacija liepos 14–15 dienomis su vizitu vyksta Lenkiją.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tai labai reikšmingas dvišalių santykių plėtrą per pastaruosius metus liudijantis vizitas, ir čia nemenkas abiejų valstybių vyriausybių indėlis. Susitikimuose su Lenkijos valstybės vadovais bus aptarta bendra pozicija dėl istorinės atminties ir priemonės, stiprinančios atsparumą istorijos iškraipymams. Didelį dėmesį skirsime sėkmingai vykdomiems europinės reikšmės infrastruktūros projektams: „Via Baltica“, „Rail Baltica“, „Harmony Link“ ir kitiems. Darbotvarkės akiratyje – Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo planas atsakant į COVID-19 ir siekiant išlaikyti regiono konkurencingumą. Taip pat numatome aptarti saugumo ir gynybos klausimus, pabrėžiant transatlantinių ir santykių su JAV svarbą, kitus bendrus projektus“, – sako premjeras.
 
Antradienį Varšuvoje Vyriausybės vadovas susitiks su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda ir ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu.
 
Trečiadienį S. Skvernelis dalyvaus Žalgirio mūšio metinių minėjimo renginyje Griunvalde.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 08:44

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Prezidento rinkimai Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį iki vidurdienio rinkėjų aktyvumas Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture siekė 24,73 proc., per spaudos konferenciją paskelbė Lenkijos valstybinė rinkimų komisija (PKW).
 
Balsavimas rinkimuose, kuriuose varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, prasidėjo 7.00 val. ryto vietos laiku ir truks iki 21.00 val.
 
Balsavimo teisę rinkimuose turi 29 937 795 lenkai, įskaitant daugiau kaip 519 tūkst. lenkų užsienyje. Iš 29 mln. rinkėjų iki vidurdienio balsavo 7,2 mln. arba 24,73 proc.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture rinkėjų aktyvumas iki vidurdienio buvo panašus – 24,08 proc., o bendras galutinis rinkėjų aktyvumas birželio 28 d. vykusiame pirmajame rinkimų ture buvo 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Itin didelis rinkėjų aktyvumas rodo, kad koronaviruso pandemija nesulaikys Lenkijos rinkėjų nuo atėjimo į balsavimo punktus. Laikantis griežtų saugumo priemonių, prie balsavimo punktų šalyje nusidriekė ilgos eilės. Balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, prašoma laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito, dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir net atsinešti savo rašiklius.
 
Remiantis taisyklėmis, antrajame rinkimų ture neįgalūs žmonės, nėščios moterys, suaugusieji su jaunesniais kaip trejų metų vaikais ir vyresni nei 60 metų amžiaus asmenys turi pirmenybę atiduoti savo balsus balsavimo punktuose.
 
Lenkijoje nuo pandemijos pradžios patvirtintas jau 37 891 koronaviruso infekcijos atvejis, 1 571 pacientas mirė.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture dalyvavo 11 kandidatų. Prezidentas A. Duda laimėjo rinkimus, pelnęs 43,5 proc. balsų. Varšuvos meras R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, tačiau politikas tikisi, kad antrajame ture už jį balsuos rinkėjai, kurie pirmajame ture atidavė savo balsus kitiems kandidatams. Viešosios nuomonės apklausose abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
Lenkijoje prezidentas renkamas penkeriems metams.
 
Šiuose rinkimuose lenkai taip pat gali rinktis, ar balsuoti paštu, ar balsavimo punktuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 19:31

Lenkai sekmadienį balsuoja antrajame prezidento rinkimų ture, kuriame varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis. Rinkimuose prognozuojama nuožmi kova.
 
Maždaug 30 mln. rinkėjų turi teisę balsuoti antrajame prezidento rinkimų ture. Balsavimas prasidėjo 5.00 val. ryto Grinvičo (8.00 val. Lietuvos) laiku ir vyks iki 19.00 val. Grinvičo (22.00 val. Lietuvos) laiku. Netrukus po to turi būti paskelbti balsavusių rinkėjų apklausų rezultatai.
 
Dėl koronaviruso pandemijos rinkimuose laikomasi įvairių saugos reikalavimų – balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, rinkėjai turi laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito ir dėvėti apsaugines veido kaukes. Rinkėjai, be kita ko, raginami atsinešti savo rašiklius, o užėjus į balsavimo punktus dezinfekuoti rankas.
 
Prieš dvi savaites vykusiame pirmajame prezidento rinkimų ture nugalėjo A. Duda, surinkęs 43,5 proc. balsų. R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, o rinkėjų aktyvumas siekė 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Iš pradžių planuota Lenkijos prezidento rinkimus rengti gegužės 10 d., tačiau balsavimas dėl koronaviruso krizės ir politinių rietenų galiausiai buvo atidėtas. Tuo metu prezidentas A. Duda stipriai pirmavo viešosios nuomonės apklausose, bet nuo to laiko rinkėjų parama A. Dudai sumažėjo ir antrajame prezidento rinkimų ture abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
R. Trzaskowskis žada rinkėjams visiškai kitokią Lenkiją. Kandidatas teigia atšauksiąs prieštaringai vertinamas teismų sistemos reformas, dėl kurių išaugo šalies susipriešinimas su likusiomis Europos Sąjungos (ES) šalimis. Jis taip pat pareiškė pritarimą tam, kad Lenkijoje būtų leidžiamos tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės, tačiau kaip ir A. Duda, R. Trzaskowskis nepritaria galimybei tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 10:20

Sekmadienį vyksiančiame Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture laukia nuožmi kova, rodo viešosios nuomonės apklausos.
 
Remiantis dviejų iš trijų paskutinių apklausų rezultatais, paskelbtais penktadienį, liberalus dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos varžovas Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis rinkimuose gali įveikti jį nedidele persvara.
 
Tačiau trečiosios atliktos apklausos rezultatai rodo, kad prezidentas A. Duda įveiks R. Trzaskowskį, surinkdamas 47-53 proc. balsų.
Tuo metu dauguma analitikų teigia, kad pernelyg sunku prognozuoti, kas laimės rinkimus.
 
Liepos 8-9 d. „Kantar“ atliktoje apklausoje parama R. Trzaskowskiui siekė 46,4 proc., o prezidentui A. Dudai – 45,9 proc., tačiau 7,7 proc. respondentų teigė esą dar neapsisprendę.
 
Liepos 8 d. atliktoje IBRIS apklausoje parama opozicinės partijos „Piliečių platforma“ (PO) kandidatui R. Trzaskowskiui siekė 45,3 proc., o A. Dudai – 44,4 proc. Vis dėlto 10,3 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad dar nėra priėmę galutinio sprendimo.
 
Trečioji apklausa – liepos 7-8 d. vykdyta „CATI Ipsos“ apklausa – prognozuoja pergalę A. Dudai. Šioje apklausoje dabartiniam prezidentui prognozuojama 47-53 proc. balsų, o neapsisprendę buvo tik trys proc. respondentų.
 
Antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas rengiamas sekmadienį, liepos 12 d. Pirmasis turas vyko birželio 28-ąją, jame nugalėjo A. Duda, o R. Trzaskowskis liko antras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.11; 06:30

Likus savaitei iki prezidento rinkimų antrojo turo, dabartinis Lenkijos vadovas Andrzejus Duda pareiškė sieksiąs Konstitucijos pataisų, kurios uždraustų tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Įstatymo projektas parlamentui bus pristatytas pirmadienį.
 
Liberalių pažiūrų Varšuvos meras Rafal‘as Trzaskowski‘s, A. Duda‘os oponentas rinkimuose, taip pat nepritarė idėjai, kad tos pačios lyties asmenys galėtų įsivaikinti vaikus.
 
Tuo metu Lenkijos parlamentaras Krzysztof‘as Smiszek‘as, LGBT teisių aktyvistas, sukritikavo prezidentą dėl tokių apribojimų. Pasak jo, parlamente pritrūks balsų Konstitucijos pakeitimams, kurie pateikti manipuliuojant žmonių baimėmis ir siekiant primityviu būdu mobilizuojant rinkėjus vaikantis balsų.
 
Naujausios apklausos rodo, kad A. Duda yra kitą savaitgalį įvyksiančių rinkimų favoritas ir gali laimėti surinkęs 50,9 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 03:00

G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda per pokalbį telefonu su Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda aptarė regiono saugumo klausimus. Sutarta, kad Lenkijos vadovas šios savaitės susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu metu kalbės abiejų šalių vardu ir išsakys lūkestį stiprinti JAV karines pajėgas Europoje.
 
„Lenkija ir Lietuva suinteresuotos, kad JAV pajėgos Europoje ne tik išliktų, bet ir gausėtų. Prašiau, kad šią žinią Lenkijos prezidentas perduotų birželio 24 dieną vyksiančiame jo susitikime su JAV lyderiu D. Trumpu. Lenkija ir Lietuva vykdo savo principinę nuostatą dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybos reikmėms, taip nacionaliniu lygiu demonstruodamos ryžtingą poziciją gynybos atžvilgiu ir atsakomybę NATO“, – teigė prezidentas.
 
Lenkijos ir Lietuvos vadovai per pokalbį skyrė dėmesio Rusijos vykdomai istorinio revizionizmo politikai. Sutarta, kad tiek Lietuva, tiek ir Lenkija neliks nuošalyje, Rusijai klastojant istorinius faktus ir siekiant sumenkinti Sovietų Sąjungos atsakomybę dėl Baltijos šalių okupacijos.
 
„Istorijos klastojimo procesai aktualūs ne tik mums, tiesiogiai nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos, bet ir mūsų sąjungininkams Vakaruose. Juk kuo giliau rytinių kaimynų istorinė sąmonė panyra į falsifikacijas ir užmarštį, tuo svarbesnis mums visiems yra atminties išsaugojimas“, – teigė G. Nausėda.
 
Šalių vadovai konstatavo, kad energetinis saugumas yra ir išliks bendru Lietuvos ir Lenkijos interesu. Abi šalys sutaria, kad šalia Lietuvos sienos iškilusi Astravo atominė elektrinė (AE) yra grėsmė visiems ES piliečiams, todėl būtina jos saugumo klausimus kelti aukščiausiu lygiu ES institucijose. Lenkija palaiko Lietuvos nuostatą nepirkti elektros energijos iš nesaugių trečiųjų šalių jėgainių, taip pat pasisako ir už elektros energijos nepirkimą iš Astravo AE.
 
Vadovai taip pat kalbėjosi apie spartesnį elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projekto įgyvendinimą.
 
Prezidentas padėkojo Lenkijos vadovui už stiprėjantį dvišalį bendradarbiavimą ir palinkėjo sėkmės artėjančiuose Prezidento rinkimuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.23; 08:00