Prezidento rinkimai Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį iki vidurdienio rinkėjų aktyvumas Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture siekė 24,73 proc., per spaudos konferenciją paskelbė Lenkijos valstybinė rinkimų komisija (PKW).
 
Balsavimas rinkimuose, kuriuose varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, prasidėjo 7.00 val. ryto vietos laiku ir truks iki 21.00 val.
 
Balsavimo teisę rinkimuose turi 29 937 795 lenkai, įskaitant daugiau kaip 519 tūkst. lenkų užsienyje. Iš 29 mln. rinkėjų iki vidurdienio balsavo 7,2 mln. arba 24,73 proc.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture rinkėjų aktyvumas iki vidurdienio buvo panašus – 24,08 proc., o bendras galutinis rinkėjų aktyvumas birželio 28 d. vykusiame pirmajame rinkimų ture buvo 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Itin didelis rinkėjų aktyvumas rodo, kad koronaviruso pandemija nesulaikys Lenkijos rinkėjų nuo atėjimo į balsavimo punktus. Laikantis griežtų saugumo priemonių, prie balsavimo punktų šalyje nusidriekė ilgos eilės. Balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, prašoma laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito, dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir net atsinešti savo rašiklius.
 
Remiantis taisyklėmis, antrajame rinkimų ture neįgalūs žmonės, nėščios moterys, suaugusieji su jaunesniais kaip trejų metų vaikais ir vyresni nei 60 metų amžiaus asmenys turi pirmenybę atiduoti savo balsus balsavimo punktuose.
 
Lenkijoje nuo pandemijos pradžios patvirtintas jau 37 891 koronaviruso infekcijos atvejis, 1 571 pacientas mirė.
 
Pirmajame prezidento rinkimų ture dalyvavo 11 kandidatų. Prezidentas A. Duda laimėjo rinkimus, pelnęs 43,5 proc. balsų. Varšuvos meras R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, tačiau politikas tikisi, kad antrajame ture už jį balsuos rinkėjai, kurie pirmajame ture atidavė savo balsus kitiems kandidatams. Viešosios nuomonės apklausose abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
Lenkijoje prezidentas renkamas penkeriems metams.
 
Šiuose rinkimuose lenkai taip pat gali rinktis, ar balsuoti paštu, ar balsavimo punktuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 19:31

Lenkai sekmadienį balsuoja antrajame prezidento rinkimų ture, kuriame varžosi konservatyvių pažiūrų dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda ir liberalių pažiūrų sostinės Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis. Rinkimuose prognozuojama nuožmi kova.
 
Maždaug 30 mln. rinkėjų turi teisę balsuoti antrajame prezidento rinkimų ture. Balsavimas prasidėjo 5.00 val. ryto Grinvičo (8.00 val. Lietuvos) laiku ir vyks iki 19.00 val. Grinvičo (22.00 val. Lietuvos) laiku. Netrukus po to turi būti paskelbti balsavusių rinkėjų apklausų rezultatai.
 
Dėl koronaviruso pandemijos rinkimuose laikomasi įvairių saugos reikalavimų – balsavimo punktuose ribojamas žmonių skaičius, rinkėjai turi laikytis dviejų metrų atstumo vienas nuo kito ir dėvėti apsaugines veido kaukes. Rinkėjai, be kita ko, raginami atsinešti savo rašiklius, o užėjus į balsavimo punktus dezinfekuoti rankas.
 
Prieš dvi savaites vykusiame pirmajame prezidento rinkimų ture nugalėjo A. Duda, surinkęs 43,5 proc. balsų. R. Trzaskowskis liko antras su 30,4 proc. balsų, o rinkėjų aktyvumas siekė 64,5 proc. – didžiausias per 25 metus.
 
Iš pradžių planuota Lenkijos prezidento rinkimus rengti gegužės 10 d., tačiau balsavimas dėl koronaviruso krizės ir politinių rietenų galiausiai buvo atidėtas. Tuo metu prezidentas A. Duda stipriai pirmavo viešosios nuomonės apklausose, bet nuo to laiko rinkėjų parama A. Dudai sumažėjo ir antrajame prezidento rinkimų ture abiem kandidatams prognozuojami apylygiai rezultatai.
 
R. Trzaskowskis žada rinkėjams visiškai kitokią Lenkiją. Kandidatas teigia atšauksiąs prieštaringai vertinamas teismų sistemos reformas, dėl kurių išaugo šalies susipriešinimas su likusiomis Europos Sąjungos (ES) šalimis. Jis taip pat pareiškė pritarimą tam, kad Lenkijoje būtų leidžiamos tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės, tačiau kaip ir A. Duda, R. Trzaskowskis nepritaria galimybei tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 10:20

Sekmadienį vyksiančiame Lenkijos prezidento rinkimų antrajame ture laukia nuožmi kova, rodo viešosios nuomonės apklausos.
 
Remiantis dviejų iš trijų paskutinių apklausų rezultatais, paskelbtais penktadienį, liberalus dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos varžovas Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis rinkimuose gali įveikti jį nedidele persvara.
 
Tačiau trečiosios atliktos apklausos rezultatai rodo, kad prezidentas A. Duda įveiks R. Trzaskowskį, surinkdamas 47-53 proc. balsų.
Tuo metu dauguma analitikų teigia, kad pernelyg sunku prognozuoti, kas laimės rinkimus.
 
Liepos 8-9 d. „Kantar“ atliktoje apklausoje parama R. Trzaskowskiui siekė 46,4 proc., o prezidentui A. Dudai – 45,9 proc., tačiau 7,7 proc. respondentų teigė esą dar neapsisprendę.
 
Liepos 8 d. atliktoje IBRIS apklausoje parama opozicinės partijos „Piliečių platforma“ (PO) kandidatui R. Trzaskowskiui siekė 45,3 proc., o A. Dudai – 44,4 proc. Vis dėlto 10,3 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad dar nėra priėmę galutinio sprendimo.
 
Trečioji apklausa – liepos 7-8 d. vykdyta „CATI Ipsos“ apklausa – prognozuoja pergalę A. Dudai. Šioje apklausoje dabartiniam prezidentui prognozuojama 47-53 proc. balsų, o neapsisprendę buvo tik trys proc. respondentų.
 
Antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas rengiamas sekmadienį, liepos 12 d. Pirmasis turas vyko birželio 28-ąją, jame nugalėjo A. Duda, o R. Trzaskowskis liko antras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.11; 06:30

Likus savaitei iki prezidento rinkimų antrojo turo, dabartinis Lenkijos vadovas Andrzejus Duda pareiškė sieksiąs Konstitucijos pataisų, kurios uždraustų tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Įstatymo projektas parlamentui bus pristatytas pirmadienį.
 
Liberalių pažiūrų Varšuvos meras Rafal‘as Trzaskowski‘s, A. Duda‘os oponentas rinkimuose, taip pat nepritarė idėjai, kad tos pačios lyties asmenys galėtų įsivaikinti vaikus.
 
Tuo metu Lenkijos parlamentaras Krzysztof‘as Smiszek‘as, LGBT teisių aktyvistas, sukritikavo prezidentą dėl tokių apribojimų. Pasak jo, parlamente pritrūks balsų Konstitucijos pakeitimams, kurie pateikti manipuliuojant žmonių baimėmis ir siekiant primityviu būdu mobilizuojant rinkėjus vaikantis balsų.
 
Naujausios apklausos rodo, kad A. Duda yra kitą savaitgalį įvyksiančių rinkimų favoritas ir gali laimėti surinkęs 50,9 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 03:00

G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda per pokalbį telefonu su Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda aptarė regiono saugumo klausimus. Sutarta, kad Lenkijos vadovas šios savaitės susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu metu kalbės abiejų šalių vardu ir išsakys lūkestį stiprinti JAV karines pajėgas Europoje.
 
„Lenkija ir Lietuva suinteresuotos, kad JAV pajėgos Europoje ne tik išliktų, bet ir gausėtų. Prašiau, kad šią žinią Lenkijos prezidentas perduotų birželio 24 dieną vyksiančiame jo susitikime su JAV lyderiu D. Trumpu. Lenkija ir Lietuva vykdo savo principinę nuostatą dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybos reikmėms, taip nacionaliniu lygiu demonstruodamos ryžtingą poziciją gynybos atžvilgiu ir atsakomybę NATO“, – teigė prezidentas.
 
Lenkijos ir Lietuvos vadovai per pokalbį skyrė dėmesio Rusijos vykdomai istorinio revizionizmo politikai. Sutarta, kad tiek Lietuva, tiek ir Lenkija neliks nuošalyje, Rusijai klastojant istorinius faktus ir siekiant sumenkinti Sovietų Sąjungos atsakomybę dėl Baltijos šalių okupacijos.
 
„Istorijos klastojimo procesai aktualūs ne tik mums, tiesiogiai nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos, bet ir mūsų sąjungininkams Vakaruose. Juk kuo giliau rytinių kaimynų istorinė sąmonė panyra į falsifikacijas ir užmarštį, tuo svarbesnis mums visiems yra atminties išsaugojimas“, – teigė G. Nausėda.
 
Šalių vadovai konstatavo, kad energetinis saugumas yra ir išliks bendru Lietuvos ir Lenkijos interesu. Abi šalys sutaria, kad šalia Lietuvos sienos iškilusi Astravo atominė elektrinė (AE) yra grėsmė visiems ES piliečiams, todėl būtina jos saugumo klausimus kelti aukščiausiu lygiu ES institucijose. Lenkija palaiko Lietuvos nuostatą nepirkti elektros energijos iš nesaugių trečiųjų šalių jėgainių, taip pat pasisako ir už elektros energijos nepirkimą iš Astravo AE.
 
Vadovai taip pat kalbėjosi apie spartesnį elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projekto įgyvendinimą.
 
Prezidentas padėkojo Lenkijos vadovui už stiprėjantį dvišalį bendradarbiavimą ir palinkėjo sėkmės artėjančiuose Prezidento rinkimuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.23; 08:00

Lenkijoje – didelė liūtis sukėlė potvynius. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijoje sekmadienį žmonės daugiau nei 1 600 kartų kvietė gaisrininkus, prašydami likviduoti naktį kilusių audrų ir smarkių liūčių padarinius, praneša „polskieradio.pl“.
Lenkiją nusiaubė potvyniai. EPA – ELTA nuotr.
 
Gamtos stichija labiausiai siautė Silezijos ir Aukštutinės Silezijos regionuose bei Mazovijos vaivadijoje.
 
Žmonės gaisrininkų prašė patraukti nuvirtusius medžius ir išpumpuoti vandenį iš užtvindytų pastatų.
 
Smarkios liūtys sukėlė potvynį, kuris užtvindė ligoninę Ščižico mieste, Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Dėl to pacientus teko perkelti į kitus aukštus.
 
Ištvinusios Lenkijos upės. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienio popietę 2 000 pastatų buvo likę be elektros energijos.
Lenkijoje siautėja gamtos stichija. EPA – ELTA nuotr.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.22; 10:25

Kompiuterinis žaidimas „This War of Mine“

Lenkija ketina į vidurinės mokyklos programą įtraukti kompiuterinį žaidimą „This War of Mine“, kuriame parodomas civilių gyvenimas karo siaubiamame mieste, lankydamasis žaidimą sukūrusioje bendrovėje „11bit studios“, paskelbė premjeras Mateuszas Morawieckis.
 
„Įtraukdami žaidimus į mūsų švietimo sistemą, mes išplėsime savo vaizduotę ir įtrauksime kai ką naujo į Lenkijos ir viso pasaulio kultūrą“, – sakė M. Morawieckis. Pasak jo, kompiuteriniai žaidimai yra „naujas kultūrinės išraiškos būdas“.
 
2014 m. išleistame žaidime „This War of Mine“ karas yra pristatomas iš civilių pusės, kurie bando išgyventi apgultame mieste.
 
„11bit studios“ vadovas Grzegorzas Miechowskis tvirtino, kad tai yra veikiausiai pirmas kartas, kai į šalies bendrojo ugdymo programą šalia literatūros yra įtraukiamas kompiuterinis žaidimas.
 
„Žaidimas gali prabilti apie viską – emocijas, tiesą, kovą tarp gėrio ir blogio, žmoniškumą, kančią. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į literatūrą, tačiau jie naudoja sąveikos kalbą“, – sakė G. Miechowskis.
Kompiuterinis žaidimas „This War of Mine“
 
Lenkijoje kompiuterinių žaidimų industrija pastaraisiais metais smarkiai išaugo, o šalis dabar yra viena didžiausių kompiuterinių žaidimų eksportuotojų pasaulyje.
 
Lenkijos kompiuterinių žaidimų kūrėja „CD Projekt“, sukūrusi itin populiarų žaidimą „The Witcher“, pastaraisiais metais tapo didžiausios vertės įmone, kurios akcijos kotiruojamos Varšuvos akcijų biržoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:05

Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas Seime. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, sureagavo į abejones, keliamas dėl Konstitucinio Teismo savarankiškumo ir darbo, – pasak šalies vadovo, tokiais veiksmais valstybė yra neatsakingai stumiama į konstitucinę krizę.

G. Nausėda kalboje taip pat pažymėjo, kad būtina užtikrinti teisėjų etikos standartų laikymąsi ir neleisti politizuoti teisingumo sistemos.

„Gerovės valstybė neįmanoma be teisingumo, tačiau inercijos šioje srityje yra bene daugiausiai. Žmonių pasitikėjimas teismais tebėra siekiamybė, kuriai įgyvendinti nėra staigiai veikiančių receptų. Teismų sistema dar neatsigavo po teisėjų korupcijos skandalo, kurio pėdsakus žmonių atmintyje ištrins tik sąžiningų ir ištikimų savo priesaikai teisėjų ilgametis darbas“, – kreipdamasis į Seimo narius sakė prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, jo nepakantumas teisėjo vardą pažeminusiems teisėjams liks, vis dėlto, pabrėžė G. Nausėda, to neužtenka, nes atsakomybę turi prisiimti ir teismų vadovai.

„Ypač svarbi teismų savivaldos ir bendrai visos teismų bendruomenės netolerancija etikos standartų neatitinkančiam bendruomenės narių elgesiui. Tik nuosekliai įgyvendindama savo įgaliojimus teismų savivalda prisidės prie teisėjų etikos standartų laikymosi. Atsakomybė už tai tenka ir teismų vadovams“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.

XXX

Prezidentas tikino, kad jis toliau sieks užkirsti kelią „vis pasikartojantiems bandymams politizuoti teisingumo sistemą, paversti teismus politinių interesų įnagiais ar įkaitais“. Kartu šalies vadovas akcentavo, kad ne viena valdžios institucija vis dar neturi nuolatinio vadovo.

„Ne paslaptis, kad šiandien ne viena valdžios įstaiga neturi nuolatinio vadovo. Užstrigo kai kurių kertinių teisinės sistemos institucijų atsinaujinimas, įskaitant ir tas, į kurias kandidatus teikia prezidentas. Mane vargiai būtų galima apkaltinti nenoru tartis, tačiau nesitaikstysiu su spaudimu skirti parankius atskiroms partijoms asmenis, kuomet matau geresnių kandidatų“, – pabrėžė G. Nausėda.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Prezidento teigimu, aistros dėl Konstitucinio Teismo stumia valstybę į konstitucinę krizę.

„Pastaruoju metu bandoma kelti daug aistrų dėl Konstitucinio Teismo. Sąmoningai ar nesąmoningai daromi žingsniai, kurie stumia šalį į konstitucinę krizę. Tai yra neatsakinga. Visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis augs, jeigu jos veiks pagal suteiktus įgaliojimus. Jeigu valstybės institucijų darbas bus nukreiptas į pasitikėjimo valdžia stiprinimą, o ne viena kitos menkinimą“, – pridūrė G. Nausėda.

Kaip ELTA rašė anksčiau, valdantieji antradienį pranešė apie kreipimąsi į šalies vadovą Gitaną Nausėdą, atkreipdami dėmesį, kad, jų nuomone, pasikeitus Konstitucinio Teismo (KT) įstatymui, teismo pirmininko Dainiaus Žalimo įgaliojimai „negalėjo būti pratęsti“. Kiek anksčiau iš valdančiųjų pusės buvo suabejota ir Konstitucinio Teismo savarankiškumu. Tokias valdančiųjų pozicijas sukritikavo tiek pats Konstitucinis teismas, tiek Prezidentūra, tiek ekspertai bei Seimo opozicija.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmame metiniame pranešime Seime, kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, pabrėžė, kad šaliai bus svarbios ne tik teisingos investicijos, bet ir švietimo sistemos pertvarka.

„Krizei pasibaigus privalėsime grįžti prie gyvenimo pagal pajamas. Telksime pastangas, kad Lietuvos mokesčių sistema būtų teisingesnė ir neaptarnautų konkrečių interesų grupių arba net asmenų reikmių. Tačiau net ir teisingiausia mokesčių sistema neužtikrins žmonėms oraus gyvenimo, kol bendro gėrio kūrimui skirti pinigai bus išparceliuojami ir iššvaistomi, o ne investuojami į ateitį.

Todėl mano prioritetas yra skaidrūs viešieji pirkimai ir korupcijos pažabojimas. Sėkmės atveju sutaupytume lėšas, kurias galėtume skirti sveikatos apsaugai, švietimui, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms. Mes pateikėme svarstyti Viešųjų pirkimų ir Korupcijos prevencijos įstatymų projektus ir tai yra tik pradžia“, – Seime kalbėjo G. Nausėda.

„Visuomenę piktina pastaruoju metu padažnėję korupcijos skandalai, tačiau tai yra neišvengiamas ligos gydymo etapas. Neatvėrus pūlinio neįmanoma pašalinti infekcijos“, – pridūrė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva artimoje ateityje turės galimybę pritraukti investicijas, kurios pakeistų šalies veidą.

Už dolerius galima viską nupirkti?

„Esame patikrinti pandemijos. Situacija mums strategiškai palanki – atsiveria milžiniški finansiniai ištekliai, kuriuos suteikia Europos Sąjungos daugiametė finansinė perspektyva ir gaivinimo fondas. Europa permąsto pandemijos krizės pamokas ir yra pasirengusi kokybiniam atsinaujinimui.

Artimiausius šešerius septynerius metus Lietuva turi unikalią galimybę kryptingomis investicijomis iš esmės pakeisti savo veidą. Ne papudruoti, o pakeisti. Tai ne tik ambicija, tai ir išgyvenimo konkurencinėje kovoje klausimas.

Kad galime, įrodėme pandemijos mėnesiais, kuomet XXI a. iššūkiams pribrendusios ir patriotizmo kupinos Lietuvos įmonės per itin trumpą laiką persiorientavo gaminti tai, kas būtina žmogaus gyvybei išsaugoti. Tai ne tik pakėlė jų pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir iš esmės sustiprino pozicijas vietos ir pasaulio rinkose. Jų pavyzdys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu visam verslui“, – kalbėjo šalies vadovas.

XXX

Prezidentas pasisakė neigiamai vertinantis švietimo sistemą Lietuvoje.

„Blogai vertinu amžinas sistemos reformas, darbo imitavimą, negebėjimą optimizuoti mokyklų tinklo, atnaujinti mokymo programų turinį, pinigų nutekėjimą pro šalį. Nacionalinis švietimo susitarimas yra partijų skola Lietuvai. Ji gali būti atiduota jau artimoje ateityje. Trūksta tik vieno dalyko – partijų ryžto padaryti darbą iki galo“, – sakė G. Nausėda.

Prezidentas teigė sieksiantis, kad būtų įsteigta vyriausiojo mokslo ir inovacijų pareigūno pareigybė ir sukurtas už mokslą ir inovacijas atsakingų atstovų valstybės institucijose tinklas.

„Manau, kad būtina įgyvendinti mokslo ir inovacijų srities institucijų pertvarką, konsoliduojant jų veiklą. Apie tai byloja toliau už mus pažengusių šalių patirtis. Šiandien mes visi esame atsakingi už tai, kokiais žmonėmis užaugs mūsų vaikai. Privalome suvokti, kad kultūra kuria didžiulę ekonominę ir humaniškąją vertę, yra visuomenės turtas, emocinės ir socialinės gerovės šaltinis, ji užtikrina Lietuvos įvaizdžio sklaidą pasaulyje“, – sakė G. Nausėda.

Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

„Todėl kultūros puoselėjimas yra viena geriausių investicijų kuriant savimi pasitikinčią valstybę“, – pridūrė prezidentas.

„Deja, pandemijos krizė atskleidė, kad šiomis investicijomis ne tik ugdome, bet ir supriešiname kultūrą. Valstybinės ir savivaldos kultūros įstaigos prieš nevyriausybinį kultūros sektorių ir komercines kūrybines industrijas, kultūros infrastruktūra prieš turinį, statybininkų kranai ir plaktukai prieš užgimstančius šiuolaikinius kultūrinės raiškos būdus. Privalome suvokti, kad mūsų kultūra įdomi tiek, kiek ji yra daugialypė, savita ir laisva“, – tęsė G. Nausėda.

Prezidento teigimu, Lietuva nepajudės iš vietos, jei toliau bus vadovaujamasi „pono ir baudžiauninko santykiais“.

„Šiandien mes esame atsakingi už tai, ar turėsime tolygiai augančią Lietuvą. Kiekvieną mėnesį vykstu dirbti į kitą šalies regioną, tačiau visur girdžiu pasikartojančias problemas: regionų politika neveikia, dialogas su centrine valdžia silpnas, centrinės valdžios nepasitikėjimas savivalda aukštas.

Mes nepajudėsime iš vietos, jei toliau vadovausimės pono ir baudžiauninko santykiais. Mūsų siūlomuose įstatymų projektuose atveriamos galimybės savivaldos institucijoms savarankiškai spręsti dėl taikomų viešųjų pirkimų organizavimo bei korupcijos prevencijos priemonių“, – kalbėjo G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, atkreipė dėmesį, kad užsienio politikoje didelę svarbą jis teikia ryšiams su kaimynais, transatlantiniais sąjungininkais bei aktyviam Lietuvos vaidmeniui kuriant ambicingesnę Europos Sąjungą, skatinant Rytų partnerystės procesą.

Kalbėdamas apie santykius su kaimynais, prezidentas pasidžiaugė, kad santykiai su Lenkija grįžo į glaudaus bendradarbiavimo lygmenį.

„Santykiai su Lenkija grįžo į strateginį glaudaus bendradarbiavimo lygmenį“, – sakė šalies vadovas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentas taip pat teigė, kad Baltijos šalys dabar turi puikią progą pasitikrinti, ar tvirta draugystė apsiriboja vien šventinėmis deklaracijomis, ar atlaiko ir ekonominio bei finansinio solidarumo svorį.

„Ieškoti baltiškojo sutarimo mus įpareigoja ir sinchronizacijos su kontinentinės Europos elektros tinklais projektas, kuris pakels mūsų energetikos sistemų saugumą ir nepriklausomybę į kokybiškai naują lygį“, – sakė šalies vadovas.

G. Nausėda pabrėžė, kad atnaujintame dialoge su Baltarusija svarbu neperžengti nubrėžtų raudonų linijų.

„Atnaujinome dialogą su kaimyne Baltarusija, neperžengdami mūsų visų kartu nubrėžtų raudonų linijų branduolinės energetikos ir žmogaus teisių klausimais. Baltarusijos suverenitetas yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesas“, – teigė prezidentas.

XXX

G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad Rusija vis dar bando perrašyti XX a. istoriją.

„Lietuvos santykiuose su Rusija vis dar yra neįveikiamų kliūčių, maža to, jų net padaugėjo. Kalbu apie Kremliaus pastangas užmauti tragišką daugeliui tautų XX a. vidurio istoriją ant valdžios interesų kurpalio, paversti istoriją klusnia politikos tarnaite. Lietuva su tuo niekada nesutiks – pernelyg brangiai mums tai kainavo“, – sakė prezidentas.

XXX

Lietuvos prezidentas sakė, kad NATO viršūnių susitikime Londone JAV prezidentas Donaldas Trumpas jo paklausė, ką Lietuvai reiškia narystė Europos Sąjungoje ir NATO.

Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.

„Sureagavau lakoniškai: Europos Sąjunga – geresniam gyvenimui, NATO – tiesiog gyvenimui. Ši sentencija taupiai ir tiksliai atspindi esmę. NATO ir JAV karinis buvimas Europoje ir mūsų regione išlieka esmine taikos ir saugumo prielaida. Savo ruožtu Lietuva garbingai vykdo įsipareigojimą skirti krašto apsaugai ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Tai yra ir mano kaip prezidento asmeninis įsipareigojimas“, – sakė šalies vadovas.

XXX

G. Nausėda teigia, kad Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

„Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga. Galima priekaištauti, kad sprendimų priėmimo mechanizmas joje yra sudėtingas, dažnai stokojama greičio ir nuoseklumo. Tačiau kritikai pamiršta, koks unikalus darinys yra Europos Sąjunga ir kokiems principams ji atstovauja. Joje nėra diktatorių ir diktatoriukų – sprendimai priimami sutarimu, gerbiant vienas kito teises ir laisves. Siekiant bendrojo gėrio visiems“, – sakė prezidentas.

Anot šalies vadovo, ketvirtadienį vyksiantis Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas yra svarbus ženklas Rytų partnerystės šalims.

„Reformas jose paskatintų aiški vizija ir veiksmų algoritmas, leisiantis Rytų partnerystės valstybėms artėti Europos link. Jei jose nebus vietos europietiškoms vertybėms, rasis vietos kitokioms – nebūtinai vakarietiškoms“, – teigė G. Nausėda.

XXX

Prezidentas padėkojo institucijoms už bendradarbiavimą, kuomet tarp Lietuvos ir Rusijos buvo įvykdyti piliečių mainai. 2019 metų lapkričio mėnesį į Lietuvą po kelerių metų kalinimo Rusijoje sugrąžinti Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis, taip pat Norvegijos pilietis Frode Bergas. Jie iškeisti į Lietuvoje dėl šnipinėjimo nuteistą kadrinį Rusijos saugumo pareigūną Nikolajų Filipčenką ir Sergejų Moisejenką. Už sugrąžintą Norvegijos pilietį Lietuvai padėkojo šios šalies premjerė.

Vladimiras Putinas. Rusijos nacionalinės šventės renginiuose dalyvavo be kaukės. EPA-ELTA nuotr.

„Galima abstrakčiai kalbėti apie žmogaus svarbą ir nedaryti nieko. Tačiau galima imtis sudėtingos tarptautinės operacijos, siekiant išgelbėti trijų žmonių gyvenimus. Štai kodėl man buvo garbės reikalas du Lietuvos ir vieną mums draugiškos Norvegijos pilietį sugrąžinti į savo šeimas“, – sakė prezidentas.

„Sprendžiant šią problemą, Seimas parodė deramą vienybę. Tarnybos demonstravo profesionalumą ir gebėjimą organizuoti trijų valstybių veiksmus. Ačiū Jums už puikų darnos pavyzdį, kuriuo patvirtinome, kad Lietuvai žmogus nėra pėstininkas geopolitinėje šachmatų lentoje, o kartu sustiprinome savo šalies prestižą NATO sąjungininkų akyse“, – sakė G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmajame metiniame pranešime Seime pabrėžė, kad atsakomybės perdavimas kitiems dėl Astravo atominės elektrinės statybų Lietuvai nepadės.

„Pripažinkime – Astravo atominė elektrinė yra ir mūsų 12-ka metų trunkanti klaida. Atsakomybės permetimas finišuojantiems šios estafetės dalyviams nepadės komandai. Šiandien mūsų visų dėka padaryti žingsniai, kurie leidžia užkirsti kelią nesaugios elektros energijos patekimui į Lietuvą iš trečiųjų šalių“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot prezidento, Lietuvos iniciatyva Europos Vadovų Taryba įtvirtino reikalavimą ES kaimynystėje plėtojamiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus. Vis dėlto šalies vadovas pridūrė, kad vietinės reikšmės memorandumai nebepadės.

„Lietuva kėlė ir kels nesaugiai statomos elektrinės Astrave problemas tarptautinei bendruomenei, reikalaudama imtis atsakomybės ir veiksmų. Juk akivaizdu, kad šis atominis monstras kelia grėsmę ne tik Baltarusijos kaimynams, bet ir visam regionui.

Tačiau mūsų vietinės reikšmės memorandumai ir laiškai vienas kitam čia nepadės. Sutelkime jėgas ir drauge kalbėkimės su užsienio valstybių vadovais ir tarptautinėmis organizacijomis, nes užsidarymas savo kieme ir piktas skiauterės kratymas pasirodė esąs visiškai nerezultatyvus“, – teigė G. Nausėda.

ELTA primena, kad Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pripažįsta, kad sutarimo dėl Astravo AE energijos nepirkimo nėra.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį pirmajame savo, kaip šalies vadovo, pranešime nepagailėjo kritikos Lietuvos politikos kultūrai, kurioje, pasak jo, nuolat reikia priminti, kad „civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso“.

Kreipdamasis į Seimą prezidentas priminė, kad politikai turi tarnauti visuomenei, tačiau atkreipė dėmesį, jog asmeniniai ir grupiniai interesai vis dar vyrauja beveik visose srityse.  

„Tarnauti, o ne valdyti, galvojant, kad valdžia išmano geriau, o turintys galią sprendžia už visus likusius. Baigę kadenciją politikai valstybę turi palikti stipresnę nei tuomet, kai prisiėmė piliečių jiems suteiktą atsakomybę atstovauti. Civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso, o ne dominuoja atskirų, paprastai stipresnių grupių poreikiai. Deja, šią tiesą reikia nuolat priminti. Asmeniniai ir grupiniai interesai prasimuša beveik visose srityse – nuo kaimo seniūnijos iki Seimo“, – ketvirtadienį skaitydamas savo metinį pranešimą Seime sakė G. Nausėda.

Šalies vadovas paaiškino, kad dėl minėtų priežasčių vetavo įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę, nes, pabrėžė prezidentas, „žaidimo taisyklių keitimas likus mažiau nei metams iki rinkimų yra ne demokratijos stiprinimas, o sąlygų sau pasigerinimas“.

Šalies vadovas taip pat kalbėjo apie tai, kad būtina išmokti dalintis su stokojančiais. Dėl to, sakė G. Nausėda, jis inicijavo mokesčių pakeitimus, kurie sumažintų gyventojų pajamų nelygybę ir padidintų sistemos teisingumą.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

„Atleidau ir teikiau atleisti teisėjus, pažeminusius teisėjo vardą, bet pretendavusius į privilegijas. Vetavau bandymą perkelti krizės naštą ant vartotojų pečių ir valstybės siekį reguliuoti kainas. Nesutikau, kad valstybinius kelius valdančios valstybės įmonės sprendimai būtų grindžiami politiniais motyvais, o ne profesionaliu situacijos šiame sektoriuje vertinimu“, – tikino prezidentas.

Kritikos sulaukė ir įsisenėjusių problemų ignoravimas, taip pat – aukšto rango pareigūnų atsakomybės kartelės nuleidimas. Kalbėdamas parlamentarams G. Nausėda pabrėžė, kad už tokią politinę kultūrą, kokia vyrauja dabar, yra atsakingi visi.

„Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti. Niekaip nesugebame išspręsti įsisenėjusių problemų, nes žiūrime ne į tai, kas yra siūloma, o į tą, kuris siūlo. Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams“, – teigė šalies vadovas.

Galiausiai prezidentas parlamentarus paragino eiti į kompromisą, kas, anot G. Nausėdos, neparodo silpnumo. Prezidentas taip pat pabrėžė, kad politikų darbas – „kurti bendrą gėrį“.

„Įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą – nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas – ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus. Politinės opozicijos darbas – ne kritika dėl kritikos. Visų darbas – kurti bendrą gėrį“, – pažymėjo G. Nausėda.

XXX

Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, teigė, kad koronavirusas parodė stipriąsias ir silpnąsias valstybės vietas.

„Koronavirusas parodė, kas visuomenėje ir politikoje yra pasirengęs konstruktyviai spręsti problemas, o kas linkęs į tuščią retoriką ir destruktyvius veiksmus, kas tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, o kam reikia dramos ir superdidvyrių, kas tiesia bendradarbiavimo ranką partneriui, o kas ieško momentinės šlovės ir matuojasi laurų vainiką“, – sakė šalies vadovas.

Pasak prezidento, atmetę pirmojo krizės etapo sukeltas emocijas, galime konstatuoti, kad šalies specialistai, pilietinė visuomenė egzaminą virusu išlaikė, demonstruodami profesionalumą ir pasiaukojimą.

„Tai Jūs, mūsų medikai, mokytojai, pareigūnai, valstybės tarnautojai ir diplomatai, neskaičiavę darbo valandų. Pilietinė visuomenė testą virusu išlaikė. Vieni – organizuotumu, kiti – drausmingumu. Tai Jūs, savanoriai, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir sąmoningi gyventojai“, – sakė G. Nausėda.

„Verslas pasitikrino vertybes ir lankstumą. Vieni problemas perkėlė partneriams ir vartotojams, kiti savo sąskaita saugojo darbo vietas, tiekė maistą kovojantiems arba greitai prisitaikė gaminti trūkstamą įrangą“, – sakė prezidentas.

G. Nausėda taip pat teigė, kad ne visoms valstybės institucijoms pavyko išlaikyti koronaviruso testą.

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Lankstumą, gebėjimą reaguoti operatyviai, be biurokratinių vilkinimų priimti sprendimus tikrinosi ir politikai, ir valstybės institucijos. Anaiptol ne viskas pavyko taip, kaip norėtųsi“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas teigė, kad šalis nebuvo pakankamai pasiruošusi, todėl susidūrė su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis.

„Žvelgdami atgal matome, kad vėlavome imtis žingsnių, kurie būtų padėję sustabdyti viruso plitimą sveikatos įstaigose. Nebuvome pakankamai pasiruošę, todėl susidūrėme su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis. Šiandien matome, kad, deja, stokojame ryžto ir vėluojame imtis priemonių, kurios padėtų sustabdyti viruso plitimą šalies ekonomikoje. 8 ar 10 procentų numatytos paramos, kuri pasiekė Lietuvos verslą, nėra tai, ko šiandien tikimasi iš valstybės“, – sakė G. Nausėda.

Prezidentas taip pat padėkojo Lietuvos gyventojams, kad šie drausmingai laikėsi karantino sąlygų.

„Jūs sukūrėte dešimtis pilietinių iniciatyvų, kurios žaibiškai sutelkė bei organizavo pagalbą pažeidžiamiausiems asmenims ir pirmose kovos su virusu linijose stojusiems specialistams. Jūs drausmingai laikėtės karantino reikalavimų. Jūs vykdėte savo profesines pareigas ir tuo pat metu tvarkėtės su asmeniniais bei šeimyniniais rūpesčiais, kurie slėpėsi po žodžių junginiu „likite namuose“. Jums už tai nuoširdžiai dėkoju“, – sakė G. Nausėda.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.18; 11:00

Donaldas Trampas ir Angela Merkel. Nenuoširdus bučinys. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinės Valstijos informavo Berlyną, kad JAV administracija svarsto sumažinti amerikiečių karių skaičių Vokietijoje. Tai trečiadienį Berlyne pareiškė vyriausybės atstovo pavaduotoja Ulrikė Demmer. „Galutinis sprendimas, mūsų duomenimis, dar nepriimtas“, – pridūrė ji.
 
Atstovės žodžiai rodo, kad JAV vyriausybė šiuo strategiškai svarbiu klausimu neieško konsultacijų su sąjungininke Vokietija. Apie tai paklausta, U. Demmer pakartojo, kad Vokietijos vyriausybė tik „buvo informuota“.
 
Pirmadienį Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer dar sakė, kad tik iš žiniasklaidos žino apie tariamus JAV planus mažinti pajėgas. „The Wall Street Journal“ penktadienį pranešė, kad prezidentas Donaldas Trumpas svarsto rugsėjį išvesti iš Vokietijos 9 500 amerikiečių karių – iš viso jų čia dislokuota 34 500.
 
Dalis karių esą būtų perkelta į Lenkiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 06:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Lenkijos parlamento žemųjų rūmų pirmininkė Elzbieta Witek. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos prezidento rinkimai, kurie gegužę buvo atidėti dėl koronaviruso pandemijos ir politinių nesutarimų, bus rengiami birželio 28-ąją, trečiadienį paskelbė Lenkijos parlamento žemųjų rūmų pirmininkė Elzbieta Witek.
 
Remiantis nauju patvirtintu įstatymu, rinkėjai galės rinktis, ar balsuoti rinkimų apylinkėse, ar paštu.
 
Dabartinis šalies prezidentas Andrzejus Duda, remiamas valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS), vis dar laikomas rinkimų favoritu, bet, remiantis apklausomis, rinkėjų parama A. Dudai mažėja.
 
Naujasis pagrindinės Lenkijos opozicinės partijos – „Piliečių platforma“ – išsirinktas kandidatas Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis dar turi surinkti 100 000 parašų, kad būtų oficialiai užregistruotas kandidatu prezidento rinkimuose. Tam jis turės vos savaitę, iki birželio 10 dienos.
 
Lenkijos prezidento rinkimai turėjo įvykti gegužės 10 d., tačiau balsavimas dėl koronaviruso krizės ir politinių rietenų galiausiai buvo atidėtas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.03; 13:00

Eugenijus Jovaiša. Slaptai.lt nuotr.

Seimui siūloma paskelbti 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
 
Tokį patobulintą nutarimo projektą, kurį įregistravo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas  Eugenijus Jovaiša, antradienį ketina svarstyti Seimas.
 
2021-aisiais Lietuva ir Lenkija minės Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines.
 
Nutarimo projekte pažymima, kad „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
 
„Konstitucinę valstybės reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad Lietuva privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė“, – sakoma nutarimo projekte.
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
 
Jame akcentuojama, kad XIX amžiuje vykę sukilimai, kuriais siekta atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą, rėmėsi Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasia.
 
Nutarimo projekte Vyriausybei siūloma iki šių metų liepos 1 d. parengti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metų minėjimo programą ir ją patvirtinti. Taip pat siūloma kitų metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai  įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.19; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Lenkijos rinkimų dieną sekmadienį bus įrašyta į istorijos knygas, kadangi dėl politinės krizės, kurią sukėlė koronaviruso pandemija, balsavimo punktai yra uždaryti, o rinkėjų aktyvumas sieks nulį.
 
38 mln. gyventojų turinti ES šalis narė atsidūrė keistoje „prieblandos zonoje“, kadangi prezidento rinkimai oficialiai nėra nei atidėti, nei atšaukti, vyriausybei ir opozicijai nepavykus pasiekti konstitucinio ir saugaus sprendimo.
 
„Esame apgaubti teisinio rūko“, – naujienų agentūrai AFP sakė Varšuvos politologas Stanislawas Mocekas. Vyriausybė „turėjo paskelbti nelaimės padėtį, kad galėtų teisėtai atidėti rinkimus“, teigė jis.
 
Dešiniųjų partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) atsisakymą imtis tokio veiksmo aiškino teigdama, kad Lenkijos koronaviruso padėtis nėra pakankamai rimta, jog tai būtų galima pateisinti.
 
Partija taip pat užsiminė, kad jei būtų paskelbta nelaimės padėtis, Lenkijoje veiklą vykdančios tarptautinės korporacijos siektų iš vyriausybės gauti milžiniškų kompensacijų sumų, kurias vyriausybei būtų sunku sumokėti.
 
Tačiau liberali opozicija ir daug stebėtojų mato dar vieną priežastį, kodėl vyriausybė buvo bet kokia kaina pasiryžusi rinkimus vykdyti gegužės 10 dieną, nepaisydama apklausų rezultatų, rodžiusių, kad trys iš keturių lenkų palaikytų jų atidėjimą.
 
Opozicija, jau kurį laiką raginusi rinkimus atidėti, teigdama, kad laisvi, teisingi ir saugūs rinkimai karantino sąlygomis yra neįmanomi, mano, jog PiS juos surengti norėjo kuo greičiau, jog dabartinis šalies prezidentas ir partijos sąjungininkas Andrzejus Duda juos laimėtų.
 
Prezidentas šiuo metu yra favoritas ir antrą kadenciją užsitikrintų gavęs 50 proc. balsų, tačiau jo palaikymas greičiausiai sumažės, kai ims ryškėti ekonominiai pandemijos padariniai.
 
Praėjusį mėnesį PiS kontroliuojami parlamento žemieji rūmai priėmė įstatymą, kad rinkimai vyks tik paštu. Tačiau opozicijos kontroliuojamas Senatas jį kelias savaites svarstė, kol galiausiai atmetė, nepalikdamas vyriausybei laiko suorganizuoti rinkimus.
 
„Praėjus 2020 metų gegužės 10 dienai ir Aukščiausiajam teismui, kaip tikimasi, anuliavus rinkimus, atsižvelgus į tai, kad balsavimas neįvyks, parlamento pirmininkas paskelbs naujus prezidento rinkimus artimiausiu galimu metu“, – teigiama partijų pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 06:41

Lenkijos prezidento rinkimų rengimas gegužės 10 dieną, tebegaliojant koronaviruso suvaldymo priemonėms, prilygtų valdančiosios partijos „perversmui“, šeštadienį pareiškė opozicijos kandidatė Malgorzata Kidawa-Blonska.
 
Šalyje vis dažniau išgirstama siūlymų rinkimus atidėti. Tai siūlo net ir valdančiajai partijai „Teisė ir teisingumas“ (PiS) priklausantis sveikatos ministras.
 
Lenkijoje nusimato rinkimai. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau partija PiS, kuri palaiko prezidento Andrzejaus Dudos perrinkimą, atsisako pakeisti rinkimų datą, nors dėl kovai su pandemija įvestų priemonių balsuoti teks paštu.
 
Tai reiškia, kad kandidatams nepavyks rengti tradicinių rinkimų kampanijų. A. Duda dėl to galimai įgis pranašumą, kadangi jis pirmauja nuomonių apklausose.
 
Jei rinkimai vyks gegužės 10 dieną, jie prilygs „perversmui ne tik mūsų demokratijos atžvilgiu, o ir lenkų gyvenimų ir sveikatos atžvilgiu“, M. Kidawa-Blonska sakė laikraščiui „Fakt“.
 
„Šie rinkimai bus nedemokratiški, o jų rezultatai žinomi anksčiau laiko. Negalime patys dalyvauti ir versti lenkus dalyvauti šiame farse, – sakė ji. – Rinkimai gegužės 10-ąją vykti neturi.“
 
Paklausta apie savo smunkančią poziciją nuomonių apklausose, M. Kidawa-Blonska teigė, kad ji atspindi faktą, jog žmonės „šiuo metu rinkimų nenori“.
 
Tuo tarpu buvusi PiS premjerė Beata Szydlo, šiuo metu vadovaujanti A. Dudos rinkimų kampanijai, teigė tikinti, kad balsavimas turi vykti gegužės 10-ąją, „nes Lenkijai to reikia“.
 
Lenkai „šiuo sudėtingu laikotarpiu turi jausti, kad politinė situacija yra stabili, o politikai turi prižiūrėti ekonomiką, darbo vietas ir kovą su koronavirusu“, ji sakė laikraščiui „Gazeta Polska Codziennie“.
 
Sveikatos ministras Lukaszas Szumowskis penktadienį teigė, kad rinkimų atidėjimas iki 2022-ųjų būtų „vienintelis saugus variantas“.
 
Tačiau norint įgyvendinti tokį atidėjimą, reikėtų pakeisti Konstituciją – tam smarkiai priešinasi opozicija, ragindama įvesti nepaprastąją padėtį, kurią savo ruožtu atmeta valdantieji konservatoriai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.26; 11:00

Dega didžiausias Lenkijos nacionalinis parkas. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijoje dega Bebro nacionalinis parkas. Liepsnose paskendo apie 6 000 hektarų plotas (maždaug 10 proc. parko teritorijos), šimtai ugniagesių bando suvaldyti liepsnas, praneša transliuotojas BBC.
 
Kaip teigia aplinkos ministras Michalas Wosas, didžiulis miško gaisras kilo sekmadienį, ir tikėtina, kad gaisrą sukėlė neteisėtas žolės deginimas šalia parko.
 
Situaciją pablogina dar tai, kad Lenkija šiuo metu išgyvena vieną didžiausių sausrų per dešimtmečius.
 
Parke gyvena briedžiai, bebrai, unikalios paukščių rūšys, yra pažintinių takų. Parkas geriausiai žinomas savo pelkynais ir šlapžemėmis. Jis įsikūręs Lenkijos šiaurės rytuose, netoli sienos su Baltarusija.
Dega didžiausias Lenkijos nacionalinis parkas. EPA-ELTA nuotr.
 
„Neįmanoma, kad šiuo metų laiku gaisras kiltų pats savaime, – dabar ne vasaros vidurys, nėra karščio ir audrų. Nežinau, kaip tai pavadinti. Kvailumu? Neatsakingumu?“ – teigė parko direktorius Andrzejus Grygorukas.
 
„Neįmanoma apskaičiuoti nuostolių. Tai tragedija, negalima apibūdinti. Mums gali tekti kovoti su šiuo gaisru mėnesius“, – Lenkijos transliuotojui TVN sakė parko darbuotoja Janina Agnieszka Zach.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.23; 10:44

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska (Renata Mienkowska). MRU nuotr.

Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Mienkowska-Norkienė teigia, kad Lenkijos valdančioji partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) ir jos lyderis Jaroslawas Kaczynskis bet kokia kaina siekia Prezidento rinkimus surengti kuo greičiau, kad PiS remiamo kandidato ir dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos reitingai nespėtų nukristi, visuomenei supratus, jog valdžiai nepasisekė sklandžiai išspręsti šalyje kilusios koronaviruso krizės.
 
„A. Dudos reitingai šiuo metu yra aukšti ir siekia apie 50–60 proc. Per visas krizes piliečiai nenori pokyčių ir jų vengia. Vadinasi, rems tą valdžią, kokia šiuo metu yra. Ypač tuomet, jei opozicija neturi ką pasiūlyti. O opozicija Lenkijoje tikrai neturi ką pasiūlyti. Perkelti rinkimų tikrai nenori ir Jaroslawas Kaczynskis, o juk nuo jo viskas priklauso Lenkijoje. Jis padarys viską, kad rinkimai įvyktų“, – Eltai teigė R. Mienkowska-Norkienė.
 
Pasak politologės, PiS noras gegužės 10 d. balsuoti paštu pasaulyje siaučiant pandemijai keltų grėsmę žmonių gyvybėms, organizacine prasme tai būtų visiškas chaosas, rinkimuose dalyvautų tik nedidelė dalis rinkėjų, taip pat yra rizikos, kad balsuojant paštu pasitaikys nemažai saugumo ir rinkėjų konfidencialumo pažeidimų.
 
„Kaip balsavimu paštu užtikrinti konfidencialumą, kai yra pandemija ir paštininkai turi ateiti pas žmones ir surinkti balsus tą pačią dieną? Pašto apkrova milžiniška, todėl šiuo metu tai yra žaidimas su žmonių sveikata ir gyvybe. Bet tai J. Kaczynskiui neįdomu. Jis žino, kad per vasarą virusas prislops, bet taip pat žino, kad ekonomika smuks, o Vyriausybė nepasirūpino jokiomis santaupomis, kurios galėtų užtikrinti kažkokią rimtą pagalbą verslui. Tai jis paprasčiausiai bijo, kad A. Dudos po vasaros, rudenį, paprasčiausiai niekas neišrinks. Nes matysis, kaip sunkiai sekasi ekonomikoje ir kaip ši Vyriausybė blogai tvarkosi su krize. Tai yra pagrindinės priežastys, kodėl J. Kaczynskis nenori nukelti Prezidento rinkimų datos“ , – teigia politologė.
 
R. Mienkowska-Norkienė taip pat tvirtina, kad, pagal Konstituciją, rinkimų teisės principų pakeitimai turi būti tvirtinami likus bent šešiems mėnesiams iki rinkimų. Todėl PiS noras įvesti visuotiną balsavimą paštu prieštarauja Konstitucijai.
 
Sudarytos nevienodos sąlygos rinkimų kampanijos dalyviams
 
R. Mienkowska-Norkienė taip pat neslepia, kad PiS įtakos sferoje šiuose rinkimuose yra ir nacionalinis transliuotojas, kuriam, skirtingai nei Lietuvoje, daroma valdančiųjų įtaka. Pasak jos, šiuo metu kiti kandidatai negali palikti namų dėl karantino, todėl nacionalinėje televizijoje rodomas tik A. Duda.
 
„Juk rudenį galėtų vykti visų kandidatų normali rinkiminė kampanija. O dabar net ji prieštarauja Konstitucijai, nes visi kandidatai neturi vienodos galimybės pristatyti savo programoą ir vizijas. Nes niekas kitas, be A. Dudos, nevykdo rinkiminės kampanijos, nes jie paprasčiausiai per karantiną negali išeiti iš namų. Taip pat dabartinė televizija, kuri yra valdžios rankose, paleidžia tokią propagandą, kad, lyginant su Šiaurės Korėja, šioje šalyje ji atrodo švelni. Lenkijos televizijoje rodoma visiškai alternatyvi realybė, nes žmonės dabar Lenkijoje vis tiek būna namuose ir negali su niekuo palyginti, tai ir turi tikėti, kas ten yra sakoma bei rodoma“, – teigia politologė.
 
Neseniai nacionalinei televizijai PiS skyrė 2 milijardus zlotų, užuot skyrusi šiuos pinigus kovai su koronavirusu, teigia R. Mienkowska-Norkienė.
 
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

„Nacionalinė televizija neseniai iš valdžios gavo du milijardus zlotų. Ir tie pinigai skirti tik propagandai. Už tuos pinigus būtų galima vieną ligoninę suremontuoti, ir tiek kovai su koronavirusu užtektų. Juokiamės, kad Turkmėnistane uždrausta vartoti žodį „koronavirusas“, bet ir mes visai netoli to esame“, – sakė ji.
 
Pasak politologės, opozicijos kandidatės Małgorzatos Kidawa-Błońskos reitingai šiuo metu yra labai maži – siekia vos 14–17 proc.
 
„Opozicijos kandidatės reitingai yra labai žemi, nes jie nedaro jokios politinės kampanijos. Jos kampanija galėtų vykti nebent internete, tačiau net to nedaroma. Jos patarėjai visiškai prasti. Kiek aš mačiau iki šiol, jos kampanijos akcentai sudėlioti netinkamai“ , – sakė R. Mienkowska-Norkienė.
 
Nepaskelbė nepaprastosios padėties
 
Politologė primena, kad šalies nevyriausybinės organizacijos bei opozicija paskelbė viešą kreipimąsi į premjerą Mateuszą Morawieckį, kuriame prašoma šalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Tai įpareigotų atidėti ir prezidento rinkimus.
 
 „Pagal Konstituciją įvesti nepaprastąją padėtį reikštų, kad reikia perkelti rinkimus, nes jie negali įvykti 90 dienų nuo nepaprastosios padėties atšaukimo. Vadinasi, paprasčiausiai reikia perkelti rinkimų datą. Tai yra dar vienas Konstitucijos pažeidimas, nes PiS atsisakė tai daryti. Šiuo metu įvestos valdžios priemonės prieš koronavirusą yra griežtesnės nei nepaprastoji padėtis. Bet nepaprastoji padėtis vis tiek neskelbiama.
 
Prieštarauja Konstitucijai ir dėl to, nes įvestos naudojamos priemonės yra sunkesnės, o piliečiams nenumatyti jokie žalos atlyginimai, kas yra įprasta, kai paskelbiama nepaprastoji padėtis. Tai realiai piliečiai apgauti dvigubai“ , – teigia politologė.
 
Balsavimas paštu apsunkins užsienio piliečių balsavimą
 
Lenkijoje nusimato parlamento rinkimai. EPA – ELTA nuotr.

Politologė primena, kad įstatymo projektą, kuriuo rinkimai nėra atšaukiami – priešingai, numatomi rinkimai paštu gegužės 10 d. – dar turi patvirtinti Lenkijos Senatas. Tai ši institucija turi padaryti per 30 d. Įstatymas įsigalios tada, kai jį pasirašys prezidentas. Įstatymo projekte, kuriam dar turi pritarti Senatas, numatoma, kad žemųjų parlamento rūmų pirmininkas galėtų atidėti gegužės 10 d. planuojamus rinkimus, bet tik savaitei, suteikiant institucijoms daugiau laiko pasiruošti balsavimui paštu. Pagal Lenkijos konstituciją gegužės 17 d. būtų vėliausia galima prezidento rinkimų data.
 
„Yra galimybė mūsų Seimo pirmininkei rinkimus perkelti vienai savaitei iki paskutinio galimo konstitucinio termino. Dėl to Senatas dabar turi 30 dienų užsiimti būtent šiuo įstatymu, o Senato pirmininkas yra iš opozicijos. Tad jis gali išlaikyti įstatymo projektą visas trisdešimt dienų, „įšaldyti“, kad jis nebūtų svarstomas iki gegužės 6 dienos. Tuomet įstatymas įsigaliotų automatiškai ir prezidentas tą pačią dieną jį galėtų pasirašyti. Gegužės 5 dieną iki rinkimų liktų tik penkios dienos. Per per tas dienas paštas tikrai nespėtų visiems piliečiams išnešioti balsavimo biuletenių ir t.t. Tai būtų tiesiog neįmanoma“, – teigė R. Mienkowska-Norkienė.
 
„Taip pat 14 dienų iki rinkimų turi užsiregistruoti piliečiai užsienyje. Todėl, jei Senatas laikys šį įstatymą, vadinasi, visi lenkai užsienyje neteks galimybės balsuoti. Tai yra nekonstituciška, nes nėra užtikrintas piliečių dalyvavimas rinkimuose“, – Eltai pabrėžė politologė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.09; 08:30

Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadui generolui Jaroslawui Mikai diagnozuotas koronavirusas. Tai antradienį pranešė šalies Nacionalinės gynybos ministerija.
 
„Iš karinio pasitarimo Vokietijoje grįžusiam generolui J. Mikai nustatytas koronavirusas. Generolą lydėję asmenys izoliuoti. Vadas jaučiasi gerai“, – sakoma pranešime.
 
Lenkijoje iki šiol patvirtinta 20 naujojo koronaviruso sukelto susirgimo atvejų, 467 žmonės paguldyti į ligonines įtarus jiems koronavirusą, daugiau kaip 1 tūkstančiui taikomas namų karantinas. Lenkijos vyriausybė įvedė sanitarinę kontrolę pasienyje ir nusprendė atšaukti visus masinius renginius.
 
Naujojo koronaviruso Covid-19 sukelto susirgimo protrūkis buvo užfiksuotas praėjusių metų gruodžio pabaigoje Kinijos Uhano mieste, kuriame gyvena 12 milijonų žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija pripažino jį tarptautinio masto nepaprastąja situacija. Be Kinijos, infekuotųjų rasta daugiau kaip šimte šalių.
 
Kinijos valdžia iki šiol patvirtino daugiau kaip 80,7 tūkstančio užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejų, daugiau kaip 3,1 tūkstančio infekuotųjų jau mirė.
 
Pasaulyje užsikrėtusiųjų skaičius viršijo 100 tūkstančių, daugiau kaip 3,8 tūkstančio žmonių mirė. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 06:48

Gerai žinomas čečėnų tinklaraštininkas, Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo kritikas Tumsas Abdurachmanovas pranešė, kad Lenkijoje buvo mėginta pasikėsinti į jo gyvybę, skelbia „The Guardian“.
 
T. Abdurachmanovas internete paskelbė vaizdo įrašą, kuriame jis matomas visas susitaršęs ir sunkiai kvėpuojantis. Šalia jo matyti kitas kruvinas vyras.
 
„Kas tave siuntė? Iš kur atvykai?“, – klausia tinklaraštininkas ir parodo plaktuką, kuriuo užpuolikas norėjo jį nužudyti.
 
Ant žemės gulintis sužalotas vyras atsakė, kad atvyko iš Maskvos jo užpulti. „Jie davė man tavo adresą. Jie paėmė mano motiną“, – pridūrė užpuolikas.
 
Švedijoje įsikūrusi čečėnų teisių gynimo organizacija „Vayfond“ nurodė, kad tai buvo pasikėsinimas nužudyti.
 
Pasak T. Abdurachmanovo brolio Muchamado, brolis paguldytas į ligoninę, bet jo sužalojimai nesunkūs. Užpuolikas – taip pat ligoninėje.
34 metų T. Abdurachmanovas yra vienas iš labiausiai žinomų ir atvirai pasisakančių R. Kadyrovo kritikų. R. Kadyrovas yra Čečėnijos – Rusijos Federacijos respublikos Kaukaze lyderis.
 
Sulaukęs grasinimų iš čečėnų pareigūno, susijusio su R. Kadyrovu, 2015 metais tinklaraštininkas išvyko iš Čečėnijos. Sakartvelui atsisakius suteikti prieglobstį, jis išvyko į Lenkiją ir apsistojo nežinomoje vietoje bei siekė gauti čia prieglobstį. 2018 metais Lenkijos vidaus reikalų ministerija atmetė jo prašymą.
 
Žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ pasmerkė Lenkijos sprendimą. Pasak organizacijos, jei T. Abdurachmanovas būtų deportuotas, jam grėstų “labai reali kankinimų grėsmė“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.27; 18:18