Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.

Niujorkas, lapkričio 24 d. (AFP-ELTA). Organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) trečiadienį pareiškė, kad Baltarusijos pasieniečiai gali būti kalti dėl migrantų kankinimo šalies pasienyje su Lenkija, bet pridūrė, kad abi šalys padarė „rimtų žmogaus teisių pažeidimų“.
 
HRW savo ataskaitoje teigė, kad abi vyriausybės „privalo užkirsti kelią tolesnėms mirtims, užtikrindamos reguliarią humanitarinę pagalbą pasienio zonoje įstrigusiems žmonėms“.
 
HRW tyrėjai teigė, kad išsamiai apklausė 19 žmonių, kai kuriuos iš jų „Lenkijos pasieniečiai stūmė atgal, kartais naudodami jėgą“. Jie teigė, kad toks stūmimas „pažeidžia ES teisėje numatytą teisę į prieglobstį“, ir paragino ES „pradėti solidarizuotis su abiejose sienos pusėse kenčiančiomis ir mirštančiomis aukomis“.
 
Pasak jų, Baltarusijoje pasieniečių „smurtas, nežmoniškas ir žeminamas elgesys bei prievarta“ yra „įprastas reiškinys“.
 
HRW pridūrė, kad toks elgesys „kai kuriais atvejais gali būti laikomas kankinimu, pažeidžiančiu Baltarusijos tarptautinius teisinius įsipareigojimus“.
 
ES ir JAV kaltina Baltarusiją sukėlus krizę, keršijant už ES sankcijas nelegitimiam prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai, kuris beveik tris dešimtmečius būdamas valdžioje žlugdė opoziciją ir nepriklausomą žiniasklaidą.
 
A. Lukašenka BBC sakė, kad Baltarusijos pasieniečiai „galbūt“ padėjo migrantams pereiti sieną, tačiau neigė juos atgabenęs į Baltarusiją ir ragino ES juos priimti.
 
Baltarusijos skaičiavimais, šalyje yra apie 7 000 migrantų.
Pats tikrasis velnias. Slaptai.lt foto
 
„Nors Baltarusija šią situaciją sukūrė, nepaisydama padarinių žmonėms, Lenkija taip pat yra atsakinga už dideles kančias pasienio teritorijoje“, – pareiškė HRW vyresnioji Europos ir Centrinės Azijos tyrėja Lydia Gall.
 
Ataskaitoje taip pat teigiama, kad trys žmonės apkaltino Lenkijos pasieniečius, jog šie išskyrė jų šeimas, netgi vaikus nuo tėvų, nuveždami tuos, kuriems reikia medicininės pagalbos, į ligoninę, o kitus šeimos narius išsiųsdami atgal į Baltarusiją.
 
Baltarusija ir Lenkija raginamos „nutraukti stumdymą pirmyn-atgal ir leisti nepriklausomiems stebėtojams, įskaitant žurnalistus bei žmogaus teisių darbuotojus, patekti į šiuo metu ribojamas pasienio zonas“.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.11.24; 08:33

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dr. Algimanto Bučio studijoje analizuojama dviejų garsiausių XVIII a. pabaigos valstybinių dokumentų genezė ir jų tarpusavio įstatyminis santykis. Autorius kelia du svarbiausius klausimus: kodėl Keturmečiame seime po naujos Gegužės 3 Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą įstatyminį aktą „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“, atstatantį Lietuvos interesus, ir kas jo iniciatoriai? Šioje knygoje pabandyta  į juos atsakyti visiškai nauju Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje aspektu, o būtent – nagrinėjant XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos masonijos indėlį į abiejų minėtų dokumentų sumanymą, sudarymą ir įstatyminį įkūnijimą.

Autoriaus dėmesio centre atsiranda tekstai ir  įvykiai, kurie buvo inicijuojami slaptoje aplinkoje – už visiems žinomos politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Užkulisinė epochos istorija, deja, dažniausiai lieka platesnei visuomenei mažiau žinomuose tekstuose ir sunkiau prieinamuose archyvuose. Knygoje  nesileidžiama į populistinių pramanų apie masoniją ir jos veiklas aptarimą ar neigimą, tačiau atsakingai atribojama nuo slaptųjų XVIIII a. jakobinų organizacijų veiklos Keturmečio seimo metu ir ypač vėlesniais poseiminiais tragiškų įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje laikais, Varšuvoje ir Vilnije siautėjant korikų minios terorui.

Specialūs dėmesys skiriamas anuometinės masonų ložės „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Didieji Rytai“ trijų paskutiniųjų Didžiųjų Meistrų Igno Potockio, Ščesno Potockio ir Kazimiero Sapiegos strategijoms, numatant būtinas silpstančios valstybės struktūrines reformas.

Lietuvos masonai ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa

Knygoje formuluojamas originalus atsakymas į intriguojantį klausimą: „Kodėl naujoje Gegužės 3-iosios Konstitucijoje liko išbrauktas Lietuvos vardas ir atsisakyta kertinio ankstesnės lietuvių ir lenkų valstybės pavadinimo „Respublika“? Iškeliama hipotėzė: galutinis Gegužės 3 konstitucijos tekstas buvo redaguojamas, iš anksto numatant perduoti valstybę vokiečių dinastijai, kuriai konstitucija suteiks paveldėjimo teisę į karaliaus sostą naujoje unitarinėje Lenkijos karalystėje. Netradiciniu masonijos aspektu apžvelgiant Abiejų Tautų Respublikos likimą XVIII šimtmetyje, knygoje pamėginta bendriausiais bruožais aptarti anaiptol nemenką aukščiausios  tarptautinės masonijos vaidmenį Europos istorijos arenoje. Konkrečiai aptariami kelių XVIII a. Europos masonų monarchų – vokiečio Fridricho II, lenko Stanislovo Augusto, Jekaterinos II sūnaus Pavelo II, švedo Gustavo III – vaidmenis. Monarchų lygyje ir buvo nulemti paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, nulėmę abiejų tautų valstybės išnykimą iš Europos politinio žemėlapio 1795 metais.

Knyga skiriama įžymaus valstybės veikėjo Kazimiero Sapiegos atminimui, siekiant priminti, jog be šio žmogaus, paskutiniojo „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystė Didžiųjų Rytų“ brolijos Didžiojo Meistro, pastangų ir intensyvios veiklos Keturmečiame seime, vargu ar iš viso turėtume progos kalbėti apie anuometinės Lietuvos teises įstatymiškai atkūrusį „Abiejų Tautų tarpusavio  įsipareogojimą“.

———————

2021 m. lapkričio 19 d. 17 val. Vilniaus Rotušėje – Algimanto Bučio knygos „Lietuvos masonai ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa“ pristatymas.

Apie knygą diskutuos autorius Algimantas Bučys, Tomas Venclova, Arvydas Pacevičius.

Moderuos Arūnas Brazauskas.

2021.11.13; 16:15

Varšuvoje surengtas dešiniųjų „Nepriklausomybės maršas“. EPA-ELTA nuotr.

Varšuva, lapkričio 11 d. (dpa-ELTA). Ketvirtadienį, minint Lenkijos nepriklausomybės dieną, Varšuvos gatvėmis žygiavo dešimtys tūkstančių nacionalistų, dešiniųjų pažiūrų ir joms prijaučiančių žmonių.
 
Jie susirinko miesto centre, mojavo baltomis ir raudonomis vėliavomis, leido signalines raketas.
 
Įvykio vietoje budėjo maždaug 800 policijos pareigūnų, jie stebėjo vadinamąjį „Nepriklausomybės maršą“ iki nacionalinio stadiono.
 
Prieštaringai vertinamą renginį oficialiai globoti ėmėsi nacionalinės konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) vadovaujama vyriausybė.
 
Todėl eisena tapo būdu išreikšti nepritarimą liberaliam Varšuvos merui Rafaliui Trzaskowskiui. R. Trzaskowskis pasisakė prieš eitynes, iš dalies dėl koronaviruso pandemijos.
 
Renginio organizatorius ketvirtadienį savo pastabose užsiminė apie įtampą pasienyje su Baltarusija. „Šiandien Lenkijos pasienyje įvykdytas išpuolis“, – sakė organizatorius Robertas Bakiewiczius, kurį citavo agentūra PAP.
 
Varšuvoje vykusio renginio kritikai kalbėjo apie „neapykantos žygį prieš įsivaizduojamus priešus“.
 
Ketvirtadienį, kiek anksčiau, prezidentas Andrzejus Duda dalyvavo oficialiame kariniame parade, skirtame paminėti 1918 metų lapkričio 11 dieną, kai valstybės įkūrėjui Jozefui Pilsudskiui buvo pavesta vadovauti Lenkijos kariuomenei.
 
Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija gavo nepriklausomybę nuo Prūsijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2021.11.12; 06:30

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gintaras Visockas

Nesu didelis Lenkijos gerbėjas. Kas skaito mano straipsnius, puikiai žino, kodėl Varšuvos nelaikau itin patikimu Lietuvos partneriu: lenkai vis dar mūsų neatsiprašę už Vilniaus krašto okupaciją. Mano supratimu, tai – velniškai svarbi detalė, nepaisant šaukiančiųjų, jog šiandien būtina žvelgti tik pirmyn.

Tačiau aš nelinkęs piktai smerkti Lenkijos, kai ši ginčijasi su Europos Sąjunga dėl neva klaidingos lenkiškų teismų reformos. Šitaip elgiuosi ne todėl, kad Lekija būtų teisi „nuo pirmojo iki paskutiniojo bylos puslapio“, o todėl, kad ir Europos valdančiųjų neapsiverčia liežuvis vadinti „šventa karve“. Taip, įstojus į bendriją būtina laikytis jos žaidimo taisyklių. Žinoma, darinyje, kuris vadinasi ES, – daug teisingų ir prasmingų taisyklių. Ir vis tik nepraraskime saiko jausmo. Ar Briuselis su Strasbūru turi teisę kištis į absoliučiai visus lenkiškus reikalus? Kur toji riba, kurios nevalia peržengti nei Lenkijai, nei ES biurokratams? Ar europietiškoji Temidė tikrai visur ir visada objektyvi, nešališka, apolitiška, kad jaučiasi turinti teisę mokyti lenkus teisinės abecėlės?

Europos sienos. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu dieną, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Tuomet rašiau straipsnį, kodėl lietuviams naudinga įsilieti į ES gretas. Tąsyk nė juodžiausiame sapne negalėjau susapnuot, jog vos po keliolikos metų viskas taip sparčiai versis per galvą. O juk pasikeitė! Ar galime be Briuselio palaiminimo žengti bent vieną metrą priekin arba atgal? Viskas griežtai reglamentuota: kaip turime bendrauti su tautinėmis bendrijomis, kaip privalu globoti nelegalius migrantus, išlaikyti kalinius, kas yra tikroji šeima, kaip traktuotinos žmogaus teisės, ar apkaltos metu pašalintas prezidentas turi teisę dar sykį siekti svarbaus posto valstybės institucijose, ar neskriaudžiame LGBT bendruomenės… Tik mažumėlę kryptelk į šoną. Briuselis iškart šauks specialius posėdžius, Vilniun atskris reiklios komisijos, mus perspės apie ruošiamus ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme, mums grasins finansinėmis sankcijomis. Tarsi Europos teisėjai – viską žinantis, viską išmanantis Dievas. Tarsi Europos teismai – šventesni už Popiežių Pranciškų. Jei norite, galiu dar griežčiau tarti: Briuselio biurokratai man vis panašesni į Kremliaus diktatorius, 1990-aisiais keikusius nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, girdi, Sovietų Sąjungos Konstitucija kur kas aukščiau nei lietuviškasis dokumentas. Skirtumas tik toks – Michailas Gorbačiovas grūmojo atiųsti tankus, Europos Vadovų Taryba – baugins sužlugdyti finansiškai.

Suprantu, ES turi laikytis bendrų susitarimų, kitaip ši orgaizacija – mirusi organizacija. Tačiau per daug griežtai ir tendencingai viską reguliuodama Europa jau patyrė nuostolių – prarado Didžiąją Britaniją. Vis labiau suprantu oficialųjį Londoną. Matyt, neturėjo kitos išeities. O kokios Lietuvos perspektyvos? Kai Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija mandagiai primena Vokietijai, jog „Nord Stream 2“ nėra vien ekonominis projektas, į mūsų nuomonę nusispjaunama. Kai Vilnius perspėja, jog Europos lyderiams nedera glebesčiuotis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos vadovai tarsi tyčia veržte veržiasi pasišnekučiuoti su diktatoriumi. Viena Austrijos politikė Putiną pakvietė net į savo vestuves, šoko su Putinu vadinamąjį „lėtą šokį“, nors visi save gerbiantys politikai, mano supratimu, turėtų vengt paduoti ranką tiek daug bjaurių karinių nusikaltimų pridariusiam šiandieniniam Kremliaus diktatoriui.

Bet ar mes, Rytų europiečiai, turime teisę Vokietijai užkrauti milijardines baudas už išdavikišką dujų vamzdį? O juk „Nord Stream 2“ projekto dovanoti negalima: jei Lenkija kasdien privalo mokėti milijonines baudas, tai Berlynas – milijardines. Imkime kitą pavyzdį: koks EVT ir Europos Komisijos dėmesys Astravo atominei elektrinei, kuri, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, pajėgtų nuo žemės nušluoti visą Lietuvą? Kiek prireikė maldavimų, kad Europos lyderiai į Baltijos šalis atsiųstų bent po keletą batalionų Rusijos atgrąsymui?! Jei toji austrų dama turi teisę šokti austriškąjį kadrilį su Putinu, tai gal ir mūsų valdžiai leistina, pavyzdžiui, skristi į Kiniją švęsti komunistų partijos lyderio gimtadienio? Jei esame lygūs ir vienodi, kas leistina austrams, turėtų būti leidžiama ir lietuviams. 

Europa. Slaptai.lt nuotr.

Imkime patį blogiausią variantą. Įsivaizduokime, jog į Europos Vadovų tarybą ir Europos Komisiją, kurios nustato bendrąsias ES politikos gaires ir prioritetus, sprendžia pačius sudėtingiausius klausimus, per klaidą įsitrina akivaizdžiai netinkami politikai. Jie Lietuvai primeta absoliučiai netinkamus nurodymus. Pavyzdžiui – liepia atsisakyti visko, kas lietuviška: Lietuvos vardo, lietuvių kalbos, lietuviškų papročių, kvestionuojama net lietuvių tautybės žmonių teisė balsuoti rinkimų metu. Ar ES teisėje yra numatytos priemonės, kaip Lietuva galėtų teisiškai apsiginti?

Tai, žinoma, retorinis, absurdiškas klausimas. Toks variantas greičiausiai neįmanomas niekad niekada. Tačiau ar pamiršote, kas nutiko, kai mus pakvietė į NATO? Priimti – priėmė, o paruošti Baltijos šalių gynybos planus – pamiršo. Tuometinė Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė sušuko: Karalius – nuogas. Tik po D. Grybauskaitės priekaištų NATO susigriebė – išties, Baltijos šalių gynybos planų nėra, jei Maskva netikėtai pultų, nežinotume ko griebtis…

Štai tokios tokelės.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.04; 07:19

Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.

Pastaruoju metu intensyvėjant Lenkijos ir ES institucijų ginčams dėl teisės viršenybės, kyla audringos ES institucijų ir valstybių narių reakcijos į Lenkijos veiksmus. Lenkijos valdžiai teigiant, kad dalis ES teisminių nutarimų yra nesuderinami su šalies Pagrindiniu įstatymu, ES Teisingumo Teismas (ESTT) Lenkijai nurodė mokėti baudą už tai, kad ji nepaiso ES sprendimų, kuriais reikalaujama pakeisti kai kurias teismų reformas. 
 
Kylant kontraversiškoms diskusijoms dėl aštrėjančios priešpriešos tarp Lenkijos ir ES institucijų, Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska-Norkienė mano, kad Lietuva neturėtų stoti Lenkijos pusėn. Anot jos, valdžia siekia pakeisti teismų sistemą, padėsiančią įgauti pranašumą rinkimuose, todėl Lietuva taptų Lenkijos valdžios žaidimo auka.
 
„Teismų saugiklis užtikrina, kad nebūtų savavaliavimo ir valstybė būtų teisiškai prižiūrėta. Valdžia neturėjo konstitucinės daugumos, todėl jai buvo be galo svarbu užkariauti teismų sistemą, kad sistema netrukdytų valdyti ir neatsirastų kliūčių šiai valdžiai laimėti kitus rinkimus”, – Eltai sakė R. Menkovska-Norkienė.
 
Praėjusią savaitę ESTT nurodė Lenkijai mokėti po 1 mln. eurų per dieną už nurodymo sustabdyti reformą, varžančią šalies teismų nepriklausomumą, nevykdymą. Be to, dar rugsėjo mėnesį ESTT skyrė Varšuvai po 500 000 eurų per dieną baudą dėl tolesnės Turovo anglių kasyklos eksploatacijos. Pasak R. Menkovskos-Norkienės, paskirtos baudos Lenkija nepradėjo mokėti, todėl galima tikėtis, kad ir pastarosios baudos likimas bus analogiškas. 
 
„Mes jau turime vieną baudą sumokėti už anglies kasyklą, kurios ir taip nemokame. Tai galiu pasakyti, kad Lenkija nėra pats sąžiningiausias ES partneris, kai kalbame apie sprendimų vykdymą ir teisinę valstybę“, – sakė R. Menkovska-Norkienė bei pridūrė, kad buvo galima numatyti, jog ESTT paskirs baudą dėl ES sprendimų nepaisymo.
 
„Puikiai žinome, kad baudą turės mokėti iš mokesčių mokėtojų lėšų. Bet, tikriausiai, Lenkija nemokės ir šios baudos, tai bus atskaičiuota nuo fondų, kuriuos ES turėtų išmokėti Lenkijai“, – svarstė politologė.
 
Lenkijos pasitraukimu iš ES politologė abejoja
 
Pašlijus Lenkijos ir ES institucijų santykiams ir Lenkijai pareiškus, kad dalis ES sutarties straipsnių yra nesuderinami su šios šalies Konstitucija, viešojoje erdvėje kyla diskusijos dėl Lenkijos pasitraukimo iš ES, kitaip vadinamo „Polexit“. R. Menkovskos-Norkienės nuomone, toks scenarijus yra įmanomas, tačiau tai pakenktų dabartinei Lenkijos valdžiai, todėl pasitraukti nebūtų logiška. 
 
„Pasekmės būtų tikrai neigiamos: išeitumėme iš bendros rinkos, turėtumėme sutvarkyti migrantų reikalus ir dar daugiau. Tai galėtų sukelti didelę sumaištį ir valdžiai ateitų galas, todėl, greičiausiai, ji to nedarys”, – kalbėjo politologė. 
 
Europos Parlamento biuro Lietuvoje teigimu, remiantis rugsėjį ir spalį Lenkijoje atliktomis apklausomis, tik 5 proc. respondentų pritarė teiginiui, kad Lenkija turi išstoti iš ES. 90 proc. apklaustųjų teigiamai vertino šalies narystę ES.Vis dėlto, R. Menkovskos-Norkienės teigimu, jei Lenkija nuspręstų trauktis iš ES, minėtoji statistika sprendimo nepaveiktų, nes valdžia apsispręsti gali be visuomenės pritarimo.
 
„90 proc. Lenkijos piliečių nori likti Europos Sąjungoje, bet aš noriu pabrėžti, kad tokiam sprendimui nereikia referendumo. Jeigu valdžia nuspręs pasitraukti, užtenka, kad premjeras kreiptųsi į parlamentą ir parlamentas balsuotų už tai“, – komentavo politologė.
Gyvenimas – tai amžina kova. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jos teigimu, turint aiškų visuomenės norą pasilikti ES, pasitraukimas šalyje sukeltų dar didesnę sumaištį, galinčią išaugti į protestus. Visgi, R. Menkovskos-Norkienės nuomone, pasipriešinimas valdžios sprendimams Lenkijoje dažnu atveju neatneša rezultatų. 
 
„O jeigu nuspręs pasitraukti, gali būti labai daug pilietinių protestų, tačiau žmonės protestuoja dėl labai daug dalykų, ir tai nereiškia, kad valdžia puola keisti savo sprendimus. Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sprendimas dėl aborto. Gatvėse protestavo 1,5 mln. lenkų. Ir kas? Abortas kaip buvo uždraustas, taip uždraustas ir liko”, – svarstė R. Menkovska-Norkienė.
 
R. Menkovskos-Norkienės nuomone, Lietuvai nevertėtų kištis į konfliktą 
 
Lenkijai konfliktuojant su ES institucijomis, prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad Lietuva padarys viską, kad padėtų Lenkijai ir ES surasti išeitį. Anot prezidento, jei Lenkijai prireiks tarpininkavimo, Lietuva yra pasirengusi tai padaryti. Visgi R. Menkovska-Norkienė mano, kad Lietuva neturėtų atsisakyti ES vertybių ir stoti į Lenkijos pusę.  
 
„Palaikyti Lenkiją bet kokia kaina ir iš esmės atsisakyti ES vertybių Lietuvai neapsimoka. Lietuvai reikia finansinės paramos iš ES, todėl vertėtų palaikyti gerus santykius su ES institucijomis“, – sakė R. Menkovska-Norkienė.
 
„Lenkijos valdžia yra pragmatiška, ir Lietuva tikrai neturėtų bendradarbiauti su ja. Lenkija bendradarbiauja tik su tais, kurie naudingi legimitizuojant nelegalius žingsnius“, – pridūrė politologė.
 
R. Menkovskos-Norkienės nuomone, Lietuvai palaikyti Lenkiją būtų klaida, pakenksianti Lietuvos įvaizdžiui prieš ES institucijas ir ES valstybes nares.    
 
„Santykiai su Lenkija gali sugadinti Lietuvos vardą. Lenkijos ir ES užsienio politika yra priklausoma nuo partinių vidinių santykių, tai Lietuvai neapsimoka dalyvauti tokiose kovose. Lietuva neturėtų tapti auka tokių vidinių žaidimų dabartinės Lenkijos valdžios, čia būtų paprasčiausia klaida“, – teigė politologė.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

 
 
ELTA primena, kad praėjusią savaitę ESTT įpareigojo Lenkiją mokėti po 1 mln. eurų per dieną baudą už nurodymo sustabdyti reformą, Briuselio nuomone, varžančią šalies teismų nepriklausomumą, nevykdymą. ESTT nurodė, kad ši bauda „būtina, siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos Europos Sąjungos teisinei tvarkai ir jos pamatinėms vertybėms, ypač teisės viršenybei“.
 
Vis dėlto praėjusią savaitę Lenkijos teisingumo ministras pareiškė, kad jo šalis neturėtų mokėti baudų, kurias Europos Teisingumo Teismas skyrė dėl prieštaringai vertinamos teismų reformos, ir kitų baudų, susijusių su Varšuvos nenoru uždaryti didžiulę anglių kasyklą. Šie sprendimai paaštrino santykius tarp ES institucijų ir Lenkijos valdžios, iškėlusius diskusijas dėl Lenkijos pasitraukimo iš ES. 
 
Europos Komisija patikino, kad Lenkija neabejotinai turės sumokėti baudas. Jei šalis po pakartotinių raginimų nesumoka baudos, ši suma išskaičiuojama iš šaliai skiriamų ES išmokų. Pinigai tokiu atveju patektų į ES biudžetą.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2021.11.02; 10:00

Europa. Slaptai.lt nuotr.

Briuselis, spalio 29 d. (dpa-ELTA). Europos Komisija patikino, kad Lenkija neabejotinai turės sumokėti baudas, kurias jai skyrė Europos Teisingumo Teismas (ETT). „Mes turime labai efektyvų mechanizmą“, – penktadienį sakė institucijos atstovas. Prieš tai Lenkijos vyriausybė pareiškė, kad „Lenkija negali ir neturi mokėti nė zloto“.
 
Jei šalis po pakartotinių raginimų nesumoka baudos, ši suma išskaičiuojama iš šaliai skiriamų ES išmokų, sakė atstovas. Pinigai tada patenka į ES biudžetą.
 
ETT trečiadienį nurodė Lenkijai mokėti po 1 mln. eurų per dieną už tai, kad ji nepaisė ES sprendimų, kuriais reikalaujama pakeisti kai kurias teismų reformas. Jau rugsėjį teismas dėl tolesnės Turovo anglių kasyklos eksploatacijos skyrė Varšuvai po 500 000 eurų per dieną baudą.
 
Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobras ketvirtadienį pareiškė, kad „Lenkija negali ir neturi mokėti nė zloto“. Lenkijos valstybė esą „negali pasiduoti savivalei“.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.30; 06:20

Temidė

Vilniuje posėdžiavusi Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) generalinė asamblėja ketvirtadienį nusprendė pašalinti Lenkijos nacionalinę teisėjų tarybą iš asamblėjos.
 
„Šiandieną generalinė asamblėja nubalsavo už Lenkijos teisėjų tarybos pašalinimą“, – spaudos konferencijoje sakė asamblėjos pirmininkas Filipas Donatis.
 
Jis teigė, kad Lenkijos teisėjų tarybą nuspręsta pašalinti iš asamblėjos dėl to, kad Lenkijos nacionalinė teisėjų taryba neapsaugo savo teisėjų, negina teisėjų nepriklausomumo, neatitinka asociacijos keliamų reikalavimų dėl nepriklausomumo nuo politinių valdžios institucijų.
 
„Tai nėra sprendimas, dėl kurio mes turėtume švęsti arba džiaugtis. Lenkijos teisėjų taryba buvo vienas iš įkūrėjų šios asociacijos ir labai svarbus dalyvis. Tas sprendimas pašalinti narį iš mūsų tinklo nėra lengvas“, – patikino F. Donatis.
 
„Noriu pabrėžti, kad durų Lenkijos teisėjų tarybai neužtrenkėme visiškai. Ir jeigu teisėjų taryba Lenkijoje išpildys visus reikalavimus, kalbant apie teisėjų nepriklausomumą, suteikiant lygias teises visiems, tada mes vėl atversime duris Lenkijos teisėjų tarybai“, – akcentavo jis.
 
Už Lenkijos teisėjų tarybos pašalinimą iš Europos teismų tarybų tinklo balsavo ir Lietuvos teisėjų taryba.
 
„Mes manome, kad yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad iš tikrųjų Lenkijos teismų taryba šiandieną nėra nepriklausoma ir juo labiau negina teismų nepriklausomumo principo Lenkijoje“, – teigė Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė.
 
„Tarkime, jeigu Lietuvos teisėjų taryba nebūtų pritarusi arba būtų susilaikiusi, tai reikštų toleravimą ir galbūt skatinimą tolesnio teisinės valstybės krizių plitimo Europos Sąjungoje“, – pridūrė ji.
 
Lenkijos teisėjų tarybos veikla Europos teismų tarybų tinklo generalinėje asamblėjoje suspenduota nuo 2018 metų.
 
ELTA primena, kad pastaraisiais metais Lenkijos teismų sistemoje stebima vis daugiau teismų nepriklausomumo ir teisinės valstybės principų pažeidimų ir naujų grėsmių. Šių metų gegužės mėnesį Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad Lenkijos Konstitucinis teismas „nėra įstatymu įsteigtas teismas“. Liepos mėnesį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) Europos Komisijos prašymu įpareigojo Lenkiją laikinai stabdyti nacionalines nuostatas.
 
Spalio 28-29 dienomis Vilniuje vyksta neeilinė Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) asociacijos generalinė asamblėja.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2021.10.29; 05:19

Varšuva, spalio 28 d. (AFP-ELTA). Lenkijos teisingumo ministras ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalis neturėtų mokėti baudų, kurias Europos Teisingumo Teismas skyrė dėl prieštaringai vertinamos teismų reformos, ir kitų baudų, susijusių su Varšuvos nenoru uždaryti didžiulę anglių kasyklą.
 
Varšuva ir Briuselis jau daug laiko nesutaria dėl ginčytinų teismų reformų, kurias prastūmė „Teisės ir teisingumo“ (PiS) vyriausybė.
 
Briuselis mano, kad reformos kenkia demokratijai, o Lenkija teigia, kad jos reikalingos siekiant išgyvendinti teisėjų korupciją.
 
„Ar tai būtų neteisėtos baudos dėl Turovo (anglių kasyklos), ar bauda už pokyčius teismų sistemoje, Lenkija negali ir neturi mokėti nė zloto“, – žurnalistams sakė teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro ir pridūrė, kad Lenkija „neturi pasiduoti savivalei.“
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.10.29; 05:55

LGBT demonstracija. EPA-ELTA nuotr.

Varšuva, spalio 28 d. (dpa-ELTA). Lenkijos parlamente ketvirtadienį vyks pirmasis svarstymas dėl įstatymo, draudžiančio šalyje organizuoti LGBT demonstracijas.
 
Teisės aktą pristatė fondo „Gyvybė ir šeima“ aktyvistė Kaja Godek, jam surinkus reikiamus 140 tūkst. parašų.
 
Jis numato, kad ateityje vieši susibūrimai negalėtų turėti tikslo „kvestionuoti santuoką kaip santykius tarp vyro ir moters“ ar „propaguoti santuokos sąvokos išplėtimą, kad šis apimtų tos pačios lyties asmenis“.
 
Negana to, demonstracijose taip pat nebūtų galima propaguoti homoseksualių šeimų įsivaikinimo ar „tam tikros seksualinės orientacijos, išskyrus heteroseksualumą“.
 
Įstatymu daugiausiai taikomasi į „Pride“ paradus ir kitas LGBT bendruomenės demonstracijas.
 
Pernykščius protestus prieš sugriežtintus abortų įstatymus organizavęs judėjimas „Moterų streikas“ paragino prie parlamento surengti prieš naująjį įstatymą nukreiptą demonstraciją.
 
Daugelis politikų iš Lenkijos konservatyvios valdančiosios partijos PiS viešai pasisako prieš LGBT bendruomenę. Beveik 100 šalies miestų ir regionų yra pasiskelbę zonomis „be LGBT ideologijos“.
 
Daugelis jų įsikūrę katalikiškuose šalies rytuose ir pietuose. Neseniai keli regionai atšaukė šį statusą, kai Europos Komisija (EK) sustabdė derybas dėl jiems skirto finansavimo.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.10.29; 06:04

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Europarlamentaras Andrius Kubilius laikosi pozicijos, kad Briuselio ir Varšuvos konfrontacija dėl teisės viršenybės principų kenkia ne tik pačiai Lenkijai, tačiau ir galimai tolesnei ES plėtrai Rytų kryptimi. Pasak jo, senosios Europos valstybės ima abejoti bendradarbiavimo galimybėmis su jaunomis demokratijomis.
 
„Mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą?“ , – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė A. Kubilius.
 
Europos liaudies partijos frakcijoje dirbantis politikas tvirtina nesutinkąs su Lietuvoje ganėtinai paplitusiu užsienio politikos skirstymu į vertybinę ir pragmatinę kryptis, kuriomis pastaruoju metu siekiama vertinti santykių su Kinija perspektyvą. Pasak konservatoriaus, demokratijos plėtros siekis gali turėti ir labai aiškiai apčiuopiamą praktinę naudą, o noras plėtoti ryšius su nedemokratiniais režimais, politiko nuomone, yra provincialumo bruožas.
 
– Ketvirtadienį Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos apie santykius su Taivanu. Ten taip pat yra išreikšta parama Lietuvos siekiui steigti atstovybę būtent Taivano pavadinimu. Kaip manote, ar tai, kad toks Lietuvos siekis yra palaikomas, indikuoja ir tam tikrą Europos Sąjungos užsienio politikos vienybę?
 
– Mes ją vadiname raportu. Teisiškai gal ir pavadinta rezoliucija, bet tai yra raportas apie Europos Sąjungos ir Taivano politiką, santykius. Tai yra pirmas toks raportas. Tai rodo, kad iš tikrųjų ES yra pasirengusi intensyvinti savo santykius su Taivanu, nepaisant visų Kinijos protestų.
Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
 
Ypač Europos Parlamentas šioje vietoje yra tikrai vieningas. Negirdėjau nė vienos kitokios nuomonės vykusiuose debatuose. Tai yra signalas ir Europos Sąjungos institucijoms, ir Kinijai, kad Europos Parlamentas mato santykių su Taivanu svarbą. Taip pat ir ekonominę svarbą, Europos Komisija yra raginama sudaryti investicijų sutartį, kitas ekonomines sutartis su Taivanu. Taip pat rūpintis Taivano atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, na, ir daug kitų svarbių dalykų.
 
Pats svarbiausias dalykas mums, be abejo, yra tai, kad Europos Parlamentas absoliučiai vieningai išreiškė paramą Lietuvai, patiriančiai Kinijos spaudimą dėl to, kad Lietuva nutarė stiprinti savo santykius su Taivanu ir čia atidaryti Taivano atstovybę.
 
Tai čia atsakas ir tiems Lietuvos vidaus politikos ekspertams ar kritikams, kurie pastebėdavo, kad čia Lietuva tokia išsišokėlė, kad Europa jos neremia reikaluose su Taivanu. EP čia duoda labai aiškų, nedviprasmišką atsakymą: remia. Tenka girdėti, kad kai kurios kitos šalys taip pat galbūt galvotų eiti panašiu keliu ir stiprinti savo santykius su Taivanu. Be abejo, yra daug susirūpinimo dėl to, kokiomis grubiomis priemonėmis Kinija bando paveikti atskirų valstybių politinius sprendimus.
 
– Nežinau, ar tai galima pavadinti fenomenu, bet kaip jūs paaiškintumėte tokį reiškinį, kad štai Lietuvos viduje tuo pačiu metu užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas pristato vertybinę užsienio politiką, deklaruoja, kad mūsų siekis yra ginti demokratiją, o tuo pačiu metu socialdemokratai kitoje konferencijoje teigia, kad mes per daug, kaip jūs sakote, išsišokame prieš Kiniją. Kaip jūs paaiškinsite, kad Europos Sąjungos lygmeniu pavyksta susitarti ir vienybė yra, o Lietuvos vidaus politikoje tokiu svarbiu sprendimu, jeigu galima taip konstatuoti – susitarti nepavyksta?
 
– Manyčiau, kad čia kai kuriems, bandantiems save vaizduoti kaip užsienio politikos ekspertus, paprasčiausiai pritrūksta patirties. Aš čia nenoriu kritikuoti socialdemokratų. Geriausiai juos sukritikavo jų pačių narys Arkadijus Vinokuras neseniai paskelbtame tekste, kur jis, man atrodo, labai daug teisingų dalykų pasakė.
 
Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Aš pats esu ir feisbuke rašęs: mano manymu, tai, kas yra vadinama vertybine politika, ji turi labai daug svarbių praktinių tikslų. Pavyzdžiui, Lietuvos saugumas yra vertybinė pozicija ar praktinė? Pavyzdžiui, demokratinės erdvės plėtra į Rytus nuo Lietuvos. Turint omenyje Baltarusiją, tos pačios Ukrainos stiprinimą. Čia vertybinė ar pragmatinė politika? Mano manymu, tai yra vertybinė politika, kuri gali duoti ir turi duoti labai svarbių praktinių rezultatų. Šitoje vietoje turime labai aiškiai matyti: taip, Taivanas yra toliau nuo mūsų, bet vėlgi yra labai svarbus faktorius, kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, jų rūpestį dėl situacijos aplink Kiniją, to paties Taivano saugumu. Mums Amerikos buvimas čia, Europoje, ir ne tik su savo kariškiais ar tankais Lietuvoje, bet ir jų politine lyderyste, sprendžiant demokratijos plėtros klausimus į Rytus nuo mūsų, mums yra labai svarbus ne tik vertybinis, bet ir labai praktinis dalykas.
 
Galiu tik pakartoti, kad, mano manymu, socialdemokratams šitoje vietoje pritrūko paprasčiausio supratimo ir išminties užsienio politikoje. Gal tai ir atspindi tas faktas, kad niekas iš jų nedalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto darbe.
 
– Tai, jūsų nuomone, ta dichotomija tarp vertybių ir pragmatizmo šiuo atveju nėra visiškai teisinga, nes Lietuva abiem atvejais išlošia?
 
– Mano manymu, absoliučiai. Bandymas taip skirstyti rodo, kad tie, kurie taip skirsto, tikrai nelabai yra susipažinę su platesniais užsienio, saugumo politikos reikalais. Nelabai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose formatuose ir todėl tas skirstymas man kvepia tokiu provincialumu: nesvarbu demokratija ar saugumo perspektyvos, svarbu dabar daryti bizniuką. Ar Baltarusijoje ar Kinijoje darykime bizniuką ir visa kita mums nesvarbu.
 
Mano manymu, net ir ekonomine prasme, tai labai neišmintinga politika. Ką reikia pastebėti, kad orientuojantis grynai į tokią tariamai pelningos ekonominių santykių politikos perspektyvą, mes vėl galime atsidurti ten, kur esame atsidūrę anksčiau dėl ekonominių santykių su Rusija, dabar su ta pačia Baltarusija. Bandymas daryti verslą tose ekonomikose, kurioms vadovauja autoritariniai režimai, yra labai rizikingas. Nes autoritariniai režimai labai greitai gali uždaryti visas verslo perspektyvas. Esame pasimokę toje pačioje Rusijoje, dabar matome Baltarusijoje. Tas pats dabar Kinijoje. Šitoje vietoje bandymai sakyti, kad darykime tik biznį ir viskas, mano manymu, iš tikrųjų rodo, jog yra nesuprantama, kiek tai yra rizikinga.
 
– Sakote, kad socialdemokratai nedalyvauja Lietuvos užsienio politikos formavime, bet yra politikų, kurie aktyviai dalyvauja šiame procese ir jų pozicija, netgi kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, nėra taip aiškiai išreikšta į vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda iš pradžių akivaizdžiai palaikė pasitraukimą iš 17+1 formato su Kinija, tačiau vėliau, kai paskelbta apie siekį steigti Taivano atstovybę, jis tarsi atsitraukė nuo tokios akivaizdžios paramos šiai krypčiai. Sutinkate su vertinimu, kad dabar jo pozicija nėra iki galo išreikšta, ar jums prezidento pozicija Kinijos atžvilgiu šiuo metu apskritai yra suprantama?
 
– Tiesą sakant, negalėčiau į tą klausimą atsakyti, nes man atrodo, kad prezidentui yra būdinga daugeliu klausimų neturėti aiškesnės pozicijos, orientuotis į tai, koks čia susidaro nuomonių fonas Lietuvoje. Ar tai būtų pandemija, ar tai būtų Kinija. Jeigu garsiau kalba žmogaus teisių gynėjai, demokratijos gynėjai, tai tada ir prezidentas tą sako. Jeigu pasigirsta pagrįsto ar ne visai pagrįsto susirūpinimo dėl ekonominių pasekmių, tada galime tikėtis, kad ir iš Prezidentūros ateis tokių signalų.
Kinijos karys. Youtube.com
 
Šioje vietoje aš kaip tik manau, kad Europos Parlamento pareiškimas yra labai svarbus, ne tik kaip atsakas tiems mūsų „ekspertams“, kurie čia teigdavo, kad Europa visiškai priešingai galvoja negu Lietuva. Bet galbūt tai padės ir tam pačiam prezidentui pamatyti Europos Parlamento valią ir aiškų signalą. Tą poziciją remia visos pagrindinės partijos EP. Ir tos, į kurias įeina tokios valstybės kaip Prancūzija, Vokietija, kurioje dabar formuojama nauja koalicija, labai aiškiai už tai pasisako. Vokietijos Žalieji Europos Parlamente, Macrono partijos atstovai. Tai galėtų būti suprantama kaip reikšmingas signalas ir Lietuvos vadovams.
 
– Manote, kad tai prezidentui padėtų apsispręsti, kurią kryptį reikėtų pasirinkti?
 
– Aš nemanau, kad prezidentas būtų taip kategoriškai nusistatęs į vieną ar į kitą pusę, bet tą jo savybę matome, kad tais klausimais, kurie pradedami šiek tiek aršiau diskutuoti, prezidentas galbūt vengia imtis lyderystės.
 
– Kitas klausimas, kuriuo Europos Sąjungos lygmeniu politikai ganėtinai aršiai diskutuoja, tai Lenkija ir teisės viršenybės principai. Viena vertus, Lietuva aiškiai deklaruoja paramą būtent teisės viršenybės principui, kita vertus, atsiduriame takoskyroje, kadangi Lenkija mums yra svarbus strateginis partneris. Prezidentūra irgi sako, kad mes turėtume užimti moderatoriaus vaidmenį, bet ar ES lygmeniu valstybė, kuri turi strateginių interesų, gali vaidinti objektyvaus moderatoriaus vaidmenį tuo pačiu metu?
 
– Apie tai yra pasisakęs Gabrielius Landsbergis, kad kažin ar mes čia galime būti vadinami moderatoriais. Mums, be abejo, teisinės valstybės principai yra tikrai ypač svarbūs, nes reikia suprasti, kad čia nėra šiaip sau tik toks kažkieno noras kalbėti apie teisinę valstybę. Bet pasitikėjimas teisine valstybe, teisinių sistemų darbu visose Europos Sąjungos narėse, vėlgi yra ne tik vertybinis klausimas, bet labai praktinis klausimas. Tai yra bendros rinkos veikimo pamatas, kuri yra paremta tam tikromis taisyklėmis, jų laikymusi, priežiūra, teismų sprendimais. Įsivaizduokime, kas prasidėtų, jeigu, tarkime, olandai paskelbtų, kad jie nebepasitiki Lenkijos teismais. Na, tai nebeveiktų bendroji rinka. Čia vienas dalykas.
Lenkijos ir ES vėliavos. EPA-ELTA nuotr.
 
Antras dalykas, ką svarstėme savo frakcijoje (Europos liaudies partijos frakcijoje – ELTA), kad reikia skirti šiek tiek laiko ir giliau pastudijuoti Lenkijos konstitucinio tribunolo sprendimą. Iš tikrųjų jis yra klaidingas savo išvadomis, bet pats keliamas klausimas, kad gali būti skirtingai interpretuojami kai kurie sutarčių straipsniai ir kad tuo atveju iš tikrųjų ginčas gali būti sudėtingesnis, subtilesnis, tai aš priimčiau kaip realų vertinimą.
 
Tik problema ta, kad Lenkijos konstitucinis tribunolas (bent kiek aš spėjau susipažinti su jų sprendimu), užuot padėjęs tašką šioje vietoje, jog jie skirtingai interpretuoja kurį nors sutarties straipsnį negu kad jį interpretuoja Teisingumo Teismas ir kad tada reikia galvoti, kaip spręsti tą nesutarimą. Tai Lenkijos konstitucinis tribunolas paskelbia, kad tie sutarčių straipsniai, dėl kurių jie kėlė abejones, ar teisingai interpretuojama, kad šitie sutarčių straipsniai neatitinka Lenkijos Konstitucijos. Tai iš karto sukelia daug istorinių klaustukų. Tada prezidentas Kaczyńskis, Lenkija, pačią sutartį pasirašė su labai aiškia išvada, kad sutartis atitinka Lenkijos Konstituciją. Kas dabar pasikeitė, kad Lenkija nutarė paskelbti, jog sutarties straipsniai neatitinka Konstitucijos? Tai čia iškyla daug tokių klaustukų.
 
Kokia iš to gali būti išeitis ir ką čia galima moderuoti? Man atrodo, čia reikia šiek tiek laiko ir geros analizės, ekspertų, kurie galbūt pabandytų suformuluoti kažkokį taką, kuriuo būtų galima eiti.
 
– Bet Lenkija susilaukė kritikos ir dėl tam tikrų vidinių problemų, susijusių su teismais, teisėjų paskyrimais. Dabar, su šiuo Konstitucinio tribunolo sprendimu ginčas tik atsinaujino. Klausimas: kas, Lenkijos veiksmų požiūriu, būtų ta „raudona linija“, nuo kurios, nepaisant to, kad tai yra mūsų strateginis partneris, netgi Lietuva, pasakytų Lenkijai, jog galbūt ją jau peržengėte ir galbūt patys turėtumėte pasidaryti tam tikras išvadas, jeigu jūs ir toliau norite likti Europos Sąjungoje?
 
– Aš nežinau, ar mes taip galime kelti klausimą, ar jūs norite likti, ar ne, bet faktas, kad, deja, tai, kas vyksta Lenkijoje, prie dabartinės valdžios, jų nusiteikimu konfliktuoti su Briuseliu. Tai yra gana populiaru, žiūrint iš tokios populiariosios politikos pusės. Mes matome, tą patį daro Orbanas. Aš tame matau daug populistinio veikimo. Populistui visada labai svarbu rasti priešą išorėje ir rodyti, kad su juo kovoji. Žmonės tą mėgsta. Čia to yra.
 
To pasekmės, mano manymu, yra prastos. Taip, Lenkija mums yra labai svarbi kaip strateginė partnerė, bet ji būtų žymiai svarbesnė strateginė partnerė, jeigu jos santykiai su Briuseliu būtų žymiai geresni. Jos galia, efektyvumas tada būtų žymiai stipriau išnaudojami mūsų regiono reikalui. Lenkija natūraliai turi lyderystės potencialą būti regiono lydere, bet jis yra neišnaudojamas, būtent dėl to, kad taip jau susiprogramavo ir yra pereita į konfliktą su Briuseliu, kas iš tikrųjų silpnina Lenkijos lyderystės pajėgumą.
 
Antras dalykas, ne tik Lenkijos, bet ir Vengrijos situacija sukuria labai didelių problemų mums bandant kalbėti apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą arba kaimyninių valstybių integraciją ar tai būtų Vakarų Balkanai, ar ypač tai, kas mums svarbu – Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Nes mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: žiūrėkite, mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą? Taigi tas Lenkijos ir Vengrijos pasirinkimas eiti tokiu konflikto su Briuseliu, konflikto su teisinės valstybės principais keliu, savyje turi daugiau žalos, negu vien tik kalbėtum apie pačią Lenkiją ar Vengriją.
 
– Tai, ką jūs, kaip suprantu, girdite ir iš kitų Europos politikų, kad tai yra Rytų Europos bloko fenomenas, tų, kurie prisijungė į Europos Sąjungą po 2004 metų. Bet toks euroskepticizmas buvo ryškiai matomas ir Didžioje Britanijoje. Galbūt tai nėra išskirtinai Lenkijos, Vengrijos ar Rytų Europos fenomenas. Galbūt tai sklinda plačiau, visoje Europoje ir tai yra platesnė problema?
 
– Nežinau, ar čia galima taip lyginti. „Brexitą“ lėmė pačios Didžiosios Britanijos istorijos spąstai. Iš pasaulinės imperijos, per XX a. atėjus iki to, kas dabar yra Didžioji Britanija, jai buvo tikrai mentališkai sunku „būti po kažkokiu Briuseliu“. Aš, taip sakant, labai grubiai vertinu. Ir todėl ta vidinė karšta diskusija Didžiojoje Britanijoje nuo pat Margaret Thatcher laikų rodė, kad Britanijos visuomenė nesusitapatino su vieta Europos Sąjungos architektūroje.
Brexitas. EPA – ELTA nuotr.
 
Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje mes matome visai kitą dalyką. Mes matome Lenkijos ir Vengrijos visuomenę, kurie didžiąja dalimi yra labai stipriai proeuropiečiai, bet kartu matome valdžios institucijas, kurios renkasi sąmoningo konflikto su Briuseliu kelią. Su Sorosu, Briuseliu, ar neoliberalizmu ir taip toliau – čia yra klasikinis populizmo apibrėžimas. Tai „naujoji“ Europa yra kartu ir jaunoji Europa. Jaunos demokratijos, kurioms yra gana sudėtinga įveikti tokį jaunatviško populizmo pliūpsnį.
 
Bet aš galvoju, kad reikalai keisis. Toje pačioje Lenkijoje matome besivienijančią opoziciją, ateina rinkimai. Vengrijoje matome tą patį. Taip kad čia reikalai gali taisytis.
 
Dabar kitose Europos šalyse, taip, to euroskepticizmo kartais atsiranda ir būna nemažai. Sunku pasakyti, kur tai gali atvesti. Iš tikrųjų todėl ir reikalinga dabar vykstanti konferencija dėl Europos Sąjungos ateities. Nežinau, ar ji bus labai produktyvi, bet pats supratimas, jog reikia diskutuoti apie Europos Sąjungos ateitį, mano manymu, yra svarbus dalykas. Mums reikia aiškiau matyti tai, kokią mes norime matyti tą Europos Sąjungą. Iki šiol ji vystėsi tokiu nuosekliu keliu, nuo vienos krizės prie kitos eidama ji konsoliduodavosi tose srityse. Mano manymu, ji ir toliau taip eis, bet iškyla dideli klausimai dėl vidinės Europos Sąjungos struktūros, sprendimų priėmimo. Tai gali lemti vidinę ES krizę, kuri galbūt pastūmės pačią Europos Sąjungą greičiau ir efektyviau spręsti vidines problemas.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.10.23; 08:00

Pats tikrasis velnias. Slaptai.lt foto

Briuselis, spalio 21 d. Ketvirtadienį Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos mėginimus ginčyti ES teisės viršenybę ir paragino ES Tarybą ir Komisiją skubiai apsaugoti Lenkijos piliečius ir Sąjungą.
 
Europarlamentarai priimtoje rezoliucijoje (502 balsai už, 153 prieš, 16 susilaikius) pažymi, kad Lenkijos Konstitucinis Tribunolas ne tik stokoja teisinės galios ir nepriklausomumo, bet ir kompetencijos interpretuoti šalies Konstituciją. Po antradienį plenarinėje sesijoje vykusių aistringų diskusijų su Lenkijos premjeru ir Europos Komisijos pirmininke EP nariai labai apgailestauja dėl 2021 m. spalio 7 d. priimto neteisėto „Konstitucinio Teismo“ sprendimo ir laiko jį išpuoliu prieš visą vertybių ir teisės aktų siejamą Europos bendriją. Šis teismas „buvo paverstas priemone neteisėtai valdžios institucijų veiklai įteisinti“, akcentuoja europarlamentarai.
 
Jie tai pat žavisi dešimtimis tūkstančių Lenkijos piliečių, žygiavusių gatvėmis per taikius masinius protestus ir kovojusių už savo teises ir laisves. EP nariai antrina piliečių norui išvysti tvirtą demokratišką Lenkiją pačioje Europos projekto širdyje. Europarlamentarai taip pat pakartoja, kad visapusiškai remia Lenkijos teisėjus, kurie tebesilaiko ES teisės viršenybės ir nukreipia bylas ES Teisingumo Teismui (ESTT), nepaisydami savo karjerai iškilusios grėsmės.
 
EP nariai pabrėžia, kad remiantis Lenkijos konstitucija ES Sutartys yra tiesiogiai taikomos, o teisės kolizijos atveju jų nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinę teisę. EP nariai kaltina Lenkijos ministrą pirmininką piktnaudžiavimu teismais savo politinės darbotvarkės tikslams pasiekti ir primena, kad Lenkija savanoriškai įsipareigojo laikytis steigimo sutarčių nuostatų ir ESTT praktikos.
 
Europos Parlamentas reikalauja neskirti ES mokesčių mokėtojų pinigų vyriausybėms, kurios skandalingai, tikslingai ir sistemingai pamina ES vertybes ir ragina Komisiją bei ES Tarybą imtis neatidėliotinų veiksmų Lenkijos atžvilgiu: inicijuoti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, aktyvuoti ES biudžeto apsaugos mechanizmą bei stabdyti ar nutraukti ES mokėjimus, nepatvirtinti Lenkijos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano, paskelbti, kad esama aiškaus pavojaus, jog Lenkija gali šiurkščiai pažeisti teisinės valstybės principą.
 
Europarlamentarai taip pat ragina šį klausimą aptarti spalio 21–22 d. vyksiančioje ES Vadovų Taryboje ir parengti kuo griežčiausią bendrą deklaraciją.
 
Šie raginimai nėra skirti nubausti Lenkijos gyventojus, o mėginimas šalyje atkurti teisinę valstybę, teigia EP nariai. Jie ragina Komisiją užtikrinti, kad dėl dabartinės vyriausybės veiksmų iš Lenkijos gyventojų nebūtų atimta ES finansavimo teikiama nauda.
 
EP biuro Lietuvoje teigimu, remiantis rugsėjį ir spalį Lenkijoje atliktomis apklausomis, tik 5 proc. respondentų pritarė teiginiui, kad Lenkija turi išstoti iš ES. 90 proc. apklaustųjų teigiamai vertino šalies narystę ES, o 95 proc. sutiko, kad ES parama turi teigiamą įtaką jų miestų ar regionų plėtrai.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2021.10.22; 00:30

Lenkijos ir ES vėliavos. EPA-ELTA nuotr.

Varšuva, spalio 20 d. (dpa-ELTA). Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderis Jaroslawas Kaczynskis apkaltino ES institucijas siekiant pokyčių jo šalies valdžioje.
 
Briuselis siekia „nuolankios ir paklusnios“ Lenkijos vyriausybės, trečiadienį laikraščiui „Gazeta Polska“ pareiškė J. Kaczynskis.
 
Anot jo, galutinis ES tikslas yra visiškai nedemokratiška supervalstybė, kurioje „tautos yra suskirstomos ir kai kurios jų, pavyzdžiui, Vokietija ir Vokietijos piliečiai, išsaugo savo suverenumą, tačiau Lenkija ir lenkai – ne“.
 
Antradienį per debatus Europos Parlamente (EP) Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis gynė Lenkijos Konstitucinio Teismo paskelbtą nuosprendį, kuriuo buvo suabejota ES teisės viršenybe.
 
Europos Komisija (EK) vertina šį nuosprendį kaip itin problematišką, nes jis gali suteikti Lenkijos vyriausybei dingstį ignoruoti jai nepatinkančius Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimus.
 
EK pirmininkė Ursula von der Leyen debatų metu pagrasino Lenkijai naujomis procedūromis, kurios gali lemti mažesnį ES finansavimą ar atimtą balsavimo teisę priimant ES masto sprendimus.
 
M. Morawieckis tuomet apkaltino Komisiją šantažu.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.10.21; 00:30

Lenkijoje dešimtys tūkstančių protestuotojų reiškė palaikymą šalies narystei ES. EPA-ELTA nuotr.

Varšuva, spalio 11 d. (dpa-ELTA). Sekmadienį tūkstančiai žmonių visoje Lenkijoje protestavo prieš kontroversišką šalies Konstitucinio teismo nuosprendį ir reiškė palaikymą tolesnei narystei ES.
 
Varšuvoje protestuotojai rinkosi Pilies aikštėje. Jie mosavo Lenkijos ir ES vėliavomis ir skandavo „Mes liekame“ ir „Mes esame Europa“. Protestai taip pat vyko Dancige, Poznanėje, Ščečine, Krokuvoje ir daugelyje kitų šalies miestų.
 
Šalies Konstitucinis teismas neseniai paskelbė nuosprendį, kad dalis ES teisės aktų neatitinka Lenkijos konstitucijos. Tai dar labiau paaštrino ginčą tarp Europos Komisijos ir Varšuvos dėl Lenkijos teismų sistemos reformos.
 
Organizuoti protestus ragino buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas. Kreipdamasis į protestuotojus Varšuvoje D. Tuskas teigė: „Mes laimėsime, nes esame dauguma.“
 
Tiek D. Tuską, tiek kitus kalbas sakiusius žmones ne kartą pertraukė garsūs šūksniai ir skanduotės iš šalia vykusio kraštutinių dešiniųjų nacionalistinių grupių kontrprotesto.
 
Dancige į protestuotojus kreipėsi Nobelio taikos premijos laureatas ir buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa. „Šiandien valstybę valdantys žmonės yra didelė nelaimė Lenkijai“, – teigė L. Walesa. Anot jo, joks Lenkiją kada nors valdęs priešas nebuvo taip suskaldęs šalies, kaip valdančioji partija PiS.
 
PiS jau kelerius metus reformuoja šalies teismų sistemą. Kritikai kaltina partiją darant spaudimą teisėjams.
 
EK dėl reformų jau inicijavo prieš Varšuvą kelias pažeidimo nagrinėjimo procedūras ir pateikė ieškinius Europos Teisingumo Teismui.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.10.11; 11:18

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto taryba svarsto Galvės gatvės dalį pervadinti Abiejų Tautų Respublikos (ATR) plentu (gatvės dalis nuo Savanorių prospekto iki Leipalingio gatvės) ir Galvės plentu (dalis nuo Leipalingio gatvės iki Vilniaus miesto ribos), pranešė Vilniaus m. savivaldybė.
 
Poreikis keisti gatvės statusą į plentą kilo po diskusijų su Susisiekimo ministerija ir Kelių direkcija dėl gatvių ir jų tvarkymo. Pasak jų, logiška, kad iš miesto vedanti ir nacionaliniam interesui tarnaujanti gatvė taptų plentu kaip ir kiti plentai: Minsko, Nemenčinės ar Molėtų, nes tai nėra miesto gatvė, o susisiekimo arterija, vedanti iš miesto į Lenkiją.
 
Abiejų Tautų Respublikos plento pavadinimas pasirinktas, norint įamžinti abiejų tautų draugystę, be to, aktualus ir istoriškai – šiuo keliu vykta į Varšuvą.
 
Kadangi būtų keičiamas dalies Galvės gatvės pavadinimas, o kitos dalies – tipas, prireiktų keisti ir visus Galvės gatvės adresų, ir Leipalingio gatvės adresų numeraciją. Savivaldybė pasirūpintų, kad, pakeitus gatvės pavadinimą, duomenys būtų perduoti į Registrų centro Nekilnojamojo turto registrą automatiškai ir nemokamai, tad gyventojams tuo rūpintis nereikėtų.
 
Gyventojams ir įmonėms tektų patiems informuoti savo bankus, įmonių registrą, pakeisti deklaruotą gyvenamosios vietos adresą bei atnaujinti savo adresą visose kitose aktualiose įstaigose.
 
Galutinis sprendimas dėl Abiejų Tautų Respublikos plento pavadinimo bus priimtas kitame miesto Tarybos posėdyje spalio 6 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.16; 07:00

Lenkijos vyriausybė antradienį pratrūko, kai Europos Komisija paragino skirti Lenkijai kasdienes baudas, kol ji neįvykdys nurodymo sustabdyti prieštaringai vertinamas teismų reformas.
 
„Europos Komisija neteisėtai blokuoja Lenkijai skirtas lėšas ir prašo skirti baudas. Tai yra agresijos veiksmai“, – socialiniame tinkle „Twitter“ sakė teisingumo viceministras Sebastianas Kaleta. Jis pavadino šį žingsnį „neteisėta ataka“.
 
Prieš tai Europos Komisija paprašė Europos Teisingumo Teismo (ETT) nubausti Varšuvą, taip žengdama dar vieną žingsnį teisiniame ginče dėl Lenkijos Aukščiausiojo teismo drausmės kolegijos.
 
„Teisingumo sistemos visoje Europos Sąjungoje turi būti nepriklausomos ir sąžiningos“, – antradienį raštu pareiškė EK pirmininkė Ursula von der Leyen.
 
Liepos viduryje aukščiausiasis Europos Sąjungos teismas nustatė, kad Lenkijos Aukščiausiojo teismo drausmės kolegija negarantuoja nešališkumo ir nepriklausomybės, todėl pažeidžia ES teisę.
 
Europos Komisija, pradėjusi šias procedūras prieš Varšuvą, davė Lenkijai vieną mėnesį paaiškinti, kaip ji įgyvendins ETT sprendimą, kitaip susidurs su finansinėmis sankcijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.07; 15:00

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pasienyje su Baltarusija paskelbė nepaprastąją padėtį. Taip jis reagavo į neteisėtai sieną kertančių pabėgėlių srautus iš rytinės kaimynės.
 
A. Duda, paprašytas vyriausybės, pasirašė atitinkamą dekretą, ketvirtadienį Varšuvoje sakė prezidentūros atstovas. „Situacija Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje yra sudėtinga ir pavojinga“, – pridūrė jis.
 
Nepaprastoji padėtis, kuris tęsis 30 dienų, įsigalios nuo dekreto paskelbimo oficialiame leidinyje. Tai bus padaryta jau ketvirtadienį, sakė vidaus reikalų ministras Mariuszas Kaminskis.
 
Nepaprastoji padėtis galios 3 km pločio ruože palei sieną.
 
Vyriausybė Varšuvoje kaltina Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką pabėgėlius iš krizių regionų organizuotai gabenant prie ES išorės sienos. A. Lukašenka gegužės pabaigoje paskelbė, kad Minskas nekliudys pabėgėliams ir migrantams vykti toliau į ES – taip jis reagavo į sugriežtintas Vakarų sankcijas jo šaliai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.03; 00:01

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Už vertybes ir skaidrumą atsakinga Europos Komisijos (EK) vicepirmininkė Vera Jourova sukritikavo naują Lenkijos žiniasklaidos įstatymą, kuriuo ribojama užsienio kapitalo nepriklausoma žiniasklaida ir paragino ES priimti žiniasklaidos laisvės apsaugos aktą.
 
„Žiniasklaidos pliuralizmas ir nuomonių įvairovė yra tai, kuo stiprios demokratijos džiaugiasi, o ne su kuo kovoja. Lenkijos žiniasklaidos įstatymo projektas siunčia neigiamą signalą. Mums reikia žiniasklaidos laisvės akto visoje ES, kad užtikrintume žiniasklaidos laisvę ir palaikytume teisės viršenybę“, – tviteryje rašė V. Jourova.
 
Trečiadienį Lenkijos parlamentarai balsavo už įstatymą, pagal kurį ne ES bendrovėms negalėtų priklausyti kontroliniai Lenkijos žiniasklaidos įmonių akcijų paketai. Kritikų teigimu, toks žingsnis pažeistų žiniasklaidos laisvę.
 
Jei įstatymas būtų galutinai priimtas, JAV „Discovery“ grupė būtų priversta parduoti kontrolinį TVN – vienos didžiausių Lenkijos televizijos tinklų – akcijų paketą. Naujienų televizija TVN24 dažnai itin kritiškai atsiliepia apie valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vadovaujamos Vyriausybės sprendimus.
 
Lenkija yra ES narė, o visuomenės apklausos rodo, kad gyventojai nori ir toliau likti Bendrijoje, nepaisant premjero Mateuszo Morawieckio vadovaujamos Vyriausybės ginčų su Briuseliu.
 
Europos Komisija vis dar nėra patvirtinusi Varšuvos planų, kaip bus išleistos lėšos, gautos iš ES Gaivinimo fondo, skirto atkurti ekonomiką po koronaviruso pandemijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.13; 08:06

Juozas Lukša - Daumantas
Juozas Lukša – Daumantas

Šiandien sukanka 100 metų, kai 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prienų raj., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje gimė vienas žymiausių Lietuvos partizanų Juozas Lukša. Ta proga šie metai pavadinti Juozo Lukšos-Daumanto metais.

1953 m. į JAV pabėgęs sovietų pulkininkas G. Burlitskis Kongreso komisijoje apie Juozą Lukšą sakė: „jis buvo žinomiausias Lietuvos partizanų sąjūdyje ir pridarė mums daugiausia rūpesčių. Lietuvos gyventojai jį laikė tautiniu herojumi, jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių“.

Į antisovietinę pogrindinę veiklą devyniolikmetis Juozas Lukša įsitraukė dar pirmos sovietų okupacijos metu, 1940 m. įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą. Buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys, už šią veiklą 1941 m. birželio 6 d. suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime – dar iki SSRS–Vokietijos karo pradžios. Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo jau antinacinėje veikloje, priklausė pogrindinei organizacijai Lietuvių frontas.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas.

1946 m. pradžioje oficialiai paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku: su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“.

1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, nuo 1946 m. rugsėjo mėn. Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Svariai prisidėjo prie itin svarbios MGB (KGB) operacijos sužlugdymo – išsiaiškino, kad sovietai partizaninį judėjimą bandė sunaikinti per agentą Juozą Markulį-Erelį.

1947 m. sausio 12 d. paskirtas Tauro apygardosBirutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

1947 m. gegužę kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.

1947 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas Tauro apygardos Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.

Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus

1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie okupuotos Lietuvos rezistencijos padėtį, mezgė ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, 1948 m. liepos 7-9 d. dalyvavo lietuvių organizacijų atstovų pasitarime Baden-Badene.

1949 m. spalio 11 d.  paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.

1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose.

1950 m. liepos 23 d. Vokietijoje vedė Nijolę Bražėnaitę.

Remdamasis bendražygių surinkta medžiaga parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, knyga išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.

1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą.

1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas  LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas.

1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. J. Lukšos palaikus sovietai paslėpė, užkasimo vieta iki šiol nežinoma.

1997 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Laikydamasis konspiracijos Juozas Lukša nuolat keitė savo slapyvardžius: užimdamas naujas pareigas pasirinkdavo naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis slapyvardis – Vytis, būdamas Birutės rinktinės vadu vadinosi Skirmantu, VGPŠ įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, o grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygą pasirašė kaip Daumantas. Įvairiu laiku taip pat turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Stan, Miko slapyvardžius.

Juozas Lukša legenda iš esmės tapo dėl dviejų sėkmingų prasiveržimų pro geležinę uždangą, todėl pateikiame jo paties rašytų atsiminimų ištraukas, kaip sudėtingai 1947 m. gruodį su bendražygiais veržėsi per SSRS (Kaliningrado srityje) – Lenkijos sieną ir kokie mitai apie tai sklido tarp lenkų.

—————————————————————————

„Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas“. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas — paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stojble…“

Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.

Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą — „vpe-riod“ (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.

Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje pozicijoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliaužęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto.

Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelti. Už kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.

(…) Mūsų nelaimė, Kariūnui bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: „Kariūnas sužeistas“. Du iš mūsų pribėgo jo apžiūrėti. Žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje turėjome su juo atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjome begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.

Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.

(…) Tik už kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai sutemę. Tik dabar išdrįsome pagalvoti apie mūsų paskutines valandas. Vos pajėgėme ištarti nusiraminimo žodžius, įkaitusiuose veiduose žybčiojo įdubusios akys, nė vienu lapo krustelėjimu nepasitikinčios. Tylą pertraukėm malda. Dėkojom Viešpačiui ir už tokią „laimę“. Tik dabar pasikeitėm keletu žodžių, bet jokia kalba nesirišo. Pajutom šaltį. Kautynių metu, belandžiodami po snieguotus eglynus, bešliauždami po sniegą ir kaip reikiant neužšalusius raistus, sušlapome kiaurai drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo. Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.

(…) Ilgokai pasiderėję su ketvirtuoju lenkų ūkininku, susėdome į roges ir išvažiavome į rytus. Neilgai trukus pamatėme į mus artėjančias trejas roges. Pasirūpinome kaip galint geriau užmaskuoti savo uniformų ženklus ir ginklus, kad jie neblizgėtų mėnesienoje. Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet deja…

Juozas Lukša rašo knygą

Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: „Stoj“.

Vienu akies mirksniu atsidūrėme iš rogių grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ginklų ugnies liežuviai laižė „smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per rūkstantį sniegą. Tokis buvo pirmasis pasisveikinimas lenkų su lietuviais partizanais. Šitaip sutvarkę pirmą pastotę be jokių savų nuostolių, įsitikinome, kad lenkai neturėjo jokio supratimo apie artimas kautynes.

Su pirmomis rogėmis susikibus, iš antrųjų ubistai iššoko ir susimetė į dešinėje kelio pusėje esančius trobesius. Keletas jų drąsiai sau traukė prieš mus, būdami visai tikri, kad nugalėtojai yra jų draugai iš pirmų rogių. Prie manęs prišoko iš už medžio išlindęs lenkų poručninkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam?“, lyg jis čia būtų nežinojęs, ko atvykęs.

Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam į pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“. Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šūktelėjo: „Idz do djabta, panie poručninku“.

Poručninkas sudaužė kulnimis, kilstelėjo porą pirštų prie kepurės ir po kariško sukinio pasileido smagia risčia prie „sudirbtų“ rogių. Prasilenkdamas su paskui besitraukiančiu Šarūnu, jis vėl atmušė pagarbą ir vis nemažino Mindaugo nustatyto tempo.

Kiti lenkai, kurie buvo sulindę trobesiuose, mūsų su poručninku padarytas taikos sąlygas puikiai matė. Jie susiorientavo, kad mes esame jau visai prie jų, vietoj jų lauktų draugų. Jie į mus atidarė ugnį. Juos ir mus skyrė gal nedaugiau, kaip 25 metrai. Į jų ugnį atsakėme sava, tik daug tankesne. Kur tik iš už trobesių žybteldavo šūvis, ten atsakėme savo serijomis. Lenkų pasirinktos pašiūrėse ir tvartuose uždangos jau nieko neapsaugojo. Kur ilgiau sutelkdavome ugnį, ten paliko iš pastatų tik rėtis, šaudėme stati, nes priklaupti nebuvo kada. Mūsų partneriai pradėjo padrikai bėgti. Už trobų tęsėsi sniegu padengta įkalnė, kurioje pasipylė keliolika bebėgančių lenkų. Žinodami, kad bėgančiam ypač daug jėgų teikia kulkų zvimbimas apie ausis, nesigailėjome jiems „padėti“. Pylėme kuo plačiau ir, kol iš akių pranyko mirgą juodi taškai, grojom sutartinę.

(…) Dieną, kaip ir buvo laukta, apylinkėje siautė stiprūs kopų ir UB daliniai, ieškodami Lietuvos partizanų. Apsikarstę sunkiaisiais kulkosvaidžiais roges, jie nardė iš vieno ūkio į kitą, darydami kratas. Vidudienį užsuko ir į mūsų sodybą. Mes jau buvome gerokai įmigę, šeimininkas vos nenumirė iš baimės — suprantama. Nespėjo net mums pranešti, bet jo baimė buvo mūsų laimė. Lenkai išlandžiojo po kluoną, po tvartą, apieškojo rūsius, visus pirkios kambarius, išskyrus tą mažytį, nuošalyje esantą kambarėlį, kuriame mes miegojome. Atrodė, kad mus išgelbėjo popierių užklijuotos kambarėlio durys, kurios sunkiai išsiskyrė sienoje. Po tokios kratos mūsų priešai, pasiėmę pastotę, išvažiavo. Atbėgo žegnodamiesi šeimininkai ir, mus bučiuodami, pradėjo pasakoti apie tik ką įvykusį „stebuklą“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Kūčių dieną vėl atsirado apylinkėj būriai milicininkų, pas šeimininką užsuko iš medžioklės grįžtą Suvalkų UBistai. Visi smarkiai keikėsi, kur mes galėję taip be pėdsakų pradingti.

(…) Stotyje grūdosi keliasdešimt žmonių. Šalia mūsų susibūriavę keli lenkai dalinosi paskutinių dienų įvykiais, susietais su mumis. Vienas pasakojo, kad per sieną perėję apie dvylika Lietuvos partizanų, ant sienos primušę krūvas rusų, Smolnikuose sudirbę į šipulius Rutkos, Vyžonių kopus, milicijos įgulas ir iš Suvalkų prisiųstas UB pajėgas. Kautynėse žuvęs pats Suvalkų komendantas, o Rutkos milicijos viršininkas patekęs į nelaisvę. Cypiškių milicija labai besidžiaugianti, kad jiems netekę su litvinais akis į akį susidurti. Ne vienam būtų netekę Kalėdas švęsti. Kas, kad kopai turėjo kiekvienose rogėse po sunkųjį kulkosvaidį: kiekvienas litvinas vilko daug geresnius. Su žmonėmis litvinai esą labai mandagūs, net už pastotes sumoką doleriais, kalbėjo apie mus lenkas, krapštydamas pakaušį.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.08.24; 10:08

Vladas Turčinavičius, teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vladas Turčinavičius

Šiandien yra naivu pritarti minčiai, kad „pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme – pažanga, kurią mes turime pažinti kaip būtinybę“ – G. Hegelis „Istorijos filosofija“, V., 1990, p. 44.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Šiame straipsnyje istoriniu teisiniu žvilgsniu pažvelgsiu į Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Derybos Liubline tarp Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystės delegacijų vyko nuo 1569 m. sausio 10 d. Lietuvos DK delegacija nepatenkinta Lenkijos ponų siekiu inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį iš derybų buvo pasitraukusi. Dėl karo su Rusija Lietuva negalėjo pasipriešinti Lenkijai karine jėga, todėl 1569 06 06 sugrįžo į Liubliną tęsti derybų.    

1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kurią galima lyginti su Europos Sąjunga taip pat sudarytą sutarties pagrindu. Kaip ES, taip ir Lenkijos su Lietuva sąjunginėje valstybėje buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sistemos, atskiri biudžetai, valstybių antspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet  Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar nepraranda būdamos ES narėmis.

Paskutinis Gediminaičių dinastijos palikuonis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, pasirašydamas Liublino sutartį ir atiduodamas Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštijai priklausiusias pietvakarines žemes (dabar Vakarų Ukraina) iš mažytės Lenkijos padarė ją didele valstybe, prilygstančia Lietuvos DK. Su Lenkijos karalyste siena buvo aprobuota šia sutartimi ir būtina čia pabrėžti, kad Lietuvai buvo palikti regionai su miestais Balstoge, Suvalkais, Augustavu, Seinais ir Punsku, Gardinu, o dabartinėje Lenkijoje šis regionas ir vadinamas Palenke, kas lietuviškai reiškia arti Lenkijos sienos ir teisiškai priklausanti Lietuvai, nes ją nustatė dvi valstybės – suverenai, vadovaujami Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tą patvirtino bendras Seimas. Šia sutartimi turėjo ir turėtų vadovautis abi „istorinės sesės“, būtent čia yra tarpvalstybinių santykių pamatas, o ne praėjus šimtams metų trečiųjų šalių nustatytomis sienomis.

Abiejų valstybių sąjunga buvo sudaryta dėl  Maskvos kunigaikštystės kylančių antpuolių sustabdymo ir po sutarties pasirašymo abu suverenai pasiliko valstybėmis, tik sutarė, kad kartu ginsis ir vykdys užsienio politiką. Pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu, o pradžioje vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Tik vėliau, 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) buvo pavadinta „Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita. Galima teigti, kad iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“ buvo paimtas žodis -res, tačiau buvo pritaikytas lenkų „liežuviui“, nes lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“, o gale žodžio garsas „S“ dažniausiai tariamas „Š“ ar „Ž“, todėl buvo sulenkinta į garsą „Č“ ir virto lengvai lenkui tariamu „Rzecz“. Buvo pridėtos lotyniškų žodžių šaknys: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol (Polonia) ir -lita (Lituania), reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendras reikalas ir bendra nuosavybė – valstybė ir Seimas – valstybės demokratinio valdymo pradmuo. Akivaizdu, kad išvertus lietuviškai turėtų vadintis Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (lotyniškai – unija).

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Stebėtina, kad po 150 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokio pavadinimo Lietuva nebeliko, o buvo rašoma tik Rzeczpospolita Polska (pavadinimo galūnėje dar liko lotyniškasis -lita, tačiau jį nustelbė pabrėžtinas žodis Polska). Stebėtina, kad ir dabartinė Lenkija vadinasi Rzeczpospolita Polska, reiškia, ji turi pretenzijų į Lietuvą, o palikta lotyniška galūnė -lita (Litua) apie tai ir kalba. Lenkija būdama strategine partnere ir gerbdama Lietuvą galėtų naudoti lotyniškąjį pavadinimą Lenkijos Respublika, priešingu atveju galima suvokti, kad Lenkija šiandien visas po Liublino sutarties buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes laiko buvus Lenkijos žemėmis.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Abiejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės Lenkijos?), būtų priimtiniau – Abiejų Valstybių Sąjunga, nes tas propaguojamas pavadinimas ATR neatitinka istorinių faktų ir įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko valstybingumo ženklus: savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Akivaizdus dabartinės Lenkijos akibrokštas yra jos dalyvavimas 2005 m. atidengiant Salaspilio mūšiui paminklą ir nepakviečiant dalyvauti Lietuvos – tai tarptautinės teisės pažeidimas bei Lietuvos paniekinimas, nes šiame mūšyje Lenkijos kariai nedalyvavo, o mūšį laimėjo tik Lietuvos kariai, vadovaujami LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai Chodkevičiaus).

Lenkija kiekviena proga stengėsi visiškai integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją į karalystės sudėtį, tačiau Lietuvos valdantieji didikai ir bajorai tam niekada nepasidavė ir saugojo Lietuvos valstybingumą.

Akivaizdu, kad XIV a. pabaigoje, XV a. pradžioje galutinai Lenkijos karaliui Jogailai ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui apkrikštijus Lietuvos karalystę ir jai tapus Didžiaja Kunigaikštija, Lenkija stengėsi ištrinti iš istorijos Mindaugo krikštą ir Lietuvos karalystę, o tą misiją priskirti tik sau. Turėdama tipišką pavyzdį iš Bizantiškos krikščionybės sklaidos, kai Konstantinopolis sukūrė naują kalbą ir raštą krikščionybei skleisti į Europos šiaurę, kur šiauriau Kijevo gyveno aisčių (baltų) ir suomių gentys, Lenkija pradėjo visais įmanomais būdais brukti lenkų kalbą į naujai apsikrikštijusią LDK. Regis, žvelgiant krikščioniškai Lenkijos elitas po Lietuvos krikšto privalėjo ginti lietuvių kalbą ir Lietuvą, nes 1389 m. popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu, juolab, kad greta rytuose plėtėsi ir kėlė grėsmę Lietuvai Kijevo Rusios Bizantiškoji krikščionybė su pravoslavų kalba. Tad iš čia išplaukia išvada, kad Lenkijos tikslas buvo ne tiek apkrikštyti Lietuvą, kiek su religijos sklaida lietuvius paversti lenkais, naudojant lenkų kalbą kaip anksčiau pasielgė su jotvingiais ir dalimi prūsų genčių. Vilnius ir jo apylinkės buvo senosios baltų kultūros citadelė ir paskutinė aukščiausiojo dvasininko Krivių-Krivaičio buveinė. Dėl šios priežasties po Jogailos ir Vytauto apsikrikštijimo į Vilniaus apylinkes daugiausia buvo siunčiami lenkų dvasininkai, kurie diegė lenkų kalbą, o jų bajorams buvo suteikiamos žemės.

Apie tai byloja XVI a. pirmosios pusės susidariusi padėtis, kai Lietuvos valstybės didžiavyris Geranainių grafas Albertas Goštautas (1470 – 1539), jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas, stiprindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. A. Goštautas 1530 m. net iš popiežiaus Klemenso VII išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją.

Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybė (gal prolenkiškiems mūsų istorikams patarus) pažeisdama paveldo teisę perdavė Lietuvos Bernardinų vienuolyno nekilnojamąjį turtą Vilniuje, visą architektūrinį ansamblį Lenkijos pranciškonams (bernardinams). Kyla mintis: ar Lenkija netaiko savo šimtametės patirties šiuolaikinei Lietuvos respublikai valdyti?

1529 m. A. Goštautas kovodamas prieš lenkų diduomenės įtaką, vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui ir taip išsaugojo Lietuvos valstybingumą, nes Statutą galima prilyginti konstitucijai – štai kodėl Lenkija nepripažino Lietuvos statuto iki 1697 m. Jis pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Lenkijos karalienės Bonos Sforcos parama Statutą pakeisti. Grafo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui tebesant gyvam, paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumo ir atskirumo nuo Lenkijos.

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Alberto Goštauto asmenybę sunku kam nors Lietuvoje prilyginti. Be abejonės, šį Lietuvos didiką, Geranainių grafą galime laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies didžia asmenybe, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas, Goštauto rūpesčiu gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – Bychovco kronika. Kyla klausimas, kodėl dabartinė Lietuva beveik nemini mūsų didžiavyrio A. Goštauto nuopelnų Lietuvos valstybingumui (ar ne Lenkija valdo mūsų istorinę informaciją?), išskyrus Liubavo dvaro muziejų (XVI a. priklausiusį A. Goštautui) prie Vilniaus, kurį įkūrė Lietuvos šviesuolis skulptorius Gintaras Karosas.

Didžiavyris Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių. Tarnavo karaliaus dvare Krokuvoje, kur vienas geriausių jo draugų buvo Lietuvos Didysis kunigaikštis būsimasis karalius Žygimantas Augustas. Vėliau pasiekė, kad karaliaus žmona taptų Stanislovo Goštauto (A. Goštauto sūnaus) našlė Barbora Radvilaitė ir tuo sustiprino Radvilų pozicijas karalystėje. Gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos integralumą ir politinį savarankiškumą tiek nuo Maskvos valstybės, valdomos Ivano Rūsčiojo, tiek nuo  Lenkijos. Jis 1544 m. Lietuvos Brastoseime reikalavo, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, o 15631564 m. Varšuvos seime vadovavo Lietuvos delegacijai, kuri priešinosi unijai su Lenkija. Nusipelnė prijungiant Livoniją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir 1561 m. tapo LDK vietininku Livonijoje. Būdamas Reformacijos šalininku 1553 m. perėjo į kalvinų tikėjimą ir siekė Lietuvą atriboti nuo katalikiškos Lenkijos ir stačiatikiškos Maskvos įtakos. 1555 m. įkūrė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią ir Lietuvos Brastoje įsteigė protestantų raštų spaustuvę.

Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584), vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės vadų per 15581583 m. Livonijos karą1564 m. vadovavo LDK kariuomenei per Ulos mūšį prie Polocko nugalėjo Maskvos carą Ivaną Rūstųjį. 1578 m. dar kartą sumušė maskvėnus prie Vendeno, o Stepono Batoro Maskvos kampanijoje laimėjo mūšį prie Velikije Luki. 1569 m. vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime vadovų, čia gynęs Lietuvos savarankiškumą ir valstybingumą, todėl nepasirašė Liublino unijos (sąjungos) sutarties. Žinomas jo atkirtis lenkų didikams, įrodinėjusiems Seime, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lietuva lenkams dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.

Tai tikras XVI a. Lietuvos didikų, karingųjų lietuvių nuo giliausios Lietuvos senovės išlikusios dvasinės kultūros, mentaliteto atspindys (refleksija). Straipsnio pabaigoje matysime kuo pavirto išdidūs lietuviai XVIII-XIX a.

Kunigas Mikalojus Daukša (1527-1613)  buvo išsilavinęs žmogus, mokęsis viename iš V. Europos universitetų. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609-1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo, pasisakė prieš lietuvių bajorijos lenkėjimą.

Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji Lietuvos DK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojasvaliaįkvėpimasišmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1595 m. išleido J. Vujeko postilės lietuvišką vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“, kurioje kreipėsi į Lietuvos sulenkėjusią aukštuomenę ir visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalba Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei: Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. […] Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“

Istoriniai faktai rodo, kad Lietuvos DK vedė savarankišką valstybės gyvenimą: atskirai kariavo su Maskvos kunigaikštyste, nors Liublino unija buvo sudaryta dėl bendros kovos prieš Maskvą, tačiau Lenkijos kariuomenė vengdavo dalyvauti, todėl peršasi politinė išvada, kad jūs ten vieni lietuviai kovokite, žūkite, silpnėkite… „Atskirai kariavo ir su Švedija, priimdavo jų pasiuntinius, sudarinėjo sutartis, o po Jono III Sobieskio mirties 1696 m. Lietuva oficialiai kėlė Unijos su Švedija ar Rusija klausimą“, tai rodo, kaip Lietuvos didikams buvo svarbu išsaugoti Lietuvos valstybingumą, o Lenkijos norą jį panaikinti. „Būta atvejų kai LDK teritorijoje Lenkijos karaliaus valdžia buvo nepripažįstama. Lenkijos karaliui kertant Lietuvos – Lenkijos sieną, jo svitą – lydinčius ministrus ant sienos keisdavo Lietuvos ministrai, didikai. Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo priimami kaip svetimšaliai ir jie negalėjo turėti nekilnojamojo turto ar valstybės tarnybos.“- rašo Liudvikas Narcizas Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai“ (Voruta, 2020-01-30).

Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.

Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos istorikai pabrėžia, kad Rzeczpospollitoje buvo vieninga valdymo sistema: ji turėjo bendrą kariuomenę ir neturėjo apibrėžtos tarpusavio sienos, o jos teritorija bendra, tačiau ši nuomonė neturėjo ir neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Galima teigti, kad jie rašo prolenkišką istoriją, nors XVI – XVII a. pateikti Lietuvos DK didžiavyrių veiklos pavyzdžiai visa tai paneigia.

Akivaizdu, kad Lietuvos didikų ir bajorų turtai, lietuvių kultūros ir mokslo pasiekimai, dvarų kultūra ar karvedžių žygdarbiai dėl lenkų kalbos vartojimo negalėjo ir dabar negali tapti Lenkijos valstybės paveldu. Tačiau Lenkijos elitas ir lenkų kunigai per ištisus šimtmečius skleisdami krikščionybę siekė asimiliuoti išdidžius lietuvius ir pirmiausiai tai darė per bajorų ir diduomenės sluoksnį. Galų gale XVII a. pabaigoje Lenkija pritarė, jog Seimas pripažintų 1588 m. III Lietuvos statutą (galiojo Lietuvos teritorijoje iki 1840 m.- V. T.) ir pasiekė, kad LDK raštvedyboje vietoj lotynų ir rusėnų kalbų būtų įvesta lenkų kalba.

„Pagaliau tokiai priešpriešai buvo padėtas taškas ir bendrame 1697 m. Seime priimtas „ Coeguatio iurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskego z Korona Polska“. Juo buvo sulygintos lenkų ir lietuvių valdininkų teisės, Lenkija pripažino 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją ir vienybės idėjas pakeitė dviejų valstybių lygybės pripažinimu. Tuo aktu buvo pakeista Liublino sutartis. Abi sutarties šalys tapo lygios. Kartu buvo sutarta, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos didikas privalėjo ją išmokti, jiems ji pasidarė bendravimo kalba, bet tai nereiškė, kad jie tapo lenkais, o tai, kas parašyta lenkiškai, nepasidarė lenkų tautos nuosavybe, kaip ir tai, kas šiandien parašoma angliškai, netampa anglų nuosavybe.“ – rašo L. N. Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai“ (Voruta, 2020-0130).

Akivaizdu, kad svetima lenkų kalba ypač per bažnyčias kurė naują pasaulį, keisdama lietuvių savimonę, formuodama naują mentalitetą. Tą puikiai žinojo dar pirmojo tūkstantmečio Naujųjų religijų skleidėjai, pradedant arabų VII-VIII a. vykdoma islamo sklaida, kai jų užkariautos tautos prievarta buvo verčiamos skaityti Koraną tik arabų kalba. Gerai žinome apie krikščionybės sklaidą, kai ji pradžioje buvo skleidžiama hebrajų, graikų, lotynų kalbomis, tačiau kai VIII-IX a. Konstantinopolis ėmėsi su nauja pravoslavų kalba ir raštu skleisti, atsiskyrusią  nuo Romos, Bizantiškąją krikščionybę, tai net kilo karas tarp Romos katalikų ir Bizantijos: frankai užėmė Konstantinopolį, o riteriai paniekindami Bizantijos atsiskyrusius krikščionis įjojo su žirgais į Šv. Sofijos katedrą. Štai kodėl Lenkija, žinodama svarbų kalbos vaidmenį diegiant religiją ir asimiliuojant išdidžius, karingus lietuvius, 1697 m. abi sąjungines valstybes pripažino lygias, bet visą akcentą sutelkė į lenkų kalbos įvedimą Lietuvoje.  Jeigu XVI a. pabaigoje dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukša „Postilė“), tai per XVII a. religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių – lenkų kalbų žargonas (M.Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba. XIX a. per bažnyčias, mokyklas buvo sustiprintas visų sluoksnių lietuvių lenkinimas, aiškinant, kad tikrieji patriotai kalba tik lenkiškai. Rusijos lietuviškose gubernijose lenkinimui susidarė palanki terpė, nes lygiagrečiai vyko lietuvių rusinimas, todėl lenkų kalba, kaip patriotizmo išraiška ėmė plisti kaimuose ir miesteliuose ypač per bažnyčias. Žodžiai „Lenkija“, „lenkai“, „katalikai“ tapo sinonimais, išplito frazės: vietoj katalikų tikėjimo – „polskoj wiari“, melskitės lenkiškai, nes „chlopų kalbos Dievas nesupranta“ ir pan. Visi šie pavyzdžiai byloja, kad Lenkijai pavyko per kelis šimtmečius pakeisti išdidžiųjų, karingųjų, tolerantiškųjų lietuvių sąmonę į nuolankių ir prisitaikančių prie kitų agresyvių kaimyninių slavų tautų skleidžiamos įtakos. Akivaizdu, kad kunigaikščių Lietuvą Lenkijai pavyko pajungti savo įtakon ne ginklu, bet gudrumu ir agresyviu savo tautiškumo bei kalbos brukimu. Tačiau ši Lenkijos veikla privedė prie abiejų valstybių sąjunginės (unijinės) didelės ir įtakingos valstybės Rzeczpospollitos žlugimo.

Apie svetimos kalbos vaidmenį net šiuolaikinėje tikrovėje rašo Gintaras Ronkaitis straipsnyjeApie sąvokų gimtąja kalba galias“ (https://alkas.lt; 2020-12-20): „Ar žinote, kur slypi įvairiausių priklausomybių ištakos? Sąvokų, sampratų ir prasmių lauke. Šis laukas kuria mūsų pasaulio supratimą, sampratos yra akiniai, per kuriuos matome pasaulį. Jei akiniai pagaminti kažkur labai toli, jie atspindės tą sukurtą tikrovės vaizdinį, kurį ten įdėjo jų kūrėjai. Ir pamažu prasideda priklausomybė nuo sąvokos kūrėjų „kultūros“, su sąvoka atkeliauja ir visa vaizdinių apie pasaulį eilė. Šie vaizdiniai atneštiniai, tad mes, su savo tūkstantmete pajauta, kuriai nebesuteikiame postūmio tolesniam vystymuisi ir prisitaikymui prie kintančios dabarties tikrovės, tampame atsilikusiais „pagonimis“, puslaukiniais žmonėmis, neturinčiais savos „kultūros“. Kitakalbiai ir sąvokas susikuria sau, o tiems, kas nekalba jų kalba, tos sąvokos tyli. […] Didelės ir galingos tautos užsiima ir sąvokų, sampratų bei iš jų susidedančio prasmių lauko kūrimu ir sklaida – tame jų stiprybė. Karinė ir kitokia medžiaginė galia yra tik išorės kiautas, už kurio slypi daug reikšmingesni dalykai. Prieš kelis metus tuometinis britų užsienio reikalų valdytojas Borisas Džonsonas Velykų priėmimo metu atvirai pasakė įstabų dalyką: „Mes išvežame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir sąvokas, požiūrius ir net elgesio būdus“. Šie žmonės puikiai supranta sąvokų kūrimo ir sklaidos reikšmę. Tie nemedžiaginiai dalykai yra “eksportuojami” ne už pinigus, o šiaip įsiūlomi, kartais net gana įkyriai primetant. Taip kuriama bendra erdvė, į kurią vėliau ir prekės bei paslaugos patenka.“

Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1701 m. Prūsijos hercogystei suvienijus kitas vokiečių žemes įsisteigė Prūsijos karalystė. XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą Prūsija padidino savo teritoriją Švedijos sąskaita, o per karus su Austrija prisijungė Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių Austrijos provincijų ir amžiaus viduryje Prūsijos karalystė tapo penktąja Europos didvalstybe, kuri lėmė Europos politinį gyvenimą ir XIX amžiuje. Prūsijos karalystės tolimesnei plėtrai į Rytus stabdžiu tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė – Rzeczpospollita.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Petras I ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Išaugusi Rusijos imperija neramino Prūsijos karalių Fridrichą Didijį ir karalystės diduomenę. Viduramžių papročiu Prūsijos karalius slapta pritarė, kad nesantuokinė jo dešimtmetė dukra princesė Sofija Augusta Frederika, gimusi 1729 m. ir vaikystėje augusi Prūsijos generolo šeimoje, būtų įsodinta (kaip gegužiukė) į Rusijos imperatoriaus Petro I šeimą. Taip ji pateko į carienės Elžbietos rūmus, o po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I  vaikaičio. Po Petro III mirties, 1762  m. Prūsijos karaliaus nesantuokinė dukra Sofija Augusta Frederika tapo Rusijos imperatore Jekaterina II. Ji ėmėsi vykdyti Petro I politiką ir bendradarbiavo su Prūsija: daug kvietėsi Prūsijos įžymių giminių atvykti į Rusiją, kur jiems buvo dalinamos žemės. Čia galima paminėti, kad į Rusiją atvyko iš Prūsų Lietuvos Konstantino Balmonto prosenelis Janis Balmutis, taip pat būsimo Rusijos premjero Piotro Stolypino protėviai iš Stalupėnų.

LDK didikas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių- Karijoto Algirdaičio palikuonių giminaitis) padedant Rusijos kancleriui A. Bestuževui-Riuminui buvo akredituotas prie Rusijos sosto, kaip Saksonijos ambasadorius. Jaunas gražus turtuolis iškart patraukė trimis metais vyresnės, būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III žmonos Jekaterinos Aleksejevnos (prūsų princesė Sofija Augusta Frederika, priėmusi parvoslavų tikėjimą priėmė šį vardą) dėmesį ir tapo vienu iš jos favoritų. 1764 m. rugsėjo 7 d. imperatorės Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas, jos meilužis S. A. Poniatovskis. Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas.

Taip Prūsijai ir Rusijai atsivėrė kelias daryti įtaką Rzeczpospollitai. Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus Rzeczpospollitoje, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą bei Lietuvos DK valstybingumą, o Lenkijos politikų ir bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Šiam Lenkijos politiniam veiksmui tinkamu pavyzdžiu tapo Prūsijos karalystės susikūrimas ir po to sekusios reformos.

Rzeczpospollitoje 1773 m. spalio 14 d., Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi pirmąja švietimo ministerija pasaulyje. Jos žiniai buvo perduotos visos akademijos ir mokyklos, jai pavesta rūpintis mokymu ir mokslu. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Lietuvos didžiavyris vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija reformavo pradinę mokyklą, įkūrė po vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. Po trijų metų tokių mokyklų Vilniaus vyskupystėje jau buvo virš 300. Kaimuose valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja lietuvių kalba.

1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas valstybinės valdžios organas –Nuolatinė Taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariumenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo ekonominis gyvenimas ir sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1772 m. Rzeczpospollitoje gyveno 6,5 mln. žmonių, o 1790 m – apie 9 mln. Šio, pirmojo visuotinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių. Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos sąjunginės valstybės vykdomosios valdžios organais, o šios reformos rodo, kad ekonominė ir demografinė sąjunginės valstybės padėtis gerėjo.

Per XVIII šimtmetį Lietuvos DK elitas ir išsilavinę lietuviai virto „gente – Lituani, natione – Poloni“: kilmės – lietuviai, tautybės (pilietybės) – lenkai. Lenkijos politinis elitas, neatsižvelgdamas į 1773 m. pozityvias švietimo ir ekonomikos reformas, visa tai pajutęs ir suvokęs ėmėsi vykdyti dvilypės sąjunginės valstybės Rzeczpospollitos politinę reformą ir 1791 m. Seimas priėmė vadinamą Gegužės 3 d. konstituciją (lenkiškai pavadinta „Ustawa Rzadowa“), tačiau be Lietuvos DK paminėjimo tekste, vadinasi Lietuva buvo panaikinta kaip istorijos subjektas, o liko tik Lenkijos unitarinė valstybė. Šiame gegužės 3 d. „Ustaw’e“ buvo įteisinti luomai ir baudžiava ir gėdingai  įteisintas ir išaukštintas vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo visuomenėje bei daugiatautės valstybės valdyme (kažkuo kvepiantis tautiniu aparteidu), suvaržyta net religijų laisvė, katalikybė paskelbta valstybine religija, tuo buvo panaikinta šimtmečiais Lietuvos DK vyraujanti religijų laisvė. Čia galima priminti, kad baudžiava  Vidurio ir Vakarų valstybėse jau buvo anksčiau panaikinta: Čekijoje – 1781 m., Vengrijoje – 1785, Danijoje – 1788, Prancūzijoje – 1789 m.

Šis „Ustaw’as“ sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą ir jie pasiekė, kad 1791 m. spalio mėn. Seimas priėmė papildymą (Įžadą), bet ir jame Lietuvą apibrėžė kaip autonomiją Lenkijos Respublikos sudėtyje. Cituoju iš spalio papildymo „Ustaw’ui“: „Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos […] Kunigaikštis, sutikus senato tarybos ponams, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą […]“. Lenkų  konfederatai kurdami „Ustaw’ą“ veikė slaptai, net lietuvių maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega apie tai nieko nežinojo ir reikalavo svarstyti prieš jį skelbiant. Lenkijos unitarinės valstybės kūrėjų konspiraciją išryškino net lenkų  istorikė Krystyna Zienkovska savo monografijoje, kurią pavadino „Gegužės 3-iosios sąmokslas“.

LDK valdantysis elitas: didžiavyriai vyskupai I. J. Masalskis, J. K. Kasakauskas, Didysis etmonas S. M. Kasakauskas, kunigaikštis M. K. Oginskis ir kt. tokio pažeminimo nepakentė, kilo neramumai, pilietinis karas tarp susidariusių konfederacijų, kurias skatino Rusija, todėl 1792 m. liepos 23 d. Seimas ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis panaikino unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. konstituciją. Teisiškai ji tapo niekinė, todėl jos minėjimas ar  šventimas, kaip daro dabartinės Lietuvos valdžios be jokio pagrindo pataikaudamos Lenkijai, žemina lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės orumą. Žvelgiant istoriškai, šios konstitucijos priėmimas buvo Lenkijos elito politinė klaida, nes panaikinusi Lietuvos DK egzistavimą, konstitucija tapo pretekstu Rusijai ir Prūsijai veikti Rzeczpospollitos viduje ir siekti savo imperinių tikslų.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Konkretūs šių imperinio elgesio valstybių veiksmai greitai tapo įgyvendinami: 1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo Rzeczpospollitos pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. 1793 m. liepos 7-22 d. Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp Rzeczpospollitos ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Tačiau aresyvių kaimynių Rusijos ir Prūsijos suartėjimui trukdė dar likusi Rzeczpospollita su trečdaliu buvusios teritorijos. Po Prancūzijos revoliucijos bręstantis pavojus monarchijoms skatino Rusiją veikti, jog tas siauras Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorijos ruožas išnyktų. Tačiau kaip tą įvykdyti po 1793 07 22 sutarties tokių pasižadėjimų: „amžiną ir nepajudinamą taiką“ bei nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų? Rusijos ir Prūsijos karo veiksmams kilti prieš  sumažėjusią Rzeczpospollitą pasitarnavo 1794 m. kovo 24 d. Varšuvos priemiestyje Krokuvoje prasidėjęs sukilimas, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška, prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalijimą, nors tai buvo įteisinta sutartimi. Jis karui ruošėsi Saksonijoje, dėl sukilėlių nesutarimų pasiruošimas vyko nesklandžiai, bet vis tik T. Kosciušką išrinko karo vadu. O gal ir kaimyninių imperijų slaptųjų tarnybų buvo paskatintas parodyti savąją narsą.

T. Kosciuška save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų (jotvingiškų) Lietuvos Brastos žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi Lietuvos DK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valstybės sukūrimo idėja. Ką jam reiškė kariauti prieš Rusiją ir kartu prieš Prūsiją, juk jis buvo Amerikos valstijų Nepriklausomybės karo didvyris, tapęs generolu, manytina, kad ir narsiųjų jotvingių kario dvasia jame dar gyvavo.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje, taigi dviem mėnesiams buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Inžinieriaus J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Čia pasireiškė T. Kosciuškos, praradusio lietuvišką savimonę, išdavikiški veiksmai, jis išvaikė Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį birželio 4 d. atleido. Vėliau T. Kosciuškos įsakymu buvo susidorota ir su LDK valdančiuoju elitu ir net vyskupais, juos paniekinamai pakariant: LDK Didžiuoju etmonu Simonu Kasakausku, Vilniaus vyskupu, Edukacinės komisijos pirmininku Ignotu Masalskiu, Livonijos vyskupu Juozapu Kasakausku, vien dėl to, kad jie nesutiko palaikyti šio karo prieš Rusiją ir Prūsiją bei iki sukilimo veikė, kad būtų išsaugotas autonominis LDK valstybingumas, kad ir Rusijos imperijos sudėtyje.

Štai, kaip aprašo rusų istorikas N. Kostromarovas uoliųjų katalikų, lenkų sukilėlių veiksmus susidorojant su vyskupu I. J. Masalskiu: „[…] Iš laikinai įsteigo kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet pakėlę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomisw, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…“ Paniekinamai vyskupas I. J. Masalskis žuvo kankinio būdu, kaip šventasis. Stebėtina, kad vyskupas I. J. Masalskis labai išsilavinęs žmogus, Lietuvos patriotas nutylimas Lietuvoje, net nėra jo vardu pavadintos gatvės, o galėtų gatvę link jo pastatytų Verkių rūmų pavadinti jo vardu.

Visi šie nusikalstami T. Kostiuškos veiksmai prieš LDK vadovus savo bendrapiliečius yra išdavikiški, nes pasitarnavo Rusijai naikinant Lietuvos valstybigumą, o Jekaterinai II pasisavinant Lietuvos kunigaikštienės titulą, todėl Lietuvos istorijoje jis turėtų būti laikomas Lietuvos išdaviku. Žodžiu, su LDK patriotais elgėsi taip lyg jau žinotų, kad sukilimą laimės arba veikė inspiruotas kaimyninių imperinių valstybių.

Deja, karas prieš Rusiją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kosciuška pasižymėjo kovose dėl JAV nepriklausomybės), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Sūduvą. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinama taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl iššaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo ir Rzeczpospollitos sunaikinimu.

Tadas Kosciuška. Milvokio miestas JAV

Tadas Kosciuška buvo sužeistas, o patekęs į Rusijos nelaisvę buvo įkalintas švelnaus režimo Petropavlovsko kalėjime Sankt Peterburge, kuriame kalėjo du metus. 1796 m. po Jekaterinos II mirties Rusijos caru tapęs jos sūnus Pavlas I jam grąžino laisvę. Pavlas I pareikalavo, kad T. Kosciuška prisiektų ištikimybę Rusijos imperijai ir kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, tačiau jis atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes nebeturi tėvynės. Tada caras pareikalavo prisiekti, kad negrįš į tėvynę, o kai prisiekė, caras jam gražino kardą ir leido išvykti į Ameriką. Toks garbingas caro elgesys su nusikaltėliu Rusijai, sukilimo vadu generolu T. Kosciuška, verčia daryti prielaidą, kad šiam sukilimui gimti turėjo įtakos slaptosios Rusijos ir Prūsijos tarnybos. Apie palankumą nusikaltusiam Rusijai byloja ir T. Kosciuškos susitikimas su Rusijos imperatoriuni Aleksandru I 1814 m. Paryžiuje, kuris pažadėjo atkurti autonominę Lenkiją Rusijos imperijos sudėtyje, o dar kartą susitikęs su imperatoriumi 1815 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese šis pažadas buvo įteisintas – atkurta Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Stebėtina, kad save laikęs lietuviu T. Kosciuška pokalbiuose su caru nerandame net užuominų apie savo tėvynę – Lietuvą, kurios valstybingumą išsaugoti siekė paskutinysis Lietuvos valdantysis elitas. Įtartinai skamba, kad jis ir Vakaruose, ir Amerikoje ypač pabrėždavo, kad yra lietuvis, lyg norėdamas sušvelninti išdavystę LDK, o gal pridengti, jog sukilimą organizavo paveiktas Rusijos slaptųjų tarnybų. Imperinėms Rusijos užmačioms T. Kosciuškos sukilimas labai pasitarnavo, apie tai galimai byloja ir kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio veikla, jam tapus caro Aleksandro I slaptuoju patarėju bei Rusijos senatoriumi, tačiau kungaikščiui pateikus carui projektą apie autonominės LDK atkūrimą Rusijos imperijos sudėtyje, Lietuva nebuvo atkurta – tai kur čia esminė priežastis? Ar LDK elito nužudymai palengvino Rusijai atsisakyti šio projekto, nors Gardino Seimas tam buvo nutaręs ir Rusija buvo pritarusi. Juolab, kad jau 1808 m. buvo įkurta autonominė Suomijos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Reikia Lietuvos Istorijos institutui tyrinėti Rusijos archyvus, nes tai labai svarbus Lietuvos istorijos laikotarpis bei kompozitoriaus, politiko M. K. Oginskio veiklos etapas. Ar paliksime Lietuvos valstybės tragišką istorinį laikotarpį, apaugusį romantiškais maurais, pūti, ar atskleisime tiesą?

Apie Lietuvos likimą XIX – sukilimų amžiuje esu rašęs straipsnyje „Ar verta dalyvauti sukilimuose, kai kovojama dėl primestų dviprasmiškų idėjų?“ (alkas.lt; 2020.06.23; voruta.lt; slaptai.lt).

Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. ATR II pasidalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių. Akivaizdu, kad Lenkijai labai nepatiko ši sutartis, nes smogė jos planams kurti federaciją su Lietuva, kurią palaikė viduramžiškų idėjų vedama Prancūzija.

Nors Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., o Lenkija vėliau 1918 m. lapkričio 11 d., tačiau buvusi „istorinė sesė“ Lenkija Lietuvos nepripažino ir tik aplinkybių verčiama pagaliau 1920 m. liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Lenkija, 1920 m. rugsėjo 30 d. – spalio 7 d. derėdamasi su Lietuva Suvalkuose, galėjo vadovautis 1569 m. Liublino sutartimi apibrėžtomis sienomis, kurias patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Žygimantas Augustas – tai būtų garbingas Lenkijos elgesys tuo įtemptu laikotarpiu atsikuriant iš imperijų nepriklausomoms Europos valstybėms. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos, kai Raudonoji armija paliko Vilnių Lietuvai, iki 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė valdyti savo teritoriją ir  išlaikydama neutralumą, svarbiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Tačiau dar 1919 m. Lenkija užgrobė enografiškai lietuvišką žemę su Seinais ir Punsku, tai rodo atgimstančios Lenkijos imperinį tikslą atkurti Rzeczpospolitą Polską, pridengtą jos skelbiamu Vakarams federalizmu. Vykstant šioms deryboms Suvalkuose ir dalyvaujant Santarvės valstybių atstovams bei Tautų sąjungos komisijai, akivaizdu, kad  tai suteikė tarptautinės teisės pagrindą ir 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartyje Lietuvos sostinė Vilnius su Pietryčių Lietuva (Dzūkija) buvo pripažinta Lietuvai. Lygiagrečiai Lenkija vedė derybas su Sovietų Rusija Rygoje  ir 1920 m. spalio 5 d. joms pavyko sutarti dėl linijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos ir sudaryti taip vadinamą „Vilniaus koridorių“- tai buvo strateginis Lenkijos siekis, nes atskyrus Lietuvos sieną nuo Rusijos bus lengviau prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Akivaizdu, kad šiuo susitarimu Sovietų Rusija pradėjo kurti konflikto židinį tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris paskatino tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Praėjus dviem dienoms, spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Pietryčių Lietuva sulaužydama šią sutartį, visa tai įvykdė Lenkijos viršininko Juozapo Pilsudskio (Ginioto) įsakymu, nepaisant, kad tai buvo tarptautinės teisės pažeidimas. Lenkija savo agresyvų karinį veiksmą pridengė melaginga informacija Vakarams, neva tai buvo generolo L. Želigovskio maištas prieš Lietuvos vyriausybę, jog Vidurio Lietuvos lietuviai kovoja su Kauno lietuviais. Vėliau, 1923 m. rugpjūčio 25 d. viešėdamas Vilniuje J. Pilsudskis prisipažino: „Tuo metu man nusišypsojo sėkmė kare – iškart nusprendžiau, kad Vilnių reikia pasiimti ginklu. Išsiruošiau pas generolą L. Želigovskį, nes pats, kaip Lenkijos valstybės viršininkas ir vyriausiasis vadas, laužyti įsipareigojimų negalėjau.“  

Vinstonas Čerčilis

„Štai ką apie J. Pilsudskio suorganizuotą Vilniaus okupaciją kalbėjo Vinstonas Čerčilis 1944 m. vasario 22 d. parlamente pasakytoje kalboje: „Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.“  1928 m. gegužes 1 d. Tarptautinis Teisės institutas, vertindamas Litwa Srodkova prijungimo prie Lenkijos teisėtumą ir Ambasadorių Tarybos nuomonę, nurodė: „Jokia institucija negali nagrinėti šio klausimo kitaip, kaip priimto  okupacijos sąlygomis. Tokie prijungimo nutarimai neteisėti, neturi teisinio pamato ir yra negaliojantys. Joks okupantas neįgyja teisės į okupuotąjį kraštą, nepaisant kiek ilgai ta okupacija trunka ir Vilnius, kaip ir jo kraštas kaip priklausė, taip ir toliau turi priklausyti tik vieninteliam suverenui Lietuvai.“ – rašo L. N. Rasimas, „Istorija ir istorikai“, (Voruta, 2020-01-30).

Akivaizdu, kad Lenkija okupavusi Pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi turėjo tikslą visą Lietuvą prijungti prie Lenkijos, tačiau 1920 m. lapkritį ties Giedraičiais ir Širvintomis Lietuvos kariuomenė sumušė L. Želigovskio vadovaujamus lenkų karius. Lietuvos kariuomenė buvo pasiryžusi atsiimti Vilnių, bet čia sutrukdė Tautų sąjungos karinė komisija, reikalaudama nežygiuoti į Vilnių ir Lietuvos politinė valdžia vadovaujama premjero Kazio Griniaus pakluso komisijai ir Vilniaus neatsiėmė. Tokiu būdu galima teigti, kad Lietuvos politinė valdžia pasielgusi šiaudadūšiškai Lietuvai užtraukė didelę nelaimę ir pažemino lietuvių tautą ir karius. Čia tinka pabrėžti, kad K. Griniaus vyriausybė 1921 m. pradėjo derybas su Lenkija dėl įėjimo į Lenkijos federaciją, tačiau Kaune prasidėjo tautos pasipriešinimas, demonstracijos ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis atstatydino K. Griniaus vyriausybę. Ar ne Stokcholmo sidromo apraiška valdė K. Grinių?

Jau 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos užsienio ministro Juozo Urbšio derybose, dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai, su Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu, pastarasis pareiškė: „Chvatit vam prodavat Litvu“ („Užteks Jums Lietuvą pardavinėti“). Matyt jis turėjo omenyje tai, kad  1920 m. Lietuva Vilniaus neatsiėmė, o paliko Lenkijai. Apie tai 1989 m. pasakojo pats J. Urbšys susitikime su Lietuvos Sąjudžio atstovais. Ši frazė galėjo būti dingstimi, kodėl SSRS pažeisdama visas sutartis su Lietuva, negražino tų teritorijų (Gardino ir Lydos sričių), kurios buvo visose sutartyse patvirtintos Lietuvai.

Lenkija 1994 m. pasirašydama Strateginės partnerystės sutartį su Lietuva nepripažino Vilniaus krašto 1920-39 m. okupacijos ir neatsiprašė Lietuvos  dėl atneštos žalos Lietuvos valstybei bei lenkų šovinistų žiauriais susidorojimais su Vilniaus krašto lietuviais. Čia tinka priminti, kad kai Lenkija 1938 m. kartu su Hitleriu dalinosi Čekiją, tai dėl Lenkijos užgrobimo Čekijos Ciešino srities vis tik Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis atsiprašė darbartinės Čekijos tautos ir Vyriausybės. Tai kodėl Lenkija pažeisdama tarptautinę teisę gėdingai pasielgė su Lietuva ir lig šiol jos neatsiprašė? Manytina, kad dėl tokio Lenkijos elgesio prisidėjo nuolanki ir prisitaikanti Lietuvos valdžia (Prezidentas Algirdas Brazauskas, 1932-2010), kuri nesuvokė, kad Lietuva yra tarptautinės teisės ir istorijos subjektas ir turėjo elgtis ne nusižeminusi, bet oriai. Žvelgiant į tuometinę situaciją Europoje kelia nuostabą, kaip Lietuvos valdžia nesiorientavo tarptautinėje politikoje. Kodėl strategine partnere buvo pasirinkta buvusi SSRS satelitinė valstybė, apie 50 m. gyvenusi nedemokratijoje Lenkija, o ne tarkime, ekonomiškai turtinga ir demokratiška Vokietija. Galima pravesti analogišką pavyzdį: SSRS buvusi satelitė Slovakija pasirinko strategine partnere Vokietiją, todėl viena iš ekonominių dovanų – „Volkswagen“ gamykla buvo atidaryta Slovakijoje.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

„Praeities nusikaltimų pasekmės privalo būti ištaisytos. Ne nutylėtos, ne falsifikuotos, ne pamirštos, o ištaisytos. Tik tada praeitis iš tiesų taps praeitimi.“, – sako Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie santykius su Rusija (lrt.lt). Akivaizdu, kad šie principai turėjo būti taikomi ir dabar vadovaujamasi santykiuose su Lenkija, kai abi valstybės atsikūrė ir tapo lygiateisėmis ES narėmis.

Norėčiau užbaigti Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) fraze: „Valia siekti galios“ – tai principas veikti asmenybėms ir valstybėms. Ar ne šiuo principu istorijos vyksmas rutuliojosi XX a.?! Kada Lietuvos valdžia ugdys valią siekti galios nors ištaisyti valstybės istoriją?

2021.07.04; 08:00

Lenkijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lenkija pranešė išsikvietusi Izraelio pasiuntinę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino neseniai priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali užblokuoti bet kokias pretenzijas dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų.
 
Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta ir mes jai aiškiai bei konkrečiai paaiškinsime, apie ką yra šis įstatymas. Deja, manome, kad šiuo atveju kai kurie Izraelio politikai situaciją išnaudoja saviems politiniams tikslams“, – valstybinei televizijai TVP sakė Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonskis prieš pirmadienį numatytą susitikimą su Izraelio diplomate.
Izraelio vėliava
 
Ketvirtadienį po įstatymo priėmimo Izraelio ambasada Varšuvoje pareiškė, kad „šis amoralus įstatymas rimtai pakenks mūsų šalių santykiams“. Įstatymas esą „iš esmės užkirs kelią Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų palikuonių reikalavimams grąžinti žydų turtą ar išmokėti kompensacijas“.
 
Tuo metu įstatymo autoriai tvirtina, kad reikėjo įvykdyti 2015 m. Lenkijos Konstitucinio teismo priimtą nutartį, kurioje teigiama, kad privalo būti nustatytas terminas, po kurio administraciniai sprendimai nebegali būti ginčijami. Remiantis priimtu įstatymu, atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį, paraiškų terminas būtų nuo 10 iki 30 metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.28; 07:41