Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Kelcai, rugsėjo 5 d. (AFP-ELTA). Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda antradienį pareiškė, kad jo šalis planuoja 2024 m. gynybai skirti daugiau kaip 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
„Planuojame kitais metais gynybai išleisti 137 mlrd. zlotų (30,4 mlrd. eurų). Tai atitinka daugiau kaip 4 proc. mūsų BVP“, – dalyvaudamas Lenkijos Kelcų mieste vykstančioje gynybos pramonės parodoje nurodė A. Duda, kurį cituoja lenkų naujienų agentūra PAP.
„Matydami už mūsų rytinės sienos kylantį pavojų… puikiai suvokiame, kad verta mokėti bet kokią kainą, jog Lenkija būtų laisva, suvereni ir nepriklausoma, o lenkai galėtų gyventi saugiai – to mus išmokė istorija ir patirtis“, – renginyje kalbėjo Lenkijos lyderis.
A. Duda šias pastabas išsakė tvyrant nuogąstavimams dėl saugumo, kaimyninėje Ukrainoje verdant Rusijos sukeltam karui. Lenkija kare aktyviai remia Kyjivo pusę. Pastaruoju metu Varšuva taip pat skambina pavojaus varpais dėl grėsmių, kurias, anot jos, kelia kita kaimynė Baltarusija, į šios teritoriją neseniai persikėlus Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ kovotojams.
Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Lenkija ginkluojasi ir jau pasirašė daugybę ginkluotės sutarčių, įskaitant susitarimus su JAV ir Pietų Korėja. Iš pastarosios šalies lenkai perka tankus „K2 Black Panther“ ir haubicas „K9“. Tuo metu JAV praėjusį mėnesį patvirtino 12 mlrd. dolerių vertės sandorį dėl sraigtasparnių „Apache“ pardavimo Lenkijai. Birželį Varšuva gavo pirmąją pažangių amerikiečių gamybos tankų „Abrams“ siuntą. Negana to, Lenkija balandį taip pat paskelbė, kad pasirašė sutartį su europiečių kompanijos MBDA padaliniu Jungtinėje Karalystėje, kuris atsiųs raketų ir jų paleidimo įrenginių.
Putino virėjo gaujos įkurdinimą Baltarusijoje papildė ir paties Putino pareiškimai apie tai, kad Lenkija su Lietuva esą užpuls Baltarusiją, ketina atsiriekti Ukrainos, Baltarusijos teritorijų. Tai, ką Putinas kalba, – su tiesa ir tikrove retai suderinama, tačiau didžiausios jo išsakytos nesąmonės visada turi reikšmę.
Prigožino fizionomija. Youtube.com
Pastarasis pareiškimas analogiškas svaičiojimams prieš Rusijos tiesioginę invaziją į Ukrainą, esą Ukraina puls Rusijos aneksuotas teritorijas, ir tuo bandyta motyvuoti Rusijos įsiveržimą. Taigi, Lietuvos – Lenkijos atžvilgiu įgyvendinamas tas pats komunikacinis modelis. Jis labiau skirtas Rusijos vidaus auditorijai sutelkti, tačiau yra signalas ir Vakarams, kad Rusija invaziją į NATO šalis projektuoja.
Esminis klausimas, kiek ši projekcija reali?
Iš pirmo žvilgsnio – nesąmonė. Tačiau daugeliui, ypač Vakaruose, nesąmone atrodė ir įsiveržimas į Gruziją 2008 m., ir Krymo aneksija 2014 m., ir juolab 2022 m. pradėtas karas prieš Ukrainą. Tad nesąmonėmis tai atrodo tol, kol neįvyksta.
Žinoma, šiuo metu Rusija neturi pajėgumų, kad galėtų iš tokios invazijos daug laimėti, be to, egzistuoja grėsmingo pralaimėjimo rizikos. Tačiau prognozuojant netolimą ateitį – invazijos į Lietuvą variantas susiklosčius aplinkybėms vis dėlto yra galimas.
Pagrindinės aplinkybės yra dvi:
Ukrainoje pamuštas rusų tankas. Demonstruotas Vilniuje, Katedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Pirma. Ukraina reikšmingai pralaimi. Šiuo metu, skaičiuojant jau sunaikintą ir toliau naikinamą Ukrainos ekonomiką, energetiką, turtą ir žmogiškuosius resursus, – svarstyklės ne Ukrainos naudai. O juk Ukrainos materialūs ir žmogiškieji ištekliai nėra begaliniai, gaunama pagalba iš Vakarų toli gražu jų nekompensuoja. Tuo tarpu Rusija katastrofinių nuostolių nepatiria, be to, invazija tikslą „minimum“ jau yra pasiekusi – sukurtas sausumos tiltas į Krymą. Jei šioje vietoje karas bus sustabdytas, 20 proc. teritorijos praradimą ir sugriautą ekonomiką kitaip, nei reikšmingu pralaimėjimu nepavadinsi. Tačiau jei karas bus sustabdytas po metų – kol kas taip pat nėra garantijų (ne norų ir ketinimų, o faktais pagrįstų argumentų), kad situacija bus reikšmingai pagerėjusi.
Antra aplinkybė. Kinijos invazija į Taivaną. Jei Kinija ryšis užimti Taivaną jėga, – o tokį tikslą Si Dzinpingas yra įvardijęs ir jau surengęs plataus masto Taivano užėmimo pratybas – tokiu atveju apie reikšmingą pagalbą Rytų Europai iš JAV galime tik pasvajoti. Grėsmę pripažįsta ir JAV, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl plačiau neatveriami ginklų sandėliai Ukrainos poreikiams. Jei Europos šalys, kaip ir iki šiol, metų metais kurs planus apie saugumą ateityje, bet vangiai ką nors darys užtikrindami saugumą dabartyje, – grėsmė, kad Rusija atsivėrusiu galimybių langu rizikuos pasinaudoti, yra gana didelė.
Abejoju, kad Rusija ryžtųsi pulti Lenkiją, kuri intensyviai tokiam pavojui ruošiasi, be to, turi visas pagalbos linijas iš Europos nevaržomas jokių Suvalkų koridorių. Tačiau trys Baltijos sesės – Rusiją masinantis, lengvesnis ir įkandamas „lango į Europą“ grobis.
Matant dabartinius mūsų valdžios institucijų, kurios ir turi rūpintis Valstybė saugumu, veiksmus, išties kelia nerimą nuojauta, kad vis dar vadovaujamasi rožinėmis įstojimo į NATO metu suformuluotomis perspektyvomis, kai Lietuvos gynybinė doktrina apsiribojo – grubiai pasakius – išauti į priešo pusę kelis šovinius, kad niekas neabejotų, kaip dėl 1940-ųjų, kad Lietuva buvo inkorporuota į SSSR jėga, ir – dėti į kojas tikintis, kol šalis bus amerikiečių ar dar kieno nors vėliau išvaduota.
Abejingasis. Slaptai.lt foto
Šiandien, kai karas atėjo prie Lietuvos sienų, toks mąstymas nebetinka. Juolab, kad ir po 1940 – 1944-ųjų okupacijų Lietuvą išvadavo ne amerikiečiai ar dar kas nors, o patys Lietuvos žmonės (tiesa, aplinkybes tam labiau formavo didžiosios pasaulio galios ir lemtys).
Galime tikėtis, kad tos dvi invazijai palankios aplinkybės niekada nesusiformuos, tačiau galimybės joms atsirasti – visiškai realios. Bent jau kaimyninė Lenkija pavojaus neignoruoja ir imasi labai konkrečių žygių galimoms grėsmėms atremti. Lietuva, – mato (nuolat prezidentas paskelbia, kad „situacija stebima“), tačiau taip pat akivaizdu, kad pasiruošimas grėsmėms vis dar teorijų, projektų ir ketinimų lygmeniuose. Bent jau jokių reikšmingų požymių nepastebėjau. Visuomenė, kaip nežinojo prieš 1,5 m., taip nežino ir šiandien, ką darytų karo atveju; reikšmingai nepajudėjo iš mirties taško ir rezervo bei visuotinės karinės prievolės klausimai. Tai elementarūs dalykai, kuriuos visuomenės atstovai iškėlė jau Rusijos agresijos Ukrainoje pradžioje, labai tiksliai juos įvardino buvęs amerikiečių pajėgų Europoje vadas Europoje B.Hodgesas.
Įvardino, o kas pasikeitė?
Ketinimai grėsmes valdyti po 3 ar 7 metų, – sveikintini. Tačiau tiek Putinas, tiek Si – gal ir susirgę kiekvienas sava didybės manija, bet vadovausis jie sau, o ne mums palankiais terminais ir argumentais.
Darau prielaidą, kad Lietuvoje priimtas sprendimas – „nekelti panikos“. Žmonėms rūpi Jūros šventė, medžiai Basanavičiaus gatvėje, poeto įpaminklinimas ir kt., – svarbūs ir prasmingi dalykai. Krizių išvakarėse Lietuvos vadovai visada priimdavo tą patį sprendimą – „svarbu, kad nekiltų panika“, nes dėl jos esą bus tik blogiau, nukentės ekonomika, išeis investicijos ir t.t. Vis dėlto, krizės ir jų įveikimas parodė, kad nuo jų nukentėdavo piliečių dauguma, nes būdavo krizėms nepasiruošusi, o valdžios elitas, t.y. turintieji visą informaciją, dažniausiai tik išlošdavo ar bent jau nepatirdavo nuostolių. Tad jei ir šiuo atveju, prisidengiant panikos grėsmėmis priimtas panašus sprendimas skatinantis ignoruoti realias grėsmes – prezidento pasiūlytas Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektas numatantis griežtinti bausmes už valstybės išdavimą, įgauna naują – gan saviironišką saviprevencijos atspalvį.
Ukrainos pavyzdys, – pasiruošimas Donbaso, ir nepasiruošimas Chersono – Zaporižės gynybai, akivaizdžiai pademonstravo du dalykus. Pirmuoju atveju – tai, kad pasipriešinti įmanoma, net tokiam monstrui, kaip Rusija, jeigu yra tam pasiruošta. Antruoju – kokiu tempu vyksta nepasiruošusios teritorijos užėmimas ir kokia po to teritorijų atsiėmimo kaina bei padariniai.
Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos politikai pradėtų mokytis, kaip ir pilotai, – iš svetimų, o ne iš savų klaidų? Retorinis klausimas, nes vieno vaisto nėra. Turbūt niekas kitas, o tik visuomenė gali paskatinti atsakingus už šalies gynybą veikėjus išlipti iš limuzinų (nuo paspirtukų) ir „pajudinti subines“. Jei ir ne iš meilės Lietuvai, tai bent jau iš baimės netekti savo galių. Kitas variantas, judinti subines privers kokie nors Putino virėjo galvažudžių ekscesai pasienyje. Paradoksalu, bet įvykių tam tikroj teritorijoj nebuvimas karo metu – nebūtinai yra „geros žinios“.
Lietuvos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Prieš kelis mėnesius atlikto soc. tyrimo duomenimis, ginklu Lietuvą pasiryžę ginti 14 proc. šalies gyventojų. Skirtingai nuo skeptikų, manau, kad tai ne taip jau mažai. Apie 200 tūkst. vyrų ir moterų nusiteikę invazijai realiai pasipriešinti, tačiau kol kas situacija tokia, kad 80 proc. iš jų, jei ir bandytų, taptų banalia mėsa, geriausiu atveju – išpildytų tik Pilėnų gynėjų misiją.
Ketinimas po keleto metų įsigyti tankų (puolamųjų ginklų) bei vokiečių tankų brigados (t.y. puolamojo vieneto) dislokavimas, turi savo taktinės logikos NATO ir Rusijos karo kontekste (iš esmės – Trečio pasaulinio), tačiau artimesnėje perspektyvoje, tai – vanduo ant putiniškos propagandos malūno (jei NATO dislokuoja puolamuosius ginklus, reiškia – puls). Oro gynybos sistemų įsigijimai, valstybės sienų įtvirtinimas analogiškai Donbaso linijai, veiksmingo kariuomenės rezervo suformavimas ir visuomenės paruošimas karo grėsmėms – dalykai, kurie jau buvo aktualūs vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tačiau diskusijoms apie tai, tarsi suteikta „slaptumo žyma“.
Kai Lenkija šiais metais skiria 3 ir ketina skirti iki 4 proc. BVP šalies gynybai, o Lietuva giriasi, kad jau perkopė 2,5 proc. – kyla logiškas klausimas, kuo Lietuva yra saugesnė už pietinę kaimynę? Aiškaus atsakymo šalies vadovai nėra pateikę, nes samprotavimai apie „kitus poreikis“ (tarsi, jų neturi Lenkija) arba Lietuvos gynybos „pasiekimus ir nuopelnus“ po būsimų 10 metų, niekaip nepadidina saugumo šiandien ir bent jau 1 metams į priekį. Atsakymą dėl šio atsainaus požiūrio randu tik kitais metais vykstančių Prezidento, Seimo, Europos parlamentų rinkimų kontekste, – mąstoma, jog šių sunkių sprendimų pavyks išvengti ir jau kitas Prezidentas, Seimas, EP nariai galės tuo rūpintis. Tačiau gyventojai Lietuvoje, piliečiai, ir prieš, ir po rinkimų – išliks tie patys.
Kinijai pasirengti ir surengti plataus masto Taivano užėmimo pratybas neprireikė net vieno mėnesio. Rusijos pramonė persiorientuoja į karo priemonių gamybą. Nors rusiška technika vakarietiškai neprilygsta, tačiau prasčiausias tankas turi nepalyginamą pranašumą prieš A4 formato „ketinimų protokolą“.
Evakuacijos planas. Lenkija
Nesenai Lenkijoje stabtelėjus Augustave, akis užkliuvo už standartinio ženklo aikštutėje prie savivaldybės – „Susirinkimo vieta evakuacijai“. Tylus ir konstruktyvus priminimas Lenkijos gyventojams, kad Suvalkų koridorius už 35 km. Kokie ženklai/ priminimai apie tai yra Lazdijuose, Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje? Ar tai taip pat tik retorinis klausimas? Jei nėra ir nebus evakuacijos kelių, yra kitų ir kitokių klausimų, atsakymai į kuriuos aktualūs ir 14 proc. potencialių gynėjų, ir 86 proc. ketinančių emigruoti, pasilikti, kovoti savais būdais. Jei atsakymus turi 1-2 proc. vadinamojo elito, būtų aktualu, konstruktyvu ir sąžininga, – net jei atsakymai ir ne tie, kokius paprastai norime išgirsti, – su visuomene jais pasidalins dabar, o ne po metų kitų, kažkur iš anapus Atlanto.
Nežinau, kaip kitus, bet mane jau pradeda erzinti valdžios veikėjai su gudria šypsenėle globėjiškai aiškinantys, kad „esame saugūs, kaip niekad“, „situacija stebima“, „vokiečių brigada bus“, „planai – atnaujinti“. Užtektų vieno atsakymo, – kiek tų planų įgyvendinome mes procentais. Jau senai nebedegu perdėtu entuziazmu ir iniciatyvumu, todėl tikrai nežinau, kaip geriausiai galėčiau panaudoti ginklų naudojimo įgūdžius, kokius pasirinkimų variantus turės mano artimieji? Dar vienas klausimas, ar neatėjo laikas konstatuoti, kad Ukrainos rėmimas (kuris turi tęstis) nebepakankama priemonė Lietuvos saugumui padidinti.
Moralas logiškas – atgrasymo augimas turi būti tiesiogiai proporcingas grėsmės augimui ir jei vyksme nedalyvausime – augs tik grėsmė.
Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)
Andrzejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva kalbasi su Lenkija dėl artimesnio bendradarbiavimo saugumo srityje, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
Šalies vadovas tikino telefonu kalbėjęs su Lenkijos prezidentu Andžejumi Duda ir sulaukęs „labai įdomaus“ jo pasiūlymo „glaudinti mūsų karinį bendradarbiavimą“.
„Kalbame apie glaudesnį bendradarbiavimą saugumo, karinėje srityje. Kokia forma ir kaip, mums dar reikia tą apsvarstyti“, – ketvirtadienį TV3 televizijai sakė G. Nausėda.
„Kol kas negaliu plačiau apie tai kalbėti, nes reikia įvertinti ir mūsų galimybes“, – teigė jis.
Šalies vadovo teigimu, diskusijos dar tik prasidėjo, svarstomi skirtingi karinės partnerystės variantai.
„Galime kalbėti apie įvairius modelius: gali būti rotaciniai modeliai, gali būti nuolatiniai modeliai. Turbūt suprantama, kad pradedame nuo tam tikrų pradinių bendradarbiavimo formų, po to, be jokios abejonės, tą bendradarbiavimą norėsime gilinti“, – dėstė prezidentas.
„Labai tuo džiaugčiausi, nes esame pasiekę tikrai labai gerą santykių su Lenkija dinamiką. Karinėje, saugumo srityje, ypatingai dabartinėmis aplinkybėmis, pasinaudoti šituo puiku įdirbiu būtų tikrai prasminga“, – pažymėjo jis. G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
G. Nausėda teigia, kad Lenkijos karinis buvimas Lietuvoje galėtų būti tarp strateginių valstybės tikslų, kuris derėtų su siekiu šalyje dislokuoti nuolatinę Vokietijos karių brigadą.
„Nematau jokios kontradikcijos su kitais mūsų tikslais, konkrečiai bendradarbiaujant su Vokietija“, – sakė prezidentas.
Lenkija yra tarp daugiausiai į gynybą investuojančių NATO valstybių – Varšuva 2024 m. krašto apsaugai ketina skirti virš 4 proc. bendrojo vidaus produkto, šiemet – apie 3 proc.
Lietuva savo ruožtu siekia, kad iki 2026 m. šalyje įsikurtų pilnai sukomplektuota Vokietijos kariuomenės brigada.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Varšuva, balandžio 5 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė susitaręs su Lenkija dėl naujo gynybos paketo.
Jis tai pareiškė per bendrą spaudos konferenciją su Lenkijos ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu, praneša „Ukrinform“ korespondentas.
„Susitarta dėl naujo gynybos paketo, kuris šiuo metu labai reikalingas mūsų kariams, ginantiems ne tik Ukrainos, Lenkijos, Europos, bet ir viso pasaulio laisvę ir nepriklausomybę. Labai svarbu, kad tie, kurie šiuo metu yra apkasuose Ukrainos rytuose, ten, kur karšta, taip pat šalies pietuose, žinotų, kad čia, Varšuvoje, mes susitarėme dėl to, kas suteiks Ukrainai ir kiekvienam mūsų kariui daugiau jėgų“, – sakė V. Zelenskis, pavadindamas „pergalingais“ vizitą ir derybas Lenkijoje.
Valstybės vadovas pabrėžė, kad omenyje turima ne tik parama, bet ir bendradarbiavimas, taip pat pirkimų formatas, kas, anot jo, stiprina tiek Ukrainos, tiek Lenkijos gynybinį potencialą.
„Šiandien pasirašome dokumentą dėl lenkiškų šarvuočių „Rosomak“, savaeigių minosvaidžių „Rak“, oro gynybos sistemų, ypač efektyvių, kaip sakė ministras pirmininkas, ir tai tiesa, naikintuvų MiG ir kitos reikalingos ginkluotės tiekimo“, – informavo prezidentas.
Jis taip pat sakė, kad vizito metu buvo kalbama apie bendrų ginklų ir šaudmenų gamybos įmonių steigimą.
Kaip jau buvo pranešta, prezidentas V. Zelenskis ir jo žmona balandžio 5 d. lankosi Lenkijoje su oficialiu vizitu.
Varšuva, lapkričio 15 d. (AFP-ELTA). Lenkija padidino kai kurių karinių dalinių parengtį, antradienį pranešė vyriausybės atstovas po nepatvirtintų pranešimų, kad į Lenkijos teritoriją nukrito Rusijos raketos.
„Priimtas sprendimas paskelbti kai kurių kovinių padalinių ir kitų uniformuotų tarnybų parengtį“, – po nepaprastojo Nacionalinio saugumo tarybos posėdžio Varšuvoje žurnalistams sakė atstovas spaudai Piotras Mulleris.
Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininko gen. Rajmund T. Andrzejczak pasitikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Penktadienį Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys susitiko su Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininku generolu Rajmund T. Andrzejczak.
Susitikimo metu generolai pasirašė bendradarbiavimo planą „Orša“ – Vilnius ir Varšuva įsipareigojo tęsti dalijimąsi atitinkama žvalgybine informacija, koordinuoti ir rengti bendras pratybas.
„Dokumente kalbama apie pratybas, numatytos netikėtų pratybų galimybės. Jų metu patikrinsime pajėgų pasirengimą, užtikrinsime teritorijos vienybę ir integralumą. Tai viena atgrasymo priemonių“, – penktadienį Valdovų rūmuose vykusios bendros spaudos konferencijos metu kalbėjo vadas.
„Baltijos jūros zona ir Suvalkų koridorius išlieka svarbūs viso regiono ir Aljanso saugumui. Iššūkiai, su kuriais susiduriame, yra artimi, todėl nuolatinis keitimasis gerąja patirtimi – pajėgų priėmimo, infrastruktūros ir poligonų plėtros, oro erdvės gynybos, ginkluotės ir amunicijos klausimais – yra būtinas. Tai ne tik paspartina procesus, bet ir padeda priimti greitus, savalaikius sprendimus“, – tęsė jis.
Lenkijos kariuomenės generolas R. T. Andrzejczak dėkojo kariuomenės vadui už glaudų šalių ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimą ir tolimesnes bendro darbo perspektyvas saugumo srityje.
„Mūsų moralinė pareiga savo šalims daryti viską, kas tik įmanoma, jog stiprintume atgrasymą ir gynybą. Turime kaimynus, kurie kelia mums nemažai iššūkių. Lenkija ir Lietuva gyvena unikalioje strateginėje vietovėje. (…) Džiaugiuosi, kad institucijos sąveikauja ne tik oficialiai, bet ir kaip karys kariui, kaip draugai“, – teigė R. T. Andrzejczak.
V. Rupšys: negalime atidėlioti šalies gynybinių pajėgumų vystymo
Tęsiantis Rusijos karui Ukrainoje, dalis šalių – kartu ir Lietuva – jau šiais metais padidino išlaidas krašto gynybai. Seimą pasiekus kitų metų biudžeto projektui, Prezidentūra pasiūlė skirti saugumui daugiau lėšų – siūlyta valstybės biudžete palikti galimybę šalies gynybai skolintis iki 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).
Paklaustas, kaip vertina tokius siūlymus, V. Rupšys patikino, kad grėsmės Lietuvos saugumui išliks net ir po Ukrainos pergalės prieš Maskvą, todėl atidėlioti šalies gynybos pajėgumų stiprinimo nereikėtų.
„Kaip bepasibaigtų, kokia ta (Ukrainos – ELTA) pergalė būtų – Rusija vis vien bus pajėgi atstatyti savo pajėgumus ir toliau grasinti. (…) Todėl mums laiko laukti arba atidėlioti savo gynybinių pajėgumų vystymą nėra – tos privilegijos mes neturime. Mes turime skubėti ir aiškiai turime suprasti, kad, imant tik Lietuvą, mes turime būti tokie, kad pagal savo turimus resursus, pagal savo galimybes kaip 3 milijonų tauta turėtume pačias kokybiškiausias ginkluotąsias pajėgas, kurios būtų pajėgios kovoti su mūsų sąjungininkais, vykdyti visas operacijas kartu su jais“, – aiškino vadas.
Lenkijos biudžete šalies gynybai yra numatyti 3 proc. BVP. Visgi, diskutuojant apie dosnesnį krašto apsaugos finansavimą, anot Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininko, tokias lėšas reikia panaudoti „protingai“.
„Yra trumpas ir ilgesnis atsakymai. Jeigu paklausime bet kurio vado apie 3 proc. BVP skyrimą – trumpesnis atsakymas bus „puikios žinios“. Bet ilgesnis atsakymas bus daug sudėtingesnis, nes tai didelės sumos ir šiuos finansus reikia išleisti protingai“, – pabrėžė R. T. Andrzejczak.
ELTA primena, kad R. T. Andrzejczak Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi lapkričio 3-4 d. Vizito metu Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas taip pat susitiko su Lietuvos kariuomenės atstovais, Antakalnio kapinėse ant laisvės kovotojų ir Lenkijos karių kapų padėjo atminimo vainikus.
Lenkijos kariuomenės delegacija lankėsi ir Karinių oro pajėgų bazėje Šiauliuose, kur susitiko su Lenkijos kariais, šiuo metu Lietuvoje vykdančiais oro policijos misiją.
Slaptieji sąrašai. Top secret
Varšuva, sausio 14 d. (ELTA). Internete atsidūrė daugiau kaip 1,7 mln. slaptų dokumentų, susijusių su visomis Lenkijos armijos veiklos sritimis. Tai penktadienį pranešė portalas „Onet.pl“.
Gautomis žiniomis, į internetą nutekėjo informacija apie Lenkijos sausumos kariuomenės, karinių oro pajėgų ir laivyno ginkluotę, šaudmenis, atsargines dalis, aprangą ir t. t. Dalis duomenų susiję su karine technika, kurią Lenkija įsigijo Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje ir Izraelyje.
„Šie dokumentai verti daugybės pinigų. Tai strateginiai duomenys, kurių stengiasi gauti Rusijos žvalgyba. Jie suteikia galimybę tiksliai įvertinti, kokia kariuomenės dalinių materialinė būklė, kiek turime atsargų, kuriems daliniams teikiamas prioritetas, o apskritai – koks mūsų šalies gynybinis pajėgumas. Tokie duomenys turi itin svarbią reikšmę planuojant puolamąsias operacijas“, – pareiškė žurnalistams generolas Piotras Pytelis, buvęs Lenkijos kariuomenės kontržvalgybos tarnybos vadovas.
Preliminariais duomenimis, dokumentai nutekėjo Bydgoščiuje, kur įsikūrusi Lenkijos ginkluotųjų pajėgų paramos inspekcijos logistikos planavimo vadovybė, dėl vieno iš darbuotojų klaidos.
Reaguodamas į šią informaciją, Nacionalinės gynybos ministerijos vadovas Mariuszas Błaszczakas tviteryje parašė: „Nusiraminkite, nenutekėjo jokia slapta informacija, o Lenkija yra saugi“.
Giedraičių mūšio pergalę primins naujas paminklas. Kariuomenės nuotr.
Minint 100 metų Giedraičių mūšio sukaktį, šalia Giedraičių miestelio, Molėtų rajone, Lietuvos kariuomenės iniciatyva, iškilo naujas Nepriklausomybės kovų atminimo simbolis. Mūšio vietoje ant kalvos atidengta skulptūra – stilizuotas pabūklas, skirtas Giedraičių mūšio šimtmečiui paminėti.
„Giedraičių mūšis yra svarbi Lietuvos kariuomenės pergalė: kariai apgynė Lietuvos nepriklausomybę, nepraleido okupacinių pajėgų tolyn į Lietuvos šiaurę. Visos kovos dėl Lietuvos kontekste, tai yra ir pralaimėjimas, nes nesugebėjome atsiimti sostinės Vilniaus. Tokia priešprieša lietuvių ir lenkų tautoms buvo didžiulis pralaimėjimas: kai du pešasi, kariauja, tai trečias laimi.” – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
Pasak vado, tarpukario Lietuvos ir Lenkijos nesutarimais po kelių dešimtmečių pasinaudojo Rusija ir abi tautos vėl kentėjo iki 1990 metų.
Istorinei pergalei atminti mūšio vietoje atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Rūdimis padengtas pabūklas šiandien simbolizuoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių pusių. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija ir mūšio eiga.
Prieš 100 metų Lietuvos kariuomenei sustabdžius lenkų generolo L. Želigovskio dalinių veržimąsi gilyn į Lietuvą, buvo apginta Lietuvos laisvė. 1919 m. pavasarį įvykus pirmiesiems Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimams, kovos su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m.
Pastarųjų metų rudenį, lapkričio 17-21 d., Musninkų-Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože įvyko atkaklios paskutiniosios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Giedraičiuose ir Širvintose kovoję kariai ėmėsi iniciatyvos ir pademonstravo neeilinę drąsą bei išradingumą, kovodami prieš pranašesnes jėgas.
Iki šiol 1920 m. Giedraičių mūšis prisimenamas kaip svarbi taktinė pergalė, sustabdžiusi lenkų puolimą ir apgynusi iki tol kontroliuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Nepriklausomybės kovose dar jauna Lietuvos kariuomenė atvertė naują puslapį Lietuvos istorijoje. Mūšiuose pasižymėjo dar jaunos Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai – ne vienas jų už tėvynę paaukojo savo gyvybę. Giedraičių mūšio pergalę primins naujas paminklas. Kariuomenės nuotr.
Iki šiol Nepriklausomybės kovotojų atminimą Giedraičiuose saugo 1932 m. atidengtas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.”, kurio autorius – kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius.
Giedraičiai buvo ne kartą patekę į Lietuvos karo istoriją – 1830-1831 m. sukilimo metu sukilėliai buvo trumpam užėmę Giedraičius, o 1863 m. sukilimo metu Giedraičiuose ar prie jų įvyko kruvinas susirėmimas su rusų kariuomene. Giedraičiai po 1920 metų išliko kaip svarbus Nepriklausomybės kovų simbolis, primenantis demarkacinę liniją ir svarbų laimėjimą.
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.
Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).
Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…
Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.
Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.
Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.
O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.
Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.
Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.
Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.
Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.
Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba”
Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.
Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.
Lenkijos nacionalinės gynybos ministras Antonis Macerevičius (Antoni Macierewicz) ketvirtadienį Londone atmetė Rusijos kaltinimus, kad esą Lenkijoje dislokuota „JAV kariuomenės divizija“.
„Tai tiesiog netiesa ir melagingas situacijos vaizdavimas“, – sakė jis.
Anksčiau oficialus Rusijos gynybos ministerijos atstovas Igoris Konašenkovas pareiškė, kad Lenkijoje de facto dislokuota jau ne brigada, o JAV ginkluotųjų pajėgų mechanizuotoji divizija.
„Reikia pasakyti, kad šis pareiškimas nėra labai rimtas ir klaidina visuomenę. Tikrai maniau, kad RF gynybos ministerija geriau moka skaičiuoti kariškius, dislokuotus rytiniame NATO sparne“, – pažymėjo A. Macerevičius.
„Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija – rytinis NATO sparnas – turi teisę gintis ir imtis veiksmų, kurie atgrasytų ir apsaugotų nuo agresyvaus Rusijos aktyvumo, ir jokios melagystės šito nepakeis“, – pridūrė Lenkijos nacionalinės gynybos ministras.
Pasak jo, „Rusija okupavo dalį Europos šalies, yra agresorė, o kad pagrįstų tą agresiją, skleidžia melagingą, neteisingą informaciją apie mūsų veiksmus, kurie yra tik gynybinio pobūdžio“.
NATO narė Lenkija per ateinančius 14 metų gynybai skirs 130 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos kariuomenės „techniniam modernizavimui“, – pareiškė gynybos ministras Antonijus Macerevičius (Antoni Macierewicz).
Jis taip kalbėjo Kelcų mieste Vidurio Lenkijoje vykstančioje Tarptautinėje gynybos pramonės parodoje, praneša agentūra dpa.
Lenkija ilgainiui savo išlaidas gynybai padidins iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), pabrėžė ministras. Gynybos ministerija jau pateikė parlamentui atitinkamą įstatymo projektą, numatantį šio tikslo įgyvendinimą iki 2030 metų. Šiuo metų Lenkijos išlaidos gynybai siekia 2 proc. BVP.
Lenkija jau dabar greta JAV, Graikijos, Estijos, Didžiosios Britanijos ir Rumunijos yra viena iš nedaugelio NATO valstybių, įgyvendinančių sutartą tikslą gynybos išlaidoms skirti mažiausiai 2 proc. BVP.
Lenkija, pasak šalies gynybos ministro Antonijaus Macerevičiaus (Antoni Macierewicz), susitarė su JAV dėl „Patriot“ gynybinių raketų pirkimo, praneša agentūra „Reuters“.
Pasirašytas atitinkamas ketinimų protokolas, ketvirtadienį sakė ministras. Lenkijos vyriausybė kovą pareiškė, kad aštuonių „Pariot“ sistemų pirkimui skirs iki 7,6 mlrd. dolerių. Tai ji laiko svarbiu žingsniu kariuomenei modernizuoti.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) nuo trečiadienio lankosi Lenkijoje. Čia jis, Baltųjų rūmų duomenimis, paskelbs įsipareigojimą NATO. Planuojami ir pokalbiai su kaimyninių Rusijos valstybių vadovais. Jose nuo Krymo aneksijos išaugo nepasitikėjimas Rusija.
Gruodžio 11 d. Lenkijos kariuomenės Nowa Deba poligone oficialia atidarymo ceremonija prasidėjo bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados LITPOLUKRBRIG štabo ir priskirtų vienetų štabų vertinamosios pratybos „Common Challenge 2016“ (liet. „Bendras iššūkis 2016“). Tarptautinių pratybų metu įvertinus, kad trišalės brigados štabas pasiekė visus operacinius pajėgumus, jis bus sertifikuotas pagal NATO standartus.
„Padarysime viską, kad tarptautinė vertintojų komanda trišalės brigados štabą sertifikuotų kaip pasirengusį vadovauti priskirtiems vienetams taikos palaikymo operacijų metu”, – sako LITPOLUKRBRIG štabo viršininkas Lietuvos karininkas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis.
Lenkijoje esančiame kariniame poligone gruodžio 8-16 d. tarptautinė brigada LITPOLUKRBRIG, vadovaujama Lenkijos pulkininko Zenono Brzuszko, ir jai priskirtų Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos batalionų kariai stiprina tarpusavio sąveiką planuojant ir rengiantis vykdyti taikos palaikymo operacijas.
Pratybos vykdomos pagal fiktyvų scenarijų, kuriame numatyta humanitarinės krizės, pilietinio karo nusiaubtoje šalyje, kurioje vyrauja trapus taikos susitarimas. Regione veikia ginkluoti sukilėliai, diplomatinės pastangos palaikyti taiką nesėkmingos.
Tarptautinės brigados karius pratybų metu vertina JAV, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos atstovai. „Common Challenge“ planavimo pratybos vykdomos pasitelkiant žemėlapį ir kompiuterinį taktinių veiksmų stimuliatorių, kurio pagalba vystoma ir sekama taktinė situacija pagal suplanuotus veiksmus. Taip sudaroma galimybė treniruotis planavimo procesą be realių padalinių ir technikos.
Apie trišalę brigadą LITPOLUKRBRIG:
Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bendras karinis vienetas – brigada LITPOLUKRBRIG – buvo įsteigta brigados šalių gynybos ministrams 2014 metų rugsėjo 19 d. Varšuvoje pasirašius brigados steigimo sutartį.
2015 m. sausio 25 d. oficialiai atidarius Liubline įsikūrusios brigados LITPOLUKRBRIG štabą buvo pažymėti štabo pasiekti pirminiai operaciniai pajėgumai. Taip kariškais terminais vadinama vieneto parengties stadija, kai yra sukomplektuota 90 proc. jo personalo, parengti štabo veiklai būtini dokumentai, patvirtintas biudžetas, užtikrinta karių ir jų šeimų narių gerovė ir kitos sąlygos vienetui veikti.
Štabui pasiekus visus operacinius pajėgumus jame tarnaus apie 100 karių ir civilių, o visoje brigadoje apie 3,5-4 tūkst. karių.
Brigada formuojama pagal Europos Sąjungos daugianacionalinių kovai su krizėmis skirtų kovinių grupių pavyzdį. Brigadą sudaro tarptautinis štabas, trys batalionai ir specializuoti padaliniai. Kariai dislokuoti savo šalyse, tačiau pajėgos suburiamos tarptautinių operacijų ir pratybų metu.
Lietuva, Lenkija ir Ukraina brigadai skiria po pėstininkų batalioną, personalą specializuotiems junginiams ir brigados štabui formuoti. Lietuvos brigadai skiriamas batalionas suformuotas iš Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karių.
Brigadai priskirti kariai dalyvauja bendrose pratybose ir mokymuose. Prireikus, brigada ar atskiri jos elementai galės būti siunčiami į tarptautines operacijas, kurioms suteiktas Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos mandatas. Sprendimą dėl brigados panaudojimo tarptautinėse operacijose turėtų priimti brigadoje dalyvaujančios šalys bendru sutarimu.
Brigados batalionai dislokuojami juos priskyrusių šalių teritorijose, o priėmus sprendimą aktyvuoti brigadą arba jos dalį – į užduoties vietą vyks junginio sudėtyje.
Brigadai nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. vadovauja pulkininkas Zenonas Brzuszko (Zenon Brzuszko). Bendru šalių sutarimu brigados vadą skiria kiekviena valstybė rotacijos principu.
Nuotraukų autoriai – št. srž. Romas Albaitis ir kpt. Oleksandr Gain.
Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
Krašto apsaugos ministerijoje ir Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe Vilniuje lankėsi Lenkijos kariuomenės operacinės vadavietės vadas generolas leitenantas Marekas Tomaszyckis (Marek Tomaszycki).
Susitikimuose aptartos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių bendradarbiavimo plėtros galimybės, kurios padės stiprinti dvišalį karinį bendradarbiavimą.
Režisierius Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) visada žiūrėjo į gyvenimą savomis akimis ir atsisakinėjo deformuojančių ideologijos akinių.
Taip rašo Roberto Persiko ir Analiza Guljelmi leidinyje Tempi.it. Jie kalbina garsųjį lenkų režisierių, prašydami, kad Andžejus Vaida kuo plačiau papasakotų apie „Katynę”. Daug dėmesio skiriama politinėms intrigoms, kurių pagalba siekiama, jog „Katynę” išvystų kuo mažiau žiūrovų.
„Katynės“, filmo apie tai, kaip sovietų kariuomenė sunaikino lenkų karininkus per Antrąjį pasaulinį karą, apie nusikaltimą, už kurį atsakomybė buvo verčiama vokiečių nacistams, pasirodymas Italijos kino teatruose buvo proga susitikti su Andžejumi Vaida ir pasikalbėti su juo apie daug ką kita“, – rašoma leidinyje.
Retas Nepriklausomybės kovų dalyvis pateko į istoriją. Tūkstančiai buvo ir liko tiks statistiniai vienetai, be vardų, be pavardžių. Nei kapo, nei kryželio ant jų kapų neliko. Juozas Bakanauskas iš Valkininkų valsčiaus, Molių kaimo į istoriją pateko ne tik su vardu ir pavarde – išliko ir jo paskutinis laiškas Motinai.
“1932 m. lapkričio 30 d. “Okupantai lenkai nužudė Vilniuje nekaltą lietuvį Juozą Bakanauską”.
“[…] Vilniuje lenkų karo teismas spalio 13 d. nuteisė mirti 3-čio sunkiosios artilerijos pulko kareivį Juozą Bakanauską ir spalio 14 d. sušaudė…” Ta byla buvo lenkų agentų iš piršto laužta.
Juozas Bakanauskas buvo kilęs iš okupuotos Lietuvos, iš Valkininkų vlsč. Molių kaimo, gimęs 1910 m. balandžio 19 d. Užaugo neturtingų, bet doroje, susipratusių lietuvių šeimoje. Tėvas už lietuvišką veiklą dar prieš Didįjį karą buvo priverstas gelbėtis nuo rusų persekiojimų, bėgti į Ameriką, kur netrukus mirė.
