Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.

Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.

Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.

Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno,  šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.

Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.

Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.

Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.

Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.

Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.

O ką – Lietuvos pusė?

Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis  konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.

Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.

Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.

Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.

Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių  istorijos niuansuose, tai  juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.

Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apie tai jau seniai rašė  ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.

Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.

Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos,  o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.

Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų  buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.

Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.

Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją  įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.

Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?

Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi  politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.

Bet ar tai bus teisinga?

Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.

O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus  būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…

2018.02.23; 03:00

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Lenkų tautinės mažumos klausimas nebus esminis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime ir jis neturėtų užgožti strateginių klausimų, interviu naujienų agentūrai ELTA teigia šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda valstybės šimtmečio proga į Vilnių atvyks Vasario 16-ąją. Pasak N. Aleksiejūno, dvišaliame prezidentų susitikime lenkų mažumos klausimas gali būti paliestas, tačiau svarbiausios sritys, kurias ketinama aptarti – regiono saugumo, energetikos bei ekonominio bendradarbiavimo.

Pasak jo, tikimasi, kad Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikime bus pasirašyti dvišaliai susitarimai, kurių turinio Prezidentūra dar neatskleidžia. O kaimyninės valstybės vadovo vizitas, anot jo, rodo, kad šalys turi bendrų tikslų ir susitikime tikisi pasiekti konkrečių rezultatų.

– Lenkijos prezidentas A. Duda į Lietuvą atvyksta nuo jo išrinkimo praėjus daugiau negu dvejiems metams. Kas pasikeitė santykiuose su Lenkija, kad vasario mėnesį A. Duda atvyksta į Lietuvą?

– Sakyčiau, kad su A. Duda buvo bendraujama ir iki šiol. Prezidentė pastarąjį kartą su juo susitiko praėjusių metų rugsėjį Jungtinėse Tautose, prieš tai – liepą – Prezidentė buvo Varšuvoje, buvo susitikimas Dubrovnike. 2016 metais tų kontaktų tikrai buvo. Tačiau, manyčiau, kad sutampa mūsų matymas tiek iš Prezidentės pusės, tiek iš Lenkijos Prezidento, jog vizitas turi būti organizuojamas tada, kai yra ir tam tikras turinys ir konkretūs rezultatai.

Matome, kad Vasario 16-ąją Prezidentas A. Duda atvyksta į Lietuvą, bet jis taip pat – dvišalis vizitas. Tai yra svarbu, nes pirmą kartą po penkerių metų toks dvišalis vizitas su Lenkijos Prezidentu. O jis vyksta todėl, nes turime daug bendrų temų ir tikimės tam tikrų rezultatų. Susitikime bus kalbama pradedant saugumo tematika, nes priešakinių batalionų buvimas yra tai, kas mus jungia. Todėl tikrai turime daug ką aptarti ir pasitarti prieš būsimą NATO susitikimą liepos mėnesį Briuselyje. Tai bus daug dėmesio skiriama regioniniam saugumui, bus aptariamas kibernetinis saugumas.

Be saugumo, yra ir energetiniai klausimai. Pirmiausia sinchronizacijos projektas, nes matome, kad jis su žemynine Europa yra įmanomas per Lenkiją, todėl mūsų bendradarbiavimas ir sutarimas svarbus viso projekto įgyvendinimui. Taip pat energetikoje yra tokie klausimai kaip „Nord Stream 2“, dujotiekis su Lenkija, Astravo atominė elektrinė.

– Kalbant apie sinchronizavimą, ilgą laiką šis klausimas nejudėjo, tačiau pastaruosius metus pusantrų jaučiamas atšilimas iš Lenkijos pusės. Atrodo, kad dabar ji supranta šio projekto svarbą Baltijos šalims, tad kodėl požiūris pasikeitė?

– Manyčiau, kad atsirado didesnis supratimas, ką sinchronizacija reiškia, kad tai yra ir tam tikras nacionalinio saugumo klausimas. Mes iš savo pusės matome, ką Rusija daro. Ji vykdo tam tikrus pasirengimo darbus ir jie galbūt pakankamai pažengę ir matydami, kad vieną dieną galime tapti pažeidžiami, rengėme daug susitikimų, stengdamiesi Lenkijai paaiškinti, kodėl šis projektas svarbus. Net pats asmeniškai buvau pasikvietęs Lenkijos prezidento patarėją į Lietuvą rugpjūčio mėnesį ir „Litgrid“ pasakojome, kas vykdoma Rusijoje ir kuo svarbus sinchronizacijos projektas.

Manau, kad tas mūsų kalbėjimas ir bandymas paaiškinti ir įtikinti duoda savų rezultatų.

– Bet seniau taip pat buvo mėginama paaiškinti ir įtikinti, tačiau tai nedavė tokių rezultatų. Ar tai rodo, kad Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu apskritai yra pasikeitusi, santykiai šyla?

– Nesakyčiau, kad čia vyksta santykių perkrovimas, nes santykiai visada buvo, bet aišku, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninių santykių. Manau, kad tikrai puikiai bendradarbiauja Energetikos ministerijos, mano lygmeniu irgi daug kontaktų su Lenkija palaikome.

– O ką rodo tai, kad Lietuvoje lankysis ir naujasis Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis?

– Tai rodo, kad atsiranda klausimų, kuriais mes sutariame, ir kuriais esame pasirengę pasiekti tam tikrų rezultatų. Prezidento A. Dudos vizito metu taip pat laukiama rezultatų, taip pat derinami susitarimai, kuriuos pasirašysime vizito metu, kol kas dar derinami, tad negaliu pasakyti, kas konkrečiai, tačiau bus dvišaliai susitarimai. Tai parodo, kad atsiranda terpė konkretiems rezultatams, kurie ir atsispindi tiek prezidento, tiek premjero vizituose.

– Kai Lenkijos prezidento patarėjas Krzysztofas Szczerskis Lenkijos žiniasklaidai pranešė apie A. Dudos vizitą, jis kalbėjo, kad Lenkijos-Lietuvos santykius reikia pripildyti turiniu. Tai koks tas turinys bus?

– Tai, ką minėjau – tiek saugumo, energetikos, ekonominiai klausimai. Ir bus konkretūs rezultatai, o susitarimai taps konkrečiomis priemonėmis, kurios atspindės, ką mums pavyko susitarti.

– Lenkijos prezidento patarėjas taip pat kalbėjo apie lenkų mažumą Lietuvoje. Viena vertus, Lietuva turi spręsti šį klausimą, tačiau taip pat minėjo, kad lenkų mažuma yra nevienalytė ir reikia tai įvertinti. Susitikime su prezidente lenkų mažumos klausimas bus viena ašių?

– Ašys bus tos, kurias paminėjau. Mažumų klausimai iš tikrųjų nemažai sprendžiami ir darbiniu lygmeniu, ne tik politiniu. Tarkime, Joachimo Lelevelio mokyklos klausimas buvo užaštrintas, polonistikos studijos universitetuose – manau, kad tai pavyzdžiai, kurie buvo gana gerai išspręsti ir visos pusės patenkintos tuo. O susitikimo metu matysime, matyt, tai bus paliesta, bet šie klausimai tikrai neturi užgožti tų strateginių klausimų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Tačiau Lenkijos retorika dėl tautinių mažumų pasikeitė. Anksčiau buvo atsiliepiama kritiškai dėl jų padėties, o dabar kalbama, kad lenkų mažuma yra skirtinga, o Lenkijoje girdima ta mažuma, kuri garsiausiai rėkia. Ar lenkų tautinės mažumos klausimas dvišaliuose santykiuose stumiamas į šoną?

– Nesakyčiau, kad į šoną, bet manau, kad tai, ką jūs minite, atspindi intensyvesnį bendravimą. Visada, kai bendrauji, kai vyksta dialogas net ir darbiniu lygiu, tai priartina vienodą suvokimą, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje. Manau, kad atsiranda daugiau supratimo, kokia yra reali situacija.

– Kalbant apie Europos Sąjungą ir Lenkiją, Briuselis prieš Varšuvą pradėjo drausminę procedūrą. Jeigu vyks balsavimas dėl 7-ojo straipsnio – įšaldyti Lenkijos balsavimo teisę, kokios pozicijos laikysis Lietuva?

– Aš pirmiausiai sakyčiau, kad mūsų tikslas yra išvengti to balsavimo, kad jo nebūtų. Todėl dabar yra labai svarbu, kad būtų suteikta laiko naujajam Lenkijos premjerui, nes mes tikime, kad šį klausimą galima išspręsti tik dialogu, o ne sankcijomis ar baudimu. Todėl tikimės, kad šie mėnesiai bus tokie esminiai, kai pavyks pasiekti kažkokio sutarimo.

Neįsileiskime į lietuvišką abėcėlę lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

– O sprendimas paskirti naują premjerą, ką tai reiškia? Bent apžvalgininkai teigia, kad tai rodo Varšuvos norą gerinti santykius su Briuseliu.

– Manau, kad reikia vertinti pagal konkrečius rezultatus, tai manau, kad artimiausiais mėnesiais pamatysime, kokie bus rezultatai.

– Jeigu dėl Lenkijos vyks balsavimas, Lietuva padėtis bus kebli. Viena vertus, Lenkija yra svarbi partnerė, kita vertus, apžvalgininkų nuomone, susilaikyti arba balsuoti prieš gali būti klaida. Kaip bus išlaviruota?

– Sakyčiau, kad nebūtų tokio balsavimo, o jeigu tokia situacija susiklostys, be abejo, mes diskutuosime, kalbėsimės tiek su Seimu, Europos reikalų komitetu, tiek su Vyriausybe. Tai bus visų bendras sutarimas, bet kol kas spekuliuoti nenorėčiau. Mūsų tikslas – išvengti to balsavimo ir pasiekti sprendimą dialogu.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Artūras Ketlerius (ELTA).

2018.01.21; 03:31

Varšuvoje viešint Turkijos prezidentui Redžepui Taipui Erdoganui (Recep Tayyip Erdogan), Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) pasisakė už Ankaros narystę Europos Sąjungoje (ES).

„Aš tikiuosi, kad ES ir Turkijos keliai ves viena kryptimi ir kad to rezultatas bus Turkijos narystė ES“, – sakė A. Duda antradienį. Turkija, anot jo, yra svarbi partnerė ES saugumo klausimais ir remia Bendriją kovojant su pabėgėlių ir migracijos krize.

R. T. Erdoganas kritikavo ilgas stojimo derybas ir pareikalavo iš ES aiškios pozicijos.

R. T. Erdoganas ir A. Duda kalbėjosi apie bendradarbiavimą NATO rėmuose. Be to, buvo pasirašyti dokumentai dėl glaudesnio karinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo.

Numatytas ir Turkijos prezidento susitikimas su ministre pirmininke Beata Šydlo (Beata Szydlo).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.18; 02:25

Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje prieš septynerius metus vis dar jaudina lenkų visuomenę. „Mes vienos iš dviejų „juodųjų dėžių“ įrašuose aptikome sprogimo momentą“, – pareiškė Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius, kurį sekmadienį cituoja televizijos stotis „TVP Info“. Šis sprogimas esą galiausiai sunaikino orlaivį.

Dabar ši vieta bus toliau analizuojama, kad būtų atmestos visos kitos interpretacijos galimybės, sakė ministras. Galutinė tyrimo ataskaita turėtų būti pristatyta 2018 metų pavasario pabaigoje.

Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) prieš pusantrų metų paskyrė naują komisiją nelaimės aplinkybėms tirti. Rusų tyrėjai 2011-aisiais atmetė lėktuvo susprogdinimo galimybę. Jų duomenimis, dėl „Tupolew Tu-154“ katastrofos atsakomybė tenka lenkų pilotams, nes jie tupdė lėktuvą nepaisydami blogo oro.

2010 metų balandžio 10 dieną sudužus lėktuvui žuvo 96 žmonės, tarp jų – Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis (Lech Kaczynski), PiS lyderio Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) brolis dvynys. Delegacija vyko į Katynę, kad pagerbtų Antrajame pasauliniame kare stalinistų nužudytus lenkus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.16; 00:01

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda), pirmadienį pasiūlęs konstitucijos pataisą, turėjusią išplėsti jo įtaką teismams, tą pačią dieną tokio siekio atsisakė. Tai – naujausias posūkis Lenkijos teismų sistemos reformų kampanijoje, kuri sukėlė Europos Sąjungos (ES) nerimą ir šalyje paskatino masinius protestus.

Kad atsisako savo plano keisti konstituciją, A. Duda pranešė praėjus vos kelioms valandoms po pirmojo paskelbimo apie šį siekį. Tokį sprendimą Lenkijos vadovas priėmė pasikalbėjęs su įstatymų leidėjais ir supratęs, kad šis siūlymas nesulauks pakankamai paramos parlamente.

„Nėra jokių galimybių, kad ši pataisa būtų patvirtinta“, – per televiziją transliuotame kreipimesi sakė A. Duda, patikslindamas, kad šį siūlymą paremti atsisakė pagrindinės opozicinės partijos – Šiuolaikinė partija (Nowoczesna) ir Pilietinė platforma (PO).

Apie siekį įvesti konstitucijos pataisą A. Duda buvo pranešęs pristatydamas savą teismų sistemą reglamentuojančių teisės aktų versiją, kuri turėtų pakeisti liepos mėnesį jo vetuotus šalies vyriausybės siūlytus įstatymų projektus. Šis prezidento žingsnis tuomet sukėlė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) nuostabą ir sumišimą.

Liepą Lenkijos vadovo vetuoti įstatymų projektai būtų sustiprinę politikų įtaką Aukščiausiajam teismui ir leidę šalies parlamentui rinkti teismų nepriklausomumą ginti turinčios institucijos narius.

Andžejus Duda savo įstatymo versijoje Nacionalinės teismų tarybos (KRS) narius parlamente siūlė rinkti trijų penktadalių dauguma, taip siekiant užkirsti kelią vienos partijos dominavimui.

„Jei per du mėnesius parlamentas nepajėgtų išrinkti KRS narių trijų penktadalių dauguma, tuomet iš pateiktų kandidatų (sąrašo) narius rinktų prezidentas“, – sakė A. Duda.

Lenkijos vadovas teigė tiek iš vyriausybės, tiek iš opozicijos girdėjęs, kad tokių įgaliojimų suteikimas prezidentui prieštarautų šalies konstitucijai, todėl jis siūlęs priimti konstitucijos pataisą, kuri būtų leidusi tai įgyvendinti.

Tačiau dėl nepakankamo palaikymo minties keisti konstituciją atsisakęs, A. Duda pasiūlė alternatyvų sprendimą: „Jei (parlamentarai KRS narių) negalės išrinkti trijų penktadalių dauguma, tuomet kiekvienas jų turės tik po vieną balsą. Tai reiškia, kad kiekvienas įstatymų leidėjas galės balsuoti tik už vieną kandidatą į KRS narius.“

„To rezultatas bus įvairių partijų išrinkta KRS narių kolegija“, – pridūrė Lenkijos vadovas.

Anksčiau pirmadienį A. Duda pristatė ir savo Aukščiausiojo teismo reformos įstatymo projekto viziją, kuria taip pat būtų išplėsti jo įgaliojimai. Remiantis šiuo projektu, prezidentas galėtų spręsti, kurie iš pensinio amžiaus, t. y. 65-erių metų, sulaukusių teisėjų galėtų ir toliau dirbti.

Šiame pasiūlymo projekte A. Duda, be kita ko, teigia manantis, kad eiliniams piliečiams turėtų būti suteikta galimybė skųsti teismų sprendimus.

Remiantis pasiūlymu, šiuos skundus nagrinėtų naujai sukurta specialioji kolegija, į kurią įeitų ir visuomenės atstovai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.26; 05:42

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) atvyko į Varšuvą liudyti tyrime dėl 2010 metų Smolensko aviakatastrofos. Tuomet sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui, žuvo Lenkijos prezidentas ir dar 95 kartu skridę žmonės, informuoja naujienų agentūra AFP.

Tuo metu, kai įvyko aviakatastrofa, Lenkijos premjero pareigas ėjęs D. Tuskas prieš apklausą žurnalistams sakė neabejojąs, kad taip sąskaitas nori suvesti amžinas priešininkas iš dabartinės valdančiosios partijos.

Konservatyvios valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jaroslaw Kaczynski) televizijai „TV Trwam“ teigė, kad „D. Tuskas yra apimtas baimės“, ir pridūrė, jog „aviakatastrofos tyrimas – vienas dalykas, bet yra ir kitų“.

J. Kačynskis prieš porą savaičių šalies parlamente užsipuolė D. Tusko partiją „Piliečių platforma“ (PO), tvirtindamas, kad tai ji yra atsakinga už Smolensko tragediją, pasiglemžusią jo brolio dvynio, tuomečio prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski), gyvybę.

„Nesišluostykite savo išdavikiškų burnų mano velionio brolio vardu. Jūs jį sunaikinote, nužudėte, jūs esate niekšai“, – PO deputatus plūdo J. Kačynskis.

J. Kačynskis ilgą laiką tvirtino, kad 2010-aisiais šalį sukrėtusi aviakatastrofa – ne nelaimingas įvykis, ir teigė, jog moralinė atsakomybė dėl jo brolio žūties krinta ant D. Tusko pečių.

Lenkijos ir Rusijos tyrėjų išvados parodė, kad nelaimę lėmė keli veiksniai: piloto klaida, blogos oro sąlygos ir prasta oro eismo kontrolė.

„Tai, ką pykčio protrūkio metu parlamente išgirdome iš Jaroslavo Kačynskio lūpų, nedviprasmiškai rodo, kas slypi už šio šaukimo liudyti, dėl to nė kiek neabejoju“, – ketvirtadienį prieš liudydamas sakė D. Tuskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.07; 00:01

Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda. 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Dvišaliame susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginiai ekonominiai projektai, bendradarbiavimas ES ir NATO, geopolitinė situacija, padėtis Europoje po „Brexit“.

„Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms“, – pabrėžė Prezidentė.

Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės – šalis sieja glaudūs prekybiniai ryšiai ir bendri infrastruktūriniai projektai, investicijos. Lenkija yra antra Lietuvos prekybos partnerė, penkta pagal tiesiogines užsienio investicijas.

Šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą.

Pasak Prezidentės, po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau.

Dvišaliame susitikime Prezidentai aptarė galimybes JAV pajėgas dislokuoti rytinėje Lenkijos dalyje, kad, esant būtinybei, bet kurią šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Tai padidintų Suvalkų koridoriaus saugumą ir užtikrintų, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys nebus izoliuotos nuo NATO paramos.

Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai akcentavo, kad abiejų šalių saugumui gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti kuo didesnį Aljanso partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą regione, didinti tarptautinių pratybų skaičių, plėsti infrastruktūrą, vykdyti kariuomenių modernizaciją, užsitikrinti sklandų raketinės gynybos sistemos sukūrimą ir naudojimą visų Aljanso šalių saugumui.

Prezidentai susitikime taip pat aptarė dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL tiesimas, elektros tinklų sinchronizacija, Astravo AE saugumas – bendras Lietuvos ir Lenkijos interesas.

Prezidentė pabrėžė, kad dujotiekis yra strateginės reikšmės projektas ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui, todėl labai svarbu, kad šis projektas būtų užbaigtas kuo greičiau. Taip pat būtina toliau vykdyti bendrus projektus dėl elektros tinklų sinchronizacijos, kuri svarbi susijungimui su kontinentine Europa.

Lietuvą ir Lenkiją vienija ir Astravo AE keliamos grėsmės. Prezidentės teigimu, ši Lietuvos pašonėje kylanti jėgainė, statoma pamynus tarptautinius susitarimus ir branduolinius saugumo standartus, yra bendras Lietuvos ir Lenkijos bei visos ES rūpestis. Būtina vieninga kaimyninių šalių ir visos tarptautinės bendruomenės laikysena reikalaujant branduolinės saugos.

Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kalbėjo ir apie Europos ateitį po „Brexit“ referendumo, aptarė, kaip užtikrinti savo piliečių saugumą ir teises JK, kad jie būtų apsaugoti nuo smurto, diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Prezidentų susitikime pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos interesas, kad derybose su JK dėl pasitraukimo iš ES būtų išsaugoti visi 4 kertiniai – laisvo prekių, žmonių, kapitalo ir paslaugų judėjimo principai.

Po susitikimo Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Dubrovnike dalyvaus Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų bendradarbiavimo iniciatyvai skirtame forume.

Tai jau ketvirtas šiemet Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susitikimas tarptautiniuose formatuose: metų pradžioje Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kartu dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje, pavasarį susitiko Branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone, neseniai Prezidentai bendravo Varšuvos NATO viršūnių susitikime.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Dūda.

2016.08.25; 16:15

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu rugpjūčio 25 dieną Dubrovnike dalyvauja Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti skirtame forume. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš forumą įvyks dvišalis Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Lenkijos Prezidento Andžejaus Dūdos susitikimas, kuriame šalių vadovai aptars bendradarbiavimą energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginius dvišalius projektus, bendradarbiavimą ES ir NATO, geopolitinę situaciją, Lietuvos, Lenkijos ir viso regiono saugumui kylančias grėsmes,  padėtį Europoje po „Brexit“.

Dubrovniko susitikime bus aptariamos Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regioninio bendradarbiavimo galimybės energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninės rinkos sektoriuose, potencialūs regionų saugumui ir spartesnei raidai svarbūs infrastruktūros projektai.

Forumo moto – „Stiprinti Europą sujungiant Šiaurę ir Pietus“. Po lyderių susitikimo planuojama pasirašyti bendrą politinę Trijų jūrų deklaraciją.

Trijų jūrų iniciatyva geografiškai sujungs 12 valstybių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją.

Pirmajame forume dalyvaus ir Balkanų šalių – Kosovo, Makedonijos ir Juodkalnijos vyriausybių vadovai. Atskirose teminėse forumo diskusijose susitiks ES ir Balkanų šalių užsienio reikalų, energetikos ir susisiekimo ministrai, Turkijos, JAV, Kinijos atstovai.

Lietuvos Prezidentė Dubrovniko forume kalbės apie energetiniam saugumui kylančius iššūkius, Lietuvos patirtį juos įveikiant ir tarptautinio bendradarbiavimo svarbą stabdant grėsmingus geopolitinius projektus.

Klaipėdos SGD terminalą įsirengusi ir elektros jungtis su Švedija ir Lenkija nusitiesusi Lietuva laikoma pavyzdžiu, kaip diversifikuoti dujų tiekimą ir užsitikrinti energetinį saugumą.

Lietuva prisidės prie Adrijos regionui ir visai ES svarbaus SGD terminalo statybos Krko saloje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08:25; 05:07

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.

Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…

O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.

Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.

Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.

Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.

Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.  

Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.

Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.

Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu? 

Centre - Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.

Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.

Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.

Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?

Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.

O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.

Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.

O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.

Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.

2016.08.16; 10:39

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje Lietuvos vardu „atsiprašė“ už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas esą „nesugebėjo“ priimti įstatymo dėl lenkiškos rašybos, kai į Lietuvą buvo atvykęs velionis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kacynskis.

Continue reading „Dėl užsienio reikalų ministro, kuris negerbia savo valstybės“

katastrofa_smolenskas

Varšuva reikalauja tyrimo po to, kai tinklaraštyje buvo išspausdintos buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir kitų katastrofos ties Smolensku aukų lavonų fotografijos.

Taip rašoma leidinyje „Le Figaro“.

Paslaptingas rusų tinklaraštis sukurstė polemiką, išspausdinęs šokiruojančias aukų fotografijas iš katastrofos vietos ir morgo, praneša straipsnio autorius Arielis Tedrelis. Lenkijos vyriausybė pranešė, esanti pasipiktinusi, ir pareikalavo pradėti tyrimą, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Tinklaraštininkas kursto Rusijos ir Lenkijos priešiškumą“

songaila_didelis

Seimo narys, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila įteikė prezidentei Daliai Grybauskaitei memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija.

Šiame memorandume Seimo narys apgailestauja dėl atsakingų Lenkijos Respublikos politikų ir net valstybės vadovų nesiliaujančių pareiškimų apie tai, kad Lietuva esą nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų Lenkijai dėl „lenkiškos rašybos“ įvedimo. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis ką tik ir vėl pareiškė, kad „Lenkijos ir Lietuvos valstybių pasirašytoje 1994 metų sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi, be kita ko, įvesti lenkišką pavardžių rašybą“.

Continue reading „Memorandumas dėl Lietuvos santykių su Lenkija“