Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) atvyko į Varšuvą liudyti tyrime dėl 2010 metų Smolensko aviakatastrofos. Tuomet sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui, žuvo Lenkijos prezidentas ir dar 95 kartu skridę žmonės, informuoja naujienų agentūra AFP.
Tuo metu, kai įvyko aviakatastrofa, Lenkijos premjero pareigas ėjęs D. Tuskas prieš apklausą žurnalistams sakė neabejojąs, kad taip sąskaitas nori suvesti amžinas priešininkas iš dabartinės valdančiosios partijos.
Konservatyvios valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jaroslaw Kaczynski) televizijai „TV Trwam“ teigė, kad „D. Tuskas yra apimtas baimės“, ir pridūrė, jog „aviakatastrofos tyrimas – vienas dalykas, bet yra ir kitų“.
J. Kačynskis prieš porą savaičių šalies parlamente užsipuolė D. Tusko partiją „Piliečių platforma“ (PO), tvirtindamas, kad tai ji yra atsakinga už Smolensko tragediją, pasiglemžusią jo brolio dvynio, tuomečio prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski), gyvybę.
„Nesišluostykite savo išdavikiškų burnų mano velionio brolio vardu. Jūs jį sunaikinote, nužudėte, jūs esate niekšai“, – PO deputatus plūdo J. Kačynskis.
J. Kačynskis ilgą laiką tvirtino, kad 2010-aisiais šalį sukrėtusi aviakatastrofa – ne nelaimingas įvykis, ir teigė, jog moralinė atsakomybė dėl jo brolio žūties krinta ant D. Tusko pečių.
Lenkijos ir Rusijos tyrėjų išvados parodė, kad nelaimę lėmė keli veiksniai: piloto klaida, blogos oro sąlygos ir prasta oro eismo kontrolė.
„Tai, ką pykčio protrūkio metu parlamente išgirdome iš Jaroslavo Kačynskio lūpų, nedviprasmiškai rodo, kas slypi už šio šaukimo liudyti, dėl to nė kiek neabejoju“, – ketvirtadienį prieš liudydamas sakė D. Tuskas.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Dvišaliame susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginiai ekonominiai projektai, bendradarbiavimas ES ir NATO, geopolitinė situacija, padėtis Europoje po „Brexit”.
„Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms”, – pabrėžė Prezidentė.
Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės – šalis sieja glaudūs prekybiniai ryšiai ir bendri infrastruktūriniai projektai, investicijos. Lenkija yra antra Lietuvos prekybos partnerė, penkta pagal tiesiogines užsienio investicijas.
Šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą.
Pasak Prezidentės, po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau.
Dvišaliame susitikime Prezidentai aptarė galimybes JAV pajėgas dislokuoti rytinėje Lenkijos dalyje, kad, esant būtinybei, bet kurią šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Tai padidintų Suvalkų koridoriaus saugumą ir užtikrintų, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys nebus izoliuotos nuo NATO paramos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai akcentavo, kad abiejų šalių saugumui gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti kuo didesnį Aljanso partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą regione, didinti tarptautinių pratybų skaičių, plėsti infrastruktūrą, vykdyti kariuomenių modernizaciją, užsitikrinti sklandų raketinės gynybos sistemos sukūrimą ir naudojimą visų Aljanso šalių saugumui.
Prezidentai susitikime taip pat aptarė dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL tiesimas, elektros tinklų sinchronizacija, Astravo AE saugumas – bendras Lietuvos ir Lenkijos interesas.
Prezidentė pabrėžė, kad dujotiekis yra strateginės reikšmės projektas ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui, todėl labai svarbu, kad šis projektas būtų užbaigtas kuo greičiau. Taip pat būtina toliau vykdyti bendrus projektus dėl elektros tinklų sinchronizacijos, kuri svarbi susijungimui su kontinentine Europa.
Lietuvą ir Lenkiją vienija ir Astravo AE keliamos grėsmės. Prezidentės teigimu, ši Lietuvos pašonėje kylanti jėgainė, statoma pamynus tarptautinius susitarimus ir branduolinius saugumo standartus, yra bendras Lietuvos ir Lenkijos bei visos ES rūpestis. Būtina vieninga kaimyninių šalių ir visos tarptautinės bendruomenės laikysena reikalaujant branduolinės saugos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kalbėjo ir apie Europos ateitį po „Brexit” referendumo, aptarė, kaip užtikrinti savo piliečių saugumą ir teises JK, kad jie būtų apsaugoti nuo smurto, diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Prezidentų susitikime pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos interesas, kad derybose su JK dėl pasitraukimo iš ES būtų išsaugoti visi 4 kertiniai – laisvo prekių, žmonių, kapitalo ir paslaugų judėjimo principai.
Po susitikimo Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Dubrovnike dalyvaus Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų bendradarbiavimo iniciatyvai skirtame forume.
Tai jau ketvirtas šiemet Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susitikimas tarptautiniuose formatuose: metų pradžioje Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kartu dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje, pavasarį susitiko Branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone, neseniai Prezidentai bendravo Varšuvos NATO viršūnių susitikime.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Dūda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu rugpjūčio 25 dienąDubrovnike dalyvauja Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti skirtame forume.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš forumą įvyks dvišalis Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Lenkijos Prezidento Andžejaus Dūdos susitikimas, kuriame šalių vadovai aptars bendradarbiavimą energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginius dvišalius projektus, bendradarbiavimą ES ir NATO, geopolitinę situaciją, Lietuvos, Lenkijos ir viso regiono saugumui kylančias grėsmes, padėtį Europoje po „Brexit“.
Dubrovniko susitikime bus aptariamos Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regioninio bendradarbiavimo galimybės energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninės rinkos sektoriuose, potencialūs regionų saugumui ir spartesnei raidai svarbūs infrastruktūros projektai.
Forumo moto – „Stiprinti Europą sujungiant Šiaurę ir Pietus“. Po lyderių susitikimo planuojama pasirašyti bendrą politinę Trijų jūrų deklaraciją.
Trijų jūrų iniciatyva geografiškai sujungs 12 valstybių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją.
Pirmajame forume dalyvaus ir Balkanų šalių – Kosovo, Makedonijos ir Juodkalnijos vyriausybių vadovai. Atskirose teminėse forumo diskusijose susitiks ES ir Balkanų šalių užsienio reikalų, energetikos ir susisiekimo ministrai, Turkijos, JAV, Kinijos atstovai.
Lietuvos Prezidentė Dubrovniko forume kalbės apie energetiniam saugumui kylančius iššūkius, Lietuvos patirtį juos įveikiant ir tarptautinio bendradarbiavimo svarbą stabdant grėsmingus geopolitinius projektus.
Klaipėdos SGD terminalą įsirengusi ir elektros jungtis su Švedija ir Lenkija nusitiesusi Lietuva laikoma pavyzdžiu, kaip diversifikuoti dujų tiekimą ir užsitikrinti energetinį saugumą.
Lietuva prisidės prie Adrijos regionui ir visai ES svarbaus SGD terminalo statybos Krko saloje.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.
Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…
O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.
Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.
Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.
Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.
Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.
Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.
Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.
Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu?
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.
Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.
Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?
Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.
O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.
Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.
O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.
Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje Lietuvos vardu „atsiprašė“ už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas esą „nesugebėjo“ priimti įstatymo dėl lenkiškos rašybos, kai į Lietuvą buvo atvykęs velionis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kacynskis.
Varšuva reikalauja tyrimo po to, kai tinklaraštyje buvo išspausdintos buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir kitų katastrofos ties Smolensku aukų lavonų fotografijos.
Taip rašoma leidinyje „Le Figaro”.
Paslaptingas rusų tinklaraštis sukurstė polemiką, išspausdinęs šokiruojančias aukų fotografijas iš katastrofos vietos ir morgo, praneša straipsnio autorius Arielis Tedrelis. Lenkijos vyriausybė pranešė, esanti pasipiktinusi, ir pareikalavo pradėti tyrimą, sakoma straipsnyje.
Seimo narys, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila įteikė prezidentei Daliai Grybauskaitei memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija.
Šiame memorandume Seimo narys apgailestauja dėl atsakingų Lenkijos Respublikos politikų ir net valstybės vadovų nesiliaujančių pareiškimų apie tai, kad Lietuva esą nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų Lenkijai dėl „lenkiškos rašybos“ įvedimo. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis ką tik ir vėl pareiškė, kad „Lenkijos ir Lietuvos valstybių pasirašytoje 1994 metų sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi, be kita ko, įvesti lenkišką pavardžių rašybą“.
