Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti” (slaptai.lt).
Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo pamatyti. Dabar, perskaičius ir biografinio pobūdžio veikalą, ir išvydus dokumentinį filmą, galiu dar drąsiau tvirtinti: „Mums pasisekė, jog D.Grybauskaitė buvo mūsų prezidentė“.
Kaip ir skaitydamas knygą, taip ir žiūrėdamas dokumentinę juostą, didžiausią dėmesį kreipiau į penketą aspektų: kodėl ji anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, ką byloja susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir ko verti kaltinimai, esą Prezidentė privalo prisiimti atsakomybę dėl neva pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykių.
Taip pat rūpėjo išgirsti paaiškinimų, ar teisinga, kad Prezidentė rimtai vertino jai teikiamas slaptąsias pažymas, bei sulaukti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos persekiojo prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, pranešusią jokių valstybės paslapties požymių neturinčią, tačiau labai svarbią žinią – apie galimas Kremliaus provokacijas.
Čekiškas aspektas
Pirmiausia – Prahos epizodas. Kaip ir D.Ulbinaitės knygoje, taip ir D.Ulvydo filme skelbiama versija: anuomet Amerika, naiviai stengdamasi įkvėpti gyvybės santykiams su Rusija, Kremliui norėjo pasiūlyti nuolaidų, kenkusių Baltijos šalių saugumui. Atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė aiškų signalą partneriams: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.
Žodžiu, kaip ir „Nustokim krūpčioti“, taip ir „Valstybės paslaptyje“ brėžiama logiška, suprantama išvada. Jei D.Grybauskaitė būtų pasirinkusi skrydį į Prahą, ji būtų turėjusi tik dvi galimybes: arba pritarti abejotinos vertės B.Obamos planui, ir tuo pačiu išduoti Lietuvos interesus, arba demonstratyviai nepritarti B.Obamos siūlymui, ir tada galbūt sukelti politinį skandalą. Juk B.Obama būtų greičiausiai patekęs į keblią padėtį.
Tad D.Grybauskaitė pasielgė diplomatiškai subtiliai: nepamynė Lietuvos interesų ir nesukėlė JAV prezidentui nepatogumų. Vienintelė bėda – sulaukė itin daug kritikos, esą dabar Vašingtonas tai jau užsirūstins… Nei užsirūstino, nei supyko. D.Grybauskaitė pasirodė esanti teisi. Jos kritikai pasirodė nepajėgūs pažvelgti giliau.
Rusiški keiksmažodžiai
Taip pat vertingi Prezidentės D.Grybauskaitės prisiminimai apie susitikimą su Vladimiru Putinu. Kremliaus diktatorius be užuolankų reikalavo: Lietuva privalanti paklusti Rusijos diktatui. V.Putinas beveik atvirai grasino, bandė bauginti. O kad viskas atrodytų kaip įmanoma rimčiau, savo grūmojimus V.Putinas dar sustiprino posakiais, kurie priminė rusiškus keiksmažodžius.
Bet D.Grybauskaitė neišsigando, nepasimetė. Ji mandagiai, bet tvirtai atkirto, jog Lietuvai nepriimtinas spaudimas, juolab šantažas. D.Grybauskaitė pastatė V.Putiną į jam priklausančią vietą (pats vėliau prisipažino, jog pokalbis su Grybauskaite nebuvo lengvas). Vėliau Prezidentė labai taikliai įvertino V.Putino elgesį: „teroristinės valstybės požymių turinti šalis“. Tad niekaip nesuprantama, dėl ko ir kodėl būtų galima D.Grybauskaitei priekaištauti? Valstybės interesų neišdavė, Kremliuje elgėsi solidžiai, prabilusi apie „teroristinę valstybę“ – pasakė šventą tiesą, oficialaus priėmimo metu Maskvoje nesikeikė…
Nejaugi, visa tai žinodami, vis tiek manote, kad D.Grybauskaitė neturėjo teisės Rusijos vadinti „teroristine valstybe“? Neva taip solidūs politikai nesielgia? Viskas atvirkščiai. Solidūs politikai tokiems „kolegoms“ kaip Vladimiras Putinas nenuolaidžiauja. Save gerbiantys politikai per daug suįžūlėjusiems diktatoriams rėžia tiesą į akis…
Mano įsitikinimu, jei kas ir nusipelnė priekaištų, tai ne D.Grybauskaitė, o tie ištižėliai kinkų drebintojai europiečiai, kurie vis pataikauja, vis nuolaidžiauja V.Putinui, o paskui apstulbę stebisi, kodėl šis nesiliauja puldinėjęs suverenias valstybes.
Neleido lenkams „užlipti ant galvos“
Ta pati situacija – dėl Lenkijos. Kol oficialioji Varšuva nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus, tol santykiai buvo puikūs. Kai Varšuva ėmė, vaizdžiai tariant, „lipti mums ant galvų“, D.Grybauskaitė pasielgė taip pat solidžiai ir kietai, kaip ir bendraudama su B.Obama ir V.Putinu – „mums nepriimtinas spaudimas“.
Buvo aiškiai pasakyta: Lietuva nori bičiuliautis su Lenkija, bet jei Varšuva pradės nurodinėti, kokius įstatymus privalome priimti, kokias raides turime įteisinti oficialiuose dokumentuos, Lietuvos piliečiams bruks „lenkiškas kortas“, skatins separatistines nuotaikas, girdi, Vilnius nėra Lietuvos sostinė, skriaus Punske, Suvalkuose ir Seinuose gyvenančius lietuvius, – nuoširdžių santykių nelaukite!
Verkšlenimai, esą Lenkija mums nepadės gintis Rusijos agresijos atveju, jei nesuteiksime išskirtinių, perteklinių teisių save lenkais vadinantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajono gyventojams, – neverti nė sudilusio skatiko. Jei mus gins JAV ir Didžioji Britanija, tai gins ir Lenkija. Jei nuo mūsų nusisuktų Vašingtonas ir Londonas, tada ir Lenkija liks nuošalyje. Nepadėtų nei trys, nei trisdešimt trys lenkiškos raidės, įrašytos pirmąjame Lietuvos respublikos paso puslapyje pačiu didžiausiu šriftu.
Buvusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kadaise užėmusiam pataikaujančią poziciją, vertėtų verčiau kukliai patylėti. Jei ne jo anksčiau užimta kapituliantiška laikysena, D.Grybauskaitei vėliau nebūtų tekę atlaikyti įkūraus, atkaklaus Varšuvos spaudimo.
Lietuviškųjų slaptųjų tarnybų klaida
Žiūrint „Valstybės paslaptį“ ne mažiau įdomu buvo išgirsti, kaip kadaise iškeltus įtarimus dėl valstybės paslapties išdavimo vertina pati prezidentės patarėja D.Ulbinaitė. Atsimenate kratas, mestus įtarimus, teismo posėdžius? Akivaizdu, jog Prezidentės patarėja neišdavė jokios valstybinės paslapties, garsiai pranešusi, jog Rusija ruošia provokacijas. Kiekvienas bent mažumėlę politinėmis intrigomis besidomintis žmogus puikiai suvokia, kad Rusija provokacijas rengia nuolat. Jas rengė vakar, rengia šiandien ir rengs rytoj. Be pertraukų, be atostogų, be savaitgalių.
Tačiau mūsų džeimsams bondams kažkodėl pasivaizdeno, esą viešai paskelbta žinia apie Rusijos rengiamas provokacijas – valstybės paslapties išdavimas. Mano supratimu, Lietuvos slaptosios tarnybos turėjo padėkoti D.Ulbinaitei už šią plačiai paskleistą žinią: tegul mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai tampa dar budresni. Deja, mūsų žvalgybininkai pasuko šunkeliais – tą, kuriai derėjo pasakyti „ačiū“, puolė persekioti.
Kas tai – nesusipratimas, žioplumas ar priešiškų žvalgybų sukurpta provokacija? Beje, į šį klausimą iki šiol neatsakyta.
Slaptosios tarnybos – vertingas informacijos šaltinis
Dėl slaptųjų pažymų – panaši pasaka. Kiekvienas, bent kiek besidomintis žvalgybų istorija, žino, jog slaptosios pažymos, kurios patenka ant prezidento, premjero, Seimo pirmininko ar kariuomenės vado stalo, – svarbus dokumentas, nors ir ne visuomet sklidinai užpildytas konkrečiais įrodymais. Slaptosios pažymos, nors jų ir nepateiksi teisėjui, vis tik leidžia susidaryti nuomonę, kur link krypstama. Todėl tai – vertinga pagalba apsisprendžiant dėl kandidato į teisėjo, ministro ar patarėjo postą.
Slaptųjų pažymų kritikams metas suvokti, jog žvalgybose labai konkretūs įrodymai – reta sėkmė. Jei Rusija užverbuoja įtakos agentą, tai jam neišduoda pažymėjimo, bylojančio apie priklausomybę FSB, SVR ar GRU struktūroms. Pažymėjimo taip pat nepapuošia nei Rusijos Federacijos herbu, nei asmeniniu V.Putino parašu. Be kita ko, įtakos agentas ir nesinešioja pažymėjimo, nurodančio tikrosios darbovietės adresą. Tokių pažymėjimų išvis nebūna arba jie budriai saugomi kur nors Maskvoje…
Bet ar tai reiškia, kad įtakos agento neįmanoma „išlukštenti“ kitais metodais? Atidžiai, profesionaliai stebint įtartiną asmenį ne taip jau retai įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę. Taip, šimtaproncentinių įrodymų nėra. Bet ar jų visuomet reikia, kai tenka siųsti prezidentei raportą? Įtarimai, abejonės – juk tai taip pat svarbus argumentas. Nejaugi slaptosios tarnybos neturi teisės valstybės vadovo perspėti apie įtartinai besielgiantį kandidatą į ministro ar teisėjo postą? Nejaugi VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovai neturi teisės su prezidente pasidalinti savo kritiškais vertinimais? Jei nėra neginčijamų išdavystės faktų, jei egzistuoja tik įtarimai ir spėjimai, nejaugi slaptosios tarnybos savo abejones privalo slėpti nuo prezidentės, o prezidentė, sužinojusi apie įtarimus, bet neturėdama konkrečių įrodymų, privalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų buvę?
Štai tokios mintys šovė į galvą perskaičius „Nustokim krūpčioti“ ir peržiūrėjus „Valstybės paslaptį“.
Net keista, kad tenka ginčytis su lietuviais dėl tokių akivaizdžių tiesų…
2019.07.01; 21:10
