Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?

Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.

Continue reading “Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija atlaikys politikų spaudimą?”

Tai – laisvu stiliumi parašytas straipsnis, jį spontaniškai rašiau veikiama visų Seime Valstybei atstovaujančių partijų pasirašyto susitarimo, kuris kėsinasi į mūsų kalbos bei rašybos neliečiamumą, apimant asmenvardžius ir vietovardžius.

Kas dieną paaiškėdavo naujos aplinkybės, kurios atskleidė, kad šis susitarimas glaudžiai susijęs su energetiniais projektais, numatytais prieš kelioliką metų, ir šiuo metu nebėra esminė būtinybė. Juo labiau, už kurią rekėtų aukoti sakralines mūsų vertybes bei kultūros pagrindą – kalbą. Šis straipsnis buvo platinamas Seimo nariams ir, manau, prisidėjo prie to, kad buvo pateiktas alternatyvinis projektas, parengtas pagal Latvijos pavyzdį.

Taip pat buvo atidėtas pats projekto svarstymas. Dėl lenkiškos rašybos, kurią buvo numatyta įvesti į mūsų gramatiką, dabar jau solidų žodį pasakė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai. 

Continue reading “Apie Seimo partijas, Lietuvos lenkus ir lietuvių kalbą”

adamkus_valdas

Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525).

Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų. Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

Continue reading “Prezidentas Valdas Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai”