Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54

Šylantys orai žadina lietuvių lūkesčius susirasti širdies draugą. Pažinčių svetainės flirtas.lt tyrime paaiškėjo, kad beveik kas antras vienišas lietuvis pavasarį laiko geriausiu metų laiku ieškoti antros pusės.

Ir tai yra geriausias metas ne tik ieškoti, bet ir surasti meilę. Ir viskas prasideda nuo flirto. Ir, jei flirtas neperkrautas melu, neretai pasiseka surasti tikrą meilę.

Vienatvę išgyvena ne tik tūli vienišiai, bet ir politinėje erdvėje – partijos, nesurinkusios pakankamai rinkėjų balsų, todėl nesudarę koalicijų, Seimas ir Vyriausybė, negebantys visaverčiai bendrauti su kaimyninėmis šalimis. Ir, siekdami pabėgti nuo vienatvės, pajusti meilės šilumą, imasi šie dariniai tarpfrakcinio, tarppartinio ar tarpvalstybinio flirto. Kadangi meilė yra didis žmogiškas jausmas, o tuose dariniuose, išskyrus interesus, sunku ką gera rasti, pats flirtas slepia nemeilę, melą. Ir blogiausia, kad tarpvalstybinis flirtas, pamynus pamatines vertybes, tampa antikonstituciniu flirtu.

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu, kaimynė nuo Lietuvos buvo atplėšusi didelę teritorijos dalį su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę Lietuvos dalį, tačiau abiejų šalių tragiškas likimas su nacių ir sovietų okupacija jas tarsi suartino. Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys, lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos atgimimui ir nepriklausomybės pripažinimui.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neilgai truko Lenkijos ir Lietuvos meilė. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, net neleido užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Labai keistas oficialiosios Lenkijos elgesys pasirodė kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pradėjo kėsintis kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai ėjo išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus Lenkija pradėjo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius.

Toliau dar daugiau: asmens dokumentuose reikalauti rašyti vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotos Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti, žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Tuo metu, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinti, valstybės vyrai iki šiol Lenkijai žadėjo įvairias nuolaidas daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, regis, vadovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017-04-04 Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą pasirašė.

Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Konstitucijos prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti:

Seimo narys Gabrielius Landsbergis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Seimo narys Mantas Adomėnas, Seimo narė Monika Navickienė, Seimo narys Julius Sabatauskas, Seimo narė Dovilė Šakalienė, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Seimo narys Edmundas Pupinis, Seimo narė Ingrida Šimonytė, Seimo narys Andrius Kubilius, Seimo narys Kęstutis Glaveckas, Seimo narys Virgilijus Alekna, Seimo narys Eugenijus Gentvilas, Seimo narys Vytautas Kernagis, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo narė Aušrinė Armonaitė, Seimo narys Arūnas Gelūnas, Seimo narys Gintaras Vaičekauskas, Seimo narys Antanas Matulas, Seimo narys Juozas Olekas, Seimo narys Tadas Langaitis, Seimo narys Mindaugas Bastys, Seimo narys Gediminas Kirkilas, Seimo narė Gintarė Skaistė, Seimo narys Dainius Kreivys, Seimo narys Sergejus Jovaiša, Seimo narys Simonas Gentvilas, Seimo narys Jonas Varkalys, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Seimo narys Žygimantas Pavilionis, Seimo narys Vitalijus Gailius, Seimo narys Linas Balsys, Seimo narė Aušra Maldeikienė, Seimo narys Algimantas Salamakinas, Seimo narys Algirdas Sysas, Seimo narys Jonas Liesys, Seimo narys Andrius Palionis, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Seimo narė Raminta Popovienė, Seimo narys Rimantas Sinkevičius, Seimo narys Antanas Vinkus, Seimo narys Kęstutis Masiulis, Seimo narys Valentinas Bukauskas, Seimo narys Kazys Starkevičius, Seimo narė Irena Degutienė, Seimo narys Saulius Skvernelis, Seimo narys Virginijus Sinkevičius, Seimo narys Dainius Gaižauskas, Seimo narys Stasys Jakeliūnas, Seimo narys Virgilijus Poderys, Seimo narys Vytautas Bakas, Seimo narė Guoda Burokienė, Seimo narys Mindaugas Puidokas, Seimo narys Zenonas Streikus, Seimo narė Virginija Vingrienė, Seimo narys Valerijus Simulik, Seimo narys Robertas Šarknickas, Seimo narė Vida Ačienė, Seimo narys Tomas Tomilinas, Seimo narys Raimundas Martinėlis, Seimo narys Gediminas Vasiliauskas, Seimo narė Rūta Miliūtė, Seimo narys Justas Džiugelis, Seimo narys Bronislovas Matelis, Seimo narys Arvydas Nekrošius, Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Seimo narys Aurelijus Veryga, Seimo narys Bronius Markauskas.

Nejaugi atsisakoma kalbos – pamatinės Tautos ir jos valstybės vertybės?

Pateiktas projektas skelbia:

4 straipsnis. Vardo ir pavardės nurašymas ir perrašymas

  1. Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė.
  2. Užsieniečio vardas ir pavardė rašomi laikantis šių reikalavimų:

1) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles, į oficialius dokumentus nurašomi paraidžiui;

2) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško arba nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus perrašomi lietuvių kalbos rašmenimis;

3) jeigu tame pačiame dokumento šaltinyje yra vardo ir pavardės įrašai ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus paraidžiui nurašomi įrašai lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles.

ICAO oficialios kalbos yra šešios: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų.

Asmens vardo ir pavardės rašymo tvarka, kaip skelbia projektas, nustatoma Vardų ir pavardžių rašymo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (!).

O LR Konstitucija skelbia, kad įrašai daromi tik Lietuvių kalba, Konstitucijos pakeitimai galimi tik referendumo pagalba. Pagal projektą užteks Skverneliui brūkštelti parašą ir turėsime išmokti bent skaityti arabiškai, vartoti visas lotyniškas raides. Ar čia ne apgaulė, ne pasitikėjimo išrinktaisiais praradimas, ne išdavystei prilygstantis, apkaltos vertas elgesys?

Latviai sugebėjo išvengti „flirto“ su lenkais, amerikiečiai, anglai, vokiečiai ir nors itin draugiški lenkams prancūzai, kur lenkų gyvena milijonai, net nesiruošė flirtuoti, o štai lietuvius per flirtą lenkai prievartauja. Ar dar neaišku kodėl? Atsikvošėkite, antikonstituciniu flirtu apžavėtieji, liaukitės leistis vedžiojami apie pirštą, kurio nėra!

2017.04.08; 06:22

Nemėgstu diskutuoti, kai švaistomasi aštriais epitetais, juolab nesmagu aptarinėti, kuo kas pavadino kurį asmenį. Tačiau, kai metami aštrūs, įžeidūs žodžiai neseniai amžinybėn išėjusiam Mokslininkui, jaučiu pareigą netylėti.

Turiu galvoje signataro, kelių publicistinių knygų autoriaus Rimvydo Valatkos straipsnį „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“, paskelbtą 2015 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www. Delfi.lt. Straipsnio pavadinimas lyg orientuotas į istoriją, bet turinys greitai pasukamas į dabartį ir taikomas atskiriems asmenims.

Continue reading „Kas tie zombiai ir ką jie suzombino?“

Labai norėčiau, kad buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus lūkesčiai dėl naujai išrinkto Lenkijos prezidento naujos politikos kaimynų atžvilgiu išsipildytų. A. Kubilius jau ne kartą ragino Lenkiją mažiau kalbėti apie Pilsudskį, o daugiau apie „iPhone“.

Kitaip sakant, norėtų, kad Lenkija nebūtų pamokslautoja, bet regiono lyderė, kuri aplink save burtų silpnesnes kaimynes ir taip mažintų Rusijos norą laikyti jas „artimu užsieniu“. Pasak jo, tokią politiką vykdė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo nuoširdžiais ir draugiškais Lietuvos santykiais su kaimyne Lenkija.

Continue reading „Bendradarbiauti būtina, tačiau ne Lietuvos lenkų reikalų sąskaita“

Man atrodo, kad dabar, kai dokumentuose ketinama įteisinti pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, reikėtų prisiminti ir sąvoką politinis subinlaižis. Pagrindinio šios sąvokos žodžio, kaip aiškina žodynas.lt, reikšmė tokia: subinlaižis, – ė: kas pataikauja, padlaižiauja. Jis baisus subinlaižis: kiekvienam aukštesniam nori įsiteikti.

Pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis, kaip sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ne Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, o politikų reikalas. Norėčiau ministro paklausti: kokių politikų? Jeigu tų, kuriuos įvardija žodynas.lt – tada taip. Tik pataikūnai politikai gali savintis lietuvių kalbą ir ja prekiauti su kaimyninėmis valstybėmis, prisidengdami, pasak Linkevičiaus, „kažkokia komisijų nuomone“, vengdami politinės atsakomybės.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Metas žemai nusilenkti tikrai palankus“

Birželio 19 d. prie Seimo įvyko lojalių Lietuvai piliečių piketas, kad nebūtų pažeista Konstitucija, įstatymai, Seimo nario priesaika.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą ir Seimo nario Algirdo Patacko bei „Vilnijos“ draugijos pirmininko kalbininko Kazimiero Garšvos straipsnį. 

Sukako 150 metų, kai Muravjovas Korikas uždraudė rašyti ir kalbėti lietuviškai. Lietuvos Respublikos Seimas autonomininkams stengiasi įteikti dvi dovanas: Tautinių mažumų įstatymą ir priimti už pagrindą prieškonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą, – rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Tarybos lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti ir „Vilnijos“ draugijos kreipimesi.

Tautinių mažumų įstatymu apie Vilnių lenkų kalba gautų oficialios kalbos statusą kaip Lenkijos okupacijos laikotarpiu, nors tai prieštarauja Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai. Pagal ją tautinei mažumai priklausantys asmenys turi gerbti nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms (20 str.).

Jokia šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę prieštarauti valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams. Nutylima, kad net Sovietų Sąjungos okupacijos laikais minėto straipsnio Tautinių mažumų įstatyme nebuvo – jis atvežtas 1991 m. sausio 13-ąją su sovietų tankais.

Socialdemokratų stumiamu Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu norima įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą ir nelietuviškais visų užsienio kalbų lotiniško pagrindo rašmenimis. Dokumento šaltiniu būtų ir užsienio valstybės išduotas dokumentas. Neatsižvelgdama į kalbininkų reikalavimus išlaikyti dabartinę valstybinės kalbos abėcėlę Vyriausybė skubiai patvirtintų Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, pertvarkytų registrų ir valstybės informacines sistemas. Pietryčių Lietuvoje neoficialiai būtų atstatyta 1992 m. panaikinta prieškonstitucinė Vilniaus krašto teritorinė autonomija, primenanti Ukrainos Krymo variantą.

XXX

Algirdas Patackas, Kazimieras Garšva

Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės

Kalbininkai tvirtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.

Taip teigiama Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstame rašte.

„Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą“, – teigia lituanistai ir atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas.

Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkų, jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra, ir priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema: „Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių  asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wroblewski, Želažnik ar Želaznik, Pečko ar Pieczko, Žultkievič ar Žoltkiewicz.“

Seimo komitetui bei VLKK adresuotame laiške mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitų valstybių praktiką. Pavyzdžiui, Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes, Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

„Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 m. numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą, bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja“, – pažymi mokslininkai.

Anot jų, jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje. Pavyzdžiui: Gulbinas –> Gulbinovič –> Gulbinowicz; Daugėla –> Dovgialo –> Dowgialo ir pan. „Europoje iki šiol vykta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra sudedamoji jos dalis. Anot specialistų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“. Jų teigimu, jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomone, asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.

Pasak kalbininkų, išimtys galėtų būti taikomos asmenims, turėjusiems teisinių ryšių su kita valstybe – buvusiems kitų valstybių piliečiams. Kitų asmenų kitakalbiai asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų atsirasti nebent greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba.

Kalbos specialistų teigimu, dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Nors lietuvių kalboje – žiniasklaidoje, mokslo veikaluose – galima sutikti nelietuviškų rašmenų, jie, kalbininkų teigimu, yra kitų kalbų citatos, o ne lietuvių kalbos faktai. Kadangi Lietuvos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės šalies kalbos faktai, jiems ši pastaba negalioja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.19; 15:06

Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Jozef Mackiewicz. Kelias į niekur.)

Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko. O grįžti reikia kad ir dėl to, jog plataus užmojo neigiama propagandinė kampanija suformavo nuomonę, turinčią mažai ką bendra su tikrove ir tiesa, tuo galima įsitikinti peržvelgus spaudos ir interneto publikacijas lenkų kalba ir susitikus su svečiais, atvykusiais į Vilnių. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tokio žiniasklaidos plėšymosi tikslas būtų nušviesti tiesą.

Continue reading „Apie Lietuvos lenkų pavardes – be jokios propagandos“

mac 010

Iš per televiziją girdėtos Juozo Bernatonio kalbos galima spręsti, kad Lietuvos lenkams faktiškai bus primestas dvigubas pavardžių rašymas asmens dokumentuose.

O vietovėse aplink Vilnių, kurios tarpukario laikotarpiu buvo jėga prijungtos prie Lenkijos, užrašai bus rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl neįmanoma tylėti, žinant, ką tai lems vietos gyventojams.

Tai, mūsų nuomone, bus toliau vykdomas šių teritorijų ir čia gyvenančių žmonių izoliacijos procesas ir visiškas jų palikimas elgtis kaip tinkamas tamsiausiam ir priešiškam pasaulėliui, sukurtam akcijos veikėjų ir sovietinių kolchozų „deržimordų“, veikiančių prisidengus demokratijos ir lenkiškumo gynėjų kaukėmis.

Continue reading „Aš šios “malonės” nepriimu“

vytautas_visockas_mmmm

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.

Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę.

Continue reading „Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus“