maceikianec_rysard_

Tiesa yra nežinoma ir, galimas daiktas, dabartinėje žmonių rūšies išsivystymo stadijoje niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Józef Mackiewicz. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.

Visiškos tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, tokiomis aplinkybėmis turi būti didelė neteisybė. Tada būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo laisvę ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami; kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos. Józef Mackiewicz. „Provokacijos pergalė“, 1962.

Continue reading „Susikalbėkime su savo lenkais“

maceikianecas

„Przegląd“ Nr. 38 pasirodė Jano Vidackio publikacija, pavadinta „Iš Galicijos. Lietuviški premjero Tusko spąstai“.

Jano Vidackio tezių išeities tašku yra teiginys, kad paskutinysis, be Lietuvos valdžios kvietimo, Donaldo Tusko vizitas mūsų šalyje ir jo nediplomatiškas pasisakymas per mišias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje deda kryžių ant ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu.

Ir kad J.Vidackis buvo vienas iš minėto Lenkijos premjero vizito Vilniuje koncepcijos architektų.

Laikas kaip tik tinkamas diskutuoti šiomis temomis. Nes manome, kad tai, kaip elgiasi Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių priešrinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys to, kas praktiškai vyko nuo pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Vidackio laikų.

Continue reading „Savaitraščio „Przegląd“ redakcijai. Tai ne pokyčiai, tai tęsinys“

mac 010

Ir dar vienas nedviprasmiškas faktas. Jau kelerius metus kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis turi teisę 2 proc. savo mokesčių skirti savanoriškoms institucijoms, taip pat ir mokykloms, ikimokyklinėms įstaigoms, parapijoms ir pan. Išskyrus Vilniaus rajoną, kuriame mokyklų mokytojai, ikimokyklinių įstaigų auklėtojai, mokinių tėvai, jų seneliai ir t. t. ir pan. įpareigoti pervesti tas lėšas į vadinamosios Lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus sąskaitą.

O jam vadovauja … Lenkų rinkimų akcijos lyderis, šiandien – europarlamentaras, kartu su savo dėde iš liūdnai pagarsėjusių Lukiškių. Tą sistemą įtvirtino Jaroslavas Narkievičius, tuometis švietimo skyriaus vadovas, šiandien – LR Seimo narys, o privačiai – Lenkų rinkimų akcijos lyderio svainis. Taigi kasmet daugiau kaip 300 tūkst. litų nepasiekia lenkiškų mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, nes godumas ir noras dalytis svetimą, matyt, jau neturi ribų. Už tuos pinigus mokyklos galėtų įsirengti kompiuterių tinklus, įsigyti kitą reikalingą įrangą, panaudoti juos vietinėms mokyklų iniciatyvoms, tobulinant mokymo procesą, pasitaikius progai – sukurti mokyklos bendruomenę.

Continue reading „Ko imasi Lenkų rinkimų akcija – propaganda ir faktai ( 2 )“