Ko imasi Lenkų rinkimų akcija – propaganda ir faktai ( 2 )


Print

Ir dar vienas nedviprasmiškas faktas. Jau kelerius metus kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis turi teisę 2 proc. savo mokesčių skirti savanoriškoms institucijoms, taip pat ir mokykloms, ikimokyklinėms įstaigoms, parapijoms ir pan. Išskyrus Vilniaus rajoną, kuriame mokyklų mokytojai, ikimokyklinių įstaigų auklėtojai, mokinių tėvai, jų seneliai ir t. t. ir pan. įpareigoti pervesti tas lėšas į vadinamosios Lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus sąskaitą.

O jam vadovauja … Lenkų rinkimų akcijos lyderis, šiandien – europarlamentaras, kartu su savo dėde iš liūdnai pagarsėjusių Lukiškių. Tą sistemą įtvirtino Jaroslavas Narkievičius, tuometis švietimo skyriaus vadovas, šiandien – LR Seimo narys, o privačiai – Lenkų rinkimų akcijos lyderio svainis. Taigi kasmet daugiau kaip 300 tūkst. litų nepasiekia lenkiškų mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, nes godumas ir noras dalytis svetimą, matyt, jau neturi ribų. Už tuos pinigus mokyklos galėtų įsirengti kompiuterių tinklus, įsigyti kitą reikalingą įrangą, panaudoti juos vietinėms mokyklų iniciatyvoms, tobulinant mokymo procesą, pasitaikius progai – sukurti mokyklos bendruomenę.

O kartu per visą pasaulį sklinda aliarmo riksmai apie skriaudas, apie lietuvius, kurie neva engia tas mokyklas ir atima iš jų bemaž paskutinį skatiką…

Tai dar vienas nepaprastai rafinuotos veidmainystės pavyzdys. Juk Lietuvoje (Europoje, be abejo, tuo labiau) neįmanoma būtų rasti nė vieno mokyklos direktoriaus, kuris lieptų mokytojams ar tėvams skirti lėšas organizuotoms grupėms, veikiančiomis po legalių organizacijų iškabomis, o ne savo mokyklai. Paminėti faktai liudija ir nepaprastai gilų vidinį aplinkos užgrobimą, kurį įvykdė organizuota grupė, prisidengusi tariamu patriotiškumu ir tautiniais šūkiais, o jai geriausiai tinka apibrėžimas, kuriuo Juzefas Mackievičius nusakė komunizmą – psichinis užkratas.

Tokių  provokacijų buvo imamasi ir dėl gatvių pavadinimų rašymo Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Reikia turėti omenyje, kad teisė suteikti gatvėms pavadinimus priskirta išimtinei savivaldybių kompetencijai. Ir visus tuos metus Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės, kurių valdžioje įsitvirtino Lenkų rinkimų akcija, suteikdavo gatvių pavadinimus lietuvių kalba. Ir jokia kita. Tačiau jau kelerius paskutiniuosius metus kartkartėmis, paprastai prieš eilinius rinkimus, vienos ar kitos seniūnijos seniūnas, savivaldybės paskirtas „Želigovskio maištui“, šalia pakabindavo dar vieną lentelę su užrašu lenkų kalba – ant namų, geriausiai matomų iš gatvės. Bet niekada ir niekur tai nebuvo daroma pačių gyventojų iniciatyva. Žmonės, kurie neva to siekė, iš posovietinių laikraštėlių sužinodavo apie provokacijas, įvykdytas jų vardu. O provokacijų schema, patobulinta dalyvaujant firmai „Mylida“ ir lėšomis, surenkamomis iš tų skiriamų 2 proc. mokesčių, veikia iki šiol. Pagaliau gana didelė dalis tų žmonių, kurie dabar gyvena kai kuriose vietovėse tų rajonų, yra atvykėliai iš Baltarusijos, Rusijos ir kitų buvusiųjų sovietinių respublikų, apsigyvenę vietoj tų, kurie 1944–1956 m. emigravo į Lenkiją, tad lenkų kalba ir kultūra jiems yra svetimas dalykas ir lenkiški pavadinimai apskritai nekyla iš jų vidinio kultūrinio poreikio. Tokią padėtį tiksliai atspindi savivaldybių sudėtis Vilniaus rajone, nes jose vyrauja žmonės, atvykę į rajoną iš artimiau nepažįstamų teritorijų, esančių už Lietuvos ribų. Jie arogantiški, be išsilavinimo, stokojantys elementarios kultūros, nemokantys nei lietuvių, nei lenkų kalbos, neišmanantys vietos istorijos ir papročių, tačiau nepaprastai ištikimi savo vadui. Ne kartą teko girdėti, kad Vilniaus rajono savivaldybėje (kur valdo neva lenkai), „kad nors ką žmogus galėtum sutvarkyti, nė nežinai, ant kurio kelio prieš valdininkus turi klauptis„.

Ir pagaliau interneto tinklalapyje apie savivaldybės vadovus, skirtingai nuo kitų Lietuvos savivaldybių, geriausiu atveju galima sužinoti, kaip jie vadinasi, o visa kita apgaubta, kaip matyti, didžiule paslaptimi. Balsuojantiems žmonėms pakanka iš lūpų į lūpas skleidžiamos informacijos, kad tai jau tikrai „lenkai“, nes priklauso Rinkimų akcijai.

Visa tai, kad išdėstyta pirmiau, ir ne tik tai, paprastai pateikiama pasauliui kaip visiems žinomas žmogaus bei lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimas, ir tuo patikima. Tačiau niekas neuždavė sau klausimo – kas gi gali pažeisti tas piliečio ir žmogaus teises Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, jeigu ten absoliučią ir visišką valdžią jau beveik dvidešimt metų turi Rinkimų akcija, t. y. vadinamieji lenkai? Ir kodėl tuose dviejuose rajonuose praktiškai neegzistuoja teisė burtis į draugijas, pasirinkimo laisvė, teisė į visą informaciją ir orų gyvenimą? Kokiame dar rajone tie, kurie sovietmečiu valdė kumščiu į dantis ir rusiškais keiksmažodžiais, šiandien yra demokratijos ir lenkiškumo vedliai? Kur dar – kartoju – meru gali būti alkoholikas arba neišsilavinusi laidotuvių giedotoja? Kur dar XXI amžiuje, išskyrus Vilniaus rajoną, galima išgirsti tokius žodžius: „Jūs, pone, galite pas mane užeiti, bet tik kai sutems, nes, žinote, pone, mano vaikaitis mokosi lenkiškoje mokykloje, o sūnus neturėjo darbo, tai dabar seniūnas leido kelis mėnesius padirbėti kapinėse. O jeigu pamatys jus, žinau, praneš jiems ir mūsų šeima turės daug rūpesčių…„.

Prieš  kelerius metus šviesios atminties baltarusių veikėjas Lietuvoje Juris Gilis Vilniaus rajone nuėjo pragaro kelius, kad Rukainių seniūnijoje galėtų įamžinti baltarusių literatūros klasiko Pranciškaus Bohuševičiaus gimimo vietą. Šiandien iš Šalčininkų rajono gaunama informacijos apie sunkumus, sudaromus lietuviškai ikimokyklinio ugdymo įstaigai Poškuose. Tad kaipgi galima negerbti kitų bendrapiliečių teisių, tuo pačiu visam pasauliui garsiai skelbiant apie savo skriaudas ir problemas? Tuo labiau, kad rėkia tie, kurie „geria ir ryja pilnais žabtais„, o žmones laiko varge, nežinioje, esant nepakankamam išsivystymui ir visiškai nesirūpindami jų gyvenamosiomis vietomis, kurios žeidžia žmogiškąjį orumą ir yra itin akivaizdus rafinuotų žmogaus ir piliečio teisių pažeidimo metodų pavyzdys.

Kas gi tie žmonės, parengę Lietuvos lenkams tokį tragišką likimą Vilniaus žemėje? Informacijos apie save jie nepateikia, susitikimų su žmonėmis vengia, tad nėra kaip viešai užduoti klausimo ir gauti nors kokios informacijos. O iš informacijos, kurią skleidžia posovietiniai laikraštėliai, ir kuždamos propagandos kyla, kad tai „kaip ir lenkai“, o vienintelis jų lenkiškumo įrodymas yra tiktai priklausymas partijai. Net lyderio gyvenimo aprašyme yra nepaaiškintų pertrūkių ir toli siekiančių nutylėjimų. Nekalbant apie glaudų Rinkimų akcijos užnugarį – vadinamąją Lietuvos lenkų sąjungą, kurios vadinamasis „prezidentas“ Michalas Mackievičius – buvęs laikraščio „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“) partinės organizacijos sekretorius ir, ko gero, vienintelis lenkas Rytuose, Maskvos politinės akademijos prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK auklėtinis. Jo pavaduotojas Stanislavas Pieško – buvęs rusų ir prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ steigėjas. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Menka, tačiau iškalbinga detalė yra tai, kad bemaž visuose konfliktuose propagandiniais tikslais dalyvauja pagyvenusi ypata, vardu Ninel, kilusi aiškiai ne iš Lietuvos, veikianti Rinkimų akcijos pusėje – ir išpuoliuose prieš V. Sirokomlės mokyklą, kurios direktorius atsisakė bendradarbiauti su Rinkimų akcija, ir kaip pagrindinė Dievo gailestingumo paveikslo „gynėja“ Šv. Dvasios bažnyčioje ir t. t. ir pan. O nežinantiems reikėtų paaiškinti, kad tokį vardą savo dukterims sovietų Rusijoje duodavo bolševikų aktyvistai po Lenino mirties, jis skaitomas kaip Lenin iš kito galo… taigi amžinai gyvas.

Įsitvirtinti tai sistemai padeda Lietuvoje leidžiami posovietiniai periodiniai leidiniai ir radijo stotis „Radio znad Wilii“, šlovinanti Lenkų rinkimų akcijos veikėjus ir kenkėjišką jų veiklą. O visos kartu šios priemonės, remiamos lėšomis, skiriamomis iš Lietuvos biudžeto ir siunčiamomis iš Lenkijos, sukuria savotišką informacinio teroro sistemą, nes glaudžiai gyvenančiai, neišsilavinusiai, kitų kalbų nemokančiai bendruomenei pateikiamas didžiulis vienašališkos informacijos srautas, o tai, turint omenyje ES teisės aktus, yra neginčijamas žmogaus ir piliečio teisių pažeidimo pavyzdys. Tomis sąlygomis vyksta tolesnė Lietuvos lenkų bendruomenės dezintegravimas ir izoliavimas. Šį vaizdą papildo TV „Polonia“ korespondentai Edita Maksimovič ir Valentas Vonilo, nes jų parengti Lietuvai nepalankūs reportažai, pasiekiantys ne tiktai Lietuvos lenkus, bet ir visą pasaulį, yra tipiškas Rinkimų akcijos dviveidiškumo pavyzdys. Savo metu susidūriau su užsienyje gyvenančių lenkų veikėjais, dirbančiais žiniasklaidos priemonėse įvairiose pasaulio šalyse, tačiau niekada nepasitaikė atvejo, kad su tokiu nepalankumu, netgi neapykanta jie kalbėtų pasauliui apie savo tėvynę, savo pilietybės šalį, kaip tai daro pirmiau paminėti asmenys, kurie, be kita ko, yra ir LRT darbuotojai.

Patikimumo ir nenutrūkstamos paramos tai organizuotai grupei prideda ir Lenkijos Respublikos ambasada, kuriai vadovauja taip pat Maskvos sovietinės diplomatijos instituto auklėtinis J. Skolimowskis. Ir jeigu esant tokiai situacijai vos vienas moksleivis ant ambasados rūmų užrašė „Lauk iš Lietuvos“ – tai aiškiai liudija toli pažengusią Lietuvos bendruomenės toleranciją.

Pagaliau neseniai buvo paskelbta „Užsienyje gyvenančių lenkų ir vietos lenkų padėties ataskaita“, kurioje pateikta bemaž žodis žodin vienoda ambasados ir vadinamosios Lenkų sąjungos nuomonė, ir tai dar kartą įrodo glaudų minėtų Maskvos auklėtinių bendradarbiavimą ir, ko gero, patvirtina teiginį, kad raudonas siūlas eina iš Maskvos į Vilnių per Varšuvą. Ataskaitos turinys, neatlaikantis jokios kritikos ir diskusijų, nes Lietuvai prikišamas netgi noras integruoti Lietuvos lenkus į Lietuvos visuomenę (!?). Tad norėtųsi paklausti ambasadoriaus ir vadinamojo „prezidento“ – kur dar Žemės rutulyje yra valstybė, kuri nesiekia integruoti savo visuomenę, sutelkti visus savo piliečius bendriems veiksmams, bendram darbui visuotinės gerovės labui?

O jeigu ne integracija – tai kas tuomet? Atskirtis ir saviizoliacija? Ir, aišku, tolesnis manipuliavimas, murkdymas meluose, laikymas nežinioje, bus ir skurdo, ir tuo pagrindo skatinamos neapykantos, nukreipiamos prieš Lietuvą ir lietuvius. Metodai, žinomi nuo sovietinių laikų, tiktai visai nederantys mūsų laikmečiui, ambasadoriau ir vadinamasis „prezidente“!

Panaši padėtis kaip Lietuvos lenkams susiklostė ir Lietuvos rusams. Negausios akcijos, kurias neva jų vardu organizuodavo prosovietinė „Jedinstvo“, baigėsi praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Šiandien daug rusų galima matyti einant reikšmingas pareigas verslo, kultūros, politikos srityje. Ir labai daug jų tarp „vidurinės klasės“ atstovų – bankuose,  prie kasų, įvairios rūšies verslo įmonėse, užtikrinančiose nuolatinį darbą ir tinkamas pajamas. Sunku pasakyti, kaip jie mąsto, tačiau viešai demonstruoja veikiau pilietinę poziciją. Rusiškos laidos per Lietuvos radiją ir televiziją, skirtingai nuo lenkiškų, neturi dvireikšmiškumo ir tendenciškumo požymių, jos yra provalstybinės. Rusiškose mokyklose padidintas dalykų, dėstomų lietuvių kalba, skaičius, tai liudija, kad rusai savo likimą ketina susieti su Lietuva. Visiškai taip pat elgiasi ir Lietuvos žydai. Tokiomis sąlygomis Lietuvoje vyksta daugybė kultūros renginių, artistų pasirodymų ir teatro spektaklių, kuriuose dalyvauja menininkai iš Rusijos – ir į sales susirenka ne tiktai rusai, bet ir tikri lietuviai pagal kilmę. Ir nors pavojus Lietuvai visų pirma kyla iš Rusijos, o ne iš Lenkijos, provokaciniai sumanymai, kuriuos įgyvendina  Rinkimų akcijos, Lenkijos ambasados veikėjai ir įvairaus plauko veikėjai iš Lenkijos, padaro savo darbą, o rezultatas bus nepalankumas, jaučiamas visuomenės lygmeniu viskam, kas lenkiška, visiems Lietuvos lenkams. Esant tokiai padėčiai negalima nieko ypatingai prikišti lietuviams, o jeigu kada ir išsprūs koks aštresnis žodis, tai bus natūrali žmogiška reakcija, natūralus gynybos refleksas susidūrus su provokacija.

Kitas dalykas, kad visoje toje painiavoje, kurioje tikrai nelengva susigaudyti, susidaro įspūdis, jog Lietuvos rusų „žmogiškoji medžiaga“ yra saugoma ir stiprinama. O lenkai per išlaikytas struktūras Lietuvoje ir Lenkijoje silpninami ir kompromituojami provokuojant dirbtinius konfliktus ir kovas. 

Neseniai Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Liublino Unijai. Jau tais dabar tolimais laikais niekam nekilo nė mažiausių abejonių, kad kiekvienas asmuo, gyvenantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, nepriklausomai nuo vartojamos kalbos, yra lietuvis, o Lenkijos Karalystėje – lenkas. Taip buvo net iki XIX amžiaus pabaigos. Ir Adomas Mickevičius laikė save lietuviu, nors rašė lenkiškai. Ir Kostiuško, ir Oginskis ir visa eilė kitų. Šiandien šis principas galioja visame civilizuotame pasaulyje – meksikietis, lenkas, negras – JAV pilietis yra amerikietis, o negras – Prancūzijos pilietis yra prancūzas, indusas iš Indijos, Anglijos gyventojas ir pilietis, yra anglas, ir tai netrukdo jiems puoselėti savo tradicijų ir papročių. Taip pat ir kalbos. Pagaliau tai puikiai supranta tie Lietuvos lenkai, kuriems jau teko gyventi ir dirbti kitose ES šalyse, jie jau šiandien laiko save lenkakalbiais lietuviais, pirmenybę teikdami pilietiškumui, o ne tautiškumui. Ir tai vienintelis kelias visiems Lietuvos lenkams, kad turėdami savo nuostatą ir vardą galėtų išsiskirti iš minios provokatorių ir agentų, kurie iki šiol gyvena iš neapykantos ir įtampos kurstymo tautiškumo pagrindu. Taip pat reikia atsiminti, kad tiktai čia, Lietuvoje, Lietuvos lenkai turi istorinę teisę į savąjį subjektyvumą, savo kultūros ir tradicijų plėtojimą. Ir kad niekas niekur pasaulyje mūsų nelaukia, ir niekas nepripažins mūsų savitumo. Tiktai čia, Lietuvoje, kaip jos piliečių ir istorinių gyventojų. 

Daug kas mums gali prikišti, kad persilaužimo laikotarpiu elgėmės klaidingai, kai susilaikėme balsuojant už Lietuvos Nepriklausomybę. Ir bus teisus. Tik ar vis dar turime užsispyrę likti visada klystantys, ar galime suprasti savo klaidą ir pakeisti poziciją?

Antra, reikia atsiminti, kad kelerius metus prieš 1990 m., lenkų gyventojai per laikraštį „Czerwony Sztandar“, sovietines tarnybas, kolūkių nomenklatūrą buvo intensyviai skatinami konfrontuoti ir kovoti su viskuo, kas lietuviška, o tai buvo mūsų elektoratas. Visiškai nutraukti su juo kontaktą būtų reiškę perleisti vadovavimą žmonėms kraštutiniam antilietuviškam ir prosovietiniam elementui, ir tų metų rudenį Eišiškėse, ko gero, būtų priimti sprendimai tokie kaip Abchazijoje ir Osetijoje.

Lietuvos visuomenė  tada buvo stipri ir nepaprastai glaudi, tad mūsų susilaikymas, laimei, nepadarė jokios didesnės žalos.

Šiandien, kai lūkesčiai, sužadinti paskelbus Nepriklausomybę, nėra visiškai išsipildę, ir dar prisidėjo ekonominė krizė, Lietuvos visuomenė jaučiasi pavargusi ir susilpnėjusi. Ir būtent todėl šiandien turime būti su visa Lietuvos visuomene, su tais, kurie trokšta kurti pilietinę demokratišką teisinę valstybę, nepasiduodami pigiam nacionalizmui, ginti Lietuvą nuo išpuolių ir provokacijų.

Jeigu Lenkijos atstovas Europos parlamente J. Wojciechowskis tvirtina, kad puls Lietuvą politiškai visuose įmanomuose tarptautiniuose forumuose, o kitas, R. Czarneckis, užgauliai teigia, kad tiktai žmogėdros elgiasi blogiau už Lietuvos politikus, tai įžeidžia kiekvieną iš mūsų. Ir Lietuvos lenkas, ir lietuvis privalo laikyti juos priešišku elementu ir duoti atkirtį. Nes menkinant Lietuvą atsiranda paprasti ir aiškiai nepalankūs padariniai visiems jos piliečiams – mažiau kontaktų su pasauliu, mažiau kultūros, mažiau investicijų, mažiau darbo vietų, mažiau pagarbos kiekvienam, neatsižvelgiant į tautybę.

Deja, problemos visumai suvokti trūksta svarbaus elemento – oficialių Lietuva valdžios institucijų požiūrio į provokacijas, neapykantos kurstymą, Lietuvos menkinimą, į tai, kodėl iš Lietuvos biudžeto finansuojamos žiniasklaidos priemonės, užsiimančios savotišku informaciniu teroru prieš Lietuvos piliečius, ir priežastis, dėl kurių patvirtinti rinkimų rezultatai Vilniaus regione, nors čia buvo masiškai pažeidžiami įstatymai ir Konstitucija, kodėl finansuojama partija, kuria beveik pusė milijono litų išleido neteisėtams veiksmams, dalijant benzino talonėlius ir t. t. ir pan.

Stebina ir nuolatinė bei stiprėjanti Vyriausybės teikiama parama Rinkimų  akcijos lyderiui, išsakyta Lietuvos ministro pirmininko patarėjo Č. Okinčico lūpomis, kuris kartu yra ir „Radia znad Wilii“ savininkas.

Kaip pažymėjo „Tygodnik Wileńszczyzny“ – Česlavas Okinčicas, Lietuvos Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas, tikino esąs be galo laimingas, nes LLRA pasiekė daugiausiai, ką galėjo. – Tai besiintegruojanti partija, piliečių partija, o jos rinkėjai – patys aktyviausi rinkėjai šalyje, – vardijo Nepriklausomybės akto signataras. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA nuopelnas ir laimėjimas, o ypač jos pirmininko (ir asmeniškai draugo Brežnevo!?).

Naujas, dėmesio vertas reiškinys – pasinaudojimas Rinkimų akcija ir jos lyderiu vykdant politinius veiksmus visos šalies mastu. Nėra argumentų, galinčių paneigti plačiai pasklendusią informaciją, kad V. Tomaševskio dalyvavimo paskutiniuose prezidento rinkimuose užduotis buvo viena – padidinti rinkėjų aktyvumą, kad naujoji prezidentė būtų išrinkta jau pirmajame ture. Netikėtai ir greitai priimtas kelių asmenų sprendimas pakeisti partijos konferencijos (suvažiavimo) nutarimą dėl to, kad kandidato į prezidentus Akcija nekels, neįprastas skubėjimas, didžiulių finansinių lėšų skyrimas ir itin agresyvi propaganda – tai veikiau įrodymas, kad Rinkimų akcijos lyderis turėjo įvykdyti būtent tą užduotį. Kokios jėgos pavedė jam tai padaryti, nežinoma (D. Grybauskaitės rinkimų štabas? kuri nors iš politinių partijų? suinteresuotųjų asmenų grupė?), o tariamas V. Tomaševskio apdovanojimas europarlamentaro įgaliojimais gali liudyti apie vykstančius labai sudėtingus procesus ir sunkiai numatomus padarinius.

Tačiau nesant aiškios valdžios institucijų pozicijos ir reakcijos Rinkimų akcijos veiksmai gerai dera su spaudoje minimais vadinamojo valstybininkų klano veiksmais, nes jų tikslas yra padaryti Lietuvą pilka pereinamąja zona su neaiškia valdžia. Todėl kiekvienas konfliktas, sąmyšis, provokacija ir visi pirmiau paminėti veiksmai tam labai naudingi.

Tačiau tai nenaudinga Lietuvai, o tuo labiau – Lietuvos lenkams.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšard Maceikianec.

2010.07.26

www.balsas.lt ir WWW.nasz-czas.lt


Prisijunkite prie diskusijos