Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedijaŽydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos gyventojų gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriui nepriimant sprendimo dėl Ukmergės mieste esančio paminklinio akmens partizanui Juozui Krikštaponiui nukėlimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) dar kartą ragina įstaigos vadovą kuo skubiau paminklą pašalinti.
„LŽB ragina LGGRTC imtis skubių veiksmų ir, vadovaujantis desovietizacijos komisijos rekomendacijomis, pašalinti paminklą J. Krikštaponiui iš Ukmergės miesto centro“, – nurodoma žydų bendruomenės pranešime žiniasklaidai.
Kaip anksčiau skelbė ELTA, Genocido centras laikosi pozicijos, kad kol Holokausto įvykiuose dalyvavusiam J. Krikštaponiui nėra panaikintas kario savanorio statusas, nukelti partizanui skirtą paminklinį akmenį būtų nekorektiška. Todėl centro vadovybė praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu panaikinti partizanui suteiktą statusą.
„J. Krikštaponiui yra suteiktas kario savanorio statusas, taip pat prezidento dekretu yra suteiktas policininko laipsnis. Manome, kad yra nekorektiška ir neteisiška nugriauti paminklą kariui savanoriui“, – Eltai liepos pabaigoje sakė LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
Lietuvos žydų bendruomenė kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą vertina prieštaringai. Pasak bendruomenės, tai atsakomybės nusimetimas,
„LGGRTC, vietoje to, kad imtųsi konkrečių veiksmų ir pašalintų paminklą už tūkstančių nekaltų žydų žudynes atsakingam asmeniui, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu panaikinti partizanui suteiktą statusą. Tai – akivaizdus delsimas ir atsakomybės permetimas kitai organizacijai“, – pranešime nurodė bendruomenė.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Birželio pradžioje Ukmergėje apsilankiusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paragino vietos valdžią pašalinti J. Krikštaponio paminklą. Pasak jos, J. Krikštaponio dalyvavimas Holokauste yra neginčijamas, o tai įrodo ir LGGRTC surinkti dokumentai. Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
„Pono Krikštaponio dalyvavimas Holokauste yra neginčijamas – tai įrodo to paties LGGRTC surinkti dokumentai ir pateikta pažyma. Dalyvavimas žudynėse yra nusikaltimas, kurio nepanaikina kiti nuopelnai. Minint Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-ąsias metines, paminklas Krikštaponiui yra įžeidimas visų aukų atminimui ir jų artimiesiems“, – bendruomenės pranešime žiniasklaidai cituojama F. Kukliansky.
ELTA primena, kad desovietizacijos komisija liepos pabaigoje pateikė LGGRTC rekomendaciją nukelti partizanui J. Krikštaponiui skirtą paminklą Ukmergėje.
Į tai reaguodama partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę bei Lietuvos politikus, ragindami susilaikyti nuo bandymų pašalinti partizano Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje.
LGGRTC 2016 m. skelbtoje pažymoje nurodė, kad batalionas, kuriame tarnavo J. Krikštaponis vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais, galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje.
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Ketvirtadienį pirmą kartą posėdžiavo Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisija, praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).
Ketvirtadienio posėdyje komisija nagrinėjo 21 objektą, dėl kurio kreipėsi Ukmergės, Anykščių, Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų, Šiaulių rajonų savivaldybės ir privatūs asmenys.
Trys paminklai ir dvi gatvės buvo pripažinti kaip propaguojantys totalitarinius, autoritarinius režimus, skelbia LGGRTC.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Komisija bendru sutarimu nusprendė, kad tai Ukmergės mieste esantis paminklas J. Krikštaponiui, Anykščių rajone esantis paminklas A. Ubagevičiui, Šalčininkų rajone paminklas sovietų armijos kariams, Gagarino gatvės pavadinimas Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, bei P. Cvirkos gatvė Gargžduose“, – po posėdžio sakė komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
Pažymima, kad visus tris įvardintus paminklus rekomenduojama nukelti, rašytojo ir sovietų veikėjo Petro Cvirkos gatvę pervadinti, o kosmonauto Jurijaus Gagarino gatvėje įrengti paaiškinančią lentelę.
„P. Cvirka tiesiogiai kolaboravo, parvežė Stalino saulę į Lietuvą, tai asmuo, dėl kurio Lietuvos valstybingumui ir visuomenei padarytos žalos yra žinomos, aiškios ir suprantamos. J. Gagarinas buvo daugiau ideologinis įrankis Sovietų Sąjungoje. Niekas nenuginčys, kad jis buvo pirmasis kosmonautas ir tai didelis įvykis pasaulio istorijoje“, – tvirtino V. Karčiauskas.
Dėl dar keturių objektų ketveriose kapinėse, esančiose Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų savivaldybių teritorijose, palaidojimo vietose esančių paminklų sovietų kariams – bus raštu kreipiamasi nuomonės į Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijas, taip pat Kultūros paveldo departamentą, skelbia LGGRTC. Gavus šių institucijų pozicijas, komisija spręs dėl tolimesnio paminklų likimo.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienio posėdyje taip pat buvo išrinktas komisijos pirmininko pavaduotojas. Juo tapo Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas, praneša tyrimo centras. Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją Seimas sudarė birželio pradžioje. Ją sudaro 9 įvairių sričių specialistai.
Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas numato prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Nuo pirmadienio Lietuvoje pradeda galioti Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas.
Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas sudarys prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Savivaldybių vykdomosios institucijos ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) turės pateikti informaciją apie savivaldybių teritorijose esančius viešuosius objektus, galimai pažeidžiančius šį draudimą.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Kaip penktadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje teigė įstatymo iniciatorė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, kreipimaisi dėl įstatyme numatytų punktų vykdymo savivaldybėms buvo išsiųsti dar penktadienį.
P. Kuzmickienės teigimu, įstatymo vykdymo eigoje ji siūlysianti daugiau dėmesio skirti savivaldybėse esantiems muziejams, jų tobulinimui, stiprinimui ir naujų steigimui. Jos siūlymu, nauji muziejai galėtų atsirasti autentiškose vietose, menančiose totalitarinio režimo Lietuvoje nusikaltimus. Pasak parlamentarės, pavyzdžiui, Vilniuje, tokios vietos galėtų būti Lukiškių kalėjimas arba Vyriausybės rūmai, jei ministrų kabinetas būtų perkeltas į kitas patalpas.
Ji taip pat pažymi, kad verta svarstyti ir apie KGB muziejaus sostinėje išplėtimą, taip pat Laisvės kovų muziejaus, pažinimo centro miško brolių asociacijos Albino Kentros patalpose, steigimą.
Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kas ir kaip dėjosi apie 1940-1941 metais.
Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą, tad jie valstybei nebuvo labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistai neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą – smurtiniu keliu. Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kai buvusi penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais – užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir jos savarankiškumu.
Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo ne daugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nė 1 proc. (0,58 proc.) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėnesį valsčiuje gyveno 13 741 žmogus). 1940 m. iš viso Anykščių valsčiuje buvo 17 komunistų ir apie 30 komjaunuolių bei MOPR-o narių ir tiek pat (apie 25–30) jų rėmėjų – daugiausia laiduotojų savo turtu už sulaikytus komunistus.
1936 m. Anykščiuose gyveno 39 komunistinių organizacijų nariai (dalis jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose), iš jų 35 žydai, o tai sudarė 2,28 proc. miesto žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Anykščiuose gyveno 1405 žydai).
Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbtinai iškeltas komunistų, o ypač žydų komunistų statusas sukėlė lietuvių visuomenėje labai ryškią negatyvią emocinę ir psichologinę reakciją: didžiulį pasipiktinimą neteisybe, užslėptą protestą, pyktį ir kartu didelį bejėgiškumą. Daugelis anykštėnų lietuvių stebėjosi ir pyko dėl žydų itin aktyvaus dalyvavimo pasitinkant okupantus ir vykdant jų nurodymus. Tarpukario Lietuvoje žydų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičius buvo nedidelis, bet prasidėjus okupacijai jie užėmė vadovaujančius postus, išstumdami iš jų lietuvius.
Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dovas Levinas savo knygoje „The Lesser of Two Evils, Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939–1941“ apie šį laikotarpį rašė:
Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles […] Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug […] (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo savo prarastos nepriklausomybės […] Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Žydai, atvirkščiai, neprijautė tokioms nuotaikoms. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo […] žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.
Didžioji dauguma anykštėnų, žydų bendruomenės narių gyveno gana uždarą gyvenimą, tarp žydų ir lietuvių nebuvo glaudaus moralinio ar dvasinio ryšio. Komunistinių organizacijų nariai žydai, dominavę Anykščių miesto LKP ir LKJS organizacijose, nepaisant jų pastangų, nesugebėjo įtraukti į komunistinę veiklą lietuvių. Nėra žinių, kad komunistinio judėjimo rėmėjai lietuviai laiduotų savo turtu už kaltinamus komunistine veikla žydus, taip pat ir žydai nėra laidavę už komunistus lietuvius. Jeigu nebuvo glaudaus bendradarbiavimo tarp savo esme internacionalinio komunistinio judėjimo dalyvių žydų ir lietuvių, juo labiau bendradarbiavimo, jo nebuvo ir tarp kitų lietuvių bei žydų politinių ir visuomeninių organizacijų, nes jos veikė kaip nacionalinės organizacijos.
Be tiesioginio tarnavimo okupantams dalyvaujant sovietų okupacinio režimo įstaigų ir institucijų darbe, lietuviškąją anykštėnų visuomenę labai piktino žydų nuotaikos. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapsieidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti, kad žydai savo džiūgavimais reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog visai jų bendruomenei nebegrės Hitlerio persekiojimai, ir pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik norą įsiteikti sovietiniams okupantams.
Nors komunistinėms organizacijoms priklausančių žydų skaičius beveik nepasikeitė, bet dėl jų aktyvumo okupantų renginiuose, atvirai demonstruojamo džiaugsmo ir veiklos lietuviai pagrįstai juos laikė kolaborantais. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lietuviai anykštėnai sovietų valdžią vadino žydų valdžia. Taip jie prisimena žydų nuotaikas ir jų dalyvavimą sutinkant okupantus:
Ona Balaišienė, Anykščiai:
Gyvenom Anykščių pakrašty, paskutiniame J. Biliūno gatvės name, tad buvom pirmieji, 1940-aisiais pamatę rusų kariuomenę, nes ji atėjo nuo Svėdasų pusės. Pirmiausiai pasirodė pėstininkai – dulkini, mūsų akimis žiūrint, siaubingai apskurę, aptvarstytom kojom. Žydeliai tuoj pastatė stalą, apkaišė gėlėm, pripylė bokalus alaus, iškėlė raudonas vėliavas. Sutiko rusus kaip vyskupus!
Tom dienom viena žydė man kalbėjo: „Ot dabar bus gerai! Kuo norės mano vyras, tuo ir bus! Iki tol žydams buvo tik vekseliai ir akcijos, o kodėl žydas negali būti, sakykim, pieninės direktoriumi?“
Sofija Kazlauskienė, Anykščiai:
Atėjo 1940-ieji. Rusų kariuomenė buvo tokia apiplyšusi, tokia suvargus, kad baisu žiūrėti, žmonių gaila, bet ką padarysi? Juos Anykščiuose pasitiko daugiausiai žydai. Lietuviai tik stovėjo pakraščiuose, nelabai suprasdami, kaip ubagai gali atnešti laimingą gyvenimą? Išbadėję rusų kareiviai netrukus nusiaubė anykštėnų daržus.
Antanas Tuskenis, Anykščiai:
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kai pasirodė rusai, buvo trečiadienis, turgaus diena Anykščiuose, miestelis knibždėte knibždėjo žmonių. Staiga matom – ateina J. Biliūno gatve kolona su raudonais skudurais. Žydeliai, ruseliai, na ir savos padugnės, sveikindamos atėjūnus, kilnoja sugniaužtus kumščius… Tai buvo nemalonus vaizdas, supratau, kad dabar visko galima laukti. Ir tikrai: iš mūsų tuoj pat atėmė spaudą, draugijas, kleboniją, suvaržė bažnyčią…
Ona Dundulienė, Anykščiai:
1940 metai, paskutinė mokslo metų diena. Baigti šeši skyriai, turėjom eiti į bažnyčią. Mokykloj dar buvom, bet į bažnyčią nebevedė. Gatvės dulkėjo nuo rusiškų „polutarkų“, su draugėmis baugščiai dairėmės į jas. Rusai murzini, pavargę. Pažįstami žydukai – patenkinti su gėlėmis. 1941 metų gegužės 1-ąją žydukai sutiko dviračių stipinus apvynioję raudonu tampomu popierium, lietui užėjus, jis nuplyšo ir mes dėl to labai džiaugėmės.
Valerija Žemaitytė, Anykščiai:
Šeštame skyriuje su manim mokėsi toks Šapyra. Kartą mokytojas liepė klasei nupiešti žemėlapį. Šapyra ir Lietuvą, ir SSRS nuspalvino vienodai – raudonai. Mokytojas labai supyko, bara Šapyrą, o tas užsispyręs murma: „Vis tiek greitai bus raudona!“
Šis epizodas, manau, kai ką sako apie žydų nuotaikas pasitinkant 1940-uosius. Tarp vietos komunistų 85 nuošimčius sudarė žydai, žydė buvo ir Anykščių parajonio sekretorė Chana Ševachaitė. Tik pažįstami žydai, stebėdami rusų kariuomenę, džiugiai aikčiojo: „Aje, kokia galybė! Tankas užkliudė namą – ir nebėr kampo!“
Man rusų kareiviai nekėlė jokio susižavėjimo: pilki, mažučiai, daugiausia siauraakiai, apvyturiuotom kojom. Nusiminę buvo ir mūsų mokytojai. Iš jų veidų galėjai matyti, kad atsitiko kažkas labai negera.
Daugelis lietuvių įsidėmėjo ne tik tai, kaip žydai sutiko okupantų kariuomenę, bet ir jų aktyvų dalyvavimą okupantų organizuojamuose mitinguose, įvairiuose renginiuose ir agitacijose:
Stulbino ir naujosios šventės, ypač pirmasis spalio revoliucijos metinių minėjimas: ryškiai raudona tribūna, iškelti kumščiai, kažkoks nenormalus rėkimas ura, orkestro šaižiai trenkiamas „Internacionalas“… Kam jie grūmoja, kas griaunama, kodėl?.. Žydai buvo nepalyginti aktyvesni už lietuvius, jie, kaip sakoma, vadovavo paradui – ir šventiniam, ir kasdieniniam. Nors skaičiau nemažai laikraščių, niekaip nesuvokiau, kas dedasi. Nesuprato, manau, ir daugelis lietuvių.
Anicetas Mažvila, Pavariai:
Kai 1940 m. užėjo rusai sužinojom, kad Anykščiuose bus kažkoks jų kareivių koncertas. Mama mus suorganizavo nuvažiuot pasižiūrėti ruskių koncerto. Nuvažiavom į Anykščius, vidury miestelio vielomis buvo aptvertas gardas, tai tie rusai suėjo į aptvarą, apsiavę tokiom vyžom šoko, dainavo ir po kiekvieno šokio pranešėjai šaukė, gerkles išvertę, „Litva budet naša – Krasnaja armija!“ („Lietuva bus mūsų – Raudonoji armija!“). Koncerto žiūrovai, daugiausiai žydai, jiems smarkiai plojo. Mums koncertuojantieji emocijų nesužadino, liūdna buvo į juos žiūrėti. Po kiek laiko komunistai sukvietė prie Pavarių girininkijos vietinius gyventojus į mitingą.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Toks Jonas Bagočiūnas iš Anykščių atvežė agitatorių žydelį ir jis laikė mitingą. Žydelis rėkė visa gerkle, rankom mosikuodamas, nes tada garsiakalbių nebuvo, jis sakė, kad Raudonoji armija jau užėmė Estiją, Latviją, Lietuvą ir eis toliau per Lenkiją, Prancūziją, Angliją į Ameriką. Žydelis aiškino, kad dabar, ui, kaip bus gerai, visi būsim laisvi, mūsų nieks nebeišnaudos, nereiks mokėt mokesčių, valdžia mums mokės. Iš to žydelio kalbos supratom, kad viskas bus atvirkščiai.
Panašiai žydai elgėsi ir kaimyniniame Kavarske bei kituose Aukštaitijos miesteliuose, kur gyveno gausios žydų bendruomenės.
Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė, Kavarskas:
Vietiniai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm ir klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji jiems buvo daug didesnė šventė negu Šv. Velykos ar Šv. Kalėdos. Pats savo akimis mačiau, kad 1941 prieš Šv. Velykas didįjį šeštadienį komjaunuolis Šaučiūnas demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir pamaldų metu iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė ant grindų kastuvą žmogaus mėšlo. Dauguma Kavarsko komjaunuolių buvo žydai. Tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.
Rašytojas, anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas žydų pataikavimą sovietiniams okupantams 1940–1941 m. trumpai apibendrino taip: „žydai užsimovė raudonas kojines“.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo labai pavojinga, nes tuo metu ji apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje.
Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse.
Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją dalį Anykščių valsčiaus gyventojų, bet ir prieš kai kuriuos Anykščių žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, nerėmė sovietų valdžios. Jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija, apie šią komunistų vykdomą „reformą“ turtingesni Anykščių žydai atsiliepė taip:
Judelis Kopansas:
Kai „broliai“ mus „išvadavo“, susitikau Jankelį Ševachą. Kalbamės, kaip gyvensim toliau? Jis pasiūlė aštuonias miesto veltinių dirbtuves sujungti į vieną artelę – girdi, jų šeimininkai, žydai ir lietuviai, mielai atiduoda savo turtą, nes nori dirbti drauge… Man tai atrodė neįtikėtina. Kai naujoji artėlė surengė bulviakasio talką, aš joje dalyvauti griežtai atsisakiau: na jau ne, rusams bulvių nekasiu!
Antanas Tuskenis:
1940 metais rusus džiaugsmingai pasitiko daugiausiai žydų varguomenė, skurdžiai. Turtingesni, labiau išsilavinę – ne, jie, atrodo, netgi gėdijosi dėl savo kai kurių tautiečių aktyvumo. Tiesa, D. Dimantas tada pasakė: „Na ką gi, užuot atidavus Hitleriui kaulus, geriau atiduoti Stalinui krautuvę.“ Žydai kaip maro, ugnies ir karo bijojo vokiečių. Tačiau su turtingesniais žydais bemat susidorojo bolševikai: kartu su lietuviais išvežė į Sibirą.
Sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų vykdyta prievartinė sovietizacijos ir nacionalizacijos politika, o ypač teroras, represijos, beteisiškumas, taikių, nekaltų žmonių suėmimai ir masiniai 1941 m. birželio 14–19 d. trėmimai, sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą, stiprėjo neapykanta okupantams ir jų vietiniams kolaborantams, kartu didėjo ir nepasitenkinimas žydais.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras šių metų balandžio mėnesį išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 metais“. Tai – neabejotinai vertingas mokslinis darbas, kadangi į Lietuvos praeitį autorius žvelgia objektyviai: dėsto surinktus faktus tiek apie kolaborantus, išdavikus, prisitaikėlius, tiek apie į sudėtingą situaciją anuomet patekusius patriotus, sukilėlius, partizanus. Tiksliau tariant, nenutyli įvykių, kurie klostėsi Anykščiuose ir jo apylinkėse 1940 – 1941-aisiais metais, kai į Lietuvą įsiveržė sovietų okupantai. Išsamiai nagrinėjami ir 1920- 1940-ieji: kaip ir kodėl Anykščių krašte kūrėsi Kremliui palankios organizacijos. Taigi čia rasite ir tokių temų: „Žydai – Anykščių krašto komunistinių organizacijų vadovai ir aktyvistai“, „Lietuvių ir žydų komunistų bendradarbiavimas“, „Anykščių krašto komunistų, 1940–1941 m. užėmusių vadovaujančius postus sovietinėje okupacinėje administracijoje, charakteristikos“, „Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais“
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Autoriui leidus slaptai.lt redakcija artimiausiu metu paskelbs keletą labiausiai sudominusių ištraukų iš šio veikalo. O dabar publikuojame ištraukų iš knygos įvado.
„Lietuvių tauta, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi Lietuvos valstybę ir apgynusi ją kovose dėl laisvės, per dvidešimt Pirmosios Lietuvos Respublikos metų subrandino pilietinę visuomenę, kuri gindama pamatines laisvės idėjas įrodė, kad Nepriklausomybė jai yra didžiausia vertybė. Tuometinę Lietuvos visuomenės struktūrą sudarė įvairios politinės, socialinės ir tautinės grupės. Šioje knygoje apžvelgiami Anykščių krašto dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Trumpai jas galima įvardyti kolaborantų ir Lietuvos patriotų grupėmis. Kolaborantų grupei priklausė komunistinio judėjimo dalyviai, padėję SSRS sukurti Lietuvoje kolaboracinės sistemos pagrindus ir įtvirtinti sovietinį okupacinį režimą, ir nacių talkininkai, dalyvavę žydų genocide ir represijose prieš vietos gyventojus.
Antrajai Lietuvos patriotų grupei priklausė daugelis šaulių, dalis įvairių lietuviškųjų visuomeninių organizacijų ir vietos lietuvių inteligentijos atstovų, 1941 m. pavasarį susibūrusių į partizanų būrius ir pradėjusių ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolaborantus, aktyviai dalyvavusių 1941 m. Birželio sukilime, vykdžiusių pasyvų pasipriešinimą prieš vokiečių okupacinę administraciją (…).
SSRS niekada nebuvo atsisakiusi plano okupuoti Lietuvą, tik laukė tam palankaus momento. Bolševikai, rengdamiesi pasaulinei revoliucijai, sudarė tarptautinę komunistų partijas vienijančią organizaciją – Komunistų internacionalą, organizavusį ir brandinusį revoliucines jėgas pasaulinei revoliucijai daugelyje Europos ir Amerikos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. LKP vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis rezidavo Maskvoje ir palaikė nuolatinius ryšius per LKP kurjerius, taip pat SSRS diplomatiniais bei spec. tarnybų kanalais su LKP vadovybe Lietuvoje. LKP bei Komunistų internacionalas Lietuvoje sukūrė, kontroliavo ir finansavo komunistinių organizacijų tinklą: MOPR-ą1, komjaunimą, komunistines profsąjungas, įvairias komunistinės veiklos priedangos organizacijas – laisvamanių, sporto, kultūros klubus ir būrelius. Visos šios organizacijos, taip pat Raudonoji armija, SSRS diplomatinės ir specialiosios tarnybos buvo įrankiai okupuojant kitas šalis (…).
Anykščių krašte nuo 1918 m. iki 1944 m. galima išskirti du komunistinio judėjimo dalyvių kolaboravimo su Rusijos okupaciniu režimu ir du pogrindinės komunistinės veiklos laikotarpius:
Anykščių valsčiaus revoliucinio komiteto veiklos etapas prasidėjo 1918 m. gruodžio 28 d. valsčių okupavus Raudonosios armijos Pskovo divizijos daliniams. Okupantams remiant buvo sudarytas valsčiaus revoliucinis komitetas, veikęs trumpiau nei keturis mėnesius. Jo veikla nutrūko 1919 m. gegužės 20 d., kai Lietuvos kariuomenė išvadavo Anykščius nuo bolševikinės okupacijos.
Komunistinių organizacijų nelegalaus veikimo nepriklausomoje Lietuvoje (1920–1940 m.) laikotarpis.
(…) 1920 m. pirmąjį komunistų būrelį Anykščiuose įkūrė buvęs Rusijos bolševikų partijos narys, nuo 1919 m. Švenčionių apskrities revoliucinio komiteto komisaras, mokytojas Edvardas Makštys.
Komunistų veikla pogrindyje Anykščių valsčiuje plėtėsi ir pamažu didėjo komunistinio pogrindžio narių skaičius. 1923–1924 m. susikūrė pirmosios LKP (komunistų) ir LKJS (komjaunuolių) kuopelės, 1926 m. – LKP ir LKJS Anykščių–Kavarsko parajoniai, nors komunistų ir komjaunuolių skaičius šiame krašte visada buvo negausus. Daugiausia narių Anykščių komunistinė organizacija turėjo 1927–1928 m., kai ją sudarė apie 20 komunistų ir apie 15 komjaunuolių, bet bendras jų skaičius Anykščiuose nuo 1920 m. iki 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos neviršijo 40 žmonių, ir visi jie, išskyrus tris lietuvius Antaną Jačį, Vaclovą Gliaudelį ir Antaną Petronį bei rusą Safroną Šaripovą, buvo žydai. Anykščiuose iki 1940-ųjų bendrai visoms komunistinėms organizacijoms – LKP, LKJS ir MOPR-ui – priklausė 40 miesto gyventojų, iš jų 35 žydai, 3 lietuviai ir 1 rusas, taip pat komunistinėje veikloje dalyvavo 8 lietuviai, gyvenantys Anykščių valsčiuje.
Komunistinių organizacijų rėmėjų skaičius Anykščiuose siekė apie 30–40 žmonių, daugiausia tai buvo laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistinio judėjimo organizatorius ir aktyvistus arba jų artimieji, ir visi jie buvo žydų tautybės asmenys (…).
Nepriklausomybės metais nelegaliai veikę komunistai Lietuvos ateitį matė tik Sovietų Rusijos sudėtyje ir savo antivalstybine ardomąja veikla stengėsi įgyvendinti priešišką mūsų valstybei planą – ją susilpninti, okupuoti ir inkorporuoti (aneksuoti). Pagrindinis šio judėjimo tikslas buvo Lietuvos valstybės savarankiškumo panaikinimas ir komunistinės valdžios, tokios kaip Sovietų Rusijoje, įtvirtinimas“.
Taigi knygos autorius istorikas G. Vaičiūnas savo veikale atidžiai žvelgia į visas sudėtingas Lietuvos istorijos atkarpas, nenutylėdamas net ir 1940-1941-aisiais nutikusių išdavysčių.
(Bus daugiau)
2023.04.21; 09:00
Informacijos šaltinis – Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920- 1941 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC); 2023 metai.
Bandymų ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio istorija pristatyta teisingumo srityje dirbančiam Europos Komisijos nariui Didier Reyndersui
Po buvusio KGB kalėjimo kankinimų ir mirties kameras šiandien vaikščiojo su darbo vizitu Lietuvoje viešintį už teisingumą atsakingą Europos Komisijos (EK) narį Didier Reyndersą lydinti jo kabineto delegacija. Svečiams Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje parodytos Lietuvos gyventojų represijų bei partizaninio pasipriešinimo ekspozicijos.
„Čia atskleidžiama komunizmo byla – nusikaltimai, kuriuos Putino režimas šiandien kartoja Ukrainoje. Čia ir mūsų laisvės kovotojų atmintis, ir jų budelių nežmoniškas žiaurumas. Vis dėlto, didžiuosius žmonijos nusikaltėlius turėtų skelbti ne tik muziejai, bet ir tarptautiniai tribunolai,“ – sutikdamas demokratinės Europos teisingumo atstovą ir svečius sakė Remigijus Černius, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
„Kai valstybė susiduria su agresija, kuria siekiama pašalinti ją iš žemėlapių, ji yra tarptautinės teisės pažeidimo auka. Mūsų siekis – ir toliau teikti bei telkti paramą Ukrainai. Taip pat mums svarbu, kad pilietinės visuomenės suprastų teisės svarbą, jos viršenybės principą,“ – sakė EK narys D. Reyndersas.
Ekskursijos metu muziejininkai pasidžiaugė, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu, o visų trijų Baltijos šalių atkūrimas pasauliui liudija teisinę taisyklę, kad neteisėtai aneksuota valstybė neišnyksta, nepaisant, kad istorinė neteisybė ir neteisėta padėtis tęsėsi pusę amžiaus.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Teikdamas svečiams atminimo dovanas Remigijus Černius pabrėžė, kad okupacijos yra teisingumą naikinantis blogis, kurių pasakojimas atminties institucijoje svarbus tautinei tapatybei.
„Karas Ukrainoje aktualizavo istorijos žinojimo svarbą, todėl Jūsų apsilankymas mūsų muziejuje itin vertingas“, – sakė jis.
Viešėdamas Lietuvoje Didier Reyndersas susitiko su Lietuvos valstybės institucijų atstovais ir aptarė nuolatinę ES paramą Ukrainai įvairiose srityse (energetikos, maisto, tarptautinės veiklos, migracijos), Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Ukrainoje ir galimą tarptautinį atsaką į juos, konfiskuoto ir įšaldyto Rusijos turto panaudojimą Ukrainos reikmėms, Lietuvos teismų sistemos finansavimą, siekiant užtikrinti jos nepriklausomumą, taip pat naujausią teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą.
Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicijos atstovė, Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė žada inicijuoti įstatymo pakeitimus, kuriais būtų numatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariai turėtų įgyti teisę dirbti su slapta informacija.
Tokius teisės aktų pakeitimus A. Širinskienė teigia siūliusi dar praėjusios Seimo kadencijos metu, tačiau tada įstatymo pataisos nesulaukė pakankamo palaikymo. Visgi, pastarąją savaitę viešojoje erdvėje pasirodžius žinioms apie tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) neišslaptina informacijos VRK, susijusios su kandidatais, kadaise bendradarbiavusiais su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, parlamentarė tikino Seime iš naujo kelsianti klausimą dėl VRK darbo su jautriais duomenimis.
„Akivaizdu, kad tas spragas reikia glaistyti ir aš jau kitą savaitę planuoju registruoti atgal savo pasiūlymą, kuris praėjusioje kadencijoje buvo atmestas. Tiesiog VRK visiems nariams numatyti prievolę, kad jie įgytų tuos leidimus dirbti su slapta informacija. Tai, viena vertus, ta informacija atsivers ir išnyks tos spragos. Ir antra vertus, pripažinkime, vis tiek ta leidimų išdavimo procedūra ir patį komisijos narį patikrina, jo lojalumą valstybei, kas manyčiau turėtų taip pat tam tikrą naudą“, – Eltai nurodė A. Širinskienė.
LGGRTC pasikreipus patarimo į Valstybės saugumo departamentą (VSD), komisijai reikalinga informacija buvo išslaptinta. Visgi, nepaisant to, A. Širinskienė tvirtina, kad leidimai dirbti su slapta medžiaga VRK pasitarnautų ir kitose situacijose. Stebėjimo kameros. Slaptai.lt foto
„VRK atlieka nemažai tyrimų, kurie yra susiję su rinkimų finansavimu, su politinių partijų veikla, kur gali būti, kad VSD ar koks kitas paslapčių subjektas disponuoja labai jautria įslaptinta informacija, kur tam tyrimui galėtų būti reikšminga“, – aiškino politikė.
„Juo labiau, kad gali būti, (…) kad trečiosios valstybės pradeda Lietuvoje kištis į rinkimus finansine prasme. Tai jeigu VRK atliktų tokį tyrimą dėl, tarkime, Rusijos kokių nors finansų panaudojimo Lietuvoje, rinkimuose, VRK dabar negalėtų gauti iš VSD jokios informacijos ir atitinkamai tą tyrimą negalėtų pilnavertiškai atlikti ir pabaigti“, – samprotavo A. Širinskienė.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, VRK posėdžiai vyksta viešai, todėl esant slaptos informacijos poreikiui, komisija kreipiasi į atitinkamas institucijas su prašymu tą informaciją išslaptinti. Suteikus leidimus VRK nariams dirbti su jautraus turinio medžiaga, reikėtų ieškoti ir kompleksiškų sprendimų dėl pačios komisijos veiklos, pastebėjo opozicijos atstovė.
„Tikrai reikia kompleksiškai žiūrėti į tą problemą ir tokiu atveju, vis dėlto, turėtų atsirasti ir išslaptinimo galimybė. Be abejo, kitas klausimas, ką galbūt reiktų svarstyti – ar VRK neturėtų atsirasti ir uždari posėdžiai. Jau nekalbant apie tą rinkimų kontekstą su KGB bendradarbiais, bet, tarkime, tokiais atvejais, kada yra svarstomi partijų finansavimo klausimai – kur tikrai VSD gali pateikti informaciją, kurios neįmanoma išslaptinti dėl to, kad tu gali atskleisti ar šaltinį, ar žvalgybos vadus, ar pan. Tai manyčiau, kad VRK turėtų turėti galimybę posėdžiauti ir uždarai, bet tai, aišku, ne dėl rinkimų klausimų, kurie susiję su kandidatais“, – svarstė politikė.
Akiniai. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pirmadienį VRK priims sprendimus dėl kandidatų, kurie savo pareiškiniuose dokumentuose pateikė melagingą informaciją apie praeities ryšius su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis. Komisijos duomenimis, LGGRTC išslaptinus atitinkamą informaciją, gauti duomenys apie tris tokius asmenis, tačiau pora iš jų jau anksčiau buvo išbraukti iš savivaldos rinkimų dėl kitų pareiškinių dokumentų spragų.
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
Spyna ir raktai. Slaptai.lt foto
Pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priims sprendimus dėl kandidatų, kurie savo pareiškiniuose dokumentuose pateikė melagingą informaciją apie praeities ryšius su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis. Komisijos duomenimis, gauta informacija apie tris tokius asmenis, tačiau pora iš jų jau anksčiau išbraukti iš savivaldos rinkimų. Dėl paskutinio kandidato VRK turėtų apsispręsti pirmadienį.
Anksčiau VRK negalėjo įvertinti, ar kurie nors kandidatai sąmoningai nuslėpė, jog bendradarbiavo su KGB struktūromis mat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) atsisakė išslaptinti komisijai reikalingą informaciją. Dėl šio klausimo centras kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD).
Kaip Eltą informavo LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys, ketvirtadienį centras gavo VSD leidimą, todėl netrukus reikalinga informacija buvo perduota VRK.
„Gavome atsakymą, jeigu neklystu, vakar (ketvirtadienį – ELTA). Vakar išslaptinome ir gavome leidimą iš komisijos, kad galime išslaptinti ir pateikėme vakar VRK“, – Eltai teigė V. Lukšys.
VRK. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Atsakymas buvo į darbo pabaigą ir į darbo pabaigą mes pateikėme VRK (dokumentus – ELTA)“, – pažymėjo LGGRTC vadovo pavaduotojas.
VRK patvirtino gavusi informaciją iš LGGRTC apie tris asmenis, kurie nenurodė, jog yra bendradarbiavę su KGB. Pasak VRK atstovės Indrės Ramanavičienės, du iš šių asmenų yra pašalinti iš savivaldybių merų ir tarybų rinkimų jau anksčiau – dėl kitų pareiškinių dokumentų neatitikimų.
„Vasario 2 d. VRK gavo raštą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuriame nurodyti trys asmenys, slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Du iš trijų įvardintų asmenų buvo neregistruoti kandidatais sausio 17 d. kaip neatitinkantys Rinkimų kodekso reikalavimų“, – raštu Eltai perduotame komentare nurodė VRK atstovė.
Visgi, dėl vieno melagingą informaciją pateikusio kandidato pirmadienį VRK šaukia neeilinį posėdį.
„Vienas šiuo metu yra registruotas kandidatu, kadangi VRK iki posėdžio, kuriame buvo registruojami kandidatai, pradžios nebuvo gavusi duomenų apie jo veiklą. Tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms artimiausiame VRK posėdyje, kuris numatomas vasario 6 d., komisija spręs klausimą dėl jo išbraukimo iš kandidatų sąrašų“, – rašoma komentare.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Įvardinti šio kandidato, sąmoningai nuslėpusio informaciją apie buvusį bendradarbiavimą su buvusios SSRS tarnybomis, VRK kol kas negali – asmens tapatybė bus atskleista viešo komisijos posėdžio metu.
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB. VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
ELTA primena, kad VRK dar sausio 4 d. kreipėsi į LGGRTC, tačiau centras atsisakė išslaptinti komisijai reikalingą informaciją. Kaip Eltai teigė LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys, VRK neturi teisės dirbti su įslaptintais dokumentais, todėl taip paprastai suteikti informaciją apie buvusius KGB bendradarbius, jo teigimu, LGGRTC neturi teisės.
Siekiant išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, LGGRTC kreipėsi į VSD patarimo.
VRK. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) kyla nenumatytų keblumų tikrinant kandidatus į savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) komisijai neišduoda būtinos informacijos apie kandidatus, kadaise bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Tai, kad komisijai LGGRTC neišduoda informacijos apie buvusius KGB struktūrų veikėjus, Eltai patvirtino komisijos pirmininkė Jolanta Petkevičienė. Pasak jos, anksčiau tokių problemų LGGRTC centrui nekildavo. Be to, pažymėjo ji, „VRK nėra paslapčių subjektas“, visus sprendimus – taip pat ir dėl kandidatų registravimo ar šalinimo iš rinkimų – priima viešai.
VRK informacija apie kandidatus, bendradarbiavusius su slaptosiomis tarnybomis, yra reikalinga, mat rinkimų dalyviai patys privalo nurodyti tokias savo biografijos detales. Tačiau kandidatai, sąmoningai nuslėpę tokią informaciją, yra šalinami iš rinkimų sąrašų.
Tuo metu tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys tvirtina, kad išslaptinti LGGRTC informacijos negali – to, pasak jo, neleidžia teisės aktai. Todėl LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir, gavus atitinkamą išaiškinimą, bus sprendžiama, ar VRK reikalingą medžiagą reikėtų perduoti, ar ne.
Atsisako atskleisti, ar kandidatai veikė KGB struktūrose
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB – šiuo atveju, LGGRTC. LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
Siekiant išsiaiškinti, ar visi kandidatai teisingai pateikė informaciją, VRK dar sausio 4 d. kreipėsi į LGGRTC. Pirmajame kreipimesi, su kuriuo susipažino ir ELTA, prašyta pateikti reikalingą informaciją iki šių metų sausio 23 d. Ir nors tyrimo centro vadovo atsakyme teigiama, kad tarp pretendentų į kandidatus rasta asmenų, „kurie slapta ir sąmoningai bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis“, šiuos duomenis atsisakyta pateikti VRK.
„Vadovaujantis teisės aktais, aktualią Jums informaciją galėsime pateikti tuomet, kai Jūs būsite pasirengę ją priimti“, – teigiama A. Bubnio pasirašytame atsakyme VRK, kurį gavo ir ELTA.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
VRK pakartotinai kreipėsi į LGGRTC, detaliai nurodydama, kad komisija yra pasirengusi priimti informaciją, susijusią su buvusiais KGB bendradarbiais. Todėl, pažymima rašte, pirminis A. Bubnio atsakymas yra „visiškai nesuprantamas“.
„LGGRTC visuomet teikė VRK informaciją apie kandidatuojančius asmenis, bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Primintina, kad 2020 metų Centro pateiktos informacijos pagrindu VRK viešame posėdyje svarstė atitinkamą klausimą ir priėmė sprendimą“, – rašoma antrame prašyme LGGRTC vadovui. NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tačiau iš LGGRTC vėl gautas neigiamas atsakymas. Rašte nurodoma, kad informacija, susijusi su buvusiais komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbiais „yra įslaptinta 75 metams ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka kaip informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
„Jei Jūs turite teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Slaptai“, prašome informuoti“, – rašė A. Bubnys.
VKR pirmininkė: anksčiau to niekad nėra buvę
Susiklosčiusi situacija VRK pirmininkę J. Petkevičienę glumina. Pasak jos, prieš tris metus, artėjant Seimo rinkimams, LGGRTC suteikė reikalingą informaciją apie kandidatus, bendradarbiavusius su KGB struktūromis.
„Kandidatai turi nurodyti anketoje tą faktą, bet jeigu kandidatas to fakto nenurodo, o VRK gauna išslaptintą informaciją iš centro, kad asmuo yra bendradarbiavęs – asmuo yra šalinamas iš kandidatų sąrašo“, – Eltai aiškino J. Petkevičienė.
„Anksčiau to niekad nėra buvę – tas labai, be abejo, nustebino“, – pastarųjų kreipimųsį į LGGRTC aplinkybes komentavo ji.
Be to, atkreipė dėmesį J. Petkevičienė, išslaptinti LGGRTC turimą informaciją VRK yra būtina, mat visi sprendimai dėl kandidatų registravimo ar neregistravimo yra priimami viešo posėdžio metu.
„Sprendimai VRK priimami viešame posėdyje – tai jokiu būdu negali būti įslaptinta informacija. Uždarų posėdžių VRK nerengia, VRK nėra paslapčių subjektas, įslaptintos raštvedybos mes neturime. Esame visapusiškai vieša institucija. Ir rinkimai yra ne slapti, o vieši“, – aiškino VRK vadovė.
Ji patvirtino, kad pirmadienį VRK jau trečią kartą kreipėsi į LGGRTC, konkrečiai prašydami išslaptinti centro turimą ir su kandidatais į savivaldybių rinkimus susijusią informaciją.
LGGRTC dėl medžiagos išslaptinimo kreipėsi į VSD
LGGRTC generalinis direktorius A. Bubnys Eltai tikino, kad procesai dėl medžiagos pateikimo VRK užtruko, mat centras susidūrė su „teisine kolizija“. Pasak jo, VRK neturi teisės dirbti su įslaptintais dokumentais, todėl taip paprastai suteikti informaciją apie buvusius KGB bendradarbius, A. Bubnio teigimu, LGGRTC neturi teisės.
Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Iš VRK niekas neturi teisės dirbti su slaptais dokumentais – tais dokumentais, kurie pas mus yra įslaptinti. Mes juos galime perduoti tik žmonėms, kurie turi teisę dirbti su slaptais dokumentais. Tai yra tokia teisinė kolizija. Dabar neaišku, kaip čia spręsti“, – Eltai situaciją komentavo LGGRTC vadovas.
„Čia yra problema ne dėl to, kad kažkas nenori, o dėl to, kad yra įstatymai, mes nenorime nusižengti dėl to slaptumo“, – pažymėjo jis.
Jis informavo, kad LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydami išaiškinti, ar VRK gali būti suteikta atitinkama slapta informacija.
„Mes išsiuntėme raštą į VSD, kad jie mums paaiškintų situaciją – kaip čia padaryti, kad nenusižengtume įstatymams. Tokia problema“, – konstatavo jis.
„Čia yra nesubjektyvios kažkokios problemos, bet yra tam tikra įstatymų kolizija. Mes nenorime kažką tai pažeisti, mes rašome raštą VSD, kad mums išaiškintų tą situaciją“, – kartojo A. Bubnys.
Jis patvirtino, kad LGGRTC perduos VRK išslaptintą informaciją, jeigu VSD išaiškinimas leis centrui atlikti tokius veiksmus.
„Tada, jeigu viskas tvarkoje, pagal įstatymus, mes tą medžiagą pateiksime“, – akcentavo istorikas.
Klausiama, ar VRK galės priimti atitinkamus sprendimus, jeigu gaus LGGRTC informaciją ir paaiškės, jog kai kurie kandidatai pateikė melagingą informaciją, J. Petkevičienė tvirtino, kad komisija svarstys dėl tokių rinkimų dalyvių išbraukimo iš sąrašų.
„Jeigu tokią informaciją VRK gaus, tai bus svarstoma ir priimami atitinkami sprendimai viešame VRK posėdyje. Be abejo, tokie asmenys, matyt bus braukiami (iš sąrašų – ELTA), jeigu jie nuslėpė tą informaciją“, – kalbėjo J. Petkevičienė. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad rinkimų kodeksas numato, jog kandidatas savo anketoje privalo nurodyti, ar yra sąmoningai bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Jeigu kandidatas tokią informaciją nurodo, rinkimų komisijos leidžiamame plakate bei plakatuose su kandidatų sąrašu turi būti pažymėta, kad politikas sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis.
VRK politinių organizacijų ir kandidatų pareiškinius dokumentus turi patikrinti iki vasario 2 d.
Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks šių metų kovo 5 d.
Lenkijos ir Lietuvos istorijų susitikimas. Mariano Paluszkiewicziaus nuotr.
2023 m. sausio 19 d. į Lietuvą su darbo vizitu buvo atvykusi Lenkijos tautos atminties instituto (IPN) pirmininko dr. Karolio Nawrockio vadovaujama darbuotojų delegacija.
Ji susitiko su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybe. Tokio pobūdžio susitikimas su Lenkijos tautos atminties instituto vadovais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Vilniuje vyko pirmą kartą.
Darbinio susitikimo metu dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, jo pavaduotojas Vytas Lukšys, generalinio direktoriaus vyriausiasis patarėjas Aivydas Keršulis bei skyrių vedėjai: Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas, Teisės ir personalo skyriaus vedėja dr. Asta Aranauskienė, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė.
Susitikime su LGGRTC atstovais dalyvavo Tautos atminties institituto pirmininkas dr. K. Nawrockis, kanceliarijos direktoriaus pavaduotojas Jarosławas Dębowskis, Tarptautinių ryšių biuro direktorė Agnieszka Jędrzak, Žmogiškųjų išteklių biuro direktorius Mateuszas Koteckis, „Istorijos taškų“ biuro direktorius Łukaszas Witekas, Adamas Hlebowiczius, Nacionalinio švietimo biuro direktorius, fotografas Mikołajus Bujakas ir Nacionalinės atminties instituto Balstogės filialo direktorius Marekas Jedynakas.
„Svarbus Centro veiklos baras – tarptautinio bendradarbiavimo su giminingomis užsienio šalių institucijomis stiprinimas. Mums labai svarbu argumentuotai ir nuosekliai kalbėti, kaip šiandien keičiasi pasaulio geopolitika, mes turime išgryninti savo darbo tikslus ir vizijas. Akivaizdu, kad šiuo metu, kai Rusija stengiasi atkurti imperiją, mūsų misija tampa dar svarbesnė – atskleisti rašizmo (rusiškojo imperializmo ir fašizmo) šaknis ir mes jaučiame, kad ši misija reikalinga. Ir šiandieninis susitikimas, manau, labai svarbus abiem pusėms“, – kalbėjo LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys.
Darbinio susitikimo metu svečiai iš Lenkijos pastebėjo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai yra parengę daug unikalių parodų istorinės atminties temomis. Svarbu, kad bendradarbiaujant abiem institucijoms kilnojamosios parodos būtų verčiamos į lenkų kalbą ir eksponuojamos Lenkijoje.
LGGRTC atstovai ir svečiai iš Lenkijos taip pat aptarė dokumentų rinkinio tomo, skirto sovietų okupuotos Lietuvos valstybės saugumo ministerijos (MGB) operatyvinei grupei Lenkijoje, leidybos darbus. Tai būtų antras serijos „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje. Specialiųjų tarnybų archyvų dokumentai“, kurią rengia bendra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lenkijos tautos atminties instituto darbo grupė, tomas lietuvių ir lenkų kalbomis. Planuojama, kad knygynus jis pasieks 2023 m. Pirmasis tomas „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945 m.“ išleistas 2016 m.
Pernai Lenkijos tautos atminties institutas pasirašė sutartį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru dėl bendradarbiavimo ieškant totalitarizmo aukų poilsio vietų. Tai atvėrė platesnes galimybes abiem institucijoms bendrai veikti tokiose srityse kaip archeologiniai ir ekshumacijos darbai, artimųjų, gyvenančių abiejų šalių teritorijose, paieška, genetinis aukų identifikavimas, archyvinės užklausos ir istoriniai tyrimai paieškos ir identifikavimo srityse.
Po susitikimo su svečiais iš Lenkijos tautos atminties instituto šeimininkai pakvietė aplankyti Tuskulėnų memorialinį parką, kur anksčiau buvo masinės sovietų represijų aukų kapavietės. Tarp ten palaidotų NKVD aukų lietuvių yra ir lenkų bei kitų tautybių karių, NKVD sušaudytų 1944–1947 m. Šiandien jų palaikai ilsisi Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse esančioje koplyčioje-kolumbariume. Tai vieta, kuri simbolizuoja įvairių tautų aukų atminimo ir pagerbimo įamžinimą. Tai rimties ir susikaupimo erdvė.
Žuvusiųjų atminimą svečiai iš Lenkijos pagerbė tylos minute ir uždegė žvakę.
Ekskursijos metu delegacija taip pat aplankė istoriniuose Tuskulėnų rimties parko rūmuose esantį muziejų – EKSPOZICIJĄ „TUSKULĖNŲ DVARO PASLAPTYS“, kuriame eksponuojami sovietų nusikaltimai Lietuvoje.
Lenkijos Tautos atminties instituto pirmininkas (IPN) dr. K. Nawrockis pasirašė svečių knygoje.
Pokario Ukrainos didvyriai sukūrė nūdienos savo šalies didvyrių kartas: Vilniuje duris atveria unikali ukrainiečių laisvės kovų paroda
Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.
Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.
Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą. Į Lietuvą atkeliavo Lvivo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri vyks atidaroma rytoj 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti.
Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai
Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.
Paroda – jau trečia
Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.
Siekė Ukrainos nepriklausomybės
Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.
UPA veiklos žemėlapis
1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.
Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų.
Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.
UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).
Kovos mastas – didžiulis
„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“
Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.
„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
R. Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“
Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.
„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius
Galima kovoti su bet kokiu priešu
Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.
S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.
„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.
Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.
Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.
Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.
„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.
Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius
Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas.
„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.
Plakatas apie parodą
„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.
„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.
Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.
LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad rasti itin svarbaus partizaninio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės kovotojo karžygio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Partizanų vadas, okupuotos Lietuvos valstybės faktinis vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J.Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.
J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų nesėkmingai ieškota kelis dešimtmečius. Šiemet, spalio 20 d., jie rasti Leipalingyje (Druskininkų sav.), buvusios MGB (KGB) būstinės kieme, kur po susišaudymo su MGB daliniu prie Žaliamiškio (Leipalingio valsčius), Kazimieraitis buvo atvežtas greičiausiai jau miręs.
Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas.
Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius). DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-oje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
1924–1926 m. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Pulkininkas Juozas Vitkus
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (sritį sudarė Dainavos ir Tauro apygardos). Juozas Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kt., leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.
Kadangi pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją, tapęs pirmosios partizanų srities vadu rūpinosi tolesniu partizanų vienijimusi: bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.
Todėl Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.
Pasak Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.”
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas ,,Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinimui ir pakartotinai užkastas. Ši aplinkybė tapo esmine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei VšĮ ,,Kultūros vertybių globos tarnybai“ pasirenkant paieškų strategiją ir apibrėžiant archeologinių kasinėjimų plotą.
Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuotas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas, o šis apie tai pranešė kompartijos generaliniam sekretoriui J. Stalinui ir kitiems tuo metu įtakingiausiems sovietiniams veikėjams: užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, politbiuro nariui J. Berijai ir SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkui A. Ždanovui.
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1946 m.
1948 m. bolševikai J. Vitkaus–Kazimieraičio žmoną Genovaitę su septyniais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio išskirtinumą atskleidžia jam parodyta partizanų pagarba.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:
Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…
Leipalingio NKVD (MGB) pastatas 1959 m. (Iš Bronislovo Misevičiaus archyvo)
1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų užkasimo vieta
Pats J. Vitkus-Kazimieraitis prieš žūtį savo gyvenimą apibendrino taip:
Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus apie muziejines veiklas per 30 metų ir ukrainiečių laisvės kovos palaikymui skirta meninė instaliacija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“
Atidaroma lauko paroda „Okupacijų ir laisvės kovų muziejui 30“
Nuo rytoj sostinės centre vaikštinėjantys turistai ir miesto gyventojai turės galimybę lauke pradėti pažintį su Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi – išstatoma pirmoji lauko paroda, kuri iki gruodžio 31 d. bus eksponuojama šalia muziejaus pastato. Stendai rikiuojami prie namo, lietuviams tapusio svetimos, kraštą okupavusios valdžios žiaurumo ir brutalumo simboliu.
„Per lakonišką ir kartu kontrastingą apžvalgą to, kas vyko pastato viduje, kaip jis pavirto kalėjimu, neteisybių, fizinio skausmo, dvasinių kančių, visuotinio persekiojimo ir mirties vieta, ir to, kaip vėliau Lietuvos žmonių drąsos, jų patriotizmo ir laisvės troškimo dėka statinys tapo svarbių istorinių įvykių liudytoju, savotišku viešąją erdvę formuojančiu veiksniu bei, galiausiai, savarankiškos valstybės istorinės atminties atrama – atskleidžiama esminė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paskirtis“, – sako istorikas Remigijus Černius, neseniai pradėjęs eiti muziejaus direktoriaus pareigas.
Pasak R. Černiaus, visuomenei pristatančio muziejaus parodą apie vykdytą muziejinę veiklą, per 3 dešimtmečius įamžinta autentiška klaikaus tautų genocido planuotojų ir vykdytojų realybė, sudėtinga Lietuvos partizanų kova, pagrindiniai ginkluoto ir dvasinio pasipriešinimo herojai, sukaupti unikalūs muziejiniai fondai ir atidarytos unikalios ekspozicijos, vykdomos edukacijos bei atminimo renginiai. Muziejaus veiklos jubiliejui skirtoje parodoje užfiksuoti pagrindiniai muziejininkų ir jo lankytojų susibūrimai.
Jubiliejinę parodą sudaro 3 struktūrinės dalys: pirmoji pasakoja pastato istoriją, eksponuoja statinio planus, kur egzekucijų vykdymo kambarys KGB-istų įvardytas „virtuve“, primena svarbiausius KGB kalėjimo kalinius. Antroji parodos dalis skirta supažindinti su prie muziejaus pastato vykusiais svarbiais Nepriklausomybės atkūrimo įvykiais – paradais, mitingais, protesto akcijomis, paminklų griovimu ir statymu bei pan. Vis dėl to, muziejininkų veiklos užkulisiai, jų kasdienybė žiūrovui lieka tik numanoma – trečioji, gausiausiai nuotraukomis iliustruota lauko parodos dalis demonstruoja išskirtinių atmintinų ir kultūrinių renginių įvairovę ir lankytojų patiriamų emocijų paletę – nuo pasididžiavimo iki pasibaisėjimo, nuo ašarų iki šypsenų.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sukaupta vizualinė medžiaga.
Meninė instaliacija – skatinti muziejaus lankytojus viešu pareiškimu išreikšti ukrainiečių laisvės kovos palaikymą
Kultūrinių iniciatyvų grupės „Kvadratas“ vadovo menininko Tomo J. Daunoro per meninę instaliaciją „Karo šukės“ Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje įgyvendinama pilietinė akcija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“ įsiliejo į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus jubiliejinių renginių programą.
Mes kaltiname. Meninė instaliacija. Plakatas
„Aš praleidau daug laiko Ukrainoje 2019–2021 m. Sukūriau šį projektą, nes norėjau parodyti karo fragmentus, kuriuos surinkau pats kartu su kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 30-osios ukrainiečių brigados kariais iš gynybos linijų apkasų Rytų Ukrainoje“, – sako T. J. Daunoras, kurio projektas po 2022 m. vasario 24 d. įgyja naują pobūdį. Instaliacija susideda iš autentiškų šautuvų vamzdžių, lengvųjų ir sunkiųjų kulkosvaidžių amunicijos, sprogstamųjų minosvaidžių liekanų, suvarpytų šarvų fragmentų detalių, kurias Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus lankytojai galės ir liesti, ir fotografuoti bei filmuoti. „Užfiksuotas įspūdis, tikimės, virs vieša Ukrainos palaikymo ar/ ir Maskvos kaltinimo žinia ar jos iliustracija, kurią į socialinius tinklus bus galima paleisti per platformą www.warshards.lt“, – kviečia menininkas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pažymi, kad meninė instaliacija totalitarinių režimų nusikaltimų istorijos muziejuje leis pajusti šiandieninę ukrainiečių kančią, o viešų žinučių srautas tarptautinei bendruomenei leis išlaikyti visuomenės spaudimą sprendimų priėmėjams, kad taiką ir humaniškumą niekinantys agresoriai sulauktų realios bausmės už savo nusikaltimus.
Renkant karo Ukrainoje šukes aktyviai bendradarbiavo Ukrainos kariai, karo kapelionai ir vietiniai gyventojai. Taip pat prisidėjo Ukrainos nacionalinis karo istorijos muziejus ir Lietuvos Respublikos ambasada Kijeve.
PLAČIAJAI VISUOMENEI INSTALIACIJA ATSIVERIA 2022 M. SPALIO 28 D. PENKTADIENĮ 15.00 VAL. Iki tol – lankytojams atviras Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų ir parodos „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ lankymas
ŽURNALISTUS KVIEČIAME 12.00 VAL. Į IŠKILMINGĄ RENGINĮ, INSTALIACIJA JUMS BUS PARODYTA IŠ KARTO PO JO.
Primintina, kad Okupacijų ir laisvės kovų muziejus buvo įsteigtas 1992 m. Ant steigimo dokumento tuometinio LR kultūros ministro Dariaus Kuolio ir Lietuvos tremtinių bei politinių kalinių sąjungos prezidento Balio Gajausko parašai. Muziejus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui perduotas 1997 m.
Iš pradžių muziejus buvo vadinimas Genocido aukų muziejumi, 2018 m. jo pavadinimas pakeistas į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pavadinimą.
Muziejui 1992–1997 m. vadovavo Gintaras Vaičiūnas, 1997–2022 m. – Eugenijus Peikštenis. Nuo 2022 m. rugsėjo 9 d. muziejaus vadovu paskirtas istorikas Remigijus Černius.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Slaptai.lt foto
Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė siūlo šalia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įsteigti patariamąją išorinę tarybą, kuri padėtų įstaigai atsinaujinti. Parlamentarė mano, kad patariamoji išorinė taryba padėtų įstaigai išspręsti įsisenėjusias problemas bei atliepti šių dienų lūkesčius. Parlamentarė atkreipia dėmesį, kad taip pat yra noras koreguoti ir LGGRTC pavadinimą.
P. Kuzmickienė informuoja, kad šiuos įstatymo pakeitimus ketinama registruoti Seimo rudens sesijos metu.
„Mes kaip neabejinga centrui institucija turime prievolę jį prižiūrėti. Galvojame, kad reikia didesnių pokyčių centre ir inicijuojame Genocido tyrimo centro įstatymo pakeitimą. Siūlome, kad atsirastų išorinė patariamoji taryba, kuri būtų suformuota iš Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, taip pat Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetų, Lietuvos istorijos instituto, Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos deleguotų atstovų“, – Eltai teigė P. Kuzmickienė.
Seimo narė mano, kad patariamoji taryba LGGRTC ne tik padėtų spręsti įvairias kylančias problemas, užtikrintų centro veiklos efektyvumą ir aktyvumą vykdant mokslinius tyrimus bei įvairius projektus, tačiau galėtų dalyvauti ir įstaigos vadovo atrankos mechanizmuose.
„Man atrodo, kad tai gan stipriai ir kokybiškai padėtų Genocido centrui atsinaujinti, sudėlioti savo problemas ir, kita vertus, atliepti šių dienų lūkesčius“, – sakė ji.
P. Kuzmickienės teigimu, taip pat svarstoma apie galimybę koreguoti ir LGGRTC pavadinimą.
„Yra noras koreguoti centro pavadinimą, kad aiškiau būtų suprantama tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, kuo užsiima Genocido tyrimo centras“, – paaiškino ji.
Įžvelgia įsisenėjusias problemas
Politikė atkreipia dėmesį, kad dar prie ankstesniojo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko įstaigoje prasidėjusios problemos tęsiasi iki šių dienų. P. Kuzmickienė džiaugiasi, kad įsisenėjusias problemas dabartinė centro vadovybė imasi spręsti. Visgi Seimo narė akcentuoja, kad siekiant LGGRTC atsinaujinimo reikalinga ir pagalba iš išorės.
P. Kuzmickienė atkreipia dėmesį, kad svarstymų formuoti patariamąją LGGRTC tarybą Seime kilo jau anksčiau, kai dar vadovaujant ankstesniajam direktoriui A. Jakubauskui parlamentarus pasiekė dalies centro darbuotojų skundai.
„Kuomet vyko su ankstesniu direktoriumi susijusios peripetijos, Seimo valdyba buvo sudariusi darbo grupę. Ir būtent šios darbo grupės viena iš išvadų ir pasiūlymų buvo, kad reikia formuoti instituciją iš išorės, kuri padėtų Genocido tyrimo centrui suprast geriau savo veiklas ir jas įgyvendinti. Tai išorinė taryba iš tos rekomendacijos ir yra atsiradusi. Mes kurį laiką derinome projektus su tuometiniu centru, su istorikų bendruomene ir su Seimo kolegomis, kad atlieptume mūsų visų norą“, – paaiškino ji. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Rodyklė. Slaptai.lt nuotr.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido 2021 metais. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
LGGRTC atlikti tyrimai: laisvės kovotojams skirti paminklai pastatyti pažeidžiant reikalavimus bei galimai netinkamai panaudojus lėšas
ELTA anksčiau skelbė, kad LGGRTC įtardamas galimus pažeidimus dėl Lietuvos laisvės kovotojams bei sovietinės okupacijos aukoms skirtų paminklų statymo aplinkybių Iniciavo du vidinius tyrimus. Šių tyrimų išvadose akcentuojama, kad šie paminklai, kurie buvo statyti prie ankstesniųjų LGGRTC vadovybių, gali būti pastatyti pažeidžiant reikalavimus ir netinkamai panaudojant valstybės biudžeto lėšas.
„Neturint detalizuotų sprendinių, medžiagų ir kiekių žiniaraščių, neaiškus pagrindas, kuriuo buvo atlikti viešieji pirkimai darbams atlikti, kaip buvo vykdoma atliekamų darbų kontrolė, su kuo buvo derinami sprendinių pakeitimai, kokiu pagrindu buvo atliekami apmokėjimai už įvykdytus darbus. Atsižvelgiant į tai – paminklų įgyvendinimo procesas nebuvo tinkamai valdomas“, – skelbiama LGGRTC vidinio tyrimo išvadose, kurias gavo ELTA.
Taip pat pažymima, kad atliktų darbų aktuose deklaruojami atlikti darbai ne tik neatitinka projektinių sprendinių (atvejais, kai jie pateikti), bet ir faktiškai atliktų darbų kiekių, netinkamai nurodomas atliktų darbų matavimo vienetas.
Tyrimas taip pat konstatuoja, kad atliktų darbų aktuose yra atvejų, kai nurodomi darbai, kurie nėra susiję su projekto įgyvendinimu arba nebuvo faktiškai atlikti. Taip pat yra atvejų, kai darbai ar medžiagos dubliuojamos per kelias sąskaitas-faktūras.
Atsižvelgiant į šiuos nustatytus pažeidimus rekomenduojama atlikti paminklų įrengimo darbų sąmatų ekspertizę.
Reaguodama į šiuos LGGRTC atliktų tyrimų rezultatus Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė džiaugiasi, kad įstaigos užsisenėjusios problemos naujosios vadovybės yra sprendžiamos. Visgi, pasak jos, jei Genocido tyrimo centrui nepavyks šios situacijos išspręsti pačiam, iniciatyvos galėtų imtis Seimas.
„Manau, kad svarbu, jog vadovybė to neignoruoja ir imasi nagrinėti, suprasti problemos dydį ir spręsti tai. Jeigu matysime, kad vis dėlto neužtenka kažkokios valios, nagrinėjimo, tuomet Seimas galėtų apsiimti parlamentinę kontrolę vykdyti“, – sakė P. Kuzmickienė.
„Bet kokiu atveju, esant tokiems įtarimams ir išvadoms manau, kad būtina yra išsiaiškinti situaciją“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad anksčiau atliktas LGGRTC vidinis tyrimas parodė, kad įstaigai priklausančiam Memorialiniam departamentui organizuojant 12-kos paminklų statybą buvo visiškai nesilaikyta projektavimo reikalavimų. Kaip informavo LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys, dėl nesutvarkytų paminklų dokumentų stringa ir jų perdavimo savivaldybėms procedūra.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Atliktas tyrimas apėmė 12 LGGRTC Memorialinio departamento užsakytų paminklų projektų ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas dėl Rokiškio rajone LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. signatarams Vytautui Gužui-Kardui ir Leonardui Grigoniui-Užpaliui pastatytų paminklų. Taip pat dėl paminklų skirtų Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtam paminklui Lazdijuose, Aleksandrui Grybinui-Faustui Šakių rajone, Lazdijų krašto partizanams Seirijuose.
Taip pat aiškintasi ir dėl paminklų skirtų Rygiškių Jono gimnazijos žuvusiems mokiniams Marijampolėje, žuvusiems partizanams palaidotiems Švedriškės kaimo kapinėse Ignalinos raj., sunaikintai LR tarpukario vyriausybei Kaune, Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Petrui Bartkui – Žadgailai Raseiniuose, Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos žaliosios rinktinės partizanams, Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams, Aleksandrui Barauskui Ūtos kaime, Varėnos raj.
Bendra šių paminklų suma siekia apie 183 tūkst. eurų.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
Lietuvos laisvės kovotojams bei sovietinės okupacijos aukoms skirti paminklai gali būti pastatyti pažeidžiant reikalavimus ir netinkamai panaudojant valstybės biudžeto lėšas. Tai atskleidė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), kuris tuos paminklus pats ir pastatė, vidinis tyrimas.
Dabartinės centro vadovybės inicijuotos nepriklausomos ekspertizės išvadose teigiama, kad įstaigai priklausančiam Memorialiniam departamentui organizuojant 12-kos paminklų statybą buvo visiškai nesilaikyta projektavimo reikalavimų. LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys tikina, kad dėl nesutvarkytų paminklų dokumentų stringa ir jų perdavimo savivaldybėms procedūra. Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LGGRTC taip pat yra atliekamas vidinis tyrimas dėl lėšų šių paminklų statybai panaudojimo.
V. Lukšys teigia, kad kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimo preliminariose išvadose taip pat fiksuojami galimi pažeidimai. Dėl to, pasak jo, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kurios įvertintų situaciją ir išaiškintų, ar statant šiuos paminklus nebuvo pažeistas viešasis interesas.
„Mes atlikome 12-kos paminklų, kurių perdavimas stringa savivaldybėse, projektų ekspertizę. Atlikus projektų ekspertizę paaiškėjo, kad visų 12-kos paminklų projektai faktiškai neatitinka visiškai jokių reikalavimų. Dėl tos priežasties mes negalime jų registruoti Nekilnojamo turto registre ir atitinkamai po to Valstybės turto informacinės paieškos sistemoje“, – Eltai teigė V. Lukšys.
Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad už šių paminklų statybą atsakingas buvo LGGRTC Memorialinio departamento Memorialinio meno ir ekspertizės skyrius.
Pasak jo, kadangi dėl nesutvarkytų paminklų projektų dokumentų, jų negalima perduoti savivaldybėms, už šių įamžinimo vietų priežiūrą atsakingas kol kas lieka LGGRTC. Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kai kurie paminklai buvo statomi iš eskizų nuotraukų, be jokių kiekių žiniaraščių, be patvirtintų sąmatų. Prieš kiekvieno paminklo statymą turėjo būti ne tik parengtas projektas, bet ir atlikta projekto ir sąmatos ekspertizė. Visi šie procesai nebuvo atliekami. Ir dėl to dabar įstaiga susiduria su ta problema, kad po visą Lietuvą pastatyti paminklai yra tiesiog mūsų centro apskaitoje ir negalėdami perduoti mes turėsime ateityje rūpintis jų priežiūra, aplinka, defektų taisymu ir panašiai“, – akcentavo jis.
V. Lukšys akcentuoja, kad tolesnė vidinio tyrimo eiga aiškinantis konkrečių asmenų atsakomybę – stringa.
„Kadangi atlikome ekspertizę, yra įsakymas generalinio direktoriaus dėl situacijos išaiškinimo ir ką galima būtų daryti. Tačiau Memorialinio departamento direktorė išėjusi anūko priežiūros atostogų iki ateinančių metų birželio, o Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja šalių susitarimu dar prieš atliekant ekspertizę, bet jau žinant, kaip ji bus daroma, išėjo iš darbo“, – paaiškino jis.
LGGRTC direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu dėl paminklų statybos įstaigoje yra inicijuojamas dar vienas tyrimas. Šįkart, pasak jo, yra daromas paminklų kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimas.
„Mes žinodami, kad pirma ekspertizė atskleidė tokius didelius trūkumus, jog paminklai buvo statomi be dokumentų, be projektų, tokiu būdu iniciavome ir kitą auditą – paminklų pastatymo kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimą. Šis vertinimas dabar yra baigiamojoje stadijoje, tai kol kas dar kalbėti anksti, bet, mūsų manymu, tai yra svarbu atlikti“, – akcentavo V. Lukšys.
„Mes buvome supažindinti su preliminariomis išvadomis ir labai tikėtina, kad ten gali būti fiksuota pažeidimų“, – pridūrė jis.
Dėl susidariusios situacijos, pasak V. Lukšio, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kad jos įvertintų, ar nebuvo pažeistas viešasis interesas.
„Manome, kad tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Ir jeigu įstaiga negali su kai kuriais darbuotojais bendrauti, nes vienas vadovas yra išėjęs iš darbo, o kitas yra anūko priežiūros atostogose, tai tiesiog įsakymas dėl tyrimo yra sustojęs iki kol pasirodys darbe arba tiesiog svarstoma galbūt perduoti kai kurioms išorinėms struktūroms dėl viešojo intereso įvertinimo, ar jis nebuvo pažeistas“, – informavo jis.
Atliktas tyrimas apėmė 12 LGGRTC Memorialinio departamento užsakytų paminklų projektų ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas dėl Rokiškio rajone LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. signatarams Vytautui Gužui-Kardui ir Leonardui Grigoniui-Užpaliui pastatytų paminklų. Taip pat dėl paminklų skirtų Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtam paminklui Lazdijuose, Aleksandrui Grybinui-Faustui Šakių rajone, Lazdijų krašto partizanams Seirijuose. Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat aiškintasi ir dėl paminklų skirtų Rygiškių Jono gimnazijos žuvusiems mokiniams Marijampolėje, žuvusiems partizanams palaidotiems Švedriškės kaimo kapinėse Ignalinos raj., sunaikintai LR tarpukario vyriausybei Kaune, Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Petrui Bartkui – Žadgailai Raseiniuose, Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos žaliosios rinktinės partizanams, Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams, Aleksandrui Barauskui Ūtos kaime, Varėnos raj.
Bendra šių paminklų suma siekia apie 183 tūkst. eurų.
Seimą dar 2021 m. pradžioje pasiekė anoniminis LGGRTC darbuotojų skundas, kuriame buvo teigiama, kad paminklai ir memorialai pokario laisvės kovoms ir rezistencijai iki šiol galėjo būti statomi neskaidriai ir netgi grobstant valstybės lėšas, apie tai rašė portalas lrytas.lt.
Skunde darbuotojai nuogąstavo, kad galimai yra piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas. Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė.
Kaip skelbė portalas lrytas.lt, skundo autoriai įtarimų šešėlį metė ir ant centro vadovo, ilgamečio Lietuvos totorių bendruomenės pirmininko A. Jakubausko.
„Paminklų statybą jau daugiau kaip 10 metų įgyvendina tas pats darbų vykdytojas – UAB „Sonetas ir Ko“, pasižymintis itin nekokybišku darbu, pateikiantis apmokėti sąskaitas, keliančias abejonių, nes dažnai pastatytas rezultatas neatitinka projektinės idėjos (dydžiu, proporcijomis, kurie tikrovėje dažnai yra numažinti). Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas ir tarybos narys, galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A.Jakubausku“, – Seimui adresuotame kreipimesi rašė LGGRTC darbuotojai.
2022 m. birželio 16 d. 16 val.Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1 F, Vilnius) vyks dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” peržiūra. Filmas skirtas legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimui.
Tai režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
,,Būtent šiame filme žiūrovai pamatys dar niekur neskelbtus legendinio didvyrio Juozo Lukšos bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus“, – sako filmo režisierius A.Kuzmickas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė teigia, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui A. Kuzmickui padėjo formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Filmo režisierius ir kūrybinė papasakojo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia D. Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jaunosios kartos žiūrovams…
Renginį orgamizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Strateginių iniciatyvų centru.
Po filmo vyks diskusija – laisvės kovų, partizanų tema dokumentikoje ir meniniame kine. Renginį moderuos viešųjų ryšių specialistas Alkas Paltarokas. Diskusijos dalyviai – Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Valdas Rakutis, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas Aurimas Navys, dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Dalius Stancikas.
2022 m. gegužės 23 – birželio 2 d. Karagandos lietuvių bendruomenės ,,Lituanica“ pirmininko, LR garbės konsulo Kazachstane Vitalijaus Tvarijono kvietimu Kazachstane vieši Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Centro vyresnysis patarėjas, prof. Algis Vyšniūnas ir Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Kalvaitis. Komandiruotės metu jie lankysis Balchašo, Karagandos, Nur Sultano, Džezkazgano miestuose, kur susitiks su Kazachstano lietuvių bendruomenės nariais.
,,Baigta unikali lietuvių palaikų iškėlimo operacija. Kazachstane palaikai ekshumuoti iš naikinamų kapinių Rudnike ir perlaidoti Spaske (už 700 km)“, – sakė Centro vyresnysis patarėjas prof. A. Vyšniūnas. Paminklo atidarymo iškilmės įvyks 2022 m. gegužės 31 d. Spaske (Karagandos sr., Kazachastanas).
Ši diena pasirinkta neatsitiktinai, nes būtent šią dieną Kazachstane pagerbiamas politinių represijų aukų atminimas.
Istorija – skaičiai ir faktai, paminklo statymo istorija
Kazachstane, neskaitant Rusijos Federacijos, buvo didžiausia represijas patyrusių lietuvių tremties ir kalinimo vieta. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1948–1949 m. į spec. gyvenvietes buvo perkelta 49331 lietuvių (žr. „Спецпереселенцы в Карагандинской области. 1931–1960 гг.“. Сборник документов. Караганда. 2002, с. 172.). 1951 m. duomenimis, iš Baltijos šalių į Kazachstaną buvo atvežta 94300 žmonių (rus. спецпереселенцы), tarp jų iš Lietuvos – 45 304 žmonės.
1953 m. sausio mėn. 1 d. duomenimis, Kazachstane buvo 75024 suaugę lietuvių kilmės asmenys – tremtiniai (rus. переселенцы). 1953 m. liepos mėn. 1 d. duomenimis, Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuviai tremtiniai (iš jų – 19 859 vaikai), ištremti 1944֪–1953 m. Šie įspūdingi skaičiai rodo, kad lietuvių koncentracija įvairiose Karagandos srities vietose išties buvo didžiulė.
LGGRTC vyr.patarėjas A.Vyšniūnas 2018.05.20
Be tremties vietų, šioje respublikoje įkurtuose ypatinguose lageriuose kalėjo iki šiol tiksliai nenustatytas skaičius lietuvių politinių kalinių, nuteistų pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 1954 m. birželio mėn. 10 d. duomenimis, vien tik Steplage kalėjo 2690 lietuviai.
Čia palaidotas Augustinas BAKUS (1939-1956). (Nuotrauka iš Jono Bakaus asmeninio archyvo)
Daug lietuvių dėl įvairių priežasčių negrįžo į Lietuvą – mirė nuo bado ir įvairių ligų, žuvo lageriuose arba buvo tiesiog nužudyti. Svetimoje žemėje, įvairiose vietose liko palaidoti tautiečiai, kai kurie – bendruose kapuose prie lagerių, kiti vieni palikti stepėse ir pan.
1990 m. rugpjūčio mėn. į Kazachstaną nuvyko buvusių politinių kalinių ekspedicija (apie 60 žmonių), kurios nariai aplankė buvusius lagerius ir savo draugų, negrįžusių į Lietuvą, kapus. Apie šią ekspediciją 1991 m. sukurtas filmas „Karlagas – mirties žemė“ (režisierius – V. Gruodis).
Viena iš aplankytų vietų – Rudniko miestas (prie Žezkazgano). Čia aptiktas unikalus atvejis – bendras kapas, kuriame palaidoti 9 lietuviai. Ekspedicijos dalyviai aplankė savo draugų kapą, padėjo gėlių. Iš esmės tai buvo atsisveikinimas, nes, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., niekas nebesitikėjo vėl atvažiuoti į šias vietas.
Taip atsitiko, kad 2009 m. į Rudniką atvyko žurnalistas A. Seikalis (1933–2022) ir architektas A. Vyšniūnas. Tai buvo Kazachstano Respublikos ambasados Lietuvoje projektas, kuriam vadovavo žymi Kazachstano diplomatė Aigul Kuspan. Susitikimo Žezkazgano akimate metu akimas K. Balmagambetovas informavo, kad Rudniko miesto apylinkėse rastas didelis geologinis vario telkinys, todėl nutarta iškelti visą Rudniko miestą ir šalia esančias kapines į kitą vietą. Gyventojų iškėlimui ir palaikų perlaidojimui buvo numatytas 10 metų pereinamasis periodas, t. y. iki 2019 m.
2019 m. rugsėjo mėn. Žezkazgane atidengtas paminklas, skirtas Kengyro sukilimo 65-osioms metinėms pažymėti. Atidarymo renginiuose Žezkazgane dalyvavo akimo pavaduotoja Z. Akilbekova, LR ambasadorius Kazachstane G. Vasiulis, atašė E. Jelanskis, Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, architektas prof. A. Vyšniūnas ir kt. LR ambasados Kazachstane atstovai susitiko su Žezkazgano miesto akimu K. Begimovu ir jo pavaduotoja Z. Akilbekova. Susitikimo metu kalbėta apie Rudniko kapinių likvidavimą. Žezkazgano akimas pažadėjo visokeriopą pagalbą sprendžiant lietuvių, palaidotų tose kapinėse palaikų iškėlimo klausimus.
Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas ,,Lituanica“ V. Tvarijonas 2019 m. spalio 19 d. oficialiai kreipėsi į LGGRTC su prašymu pradėti oficialią palaikų perlaidojimo procedūrą nurodydamas, kad būtina neatidėliojant pradėti ekshumavimo procesą. Apie ketinimus perlaidoti lietuvių palaikus informuota Kazachstano vietinė valdžia, LR ambasadorius Kazachstano Respublikoje G. Vasiulis.
Ekspedicija iš Lietuvos Rudnike 1990 m.
Kapinių likvidavimo procesas prasidėjo 2020 m. Prof. A. Vyšniūnas parengė specialią programą, kurios tikslas – maksimaliai išsaugoti didelę istorinę ir memorialinę vertę turinčias kapavietes, pagerbti lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Kazachstano lageriuose. Programai pritarė LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
Numatomi programos vykdymo partneriai – LRS Istorinės atminties komisija, Karagandos lietuvių bendruomenė „Lituanica“, LR Kultūros ministerija, LR KM Kultūros paveldo departamentas, LR Užsienio reikalų ministerija, LR ambasada Kazachstano Respublikoje, LRV kanceliarija, bendrija „Lemtis“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
2020 m. pradėti ekshumavimo ir perlaidojimo darbai, kuriuos atliko UAB ,,Kultūros vertybių paieška‘‘ specialistai. Ekspedicijoje į Kazachstaną dalyvavo archeologai dr. L. Kvizikevičius ir R. Lisis, garbės konsulas V. Tvarijonas ir architektas prof. A. Vyšniūnas. Palaikai iš Rudniko kapinių perlaidoti šalia Spasko memorialo.
Paminklo statymo reikalai pajudėjo, kai buvo paskirtas naujas LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys. 2021 m. parengtas kapavietės Spaske sutvarkymo ir paminklo techninis projektas (projekto vadovas – V. Rudokas). Tų pačių metų rugpjūčio mėn. prasidėjo statybos darbai, kurie jau užbaigti ir oficialus paminklo atidarymas įvyks 2022 m. gegužės 31 d.
Nuotraukos iš asmeninio LGGRTC vyresniojo patarėjo prof. A.Vyšniūno archyvo
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Seimo valdybos narių nuomone, įtempta situacija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) galėtų pasidomėti parlamentinę kontrolę vykdantys komitetai bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
„Kadangi parlamentinė kontrolę ir atsakomybę už šį centrą turi du komitetai: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) ir Žmogaus teisių, be to, yra istorinės atminties komisija, tai siūlyčiau kol kas suteikti galimybę šiems komitetams, kurie ir yra tiesiogiai atsakingi už centrą, atlikti savo darbą. Žinau, kad kolegos domisi šia situacija ir gautus laiškus nagrinėja, ir neformalūs pokalbiai yra buvę. Jeigu situacija nesikeis, galime ir prie valdybos formato grįžti.
Bet atkreipiu dėmesį, kad parlamentiniame lygmenyje turime du komitetus, kurie kuruoja šį centrą, ir norėdami padaryti kaip geriau, neįsivelkime į varžybas, kas čia dar mėgins padėti. Kol kas palikime tiems komitetams, kuriems yra pavesta. Jeigu bus poreikis, valdyba gali darbo grupę sudaryti, be jokių problemų“, – trečiadienį Seimo valdybos posėdyje sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Taip ji atsakė į Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Mazuronio pasiūlymą pasidomėti situacija Genocido centre, nes pakeitus Genocido centro vadovą situacija jame nesikeičia. Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Panašu, kad tik vadovą pakeitėme, bet situacija pačiame centre nepasikeitusi. Norėjau padiskutuoti, nes praeitą kartą, kai tokia situacija kilo, tai sudarėme darbo grupę situacijai centre nagrinėti ir aiškintis, kuri priėmė tam tikrus sprendimus. Kadangi matome, kad situacija nesikeičia, ar nereikėtų kažkaip atstatyti tos darbo grupės veiklos tam, kad iš tikro išsiaiškintume, kas ten vyksta, ar mes tik vadovą ten pakeitėme, ar situacija ten pasikeitė, ar nepasikeitė. Mano siūlymas yra grįžti į tą darbo grupę ir pasižiūrėti, kas ten darosi“, – Seimo valdybai pasiūlė A. Mazuronis.
Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Jarutis pridūrė, kad pasiūlys Seimo NSGK pasidomėti situacija Genocido centre.
„Valdantieji, darydami politinius sprendimus, patraukdami jiems neįtikusi vadovą, pastatė savo, bet situacija nepasikeitė. Mes su kolega A. Mazuroniu komiteto posėdyje kelsime klausimą, nes reikia analizės ir tyrimo. Jeigu nepadės kuruojantys komitetai, kreipsimės į Seimo valdybą“, – sakė J. Jarutis. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbė žiniasklaida, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų profsąjunga dėl atmosferos darbovietėje kreipėsi į Seimą, o viena darbuotojų dėl mobingo – į teismą, tuo metu centro vadovybė sako šį atvejį sieksianti išspręsti taikiai.
Kai kurių Genocido centro darbuotojų teigimu, pasikeitus vadovui kolektyvas vylėsi permainų, tačiau situacija nepagerėjo, mikroklimatas darbovietėje tapo dar labiau įtemptas.
LGGRTC vadovu pernai balandį paskirtas Arūnas Bubnys. Jis pakeitė Adą Jakubauską, kuris buvo atleistas daliai centro istorikų pareiškus, kad įstaigos vadovybė varžo darbuotojų laisvę ir politizuoja tyrimus. Situaciją centre tuomet aiškinosi Seimo darbo grupė.
Prieš pusmetį Tuskulėnų dvaro rūmuose atidarytas muziejus pradeda rengti virtualias parodas
Tuskulėnų memorialo muziejininkai pristato pirmąją virtualią parodą „Spausdintinės reklamos pavyzdžiai sovietmečio Lietuvoje“. Joje bus rodomi vieną iš ekspozicijų „Projektą – HOMO SOVIETICUS“ pasiekę totalitarinio režimo laikotarpiu to meto periodinėje spaudoje ir pavieniuose leidiniuose publikuoti reklamos pavyzdžiai.
Su sovietmečio ideologijos apraiškomis okupacinėje kasdienybėje bei dvasinio pasipriešinimo režimo propagandai istorija supažindinančio muziejaus bendruomenė virtualiai galės pamatyti, kokias reklamas matė XX a. penktojo – devinto dešimtmečio Lietuvos gyventojai. Paroda skatins atsakyti sau į klausimus: ar sovietmečiu reklama buvo spalvinga, triukšminga, agresyvi? O gal priešingai – subtili, minimalistinė? Ar ji buvo tiksli ir sąžininga? Ar paveiki ir įtaigi? Kokią galią turėjo ir kokiems tikslams ji buvo naudojama?
Anot muziejininkų, geležine uždanga atskirtoje sovietinėje Lietuvoje, priešingai negu dabar, reklamos užsakovas buvo ne savarankiški verslai, o Komunistų partijos valdoma valstybė. SSRS valdžia gebėjo manipuliuoti visuomene ir pasitelkdama reklamą žmones pakreipti sau naudinga linkme. Reklaminiais skelbimais buvo formuojamas sovietinis žmogus – paklusnus, pasiruošęs padėti įgyvendinti okupacinės valdžios keliamus tikslus bei tikintis, kad iš tiesų sovietinėje visuomenėje gyventi yra daug geriau negu Vakaruose.
Tiesa 1953 sausio 18 nr 15
„Virtualioje parodoje bus galima pavartyti įvairius to meto laikraščius, žurnalus, pavienius leidinius, trumpam įsikūnyti į sovietmečio Lietuvos spausdintinės reklamos vartotoją ir iš arčiau susipažinti su okupacijos laikotarpiu ideologijos tikslams naudota spauda“, – sako ją sumanęs vienas iš rengėjų Raimundas Kaminskas. Paroda suteikia galimybę paanalizuoti sovietmečio reklamos vaidmenis: informacinį, propagandinį, dezinformacinį bei suprasti, kokią įtaką tai turėjo visuomenės požiūriui į ekonomiką, kasdienei buičiai ir vartotojiškai patirčiai.
Tarybinė moteris 1956 nr.
Virtualios parodos – muziejui dar vienas būdas, padedantis savo bendruomenę supažindinti su iki šiol mažai pačių žmonių apmąstyta sovietmečio visuomenės kasdienybės dalimi. Paroda naudinga edukacine prasme, nes atskleidžia reklamose atsispindinčią sovietų vykdytą propagandą. Ekspozicijos tema yra aktuali ne tik istorikams ir istorijos mokytojams, bet ir reklamos ir žiniasklaidos studijų lauko specialistams, nagrinėjantiems reklamos evoliuciją, bei moksleiviams, kurie nori geriau pažinti anuomet mūsų tėvams ir seneliams okupantų primestą pasaulėžiūrą, taip pat kiekvienam, bandančiam suprasti reklamos poveikį ir galimas jos pasekmes.
Parodos autoriai ir rengėjai (abėcėlės tvarka): Aistė Bajoriūnaitė, Aurelija Juodytė, Raimundas Kaminskas, Dovilė Lauraitienė, Elena Matulioniene (dailininkė), Aleksandras Nesvat (informatikas), Agnė Šniaukštaitė-Beinorienė.
