Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi naują vadovą – juo paskirtas  Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.
 
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą jo kandidatūrą parėmė 71 Seimo nays, 13 buvo prieš, 8 parlamentarai susilaikė.
 
A.  Jakubauskas pakeis ilgametę jo vadovę  Teresę Birutę Burauskaitę.
 
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas sakė, kad centras yra svarbi institucija, kuri savo tyrimais prisideda prie istorinės tiesos paieškos, tai taip pat didelė institucija, kurioje dirba per 100 darbuotojų, kurių materialinė padėtis yra apgailėtina. Jo nuomone, A. Jakubauskas yra tinkama kandidatūra vadovauti centrui. „Centrui turi vadovauti depolitizuota asmenybė, ji turi atstovauti Lietuvai, o ne konkrečiai politinei  jėgai, taip šiuo metu ir yra“, – sakė A. Gumuliauskas.
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas priekaištavo A. Jakubauskui, kaip Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui, kuris, jo duomenimis, 2014 metais, ieškodamas finansinės paramos totorių bendruomenei, yra parašęs laišką į Kazanę.
 
Prof. A. Jakubauskas pavadino tai „paskviliu“, tvirtindamas, kad jis yra paskelbtas persona non grata įvažiuoti į Rusiją. Jis pažymėjo, kad kaip totorius dalyvavo daugelyje Kazanėje vykusių renginių. A. Jakubauskas taip pat užtikrino, kad kaip Lietuvos  totorius buvo auklėjamas patriotizmo dvasia.
 
„Mūsų nuosaikus oponavimas yra bilietas į direktoriaus postą“, – pridūrė  12 metų centre anksčiau dirbęs A. Anušauskas, tikėdamas, kad ši kritika nesutrukdys A. Jakubauskui tapti centro vadovu.
 
Reaguodamas į mestą šešėlį kandidatui  Seimo narys Povilas Urbšys ragino nepasiduoti šitai provokacijai, nes tai daugiau vandens pylimas „ant to malūno,  kuris sukasi prieš Lietuvą“.
 
Seimo narys Algimantas Dumbrava, kalbėdamas apie A. Jakubauską, sakė, kad tai labai korektiškas, mandagus, išlaikytas žmogus, kuriam pavyks susitvarkyti su naujomis pareigomis.
 
„Neabejoju A. Jakubausko  kompetencija, būk ir toliau toks padorus  ir principingas“, – savo kraštiečiui linkėjo Seimo narys Vytautas Kamblevičius.
 
Dar anksčiau prisistatydamas iš Seimo tribūnos A. Jakubauskas sakė, kad, jo nuomone, centras turėtų remtis profesionalų – istorikų, teisės specialistų išvadomis.
 
Jo įsitikinimu, neturėtų būti spekuliuojama informacija, ji turi būti tikrinama, pertikrinama ir tik tada pateikiama visuomenei.
 
Pasak A. Jakubausko, centro darbai turėtų būti labiau išeksponuoti jaunajai kartai. Centro darbe jis pasigenda tarptautiškumo, pavyzdžiui, tarptautinių konferencijų.
 
Jei būtų paskirtas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, A. Jakubauskas sako, kad vienas pirmųjų jo darbų būtų centro pertvarka.
 
Prof. dr. A. Jakubausko kandidatūrą vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Seimui pateikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Savo profesiniame bagaže A. Jakubauskas turi pedagoginio, vadybinio, akademinio ir viešojo sektoriaus darbo patirties, o nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo pirmininko teikimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.26; 06:00

Ketvirtadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketina pateikti Seimui siūlymą Mykolo Romerio universiteto profesorių Adą Jakubauską penkeriems metams paskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi.
 
Pasak V. Pranckiečio, šią kandidatūrą jis pasirinko remdamasis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos teikimu, po išsamių konsultacijų su istorikų bendruomene ir visuomenininkais.
 
Jeigu Seimas pritartų, nutarimas dėl A. Jakubausko paskyrimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi įsigaliotų šių metų liepos 1 d.
 
V.  Pranckietis taip pat  ketina pateikti Seimui dar vieną nutarimo projektą, kuriuo siūlo atleisti Teresę Birutę Burauskaitę iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės pareigų.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras  yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja  genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo  uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo negali eiti Centro generalinio direktoriaus pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
 
Centro generalinis direktorius, kurio kadencija pasibaigusi, šias pareigas eina tol, kol bus paskirtas naujas Centro generalinis direktorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 07:00

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Poeto ir sovietmečio veikėjo Petro Cvirkos paminklas vėl pakurstė ginčus ir atsirado politikų akiratyje. Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir savivaldybės tarybos narius, siūlydami paskubinti paminklo nukėlimą. Tuo metu sostinės meras Remigijus Šimašius konservatoriams pabrėžė, kad iki Seimo rinkimų jokių sprendimų nepriiminės ir kviečia nepolitizuoti bei susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema.
 
„Artėja Lietuvos sovietinės okupacijos 80-metis, o Vilniaus centre vis dar saugomas Stalino „saulės“ nešėjo Petro Cvirkos monumentas. Esame tvirtai įsitikinę, kad stalinistinio, komunistinio teroro aukos nusipelno didesnės pagarbos, o P. Cvirkos paminklo nukėlimas galėtų būti vienas iš tokios pagarbos deramos išraiškos pavyzdžių“, – rašoma konservatorių kreipimesi merui.
 
„Žinome, kad savivaldybė organizuoja kūrybines dirbtuves dėl aikštės, diskusiją, tačiau viskas nepaprastai lėtai juda. Mano komentaras paprastas – tokiu tempu eidami sulauksime ir 1941 06 14 trėmimų 80-mečio“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
 
Seimo narys įsitikinęs, kad paminklas neturi stovėti išskirtinėje miesto aikštėje.
 
„Vilnius – gyvas ir besikeičiantis miestas, keičiasi ir sostinės erdvės. Petras Cvirka buvo paskirtas butaforinio Liaudies Seimo atstovu ir 1940 m. su kolaborantų delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į SSRS sudėtį. Jam skirtas paminklas šiandien nebeturi stovėti išskirtinėje Vilniaus aikštėje“, – teigia A. Anušauskas.
 
Jam pritarė ir parlamentaras A. Ažubalis.
 
„Monumentas stovi valstybės sostinės centre. Kokią kolektyvinę jaunosios kartos tapatybę formuoja paminklas, pagerbiantis valstybės naikinime dalyvavusį asmenį? Todėl prašome artimiausiu metu imtis priemonių ir nukelti P. Cvirkos paminklą“, – sakė A. Ažubalis.
 
R. Šimašius: nėra viskas taip paprasta, tai kompleksinis klausimas
 
Vilniaus meras atkreipė dėmesį, kad artėjančių rinkimų kontekste istoriniai klausimai gali tapti patogiu įrankiu priešiškoms užsienio tarnyboms siekiant suskaldyti visuomenę.
 
„Todėl sąmoningai, įvertinus šias aplinkybes, iki rinkimų sprendimai nebus priimami. Kviečiu iki rinkimų šio klausimo nepolitizuoti ir susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema“, – Eltai mero komentarą perdavė jo atstovė spaudai Ieva Dirmaitė.
 
Meras primena, kad šiuo metu vyksta aktyvios kūrybinės dirbtuvės dėl visos aikštės.
 
„Noriu darsyk pažymėti, kad tai nėra tik paminklo klausimas, tai yra kompleksinis visos teritorijos transformacijos ir pritaikymo vilniečių reikmėms klausimas. Ir toliau dirbame nuosekliai, kaip tą darėme iki karantino, taip tą tęsiame ir dabar. Sprendimai dėl skvero teritorijos bus priimti apgalvotai, įvertinus visas rizikas, atsižvelgus į visuomenės, mokslininkų, ekspertų, architektų, urbanistų išvadas, remiantis atliktais tyrimais, dirbtuvių išvadomis, kam ir ruošiamės. Netrukus galėsime pasidalinti atlikto teritorijos tyrimo išvadomis“, – atsakyme Seimo nariams nurodė Vilniaus meras R. Šimašius.
 
K. Šeraitė: P. Cvirka buvo kolaborantas
 
Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja Kamilė Šeraitė Eltai teigė, kad komisijai klausimų nebekyla ir jos nariai patvirtino, kad P. Cvirka buvo kolaborantas.
 
„Čia padėjome tašką ir prie šio klausimo nebegrįšime“, – Eltai pabrėžė A. Šeraitė. 
 
Pasak A. Šeraitės, esminė problema, kad paminklas saugomas remiantis ne šiuolaikinėmis aplinkosaugos taisyklėmis, o sovietinių laikų paminklų sąrašu.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
 
„Esminė problema – tai Kultūros paveldo departamento (KPD) suteiktas paminklui kultūros paveldo statusas. Neapsigaukite – paminklas saugomas ne šiuolaikinių paveldosaugos aprašų ar autoritetingų ekspertų, o 1973 metais išleistos knygutės „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“, bet KPD tai nieko nereiškia“, – sakė ji.
 
Vilniaus miesto tarybos narė K. Šeraitė atkreipia dėmesį, kad skveras, kuriame dabar stovi P. Cvirkos paminklas, yra netoli Tauro kalno, ant kurio bus statoma Nacionalinė koncertų salė. Todėl savivaldybė siekia, kad visoje šioje teritorijoje būtų sukurta viena erdvė.
 
„Dar vienas svarbus klausimas – tai pats P. Cvirkos skveras. Vilniaus miesto savivaldybė atliko Petro Cvirkos skvero istorinės raidos, ekologinės būklės urbanistinę ir sociokultūrinę analizę, kurioje buvo įvertinta skvero svarba miesto urbanistiniame kontekste, integracija su aplinka, skvero naudojimas ir patogumas“, – teigė ji.
 
A. Šeraitė taip pat atkreipė dėmesį, kad skveras yra nepatogus judėjimui, nėra galimybės nesinaudojant laiptais nusigauti iš vieno skvero lygio į kitą; skvere dominuoja danga, kuri yra per laiką smarkiai pažeista erozijos ir neprižiūrėta; apatinėje terasoje yra išdėlioti suoliukai, tačiau tik mažoji dalis jų yra su atlošais, nemaža dalis esamų suoliukų yra prastos techninės būklės; skvere esantys šviestuvai neapšviečia teritorijos tolygiai, nemaža dalis takų yra visai nepašviestų.
 
„Galėčiau tęsti ir tęsti toliau, koks šis skveras yra nepatogus, gyventojų nemėgstamas ir nenaudojamas, o jei naudojamas, tai tik kaip tranzitinė erdvė judant kitur. Tikriausia negalime pavadinti šio skvero nei žaliąja zona, nei patrauklia viešąja erdve. Mano manymu, labiausiai tinkantis pavadinimas – sovietinės ideologijos palikimas“, – sakė ji.
 
Bando paminklą įkontekstinti, ieško meninių sprendimų
 
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) Vilniaus savivaldybei yra pateikęs papildomos informacijos apie sovietinę P. Cvirkos veiklą. Pasak istorikų, P. Cvirka ne tik talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju, bet ir prisidėjo prie to, kad būtų įkalintas poetas Kazys Jakubėnas.
 
Tačiau Lietuvos rašytojų sąjunga anksčiau išplatintame laiške ragino įvertinti P. Cvirkos kaip kūrėjo indėlį į šalies kultūrą ir paminklo negriauti.
 
A. Šeraitė Eltai teigė, kad dialogas vyksta su abiem suinteresuotomis pusėmis – ir su LGGRTC, ir su Rašytojų sąjunga. Tokie planai, A. Šeraitės manymu, sunkiai derinasi su P. Cvirkos paminklu.
 
Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

„Toks, koks paminklas yra dabar, palikti negalima. Tačiau keliamas klausimas, ar P. Cvirkos paminklą įkontekstinti. Tai yra, kad būtų galimybė pažvelgti į situaciją kitaip, pavyzdžiui, kūrybinių dirbtuvių formatu, ir rasti būdus sukurti naujus kokybiškus sprendinius iš principo nepažeidžiant suinteresuotų grupių, visuomenės interesų ir pagarbiai atsižvelgiant į istorinės atminties subtilumus, arba visiškai nugriauti. Tai tas įkontekstinimas maždaug turėtų išspręsti problemą taip, kad abi pusės laimėtų“, – sakė ji.
 
„Aš asmeniškai tokiu sprendimu netikiu ir manau, kad paminklo tiesiog turi nelikti. Tačiau komisijoje nuspręsta, kad kol kas ieškosime meninių ir liberalių, niekaip kitaip tokių sprendimų nepavadinsi, sprendimų šiam klausimui spręsti. Bijau, kad tokiu būdu baigsime kaip su Lukiškių aikšte, bet kol kas komisijos sprendimas yra toks. Taip pat esame nutarę, kad jei to geriausio sprendimo nerasime – paminklo turėtų nelikti visai“, – sakė A. Šeraitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 12:00

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
 
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad  pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas  įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama.
 
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
 
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
 
Prieš dvi savaites, kovo kovo 17 dieną, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti dar vieną pil. A. G. Gochino skundą dėl naujos Centro pažymos apie J. Noreikos veiklą. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.02; 10:34

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nuodėmingi mūsų istorikai. Jei jau pradedama tvirtinti, esą geologo išsilavinimą turintis asmuo nepajėgus parašyti gilių, išliekamąją, įrodomąją vertę turinčių straipsnių ar knygų skaudžiomis Lietuvai istorijos temomis (omenyje turiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojo Daliaus Stanciko portale slaptai.lt paskelbtą 15-os straipsnių seriją „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“, kurioje jis gina šviesų Jono Noreikos atminimą), – belieka konstatuoti, jog keletas intelektualų „dėl didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei jau manoma, jog žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentarai apie Kazį Škirpą (pavyzdžiui, videointerviu „Kodėl menkinamas pulkininkas Kazys Škirpa?“; slaptai.lt) nėra vertingi, nes autorius neturi profesionalaus istoriko diplomo, – tada keli mūsų šviesuoliai, įtakingi vien dėl to, kad užima strateginius postus strateginiuose universitetuose ir institutuose, bus akivaizdžiai nusišnekėję.

Aukso vertės tyrimas

Neteisinga istorinėmis temomis rašančiųjų skirstyti į profesionalus, kurių nuomonė – neva teisinga bei visiems privaloma, ir mėgėjus, kurių atradimai – neva dėmesio nevertos pasakos arba legendos. Reikia vertinti ne diplomus, ne užimamas pareigas, o konkretų veikalą. Nutikimų, kai istoriko diplomo neturintys vyrai ir moterys atliko daug vertingesnių tyrimų nei metų metais Lietuvos istorijos institute valdišką duoną krimstantys profesionalai, – gausu.

Algimanto Bučio veikalo prstatymas Rašytojų sąjungoje. Slaptai.lt nuotr.

Imkime rašytojo, literatūrologo, literatūros tyrinėtojo Algimanto Bučio darbą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Aukso vertės tyrimas! Ne kiekvienas istorijos mokslus krimtęs darbštuolis pajėgtų profesionaliai atlikti tokią išsamią, gilią analizę. Tik štai rašytojas A.Bučys, sykį pristatydamas savo paskutiniuosius darbus Lietuvos rašytojų sąjungos klube, užsiminė, jog vadinamieji Lietuvos istorikai profesionalai jo naujausiųjų knygų bijo kaip Velnias – kryžiaus. Keista, nesuprantama vadinamųjų profesionalų laikysena. Gal gėda prisipažinti klydus, parenkant Lietuvos valdovams titulus? Gal pavydu, kad ne jie atrado ir ištyrė (prisiminkime, kaip buvo puolamas prof. Liudas Mažylis, Vokietijos archyvuose suradęs mums itin svarbų dokumentą)? O gal tikrasis jų tikslas ir yra būtent toks: menkinti, ignoruoti, pašiepti visus, kurie ieško tikrosios tiesos, ne vien tamsiųjų Lietuvos istorijos puslapių?  

Jei sovietmečiu Vilniaus Universitete klusniai studijavai istoriją, jei dabar nuo ryto iki vakaro klusniai sėdi viename iš Lietuvos istorijos instituto kabinetų, – ar tai reiškia, kad turi teisę vadintis profesionaliu istoriku? Lietuvos istorikų ir istorija besidominčiųjų bendruomenę skirstyčiau visai kitaip: į tuos, kurie savo tautos praeitin žvelgia objektyviai, ir tuos, kurie ją po kruopelytę narsto vien priešiškai nusiteikusio kitataučio žvilgsniu.

Pavyzdžių, kaip mums bandyta ir tebebandoma primesti tendencingą lenkiškąjį, žydiškąjį, rusiškąjį, vokiškąjį požiūrį, – apstu. Ir tai dažnusyk daroma į pagalbą pasitelkiant oficialias, valstybines institucijas. Tik svetimųjų žvilgsnio įtvirtintojai nenumatė, jog tikroji Lietuvos inteligentija atmes akivaizdžiai priešiškas, tokias, kaip, sakykim, kadaise istoriko profesionalo Alfredo Bumblausko pasisakymai „Būtovės slėpiniuose“, versijas. Ne tik atmes, bet ims savarankiškai ir, kas svarbiausia, profesionaliai, gilintis į Lietuvos istoriją. Ne tik kruopščiai, profesionaliai nagrinės, bet net suras leidyklų, žiniasklaidos priemonių, kurios jų tyrimus publikuos (vienas iš gražių pavyzdžių – Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko, ekonomisto {ne istoriko profesionalo} dr. Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“).

terleckas_ 008
Vlado Terlecko knygos apie Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje įsisiūbuoja sveikintini vadinamųjų istorikų profesionalų nuvainikavimo procesai. Ne vien Alvydo Nikžentaičio vadovaujamas Lietuvos istorijos institutas praranda ilgokai turėtą „tiesos monopolį“. Puiku. Konkurencija dar niekam nepakenkė.

Armėniškoji versija

Beje, priešindamiesi tendencingiems žydiškiems, lenkiškiems, vokiškiems ar rusiškiems Lietuvos praeities traktavimams mes neturėtume pamiršti ir per pastaruosius keliolika metų mums primesto armėniškojo žvilgsnio į buvusios Osmanų imperijos ir Kaukazo istoriją. Jei būčiau verčiamas analizuoti, kas per pastaruosius trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje, vaizdžiai tariant, padarė įspūdingą „proveržį“, primesdami mums savąsias „tiesas“, galėčiau drąsiai teigti, kad tai, kaip bebūtų keista, – Armėnija. Taip tvirtinu pirmiausia mintyse turėdamas Lietuvos Seime paskubomis priimtą garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido. Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ Lietuvos parlamente priimta 2005 m. gruodžio 15 d., prieš pat šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, t.y. tuo metu, kai visa Lietuva apimta šventinio jaudulio ir tarptautinė politika mažai kam įdomi.

Kaip pastebėjo kolegė Irma Ąžuolė publikacijoje „Visažiniai teisuoliai rizikuoja tapti įrankiu kitų rankose“ (slaptai.lt), minėtame posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių: 55  iš 141. Diskusija šia tema tetruko dešimt minučių. Taigi Lietuvos parlamentas tikrai labai skubėdamas priėmė svarbų, oficialų, tarptautinių pasekmių turintį pareiškimą: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.

Siūlau atkreipti dėmesį į keistokas aplinkybes – Lietuvos viešojoje erdvėje tuo metu nenuskambėjo net menkutė abejonė. Niekam nė į galvą nešovė, kad gal prieš žengiant šį žingsnį į Turkijos archyvus derėjo nusiųsti mažų mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto darbuotoją, kad šis bent formaliai panagrinėtų Armėnijos oponentų saugomus dokumentus. Niekas retoriškai anuomet Lietuvoje nesušuko: o kodėl neišklausoma antroji pusė? Juk armėnams skaudūs 1915-ieji metai, skirtingai nei Antrasis pasaulinis karas, – mums, lietuviams, visiškai nežinoma, nepažįstama tema! Jei apie partizanus, rezistenciją, Birželio sukilimą mes daug žinojome net specialiai nestudijavę šių temų, tai, leiskite paklausti, ką mes tuomet suvokėme apie 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje? Ir ką suprantame šiandien, prabėgus po rezoliucijos priėmimo keliolikai metų?

Keista dar ir dėl to, kad prieš 15 metų, kai buvo priimta toji rezoliucija, teisininkai nesusimąstė, ar Antrąjam pasauliniui karui pasibaigus sugalvotą terminą „genocidas“ dera taikyti tragedijoms, nutikusioms maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu? Juk teisę gerbiančioje valstybėje kaltinamojo padėtį sunkinančio įstatymo taikymas atgal negalioja.

Žurnalistė I. Ąžuolė savo publikacijoje apie „visažinius teisuolius“ pastebėjo ir daugiau garbės Lietuvai nedarančių aplinkybių: kol nebuvome priimti į NATO, t.y. kol mums reikėjo Turkijos balso, tol mūsų vadovai, svečiuodamiesi Armėnijoje ar rinkdamiesi, kokią delegaciją priimti – iš Armėnijos ar Turkijos, elgdavosi atsargiai, apdairiai. Nepuldavo strimgalviais pripažinti armėnų nelaimių buvus genocidu. Vos tik išsikovojome teisę vadintis tikraisiais NATO aljanso nariais, nustojome baimintis turkiškų priekaištų. Ar tokia laikysena – solidi? Ar ji neprimena politinės prostitucijos?

Jei tai propaganda, tai ji – lietuviška

Deja, armėniškasis požiūris į tuometinius įvykius Osmanų imperijoje bei šiandieninius neramumus Kaukaze įsigalėjęs iki šių dienų. Dar visai neseniai, 2019-aisiais metais, Mykolo Riomerio universitete studentams buvo parodytas Aleksandro Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusius Azerbaidžano mieste Hodžaly. Filmo herojai pasakoja, kaip ginkluoti armėnų separatistai, padedami Rusijos kariuomenės, nuo žemės paviršiaus nušlavė šį azerbaidžanietišką miestą.

Pranešimas apie „Begalinį koridorių“. Slaptai.lt nuotr.

Filmui pasbaigus pasiteiravau M.Riomerio universitete reikšmingas pareigas užimančio pažįstamo dėstytojo nuomonės. Štai ką pasakė: „azerbaidžanietiška propaganda“. Suprask, jei būtų buvusi jo valia, jis neleistų universitete rodyti tokio filmo arba bent jau reikalautų, kad kartu su azerbaidžaniečiais prie vieno stalo sėdėtų teisę išguldyti savo komentarus turinti armėnų delegacija.

Kadangi pokalbis su dėstytoju buvo privataus pobūdžio, docento pavardės sąmoningai nepaminėsiu. Tačiau, atvirai tariant, buvau nustebęs. To filmo traktuoti azerbaidžanietiška propaganda neapsiverčia liežuvis. Pagrindinis dokumentinės juostos herojus – lietuvis, savo akimis matęs, kas 1992-aisiais dėjosi Hodžaly mieste ir gretimuose rajonuose. Tai – Ričardas Lapaitis. O filmo režisierius – irgi laisvai lietuviškai kalbantis žmogus. Tad jei „Begalinis koridorius“ – propaganda, tai ji – pirmausia lietuviška propaganda.

Be kita ko, priekaištai, kodėl anuomet neatspindėtas armėniškasis požiūris, – nesuprantami dar dėl vienos priežasties. M.Riomerio dėstytojas dalyvavo turkų oponentės Armėnijos ambasados ir Lietuvos armėnų bendrijos Lietuvos Mokslų Akademijoje organizuotame susitikime su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Tame renginyje nebuvo nė vieno azerbaidžaniečio, nė vieno turko. Bet pažįstamas dėstytojas, regis, niekur nesipiktino, kad diskusijos rengėjai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti ir Azerbaidžano bei Turkijos atstovams. Akivaizdžiausi dvigubi standartai! Jei jau azerbaidžaniečiai be armėnų palaiminimo Lietuvoje neturi teisės ištarti nė žodžio, kodėl tada armėnai – priviligijuota bendruomenė?

Turkiški argumentai

Iš atminties neišdyla 2019-ųjų gruodžio 13-oji, kai Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Vilniuje viešbutyje „Imperial Hotel“ (Lietuvos Mokslų akademija neįsileido – G.Visocko pastaba) jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai vertingas pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Svečias iš Turkijos pateikė daug analizuotinų faktų, kuriuos Lietuvos visuomenei, mano supratimu privalu žinoti.

Pavyzdžiui, svečias iš Turkijos apgailestavo, kad dauguma ginčų dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Jų metu ieškoma ne tikrosios tiesos, atskleidžiant detales bei atkuriant priežastinius ryšius. Galvojama tik apie tai, kaip primesti jau sukurtas, sumoduliuotas aksiomas.

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Sociologo išsilavinimą turintis T.K.Tuncel pabrėžė, kad nūnai turime daug iš pasikartojančių publikacijų sudarytos literatūros, kurioje nėra jokio moksliškumo. Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, kurioje, jo pastebėjimu, teigiama, esą Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kad tai neįmanoma, kadangi ji yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios jūros“.

T.K.Tuncel pateikė tikrai šokiruojančių pavyzdžių. Sakykim: „Konkretus atvejis būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti vadinamosios „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!! – T.K.Tuncel past.) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, nebuvo priimti asmenys, atmetantys genocido tezę“.

Skaitydamas savąjį pranešimą svečias iš Turkijos parodė ir vienos knygos viršelį, kuriame pavaizduota nuskriausta, nelaiminga, liūdna mergaitė. T.K.Tuncel: „Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardiganian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!“

Bandant armėnų tragedijai suteikti specialaus atspalvio, į pagalbą pasitelkiamas, pasirodo, net Hitleris. Neva Holokaustas buvo sukurptas pagal 1915-ųjų armėnų genocidą. Šios versijos propaguotojai dažnai tvirtina Hitlerį kadaise pasakius: „Aš paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tuomet T.K.Tuncel paklausė į jo paskaitą susirinkusiųjų: „Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse. Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.“

Bet juk tvirtinimai, kad Hitleris ištarė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“, buvo nuodugniai tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai, T.K.Tuncel tvirtinimu, nustatė, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai šiuos tariamus Hitlerio žodžius atmetė kaip įrodymą. T.K.Tuncel retoriškai pasiteiravo: „Ar reikia prisiminti šią tariamą Hitlerio kalbą? Bet ji vis dar begėdiškai cituojama…“

O juk Turkijos archyvai – atviri

Tačiau labiausiai sudominusi tema – ar tikrai Turkijos archyvai uždari tyrinėtojams? Kaip tvirtina T.K.Tuncel, neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai įrodinėja, esą Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams. Tuo tarpu vienas smalsus T.K.Tuncel kolega pasidomėjo, ar minėtos knygos autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus leidimo. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų niekada gyvenime nesikreipė į archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų uždarumo. Tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų atlieka mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Lietuvos istorijos institutas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl kilo mintis: jei Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis toks preciziškai įtarus net ten, kur, regis, viskas akivaizdu ir aišku (omenyje turiu LGGRTC darbuotojo D.Stanciko surastus dokumentus, patvirtinančius Jono Noreikos padorumą), tai ar istorikai – profesionalai iš jo vadovaujamos įstaigos nenorėtų atlikti tyrimo, kokiais dokumentais remiantis Lietuvos Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją dėl 1915-ųjų metų nelaimių Osmanų imperijoje? 

Gal vis tik Lietuvos istorijos institutui verta, tegul ir pavėluotai, padirbėti turkiškusuose archyvuose – ieškoti tikrųjų atsakymų, kas nutiko 1915-aisiais metais tolimojoje Osmanų imperijoje? Juk Lietuvos istorijos institutas, kai Lietuvos Seimas priėmė garsiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido“, – tylėjo. Bent jau neteko viešojoje erdvėje aptikti Lietuvos istorijos instituto vadovybės komentarų. Kodėl tylėjo? Tai – ne jo tema, tai – jam nepriklausanti aktualija?

2020.01.08; 08:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku“ (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė teigia, kad nauji centro paskelbti tyrimai apie kontraversiškai vertinamą Joną Noreiką – Generolą Vėtrą neturėtų dar labiau supriešinti visuomenės, o kaip tik pateikta patikima informacija turėtų sklaidyti abejones.
 
„Tie dokumentai, pažyma, kuriuos mes dabar paskelbėme – nesinorėjo jų ilgiau „marinuoti“ visuomenei nepateikiant ir turėti tik savo žinioje. Juk tai labai svarbu, panaikintą tokį juodą šešėlį visą laiką J. Noreikai primetamą kaip getų kūrėjui“, – Eltai sakė centro direktorė.
 
„Mes žiūrėsime, kokia yra visuomenės reakcija. Mums, tyrėjams, tuo laikotarpiu jau anksčiau buvo jo veiklos požymiai, kad J. Noreika giliai buvo įsitraukęs į pogrindžio veiklą, veiklą prieš nacius. (…) Mes papildome naujais atrastais argumentais, archyvais tokių veikėjų biografijas. Dabar šitas dokumentas pateiktas visuomenei. Dokumentas labai aiškiai nušviečia J. Noreiką kaip pogrindžio veiklos, antinacinės veiklos vadovą, už ką jis ir buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą“, – sakė ji.
 
Paklausta, ar atminimo lenta J. Noreikai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje pakabinta pelnytai, T. B. Burauskaitė teigė negalinti atsakyti, nes tai žmonių apsisprendimas. Pasak jos, centro pagrindinis tikslas buvo pateikti papildomus, tikrus biografinius faktus apie Generolą Vėtrą.
 
„Nežinau, tegul sprendžia visuomenė turėdama šiuos faktus. Nereikia kaltinti žmonių dėl tam tikros pozicijos pasirinkimo. Mes todėl ir norime paskelbti patikimą informaciją ir tai padaryti kuo greičiau. Nekaltinkime vieni kitų, nes žmonės ne viską žino. Labai tas nežinojimas bandomas pritaikyti arba nukreipti kita linkme. Žiniasklaida dažnai klausia, ar atskleisti faktai dar labiau nesupriešins visuomenės, bet juk tiesa neturėtų supriešinti visuomenės“, – teigė ji.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Anot centro direktorės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
„Mes gavome bylos dalį, kuriame J. Borevičius kalba apie J. Noreikos veiklą“, – teigė T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti šias išvadas:
 
1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.
2. Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
3. Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-Generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 04:52

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai atskleidžia, kad Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Šiuos parodymus 1986 m. kun. J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą kun. Jonas Borevičius yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2017 m.), jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta (2019 m.).

Apklausos metu Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kun. Jonas Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių srities.“ „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J. Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus. Naciai galėjo sunaikinti ir tėvą Zigoraitą, ir tėvą Kleibą ir mane.“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Į klausimą, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, kun. J. Borevičius atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje“. [Kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu (1967 m.) išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo dalyvavimą gelbėjant Šiaulių žydus]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis. Pogrindis – labai griežta paslaptis.“ Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą, „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Į klausimą „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk.“ 

Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, patvirtina 2019 m. kovo 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) paskelbtus paaiškinimus dėl kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir suteikia pagrindo daryti šias išvadas.

Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo

Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo kitų Šiaulių žydų gelbėtojų liudijimai.

Daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorė Sofija Jasaitienė, apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudija, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu išvežtas buvo į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.199), kuri buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjo Antano Gurevičiaus liudijimu, Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą. (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p. 120).

Vienas iš Šiaulių žydų gelbėjimo tinklo vadovų dr. Domas Jasaitis, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurio pastangomis buvo išgautas Šiaulių apskrities nacių komisaro Hanso Gewecke‘s pažadas sustabdyti žydų žudynes Šiaulių rajone, liudija, kad bendra Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities rezistencinė taryba (antinacinės organizacijos „Lietuvių frontas“ Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p. 54, 58).

Sofija Jasaitienė liudija: „Už vieną išgelbėtą visos šeimos buvo statomos į pavojų. Žydų gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 510 asmenų“: asmens dokumento padirbimui reikėjo „surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų uždėti antspaudą“, reikėjo „surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti“, reikėjo transporto jo pervežimui, didelių finansų išlaikymui ir t.t. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p. 197-198). Akivaizdu, kad tokia plačiai išvystyta žydų gelbėjimo veikla, kokia buvo Šiauliuose, be aukštų apskrities ir savivaldybės pareigūnų pagalbos buvo neįmanoma.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Domas Jasaitis liudija, kad „[žydų gelbėjimo veikla] buvo daroma slapta, ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą , ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.58).

J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios

Kun. J. Borevičius liudija, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“. Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje. Tokį teiginį pagrindžia šios aplinkybės:

Vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys J. Noreikai pasiūlė tapti Šiaulių apskrities viršininku rugpjūčio 1 d., kai šis atvyko į Kauną ir atvežė  šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei. Iš Laikinosios vyriausybės narių liudijimų akivaizdu, kad tuo metu jie suprato, jog naciai nebeleis Lietuvos Vyriausybei ilgiau veikti (St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, Los Angeles, 1957, p. 298-299; Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43).

Rugpjūčio pabaigoje, t. y. maždaug savaitę iki J. Noreikos paskyrimo, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabas nutarė „sustabdyti viešąją Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį“ (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 7-44). J. Noreika buvo LAF Telšių apskrities vadas, todėl neabejotina, kad prieš sutikdamas užimti naujas pareigas, J. Noreika su Vyriausybės nariais, besiruošiančiais pereiti į pogrindinę veiklą, aptarė tolimesnes politines perspektyvas ir savo darbo prasmę šiame poste. Laikinoji vyriausybė J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininku paskyrė prieš pat savo atsistatydinimą.

LAF-ui nutraukus savo veiklą iš jo branduolio buvo sukurta antinacinė pogrindžio organizacija Lietuvių frontas, J. Noreika paskirtas Šiaulių apskrities pogrindžio vadovu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399). Vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas steigėjų, Šiaulių miesto antinacinio pogrindžio vadas D. Jasaitis liudija: „Eidamas šias [Šiaulių apskrities viršininko] pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p. 409).

Vadovaudamas antinaciniam pogrindžiui Šiaulių apskrityje 1942 m. J. Noreika įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, telkė ginklus Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu, tad akivaizdu, jog pogrindžio bendražygiai Jono Noreikos darbo Šiaulių apskrities viršininku nelaikė kolaboravimu.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

1943 m. vasario 23 d. naciai J. Noreiką suėmė ir įkalino Štuthofo koncentracijos lageryje. Už masinį žydų sunaikinimą Lietuvoje atsakingas vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris J.Noreiką apkaltino tuo, kad „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją (Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).

1946 m. sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, nors pagal juos jam grėsė mirties bausmė, tačiau nesutiko su neesminiu šios bylos kaltinimu, neva jis „savanoriškai tarnavo vokiečiams“ ir laikė šį kaltinimą neteisingu (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).

Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina šios aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Į pirmuosius masinius žudymus Gargžduose, Kaune, Plungėje ar Gruzdžių miške (Šiaulių raj.) žydai buvo atvaryti ne iš specialiai įrengtų getų. Žydų pogromą Kaune suorganizavęs SS brigadenfiureris W. Stahleckeris savo ataskaitoje nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministrui H. Himleriui rašė: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam pareikšta, kad geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Į žydų graudžius verkšlenimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimybės užbėgti už akių būsimiems pogromams“ “(Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami.“ (Leiba Lipšicas, Šiaulių getas, I dalis, old.skrastas.lt, 2001).

Viešoje erdvėje pasirodę teiginiai, neva J. Noreikos pirmtakas, Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis pasitraukė iš pareigų suvokdamas, kad getuose bus naikinami žydai, neatitinka tikrovės.

1944 m. NKVD-istų tardomas I. Urbaitis į klausimą, kodėl 1941 m. liepos 20 d. savo pavaldiniams perdavė nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą, atsakė: „Būdamas Šiaulių apskrities viršininku vadovavausi humanistiniais sumetimais.Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė Žagarės gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda”. ( K 1, ap. 58, b P-20125, p.117-118).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto. (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/539141/miesto-istorija-aptaskyta-tukstanciu-zydu-krauju-1.).

Pagal tarptautinius teisės aktus ir Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra veika, kuri atliekama sąmoningai, tyčiasiekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių.

Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-Generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.

Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra  1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“ (Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, Vilnius, 1973, p.8-10). 

Teresė Birutė Burauskaitė yra LGGRTC direktorė.

2019.12.18; 15:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kuriai vadovauja įžymus Lietuvos politikas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, neseniai, balandžio 10 d., padarė pareiškimą, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė“.

Komisijoje dauguma – užsieniečiai, daugiausiai JAV ir Izraelio žydai. O štai Delfyje rašoma:

https://www.delfi.lt/…/po-staigaus-atminimo-lentos-nukabini…

„Kai K. Škirpos alėjos keitimo iniciatyvos autorius R. Vaisbrodas buvo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius, Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta Abai Kovneriui – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyviui.“

………………….

„Iš tiesų egzistuoja atminimo lenta žydų pasipriešinimo dalyviui A. Kovneriui. Ji pakabinta Lietuvos žydų bendruomenės pastato viduje, antrame aukšte, prie vieno iš kabinetų durų. Atminimo lenta buvo atidengta 2018 m. kovą, minint jo šimtmetį. Per ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.“

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, LR URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai kaipgi minėta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti drįstų tirti Abba Kovnerio – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyvio galimus nusikaltimus, jei juos jau įvertino Faina Kukliansky?

Iškyla ir kitas klausimas, ar Lietuvos žydų bendruomenės pastato vidus, ir apskritai, bet kokio visuomeninės paskirties ar net, pavyzdžiui, supermarketo, pastato vidus nelaikytinas viešąja erdve, apie kurią kalba Komisija, jei į ją teisėtai gali įeiti visi piliečiai ir nepiliečiai, skirtingai, negu į privačią erdvę? 

Lietuvos Prezidentas neseniai teigiamai įvertino minėtos Tarptautinės komisijos veiklą, tik pasakė kad lygiagrečiai reikia burti kitas organizacijas, istorikus ir pan. įstorinės atminties įamžinimo ar ištrynimo klausimams spręsti. Kažkodėl nepaminėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). O juk tai vieninelė suvereni nepolitizuota Lietuvos Respublikos ekspertų valstybinė įstaiga tokiems klausimams tirti ir teisiškai spręsti. Gal tiesiog laiko dar neturėjo Prezidentas įsigilinti į šią problema. 

XXX

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Čia pridedame keletą ištraukų iš mūsų portale jau skelbtų tekstų, pasakojančių, kas gi buvo tie „raudonieji partizanai“, išžudę Kaniūkų kaimo gyventojus, bei kuo pasižymėjo Aba Kovneris ir kiti keršytojai iš gaujos „Nakam“.

Kaniūkų kaimo žūtis

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

Dešinėje – raudonoji partizanė Fania Brancovskaja. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Kur žengia karinės sovietų ordos: Klepočiai, Vabaliai, Kaniūkai, Hodžaly“ (2019 metų vasario 20 diena).

XXX

Aba Kovneris – žiaurus keršytojas iš „Nakam“

Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.
Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.

Dokumentinio filmo apie žydų keršytojus iš „Nakam“ (TV kanalas „History“) pradžia – 1945- ieji metai, kai britų armijos sudėtyje dar veikė speciali žydų brigada, suformuota iš Europos ir Artimųjų Rytų žydų. 1945-aisiais ši brigada buvo dislokuota Šiaurės Italijoje. Bet kai baigėsi karas, žydų kareiviai, nieko neperspėję, skubiai dezertyravo. Kitaip tariant, apie savo pasitraukimą neinformavo tiesioginių vadų. Palikę britų kariuomenės gretas jie niekur neišsiskirstė ir, svarbiausia, nesudėjo ginklų. Dauguma jų troško keršyti visiems, kurie, jų manymu, kalti dėl Holokausto.

Slapta, spontaniška, niekieno nesankcionuota buvusių nacių medžioklė prasidėjo. Britų kariuomenės uniformą dėvintys žydų tautybės vyrai Europoje ieškojo tų, kurie Hitlerio valdymo metais išžudė jų artimuosius, gimines, pažįstamus. Įtariamuosius karo nusikaltėlius žydai savavališkai sučiupdavo gatvėje arba areštuodavo namuose. Tada susodindavo į sunkvežimius, nugabendavo į mišką ar kokią nors atokesnę vietą ir ten sušaudydavo. Be abejo, pirma suimtiesiems pasakydavo, kuo jie kaltinami. Paskui retoriškai paklausdavo, kokios bausmės jie už tai nusipelnė. Ir paleisdavo kulką į galvą. Manoma, kad iš Šiaurės Italijos dezertyravusi žydų karių brigada 1945 – 1946 metais nužudė kelis šimtus tikrų ar menamų karo nusikaltėlių. Ji daugiausiai keršijo Šiaurės Italijos ir kai kuriuose Austrijos regionuose.

Bet toji brigada buvo ne vienintelė, troškusi mirties bausme nubausti kuo daugiau tikrų ar menamų savo skriaudėjų. Keršytojų grupių Europoje būta ir daugiau. Vienai jų vadovavo iš Vilniaus kilęs Aba Kovneris. A. Kovneris jau pirmosiomis dienomis pasižymėjo kovingumu ir atkaklumu. Dar 1941-aisiais, būdamas Vilniaus geto kalinys, jis ragino žydus verčiau žūti priešinantis, nei mirti kenčiant pažeminimus. Atsakydamas į klausimą, kodėl žydai privalo į rankas paimti ginklus ir nubausti savo skriaudikus, kurie jau – nugalėti, A.Kovneris atsakydavo vaizdingai pasakodamas apie Panerių miškelio baisumus. Kas iš tiesų dėjosi Paneriuose netoli Vilniaus, A. Kovneris savo akimis nematė. Jis rėmėsi liudininko žydo Menechemo (tai – slapyvardis) pasakojimais.

A. Kovneris buvo išsilavinęs, protingas, įžvalgus. Tačiau turėjo ir savimylos bruožų. Manė esąs labai protingas ir išmintingas. Todėl užtektinai daug žydų jam nepakluso. Bet būta, žinoma, ir tokių, kuriuos sužavėjo A. Kovnerio ketinimai pralieti kuo daugiau buvusių nacistų kraujo. Išeivis iš Vilniaus surinko maždaug 200 – 300 keršytojų būrį ir ėmėsi darbo. Kruvino darbo. Jie pirmiausiai persekiojo tuos, kuriuos įtarė esant kaltus dėl savo artimųjų mirčių. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog keršto akcijos buvo atliekamos be teismo, be įrodymų patikrinimo, be liudininkų apklausų. Bausdavo tuos, kuriuos manė esant kaltus.

1945-aisiais metais dar nebuvo Izraelio valstybės. Tuometinei Palestinai vadovavo Didžioji Britanija. Prisibijodama arabų nepasitenkinimo britų vadovybė neleido žydams masiškai emigruoti iš Europos į Palestiną. Metinė kvota tebuvo tokia: dešimt tūkstančių žydų per metus. Britų elgesys asmeniškai įžeidė A. Kovnerį, ir jis intensyviai svarstė, kaip pralaužti britišką blokadą. Jis siekė, kad į Palestiną žydai keltųsi masiškai, šimtais tūkstančių kas mėnesį. Prie A. Kovnerio prisijungė ir daugiau keršto idėjos užvaldytų žymių žydų – Jahuda Maimon, Paša Raichman, Vita Kepner…

Ir vis dėlto A. Kovnerio netenkino pavienės keršto akcijos. Jis troško suburti nuosavą armiją, kuri imtųsi keršyti masiškai. A. Kovnerio būrys pasivadino “Nakam”. Išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia “kerštą”. Štai tada “Nakam” organizacijos nariams ir kilo mintis užnuodyti geriamąjį vandenį, kuris tiektas didiesiems Vokietijos miestams. “Nakam” vadovai paskaičiavo, jog sėkmingai užnuodiję vandentiekį myriop jie galėtų pasiųsti apie šešis milijonus vokiečių.

Toks keršto akcijos dydis A. Kovnerį tenkino. Jo nebaugino sąžinės priekaištai, jog pasisekimo atveju žus ir šimtai tūkstančių tikrai žydams nieko blogo nepadariusių žmonių, įskaitant vaikus, senelius, moteris. A. Kovneris buvo nusiteikęs ryžtingai. Išeivis iš Vilniaus siekė, kad vokiečiai pajustų mirties baimę, kai žudoma nesirenkant aukų, kai žudomi ir tikrai niekuo dėti asmenys. Pavyzdžiui, vaikai. A. Kovneris ir jo artimiausi bendražygiai buvo įsitikinę, jog keršija ne asmeniškai, o už visos žydų tautos kančias. Jie manė, jog turi teisę atstovauti visą žydų tautą ir keršyti visos žydų tautos vardu.

Abba Kovner iš „Nakam“

A. Kovneris nusprendė užnuodyti geriamąjį vandenį keturiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Hamburge ir Frankfurte. Savo planą jis pavadino raide “A”. Netrukus į šiuos miestus buvo pasiųsti “Nakam” atstovai išsiaiškinti, kaip ten įrengti vandentiekiai. Žydai iš “Nakam” apsimetė esą inžinieriai ir netrukus grįžo pas A. Kovnerį su būtinais detaliais brėžiniais.

1945-ųjų rugpjūtį A. Kovneris buvo pasiruošęs įgyvendinti siaubingą sumanymą. Laimė, paskutiniuoju momentu jis vis tik pradėjo abejoti, ar teisingai elgiasi. Abejonių kamuojamas jis paliko savo grupę – išvyko į Palestiną pasitarti su to meto įtakingiausiais žydų politikais. Pati įtakingiausia to meto grupė buvo “Hagana”. Būtent “Haganos” lyderiai piktinosi britų valdymo metodais ir ketino, britams pasitraukus, nedelsiant įkurti Izraelio valstybę. “Hagana” pasižymėjo ir tuo, kad turėjo savo karines struktūras, sudarytas iš savanorių.

Pats įtakingiausias žydas “Haganoje” buvo Davidas ben Gurionas. Manoma, kad A. Kovneris pirmiausiai susitiko būtent su juo. Tačiau Davidas ben Gurionas, regis, nepritarė keršto planui. Būtent ponas Davidas ben Gurionas pareiškė, jog jam labiau patiktų, jei A. Kovneris šešis milijonus vokiečių paverstų žydais arba bent jau žydų draugais. Visi kiti planai jo nedomina.

Šis atsakymas – smūgis A. Kovnerio planams. Bet jis nenuleidžia rankų. Tada jis pradėjo ieškoti užtrarimo pas kitus įtakingus žydus. Pavyzdžiui, pas Chaimą Veicmaną. Nors šis žydas nebuvo toks įtakingas kaip D. ben Gurionas, jo įtaka buvo ženkli (jis vėliau tapo pirmuoju Izraelio valstybės prezidentu). O tuo metu, kai A. Kovneris atvyko į Palestiną, Ch. Veicmanas garsėjo kaip žymus chemikas, dirbęs moksliniame tyrimų institute “Zifa” netoli Tel Avivo.

A. Kovneris yra tvirtinęs, jog sulaukė Ch. Veicmano pritarimo. Esą jo planui buvo ne tik pritarta, bet dar ir nuodų parūpinta. Stiprių, greitai veikiančių. Bet ar tikrai Ch. Veicmanas pritarė masiniam vokiečių nuodijimui? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Ch. Veicmano tuo metu net nebuvo Palestinoje, kai ten lankėsi keršytojas iš “Nakam”.

Žodžiu, A. Kovneris greičiausiai nesulaukė pritarimo nė iš vieno ano meto įtakingo žydo. Bet jis negalėjo grįžti pas ginklo draugus nesulaukęs pritarimo. Tiesiog negalėjo prisipažinti, jog planas “A” – žlugęs. Juolab kad keršytojams iš “Nakam” buvo sunku gyventi tarp vokiečių – savo priešų. Žydai buvo priversti slėpti savo tikruosius vardus ir tikruosius ketinimus. Todėl juos laikė esant vokiečiais. Ir jie puikiai girdėjo, kaip to meto vokiečiai koneveikia žydus.

1945-aisiais metais gruodį A. Kovneris gavo nuodų ir buvo pasiruošęs grįžti į Vokietiją. Aleksandrijos uoste sėkmingai įlipo į britų minininką. Bet Vokietijos nepasiekė. Dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra aiškios. Britų minininke jis buvo suimtas. Tiesa, po to, kai į jūrą išmetė nuodus. Kas iš tikrųjų atsitiko laive, – niekas deramai nežino. Egzistuoja versija, jog A. Kovneris lemiamu momentu prisipažino britams. Tačiau turint omenyje šio išeivio iš Vilniaus atkaklumą, kryptingumą ir užsispyrimą, tokia versija vis dėlto mažai tikėtina.

Apie lyderio areštą netrukus sužinojo “Nakam”. Keršytojams tai buvo smūgis žemiau juostos. Tačiau jie nusprendė imtis kito plano – plano “B”. Keršytojai iš “Nakam” nutarė išnuodyti Niurbergo kalėjimuose ir sulaikymo stovyklose kalinčius vokiečių karininkus ir kareivius. “Nakam” vadovybė žinojo, jog senuosiuose Niurnbergo Teisingumo rūmuose teisiami aukščiausio rango vokiečių karo nusikaltėliai. Tačiau žydų netenkino tos ilgai trunkančios teisinės procedūros. “Nakam” planavo įsiveržti į rūmus ir savo rankomis iššaudyti suimtus nacistus. Bet šio sumanymo netrukus atsisakyta, nes išsiaiškinta, kaip kruopščiai saugomas pastatas.

“Nakam” nutarė imtis nuodijimo. Visame Niurnberge tuo metu būta kelių kalėjimų ir stovyklų, kuriose buvo kalinami nacistinės Vokietijos karininkai ir eiliniai. Žydų keršytojai baiminosi, jog kai kurie belaisviai gali būti paleisti namo arba sulaukti švelnių įkalinimo bausmių. Jie nutarė juos nunuodyti. Siekiant šio tikslo tereikėjo su nuodais patekti į kepyklą, kurioje buvo kepama duona suimtiesiems.

Žydų keršytojai ne tik gavo nuodų iš vieno Paryžiaus chemiko, bet ir turėjo pramokti kepėjo amato bei įsidarbinti pagrindinėje Niurnbergo duonos kepykloje. Planas “B” klostėsi kuo puikiausiai. Nuodai buvo saugiai paslėpti kepykloje. Sutartą naktį į kepyklą patekę keršytojai užnuodijo tūkstančius duonos kepalų. 1946-ųjų balandžio 13-ąją “Nakam” keršytojai nuodais ištepė tris tūkstančius duonos kepaliukų. Turint omenyje, kad kepaliukas dalinamas keturiems belaisviams, mirti privalėjo apie 12 tūkst. kalinių. Beje, baisiose kančiose.

Bet ir šis planas nepasisekė. Tiksliau tariant, viskas buvo atlikta tiksliai, kruopščiai, be sutrikimų. Tačiau vokiečių belaisviai mirties vis dėlto išvengė. Jie tik patyrė laikinų negalavimų. Niurnbergo ligoninėse jiems praplovė skrandžius. Nė vienos mirties. To meto spauda nieko nerašė apie šį incidentą. Tikroji informacija buvo slepiama nuo visuomenės. Visuomenė tesužinojo, kad Niurnberge susirgo maždaug tūkstantis vokiečių belaisvių. Kituose šaltiniuose teigta, jog ūmia skrandžio liga susirgo 2300 vokiečių kareivių. Bet visi laikraščiai akcentavo, jog mirčių išvengta.

Mossad emblema

Žodžiu, žydų keršytojai iš “Nakam” neįgyvendino nė vieno savo plano. Kai kurie šiandien gyvi “Nakam” atstovai tvirtina, jog nesigaili planavę masines vokiečių žudynes kaip keršto akciją už savųjų mirtis. Jie tenorėjo pasakyti tiek vokiečiams, tiek kitoms pasaulio tautoms, jog neįmanoma pralieti žydų kraujo ir nesulaukti atpildo. Jie taip pat siekė parodyti, jog visiems, kurie praliejo žydų kraują, teks labai brangiai sumokėti. Pats A.Kovneris yra sakęs, kad jei tik būtų turėtų atominę bombą, ją numestų ant pralaimėjusios Vokietijos. Jį įkvėpė amerikiečių sprendimas su žeme sulyginti japonų miestus Hirosimą ir Nagasaki.

Prabuvęs britų kalėjimuose maždaug vienerius metus A. Kovneris išėjo į laisvę ir vėl ketino imtis keršto akcijų. Tačiau tuo metu iš Palestinos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė ir žydams pavyko įkurti Izraelio valstybę, kurią čia pat užpuolė kelios priešiškai nusiteikusios arabų kariuomenės. A. Kovneris teturėjo du kelius: arba grįžti į Vokietiją ir keršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo baisumus, arba atvykti į Izraelį ir padėti savo valstybei gintis nuo arabų. A.Kovneris pasirinko Izraelio valstybę. Izraelio nepriklausomybės karuose jis buvo vienas iš aktyviausių karininkų.

Tačiau pavienių keršytojų Vokietijoje vis dar buvo likę. 1949-aisiais automobilio avarijoje žuvo aukšto rango nacistų karininkads Vilhelmas Štugartas. Manoma, kad avarinę situaciją parengė žydų keršytojai. 1954-aisiais metais savo nuosavame automobilyje sudegė kitas aukšto rango vokiečių karininkas – Foto Abec. 1976 metais Prancūzijoje buvo nužudytas Joachim Peiper – žymus vokiečių tankų kariuomenės karininkas. Į jį mesta padegamoji bomba, ir jis tiesiog sudegė gyvas. Tačiau vardijant šiuos atvejus, nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tai – būtent žydų keršto akcijos.

Tėra užfiksuotas vienas vienintelis atvejis, kai keršto akciją tikrai organizavo ir tikrai įvykdė valstybinės Izraelio struktūros už žydų mokesčių mokėtojų pinigus. Tai nutiko 1964 metais Brazilijos San Paulo mieste, kur, žydų manymu, slapstėsi kadaise su fašistine Vokietija tampriai bendradarbiavęs latvis Gerbertas Cukursas. Nors esama versijų, kad G. Cukursas viso labo dirbo aukšto rango vokiečių karininko vairuotoju, jį žydai įtaria dalyvavus masiškai žudžius žydus Latvijos teritorijoje. Pasibaigus karui šis latvis sėkmingai persikėlė į Braziliją, kur užsiėmė turizmo verslu. G. Cukursas buvo labai atsargus ir įtarus. Bet “Mossad” agentui Antonui Kiunceliui pavyko apsimesti Austrijos verslininku ir įgauti latvio pasitikėjimą. G. Cukursas buvo nuviliotas į Urugvajų ir Montevidėjo mieste nušautas.

Įvykdant mirties nuosprendį G. Cukursas priešinosi kaip įmanydamas. Nedaug trūko, kad jis būtų pasprukęs, nes pistoletas su garso slopintuvu, kurį turėjo “Mossad” agentas, pirmą kartą užstrigo. Urugvajaus policija kūną aptiko tik po vienuolikos parų. Ant dėžės, kurioje buvo paslėptas kūnas, gulėjo raštelis su užrašu: “Cukursas nubaustas rankomis tų, kurie niekada nepamiršta”. Atsakomybę už šią operaciją oficialiai prisiėmė Izraelio valstybė ir jos slaptoji tarnyba “Mossad”. Dėl kitų keršto akcijų Izraelio valstybė tvirtinanti niekuo dėta. Nors tokių atvejų, kaip G. Cukurso mirtis, būta ir daugiau – Čilėje, Argentinoje…

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Beveik neabejojama, kad po Antrojo pasaulinio karo “Mossad” po visą pasaulį, vaizdžiai tariant, ne tik medžiojo, bet ir sumedžiojo mažiausiai keliasdešimt aukšto rango nacistų.  Bet persekiojo slaptai. Dokumentiniame filme kalbėjusi viena žydė svarstė: kokia prasmė keršyti, jeigu niekas nežino, kad tai – būtent kerštas?

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis“ (20111 metų liepos 31 diena).

2019.08.06; 07:30

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Liepos 27-ą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.

Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus“, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: “Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.

Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?

Būdamas Šiaulių apskrities viršininku tuo pačiu J. Noreika dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.

Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą“.

Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.

Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”.

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.

Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.

J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją”.

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.

„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“.

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“;

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.

Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais –  J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“

Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz. neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje? Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?

20189.08.01; 05:45

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą dėl Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimti karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
 
„J. Noreikos sulyginimas su totalitariniais režimais ne tik kad supriešino visuomenę, bet ir paneigia patį teismo sprendimą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išaiškinimas dėl J. Noreikos veiklos, kad ji nelaikytina kolaboravimu, pripažintas pagrįstu. Tai neatitinka teisinės valstybės principo“, – teigia A. Ažubalis.
 
„Prašome Generalinės prokuratūros įvertinti, ar toks vienasmenis mero sprendimas neprieštarauja teisinės valstybės principui ir nepažeidė viešojo intereso“, – pabrėžia L.Kasčiūnas.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.
 
Kreipimesi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą Seimo nariai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. finansavo J. Noreikos atminimui skirtos lentos pastatymą 7741 litu. Tuo tarpu dabar meras, neturėdamas savivaldybės tarybos pritarimo, priėmė vienasmenį sprendimą šią lentą nuimti ir pavedė tai padaryti savivaldybės įmonei „Grinda“.
 
Todėl L. Kasčiūnas prašo įvertinti, ar meras, priimdamas vienasmenį sprendimą dėl J. Noreikos atminimo lentos nuėmimo, neviršijo savo įgaliojimų. Nes, pasak parlamentaro, dabar susidaro paradoksali situacija, kada skirtinguose Lietuvos miestuose, kuriuose taip pat yra J. Noreikos atminimo ženklų, skirtingai vertinama J. Noreikos veikla.
 
„Meras ignoruoja kompetentingų institucijų nuomones, supriešina visuomenę „perrašydamas“ istoriją“, – pridūrė A. Ažubalis.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai priminė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo 2018 m. liepos 18 d. istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
 
Teismas padarė išvadą, kad LGGRTC, atsakydamas pareiškėjui, savo poziciją dėl J. Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais. Pasak teismo, šis LGGRTC raštas yra išsamus, detalus, jame aptariami visi pagrindiniai pareiškėjo G. A. Gochino klausimai bei jo pateikti rašytiniai dokumentai, jis yra tinkamai pasirašytas, priimtas nepraleidus nustatyto termino. LGGRTC pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai.
 
LGGRTC nuomone, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
LGGRTC taip pat yra pažymėjęs, kad: Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje; vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai; 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies; 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo; geto vidaus struktūros – žydų taryba ir vidaus policija – taip pat susilaukia kaltinimų kolaboravimu, tačiau šių struktūrų vadovams Kaune kabo atminimo lentos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.30; 09:06
 
 

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, ragindami jį atstatyti sudaužytą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti skirtą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje. 

„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybė lentos atkurti neplanuoja, esame sunerimę, kad tokia pozicija gali pateisinti vandalizmo aktus ir paskatinti panašius veiksmus ateityje. Todėl raginame merą atstatyti sunaikintą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos arba tai savo jėgomis padarys visuomeninės organizacijos“, – teigia L. Kasčiūnas.

A. Ažubalis sako, kad lenta J. Noreikai privalės būti atstatyta: „Neatmestina, kad tokias barbariškas akcijas paskatino ir aukštų Lietuvos pareigūnų, tokių kaip Linas Linkevičius, Lietuvoje ir toli už jos ribų viešai reikštas nepasitenkinimas šia lenta. O kai valstybės institucijų (teismų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) vertinimu pradeda abejoti Vyriausybės nariai – rezultatus matome.“

„Mero pasisakymas atskleidžia visiškai formalistinį ir nevalstybinį požiūrį. Atminimo lenta jam atrodo tik viešosios išlaidos, kaip koks šviesoforas ar autobusų stotelė. Tačiau paminklai ir atminimo lentos yra tautos pagarbos žmogaus aukai išraiška. Dabar tai nesuprantama. Priešingai, duodamas kelias tolesniam vandalizmui. Vilniaus mieste vidury dienos sudaužyta lenta ir savivaldybės vadovas sutinka, kad to pasekmės liktų visam laikui. Tai žalia šviesa visiems vandalams griauti viską, kas jiems nepatinka. Ar pradėsime savo nuožiūra lupti gatvių pavadinimų lenteles ir griauti paminklus, o meras leis tam vykti, ieškodamas kam permesti atsakomybę ir išlaidas? Neturėtume nusileisti iki tokio teisinio nihilizmo. Atminimo lenta privalo būti atstatyta vien iš pagarbos teisės viršenybei Lietuvoje“, – įsitikinęs prof. A. Gumuliauskas.

Nepaisant to, kad atminimo lentą daug kartų reikalauta pašalinti, o viešojoje erdvėje buvo kuriamos visuomenę priešinančios kontraversijos, šių metų kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą ir kaltinimus J. Noreikai kolaboravus su naciais, o remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtomis išvadomis, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.04.08; 14:13

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.

Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.

Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.

„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.

„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.

Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.

„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.

Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.

G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2019.04.08; 13:48

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje. 

Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. 

G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 08:50

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.

Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.

1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.

1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.

Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.

KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.

1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.

Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.

KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).

Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.

Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 06:00

Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. LGGRTC stendas. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Sąjūdžio 30-ečiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį.

Visuomenei pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą: keliamos tautinio atgimimo idėjos, istorijos baltosios dėmės, ekologijos, biurokratijos piktnaudžiavimo, lietuvių kalbos diskriminavimo ir kt. problemos, o galiausiai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tačiau svarbiausia – KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus.

Pateikiami dokumentai atskleidžia, kad KGB centro padaliniai ir rajonų skyriai, pasitelkę agentus ir viešus duomenis, rinko medžiagą apie besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų veiklą (mitingai, susirinkimai, kalbos ir pan.), Sąjūdžio aktyvistus.

Labai daug dėmesio buvo skiriama Sąjūdžio spaudai: KGB vadovybė ragino savo padalinius rinkti informaciją apie Sąjūdžio leidybą (kas leidėjai ir kur leidžiama), siekdama užkirsti kelią pačiam leidybos procesui, leidinių platinimui. Taip pat buvo duotas nurodymas analizuoti Sąjūdžio spaudą, kad KGB galėtų reaguoti į joje pateikiamą informaciją, imtis kontrpropagandinių priemonių tiek respublikinėje, tiek rajoninėje spaudoje, pateikti savą istorinių įvykių versiją apie pokario represijas ir partizaninį judėjimą, skelbti kompromituojančius, šmeižikiškus straipsnius apie disidentus, pertvarkos metu susikūrusias organizacijas ir jų rengiamas akcijas. Sąjūdžio atstovus šmeižiančių straipsnių pagausėdavo prieš rinkimus, prieš svarbius renginius ar iškart po jų.

Prieš spaudos darbuotojus, viešų renginių, mitingų organizatorius buvo pasitelkiamos bauginimo, profilaktikos priemonės.

Paskutiniais sovietų režimo metais pasikeitusios sąlygos neleido KGB imtis tokių jam įprastų radikalių represinių priemonių kaip atleidimas iš darbo, suėmimas ir pan. KGB savo veiklą perkėlė į kovą dėl viešosios nuomonės. Sąjūdžio kompromitavimo akcijos turėjo padėti KGB kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenei. Pavyzdžiui, išrinkus Sąjūdžio Seimo tarybą buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis.

Kaip ir per visą sovietmetį, taip ir dabar sovietų saugumas prieš režimą nukreipto naujojo judėjimo kilmę siejo su užsieniu (tai buvo laikoma užsienio kišimusi į SSRS vidaus reikalus): neva Vakarų institucijos, atskiri veikėjai inspiravo Sąjūdžio ir kitų visuomeninių judėjimų atsiradimą, padėjo jiems finansiškai ir politiškai.

KGB taip pat buvo svarbu skaldyti Sąjūdį, eskaluoti jo, kaip naujo judėjimo, ir seniai veikiančios Lietuvos laisvės lygos prieštaravimus.

1988 m. KGB dokumentai daugiau dėmesio skiria Sąjūdžio, kitų organizacijų ir judėjimų atsiradimo ir veiklos stebėsenai, o štai 1989–1990 m. dokumentai atskleidžia jau griežtėjančią KGB poziciją: juose rašoma jau ne tik apie stebėseną, bet ir apie aktyvią veiklą prieš Sąjūdį. Dokumentai atskleidžia ir paties KGB pokyčius, rodo jo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Suvokimas, kad procesai Lietuvoje rutuliojasi komunistų partijai ir KGB nenaudinga linkme, kėlė SSRS vadovams nerimą – tai patvirtina ir struktūriniai KGB vidaus pokyčiai. Buvo kuriamos naujos vidaus struktūros, rengiami mobilizacijos planai, taip pat planai, kaip veikti tam tikromis sąlygomis, išvežami iš Lietuvos arba vietoje naikinami dokumentai.

1989 m. pradžioje jau ruošiamasi veikti ypatingomis sąlygomis. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą buvo paskelbti kovinės parengties mokymai, parengtas planas, nurodantis ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims vykdyti, bet ir numatantis būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“. LSSR KGB pirmininko įsaku šios „ypatingos operatyvinės priemonės“ pirmiausia turėjo būti įgyvendintos Vilniuje ir Vilniaus rajone.

Pagal iš anksto parengtus sąrašus sulaikyti asmenys turėjo būti pristatomi į Lukiškių kalėjimą. SSRS VRM planas „Taifūn“, LSSR VRM, bendradarbiaudama su KGB, parengė planą kodiniu pavadinimu „Metelj“ (Pūga). Šiuose planuose buvo numatyti veiksmai prieš nesankcionuotus mitingus ir pan.

Daug dėmesio buvo skiriama slaptųjų bendradarbių konspiracijai (jiems nebereikėjo rašyti pasižadėjimų), taip pat jiems ketinta daugiau mokėti, kad agentūrinis aparatas išliktų gyvybingas. Bet visos šios priemonės buvo neveiksmingos, nes agentų gretos retėjo, naujų kasmet buvo užverbuojama vis mažiau: 1988 m. – 594, 1989 m. – 358, o 1990 m. – tik 117 asmenys.

KGB dokumentai atskleidžia tam tikrus KGB veiklos, metodų pokyčius, tačiau jie nebuvo esminiai. KGB dokumentuose vartojama su Sąjūdžiu ir kitomis pertvarkos jėgomis susijusi terminija, vertinimai, planai ypatingam periodui rodo, kad KGB Sąjūdį, pertvarkos ir viešumo procesus suvokė kaip grėsmę sovietų santvarkai ir sovietų imperijai.

Tad su šia grėsme bandė susidoroti, tą kovą pridengdamas sovietinio teisėtumo širma.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2018.05.23; 05:45

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Negalima pripažinti, kad Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slapta bendradarbiavo su KGB. Taip LRT.lt teigia Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, komisijai išnagrinėjus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) paskelbtus dokumentus. Tuo metu žinomų dirigento ir aktoriaus artimieji LRT.lt sako neatmetą galimybės kreiptis į teismą.

„Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija negali pripažinti, kad Lietuvos piliečiai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slapta bendradarbiavo su KGB“, – rašoma S. Sondeckio ir D. Banionio artimuosius pasiekusiame rašte.

S. Sondeckio sūnus Saulius Sondeckis jaunesnysis LRT.lt sako neatmetąs galimybės kreiptis į teismą, tačiau kol kas nepatvirtina žengsiąs tokį žingsnį.

„Ir be Liustracijos komisijos išvadų galime laimėti bet kokį teismą. Pirmiausia mano tėvas ir D. Banionis yra mirę – kadangi žmonės negali apsiginti patys, yra pažeista Vienos konvencija“, – LRT.lt sako Saulius Sondeckis jaunesnysis.

Dėl tolesnių žingsnių, D. Banionio sūnaus Raimundo Banionio teigimu, nėra apsisprendę ir žinomo aktoriaus artimieji.

„Tik penktadienį sužinojome šią žinią, reikia apgalvoti, kokie yra galimi mūsų ėjimai, pasitarti su S. Sondeckio sūnumi, kitais artimiausiais. Tačiau naujienos, aišku, nenustebino, nustebino anksčiau pasirodžiusi žinia apie bendradarbiavimą“, – kalba R. Banionis.

LRT.lt kalbintas Liustracijos komisijos pirmininkas A. Urmonas patvirtino, kad komisija S. Sondeckio ir D. Banionio atžvilgiu nutarė, kad jie su KGB nebendradarbiavo.

„LGGRTC paskelbė, kad yra duomenys, įtariant bendradarbiavus. (…) Mūsų komisija nusprendė, kad negalima teigti, jog jie bendradarbiavo, nes nėra duomenų. O tų duomenų, kuriuos turi genocido centras, susidarymo šaltinis gali būti įvairus, pavyzdžiui, provokacijos“, – aiškina A. Urmonas.

A. Urmono manymu, LGGRTC, prieš paviešindamas KGB dokumentus apie S. Sondeckį, D. Banionį, pirmiausia, turėjo kreiptis į Liustracijos komisiją.

„Neatsakingai pasielgta. Mano požiūriu, reikėjo tokius įtarimus praleisti pro komisiją. Dabar tuos įtarimus pakabina kaip žaisliukus ant žmonių likimų, o juk yra tų žmonių vaikai, anūkai. Teisinėje valstybėje tokių dalykų neturėtų būti“, – sako Liustracijos komisijos pirmininkas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.21; 06:00