Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis lankosi Baku, kur susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir aptarė sėkmingai įgyvendinamą ES Dvynių projektą, dvišalius santykius ir galimybes stiprinti ekonominį bendradarbiavimą.
Susitikimuose su Azerbaidžano ekonomikos ministru Shahin Mustafayev buvo aptartos dvišalio bendradarbiavimo galimybės prekybos, turizmo, inovacijų srityje, kalbama, kaip išnaudoti eksporto rinką. Prekybos apyvarta tarp šalių pernai sudarė 34,8 mln. eurų: eksportas – 32,6 mln. eurų, importas – 2,2 mln. eurų. Panaši dvišalės prekybos apyvarta, sudaranti 30-40 mln., išlieka nuo 2011 m., tačiau pasigesta didesnio potencialo išnaudojimo IT, turizmo, baldų, medicinos ir maisto pramonės srityse.
„Azerbaidžano gamintojams Lietuva gali tapti vartais į Europos Sąjungą. Mes galime pasiūlyti patrauklias sąlygas investicijoms į laisvosios prekybos zonas. Lietuva taip pat ketina tapti „fintech“ centru regione. Kviečiame jūsų „fintech“ atstovus pasinaudoti šiomis unikaliomis galimybėmis ir ateiti į mūsų šalį“, – sakė A. Stončaitis.
Pabrėžta, kad Lietuva suinteresuota plėtoti veiksmingą bendradarbiavimą vykdant projektus muitinės, veterinarijos, aplinkosaugos, švietimo srityse.
Per susitikimą su mokesčių ministru Mikayil Jabbarov aptarti dvišaliai tarpvyriausybiniai santykiai. Mokesčių ministras vadovauja dvišalei tarpvyriausybinei komisijai, šiuo metu diskutuojama dėl kito posėdžio laiko, vietos ir darbotvarkės. Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos vadovai akcentavo, kad tarpvyriausybinė komisija – svarbi bendradarbiavimo priemonė, kurioje siektina konkretaus turinio ir rezultato. Neatmetama, kad toks posėdis dar galėtų būti surengtas šiais metais. Jo metu galėtų būti pasirašyta apie 10 sutarčių, iš kurių kai kurios, pavyzdžiui, susitarimas dėl bendradarbiavimo darbo ir socialinės apsaugos srityje, jau parengtos pasirašymui. Siūloma aptarti diplomų autentifikavimo bei nostrifikacijos klausimus, taip pat užmegzti glaudesnius kontaktus su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, perimti jos gerąją praktiką.
Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.
Didelis dėmesys per vizitą skirtas nuo 2016 m. Lietuvos įgyvendinamam ES Dvynių programos projektui „Parama Azerbaidžano valstybės tarnybos komisijai reformuojant valstybės tarnybos sistemą“. Projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarija, Valstybės tarnybos departamentas ir Europos socialinio fondo agentūra. Projekto trukmė – dveji metai (2016-2018 m.), jam skiriamas 1,2 mln. eurų Europos Komisijos finansavimas. Projektas baigiamas įgyvendinti šiemet.
„Lietuva yra aktyvi Dvynių projektų dalyvė. Dėkojame už bendradarbiavimą kartu vykdant svarbų Dvynių projektą, esu tikras, kad Lietuvos ekspertų patirtis prisidės prie efektyvios viešųjų paslaugų sistemos sukūrimo Azerbaidžane. Džiaugiamės, kad mūsų projektas nuolat pasiekia sutartyje numatytus rezultatus ir rodiklius“, – pažymėjo A. Stončaitis.
Taip pat Vyriausybės kancleris susitiko su Azerbaidžano valstybinio egzaminų centro vadovybe, dalyvavo Priežiūros komiteto, atsakingo už Dvynių projekto veiklų stebėseną ir kontrolę, posėdyje.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.
Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.
Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.
Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.
Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.
Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.
Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.
Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.
Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.
Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.
Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.
Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.
Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.
Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.
Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.
Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.
Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.
Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.
Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“
Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.
Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?
Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.
Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.
Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.
Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.
Nacionalinė Ispanijos policija Marbelio mieste (Malagos provincija, Andalūzija) sulaikė tris Armėnijos ir Gruzijos piliečius, įtariamus ryšiais su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis. Tai – Armėnijos pilietis A.S., gyvenęs Lietuvoje, o taip pat du Gruzijos piliečiai – L.B. ir I.P. Šią informaciją pateikė RIA Novosti agentūra.
Šių asmenų sulaikymas – tai tos pačios operacijos, kada šių metų birželio pabaigoje Ispanijos teisėsauga sučiupo 129 asmenis iš armėnų mafija tituluojamos grupuotės, tęsinys. Priminsime, 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei, vienijusiai armėnų tautybės asmenis (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys”). Tąsyk atliktos 74 kratos šiuose Ispanijos miestuose – Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Detalių apie rugpjūčio 5-osios suėmimą nėra daug. Tačiau žinoma, kad trys vyrai sučiupti viename iš Marbelio miesto restoranų, kur jie susirinko, įtariama, aptarti smulkmenų, kaip nužudyti atstovus iš konkuruojančios nusikalstamos grupuotės, ir tuo pačiu pademonstruoti savo jėgą bei įtaką Europoje.
Visi trys suimtieji kaltinami pasikėsinimu nužudyti, dokumentų padirbinėjimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pas juos aptikti padirbti ukrainietiški ir lenkiški dokumentai (pasai), išduoti jų vardu.
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas šių metų birželio mėnesį, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo šių metų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas A. S. po to, kai buvo surengtas pasikėsinimas į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę Valensijoje, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kada šalyje sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai.
Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Lietuva – svarbiausia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga užsienyje gyvenę tautiečiai kviečiami pasidalyti savo sugrįžimo į Lietuvą istorija ir tapti antrus metus organizuojamos iniciatyvos „Kryptis Lietuva“ dalimi.
Iniciatyvos globėjas premjeras Saulius Skvernelis, remdamasis naujausiais statistikos duomenimis, sako, kad iš užsienio sugrįžtančių tautiečių daugėja.
„Tai ne tik atsigaunančios šalies ekonomikos ženklas, bet ir viltingai nuteikianti tendencija, kad lietuviai regi Tėvynėje ateitį, mato savo gyvenimo perspektyvas. Mūsų visų siekis – padėti grįžusiesiems sėkmingai įsitvirtinti. Čia būtinos ne tik Vyriausybės pastangos, labai svarbus nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių, verslo įmonių ir kiekvieno iš mūsų indėlis kartu kuriant Lietuvos sėkmės istoriją“, – sako premjeras.
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasidalyti savo įkvepiančia sugrįžimo į Lietuvą istorija ir atskleisti pasirinkimo priežastis kviečiami visi, kuriems likimas lėmė gyventi svetur, įgijus patirties sugrįžti ir laimingai įsikurti gimtojoje šalyje. Tai galima padaryti interneto svetainėje www.lietuva.lt, kurioje bus skelbiamos visos šimto sugrįžusiųjų istorijos.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per šias 100 istorijų taip pat siekiama atskleisti biudžetinių ir viešųjų įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių, socialiai atsakingo verslo įmonių ir privačių asmenų iniciatyvas, kurios paskatino žmones sugrįžti.
Tęsiant praėjusių metų tradiciją ir įgyvendinant projektą „Kryptis Lietuva 2018“, pažangiausios ir kilniausios iniciatyvos bus apdovanotos renginyje lapkritį šiose kategorijose: už paskatinimą sugrįžti į Lietuvą, už indėlį teikiant pagalbą grįžtantiesiems, už pagalbą įsitvirtinant Lietuvoje.
Dar viena nominacija skirta verslui – už aktyvią veiklą, skatinančią grįžti dirbti Lietuvoje.
Iniciatyvas, padedančias tautiečiams sugrįžti arba sėkmingai integruotis, galima registruoti interneto svetainės www.lietuva.lt skiltyje „Kryptis Lietuva 2018“ („Registruok iniciatyvą“) iki 2018 m. spalio 20 d.
Iniciatyvas vertins ir atrinks geriausias Vyriausybės kanceliarijos sudaryta komisija. Apdovanojimus inicijuoja ir organizuoja Vyriausybės kanceliarija.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį, birželio 12 d., 10 val., Seime skaitys metinį pranešimą, kuriame, kaip įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, apžvelgs padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką. Prieš metinį pranešimą Prezidentė pateikia ir svarbiausių savo darbų apžvalgą, kurią taip pat galima skaityti 2018.lrp.lt.
Ketvirtųjų antros kadencijos metų Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbų apžvalga
Statistika (2017 07 12–2018 06 11)
37 užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.
86 susitikimai su užsienio šalių atstovais, iš jų – 34 su Prezidentais, 21 – su premjerais, 3 – su parlamentų pirmininkais, 22 – su tarptautinių organizacijų ir institucijų vadovais, 6 – su monarchais.
23 vizitai į užsienį, 8 Europos Vadovų Tarybos susitikimai, dalyvavimas 9 tarptautinėse konferencijose, tarp jų prestižiniame Davoso forume.
Pateikti 9 Prezidentės inicijuoti įstatymų projektai, priimti 7.
Pateikti Seimui ratifikuoti 22 tarptautiniai teisės aktai.
Paskirta 10 naujų teisėjų ir 21 teisėjas perkeltas į aukštesnės pakopos teismus.
Paskirta 15 teismų vadovų, iš kurių 7 – teismų pirmininkai, 2 – teismo skyriaus pirmininkai, 6 – teismo pirmininko pavaduotojai.
Atleista 17 teisėjų, iš kurių 1 – už teisėjo vardo pažeminimą.
Suteikti 53 pirmieji leitenanto laipsniai, 3 pulkininko ir 1 brigados generolo laipsnis.
Gauti 4276 asmenų kreipimaisi.
Svarbiausi darbai (2017 07 12–2018 06 11)
Daugiau skaidrumo ir teisingumo
Baudos už korupciją ir kitus nusikaltimus – dešimteriopai didesnės. Prezidentės iniciatyva parengtomis ir priimtomis Baudžiamojo kodekso pataisomis padidintos baudos už visas nusikalstamas veikas ir ypač sugriežtinta atsakomybė už korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Šios pataisos padėjo pasiekti, kad Lietuva būtų oficialiai įvertinta kaip pasirengusi tapti EBPO nare.
Mokestiniams sukčiams – dvigubai griežtesnė bausmė. Priimtos Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo kodekso ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kuriomis sugriežtintos bausmės už didelio masto mokesčių vengimą ir užkirstas kelias milijoninius mokesčius nuslėpusiems asmenims atsipirkti menkavertėmis baudomis.
Neteisėtam praturtėjimui stabdyti – visapusiškos priemonės. Prezidentės iniciatyva pateiktos Mokesčių administravimo įstatymo pataisos numato dideles baudas asmenims, kurie negali pagrįsti turimų pajamų kilmės.
Užsienyje nuo teisingumo besislapstantys nusikaltėliai neišvengs atsakomybės. Priimtos Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis teisėsaugai sudaryta galimybė už akių teisti didelę žalą nusikaltimais padariusius ir į užsienį pabėgusius asmenis.
Bylos teismuose bus nagrinėjamos greičiau. Prezidentės iniciatyva pateiktos Teismų įstatymo pataisos, kurios įtvirtins pakaitinio teisėjo pareigybę apylinkių teismuose, užtikrins griežtesnį nedrausmingų teisėjų vertinimą.
Labdaros fondų pinigai ištraukti iš politinio šešėlio. Įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos, kurios užkirs kelią politikų manipuliacijoms labdara, siekiant asmeninės naudos ir paslėptos politinės reklamos.
Priešnuodis korupcijai ir neskaidriam lobizmui – viešumas. Prezidentės iniciatyva priimtos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo pataisos išplėtė turto deklaracijas privalančių pateikti ir jas viešinti asmenų sąrašą.
Skaidresnis mokyklų valdymas. Prezidentei inicijavus Švietimo įstatymo pataisas, įvestos mokyklų vadovų kadencijos, depolitizuotas mokyklų valdymas, užtikrinamas stiprių ir patirtį turinčių vadovų pritraukimas į švietimo įstaigas. Vien per ateinančius metus bus paskelbta apie 500 konkursų– tai yra trečdalyje visų švietimo įstaigų (iš viso 1595).
Nutraukta amžinų vadovų tradicija valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Valstybės ir savivaldybės įmonių ir Akcinių bendrovių įstatymo pataisoms, įvestos kadencijos šių įmonių vadovams.
Depolitizuotas valstybės įmonių valdymas. Nuosekli Prezidentės pozicija dėl vadovų kadencijų ir rotacijų užtikrino skaidresnį, efektyvesnį valstybės įmonių valdymą. Valstybės valdomų įmonių tarybose nebeliko politikų, išaugo nepriklausomų stebėtojų skaičius – 2015 m. 13 proc., 2018 m. – 43 procentais.
Užkirstas kelias Registrų centrui lobti valstybės sąskaita. Priimtos Prezidentės inicijuotos Valstybės informacinių išteklių valdymo, Civilinio kodekso, Akcinių bendrovių, Mažųjų bendrijų ir Viešųjų įstaigų įstatymų pataisos, kurios leis valstybei ir savivaldybėms nemokamai naudotis valstybės registrais, sumažins Registrų centro įkainius ir biurokratinę naštą šalies gyventojams.
Lietuva tapo ekonomiškai stipri ir inovatyvi
Lietuva – tarp pažangiausių ir ekonomiškai stipriausių valstybių pasaulyje. Tapome Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos nare – tai reiškia daugiau įtakos pasaulyje, aukštesnius finansinius reitingus, didesnį ekonomikos konkurencingumą.
Lietuva tapo didžiausios pasaulio mokslo institucijos – CERN asocijuotąja nare. Tarp Baltijos šalių Lietuva pirmoji sulaukė narystės šioje organizacijoje. Jau prasidėjo derybos ir dėl CERN verslo inkubatoriaus steigimo Lietuvoje.
Pagalba namo grįžtantiems emigrantams. Prezidentės inicijuotas projektas „Rinkis Lietuvą“ padeda sugrįžusiems emigrantams integruotis, rasti darbą, steigti verslą, mokyti vaikus ir vėl įsikurti Lietuvoje.
Užtikrintas finansinis saugumas Lietuvos žemdirbiams. Prezidentės pastangomis po susitikimo su Europos Komisijos vadovu nuo liūčių nukentėjusiems Lietuvos žemdirbiams skirta 9 mln. eurų ES paramos.
Auga skaidraus ir socialiai atsakingo verslo gretos. Prie Prezidentės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ prisijungė 60 verslo įmonių.
Kuriama inovacijomis grįsta ekonomika. Prasidėjo Prezidentės teiktų Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairių įgyvendinimas: diegiama nauja pedagogų rengimo sistema, keičiama mokslo finansavimo ir vertinimo sistema, inovatyviam verslui kuriamos mokesčių lengvatos.
Reformuojama profesinio mokymo sistema. Įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Profesinio mokymo, Švietimo, Užimtumo, Mokslo ir studijų, Viešųjų įstaigų įstatymų pataisos, kurios užtikrins, kad profesinis mokslas būtų kokybiškas, konkurencingas ir atitiktų valstybės bei verslo poreikius.
Lietuvos šimtmetis įkvepia visus žmones. Prezidentės inicijuota akcija „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ sulaukė net 1500 kūrybingų sumanymų. Per šešerius šios akcijos metus iš viso paskelbta 3,5 tūkst. idėjų, apdovanota per 130 originalių iniciatyvų.
„Knygų Kalėdos“ – gerina rekordus. Per Prezidentės septintus metus iš eilės organizuojamą akciją skaitytojai bibliotekoms padovanojo daugiau nei 55 tūkst. knygų.
„Už saugią Lietuvą“ – mažėja socialinė atskirtis
Įteisinta profesionalių budinčių globotojų veikla. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Civilinio kodekso, Socialinių paslaugų įstatymo bei Išmokų vaikams įstatymo pataisoms, užtikrinta, kad bet kuriuo paros metu skubiai iš šeimos paimtas vaikas bus apgyvendintas ne įstaigose, o šeimose. Šiuo metu visoje Lietuvoje jau yra 116 budinčių globotojų.
Vaikų apklausos vyks tik su psichologais. Nuo liepos įsigalioja Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis įtvirtinta pareiga nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausas vykdyti privalomai dalyvaujant psichologui, vaiko teisių apsaugos specialistui ir tik tam specialiai pritaikytose patalpose.
Dingusių vaikų paieškai – pažangiausios priemonės. Lietuvoje, pirmoje iš Šiaurės šalių, pradėjo veikti elektroninė socialinių tinklų vaikų paieškos sistema „Amber Alert“, kuri padeda skleisti informaciją apie dingusį vaiką. Ji įdiegta bendradarbiaujant Prezidentės inicijuotai kampanijai „Už saugią Lietuvą“, „Facebook“ ir valstybės institucijoms.
Įsivaikinti tapo lengviau. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Civilinio kodekso, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisoms, įvedama centralizuota vaikų globos apskaita, apibrėžtos aiškios tėvų valdžios ribojimo taisyklės ir terminai, užtikrinta tėvystės išmoka įtėviams.
Pertvarkomi vaikų globos namai. Pertvarkomos 23 globos įstaigos, per 500 vaikų iš didelių įstaigų perkelti į bendruomeninius globos namus. Per penkerius metus globos įstaigose gyvenančių vaikų sumažėjo net 25 procentais.
Pagalba vaikus auginantiems tėvams. Prezidentės iniciatyva įsteigta pirmoji telefonu nemokamas konsultacijas tėvams teikianti „Tėvų linija“. Per pirmuosius tris veiklos mėnesius į ją buvo skambinta per 1000 kartų.
Atidaryti net 124 vaikų dienos centrai regionuose. Per dvejus Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ metus ženkliai sustiprintas vaikų dienos centrų tinklas Lietuvoje, siekiant užtikrinti vaikų saugumą.
Sukurti išmanūs įrankiai patyčioms atpažinti. Prezidentės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ sukūrė moksleiviams interaktyvų testą, padedantį atpažinti patyčias ir patariantį, kaip jas įveikti. Per kelis mėnesius testu pasinaudojo daugiau nei 7 tūkst. vaikų.
Pradėtos patyčių prevencijos programos mokyklose. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Švietimo įstatymo pataisoms dėl smurto ir patyčių mažinimo, net 70 proc. mokyklų jau vykdo privalomas smurto ir patyčių prevencijos programas, psichologinės pagalbos paslaugos mokiniams tapo lengviau prieinamos.
Lietuvoje mažėja savižudybių. Savižudybių prevencija ir greita pagalba jau teikiama penkiolikoje savivaldybių. Šiemet Lietuvoje užfiksuotas 20 proc. mažesnis savižudybių skaičius, nei buvo prieš trejus metus.
Smurtą patiriančios moterys drąsiai ieško pagalbos. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos partnerių projektas „Įkvėpk“ kartu su specialistais atokiausiuose Lietuvos miesteliuose padeda smurtą patyrusioms moterims. Prezidentės iniciatyva priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, bene trigubai padidėjo pagalbos ieškančiųjų skaičius.
Savivalda telkiasi kovai su priklausomybėmis. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ specialistų sukurtas kovos su alkoholizmu modelis jau įdiegtas Varėnoje, Ukmergėje, Elektrėnuose, Tauragėje, Kelmėje, Naujojoje Akmenėje, Alytaus rajone. Ir kiti miestai – Vilnius, Kaunas, Šilalė, Kalvarijos, Druskininkai – diegia įvairias priemones kovai su alkoholizmu.
„Padovanok vaikui vasarą“ – sunkumus patiriančių šeimų vaikų užimtumas. Prezidentės inicijuotos akcijos metu per dvejus metus daugiau kaip 5 tūkst. vaikų iš socialinės rizikos šeimų turėjo turiningas atostogas.
„Už saugią Lietuvą“ – per dvejus metus prisijungė daugiau kaip 1,5 tūkst. iniciatyvų, visos savivaldybės, NVO, net 60 verslo įmonių, diplomatinės atstovybės, žiniasklaida, ambasadoriais tapo 25 žinomi šalies žmonės.
Naujos karinio ir energetinio saugumo garantijos
Priimti ilgalaikiai įsipareigojimai valstybės apginamumui. Prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą, kad 2030 m. krašto apsaugos sistemos finansavimas sieks ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP.
Pasirašyta bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir JAV vadovų deklaracija. Įtvirtintas visų keturių valstybių įsipareigojimas Vašingtono sutarties 5-ajam straipsniui. Sutarta, kad JAV toliau tęs karinių pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse ir kartu ieškos sprendimų dėl oro gynybos.
Lietuva sulaukė ypatingos JAV ir kitų NATO sąjungininkų paramos per puolamąsias „Zapad“ pratybas. Oro policijos pastiprinimas, JAV laivai Baltijos jūroje, papildoma JAV kuopa, ilgojo nuotolio priešraketinės sistemos „Patriot“ dislokavimas pratyboms. Sąjungininkų įsipareigojimai Baltijos regiono saugumui pademonstruoti ir šiemet didžiausio masto karinėse jūrų pratybose „Baltops“.
Lietuva tampa kibernetinio saugumo lydere Europoje. Mūsų iniciatyva kuriamos Europos Sąjungos kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos.
Kibernetinėms atakoms atremti kartu su JAV Lietuvoje steigiamas kibernetinio saugumo centras.
Lietuva prisideda prie tarptautinės taikos ir saugumo. Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą didinti Lietuvos dalyvavimą NATO, Jungtinių Tautų, JAV ir ES antiteroristinėse bei saugumo užtikrinimo misijose. Nuo nepriklausomybės atkūrimo tarptautinėse misijose tarnavo daugiau kaip 6 tūkst. karių – tai yra trečdalis Lietuvos kariuomenės.
Stiprinama Lietuvos oro gynyba. Perkamos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos „Nasams“ – tai vienas didžiausių Lietuvos kariuomenės modernizacijos projektų.
Esame pasirengę operatyviai priimti sąjungininkus. Pakeistos procedūros leidžia priimti sąjungininkus per 24 valandas sausuma, oru, jūra.
Elektros tinklų sinchronizacijasu Vakarais tapo ir ES prioritetu. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Europos Komisijos vadovai įsipareigojo iki 2025 m. sinchronizuoti Baltijos šalių elektros tinklus su kontinentine Europa.
Lietuvos gamtinių dujų terminalas – pasiteisino. Prezidentės vizito Vašingtone metu pasirašyta sutartis su JAV dujų tiekėju – tai dar vienas žingsnis konkurencingesnei regiono dujų rinkai kurti.
Lietuva nėra viena kovodama su atominiu monstru Astrave. Lietuvos iniciatyva svarstomi ES teisės aktų pakeitimai garantuos, kad energiją į ES rinką norintys parduoti tiekėjai laikytųsi Bendrijos teisės ir saugumo reikalavimų. Taip pat pasiekta, kad Baltarusija atliko streso testus – šiuo metu ES valstybių ir Lietuvos ekspertai vertina rezultatus ir ruošia saugumo užtikrinimo reikalavimus Baltarusijai.
Saugiam Ignalinos AE uždarymui – ES pagalba. Prezidentės iniciatyva užtikrintas Ignalinos elektrinės uždarymo finansavimas iš ES biudžeto ir kitoje daugiametėje finansinėje perspektyvoje.
Auga Lietuvos įtaka tarptautinėje erdvėje
Lietuva – gerbiama ir vertinama pasaulyje. Nepriklausomos valstybės atkūrimo proga Lietuvą pasveikinti jau atvyko 20 valstybių ir ES vadovų, tarp jų Švedijos, Norvegijos ir Nyderlandų karališkosios poros. Antrąjį pusmetį laukiama dar 12 valstybių lyderių, tarp jų – Prancūzijos Prezidento E. Macrono, Italijos Prezidento S.Mattarellos.
Lietuvą aplankysPopiežius Pranciškus. Prezidentės ir Lietuvos Katalikų bažnyčios pastangomis Šventasis Tėvas Lietuvoje lankysis su valstybiniu vizitu rugsėjį.
Lietuva – strateginė JAV partnerė Europoje. Baltijos šalių ir JAV viršūnių susitikime balandį Vašingtone dar kartą patvirtintas bendras įsipareigojimas saugumo, ekonominiams ir žmonių tarpusavio ryšiams stiprinti.
Vokietija supranta ir tvirtai remia Lietuvos saugumo siekius. Vokietija vadovauja Lietuvoje dislokuotam NATO priešakinių pajėgų batalionui, kartu su Vokietijos kariais dirbame JT misijoje Malyje ir ES misijoje Viduržemio jūroje „Sophia“.
Kokybiškai nauja strateginė partnerystė su Prancūzija. Lietuva palaiko Prancūzijos inicijuojamas ES reformas, kartu rūpinamės pasaulio saugumu – dalyvaujame tarptautinėse taikos misijose Afrikoje. Paryžiuje vykusiame Baltijos šalių ir Prancūzijos Prezidentų susitikime dar kartą užtikrintas glaudus bendradarbiavimas ES, NATO ir dvišaliu pagrindu.
Lietuvos ir Lenkijos bendri projektai – viso regiono saugumui ir konkurencingumui. Prezidentė su Lenkijos Prezidentu A. Duda sutarė tęsti elektros tinklų sinchronizaciją, projektą „Rail Baltica“, taip pat bendradarbiavimą gynybos, ekonomikos srityse.
Lietuvos pozicija vertinama ir palaikoma Beniliukso šalių. Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų kariai prisideda prie mūsų saugumo daugiašaliame NATO batalione Lietuvoje, sutampa požiūris į ES ateitį. Taip pat pasirašėme dvišalį susitarimą dėl atsinaujinančios energijos kvotų perdavimo su Liuksemburgu – tai pirmoji tokia sutartis visoje ES.
Lietuva – viena svarbiausių europinių partnerių Gruzijai, Ukrainai ir Moldovai. Nuosekliai remiame reformas šiose šalyse, teikiame humanitarinę ir karinę pagalbą, paramą kovojant su propaganda.
Užtikrinta, kad Lietuvos piliečių teisės Jungtinėje Karalystėje bus apsaugotos ir po „Brexit“.
Ekonominė diplomatija atveria pasaulinių galimybių Lietuvos verslui. Per Prezidentės valstybinį vizitą Jungtiniuose Arabų Emyratuose suderinti eksporto sertifikatai Lietuvos maisto produktams – atverta itin perspektyvi rinka. Sėkmingi dvišaliai Lietuvos ir Ukrainos, Liuksemburgo, Norvegijos, JAV verslo forumai.
Lietuva – įkvepiančios moterų lyderystės pavyzdys. Prezidentės iniciatyva birželį Vilniuje surengtas tarptautinis moterų politikos lyderių forumas, kuriame dalyvavo per 400 dalyvių iš beveik 100 pasaulio valstybių.
Prezidentei – moterų politikos lyderių apdovanojimas. Islandijoje vykusiame pasaulio parlamentarių forume Lietuvos vadovė apdovanota už nuopelnus skatinant aktyvų moterų vaidmenį politikoje.
Lietuvai skirta prestižinė VokietijosVestfalijos taikos premija. Šis apdovanojimas mums teikiamas už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Po trejus metus trukusio stojimo proceso Lietuva tampa elitiniu valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Trečiadienį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Paryžiuje pasirašys stojimo sutartį.
Lietuva taps 36-ąja organizacijos nare, o kartu su ja stojimo sutartį taip pat pasirašys Kolumbija, apie kurios priėmimą į EBPO paskelbta praėjusią savaitę.
EBPO atstovai giria Lietuvą už šios pastangas ir greitą stojimo procesą, tačiau pagal daug rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo organizacijos narių ir yra raginama pasitempti. Lietuvoje, organizacijos ekspertų teigimu, vis dar didžiulė socialinė ir pajamų nelygybė, blogos darbo sąlygos, didelis mirštamumas ir sparti emigracija.
Lietuvą pradėti stojimo procedūrą EBPO pakvietė 2015 metų balandį, tad per trejus metus šalis užbaigė stojimą. EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Mari Kiviniemi Lietuvos žurnalistams praėjusią savaitę teigė, kad Lietuvos stojimo procedūra buvo greita.
„Tai buvo trumpas stojimo laikotarpis, ir aš tai pastebėjau dar tuomet, kai pradėjome procedūrą, kad yra didelis noras įstoti. Lietuva buvo pasiruošusi reaguoti į EBPO užklausas ir tai grindė narystės kelią“, – tikino M. Kiviniemi.
Jos nuomone, šalis noriai ir sparčiai vykdė reformas, būtinas tapti EBPO nare, o įstojusi į organizaciją ji gali tikėtis didesnio pasitikėjimo iš investuotojų.
„Narystė rodo, kad šalis laikosi tų pačių taisyklių kaip ir kitos EBPO šalys, iš kurių investicijos ateina. Šia prasme, kai šalis prisijungia prie EBPO, ji parodo, kad yra rinkos ekonomika, demokratiška valstybė, kur saugu investuoti“, – teigė M. Kiviniemi.
Tačiau stojimas į EBPO parodė ir tai, kad įvairiose srityse Lietuva atsilieka nuo EBPO valstybių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga apnuogino, kad šalies gyventojai suvartoja daugiausiai alkoholio (15,2 litro vienam gyventojui) tarp organizacijos narių ir gyvena trumpiausiai (74,5 metų).
EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo naujienų agentūros ELTA paklausta, ar trumpą gyvenimo trukmę lemia būtent alkoholio vartojimas, teigė, kad tai turi didelės įtakos. Tačiau tuo pačiu tikino, kad pati sveikatos sistema taip pat daug lemia.
Jos teigimu, šalis turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sritį, tačiau ligoninių tinklas vis dar neefektyvus, specialistai atlieka per mažai sudėtingų procedūrų, tad praranda įgūdžius. Problemų kelia ir žemi atlyginimai, lemiantys medikų emigraciją.
Pastaroji problema – emigracija – EBPO ekspertų nuomone, artimiausiu metu nedings visose srityse. Lietuvoje darbo sąlygos vis dar netinkamos, darbdavių požiūris į darbuotojus neigiamas ir neatitinka išsivysčiusių valstybių lygio, o atlyginimai auga per lėtai.
Be to, EBPO ekspertas Jonathanas Chaloffas atkreipė dėmesį, kad grįžtantys į Lietuvą emigrantai dažniausiai negauna darbo Lietuvoje.
„Paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės. (…) Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai, tą rodo mūsų tyrimai“, – žurnalistams sakė J. Chaloffas.
Jo nuomone, tendencijos šiuo metu nerodo, kad emigrantai būtų linkę sparčiai grįžti. Pasak jo, nors yra sėkmės istorijų, kai savo srities profesionalus Lietuva susigrąžina, iš esmės tai situacijos nekeičia, mat vis dar nėra politikos, kaip į darbo rinką įlieti daugumą emigrantų.
Šalies vadovei pasirašius stojimo sutartį dėl Lietuvos prisijungimo prie EBPO konvencijos, ją dar turės ratifikuoti Seimas ir deponuoti Prancūzijos vyriausybė.
ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.
Europos Komisija (EK) paskelbė sprendimą ginče su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“. Ji pateikė koncernui tolesnės veiklos nurodymus, tačiau baudų nepaskyrė. Jos numato, kad, jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos.
EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus.
Rusijos dujų kompanijai grėsė apie 8 mlrd. eurų baudos už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose.
Skaičiuojama, kad dėl nesąžiningos „Gazprom“ taikytos kainodaros Lietuva yra patyrusi apie pusantro milijardo eurų nuostolį.
EK ketvirtadienį paskelbtame sprendime rašoma, kad „Gazprom“ yra dominuojanti dujų tiekėja daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.
2015 m. balandį EK bendrovei „Gazprom“ išsiuntė prieštaravimo pareiškimą – pateikė preliminarią nuomonę, kad „Gazprom“ pažeidžia Europos Sąjungos (ES) antimonopolines taisykles, taikydama bendrą Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkų skaidymo pagal nacionalines sienas strategiją aštuoniose valstybėse narėse (Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Slovakijoje ir Vengrijoje). Pasinaudodama šia strategija, „Gazprom“ galėjo penkiose iš tų valstybių narių (Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje) nustatyti aukštesnes dujų kainas.
Ketvirtadienio EK sprendimu nutraukia šiuos „Gazprom“ veiksmus ir nustato keturis teisiškai privalomus įsipareigojimus, kuriais iš esmės keičiami veiklos metodai Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose.
Pirma, nebegalima sutartimis riboti galimybių laisvai tiekti dujas: „Gazprom“ privalo panaikinti bet kokius apribojimus klientams perparduoti dujas į kitas valstybes nares.
Antra, prievolė palengvinti dujų tiekimą į izoliuotas rinkas ir iš jų: „Gazprom“ sudarys sąlygas tiekti dujas į Vidurio ir Rytų Europos regionus, kurie dėl jungiamųjų dujotiekių trūkumo iki šiol izoliuoti nuo kitų valstybių narių (Baltijos šalys ir Bulgarija), ir iš jų.
Trečia, struktūrinė konkurencingos dujų kainos užtikrinimo tvarka: atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse.
Ketvirta, nebegalima naudotis dominuojama padėtimi dujų tiekimo rinkoje: „Gazprom“ nebegalės pasinaudoti jokiais su dujų infrastruktūra susijusiais pranašumais, kuriuos galėjo išsiderėti iš klientų pasinaudodama savo padėtimi dujų tiekimo rinkoje.
Jei bendrovė kurį nors šių įsipareigojimų pažeistų, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos, be būtinybės įrodyti, kad buvo pažeistos ES antimonopolinės taisyklės.
„Apskritai, reali konkurencija Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose priklauso ne tik nuo ES konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo, bet ir nuo to, kaip investuojama į įvairesnį dujų tiekimą ir ar energetiką reglamentuojantys Europos ir nacionalinės teisės aktai tiksliai atitinka poreikius ir tinkamai įgyvendinami. Todėl vienas svarbiausių Europos Komisijos prioritetų – sukurti Europos energetikos sąjungą“, – rašoma EK pranešime.
Už konkurencijos politiką atsakinga Europos Komisijos narė Margrethe Vestager teigia, kad ketvirtadienio sprendimu panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje.
„Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą. Šiuo sprendimu taškas dar nepadėtas: iš tikrųjų šiandien pradedame užtikrinti, kad „Gazprom“ vykdytų įsipareigojimus“, – pranešime cituojama M. Vestager.
Premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs, kad EK sprendimas nebausti „Gazprom“ būtų keistas.
Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.
Š. m. gegužės 17 d. Latvijos 100-mečio informacijos centre Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje įvyko bendra visų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Pristatytas projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiams ir Europos kultūros paveldo metams.
Net 131 istorinė pilis ir dvaras trijose Baltijos šalyse atvers duris lankytojams šių metų vasarą. Trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo organizuodamos tarptautinį projektą, padėsiantį vizualizuoti šių šalių dvarų tinklo tankumą, pabrėžti dvarų, kaip kultūrinės, ekonominės ir regioninės raidos variklių, svarbą praeityje ir dabar. Lankytojai laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.
Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija.
Švęsdamos Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečius, trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos sujungė savo jėgas, taip parodydamos simbolinę Baltijos kelio tąsą.
Baltijos šalių praeitis, taip pat ir dabartis, pilna iššūkius keliančių palikimo ir tarpkultūrinių dialogų prieštaravimų. Viena iš įdomių temų yra dvarų likimas XX amžiuje. Buvę politinės galios, architektūrinės ir kultūrinės didybės nešėjai, – žinomų pasaulio tyrinėtojų, menininkų, rašytojų, mokslininkų ir pan. gimimo ir gyvenimo vietos, – dvarai įgavo naujas funkcijas, o kai kurie buvo apleisti ir nyko (jau nuo 3-iojo dešimtmečio, o dramatiškai – sovietų okupacijos laikotarpiu). Dvarų palikimas labai iš lėto atgimė 9-ajame dešimtmetyje – pirmieji tyrimai ir išsaugojimo darbai 1991 metais nutiesė kelią Baltijos šalių kultūros paveldo aktualizavimui Europos kontekste.
Nuo tada valstybės, savivaldybės, paveldo institucijos, o labiausiai šimtai privačių savininkų ir entuziastų paskyrė savo laiką, išteklius ir jėgas buvusiai dvarų didybei išsaugoti ir atgaivinti. Šiandienos iššūkis yra atkurti dvarų, kaip kaimiškų vietovių ekonominės ir kultūrinės raidos variklių šiuolaikinėje visuomenėje, poziciją.
Nuotraukų koliažas, pasakojantis apie Baltijos šalių pilis ir dvarus
XXI amžiaus pradžioje dvarų savininkai ir valdytojai susibūrė į nacionalines asociacijas, siekdami dalintis žiniomis, patirtimi ir remti vienas kitą. Šiemet pirmą kartą trijų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo, kad sukurtų bendrą kelionių „žaidimą“, leisiantį pažinti dvarų tinklo tankumą, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą.
2018-aisiais lankytojams duris atvers daugybė dvarų. Keliautojai kviečiami į dvarus, jau gerai žinomus dėl savo kruopščios restauracijos, dėl įdomių muziejų, puikių paslaugų ar aukšto lygio kultūrinių veiklų. Tačiau verta pažinti ir daugybę kitų – mažų ar didelių, geresnės ar prastesnės būklės dvarų. Visi ir kiekvienas iš jų yra praėjusių laikų liudytojas ir daro įtaką kultūrinei ir ekonominei vietovės raidai.
Pažinimo ir kelionių projekto simbolis yra raktas kaip užuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.
Šis projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti, taip pat ir daugybei asmenų bei institucijų, kurie dirba turėdami svarbią misiją – išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas spaudos konferencijoje Rygoje pasakė: „Džiaugiamės, kartu su Latvija ir Estija, švęsdami savo tūkstantmetės Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtmetį ir tiesdami Baltijos pilių ir dvarų kelią. Kiekviena pilis ar dvaras pasakoja atskirą legendą, o kraštovaizdžio ir architektūrinis paveldas teikia nepakartojamą galimybę grįžti šimtmečius atgal ir pajusti praeities auros dvelksmą“ ir pakvietė keliautojus patirti nepakartojamų įspūdžių Baltijos šalių lobyne – pilyse ir dvaruose.
Lankytojai pilyse ir dvaruose laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.
Gegužės 24 d. 12.00 val. Alantos dvare – kelionių po Lietuvos dvarus pradžios renginys. Simbolinio rakto perdavimas pirmam lankytojui, atversime dvarų duris ir pakviesime domėtis ir keliauti po dvarus visuomenę.
Gegužės 24–25 d. – atvirų durų dienos 26-iuose Latvijos dvaruose.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.
Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.
Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą.
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant, aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.
Lietuvos ekonominis planas
Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.
Išlaidų mažinimas
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.
Mokesčių lengvatos
Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.
Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
Turizmas.
Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
Administraciniai centrai.
Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.
Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas žmonėms gydytis.
Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.
Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .
Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.
Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.
Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.
Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.
Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?
Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.
Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.
Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.
Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.
Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.
Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.
Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.
Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.
Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.
VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.
Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.
Begaliniai mokesčiai
Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.
Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.
Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.
Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).
Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.
Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.
Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.
Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.
Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.
Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.
Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo Popiežiaus Pranciškaus laišką. Juo Šventasis Tėvas dėkoja Prezidentei už sveikinimus penktųjų išrinkimo Popiežiumi metinių proga.
„Šiltai laukiu savo artėjančio vizito į Lietuvą, – rašoma Popiežiaus laiške, – ir laiminu Jus bei visus Lietuvos žmones Visagalio Dievo vardu.“
Sveikindama Popiežių Prezidentė palinkėjo Šventajam Tėvui įkvėpimo ir ryžto toliau skleisti tikėjimu paremtą viltį, vienijant viso pasaulio žmones taikesniam, teisingesniam, tauresniam gyvenimui. Prezidentė taip pat padėkojo Popiežiui už nuolatinį dėmesį Lietuvai ir jos žmonėms, su dideliu džiaugsmu laukiantiems Šventojo Tėvo apsilankymo mūsų šalyje.
Prezidentės ir Katalikų Bažnyčios kvietimu Popiežius Pranciškus su valstybiniu vizitu Lietuvoje lankysis rugsėjo 22-23 dienomis, primena Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.
Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose – tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.
Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.
Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.
Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.
Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.
Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.
Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.
Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.
Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.
“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių.
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”
“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.
Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.
Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.
Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad, iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.
Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.
Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.
Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.
Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.
Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.
Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.
Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.
Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.
Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.
Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.
Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?
Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ ketvirtadienio vakarą užbaigė iškilminga autorių apdovanojimų ceremonija, kurioje pagerbti labiausiai iniciatyvai nusipelnę žurnalistai ir kiti prie jos prisidėję asmenys.
Už svarbiausių idėjų Lietuvai įgyvendinimą apdovanojimas įteiktas „Žmogui-idėjai Lietuvai“ – prof. Vytautui Landsbergiui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, faktiniam Lietuvos vadovui lemtingu šaliai metu iniciatyvos vardu padėkota už drąsą turėti idėjų ir siekti jų įgyvendinimo.
Apdovanojimas taip pat įteiktas iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ autorei portalo DELFI žurnalistei Justinai Ilkevičiūtei, kuri parašė net 18 straipsnių, vedė 4 iniciatyvai dedikuotas konferencijas. Visa tai perskaityta ir peržiūrėta daugiau nei pusę milijono kartų – 684 163.
Populiariausia iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ televizijos laida – LRT „Labas rytas, Lietuva“. Ši laida įpratino šalies gyventojus pabusti kartu ne tik su kava, bet ir su idėjomis Lietuvai. „Labas rytas, Lietuva“ komanda kiekvieną antradienį rytus pradėdavo besisveikindama su vis kitų sričių profesionalais, pristatančiais aktualiausius šalies pokyčių siūlymus.
Net du apdovanojimai įteikti kategorijoje iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ balsas. Jie iškeliavo į LRT radijui ir „Žinių radijui“. Šių radijo stočių dėka kasdienių laidų dalimi tapusios idėjos Lietuvai pasiekdavo tautiečių ausis, kad ir kur šie būtų – automobilyje, darbe ar namuose.
Už nuopelnus iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ apdovanotas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vadintas iniciatyvos žmogumi orkestru: jis buvo vaizdas, balsas ir idėja viename. E. Jakilaitis ne tik kiekvieną penktadienį DELFI TV studijoje grynino idėjas su iškiliausiais savo sričių ekspertais, bet ir pats aktyviai teikė savas.
Už žodžio laisvės idėjos gynimą apdovanojimas skirtas DELFI specialiajam korespondentui Dainiui Sinkevičiui. D. Sinkevičius kasdieniniame savo darbe nuosekliai ir užtikrintai gina žodžio ir saviraiškos laisvę, kad šalyje būtų daugiau laisvės, tiesos ir teisingumo.
Už proveržio idėjų skleidimą apdovanotas portalo „15min.lt“ žurnalistas Ugnius Antanavičius. U. Antanavičius gilinosi į itin skirtingas ir universalias idėjas – nuo Lietuvos vardo keitimo iki to, ką lietuviams savo būdo bruožuose siūlo keisti Tanzanijos ar Bengalijos gyventojai. „Idėja Lietuvai“ žurnalistą paskatino į viską pažiūrėti platesniu kampu.
Apdovanojimas už iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vaizdą skirtas fotomenininkui Mariui Jovaišai. Iniciatyvai padovanotos M. Jovaišos projekto „Neregėta Lietuva“ nuotraukos atskleidžia mūsų šalies grožį. M. Jovaiša yra gyvas pavyzdys, kaip drąsiausias idėjas paversti realiais kūriniais.
Apdovanotiesiems įteikti autoriniai meno kūriniai – iniciatyvos simbolio – ąžuolo lapo vardinės statulėlės.
Kiek kartų jums teko girdėti, esą Lietuva „drąsi šalis“ ar net kadaise – „Baltijos tigrė“. Tik štai visa tai galime rimtai priimti, jei nepasižiūrime į platųjį pasaulį. Net mūsų kaimynai dažnai imasi tikrai didelių darbų, nebijodami rizikuoti ir galvodami ne tarpsniais nuo rinkimų iki rinkimų, o žvelgdami toli į ateitį.
O mes tuo tarpu gyvename, lyg po metų kitų ant mūsų galvų nukris asteroidas, o gal tiesiog išsivažinėsime iš čia. Na, o jei taip – tai ir nieko daryti nereikia.
Skaitau technikos naujienas ir pavydžiu baltu pavydu tiems, kurie negyvena šia diena. Ko ne paskutiniu lašu, bent jau man, tapo naujiena, kad Estijos valdžia sudarė darbo grupę, kuri analizuoja, kaip priartinti Taliną prie Helsinkio. Kaip skelbė mūsų žiniasklaida, estai pasirinko 92 km geležinkelio trasą, kurios 50 km bus nutiesta po Baltijos jūra. Atstumą tarp Talino ir Helsinkio bus galima įveikti per 30 min., t. y. penkis kartus greičiau nei dabar plaukiant laivais.
Mintis sujungti Estiją ir Suomiją nėra nauja. Vis tik glaudus bendradarbiavimas tarp kultūriškai giminingų ir pagal mentalitetą artimų tautų tampa vis tampresnis, o tuo tarpu susisiekimo greitis akivaizdžiai neatitinka šiuolaikinių poreikių. Maža to: vienintelis sausumos kelias tarp šių valstybių driekiasi per Rusiją, o tai, vertinant paskutinių metų įvykius, nėra pernelyg patrauklus maršrutas.
Visuomeninis transportas – varomoji ekonomikos jėga
Visuomet atsiras skeptikų, kurie teigs, kad projektas neįmanomas techniškai arba jis yra per brangus ar, tarkime, nesaugus. Bet parodykite man nors vieną didelį projektą, šalia kurio nesisuktų spiečius pesimistų, kurių daug dažnai ne šiaip naivuoliai, o tiesiog savo komercinius interesus saugančios interesų grupės. Ko gero išimtimi galime laikyti nebent Azijos valstybes: Japoniją, Kiniją ar Pietų Korėją, kur strategiškai svarbių objektų statyba visuomenės priimama kaip pažanga ir nesulaukia pasipriešinimo. Todėl šiandien ir matome oro uostą dirbtinėje saloje Japonijoje, ilgiausius tiltus Kinijoje ar didžiausią automobilių gamyklą P. Korėjoje.
Mes, europiečiai, ne tokie ir mums reikia viską išaiškinti, mus įtikinti ir dar padaryti taip, kad už technologinį progresą mums nereikėtų mokėti. Kas tie nauji tiltai, tuneliai ar geležinkeliai, jei už tai teks sumokėti papildomus kelis eurus. Taip mąstome ne vien mes, lietuviai, tačiau turtingi vokiečiai ar prancūzai irgi svarsto panašiai. Ne veltui tuneliui po Lamanšu pastatyti prireikė daugiau nei 100 metų, jei skaičiuosime nuo pirmo bandymo dienos.
Deja, kaip jau aukščiau minėjau, mes sugebame skepsio prasme būti europiečiai kvadratu, o gal net ir kubu. Nes jei jau atsiranda Vakaruose tas, kas nori ir gali sumokėti už ambicingą projektą, jam tai leidžiama daryti. Jei reikia, koreguojami teisės aktai, jei reikia, suprastintai sprendžiami žemės naudojimo klausimai, jei reikia, valstybė ištiesia pagalbos ranką projekto vykdytojams.
Galiausiai juk, pavyzdžiui, didieji infrastruktūros projektai, net jei jie realizuojami privatininkų, atitinka bendrus piliečių interesus. Na, o mes? Mes net ir įsileisti privatų investuotoją bijome. Tai jie iš „prastos“ šalies, tai atrandame statybvietėje kokią ypatingai vertingą varlių rūšį, kuriai išsaugoti reikia stabdyti visą projektą, tai staiga prisimename kažką panašaus į seną lozungą „visi kapitalistai niekšai ir plėšikai“ ir tuomet jau jokie racionalūs argumentai neveikia.
Didžiai nustebau, kuomet oficialiame Estijos vyriausybės pranešime pamačiau, kokia gi kaina numanomo estiško–suomiško inžinerijos stebuklo. O gi „tik“ 10 mlrd. eurų, kuriuos reikės investuoti per kelerius metus, o statybos darbai užtruktų iki 2030 metų. Be abejo, jei domitės technologijomis, puikiai žinote, kad finansiniai lūkesčiai tokių objektų statybose dažniausiai nesutampa su galutine objekto sąmata, tačiau estai niekuo nerizikuoja, nes jau dabar jie ieško privataus investuotojo ir jau jam įteikia visas vadžias, reikalingas projektui vystyti. Beje, net ir valstybinio finansavimo atveju kaina estams būtų pakeliama.
Na, o dabar grįžkime vis tik prie balto pavydo, kuomet skaitai apie tokius projektus. Panašus projektas egzistuoja ir Lietuvoje. Tai – Vilniaus ir Kauno sujungimas 84 km geležinkelio trasa. Ši trasa jungtų Vilniaus centą su „Rail Baltica“ geležinkelio trasa ir Tarptautiniu Kauno oro uostu.
Pirmoji 8 km ilgio atkarpa per Vilnių būtų nutiesta 3 metrų gylyje po žeme ir funkcionuotų kaip miesto geležinkelis – metro, kurio vidutinis greitis apie 40 km/val. Likusieji 76 km būtų nutiesti ant žemės paviršiaus, beveik visi – greta esamos geležinkelio trasos. Šiuo geležinkeliu traukiniai galėtų kursuoti 240 km/val. vidutiniu greičiu. Tokiu atveju Kauno ribą pasiektume per pusvalandį.
Neįtikėtinai skamba?
Tačiau vėl gi, dairykimės į civilizuotus kraštus ir ten pamatysime geležinkelio trasas, kur greičiai dar įspūdingesni ir įveikiami atstumai dar didesni. Vėl gi, matau skeptikų, kurie sakys, kad dabar ir taip tarp Vilniaus ir Kauno važiuoja traukiniai ir kam reikia, tas nuvažiuos. Tik štai būtina suvokti skirtumą tarp nereguliarių kelionių ir kasdienio srauto. Taip, kiek daugiau nei per valandą mes pasiekiame kelionės tikslą, tačiau tai per ilgai, jei taip keliauti tektų kasdien. Kita vertus, jau dabar nemažai kauniečių dirba Vilniuje ir atvirkščiai, ir jie tą kelią sukrauna savo automobiliais.
Pusvalandžio kelionė pakeistų padėtį, leisdama visiškai laisvai rinktis darbovietę ne tik savo mieste. Taip, mes konservatyvūs, taip, per mažai mobilūs, tik ar mes tokie esame vien tik dėl savo mentaliteto ar vis tik mes tiesiog niekuomet neturėjome sąlygų būti mobiliais? Jei žvelgsime į Vakarų Europos megapolius, mes pamatysime, kaip greitieji geležinkeliai tapo įprasta kelionės priemone.
Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.
Liūdniausia yra tai, kad LR Seimas 2002 metų spalio 29 d. patvirtino įstatyminę galią turintį Lietuvos Bendrąjį planą, kuriame numatytas šios idėjos gyvendinimas, bet per 15 metų mažai kas nuveikta. Kas antros kadencijos Vilniaus ir Kauno merai susitinka, pakalba, išgeria arbatėlės, „pasiviešina“ žiniasklaidoje, tačiau, kaip bebūtų gaila, veikla tuo ir baigiasi.
Gyva šioji idėja vis dar pavienių entuziastu dėka, tokių kaip profesorius Jurgis Vanagas. Profesorius šią idėją puoselėja daugiau nei trisdešimt metų. Kasmet įvairiais kampais pateikia šio projekto naudingumą Lietuvos reikšmingumui, jos ekonomikai ir eiliniams Lietuvos gyventojams. Tačiau vežimas nė iš vietos.
Valdantieji „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu ir kadencijos „aušroje“ bandė kalbėti apie ministerijų perkėlimą į Kauną ir lyg atsirado realus postūmis tiek dvimiesčio, tiek atitinkamai ir greitojo geležinkelio idėjai.
Jau minėta pusvalandžio kelionė neužkerta kelio gyventi viename mieste, o dirbti kitame. Kad valstiečių idėja (dalį valdžios įstaigų perkelti į Kauną) nežlugtų, būtina ir toliau svarstyti, kaip ją neskubant realizuoti, o tam gali pasitarnauti šiuolaikinis geležinkelis.
Be abejo, skaitytojai labiausiai norėtų išgirsti, kiek tokio geležinkelio projektas kainuotų, o gal net ir pasiruošę šių eilučių autorių pribaigti argumentu: „mes per biedni tam“. Neskubėkite taip sakyti, nes specialistai teigia, kad toks projektas tekainuos apie 500–600 milijonus eurų, o tai, sutikite, nėra valstybės mastu dideli pinigai. Rašiau valstybės mastu, nors, be abejo, labiausiai norėčiau, kad tai būtų užsienio investuotojų pinigai, nes valstybinėmis statybomis aš, kaip ir daugelis jūsų, švelniai tariant, nepasitikiu. Jei privatininkas matys ekonominę naudą, tegul stato, o vėliau eksploatuoja šią transporto arteriją. Juolab, kad niekas esamo geležinkelio nenaikins ir greitkelio neišars, tad kaina arba bus konkurencinga, arba projektas žlugs, o to privatus investuotojas tikrai neleis.
Na, o pabaigai – vis tik apie varles. Jau dabar pats metas suprasti, kad technikos progresas toli gražu ne visuomet yra aplinkos priešas. Pažvelkime į Tekančios Saulės šalies pavyzdį. Modernioji, ypač tankiai apgyvendinta Japonija yra viena iš geriausiai besitvarkančių valstybių aplinkosaugos srityje. Tad vietos Lietuvoje užteks ir žmonėms, ir varlėms.
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.
Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?
Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?
Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?
Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…
Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!
Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.
Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos.
Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?
Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins
Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…
Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.
Baltų vienybės diena. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos Pirmininkė Inara Mūrniecė. Palangos savivaldybės nuotr.
Šeštadienį Palanga tarpvalstybiniu lygiu minėdama Baltų vienybės dieną, tapo tiltu, jungiančiu dvi baltų valstybės – Lietuvą ir Latviją.
Baltų vienybės diena šiemet Palangoje švęsta tarpvalstybiniu lygiu, tad šventėje, kurioje visą dieną įvairūs renginiai keitė vienas kitą, sulaukta ir itin garbių svečių – Baltų vienybės dienos iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai Viktoras Pranckietis ir Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministerijų atstovai, Lietuvos Seimo nariai.
Žinią apie baltus, baltų vienybę, kultūrą bei istoriją plačiau po Europą paskleis ir į šventinius renginius atvykę Palangos miestų-partnerių iš Latvijos, Rusijos ir Vokietijos atstovai.
Dar vienas itin garbingas svečias – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Žozė Mendesas Bota (Jose Mendes Bota). Jis į Palangą atvyko su ypatinga misija – įteikti Palangai skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą.
Kurortas savo svečius pasitiko specialiai Baltų vienybei skirtais miesto papuošimais. Svarbiausi jų akcentai, kaip ir galima tikėtis, yra susiję su baltų – lietuvių bei latvių – kultūra, kalbomis bei tradicijomis, kadangi rengiantis šventei siekta, kad kiekvienas, šią dieną apsilankęs Palangoje, širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiškąja kilme.
Baltų vienybės dienos pradžią paskelbė šventiška dalyvių eisena – joje, lydimi Palangos orkestro muzikantų bei šokėjų, dalyvavo Palangos miesto vadovai, oficialūs miesto svečiai, meno kolektyvai bei visi norintieji. Nuotaikinga eisena pajudėjo nuo Palangos miesto simbolio Kurhauzo, pasuko Grafų Tiškevičių alėja bei šventinę nuotaiką praeiviams dovanojo eidami Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis iki Jūratės ir Kastyčio skvero.
Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.
Čia vykusio šventės atidarymo metu miesto meras Šarūnas Vaitkus, kreipdamasis į susirinkusiuosius, linkėjo, kad kiekvienas Baltų vienybės dienos dalyvis šiandien širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiška kilme. „Kartu su mūsų broliais latviais, taip pat – ir Palangos miestų-partnerių iš įvairių užsienio valstybių atstovais bei visais palangiškiais ir šiandieniniais Palangos svečiais švęsdami Baltų vienybės dieną mes ne tik sau, bet ir kitoms valstybėms skelbiame žinią, kad mes, baltai, esame, ir esame vieningi, taip pat – kad puoselėjame savo tradicijas ir kultūrą“, – sakė Palangos meras.
Baltų vienybės dienos atidarymo metu Palangos ir palangiškių laukė ypatinga dovana – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Ž. M. Bota miesto merui Š. Vaitkui įteikė didžiausiam Lietuvos kurortui skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą. Europos prizo apdovanojimai vietos bendruomenei skiriami už nuveiktus darbus skleidžiant Europos vienybės idėjas, už aktyvų bendradarbiavimą su užsienio partneriais.
Pasak Palangos savivaldybės pranešimo, šis apdovanojimas Palangai yra jau trečiasis garbingas apdovanojimas Europos mastu – prieš trejus metus pirmą kartą įvertinta Palanga gavo Europos diplomą, 2015 m. – vėliavą, o šiemet Lietuvos kurortas pasiekė priešpaskutinę pakopą – Garbės ženklą. Iki paties Europos prizo liko tik vienas žingsnis.
Baltų vienybės dienos Šventės atidarymo renginį praturtino ir pirmą kartą Palangoje koncertavusio jungtinio Lietuvos ir Latvijos diplomatinių chorų bei Palangos orkestro pasirodymas. Choristai – Lietuvos bei Latvijos diplomatai, ambasadų darbuotojai – kartu su Palangos orkestru publiką pradžiugino keletu kūrinių: sugiedojo „Tautišką giesmę“, Latvijos himną, Europos Sąjungos himną „Odė džiaugsmui“, taip pat – populiarią latvišką dainą „Lec, saulite“ bei lietuviškąją „Mūsų dienos – kaip šventė“.
Sulig šia daina šventė Palangoje įsibėgėjo – po visą kurortą pasklido lietuvių ir latvių liaudies melodijos – Palangoje vyko tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Palangos miestely“, subūręs apie 400 dalyvių iš Lietuvos bei Latvijos, o vienas lietuvių kolektyvas atvyko net iš Vokietijos.
Lietuvos – Latvijos bičiulystės ženklas
Renginių šią dieną mieste buvo gausu – šurmuliavo kermošius, kurio dalyviai taip pat pasistengė kurti išskirtinę nuotaiką – palapinės padabintos latviška ir lietuviška simbolika. Palangos centre, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėse, išsirikiavo arti pusantro šimto kermošiaus dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų, Latvijos, Ukrainos bei Rusijos, Kaliningrado srities. Čia buvo galima ne tik įsigyti originalių tautodailininkų dirbinių, bet ir pasmaguriauti – Vytauto gatvėje išsirikiavo kulinarinio paveldo meistrai.
Jūratės ir Kastyčio skvere įsikūrę grilio meistrai – čia vyko Baltų patiekalų barbekiu turnyras Lietuvos Seimo ir Latvijos Saeimos pirmininkų taurėms laimėti. Gardūs kvapai sklido ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje – čia vyko maisto vagonėlių festivalis „Food Park Palanga“. Toks renginys Palangoje surengtas pirmą kartą.
J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje bei Jūratės ir Kastyčio skvero pradžioje smalsuolių laukė senųjų baltų amatų demonstruotojai – čia galima pamatyti, kaip patyrusių meistrų rankose „gimsta“ kalvystės gaminiai, karpiniai, rištinės bei vytinės juostos, nėriniai, odos dirbiniai, kaip drožiami mediniai šaukštai, apdirbamas gintaras ar vilna ir kita.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Šventinę programą praturtino ir nekasdienis įvykis – visai šalia jūros, Meilės alėjoje, Palangos miesto vadovai kartu su miestų-partnerių atstovais pasodino Draugystės medį – tulpmedį. Šis simbolinis veiksmas tapo Palangos miestų-partnerių Skulptūrų parko įkūrimo pradžia.
Pasak Palangos miesto savivaldybės pranešimo, Baltų vienybės dieną renginių Palangoje vyko ir daugiau. Vakare į įspūdingą koncertą pakvietė Koncertų salė – čia žiūrovai scenoje išvydo klasikinės muzikos grupę „Dagamba“ (Latvija) ir naujųjų idėjų kamerinį orkestrą „NIKO“ (Lietuva). Alternatyvios muzikos gerbėjai laukti kultūros bare „Kablys: Jūra. Kultūra“, kur vakare vyko maisto vagonėlių šventės „Food Park Palanga“ uždarymo koncertas. Jo metu pasirodys grupės „Flash Voyage“ ir „Baltasis Kiras“.
Po metų švęsime Vydūno gimimo 150-metį. Ta proga didžiai jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018- uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose.
Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Tik ar po viso to būsime išgirdę Vydūno balsą, įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, kuo svarbios jo įžvalgos dabarčiai?
Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m.išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. (…) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(…) Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks“[1].
Praėjo jau bemaž 100 metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių pasakymo – pakankami daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iškarto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė“. Optimistas pasakytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė“. Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug.
Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo? Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas”, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros” ,t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“?
Filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas
Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir tvirtai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorėjome kalbėti. Deja, po pernelyg dažnai pasitaikančių tragiškų atsitikimų vis dėlto esame priversti prabilti. Tie tragiški rezonansiniai atsitikimai, kurių Lietuva vien per paskutinius mėnesius patyrė keletą, – tai sukrečiančios žmoniškumo katastrofos, ryškios mūsų tautos moralės įtrūkio, o gal ir krizės apraiškos. Tokią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Skaudu jam buvo tą įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip tarsi vėjais būtų nuėjusios jo didžiulės pastangos pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“.
Tos pastangos buvo nukreiptos tam, kad Lietuvoje kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Labai norėjo, kad tokių pastangų būtų vedinas kiekvienas sąmoningas Lietuvos žmogus, o ypač tautos elitui priklausantis, jos politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime bent kiek besireiškiantis ir pergyveno dėl to, kad tų pastangų dedama pernelyg mažai.
Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltoji jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojanti Lietuva tokio žadinimo yra dar labiau reikalinga. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose 1991 m. spalį kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose (…)? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti?
Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo. Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas“[2].
Deja, tą klaidą padarėme ir į Vydūno dovanotąjį kompasą taip pat pažiūrėjome atsainokai, ir labai daug dėl to praradome. Mūsų valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišimai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties gyvenimo aktualijas.
Suėjus pirmosios Nepriklausomybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė”. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”[3] (paryškinta mano – VB.).
Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940- aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė išsipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. Mąstytojas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai užgriūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros ir moralės įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresyviai į mus žiūrintiems kaimynams mus gelbėti nuo mūsų pačių, kad vėl nepasijustume netenką savo laisvės.
Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan.
Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Ten link, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan.
Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, ne aliarmuoja dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais.
Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.
Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl jojepernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendražmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi.[4] Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu.
Jei visi to norėtume, ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“[5], o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausiai, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.
Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečiųbalsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose.
Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, “turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių”[6].
Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[7]
Tautos išaugimas ir sustiprėjimas, jos valstybingumas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo skaidresnė bus visos žmonijos būtis ir sklandesnė tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta bei to nesugebanti užtikrinti valstybė esančios pasmerktos sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[8]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.
„Dvasioje žmonija yra tikra brolija“[9], todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“[10], – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu “buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą”. Dabar ji “turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas”[11].
Tautų gyvensena ir jų kultūrinė raiška sąlygoja ir tai, kaip jos santykiauja su tikruoju esamybės pagrindu, Didžiuoju Slėpiniu, arba Dievu. Iš to kaip ir randasi religijos, kiekviena savaip paaiškinančios to Slėpinio esmę , pateikiančios prie jo priartėti padedančius savus ritualus ar elgsenos modelius. Tas priartėjimas ar priartinimas yra pati svarbiausioji kiekvienos religijos funkcija. Skiriasi tik tos funkcijos realizavimo būdai. Vydūno požiūriu, ne tik netikslinga, bet nereikalinga ir beprasmiška, o kartais ir žalinga vertinti, koks iš tų būdų yra teisingesnis, geresnis, efektyvesnis. Kiekviena tauta yra susikūrusi savąjį būdą, jį pagrindusi sava patirtimi, savo natūraliai susiformavusia pasaulėjauta, pritaikiusi prie savo gyvenimo sąlygų ir būdo. Taigi, kiekviena tauta susikuria religiją pati. Įvairios religijos tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“[12]
Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą, kuris mūsuoseypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgiant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis.Šiuo požiūriu itin svarbus toks Vydūno pastebėjimas, kuris, atrodo, lyg būtų taikytas mūsų dienoms, tarsi siekiantis parodyti šiandieninę senojo baltų tikėjimo atgijimo ir šiandieninio santykio su krikščionybe prasmę: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“[13].
Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. 1945 m. rugpjūtį, kai tebetvyrojo Antrojo pasaulinio karo dūmų tvaikas, kai nenutilusios buvo nuo jo nukentėjusiųjų aimanos, kai dar ne visi per jį kritusieji buvo palaidoti, kai nenudžiūvusios buvo artimųjų netekusiųjų ašaros, Vydūnas parašė traktatą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (išleistas 1948 m.). Praėjusiais metais tą 54 p. apimties knygelę, matydama jos ypatingą aktualuma dabarčiai, pakartotinai išleido Vydūno draugija. Knygelės paantraštė – „Kada karų nebebus“.
Remdamasis savuoju filosofiniu būties ir žmogaus esmės supratimu, Vydūnas joje įtaigiai aiškina, kokios yra giluminės su žmogaus ir žmonijos dvasine raida susijusios karų kilimo priežastys. Jas atskleisdamas, mąstytojas parodo, kad karų išvengti žmonijai, nors ir nepavyko, bet buvo ir tebėra galima. Jų išvengti anot Vydūno, yra būtiškoji žmonijos užduotis, pati svarbiausia sąlyga jai vienytis dvasiniu pagrindu. “Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu”,[14] – aiškino Vydūnas, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija pasuka į klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. (…) O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos. Tokiems žmonėms rodosi įdomiausia ir svarbiausia griauti, kankinti, žudyti, nors kartais ir stengtasi šį tą statyti ir kurti“[15]. „Kada žmonijoj daug tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti. Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo“[16].
Tas prisikibimas šiandienos pasaulyje yra motyvuojamas ne tik svarbiausiu tebesančiu turtų siekimu, bet ir didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių užgrobimu, valdžios galybės, valdymo tironijos troškimu, religinio fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.
Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų.
Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje? Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir ne šuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link. Tokią jos ėjimo kryptį, Vydūno įsitikinimu, yra nustatęs Kūrėjas.
Tačiau šiandienos, kaip ir Vydūno laikų, pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas Kūrėjo nustatytas ėjimasžmoniškumo kultūros linkturi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs, o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus.
Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai. Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos. Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas.„Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo.
O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“[17], – rašė Vydūnas baigiamojoje „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ dalyje, tuo aiškiai pasakydamas, kada karų nebebus. Taika pasiekiama žmogaus ir žmonijos taurėjimu, žmonijos kaip brolijos dvasioje pajautimu. Tam taurėjimui turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu.Būtent tokssiekisreikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.
Metai, 2007, nr. 7, p. 83-91
[1]Cit. Iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra, 2001, p. 422-423.
Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.
Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.
„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…
Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.
Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.
Šiek tiek nukrypau į šalį.
Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.
Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.
Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.
Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“ laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!
Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.
Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.
Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?
Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti – pažaboti emigraciją.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.
Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.
Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.
Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!
Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.
