Vladimiras Laučius. Žaidimas „Lietuva”: politinė pramoga bepročiams


Print
Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48