Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau  ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus“, bandydami tuos „vakarus“ persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad  jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę“ – buvo gudresni prasimušti ten.

Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.

Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.

Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!)  – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.

O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos  moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai  tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti“ tuo, kuo ji / jis nėra.

Pamąstykime!

Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja  tauta.

Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.

Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo“ partijos, kaip ir ta „Laisvės“ partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų. 

2020.10.28; 06:00

Brazilijoje per užpuolimą netoli populiaraus kurortinio miestelio, esančio į pietus nuo Rio de Žaneiro, nužudytas turistas lietuvis, o jo partnerė, tariamai, išprievartauta, ketvirtadienį pranešė Brazilijos policija, skelbia agentūra AP.
 
Pranešama, kad sulaikytas vienas įtariamasis.
 
Policijos teigimu, Adamo Žindul kūnas rastas išsinuomotose apartamentuose, o jo partnerė teigė, kad buvo išprievartauta. Ji nugabenta į ligoninę.
 
Brazilijos televizijos kanalas „Globo“ nurodo, kad A. Žindul ir jo žmona brazilė buvo išsinuomavę namą atokiame paplūdimyje, vadinamame Praia do Sono, kurį galima pasiekti tik valtimi arba taku per džiungles.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.07; 08:20

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54