Dijana Apalianskienė. Lietuvio bėdos, arba Kodėl balsuojame už netikėlius


Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau  ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus”, bandydami tuos „vakarus” persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad  jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę” – buvo gudresni prasimušti ten.

Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.

Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.

Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!)  – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.

O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos  moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai  tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti” tuo, kuo ji / jis nėra.

Pamąstykime!

Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja  tauta.

Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.

Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo” partijos, kaip ir ta „Laisvės” partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų. 

2020.10.28; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *