Edvardas Čiuldė. Kokiu mokslu reikėtų tikėti, a? (III)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.

Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.

Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į  klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet.  bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį. 

Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.

Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.

Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.

2021.11.24; 14:05

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.