Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Naujienų portalas „Delfi“ skelbia devintus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai. Trečiadienį „Delfi“ pristato, kokie žiniasklaidos atstovai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
 
Pasak „Delfi“, tiek visuomenės, tiek elito nuomone, įtakingiausiu tarp žiniasklaidos atstovų išrinktas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kuris praėjusiais metais dėl darbo žiniasklaidoje pertraukos, šioje kategorijoje vertintas nebuvo.
 
Visuomenės nuomone, po E. Jakilaičio tarp įtakingiausių žiniasklaidos atstovų rikiuojasi Rita Miliūtė, Rimvydas Valatka, Nemira Pumprickaitė bei Rasa Tapinienė.
 
Pagal atliktą vadinamosios elito grupės apklausą, antroje vietoje yra LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, trečioje – Rimvydas Valatka, toliau seka Rita Miliūtė ir Eltos vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris.
 
Žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „Delfi“ užsakymu 2023 m. gegužės 17 d. – birželio 19 d. atliko Lietuvos elito nuomonės tyrimą, kurio metu apklausė 999 asmenis. „Spinter“ tyrimo metu apklausė 1015 respondentų, nuo 18 iki 75 metų amžiaus Lietuvos gyventojus, birželio 19–30 dienomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.08.30; 06:00

Piniginė ir penkių eurų kupiūros. Slaptai.lt foto

KREIPIMASIS DĖL LIETUVOS KRAŠTO APSAUGOS FINANSAVIMO ĮVEDANT  KOMERCINIŲ BANKŲ SOLIDARUMO MOKESTĮ

Skaičiuojama, kad šiais 2023 m. komerciniai bankai Lietuvoje gaus rekordinius pelnus, apie 1 milijardą eurų, kai daug metų Lietuvos komercinių bankų pelnai per metus siekė apie 300 milijonų eurų. Tai piktina gyventojus, kurie įsitikinę, jog bankai ima didžiausias palūkanas Europoje ir tokius pat mokesčius už bankines paslaugas. Taip pat Lietuvos gyventojai mano, kad Lietuvos komerciniai bankai elgiasi nesąžiningai, didėjant palūkanoms už paskolas, patys nemoka palūkanų už indėlius.

Ekonomistas Raimondas Kuodis paaiškina, kaip atsirado tokie milžiniški komercinių bankų pelnai. Europos Centrinis bankas kovojo su defliacija, po to su kovidu, o tada prasidėjo karas Ukrainoje. Dėl to Europos Centrinis bankas išleido daug pinigų supirkinėdamas įvairių valstybių, net privačių korporacijų obligacijas. To pasėkoje, komerciniai bankai, kaip atsiskaitymo sistemos dalyviai gavo trilijonus eurų perteklinių rezervų, už kuriuos Europos Centrinis bankas moka teigiamas palūkanas. Tuo metu, kai vyksta karas, žmonės skundžiasi aukštomis energijos ir maisto kainomis, komerciniai bankai pradeda gauti milijardinius pelnus tarsi iš dangaus. Apie tai kalba ir žymiausi pasaulio ekonomistai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Josephą Stiglitzą, kad tai yra neteisinga ir patys bankai suvokia, kodėl tai yra neteisinga.

Viso to pasėkoje Lietuvos Finansų ministerija pasiūlė dvejus metus Lietuvos komerciniams bankams taikyti solidarumo mokestį, kuris būtų taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant 2023 ir 2024 m. pelno mokestį ir galiotų iki 2025 m. birželio 15 d. Vyriausybė šių metų balandžio 5 d. pritarė siūlymui įvesti laikiną bankų solidarumo įnašą, kurio lėšos būtų skirtos karinio mobilumo ir infrastruktūros projektams. Dar šių metų kovo mėn. buvo skelbiama, kad toks mokestis sugeneruotų apie 500 mln. eurų, bet pastaruoju metu skelbiama, kad būtų surinkta apie 410 mln. eurų mokesčių.

Solidarumo įnašas sudarytų 60 proc. grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50 proc. viršijančių 4-ių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį. Visos šios lėšos tikslingai būtų skirtos Lietuvos krašto apsaugai finansuoti – praplėsti oro uostų, jūros uosto pajėgumus, rekonstruoti kariniam transportui reikalingus kelius, statyti naują infrastruktūrą.

Tai be galo svarbus siūlymas. Agresiją Ukrainoje vykdanti Rusija ir šią agresiją remianti Baltarusija turi sienas su Lietuva. Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys aiškiai sako, kad turime ruošis Rusijos revanšui, jei ji pralaimės karą Ukrainoje. Lietuvos komerciniai bankai šiemet gaus vietoje įprastų 300 mln. – 1 milijardą eurų pelno, t. y. 700 mln. daugiau nei įprasta, numatoma, kad kitais metais būtų panašiai. Vadinasi per du metus iš 1 milijardo 400 mln. papildomo viršpelnio būtų surinkta apie 410 mln. solidarumo mokesčio. Dar apie 1 milijardas, anot ekonomistų, nepelnytų pelnų liktų komerciniams bankams.

Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dabar svarstymai dėl to persikėlė į viešą erdvę, gegužės 9 dieną numatomas dėl šio įstatymo projekto galutinis balsavimas Seime. Labai neramina tai, kad žiniasklaidoje iš karto pasipylė „ekspertų“ komentarai, kad neteisinga, kad tai bus taikoma tik vienam bankų sektoriui, kad tai bus diskriminacija. Ypač aštriai LRT komentare „Vok pavogtą!“ prieš tokį solidarumo mokestį pasisakė vienas pagrindinių Lietuvos visuomenės nuomonės formuotojų Rimvydas Valatka, šiame komentare meistriškai priešinama politinė kairė su politine dešine, „žmonės iš gatvės“ su premjere Ingrida Šimonyte ir panašiai. Į tokius komentarus galima atsakyti tik tai, kad verta atkreipti dėmesį, ar dėl karo Ukrainoje ženkliai neišaugo kitų sektorių pelnai. Jei atsirastų tokių sektorių, kur pelnai išaugo ne procentais, o kartais, tai tikrai būtų verta planuoti ir iš šių sektorių paimti solidarumo įnašus.

Didžiojoje Britanijoje jau taip daroma su energetikos bendrovėmis, kai dėl karo pakyla naftos kainos. Kaip senoje demokratijoje, Didžiosios Britanijos visuomenė labai palankiai vertina tokius solidarumo įnašus paimamus iš energetikos bendrovių. Ne naujiena tai ir Europos Sąjungoje. Šiuo metu solidarumo mokesčiai jau taikomi Vengrijoje, Ispanijoje, Italijoje.

Lietuvos komerciniai bankai iš karto parodė, kad priešinsis šiam solidarumo įnašui. Lietuvos bankų asociacija pareiškė, kad tai griauna Lietuvos patikimumą tarptautinių investuotojų akyse. Konkurencijos taryba pareiškė, kad solidarumo mokestis gali iškreipti konkurenciją. Patys Lietuvos komerciniai bankai nenori dalytis pelnais – skundžia galimą solidarumo mokestį Europos Komisijai.

Kai godumas yra vienas pagrindinių žmonijos variklių, tai nieko nuostabaus, kad komerciniai bankai nenori mokėti solidarumo įnašo. Esant Lietuvai didžiulei egzistencinei grėsmei, komercinių bankų akcininkai visomis jėgomis siekia šių nepelnytai uždirbtų milijonų. Tai jau atrodo, kaip puota maro metu.

Labiausiai neramina kai kurių Lietuvos politikų reakcija. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pareiškė, Liberalų sąjūdis siūlomą bankų solidarumo mokestį vertina skeptiškai, sako, kad juo būtų siunčiamas signalas apie galimą Lietuvoje sėkmingai veikiančio verslo „netikėtą“ apmokestinimą. Valdančios koalicijos partnerių lyderis Eugenijus Gentvilas pareiškė, kad Vyriausybės planuojamas bankų solidarumo mokestis gali pakenkti šalies investiciniam klimatui. Seime per pirminius balsavimus dėl šio įstatymo projekto Lietuvos liberalų sąjūdis ir Laisvės partija balsavo prieš.

Tačiau ministrė Gintarė Skaistė mano visiškai priešingai. Ji teigia, kad diskutuojant su investuotojais, ypač su tais, kurie perka valstybės vertybinius popierius, jų pirmi klausimai apie investicinę aplinką Lietuvoje yra ne apie mokestinę sistemą, o apie mūsų krašto ir energetinį saugumą, Lietuvos atsparumą esamiems iššūkiams. G. Skaistė įsitikinusi, kad krašto apsaugos stiprinimas, pasirengimas gintis, pasirengimas priimti sąjungininkus stiprina Lietuvos investicinę aplinką.

Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visumoje labai neramu, kad Seime priešinantis Liberalų sąjūdžiui, Laisvės partijai ir galimai kitoms politinėms partijoms, Seime šiam Finansų ministerijos ir Vyriausybės pasiūlymui nebus pritarta. Lietuvos komerciniai bankai siekdami išsaugoti tuos 410 mln., gali kad ir milijoną išleisti „viešiesiems ryšiams“ ir kaip cunamio banga nušluoti bet kokius mėginimus įvesti šį solidarumo mokestį. Bus įdomu stebėti, kaip Seime bus priešinamasi šiam solidarumo mokesčiui, kaip nukris visos kaukės, tų, kurie vaidina, kad remia Ukrainą ir kad jiems rūpi Lietuvos ateitis grėsmės akivaizdoje. Jei Seime bus sužlugdytas šis solidarumo mokestis, tai tuomet ponai ir ponios, tikrai bus sunku patikėti, kad esant reikalui jaunimas su tokia pat pasišventimu stos ginti Lietuvos nepriklausomybės ir jūsų nuosavybės. Dėl viso to kas išdėstyta šieme kreipimesi yra labai susirūpinę NOKT organizacijų nariai.

Atsižvelgiant į visa tai, prašome:

  1. Lietuvos Respublikos valstybės gynimo tarybai, kaip svarstančiai ir koordinuojančiai valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, apsvarstyti tai artimiausiame posėdyje.
  2. Seime susitelkti visoms politinėms partijoms ir priimti Finansų ministerijos ir Vyriausybės teikiamą įstatymo projektą dėl komercinių bankų solidarumo mokesčio.
  3. Visuomeninę LRT televiziją ir radiją organizuoti diskusijas, kuo plačiau supažindinant Lietuvos visuomenę su visomis priežastimis, dėl bankų solidarumo mokesčio idėjos, taip pat prašome šį NOKT kreipimąsi paskelbti visuomeniniame LRT portale.

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas – Arnoldas Kulikauskis

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ, PADEDANČIŲ STIPRINTI LIETUVOS VALSTYBĖS GYNYBINIUS PAJĖGUMUS, KOORDINACINĖ TARYBA

Šis pareiškimas buvo išsiųstas: 

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo valdybai

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei–Nielsen

Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei

Lietuvos Respublikos Finansų ministrei Gintarei Skaistei

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Laurynui Kasčiūnui

LRT generalinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei

Naujienų agentūroms ELTA ir BNS

2023.05.08; 12:33

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.

Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.

Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į  klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet.  bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį. 

Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.

Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.

Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.

2021.11.24; 14:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.

Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų  didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti  mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.  

Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.

valatka_3
Rimvydas Valatka

Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir  mano  negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs  dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu  žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)

Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O  mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.

Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai  jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.

Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.

Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.

Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie  įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.

Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa,  kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.

Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją,  kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…

2021.11.10; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tas pats Rimvydas Valatka sako, kad mes privalome būti labiau žmogiški homoseksualų atžvilgiu, ką tikriausiai reikėtų suprasti kaip  didesnio solidarumo su savo interesus išpažįstančiais kitokios lytinės orientacijos bendrapiliečiais raginimą. Nesunku pastebėti, kad čia yra kaip tik tas atvejis, kai nespėjęs įsismarkauti R.Valatka dar atsargiai, tik vos ne vos, keliais punktyrais pažymi kokią nors temą, o jam jau iškart triukšmingai pradeda pritarti visas papūgaujančiųjų choras. Taip į diskusijas dėl LGBT bendruomenės vadinamųjų teisių su trenksmu yra įvedamas privalomo žmogiškumo, išopėjusio jautrumo postulatas, gėjai užtvindo eterį savo pasakojimais apie patirtas nežmogiškas kančias, multiplikuojamas verkiančios, rankas grąžančios homoseksualo motinos plakatas.

Žinia, toks verksmingas arba greičiau rėksmingas, peraugantis į ištisinį klykimą tonas, trikdo. Savaime įdomu, kad pokalbį apie žmogiškumą aptariamu rakursu pradeda R.Valatka, kuris, kaip atrodo, dėl didesnės savo straipsnių intrigos galėtų užstatyti net švenčiausius žmogui dalykus, panašiai kaip pseudopoetas Neronas, siekdamas eilėraščio apie liepsnojančią širdį įtaigumo, padegė Romą, tačiau nežiūrint tos aplinkybės, apsimeskime, kad šis, mūsų dienų intrigos meistras, šįkart turi galvoje tik tai, kad net didžiausio susipriešinimo aplinkybėmis negalima sudeginti tarpusavio supratingumo tiltų.

Kitas dalykas, kad jautrumo ar didesnio žmogiškumo pageidavimas mūsų aptariamu atveju tampa ideologine norma, sukuriančia privalėjimo santykį, taip pat būtinąja sąlyga, siekiančiam karjeros ir pasisekimo visuomenėje žmogui. Tačiau ar gali būti kažkas dar blogiau nei žmogiškumas kaip karjeristinė demonstracinė vertybė, nei tokiu būdu karikatūrine patapusi žmogiškumo versija. Tikriausiai nieko blogo, jeigu žmogus apsimeta protingesniu nei yra (tai didesniu ar mažesniu laipsniu būdinga kiekvienam iš mūsų), tačiau, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis žmogiškumo demonstravimas yra naikinanti žmogiškumo substancinius pagrindus stichija. Kartas nuo karto iškyla būtinybė kažką paaukoti, tarkime, dėl mados ar konjunktūros poreikių, tačiau, nežiūrint jokių laiko vėjų, bent žmogiškumą privalėtume išsaugoti, neįtraukdami geranoriško nusiteikimo vienas kito atžvilgiu į viską permalančius konjunktūros malūnus. Čia nevalingai į galvą ateina Nobelio premijos laureatės W. Shymborskos žodžiai apie tai, kad protingas gerumas yra geriau už sentimentalų gerumą.

Nuo žodžio žmogiškumas (lot. humanus) atsiranda net atskiros Humanizmo epochos pavadinimas. Tačiau nepraleisiu progos drauge atkreipti dėmesį į tragikomišką žodžio homoseksualas painiavą. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad apie didesnį žmogiškumą homoseksualų atžvilgiu kalba būtent žmonės su užmaskuota pašaipa, su intencija įpiršti tragikomišką semantinę sumaištį apie tai, kad neva homoseksualumo įvardijimas nurodo į seksą tarp žmonių, nes žodį  homo mes iš inercijos į lietuvių kalbą verčiame iš lotynų kalbos žodžiu žmogus (terminologiniai pavyzdžiai iš lotynų kalbos, homo erectus, homo faber, homo sapiens). Tačiau didžioji problema yra ta, kad tarptautinis žodis homoseksualumas yra neįtikėtinai barbariškas žodis, kai, pažeidžiant įprastą tarptautinių žodžių darybos praktiką, terminologinis įvardijimas yra sudaromas iš dviejų skirtingų senovės kalbų žodžių, t. y. – gr. homos – vienodas + lot. sexualis – lytinis). Jeigu būtų leista savivaliauti man, tai homoseksualumą vadinčiau ne kaip kitaip, o būtent nevaisinguoju pagal prigimtį seksualumu (pagal gr. žodį – agonoseksualumas, jeigu norite, su lotyniška žodžio sudėtine dalimi – steriliseksualumas).

Tačiau drauge negaliu  nutylėti, kad homo erectus lietuviškai reiškia – stačiasis, t. y. vaikščiojantis ant dviejų kojų žmogus, taigi truputėlį kažką kitą nei kažkas iš mūsų buvo galbūt linkęs greitomis pagalvoti, ar ne? Kaip matote, vėl mane užnešė į neskoningo dviprasmiškumo lankas, – jeigu būtų gyva mano a. a. mama, dėl tokio sūnaus nepraustaburniškumo labai nuliūstų, tačiau net ir tokiu atveju ji, neabejoju, tikrai nesiveržtų paūbauti ant prezidento krūtinės ir nesistengtų susikurti reklamą sau iš nelaimingo vaiko nešvankumo.

Daug kartų visai ne retoriškai kėliau klausimą –  kas tai yra nevalyvos isterijos aukštumas pasiekęs seksualinių mažumų teisių klausimas, tokiu atveju, kai homoseksualų santykiai visuomenėje nėra kaip nors kriminalizuojami? Negaliu patikėti, kad neretai dirbtinai pakurstomų aistrų laužas liepsnoja tik dėl vadinamojo Partnerystės įstatymo, kurį būtų galima pavadinti teisinės kazuistikos klausimu, jeigu ne kelios labai reikšmingos aplinkybės.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kad ir kaip ten būtų, Partnerystės įstatymas nėra toks drastiškas išbandymas vaizduotei kaip reikalaujanti žmogaus lyties dekonstrukcijos ir drauge žmogaus nužmoginimo Stambulo konvencija. Tačiau Lietuvoje susiklostė ypatinga, jeigu norite, ekstremali situacija, kai dėl valdančiosios koalicijos indokrinacijos pertekliaus visos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos buvo atiduotos išimtinai į labai angažuotų viena kryptimi homoseksualų rankas, tokiu būdu kraštutinai susiaurinant, neįtikėtinai nususinant ir faktiškai nužmoginant žmogaus teisių konceptą.

Ką visa tai reiškia, geriausiai pasimatė nelegalių migrantų krizės metu, kai tokie „žmogaus teisių gynėjai“ stojo prieš Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Todėl, kaip atrodo bent man, vardan žmogiškumo privalome susilaikyti ir atidėti diskusijas dėl Partnerystės įstatymo geresniems laikams, neprarandant vilties, kad mūsų bendrapiliečiai homoseksualai anksčiau ar vėliau praplės savo vaizduotės ribas, neapsiribodami tik siauru užsiangažavimu išimtinai vieno dalyko naudai.

2021.11.03; 14:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti  pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo  ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.

Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius  raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?

Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti  tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik  radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.

Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje  savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip  netikėtai ir  ne mažiau bjauriai  kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant,  nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą  atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.

Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi  Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto  labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti  tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis,  kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir  neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo  apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti  ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.

Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.

                                                                        XXX

Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų  manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau,  kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…

2021.10.13; 13:32

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?

Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas. Jūsų bendraminčiai Vytį,  Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.

Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis  labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi, kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones? Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir  pagreitį  įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.

Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F.  Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!

                                                          XXX

Penktoji kolona

Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių. Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.  

 

                             tokius balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

  • visur landžioja
  • negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

  • dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

  • pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

  • kasasi

po pačiais pamatais

  • pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

  • pina

įtartinos formos vaisius

  • suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

– nėra čia ko

girtis

2021.06.21; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.

Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.

Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti  iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.

Slaptieji agentai

Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.

Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Kaliningrado simbolis – tankas

Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.

Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.

Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.

Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.

2021.04.29; 17:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).

Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių  išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime  sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.

Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas  Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.

Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.

Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.

Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!

Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?

Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs  nesiruošiu nieko pridėti,  toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).

Slaptieji agentai

Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais  likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!

Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.

Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..

(Bus daugiau)

2021.04.28; 19:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.

Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.

Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.

Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.

Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija

Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.

Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.

Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.

Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus  (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).

Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.

Kanadiečio filmas

Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.

Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…

Kokių akcentų pasigendu

Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas

Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?”).

Nuliūdino Edwardas Lucasas

Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.

Edwardas Lucasas – centre

E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.

Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.

Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?

Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną

Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).

Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?

Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.

Kas ką nukryžiavo?

Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas”. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…

Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…

Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?

Nenorima aiškiai pasakyti

Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?

LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)

Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.

O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.

Pabandykime  įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.

Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.

Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.

Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.

Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.

Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.

Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.

2020.11.23; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.

Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.

Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.

Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?

Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.

Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.

Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.

„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.

Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).

Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.

Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.

Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas  kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.

Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.

Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.

Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio  didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome,  laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką. 

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.

Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad  Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju  raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.

Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.

Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl  Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.

2020.07.14; 16:30

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Nieko asmeniško…

Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs…

Įžengiu į ankštą kambarėlį. Praskiriu džiovinamas palutes. Tuomet “pampersų” dar nebuvo. Kvapas persunktas mažo vaiko kvapais… Mane maloniai sutinka jauna šeima. Kleksi kūdikis, žmona šypsosi, o aspirantas ruošia tirpią indišką kavą…

Žinoma, kitą dieną interviu pavyko.

Prabėgus beveik 30 metų nuo šio epizodo, kurį būsimas prezidentas neseniai prisiminė vienoje LNK laidoje, kitą kavutę, tik jau arabikos pupelių, su kandidatu į prezidentus geriu rinkimų kampanijos įkarštyje. G. Nausėda buvo jos favoritas, nors jam ant kulnų mynė I. Šimonytė. Kalbamės Saulėtekio bibliotekos kavinėje po jo skaitytos paskaitos VU ekonomikos studentams.

Neslėpsiu: siūliausi į pagalbą. Nesikuklinsiu: per 33 metus esu išvaręs tam tikro gylio vagą žurnalistikos dirvonuose, dirbdamas LRT ir kitose televizijose, Lietuvos radijuje ir “Žinių radijuje” politikos apžvalgininku, komentatoriumi, laidų vedėju. Sakau: mano patyrimu galite pasinaudoti susitikimuose su rinkėjais, ypač tose vietovėse, kur, jaučiau, geriausiai būtume suprasti.

Kandidatas, sukirtęs blynelių porciją, atrodė susidomėjęs mano siūlymu, bet teigė savo rinkimų štabo dar nesurinkęs. “Ačiū, aš pagalvosiu”, – pabaigoje pasakė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vėliau, kai jis savo rinkimų komandą jau buvo suformavęs, supratau: G. Nausėdos atrankos principai buvo kiek kitokie, ir jis pirmenybę teikė jauniems, gabiems, mobiliems įvairių sričių specialistams. Daugelis jų po jo pergalės atsidūrė patarėjų korpuse, kuris paskui ėmė byrėti…

Taigi, nieko asmeniško…

Trečią kartą jau su Prezidentu susitikau lygiai prieš metus vykusioje jo inauguracijoje, teisingiau – šventiniame pokylyje Prezidentūros kieme. Paspaudžiau ranką, padėkojau už kvietimą, priminiau mūsų pirmą susitikimą ir palinkėjau didelės sėkmės. Nesusilaikiau nepridūręs, kad lyg tyčia liepos 12-ąją yra mano gimtadienis… Taip pat padėkojau ir jo Tėveliui už tokį iškilų sūnų.

Prezidentas – tik Žmogus

Praėjo metai. Kaip nepatyrusiam politikui jie buvo nelengvi. Gerai nusimanąs makro ekonomikos, finansų ir socialiniuose reikaluose G. Nausėda nedrąsus užsienio politikoje. Jau pirmasis jo užsienio vizitas į Lenkiją kėlė nemažai abejonių, nes aklos draugystės su Varšuva deklaravimas, pamirštant istorines peripetijas, atsiduoda vasališkumu, atkeliavusiu dar nuo Žečpospolitos laikų. Susitikime su A. Duda neužsiminti apie prieštaringai vertinamą pasiūlymą dėl lenkų pavardžių rašymo originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis buvo tiesiog mandagumo imitacija.

Kol su kaimynais lenkais tarptautinėje arenoje Lietuva dirba ranka rankon (tuo labai džiaugėsi Prezidentas per savo spaudos konferenciją), tai su šiauriniais “braliukais” randasi vis daugiau trinties tiek sienos ratifikavimo, tiek Astravo elektros energijos pirkimo klausimais. Vyriausybė čia užėmė “drąsaus zuikio” poziciją, o Prezidentas tebelaukia jos ryžtingo sprendimo. ES reakcija į Astravą taip pat pernelyg atsargi…

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Bandomuoju bet kurios institucijos periodu yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturis kart daugiau. Ne ne, aš toli nuo tos minties, kad reiktų į miltus sumalti šalie svadovą, kaip tai daro pasipūtęs apžvalgininkas R. Valatka, kažkada ir šių eilučių autorių norėjęs nuleisti “Lietuvos ryto” laiptais (o už atvirą įžeidimą Seime buvo a.a. A. Patacko vyriškai pamokytas…).

Jo komentaras per Lietuvos radiją, apipintas jam būdingais spalvingais išsireiškimas, balansuoja ant narciziškumo ir nepagarbos pirmajam valstybės asmeniui ribos.

Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda pripažįsta vienintelę didelę klaidą – J. Narkevičiaus paskyrimą Susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, kad nebuvo ryžtingesnis. Tas “trepsėjimas kojele” primena V. Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalie svadovas vis reikšdavo “susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. D. Grybauskaitė – atvirkščiai – demonstravo kategoriškumą ir reiklumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda pasirinko auksinį viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.

Kiekvienas žmogus kitoks. Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio prezidentai labia skirtingi. V.Landsbergis buvo gudrus ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), A.M.Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodė lprimena B. Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis “topas” buvo Rusiją pavadinti “teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Nepatyrusiam G. Nausėdai teko nelengvas išbandymas – koronavirusas. Nors jį įveikti buvo ir ne Prezidento galiose, daugelis valstybės vadovą kaltino pasyvumu, nusišalinimu, vengimu gilintis į problema. Kai galų gale Lietuva sėkmingai išsiropštė iš šios bėdos, G. Nausėdos kritikai ėmė kabinėtis už detalių: neatstatydino A. Verygos, neįveikė Vyriausybės dėl verslo skatinimo tempų, o Seimo – dėl išmokų pensininkams, bedarbiams ir t.t. Tai esą irgi rodė Prezidento neįgalumą.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešojoje erdvėje taip pat sklandė turgaus lygio priekaištai Prezidentui, kuriuos savaip modifikavo būrelis LRT “etatinių”apžvalgininkų, tarp kurių bene pirmu smuiku groja tas pats R. Valatka. Skambėjo kritiniai žodžiai, neva G. Nausėda vėlavo pareikšti savo nuomonę dėl R. Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, kad be reikalo nevyko į Estiją, kur Saremos saloje buvo rengtas Baltijos šalių vadovų susitikimas, kad pernelyg bičiuliaujasi su A. Lukašenka, kad per koncertą Valstybės dieną nuo šalčio tirtančio berniuko neapdengė skėčiu, galų gale kad savo pasisakymuose perdaug akcentuoja ryšį su tėvais, šeima ir pan.

O politologas Ainis Lašas rėžė iš peties: “prezidentas realiai nesupranta politikos esmės”. Jo nuomone, tai galios postas, ir G. Nausėda privalėjo tvoti kumščiu į stalą, kaip koks anuometinis “gensekas”. Susidaro įspūdis, kad Prezidento kritikai, mėsinėdami jo metų veiklą, – atleiskite u žvulgarumą – bando iš š… išspausti vašką. Neturėdami ką iš esmės pasakyti, jie mėgina kontempliuoti arba pasitelkdamibravūriškus palyginimus, arba iškeldami mažareikšmes detales.

Prieš metus Lietuva išsirinko deramą šalies lyderį. Jis ne Dievas, jis tik Žmogus. G. Nausėda vertas tautos simpatijų.

2020.07.10; 16:41

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose” – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.

Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis. 

top_secret_plius
Didžiosios paslaptys

Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.

Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.

Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.

Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.

Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.

Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?

Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?

Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?

Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“

Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.

Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.

Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?

Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.

Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.

Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.

2017.08.31; 06:00

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.

Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.

Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.

Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.

Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.

Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?

Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus. 

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.

Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.

Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.

Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?

2017.08.12; 12:00

Teigiamos informacijos lietuviškojoje žiniasklaidoje dar teks palūkėti. Rimvydas Valatka trinktelėjo kumščiu į stalą – ir du parlamentarai, viena parlamentarė pakėlė rankas. Ne ne, mes tik pajuokavome, mes nenorime būti blogesni už Pūką ir Bastį. Mes tik gero norėjome.

Kvailiau nesugalvosi laikais, kai Lietuvoje viešpatauja Laisvė: ką noriu, tą darau, ką noriu, tą rašau, kur noriu, ten  važiuoju. Na, daryti ir važiuoti ką noriu ir kur noriu gal ir galima, bet tik ne rašyti. Rašyti reikia taip, kaip nori didžiosios žiniasklaidos bosai, plačiajai visuomenei nematomi, nežinomi. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerais norais ir pragaras grįstas. Nejaugi jūs, neišmanėliai seimūnai, nesuprantate, kad žiniasklaida tik atspindi jūsų darbus ir darbelius, jūsų neišmanymą, kartais – tiesiog kvailumą, godumą ir viso to pasekmes? Tik atspindi. Liaukitės elgtis kaip Pūkas, kaip Bastys, kaip Kėvišas, kaip kai kurie Aukščiausiojo teismo teisėjai, prokurorai (nedrąsu minėti pavardes – dar nuteis už garbės ir orumo įžeidimą); liaukitės neteisėtai statytis vilas draustiniuose, kurortuose – ir teigiamos informacijos žiniasklaidoje bus daugiau kaip 50 procentų. Nužmogėję jaunuoliai liausis žudyti brangius automobilius vairuojančias merginas, o merginos ir jaunos moterys – savo kūdikius. Niekas nebėgs iš Lietuvos, net karo pabėgėliai – ir bulvarinės žiniasklaidos bosai bus priversti suokti kaip lakštingalos arba bankrutuoti.

Ar iš tiesų žiniasklaida, ypač televizija, dėl slogaus Lietuvos psichologinio, moralinio klimato visai niekuo dėta? Ar ji tik atspindi gyvenimo negeroves, tačiau jokiu būdu jų nedaugina? Anaiptol!

Kovo 16 d. „Savaitėje“ paskelbtas Rasos Derenčienės straipsnis „Televizoriui mūsų namuose būti ar ne?“, kuriame kalbamasi su psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte. Labai aktualus pokalbis. Pasirodo, Lietuvos miestuose plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausias to argumentas – noras negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems.   

Gal būtų buvę geriau, jeigu žiniasklaidos žmonės, užuot tyčiojęsi iš naivių procentinių seimūnų, būtų pradėję labai aktualią diskusiją apie neigiamos informacijos padarinius žmonių savijautai, sveikatai? Vienas kitas, gal net šimtai televizijos atsisakyti gali, tačiau būtų geriau – visiems žiūrovams susitarti ir nežiūrėti tik bjaurių filmų, tik bjaurių laidų, kur smurtaujama, kur demonstruojamos banalybės, primityvumas. Bėda, kad to pasiekti neįmanoma, nes žmogui visada įdomesnės nelaimės. Ir smurto televizijose kūrėjai tą žmogaus silpnybę žino, ja sėkmingai naudojasi, iš jos pelnosi.

Deja, tokia žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysime tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė Žalytė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją linkęs laikyti svarbesne už teigiamą („Savaitė“).     

Kam smurtas naudingas? Ne tik milijonieriams, valdantiems žiniasklaidą (ypač bulvarinę), bet ir valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai, jos įtakos agentams Lietuvoje. Juo daugiau čia smurto, patyčių, nevilties, juo jai geriau.

Vakarų civilizacijoje yra visokių draudimų, bet nėra draudimo žiniasklaidoje smurtauti. Ir dėl to labiausiai nukenčia vaikai, paaugliai. „Savaitėje“ rašoma apie atliktus tyrimus. „Per pagrindinius Lietuvos TV kanalus „per vieną valandą buvo parodoma vidutiniškai net po 10,8 smurto įvykių… Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichologinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008)“.

Smurtas smurtas smurtas… Seksas seksas seksas… O paskui stebimės, kas tuos jaunus žmones išmokė taip smurtauti ir prievartauti. Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, tačiau bulvarinės žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne paskutinis.

Labai gerai, kad žiniasklaida žaibiškai informuoja apie didelius žiaurius nusikaltimus, bet, mano supratimu, nereikėtų jų savaičių savaitėmis vartalioti, rodyti tuos pačius vaizdus, kartoti tuos pačius faktus visose televizijose. O taip yra. Teroristinis aktas Londone bus eksploatuojamas kokį mėnesį, iki kito didelio nusikaltimo. Neigiamomis emocijomis nepagrįstai ilgai buvome maitinami nuolat: šulinį nustelbė prabangus Audi, o pastarąjį – tragedija Londone.

Ir draudimais čia nieko nepakeisi, tik dar labiau papiktinsi žurnalistą Rimvydą Valatką. Tiesiog prie vienos arba kitos žiniasklaidos vairo turėtų atsisėsti toks bosas, kuriam visuomenės nuotaika, jos gerovė būtų svarbiau už reitingus, pelną. Ar tai įmanoma? Stebuklų kartais pasitaiko. Tiesa, tokių televizijų, kurios pelnosi iš žmogiškų silpnybių, neribotais kiekiais tiražuoja smurtą, seksą, man regis, saulutė jau leidžiasi. Padėkime joms nusilpti ir pagaliau numirti: paremkime plintančią madą atsisakyti televizorių arba bent nežiūrėkime (svarbiausia – neleiskime žiūrėti vaikams) smurtą, seksualinę prievartą skatinančių laidų.

2017.03.24; 12:40

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius… 

Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O juk yra svarbesnių dalykų…

Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Prieš šį vizitą jis tik kalbėjo, kad „Lietuvai (būtent – Lietuvai – Č.I.) vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija. Viešnagės metu jo kolega Voicechas Vaščykovskis (Woicech Waszczykowski) priekaištavo, kad Lietuvos lenkų švietimo sistema nepalanki lenkams, siūlė transliuoti Lenkijos TV laidas Rytų Lietuvoje ir t.t.  L. Linkevičiaus sutiko, kad situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos nėra normali.

„Mes esame tikrai pasiruošę techniškai spręsti tas problemas ir norime bendradarbiavimo iš Lenkijos transliuotojų dėl programų licencijavimo“, – kalbėjo ministras. Kitaip sakant, duota suprasti, kad dabar santykių gerinimo kamuoliukas yra Vilniaus rankose.

Istorikas Tomas Baranauskas, duodamas interviu internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“, pabrėžė, kad čia jokio „ping-pong“ žaidimo nėra, ir atsiprašyti pirmiausia turėtų Lenkija, kuri beveik 20 metų okupavo ir nugyveno Rytų Lietuvą:

Ministro garbei, jis atkreipė Varšuvos dėmesį, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių politikų ji gauna iškreiptą informaciją ir apie švietimo padėtį, ir apie „trijų raidžių“ problemos sprendimą. Kas gi tą informaciją jai teikia?

Politologas Laurynas Kasčiūnas iškart po ministro vizito Varšuvoje atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński), teigdamas, jog būtent Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA) daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kala dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Antai jis priminė, kad LLRA atstovas Zbignevas Jedinskis neseniai netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija.

Tokie politikai yra Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje. „Todėl ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – atvirame laiške rašė L. Kasčiūnas.

O ir pats šios partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, ne kartą „pasipuošęs“ Rusijos imperializmą simbolizuojančią Georgijaus juostele, bei kiti šios partijos atstovai internete atliktose politikų apklausose teigė, kad sovietmetis Lietuvai davė daugiau naudos nei žalos.

Tad kokia informacija gali tekėti į Varšuvą iš šių veikėjų lūpų? Ja patikėję kai kurie Lenkijos politikai tebetvirtina, kad lenkakalbiai Lietuvoje engiami, diskriminuojami, o ne taip seniai tuometinis Lenkijos užsienio ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) per televiziją teigė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Gi tada, paskatintas savo ministro kliedesių, Lenkijos laikraštis „Dziennik“ paragino Vilniaus krašto lenkus kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kad lenkų apgyvendintose vietovėse antroji valstybinė kalba būtų lenkų. Leidinį papiktino tai, kad Mickevičiaus gatvės pavadinimo lentelė buvo pakeista į lietuvišką…

Anuomet Vilnius ši akibrokštą įvertino kaip politiko rinkimų į Europos Parlamentą retoriką ir netrukus visai pamiršo, kol po ketverių metų L. Linkevičius nuvažiavo į Varšuvą ir nuolankiai atsiprašė „brolių lenkų“…

Dabar tokie žodžiai ministrui neišsprūdo, bet sudaryta iliuzija, kad Vilniaus padarė mažiau, jog santykiai su Varšuva pasiektų aukštesnį lygį. Iš esmės taip Lietuvai priekaištauja ir dvi žurnalistikos pažibos Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka, pastarasis kolegos iniciatyva prieš pusantrų metų išleidę knygą „Jogailos akmuo Lenkija“.  

Tad kieno rankose dabar yra kamuoliukas?

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt portalas.

2017.02.06; 17:26