Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Vytautu Tomu Raskevičiumi priešakyje (XX)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.