Naujųjų metų eglutė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prasidėjus Adventui (o senoviškai sakant – Leliumų laikotarpiui) ir artėjant Kalėdoms, Etninės kultūros globos taryba (EKGT) kaip ir kasmet kviečia visus klausytis šio meto lietuviškų senųjų dainų, pristatydama atnaujintą Advento ir Kalėdų folkloro bei postfolkloro grojaraštį.
EKGT pirmininkės Dalios Urbanavičienės nuomone, senosios lietuviškos kalėdinės dainos arba jomis remiantis sukurtos puikios šiuolaikinės interpretacijos dabartiniu metų laiku galėtų dažniau skambėti viešosiose erdvėse – miestų bei kaimų aikštėse prie Kalėdų eglutės, kalėdinėse mugėse, taip pat mokyklose, darželiuos.
Šiuo kvietimu norima atkreipti visuomenės dėmesį į ypatingai įdomią lietuvių nematerialaus kultūros paveldo vertybę – savitas kalėdinio laikotarpio dainas, iki pat šių dienų dainuojamas kai kuriuose Lietuvos regionuose. Šiose dainose atsispindi paslaptingi senoviniai Kalėdų mitai: pavyzdžiui, apie elnią devyniaragį, parnešantį saulę ant ragų, arba vidur marių augantį medį, kuriame netikėtai įsižiebia ugnis. Šiose dainose gausu simbolių, kurie primena senuosius lietuviškos kultūros sluoksnius. Kalėdos Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tarybos nuomone, viešosiose erdvėse skambančios tradicinės lietuviškos kalėdinės dainos ar nauji jų variantai sukuria ypatingą nuotaiką, maloniai nustebina ir pradžiugina Lietuvos gyventojus, iš tolimų kraštų į Tėvynę grįžusias išeivių šeimas bei užsienio turistus, padeda kurti savitą Lietuvos įvaizdį.
Lietuviškų tradicinių advento ir kalėdinių dainų yra kur kas daugiau, jų tradicija kiekviename Lietuvos etnografiniame regione skirtinga, todėl verta kiekvieno krašto kultūrininkams sudaryti savo krašto muzikinio folkloro grojaraščius bei prisiminti vietines šio metų laikotarpio tradicijas, sakoma Etninės kultūros globos tarybos pranešime.
Neseniai vienas lietuvis, sėkmingas, sumanus emigrantas, Ispanijoje gyvenantis jau keliolika metų, pasakė įsimintinus žodžius apie ispanus. Ispanas verslininkas pirmiausia į darbą priims savo brolius, pusbrolius, pusseseres, tolimesnius giminaičius, paskui nepažįstamus ispanus (būtent – ispanus!) ir tik paskui kitataučius. Visi jie pirmenybę turės net tada, jeigu yra prastesnės kvalifikacijos už neispanus.
Kaip gaila, kad mes akivaizdžiai ne tokie. Nusispjaut ispanams į Europos Sąjungos reikalavimus visus dvidešimt aštuonis mylėti vienodai. Pirmiausia palaiko savuosius. Man labai nepatinka, kai girdžiu, kad mes, lietuviai, ir šiokie, ir tokie, vos ne patys blogiausi, bet kad šiuo atveju teisybė akis bado. Savus mes neretai tiesiog žiauriai išnaudojame, apgaudinėjame. Trūksta, labai mums trūksta tautinio solidarumo. Ispaniško, žydiško, lenkiško solidarumo. Todėl ir mažėjame, traukiamės, nykstame.
