Ar dar yra kita tokia tauta?


Print

Neseniai vienas lietuvis, sėkmingas, sumanus emigrantas, Ispanijoje gyvenantis jau keliolika metų, pasakė įsimintinus žodžius apie ispanus. Ispanas verslininkas pirmiausia į darbą priims savo brolius, pusbrolius, pusseseres, tolimesnius giminaičius, paskui nepažįstamus ispanus (būtent – ispanus!) ir tik paskui kitataučius. Visi jie pirmenybę turės net tada, jeigu yra prastesnės kvalifikacijos už neispanus.

Kaip gaila, kad mes akivaizdžiai ne tokie. Nusispjaut ispanams į Europos Sąjungos reikalavimus visus dvidešimt aštuonis mylėti vienodai. Pirmiausia palaiko savuosius.
Man labai nepatinka, kai girdžiu, kad mes, lietuviai, ir šiokie, ir tokie, vos ne patys blogiausi, bet kad šiuo atveju teisybė akis bado. Savus mes neretai tiesiog žiauriai išnaudojame, apgaudinėjame. Trūksta, labai mums trūksta tautinio solidarumo. Ispaniško, žydiško, lenkiško solidarumo. Todėl ir mažėjame, traukiamės, nykstame.

XXX

Rusai jau baigia mus įtikinti, kad Sausio 13-ąją patys šaudėme į savus. Paleckiuko pasekėjų vis daugiau. Prie jų jau beveik galima priskirti ir seimo narį Bronių Bradauską, draudžiantį rodyti filmus, kur rusų kareiviai automatų buožėmis daužo lietuvių galvas, merginas traiško tankų vikšrais. Gali nepatogiai pasijusti rusų diplomatai, įsikūrę Žvėryne prie tvenkinio. Žengtas ryžtingas žingsnis pirmyn, normalizuojant santykius su Maskva, kuri po tokio akibrokšto B.Bradausko neužmirš ir, kaip Alfredui Bumblauskui Lenkija, atsidėkos visais įmanomais ordinais.

Atsiranda dar vienas draudimas – šalia draudimo kalbėti apie Vilniaus krašto okupaciją, apie žydų kagėbistų siautėjimą 1940-aisiais ir po karo, apie draudimą žydų kančias Hitlerio mirties stovyklose lyginti su lietuvių kančiomis Stalino gulaguose… Visos tos temos daugeliu atvejų beveik nutylimos kaip nekorektiškos, išsemtos, nors Europa dar mažai žino, ką mes patyrėme prie Laptevų jūros ir kitur. Apie tai byloja ir lietuvių kilmės rašytojos Rutos Sepetys romano "Tarp pilkų debesų" populiarumas Vakaruose. Argi taip galėjo būti? – stebisi Vakarų jaunimas. Mes nesistebim, nes skaitėm baisesnių tekstų.

Ilgai laukti nereikės, atsiras ir draudimas savintis didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, nes jie visai ne lietuviai, o gudai, baltarusių palikuonys. Kam erzinti Aleksandrą Lukašenką ir baltarusių demokratus, kuriuos visokeriopai remiame?! Su kaimynais, kaip sako B.Bradauskas, reikia draugiškai, nuolankiai…

Nepaisant to, bent vienu atveju B.Bradauskas teisus: atgavome nepriklausomybę, bet jau baigiame ją prarasti. Net per valstybines šventes dainuojam beveik vien angliškai. Sovietų laikais net Maskvoj dainuodavom lietuviškai, sako jis. Ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis neturi ką pasakyti, tyli, nes B.Bradauskas skaudžią žaizdą palietė.

Šeštadieniais pasiklausau "Auksinio balso" dainininkų. Lietuviškai dainuoja beveik vien tik Liudas Mikalauskas. Gerai dainuoti galima tik angliškai? Kiekvieną šeštadienį dainininkams keliami vis kitokie reikalavimai: tai popsas, tai metalas, rokas, šmokas… Kodėl negalėtų būti privalu padainuoti bent vieną kartą lietuviškai, bent vieną liaudies dainą? Nepakartojamasis garbusis Virgilijus Noreika juk rodo tokį pavyzdį, o jaunasis bosas Liudas Mikalauskas irgi daro tą patį! Ką jūs, gerbiamasis! Kas kaip nori, taip dainuoja, juk mes – demokratinė šalis, mes – Europos Sąjungoje!

Ar dar yra kita tokia tauta, kuri taip gėdinasi pati savęs, savo kalbos?  

XXX

Artėja lapkričio 7-oji. Kaip rašo mūsų skaitytojas, jai jau dabar rengiamasi. Gedimino prospektas tą dieną pamatys tokių plakatų, kokių seniai nematėme. O ką! Ar mes prastesni už gėjus, kuriems viskas galima? Tegul pabando neleisti! Matuška iškart trinktels kumščiu. "Lietuvos santykiai su Rusija kartais primena bemaž mazochistinį žaidimą: ne kartą esame gavę antausį, bet vis atkišame antrą skruostą. Galbūt kas nors įžvelgtų sąsajų su katalikišku nuolankumu, bet greičiau tai yra valstietiškas įprotis eiti pas poną, nors jis vis taikosi paspirti koja" (Tomas Janeliūnas, "Atsukę antrą skruostą", žurnalas IQ).

Pastaruoju metu Maskva  siautėja kaip anais gerais laikais, ir jeigu ne Europos Sąjunga, šiandien mums būtų riesta, juo labiau, kad daugeliui tautiečių vienodai rodo, kuriai sąjungai priklausysime. Išlikimo prasme pirmoji sąjunga, kaip rodo karti patirtis, deja, geresnė: tada kolaboruodami bent mintyse priešinomės, vaikus mokėme lietuviškai, dabar pakrikome kaip žydo bitės. Ir džiaugiamės, kad Lietuva dar taip gerai niekada negyveno, niekada nebuvo tokia lietuviška. Ypač kai girdi, kad tik kas ketvirtas gyvename skurde, kai pasiklausai lietuviškų auksinių balsų, pasiskaitai užrašus Vilniaus gatvėse…

P.S.

Šį tekstą parašiau šeštadienį priešpiet. O vakare, po LRT Panoramos, girdžiu, kad šiandien "Auksinio balso" dainininkai dainuos tik lietuviškai, tik lietuvių kompozitorių kūrinius. Ką dabar daryti? Išmesti tą vietą, kur nepagrįstai priekaištauju konkurso organizatoriams? Užuot priekaištavus – pagirti? Nutariau apsiriboti šiuo prierašu, nes iš esmės niekas nepasikeitė: net jeigu "Auksinio balso" dainininkai dainuotų visada vien lietuviškai, tai būtų tik išimtis, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Jau reikia prievartos, kad bent vieną kartą jaunieji talentai padainuotų lietuviškai!

Tautinės savigarbos mums labai trūksta, ir jos pasisemti pirmiausia reikia darželyje, mokykloje. Iš ten ateinama į "Triumfo arką", "Auksinį balsą". Atvirai kalbant, šio konkurso klausausi beveik vien dėl operos dainininko boso Liudo Mikalausko. Ir todėl, kad jis bosas, ir todėl, kad dainuoja lietuviškai, kad jam tai svarbu. Konkurso organizatoriai, vertinimo komisija turėtų remti, skatinti lietuviškumą, o ji pastebimai tendencinga L. Mikalausko atžvilgiu.

Zita Kelmickaitė mažiausiai vieną kartą tiesiog netaktiškai, užgauliai vertino jo pasirodymą. Šį kartą į pirmąją vietą stumiamas Jeronimas Milius – tai akivaizdu net neturinčiam Z.Kelmickaitės muzikinio išsilavinimo. Vieną kartą ir man jis labai patiko – gražią dainą gražiai padainavo. Ir Jokūbas Bareikis vieną kartą labai gražiai… Ir Lietuvą mylinti gruzinė dainuoja gražiai… Ir ta šviesiaplaukė… Nenusimink, Liudai, tu tiesiog patekai ne į tą kompaniją.

Čia ne tiek apie konkursą, kiek  apie tautinio nepilnavertiškumo kompleksą, kuris mus žudo.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.10.28


Prisijunkite prie diskusijos