Išmok lietuviškai kalbėti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visagino meras Erlandas Galaguzas  po susitikimo su premjere Ingrida Šimonyte teigė, kad vakcinacija šioje savivaldybė stringa pirmiausiai dėl to, kad čia gyvena mažiausiai valstybinę kalbą suprantančių senjorų, todėl jų nepasiekia profesionali informacija apie skiepus.
 
Meras pažymi, kad pagrindiniu stimulu senjorams pasirinkti vakciną galėtų būti galimybės bendrauti su artimaisiais suteikimas jau įgijus imunitetą.
 
„Kalbėjom apie tai, kad, ypač ta amžiaus grupė, kuri yra 65+ metų, pasiilgę bendravimo ir žinodami, kad turėdami imunitetą šiai ligai, galėtų bendrauti su savo artimaisiais, vaikais, anūkais, manau, tai juos paskatintų priimti sprendimą vakcinuotis“, – žurnalistams kalbėjo E. Galaguzas.
 
Jo teigimu, Visagino mieste gyvena daugiausiai žmonių, kurie nesupranta valstybinės kalbos, todėl savivaldybei reikalinga pagalba iš Vyriausybės, parengiant profesionalią informaciją apie vakcinas rusų kalba.
 
„Neabejotinai ta amžiaus grupė, daugiau kaip 65 metų, mūsų savivaldybėje yra turbūt didžiausias procentas žmonių, nekalbančių valstybine kalba. Todėl ta informacija, kuri sklinda iš mūsų centrinės televizijos, jų nepasiekia. Kalbame apie tai, kad turėtų būti daugiau profesionalios informacijos rusų kalba“, – teigė Visagino meras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.16; 20:02

Tai – trečiasis pokalbis su rašytoju Vytautu Martinkumi.

Rašytojas svarsto, ar tikrai lietuvių kalba kaip niekad saugi, ar išties globalizmas reikalingesnis nei tautiškumas?

Rašytojo dėmesio centre – daug sudėtingų temų. Sakykim, kokias knygas per savo gyvenimą privalo perskaityti išsilavinęs lietuvis, kaip mums pasirinkti dėmesio vertą knygą, kai knygynų lentynos lūžta nuo jų gausos, ko vertos prognozės, kaip atrodys lietuvių literatūra po trijų dešimtmečių?

2021.04.04; 06:00

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, šalia kitų apibūdinimų vieną chrekterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.

Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmonės, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia – suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.

Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdieniška, niekada neišbandyta veikla. Tai – pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkis. Ji, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.

Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip  infliuenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolinias, visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gan skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir  diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojai privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akyvaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.

Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.

Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimas kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta – paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją – tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir prėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.

Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra – parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.

Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.

Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas

2021.03.23; 06:30

Vardan tos Lietuvos. Slaptai.lt nuotr.

Pasitelkę neuroninius tinklus ir kalbos technologijas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai išvystė šnekos sintezės technologiją, kuri jau taikoma ne tik šios aukštosios mokyklos tinklalapyje bei šalies naujienų portaluose, bet netrukus bus įdiegta ir Seimo interneto svetainėje.
 
Internete neseniai atsirado naujas balsas – bet kokį lietuvišką tekstą jau dabar galima išgirsti perskaitytą sklandžia, natūraliai skambančia lietuvių kalba. Tačiau šis balsas yra ne žmogaus, o kompiuterio, kuris tekstus perskaito automatiškai. Pasak šių technologijų vystymo projekto vadovo, VDU Informatikos fakulteto docento dr. Dariaus Amilevičiaus, universiteto informatikai ir humanitarai jau daug metų bendromis pastangomis vystė šnekos sintezės prototipą ir jam reikalingus papildomus sprendimus, pavyzdžiui, automatinį kirčiuoklį. Bet iki šiol nebuvo deramų sąlygų, rinkos poreikio ir finansavimo, kad šį technologinį sprendimą būtų galima paversti išbaigtu, tinkamu komerciniam taikymui.
 
„Panaudodami pažangiausias technologijas, projekte šį prototipą perkėlėme į naują lygmenį: suteikėme neuroninį balsą, kurio natūralumas jau mažai skiriasi nuo žmogaus. Šiuo metu kuriamas antrasis neuroninis balsas, tobulinamas santrumpų ir skaitmenų pavertimas tekstu. Planuojama įdiegti ir nelietuviškos rašybos žodžių sintezės metodus“, – vykdomus darbus pristato doc. dr. D. Amilevičius.
 
Anot vieno iš pagrindinių šios technologijos kūrėjų, VDU Informatikos fakulteto profesoriaus Gailiaus Raškinio, vystant kalbos technologijas teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Pastaruoju metu, žinoma, darbą apsunkino karantino sąlygos, kadangi reikėjo padaryti nemažai garso įrašų, o tai nebuvo paprasta dėl judėjimo ribojimų ir uždarytų patalpų. Tačiau ne ką mažesnis iššūkis buvo ir pačios kalbos kaip fenomeno sudėtingumas, ypač lietuvių.
 
„Bandant aprašyti kalbos reiškinius taisyklėmis, susiduriama su daugybe išimčių. Pavyzdžiui, tekste rašoma „Caritas“, bet tariama „Karitas“. Arba – trumpinys „gen.“ vienoje vietoje gali reikšti „generolas“, o kitoje – „generalinis“ ir taip toliau. Tai tik kalbinių problemų ledkalnio viršūnė“, – pasakoja VDU mokslininkas, pridurdamas, kad nemažas iššūkis buvo ir didelių skaičiavimo pajėgumų, galingos kompiuterinės technikos poreikis, būdingas taikant giliojo mokymo technologijas.
 
Specialistai kalbos technologijas vysto naujame projekte, kurį universitetas vykdo drauge su jo atžaline įmone „Intelektika“, sakoma VDU pranešime. Vystoma ne tik jau šnekos sintezė, kai tekstas paverčiamas balsu, bet ir priešingas procesas – kalbos automatinis užrašymas tekstu.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Doc. dr. D. Amilevičius pabrėžia, kad šios technologijos nuo žmogaus pečių nuima daug rutininių darbų, leidžia atpalaiduoti rankas nuo klaviatūros, o akis – nuo ekrano. „Atsiveria virtualių asistentų, mokytojų, slaugos robotų, teisininkų, medicinos konsultantų ir kitos galimybės. Pavyzdžiui, medicinos sektoriuje tai gali atlaisvinti personalą nuo administracinio, duomenų suvedimo darbo, o sutaupytą laiką skirti pacientams“, – inovacijų privalumus įvardija mokslininkas.
 
Kalbos automatinis užrašymas tekstu buvo vystomas ir ankstesniame VDU projekte „Semantika-2“ – jo metu sukurtas bazinis modelis, kurio pagrindu internete jau dabar teikiamos nemokamos viešosios paslaugos, įvairių garso įrašų automatinis transkribavimas. „Bazinis modelis suteikė plačių galimybių tolesniam vystymui – tai ir daroma naujajame projekte. Tobuliname šį modelį, kad jis tinkamai atpažintų žemos kokybės signalus, pavyzdžiui, skambučių centrų telefoninius įrašus. Išvystytas sprendimas automatiškai tekstu pavers populiariausiomis platformomis („Zoom“ ir „Microsoft Teams“) organizuojamų vaizdo konferencijų įrašus“, – planus atskleidžia prof. G. Raškinis.
 
Lietuvių kalbai taikyti tokias technologijas nėra paprasta – lietuviškai kalba sąlyginai mažai žmonių pasaulyje, todėl ši kalba nėra komerciškai patraukli informacinių technologijų milžinams, tokiems kaip „Google“ ar „Microsoft“. Tad jei šioje srityje dirbantys mokslininkai nesulauktų reikiamos ES struktūrinių fondų ir šalies biudžeto paramos, apie lietuvių kalbos technologijų pažangą kalbėti būtų sunku arba neįmanoma, nors ligšiolinis Lietuvos įdirbis į kalbos technologijas gali būti vertinamas gana teigiamai.
 
„Jei lyginsimės su sprendimais anglų kalbai, atsiliekame kokybės, sprendimų tikslumo požiūriu. Tačiau jei lyginsimės su kitomis, mažiau kalbos išteklių turinčiomis kalbomis, neatsiliekame nuo bendro vidurkio, o kai kuriais atvejais netgi jį viršijame, ypač šnekos sintezės ir šnekos atpažinimo srityse.
 
Vytauto Didžiojo universitetas nuo pat atsikūrimo buvo lietuvių kalbos technologijų pionierius. Prieš dvidešimt metų profesorės Rūtos Petrauskaitės pasėta tekstynų lingvistikos ir kalbos technologijų tyrimų sėkla universitete rado tinkamą terpę. Todėl ji labai greitai prigijo ir jau duoda puikius vaisius – pirmiausia dėl VDU gilias tradicijas turinčio glaudaus bendradarbiavimo tarp informatikų ir humanitarų“, – primena doc. dr. D. Amilevičius. Jo teigimu, į ateitį galima žiūrėti optimistiškai – Lietuva ir dabartinė jos Vyriausybė planuoja skirti pakankamai daug dėmesio lietuvių kalbos skaitmeninimui bei skaitmenizavimui.
 
VDU pranešime primenama, kad šio universiteto mokslininkų kalbos technologijų tyrimai savo laiku leido Lietuvai pralenkti „Google“ – VDU įvykdė projektą, kurio metu buvo sukurta pirmoji mašininio vertimo sistema iš anglų į lietuvių kalbą. Dabar kalbos technologijas VDU kartu su savąja įmone UAB „Intelektika“ vysto projekte „Dirbtinio intelekto ir giliojo mokymosi technologijomis grįstų kalbos technologijų MTEP rezultatų komercinimas (ASTRA)“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.21; 07:00

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos lyderis Seimo narys Gintautas Paluckas ketvirtadienį ketina pateikti Seimui vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
 
Socialdemokratų parengtame įstatymo projekte įtvirtintas principas – vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, užsieniečių pavardės, jei jos yra lotyniško pagrindo, perrašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, jei jos ne lotyniško pagrindo rašmenimis, – perrašomi lietuviškai transkribuojant.
 
Be to, Lietuvos tautinių mažumų atstovai galėtų pateikę prašymą savo vardus ir pavardes perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, remiantis tos tautinės mažumos kalbos taisyklėmis.
 
Pasak projekto rengėjų, įstatymo projektas įveda užsieniečio kategoriją, į kurią patenka užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės. Įvertindami, kad asmens vardas ir pavardė yra asmens identiteto ženklas, užsienio valstybių piliečių vardai ir pavardės, kurių originalus dokumento šaltinis rašomas lotyniško pagrindo rašmenimis, į asmens tapatybės dokumentus ir civilinės būklės aktus būtų nurašoma paraidžiui.
 
Asmenų vardai ir pavardės dokumento šaltiniuose įrašyti nelotyniško pagrindo rašmenimis į asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus pagal siūlomą reguliavimą būtų perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal Vyriausybės patvirtintas Vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Tais atvejais, kai dokumento šaltinyje yra vardo ir pavardės įrašai ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, į asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus siūloma nurašyti įrašus lotyniško pagrindo rašmenimis. Asmens prašymu visi dokumentų šaltinio įrašai galėtų būti nurašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška forma. Siūlomas teisinis reguliavimas būtų taikomas ir asmenų sutuoktiniams bei jų vaikams.
 
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Siūloma, kad asmens vardas ir pavardė, įrašyti iki šio įstatymo įsigaliojimo išduotuose Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose, asmens prašymu būtų perrašomi šio įstatymo nustatyta tvarka.
 
Jeigu Seimas priimtų siūlomą įstatymą, Vyriausybė turėtų parengti ir patvirtinti Vardų ir pavardžių rašymo taisykles.
 
Šiuo metu galioja 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.
 
Šis nutarimas nenumato situacijos, kai Lietuvos Respublikos piliečiai įgyja nelietuviškos formos pavardes, taip pat ir galimybės tokių asmenų pavardes jų pasirinkimu rašyti lietuvių kalbos rašyba arba kitais lotyniško pagrindo rašmenimis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.10; 07:04

Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini). Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Eidamas 70-uosius metus trečiadienio, lapkričio 25 d., rytą mirė žymus senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas, baltistas, italų kalbininkas prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis, pranešė Lietuvių kalbos institutas.
 
1975 metais atkeliavęs į Lietuvą, pamilęs lietuvių kalbą, Vilniuje apgynęs daktaro ir habilitacinę disertacijas, italų kalbininkas čia atrado ir savo gyvenimo meilę Birutę Žindžiūtę. Namais tapo Italija ir Lietuva.
 
Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis itin atidžiai tyrinėjo giesmes, parengė lietuviškų giesmynų leidimus, aptarė Mažosios Lietuvos giesmynų istoriją nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Jis sakydavo, kad negali gyventi Lietuvoje ir netirti jos kalbos, istorijos, ryšių su Italija.
 
Mokslininkas skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete, bendravo su baltistais, senųjų raštų tyrėjais. Italų kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas, vertėjas profesorius Gvidas Mikelinis daugiausia tyrė ir publikavo Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos senuosius paminklus – Simono Vaišnoro, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir kt. tekstus, analizavo Mažosios Lietuvos giesmynus – lietuviškų tekstų ir jų melodijų šaltinius.
 
Mokslininkas taip pat tyrė prūsų kalbos ir baltų kalbų istorijos problemas, į italų kalbą vertė grožinius lietuvių literatūros kūrinius, spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvos istoriją, lietuvių ir italų kultūrų ryšius. Pagarbiai prisimindavo savo mokytoją akademiką Vytautą Mažiulį, kitus kolegas, jam rūpėjo Lietuvių kalbos instituto mokslininkų darbai.
 
Taip pat domėjosi teatru, buvo muzikalus, grojo vargonais. Jis norėjo kaip įmanoma daugiau ir greičiau padaryti. Vis kartodavo, kad Lietuva jo šalis, kad jis baigęs darbus gyvens Lietuvoje. Mokslininkas turėjo savo tikslą ir nuosekliai dirbo. Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis buvo Lietuvos mokslo akademijos užsienio narys, Lietuvos katalikų mokslo akademijos tikrasis narys, už nuopelnus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos medaliu.
 
Nuoširdžią užuojautą mirus žymiam baltistui Parmos universiteto profesoriui Gvidui Mikeliniui pareiškė laikinai einantis pareigas švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.
 
„Tai didelė netektis tiek pasaulio baltistų bendruomenei, tiek lietuvių kultūrai. Profesorius Gvidas Mikelinis atliko reikšmingą vaidmenį lituanistikoje tyrinėjant Mažosios Lietuvos raštiją ir baltistikoje tiriant prūsų ir baltų kalbų istoriją. Jis taip pat buvo lietuvių kultūros ir literatūros ambasadorius Italijoje – savo vertimais ir straipsniais pristatė italams lietuvių literatūrą, istoriją, kultūrą, dalyvavo ne tik Italijos, bet ir Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime “, – sako ministras A. Monkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.27; 00:30

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien lapkričio 19 d., ketvirtadienį, piliečių visuomeninės iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ („Talka“) nariai,  kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą prašydami nepalaikyti advokatės padėjėjos Evelinos Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pareigas buriamoje Ingridos ŠimonytėsVyriausybėje.

Kreipimosi autoriai ne tik išreiškė abejones dėl Laisvės partijos teikiamos kandidatės kompetencijos eiti šias pareigas, bet ir pateikė argumentus, kad E. Dobrovolska negali būti Teisingumo ministre dėl jos vykdytos veiklos, nukreiptos prieš Lietuvą.

Visuomenininkai Prezidentui priminė, jau dvi kadencijas Seimo stalčiuose dūlantį pagal konstitucinio įstatymo reikalavimus „Talkos“ bemaž 70000 piliečių parašais Seimui pateiktą kompromisinį įstatymo projektą, nustatantį piliečių asmenvardžių rašybos tvarką asmens tapatybės dokumentuose (Nr. XIIP-3796).

„Šiuo projektu siekėme išsaugoti Konstitucijos ginamą principą, kad piliečių asmenvardžiai oficialiuose valstybės dokumentuose būtų rašomi valstybine kalba. Asmenvardžių įrašai piliečių asmens tapatybės dokumentuose pagal projektą būtų leidžiami ir kitomis kalbomis, tačiau nepakeičiant pagrindinio įrašo valstybine kalba. Tokia pat tvarka yra ir kaimyninėje Latvijoje, kurios raštvedyboje nuosekliai laikomasi fonetinės rašybos ir asmenvardžių formos valstybine kalba ir kuri yra apginta tarptautiniuose teismuose“, – priminė „Talkos“ nariai.

Kandidatę į Teisingumo  ministres kaltina teisinės sumaišties kėlimu

Pasak kreipimosi autorių, advokatės padėjėja Evelina Dobravolska atstovaudama Lenkijos senato palaikomą „Europos žmogaus teisių fondą“ (EŽTF) Lietuvos administraciniuose teismuose nuolat kėlė bylas, siekdama įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Ir nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas asmenvardžių rašybos klausimą galutinai išsprendė savo 2017 m. sprendimu, taip gindamas tvarką, kai šalia piliečio asmenvardžio, parašyto laikantis rašybos valstybine kalba, gali būti įrašytas asmenvardis ir kita kalba, „tačiau kandidatė į Teisingumo ministrus E. Dobrovolska ir toliau atstovavo EŽTF veiklą, inicijuojant bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o taip pat kituose teismuose, siekdama pasinaudoti spragomis, kai teismai ne visada vadovaujasi patvirtinta teismų praktika“, – rašo kreipimosi autoriai.

Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.

Pasak „Talkos“ atstovų EŽTF, tokia savo veikla vykdydamas kaimyninės valstybės institucijų užduotis sąmoningai ignoravo ne tik labai aiškius Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, bet ir „nesilaikė tarptautinių teismų išaiškinimų, negerbė Konstitucinio Teismo (KT) ir įsiteisėjusių galutinės instancijos administracinio teismo sprendimų, siekė juos apeiti, keldamas sumaištį Lietuvos teisinėje sistemoje“.

„Tokio fondo atstovė niekaip negali būti paskirta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre. Ji ne tik neturi tam kompetencijos, bet ir vienintelis jos „nuopelnas“ Lietuvos  teisingumo sistemai, tai jos ardomoji veikla teismuose, teisinis ir etinis nihilizmas, siekiant paneigti Lietuvos Respublikos Konstituciją“, – teigia kreipimosi autoriai primindami, kad 1999 m. spalio 21 d. KT patvirtino, jog valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“, o taip pat nustatė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“.

Priminė priešrinkiminius Prezidento įsipareigojimus

Visuomenininkai perspėjo, kad įvedus chaotišką piliečių asmenvardžių rašybą būtų pakenkta ne tik valstybei ir jos funkcijų vykdymui, bet ir būtų padaryta žala lietuvių kalbos sistemai, kuri yra panaši į latvių.

Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

„Sugriovę abiem gyvosioms baltų kalboms bendrą raštvedybą valstybine kalba paremtą asmenvardžių fonetine rašybą, kartu sugriautume ir baltų geopolitinės vienybės principą. /…/ Nusistovėjusios asmenvardžių rašybos keitimai suponuotų abejones ir nusistovėjusia vietovardžių rašybos praktika, o tai turėtų neigiamos įtakos ne tik valstybinės kalbos statusui, bet ir sukeltų nemažai politinių bei lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“, – perspėjo visuomenininkai ir priminė Prezidentui jo priešrinkiminius įsipareigojimus:

„Jūsų Ekscelencija, rinkimų kampanijoje Jūs ne kartą pasisakėte už Lietuvos valstybinės kalbos statuso išsaugojimą ir piliečių asmenvardžių rašybos tvarkymą Latvijos pavyzdžiu. Labai tikimės, kad šių įsipareigojimų nuosekliai laikysitės ne tik nepatvirtindamas tokių Vyriausybės narių, kurie veiktų prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet ir vetuodamas visus teisės aktus, kuriais bus siekiama paneigti mūsų šalies konstitucines vertybes“.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Kreipimąsi pasirašė buvę iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ nariai: Nijolė Balčiūnienė, Jonas Burokas, hab. dr. Kazimieras Garšva, kunigas Robertas Grigas, Mindaugas Karalius, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Vytautas Rubavičius, Vytautas Sinica, Gintaras Songaila, Gediminas Storpirštis, Jonas Vaiškūnas ir Jonas Vaitkus.

Primename, kad 2015 m. pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir surinkę bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašų, iniciatyvus piliečiai Seimui pateikė privaloma tvarka svarstyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3796. Šiuo projektu siūlydami paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje leisti įrašyti piliečio pageidavimu jo vardą ir pavardę ir „kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašius juos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą (jei piliečio pageidaujamoje kalboje naudojami ne lotyniško pagrindo rašmenys)“.

Daugiau žinių:

„Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ iniciatyvinės grupės nariai:

Jonas Vaiškūnas, tel. 8 682 14559, el. p. Jonas.Vaiskunas@gmail.com
Mindaugas Karalius tel. 8 699 30861, el. p. Mindaugas@mklaivyba.lt

2020.11.19; 16:00

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimas po svarstymo pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų vaikų ugdyme būtų daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbai.
 
Pagal siūlomą projektą, ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo programose ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę būtų skiriama ugdymui lietuvių kalba.
 
Antradienį už šias įstatymo pataisas po svarstymo balsavo vienbalsiai 66 parlamentarai. Tam, kad projektas būtų priimtas, prireiks dar vieno balsavimo.
 
Siūloma, kad naujos Švietimo įstatymo nuostatos įsigaliotų nuo kitų mokslo metų pradžios.
 
Tikimasi, kad, priėmus įstatymo pataisas, gerės tautinių mažumų mokyklų vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis, bus stiprinamas teigiamas požiūris į valstybinės kalbos mokymąsi.
 
Rugsėjo mėnesį įstatymo pataisas Seimui pateikęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius yra sakęs, kad, ugdyme vartojant gimtąją ir lietuvių kalbas, abi kalbos bus išmoktos. Siekiant įgyvendinti siūlomas nuostatas, anot ministro, būtina parengti metodikas ir tobulinti pedagogų kvalifikaciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.14; 00:30

Seimas patvirtino Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje gaires. VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis. VLKK nuotr.

Seimas antradienį patvirtino Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 m. gaires, kuriomis siekiama užtikrinti visavertį lietuvių kalbos vartojimą skaitmeninėje terpėje, įtvirtinti ir palaikyti lietuvių kalbos statusą informacinėje visuomenėje, skatinti lietuvių kalbai pritaikytų technologijų plėtrą ir gerinti jomis grįstų paslaugų kokybę.
 
Gaires parengė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudaryta darbo grupė. Komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis tvirtina, kad tai labai svarbus politinis dokumentas, garantuosiantis lietuvių kalbos išlikimą globalioje visuomenėje, dar labiau užtikrinsiantis valstybinės kalbos statusą.
 
„Šiuo dokumentu dar kartą įrodome lietuvių ambicijas išsaugoti kalbinę ir kultūrinę tapatybę daugiakalbėje skaitmeninėje aplinkoje kaip pagrindinę demokratinės raidos ir lygiateisio lietuvių kalbos vartojimo sąlygą. Kiek bus kalbos informacinėse technologijose, tiek jos bus apskritai“, – sako Komisijos vadovas.
 
Dokumentą rengusios Kalbos komisijos Kalbos technologijų pakomisės pirmininkas Andrius Utka, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros docentas, Kompiuterinės lingvistikos centro vadovas, taip pat teigia, kad Seime patvirtintos gairės yra ne tik simbolinis žingsnis.
 
„Keičiantis technologijoms ir į mūsų kasdienybę veržiantis dirbtiniam intelektui, atsirandant daiktų internetui, labai svarbu neatsilikti ir sekti vykstančius procesus pasaulyje tam, kad mes gebėtume bendrauti su technologijomis lietuviškai. Neturėtume eiti lengvesniu keliu ir tiesiog pradėti bendrauti su technologijomis užsienio kalba“, – įsitikinęs dr. A. Utka.
 
Priimtos gairės tampa Lietuvos skaitmeninimo plėtros 2021–2030 metų programos dalimi. Į jų turinį bus siūloma Vyriausybei atsižvelgti rengiant atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų projektus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.13; 01:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.

Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks  padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.

Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..

Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.

Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.

Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai  Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į  Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.

Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!

Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.

Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.

Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.

Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo  neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys  tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.

Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau  viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!

Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip  mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet  žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.

Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio  širdžiai, ypač  tame kontekste, kai  didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.

Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą  ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.

Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?   

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.

Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu  nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.

Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo  kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti  labai kategoriškas,  tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.

Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.  

2020.10.12; 06:00

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius antradienį  ketina pateikti Seimui Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose ikimokyklinio ugdymo programą, ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba.
Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.
 
Taip pat siūloma įteisinti, kad papildomai būtų pridėta viena valanda per savaitę ir ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose priešmokyklinį ugdymą.
 
Tikimasi, kad įgyvendinus įstatymo projekto nuostatas, gerės tautinių mažumų mokyklų vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis, bus stiprinamas teigiamas požiūris į valstybinės kalbos mokymąsi.
 
„Tikimasi, kad nuo mažumės mokant lietuvių kalbos, bus sudaromos vienodos sąlygos sėkmingai integracijai į socialinį ir ekonominį šalies gyvenimą“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
 
Šios Švietimo įstatymo pataisos įregistruotos dar 2019 metų sausio mėnesį.
 
Tačiau 2019 metų kovo mėnesį Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama pagerinti lietuvių kalbos mokėjimo lygį tautinių mažumų mokyklose,  Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos prašymu buvo išbrauktos iš Seimo darbotvarkės.
 
ELTA primena, kad tuomet Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija paprašė papildomo laiko tam, kad šią įstatymo iniciatyvą galėtų aptarti su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.22; 09:33

Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“ ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkada, ir ne taip jau seniai, Šv. Jonas Paulius II taip apsakė valstybės uždavinį: „Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai išskleisti prigimtinius talentus ir veikti drauge su kitais vardan bendro tikslo“.

Užtikrinti, kad valstybė su visomis teisingumo institucijomis deramai vykdytų šią užduotį, jei neklystu, turėtų Konstitucinis Teismas.

Ar taip ir yra mūsų valstybėje?

Deja… Su nerimą keliančiu reguliarumu ir pastovumu mūsų visuomenėje sproginėja nepasitenkinimo teismais ir apskritai visa teisėsauga bei teisėtvarka burbulai, purvu aptaškydami šviesų laisvos ir demokratiškos valstybės įvaizdį.

Savąją (privalomąją?) purvo  porciją į tuos burbulus neretai įneša ir KT sprendimai. Liūdina ne tik tai, kad KT sprendimai kartais prieštarauja piliečių įsivaizduojamam teisingumui, bet ir tai, kad jie būna tokie stilistiškai suvelti, kad tik patys KT teisėjai gali suvokti, kas norėta pasakyti. O štai „kiekvienas žmogus“, vardan kurio, sakytume, pluša mūsų teisingumo sistema su KT viršūnėje, KT nutarčių prasmės ir esmės suprasti dažnai neįstengia, nors ir stengiasi.

Pavyzdžių? Prašom.

Skaitome šių metų liepos 24 d. KT nutartį: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 ir 8 dalys (2013 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurias asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, ši teisė grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai („Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“), konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Žurnalistai mėgino tą nutartį padaryti suprantamesnę.

Ramūnas Jakubauskas, remdamasis BNS, dėsto taip: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos dėl teisės vairuoti grąžinimo tik po dešimties metų, kai vairuotojas dukart įkliuvo neblaivus, prieštarauja Konstitucijai, penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT)“.

Tas pats autorius tęsia KT nutarties perpasakojimą: „Be kita ko, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymo nuostatą, kurioje buvo įtvirtinta, kad jeigu asmeniui teisė vairuoti atimta tris kartus, ji gali būti grąžinama ne anksčiau nei po 10 metų“.

Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Aritmetika pagrįsta logika čia gana aiški: jei tas pats asmuo neblaivus vairuodamas buvo įkliuvęs policijai nebe pirmą kartą, t. y. ne vieną, o du ar tris kartus, tai įkliuvęs antrą (ar trečią…) kartą, jis baudžiamas gana griežtai, atimant iš jo teisę vairuoti 10 (dešimčiai !) metų.

Ir štai šitą nuobaudą, kai asmuo įkliuvo nebe pirmą kartą, KT paskelbė prieštaraujančią Konstitucijai.

O kas šituo klausimu parašyta Konstitucijoje? Skaitome:

LR Konstitucija 31 str. 5 dalis: Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Skaitytojų prašau atkreipti dėmesį į šį Konstitucijoje pavartotą žodžių junginį: „už tą patį nusikaltimą“.

Kyla klausimas: ar galima antrą ar trečią kartą nusikaltus, pavyzdžiui, pažeidus kelių eismo taisykles, teigti, jog padarytas tas pats nusikaltimas?

Lietuvių kalbos jausmo nepraradę skaitytojai tikriausiai supranta, kad tą patį nusikaltimą pakartoti antrą ar trečią kartą neįmanoma taip pat, kaip ir du, tris kartus pagimdyti tą patį vaiką. Gimdyti – galima. Tą patį vaiką – ne, niekaip neišeina.

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lėčiau mąstantiems aiškinu: pažeisti eismo taisykles (vairuoti išgėrus, apsvaigus nuo narkotikų, „pakeliui“ ką nors partrenkiant ar suvažinėjant) galima ir du, ir tris, ir daugiau kartų – tiek, kiek tai leidžia kurčia ir akla lietuviška Temidė. Tai reiškia: galima pakartoti tokį pat nusižengimą. Bet du ar daugiau kartų padaryti tą patį nusikaltimą realiame gyvenime, ne fantastiniame filme – neįmanoma. Net jei pažeidėjas sugebėtų toje pačioje kelio vietoje toje pačioje perėjoje partrenkti tą pačią neatsargią pensininkę ar tą patį (turint galvoje paso duomenis) išsiblaškiusį paauglį, sunku įsivaizduoti, kad ir oras būtų tas pats, ir automobilio greitis tas pats, ir promilės tos pačios. Pagaliau, kiekvienas eismo įvykio dalyvis būtų jau keliais mėnesiais ar net metais vyresnis, taigi, ir organizmo reakcija kitokia…

Dar  aiškiau skirtumą tarp „tas pats“ ir „toks pat“ rodo toks pavyzdys: į tą patį posėdį penki KT teisėjai gali ateiti pasirišę tokius pat kaklaraiščius, bet neįmanoma, kad jie posėdžiautų pasidabinę tuo pačiu kaklaraiščiu.

Tai grįžkim prie Konstitucijos ir pamėginkime aiškintis, kokią žinią siunčia mums Konstitucija, drausdama antrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą.

Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.

Pagal mūsų įstatymus, neblaivus vairuotojas gali būti baudžiamas ir pagal Administracinių nusižengimų ar Baudžiamąjį kodeksą, ir pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Matyt, turėdami galvoje būtent šitą puokštę galimų nuobaudų, Konstitucijos kūrėjai perspėjo, kad baudėjai pasirinktų tik vieną iš tų trijų galimų bausmių, o ne sūdytų nusikaltusiajam už tą patį nusižengimą kelias galimas nuobaudas.

Tačiau Konstitucija nedraudžia bausti nusikaltėlį kiekvieną kartą, kai tik jis pakartoja (du ar daugiau kartų) tokį pat nusikaltimą! Būtent turėdami galvoje pakartotinus tokio pat pobūdžio (bet ne tuos pačius !) nusikaltimus, teisininkai numatė už tai vis griežtėjančias bausmes.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 ir 8 skyriuose nurodoma:

  1. Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
  2. Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

Beje, čia nekalbama apie pasekmes, kokias gali turėti vairavimas apsvaigus. O juk pasekmių būna įvairių, nuo lengvesnių (išverstas pakelės stulpelis) iki sunkesnių (kūno sužalojimas) ir net baisių (negyvai suvažinėtas praeivis), todėl vien teisių vairuot atėmimu tikrai ne visada apsiribojama. Bet apie tai – kita kalba.

Atvirai kalbant, ir mane nustebino, kad tokio pat dydžio bausmė skiriama tiek už antrą, tiek ir už trečią to paties pobūdžio pakartotinį nusikaltimą. Ir jei garbusis KT būtų ėmęs svarstyti ir sprendęs dėl to, kad bausmes kelių ereliams reikia susisteminti ir padaryti adekvatesnes nusikaltimui, nebūčiau įsivėlusi į svarstymus, kuo tas pats nusikaltimas skiriasi nuo tokio pat.

Apdaužytas automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Beje, bylą Konstitucinis Teismas ėmėsi nagrinėti pagal Telšių ir Vilniaus miesto apylinkių teismų prašymus. Teises praradę vairuotojai šiems teismams teigė, kad numatyta sankcija yra neproporcinga ir prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Sakytum – raštingi piliečiai, susipažinę su Konstitucija…

Tačiau įsigilinus į bylas ir į pareiškėjų pareiškimus (čia aš mėgdžioju teisininkų stilių) aiškėja, jog skundžiamosios nutartys buvo priimtos dėl to, kad asmenys nusižengė pakartotinai (cituoju KT nutarties tekstą): „Tokie sprendimai buvo priimti atsižvelgus į tai, kad iš šių asmenų teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus (paryškinta mano – J.L.) už tai, kad jie padarė teisės pažeidimą būdami neblaivūs, ir dar nebuvo suėjęs dešimties metų terminas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, kad teisė vairuoti transporto priemones galėtų būti grąžinta“.

Primenu, jog teisė vairuoti dešimčiai metų atimama po to, kai asmuo tam pačiam įstatymui nusižengia (padaro tokį pat, bet ne tą patį nusikaltimą) antrą ar trečią kartą. Todėl logiška būtų skųstis nebent dėl to, kad bausmė už antrą kartą (o ne trečią ar ketvirtą kartą) pakartotą nusikaltimą yra per griežta.

Tačiau šitie nusikaltėliai turėjo labai „gerus“ (šiuo atvejų teisingiau būtų sakyti – suktus) advokatus. Vildamiesi, kad KT teisėjai yra žmonės su visomis žmogiškomis savybėmis bei silpnybėmis, tarp kurių gali pasitaikyti ir neraštingumas, ir aplaidumas, ir nesąžiningumas, advokatai ieškinius surašė taip, kad „žmogiški“ teisėjai arba nesuprato, arba nenorėjo suprasti, jog skunde tyčia yra suveliamas skirtumas tarp to paties nusižengimo (už kurį negalima bausti du kartus) ir tokio pat pobūdžio antrą kartą padaryto nusižengimo, už kurį ankstesnis teismas teisėtai, t. y. pagal galiojančius įstatymus, atėmė teisę vairuoti dešimčiai metų.

avarija_2
Avarija. Vytauto Visocko nuotr.

Pareiškėjų pareiškimų stilistika buvo sudėliota taip, kad KT galėtų pasirinkti, ar gilintis į esmę ir svarstyti tik iš esmės teisingos bausmės griežtumo laipsnį, ar nutarti taip, kaip nutarė: antrą kartą bausti negalima.

O kad tokia dviprasmiška nutartimi KT stato dorus teisėjus bei viešojo intereso gynėjus prokurorus į keblią padėtį, KT nerūpi. Rūpi tik mums, eiliniams piliečiams, kuriuos visokio plauko nusikaltėliai, vieną kartą nubausti už vairavimą išgėrus (už išprievartavimą, už kūno sužalojimą ar net žmogžudystę…), pasibaigus bausmės galiojimo laikui, galės nebaudžiamai daryti tokius pat nusižengimus (vairuoti išgėrus, prievartauti, žudyti…), nes KT nutarė, jog antrą kartą jų bausti nebegalima. Ir kam ten, išskyrus aukas, rūpi, ar jie padarė tą patį, ar tokį pat nusikaltimą.

O tam, kad smalsūs piliečiai, panorėję patys paskaityti KT nutartis, nieko nesuprastų, nutartys rašomos tokia lietuvių kalba, už kurią – turiu galvoje stilių, – smetoninės ir net sovietinės mokyklos lituanistai būtų rašę žemiausią balą. Pavyzdžiui: „Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, užtikrinti saugų eismą yra viešasis interesas. Todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokius saugaus eismo reikalavimus, kurie yra būtini viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai užtikrinti, be kita ko, atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams. Turi būti nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vairuoti transporto priemones, susiję, be kita ko, su jų amžiumi, sveikatos būkle, saugaus eismo taisyklių išmanymu, transporto priemonių vairavimo gebėjimu, asmenų elgesiu. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekdamas užtikrinti eismo saugumą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisės vairuoti transporto priemones suteikimo teisinį reguliavimą, pagal kurį ši teisė nebūtų tam tikrą laiką suteikiama asmenims, padariusiems šiurkščiausius eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, neblaiviems ar apsvaigusiems pakartotinai vairavusiems transporto priemones ar sistemingai šiurkščiai pažeidinėjusiems eismo taisykles„.

Kaip matote, nėra nė vieno sakinio be parazitinio pertaro „be kita ko“, o paskutiniame sakinyje jis pakartotas net du kartus. Be jo sakiniai ne tik sutrumpėtų, bet ir taptų šiek tiek aiškesni. Nors vis tiek liktų neaišku, kodėl tiek daug kalbėjus (pliurpus?) apie viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, savo pagrindine nutartimi KT perbraukia juos riebiu juodu brūkšniu…

Manoji „nutartis“ kur kas trumpesnė ir, tikiuosi, aiškesnė: kol yra TOKIE teisėjai, TOKIE advokatai ir TOKIE žemi reikalavimai valstybinės lietuvių kalbos mokymo ir mokėjimo lygiui, viešasis interesas graudžiai rauda, valstybės nesaugomas ir neginamas.

2020.08.03; 07:00

Diana Nausėdienė dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume. Vygaudo Juozaičio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume, kuriame švietimo atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai diskutavo lietuvybės sklaidos tema.
 
„Šio forumo dalyviai prisideda prie svarbios mums misijos – stiprina mūsų emigrantų ir diasporos mokymosi motyvaciją lituanistinėse mokyklose pasaulyje ir prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos. Mūsų kalbos besimokantys ir vartojantys kitų tautų atstovai – taip pat lietuvių kalbos išlikimo garantas. Dėkojame jiems, pamilusiems Lietuvą ir besigilinantiems į jos kultūrą, tikriems mūsų šalies ir kalbos ambasadoriams“, – kalbėjo pirmoji šalies ponia, globojanti diasporos lituanistinio švietimo veiklas pasaulyje.
 
Pasak D. Nausėdienės, labai svarbu, kad išeivijos vaikai turi galimybę išlaikyti lietuvybę, puoselėti ilgaamžes tradicijas. Lituanistinį švietimą vykdo 10 formalaus ugdymo lietuviškų mokyklų užsienyje, šimtai neformalaus ugdymo lituanistinių mokyklų, kurių vis daugėja, ir apie 40 lituanistikos centrų, kuriuose dėstoma ir tiriama lietuvių kalba bei kultūra. Pirmoji ponia, kaip teigiama Prezidentūros pranešime, pasidžiaugė, kad laikinai išvykusių dirbti lietuvių šeimų vaikus gimtosios kalbos jau gali mokyti lietuviai mokytojai Europos mokyklose Liuksemburge, Briuselyje, Frankfurte ir kituose miestuose.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jau devyniolika metų vyksta nuotoliniai lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai Vilniuje, kuriuos rengia Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija. Per tuos metus daugiau nei 2000 užsieniečių mokėsi lietuvių kalbos, susipažino su Lietuva, šalies istorija, kultūra. Ne vienas užsienietis rašė bakalauro, magistro darbus apie Lietuvos politiką, kultūrą, istoriją, diplomatinius santykius, vertė lietuvių rašytojų kūrybą, mokė mūsų kalbos savo šalyse.
 
„Žymus britų kalbininkas profesorius Davidas Crystalas, tyrinėjantis mažųjų kalbų išnykimo pavojus, tvirtina, kad jei pasaulyje dėl anglų kalbos plitimo visi mokytųsi tik vienos kalbos, tai būtų didžiausias intelektinis pasaulio praradimas, kokį tik galima įsivaizduoti“, – pabrėžė D. Nausėdienė, kviesdama išsikelti ambicingą modernios XXI amžiaus lietuvių bendruomenės tikslą išsaugoti lingvistinį perlą – lietuvių kalbą – ir dėkodama visiems forumo dalyviams už tai, kad myli ir vartoja lietuvių kalbą, kuri leidžia suprasti mūsų šalies kultūrą ir tapatybę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.27; 16:00

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka pažadėjo, kad jo vadovaujama institucija sieks peržiūrėti prieš porą dešimtmečių priimtą Vyriausybės nutarimą, kuriuo remiantis bibliotekų darbuotojai, baigę rusų bei lenkų mokyklas, buvo įpareigoti išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Visgi A. Valotka akcentavo, kad šis nutarimas yra nukreiptas ne konkrečiai į bibliotekininkus, o į visus paslaugų sektoriuje dirbančius asmenis.
 
„Dabartinė situacija su bibliotekininkais, kurie dirba Lietuvoje, yra gimę Lietuvoje, augę Lietuvoje, puikiai kalba lietuviškai, neturi jokių problemų ar keblumų bendravime su savo klientais, bibliotekų lankytojais, skaitytojais. Man tiesiog kyla klausimas apie pačios kontroliuojančios institucijos veiklos principus. Ar ta kontrolė būtent tokia turėtų būti šiandien, po Lietuvos nepriklausomybės praėjus ne vienam dešimtmečiui, ar vis dar matome aktualumą“, – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų organizuotame susitikime suabejojo konservatorė Monika Navickienė.
 
Savo ruožtu Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas A. Valotka susitikimo metu akcentavo, kad šis Vyriausybės nutarimas nėra skirtas konkrečiai bibliotekininkams.
 
„Nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kuris kitas valstybinės kalbos vartojimą ir taisykles reglamentuojantis teisės aktas Lietuvoje nėra specialiai skirtas bibliotekininkams nei bibliotekoms. Ir mes niekur specialiai jo nekreipiame į bibliotekų sektorių“, – pridūrė A. Valotka.
M. Navickienei pateikus pavyzdį, kad Vilniaus pedagoginiame universitete aukštąjį išsilavinimą gavusiai bibliotekininkei buvo pateiktas prašymas išsilaikyti lietuvių kalbos egzaminą, A. Valotka teigė, kad universitetinis išsilavinimas, įgytas Lietuvoje, dar nieko nereiškia.
„Bet kokia dėstomoji kalba buvo? Nes jeigu ji rusistė ir viskas buvo dėstoma rusų kalba, arba polonistė ir lenkų kalba, tada ne. Visais kitais atvejais visi, kas su aukštuoju išsilavinimu, nepatenka“, – teigė A. Valotka.
 
Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktorė Rima Gražienė teigė, kad šiame Valstybinės kalbos inspekcijos įpareigojime trūksta logikos. R. Gražienė akcentavo, kad egzaminą įpareigoti laikyti 8 jos vadovaujamos bibliotekos darbuotojai lietuvių kalbos egzamino nelaikys, ir prašė Valstybinės kalbos inspekcijos peržiūrėti nutarimą.
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Man jokios absoliučiai logikos nėra, jie nedirbtų bibliotekoje, jei nemokėtų lietuvių kalbos. Man čia tiesiog yra logikos trūkumas, ir mes neisime į egzaminą“, – teigė ji, akcentuodama, kad bibliotekos darbuotojai yra išsilavinę, mokslus baigę asmenys, lietuvių kalbą puikiai mokantys.
 
Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovas taip pat informavo, kad, remiantis galiojančiu nutarimu, lietuvių egzaminą turės laikyti ir su klientais bendraujantys mechanikai.
 
„Jeigu mechanikas bendrauja su interesantas, jeigu jis nuvažiuoja į serviso įstaigą, jeigu jūs kreipiatės lietuvių kalba, jis su jumis privalo kalbėti lietuviškai. Ar tai būtu gelžbetonio gamykla, ar smulkusis verslas, deja, bet taisyklės yra tos pačios. Tai yra vartotojų teisių apsauga“, – sakė A. Valotka.
 
Visgi A. Valotka teigė, kad egzamino siūlys nelaikyti asmenims, iki 1991 metų baigusiems rusiškas arba lenkiškas mokyklas.
„Manau, kad turėtume pradėti svarstyti, ar tikrai turime įtraukti į sąrašą tuos asmenis, kurie baigė lenkiškas, rusiškas mokyklas iki 1991 metų“, – teigė jis.
 
Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas taip pat davė pažadą, kad, atsižvelgiant į bibliotekininkų nepasitenkinimą, nutarimą bus siekiama peržiūrėti.
 
„Mes imsimės iniciatyvos peržiūrėti šį Vyriausybės nutarimą“, – patikino jis. Visgi A. Valotka akcentavo, kad, siekiant peržiūrėti nutarimą, tam turi būti rastas teisinis pagrindas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.21; 05:23

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, jog rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macholibido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė)…

Anava kaimynas ir trečio aukšto Vasario 16-osios gatvės name (na, ir kaip puikiai derinasi jos pavadinimas su smėlio Laisve!) įsitaisė stiprius žiūronus ir desertui prie rytinės kavos vis nužvelgia apsinuoginusias damas šiame pliaže (atsiprašau – paplūdimyje). Jo karantininė subjurusi nuotaika pasitaiso…

Genderistai (neverčiu) tvirtina, kad čia gera vieta sugulti ir tos pačios lyties padarams (dėmesio, LGBT!), įskaitant ir šuniukus. Sutemus (gal nebūtinai?) čia galima ir pasimylėti. Juk – Laisvė!

Beje, apie Laisvę. Ką ten Vilniaus meras filosofuoja apie Laisvę? „Pliažas Lukiškių aikštėje įrengtas, kad galėtume džiaugtis iškovota laisve”, sako jis. „Šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“, tvirtina basomis smėlį patikrinęs R. Šimašius.

Kaipgi smėlis asocijuojasi su Laisve? Ginčytina filosofija. Žinome posakį: kaip smėlis pro pirštus. Vadinasi, ta kaina, kurią tūkstančiai užmokėjo savo krauju ir kančiomis saugumo rūmuose, tėra nieko verta – lyg pro pirštus prasprūdęs smėlis? O jeigu ant to karjere iškasto smėliuko voliojasi pusnuogės porelės, o šuniukas ar katinėlis užkasa savo pridarytus kakučius (vertimo nėra), tai anokia čia pagarba tai Kovai ir Laisvei…

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Meras kalba, kad geriausia vieta paplūdimui – „natūralu“ – Lukiškių aikštė. Ką reiškia „natūralu“? Gamtiška? Na, taip, gamtiški reikalai visi natūralūs. O jei teisininkas meras susipykęs su sąvokomis, tai čia IQ tyrimai nepadės…

Dabar apie šios „natūros“ kainą. Jis sako, kad smėliuko supylimas kainavo apie 60 tūkst. euriukų. Kiti apskaičiavo virš šimto. Rugsėjį paplūdimio surinkimas kainuos dar tiek. Savivaldybė, žinoma, turi laisvų pinigų, nes pandemijai užraukti valstybė skolinasi milijardus… Lėšų švaistymas? Ko gero. Tegul LRT tyrimų skyrius susidomi.

Dar apie valstybinę kalbą. Teisininkas turėtų ne tik gerai žinoti įstatymus, bet ir jų šventai laikytis. Juk buvo Teisingumo ministras… Bet tos iškabos apie „byčus“ (o ir sąskambis angliškai nepadorus) ir „šarkus“ atitinka pačią idėją: lyg smėlis pro pirštus… Čia negaliu nepastebėti ir griežto Audrio Antanaičio, VLKK vadovo, pareiškimo, bet jis irgi susigeria į tą smėlį kaip ūmi vasaros liūtis… Apskritai visame Vilniuje anglicizmai įžūliai ima viršų. Ir ne tik prie R. Šimašiaus.

Koks šios smėlėtos pasakėčios moralas? Rinkimai? Politikavimas? Prieš metus įsteigtos Laisvės partijos reitingai? Jauno politiko ambicijos? Argumentas A. Armonaitės siūlymui, kad meras galės būti geras Prezidentas? Nenoras nusileisti A. Zuoko šarvuočiui, traiškiusiam mersedesą? Neskubėkime.

Juk netruks prabėgti dar du šios vasaros mėnesiai, kai miesto meras pajus, jog – smėlis išbyrėjo pro pirštus…

2020.06.27; 12:30

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis piktinasi, kad, minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius už savivaldybės pinigus ir be tarybos pritarimo atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.
 
„Tą vertinu ne tik kaip pasityčiojimą iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių, kaip atmintinų pagarbos vertų vietų niekinimą, bet ir kaip moralinį nusikaltimą lietuvių kalbai. Aplink teritoriją matomi angliški užrašai demonstratyviai rodo, kad R. Šimašius sąmoningai spjovė į lietuvių kalbą. Ir ne pirmą kartą“, – rašoma A. Antanaičio pareiškime.
 
Jo teigimu, teisiškai tokius R.Šimašiaus veiksmus lietuvių kalbos atžvilgiu įvertins Valstybinė kalbos inspekcija.
 
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

VLKK pirmininkas ragina valstybės institucijas, organizacijas ir piliečius nebūti abejingus lietuvių kalbos trypimui.
 
„Pradėdamas okupaciją priešas visada pirmiausia nusitaikydavo į kalbą. Lietuvių kalba šiandien yra Vilniaus mero taikinys. Kurios kariuomenės eilinis yra R.Šimašius?“ – retoriškai klausa A. Antanaitis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.25; 10:06

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis, Vytautas Juozapaitis ir Edmundas Pupinis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Eugenijus Jovaiša, Aušra Papirtienė ir Stasys Tumėnas kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską, l. e. ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas Žygimantą Vaičiūną, švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį reikalaudami atšaukti, jų nuomone, Konstitucijai prieštaraujantį Vyriausybės sprendimą.
 
Tokį kreipimąsi  paskatino   Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. kovo 23 d. raštas, pagal kurį valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, atsižvelgdamos į Vyriausybės dar 2019 m. liepos 10 d. pasitarimo sprendimą „Dėl Lietuvos viešųjų ir administracinių paslaugų pritaikymo grįžtantiems arba atvykstantiems į Lietuvą asmenims bei asmenims, kalbantiems tik užsienio kalba“, pateikė informaciją apie sprendime nurodytus siūlymus dėl administracinių ir viešųjų paslaugų pritaikymo asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos.
 
Seimo narių nuomone, kai kurie institucijoms pateikti siūlymai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo nuostatoms.
 
„Toks Vyriausybės sprendimas sudarytų prielaidas įteisinti valstybės institucijose daugiakalbystę, o tai prieštarauja Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 14 straipsniui, nustatančiam, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jau ne pirmą kartą bandoma judinti šiuos valstybinės kalbos pamatus, prisidengiant tariamais argumentais, šiuo atveju dėl talentų pritraukimo“, – teigia parlamentaras A. Ažubalis.
 
Šiuo bendru kreipimusi Seimo nariai atkreipia dėmesį, kad praplėtus nevalstybinės kalbos vartojimo viešųjų užrašų ir gyventojų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ribas, būtų neteisėtai siaurinami Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo teisės normomis nustatyti imperatyvūs reikalavimai dėl privalomo valstybinės kalbos vartojimo. Kadangi toks sprendimas, parlamentarų nuomone,  prieštarauja Konstitucijai, pagrindiniam valstybės įstatymui, turinčiam aukščiausią teisinę galią, Seimo nariai reikalauja jį atšaukti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.20; 06:00

Kalbininkas Pranas Kniūkšta. Vytauto Visocko nuotr.

Gegužės 4 dieną mirė žinomas kalbininkas, dėstytojas, lietuvių kalbos puoselėtojas Pranas Kniūkšta. Prisimindami iškilų lietuvių kalbos tyrinėtoją, humanitarinių mokslų daktarą skelbiame jo dar 2014-aisiais metais kovo 14-ąją paskelbtą straipsnį „Ką galima ir ko negalima keisti“. Tekstas nepraradęs aktualumo ir šiandien.

Ką galima ir ko negalima keisti

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Toks aiškinimas vienus papiktino, pasigirdo balsų, kad „Konstitucija nebesaugos valstybinės kalbos“, kiti ėmė džiūgauti, esą asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis „nebėra jokių kliūčių“. Bet ir pirmųjų nusivylimas, ir antrųjų džiūgavimai gerokai perdėti.

Konstitucinio Teismo sprendime nurodytos dvi taisyklių keitimo sąlygos. Pirma, kitokias taisykles galima nustatyti, „kai jas keisti siūlo… iš profesionalių kalbininkų… sudaryta valstybės institucija“, reikia suprasti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Dar svarbesnė antroji sąlyga, kuri kitokias taisykles nustatyti leidžia „laikantis iš Konstitucijos, inter alia, jos keturiolikto straipsnio, kylančių reikalavimų“. O tas straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“

Vadinasi, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi valstybine lietuvių kalba, o joje įteisinti tik mūsų abėcėlėje išvardyti lietuviški rašmenys. Reikalavimas minėtais atvejais asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis yra privalomas pagal Konstituciją, kitokių taisyklių čia negalima nustatyti.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas turi kitų vietų ir nuostatų, kur galima siūlyti ir kitokių taisyklių, negu ten numatyta. Lietuvos Respublikos piliečio pasams taikomas taisykles galima praplėsti ir taikyti visiems asmens ir ne tik asmens, o ir įvairių veiklos sričių dokumentams, kur rašomi asmenų vardai ir pavardės. Nors nutarimas apie tai ir nekalba, praktiškai taip jau ir dabar daroma. Reikėtų tą principą ir formaliai įteisinti – pavadinime ir tekste kalbėti apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.

Lietuvos Respublikos pasai išduodami tik Lietuvos piliečiams, o įvairiuose kituose dokumentuose gali būti rašomi ir Lietuvos piliečių, ir nepiliečių asmenvardžiai, todėl aptariant jų rašymą darosi būtina nurodyti pilietybę. Pasams nustatytos taisyklės savaime pritaikomos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams. Dabar yra: „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“, būtų: „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.“

Asmenvardžių rašymą dokumentuose susiejus su Lietuvos Respublikos pilietybe, darosi būtina atskirai kalbėti apie kitų šalių piliečius.

Užsieniečius mini ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas skelbia: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Reikia suprasti, to dokumento rašmenimis; kur būtinai reikia lietuviškų rašmenų, tai aiškiai ir pasakyta.

Konstitucinis Teismas to punkto nenagrinėjo, nes užsieniečių pavardės su Lietuvos Konstitucija nesusijusios. Be to, tai buvo neaktualus klausimas, tokie atvejai buvo reti, išimtiniai.

Pritaikytas visiems dokumentams punktas pasidarytų svarbus ir būtinas, tada čia jau reikėtų kalbėti apie asmenis ne turėjusius, o turinčius kitos valstybės pilietybę, paprasčiau sakant, apie kitų šalių piliečius. Pertvarkytas punktas galėtų būti: „Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės, užrašytos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos Respublikoje surašomuose dokumentuose perrašomi paraidžiui.“ Mat jų asmenvardžiai įteisinti pagal kitos šalies įstatymus ir įforminti pagal tos šalies kalbos reikalavimus ir oficialiojoje vartosenoje visose šalyse galioja tokie, kokie įteisinti.

Atskirai reikėtų aptarti du tarpinius atvejus: pirma, kai kitos šalies pilietis įgyja ir Lietuvos pilietybę, antra, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę, įteisintą pagal kitos šalies įstatymus. Tokių asmenų vardai ir pavardės galėtų būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.

Galima keisti dar vieną 1991 m. nutarimo dalyką – vietoj nutarimo galima priimti atitinkamą įstatymą. Jo pavadinimas būtų: „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.“ Jis teisės aktą pakeltų į aukštesnį lygmenį, bet turėtų išlaikyti jo principines nuostatas.

Post scriptumYra veikėjų, gąsdinančių, kad pavardžių rašymas dokumentuose lietuvių kalbos rašmenimis gali sukelti lenkų maištus ir Rusijos invaziją. Betgi prisiminkime, kad tokį principą įteisinęs nutarimas buvo priimtas daug sunkesnėmis aplinkybėmis – kai Lietuvoje tebebuvo svetima kariuomenė ir lenkai Vilniaus krašte kūrė autonomines apylinkes. O principas įsigalėjo ir, atlaikęs laiko ir politinių skersvėjų išbandymus, galioja jau beveik penkiolika metų. Nėra priežasčių jo atsisakyti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.

2020.05.06; 08:12

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.

Psichiškai nesveikas?

Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.

Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…

Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?

Smogikų veisykla nuo jaunų dienų

Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.

Rusiška agresija

Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.

Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys

Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.

Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“

Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.

Ar ilgai juos toleruosime?

2020.03.05; 19:20