Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.

Psichiškai nesveikas?

Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.

Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…

Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?

Smogikų veisykla nuo jaunų dienų

Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.

Rusiška agresija

Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.

Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys

Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.

Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“

Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.

Ar ilgai juos toleruosime?

2020.03.05; 19:20

Kalbos komisija jau šeštą kartą įteikė apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą. Nuo 2016 metų apdovanojimai skiriami už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
 
Šiais metais dailininko Roko Dovydėno skulptūrėlės „Sraigės“ ir diplomai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, iškeliavo į vienuolikos lietuvių kalbai nusipelniusių žmonių rankas. Net aštuoni iš jų – pirmojo daugiakalbio mechanikos žodyno „Mechanikos terminų žodynas“ autoriai, aukščiausius mokslo laipsnius įgiję technikos ir mechanikos inžinieriai, Kauno technologijos universiteto dėstytojai. Pernai dienos šviesą išvydęs mechanikos žodynas yra išsamus jų ilgamečio kruopštaus darbo vaisius. Žodyne pateikiama beveik 50 tūkst. lietuviškų terminų su jų atitikmenimis vokiečių, anglų, prancūzų ir rusų kalbomis.
 
Apdovanojimus gavo daugiakalbio „Mechanikos terminų žodyno“ autoriai: prof. habil. dr. Antanas Žiliukas, doc. dr. Antanas Juozas Bražiūnas, prof. dr. Alvydas Kondratas, doc. dr. Donatas Markšaitis, prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius, doc. dr. Albinas Palionis, prof. dr. Rymantas Tadas Toločka, prof. dr. Pranas Žiliukas.
 
Apdovanojimas už lietuvių kalbos puoselėjimą, tautinių mažumų kalbinį švietimą šiemet įteiktas Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos įkūrėjui ir buvusiam direktoriui Mišai Jakobui. Jo įkurta žydų mokykla buvo pirmoji iš tautinių mažumų mokyklų, kurioje moksleiviai mokėsi lietuviškai. Per visą savo pedagoginę veiklą jis nenuilstamai gynė, puoselėjo ir aukštino lietuvių kalbą. M. Jakobą galima vadinti tikru lietuvių kalbos patriotu, sakoma VLKK pranešime.
 
Dar dvi „Sraigės“ iškeliavo į Lietuvių kalbos draugijos narės, kalbos ugdymo ir kalbininkų atminimo renginių iniciatorės bei organizatorės jurbarkiškės Aldonos Pauliukaitienės ir kultūros ir visuomenės veikėjo, leidėjo, poeto, „užkietėjusio“ dzūko Juozo Žitkausko namus, skelbia Kalbos komisija.
 
Laureatai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pagerbti penktadienį šios komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuojamame Lietuvių kalbos dienų renginyje Mokslų akademijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.29; 04:00

Kultūros ministerijoje apdovanoti Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkurso nugalėtojai. Jau dvyliktą kartą organizuotu konkursu Valstybinė kalbos inspekcija siekia įprasminti Tarptautinės gimtosios kalbos dienos minėjimo tradiciją.
 
„Norėčiau mums visiems palinkėti ne tik puoselėti, bet ir mylėti gimtąją lietuvių kalbą. Galbūt didžiųjų kalbų įsigalėjimas kelia tam tikrų įtampų, bet manau, kad kartu suteikia galimybių labiau mylėti savo kalbą. Ir būtent tai rodo lietuvių verslininkai, kurie pavadina įmones gražiais lietuviškais pavadinimais“, – apdovanojimų renginyje sakė kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė.
 
Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga taip pat sveikino Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka.
 
2019 metų konkurso nugalėtojomis išrinkta 16 įmonių: „Aušra kelyje“, „Graži kaimynystė“, „Jaukus patarimas“, „Nepalik vieno“, „Popierinis kirtis“, „Svajojantis medis“, „Šaukšto kelionė“ iš Vilniaus, „Pašto balandis“ iš Vilniaus rajono, „Rimti dalykai“, „Sava sesė“ iš Kauno, „Basa žemė“ iš Jonavos, „Vilko daina“ iš Jonavos rajono, „Gero oro“ iš Palangos, „Labos nakties“ iš Alytaus, „Kvepia pasakom“ iš Šiaulių, „Kiemo vaikai“ iš Šiaulių rajono.
 
Apdovanotų įmonių veikla įvairi: švenčių organizavimas ir dekoravimas, transporto nuoma, prekyba ekologiškais produktais ir miegamojo tekstile, etninių grupių maisto gamyba ir prekyba, slauga namuose, sklypų tvarkymas, interjero kūrimas, gyvūnų priežiūra, pašto siuntų pristatymas, reklamos paslaugos, medžio dirbinių, popierinių pakuočių gamyba ir skrydžiai oro balionais.
 
Į Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų apdovanojimą pretendavo įmonės, pernai įregistruotos Registrų centre. Tokių buvo 12 651. Buvo rinkti tik verslo įmonių pavadinimai, atsisakyta pavadinimų, sudarytų su dirbtiniais žodžiais, skaičiais, vietovardžiais ar asmenvardžiais. Tarp nugalėtojų nepateko ir tie, apie kurių veiklą nepavyko rasti jokios informacijos.
 
Savo nugalėtoją rinko ir naujienų portalo DELFI skaitytojai. Daugiausia balsų surinkusi įmonė „Rimti dalykai“ apdovanota specialiu šio portalo prizu.
 
Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkursas rengiamas nuo 2009-ųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 00:30

Kalbos komisija jau šeštą kartą įteiks apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą. Nuo 2016 metų apdovanojimai skiriami už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
 
Šiemet apdovanojami daugiakalbio „Mechanikos terminų žodyno“ (2019) autoriai: prof. habil. dr. Antanas Žiliukas, doc. dr. Antanas Juozas Bražiūnas, prof. dr. Alvydas Kondratas, doc. dr. Donatas Markšaitis, prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius, doc. dr. Albinas Palionis, prof. dr. Rymantas Tadas Toločka, prof. dr. Pranas Žiliukas, kultūros ir visuomenės veikėjas, leidėjas, poetas Juozas Žitkauskas, Lietuvių kalbos draugijos narė, kalbos ugdymo ir kalbininkų atminimo renginių iniciatorė ir organizatorė Aldona Pauliukaitienė ir buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
 
Laureatai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, bus pagerbti vasario 28 d. šios komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuojamame Lietuvių kalbos dienų renginyje, vyksiančiame Mokslų akademijos salėje.
 
Laureatams bus įteiktos skulptūrėlės „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 00:30

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje vyks Lietuvių kalbos draugijos, „Lituanistų sambūrio“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvos kultūros kongreso tarybos organizuojami antrieji Lietuvių kalbos draugijos skaitymai.
 
Pirmieji skaitymai „Kalbinis visuomenės švietimas“ surengti pernai. Antrųjų skaitymų tema – „Lietuvių kalba – tautos išlikimo laidas“. Renginys skiriamas Lietuvos kultūros kongreso 30-mečiui.
 
Pirmojoje skaitymų dalyje bus prisiminta, kokios kalbos aktualijos keltos prieš 30 metų vykusiame Lietuvos kultūros kongrese, ir svarstoma, kaip ano meto siekiai ir lūkesčiai atrodo žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Bus pristatomos šiuolaikinės valstybinės kalbos politikos kryptys ir gairės. Diskusijose bus kalbama apie visuomenės kalbines nuostatas, požiūrį į lietuvių ir anglų kalbų santykius Lietuvoje, svarstoma, ką skubiai turėtų nuveikti lietuvių kalbos institucijos. Pagrindiniai pirmosios dalies pranešėjai – Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas doc. dr. Krescencijus Stoškus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.
 
Antroji renginio dalis skiriama lietuvių kalbos ir literatūros ugdymui mokyklose. Pranešimus skaitys Lietuvių kalbos draugijos narė prof. dr. Giedrė Čepaitienė ir doktorantė, „Lituanistų sambūrio“ valdybos sekretorė Jurga Dzikaitė. Diskusijose bus kalbama apie mokyklinių programų kaitą, lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi motyvaciją ir iš užsienio grįžtančių ar atvykstančių šeimų vaikų mokymąsi Lietuvos mokyklose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 09:00

Vilniaus r. savivaldybės tarybos opozicija piktinasi LLRA-KŠS narių taryboje vangumu: diskriminuojami lietuviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Diskusijos netyla po pastarąją savaitę įvykusios konferencijos, kuomet Vilniaus opozicijai priklausantys rajono savivaldybės tarybos nariai pareiškė nepasitinkinimą, esą rajone dominuojantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikai nesprendžia esamų problemų švietimo srityje.
 
Rajono opozicija prieš savaitę surengtoje konferencijoje tvirtino, kad Vilniaus rajone yra nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos ir, nepaisant esamų poreikių, LLRA-KŠS dominuojama savivaldybė tiesiog ignoruoja paraiškas organizuoti darželius ir mokyklas valstybine kalba.
 
Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė ir jos merė Marija Rekst tuomet suskubo opozicijos priekaištus paneigti, deklaruojant, kad visos sąlygos vaikus ugdyti nacionaline kalba yra sudarytos. Antradienį į savivaldybės deklaruotą pareiškimą, neigiantį opozicijos keliamas problemas, opozicija sureagavo vėl.
 
„Deja, tenka konstatuoti, kad, kaip ir ankstesniais kartais, toliau ciniškai ir atkakliai kartojami teiginiai, kuriais bandoma apmulkinti viešąją informacinę erdvę. Savivaldybės administracija yra puikiai įvaldžiusi demagogiją ir manipuliacinius mechanizmus, kuomet su realia padėtimi nesusipažinę asmenys ir gali pagalvoti, kad čia vyksta puolimas prieš lenkų tautinę mažumą“, – rašoma Vilniaus rajono opozicijos išplatintame pranešime.
 
Pasak rajono opozicijos nuomonę pareiškusio Centro dešinės frakcijos seniūno Gedimino Kazėno, Vilniaus rajono savivaldybės teiginiai apie atidarytas naujas grupes ar pastatytas naujas švietimo įstaigas dar nereiškia, kad rajono opozicijos keliamos problemos realiai sprendžiamos.
„Faktas yra tas, kad tai nelabai atliepia ugdymo valstybine kalba poreikius (…), dažnai nutylima, kad ten ugdymas vyksta lenkų kalba. Tuo metu ten, kur jau seniai yra milžiniškas poreikis (Riešė, Avižieniai, Sudervė, Mickūnai ir kt.), užsispyrusiai ir ciniškai ignoruojami tėvelių prašymai“, – pabrėžia G. Kazėnas.
 
Jo teigimu, rajone augant gyventojų skaičiui, poreikis ugdymo įstaigų, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba, tik didėja.
 
„Sudervės seniūnijoje iki šiol nėra savivaldybės ugdymo įstaigos valstybine kalba (veikia tik ŠMSM įsteigtas Buivydiškių mokyklos skyrius, kuriame yra ir darželis, ir pagrindinė mokykla su apie 180 vaikų). Tuo metu Sudervės M. Zdziechovskio pagrindinės mokyklos Rastinėnų skyriuje (kuriame beliko vos keletas darželinukų), niekaip nepavyksta prisiprašyti, kad būtų papildomai įsteigtos grupės valstybine ugdomąja kalba. Vietoje to, artimiausiame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdyje bus patvirtinta, kad ten atidaromos spec. poreikių grupės lietuvių ir lenkų kalbomis“, – teigiama pranešime.
 
Vilniaus rajono savivaldybė, reaguodama į opozicijos mestus priekaištus, teigė, kad iš viso 2019-2020 metais Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigose sukomplektuotos 118 ikimokyklinio (iš jų 42 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k. ir 2 proc. – rusų k.) ir 61 priešmokyklinio ugdymo grupės (iš jų 41 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k., 3 proc.– rusų k.), kuriose ugdomi 2 858 vaikai.
Tuo metu, pasak opozicijos, remiantis ŠMSM duomenimis, jau nuo 2008 m. įvyko savotiškas lūžis, kuomet poreikis mokykloms, kuriose būtų ugdoma lietuvių kalba, ėmė labai sparčiai augti.
 
„Valstybine kalba ugdomų mokinių skaičius yra apie 30 proc. didesnis nei tautinės mažumos kalba. Ši tendencija nuolat auga. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kitokios tendencijos yra su ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu“, – opozicijos nuomonę deklaravo G. Kazėnas.
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę surengtoje spaudos konferencijoje Vilniaus rajono opozicija pareiškė, kad Vilniaus rajone itin opios švietimo problemos – trūksta darželių, mokyklų, nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos. Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė neigia šiuos mestus kaltinimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.29; 07:47

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis knygoje „Astronomas Šmukštaras“ (1962) savo atsiminimuose aukština poetą Antaną Baranauską už poemos „Anykščių šilelis“ parašymą, ją vadina deimantinio lygio, lygina ją su Adomo Mickievičiaus poema „Ponas Tadas“… Rašytojas kelia klausimą: „Kodėl gi A. Baranauskas, jaunystėje taip gražiai pradėjęs, taip aukštai iškilęs su savo deimantu „Anykščių šileliu“, į senatvę lenkomanu pavirto“.

Kokios priežastys į nutautėjimą veda lietuvius šiais laikais? Dabar sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi „tautų mainymosi“ reiškinys, taip vadinamoji emigracija. Gal Marijonas Mikutavičius pradės naują dainą, įdėdamas kitus žodžius į pavadinimą „Trys miljonai“, skirtą prieš dešimtmetį lietuvių krepšinio komandos laimėjimui – vietoje trijų, įstatydamas du, vieną, o jeigu nei vieno milijono? Estai, kurių gyventojų virš miljono, ekonomiškai mus pralenkia, bet savo kalbos neatsisakė. Jų kalba artimesnė suomių. Kaip jiems tai pasisekė harmonizuoti savo kalbą su ekonomika, juk jų gyventojų emigracija į Suomiją bei kitas vastybes daug mažesnė nei lietuvų.

A. Vienuolis atsiminimuose apie kunigo J. Tumo įvardintą A. Baranausko „psichinę paslaptį“ rašo: „Tai tema ištisam kursui, kai bus plačiau literatūros medžiaga išstudijuota“. Lietuvių poetai – klasikai Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas išvertė Vienuolio pateiktus eilėraščius Karoliną Praniauskaitę įsimylėjusiam A. Baranauskui ir Jos lietuvių poetui. Išvertė puikiai, galima pasakyti, kad jie įvykdė ir antrają, ir J. Tumo, ir A. Vienuolio, užduotį.

Prie istorijos šaltinių darbuojasi istorikai. Bet tokio įdirbio nepakanka. Vadinasi, nei literatūros ar istorijos dydžiai nemažina emigracijos. A. Vienuolis savo atsiminimų pradžioje išsako, mano supratimu, pagrindinę priežastį: „Lietuvis kaimietis gyveno greta lietuvio bajoro, dvarininko, bet vieną nuo kito skyrė ne kraujas, o bedugnė – kalba. Ne lietuviška kalba vyravo ir Lietuvos miestuose, ir miesteliuose. Kalba nustatydavo ir kam kokius rūbais dėvėti – švarku ar miline… Paniekintas už savo bočių kalbos vartojimą ir sunkaus vargo  prispaustas kaimietis gyveno ir nieko nelaukė, nieko nesitikėjo. Savo krašto garbingos praeities jis nežinojo, dabartį jam atstodavo smuklė ir bažnyčia, o ateitis atrodė sunki. Taip ėjo dienos, metai…“

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisūs tie rašantys ar sakantys, kad reikia atgaivinti garbingos praeities atminimą, nes mūsų kaimas, kažkada buvęs gyventojų lyderiu, nyksta, o jauni lietuviai išsikrausto į miestus, gerai kad į Lietuvos, bet jeigu užsienio, padidindami emigrantų dalį?

O tos garbingos praeities atgimimui didžiulę įtaką, mano supratimu, daro Nacionalinės ekspedicijos transliavimas per Lietuvos televiziją ir tą ekspediciją įprasminančios knygos. Arba kas keli metai įvyksiančios pasaulinės Dainų ir šokių šventės. 

Daug ir kitokių priemonių, kurios Lietuvos gyventojus laiko, prisiršusius prie dabarties, leidžia mums dairytis į ateitį. Pavyzdžiui, Raseinių rajone,  Kryžkalnyje, pradėta Lietuvos partizanams skirto monumento statyba. Galbūt ir Lukiškių aikštėje iškils patriotams lauktas paminklas Vyčiui. O visai neseniai iškilmingai palaidojome Rasų kapinėse 1863, 1864 metų sukilimo vadus ir 18 sukilėlių… Sukilimas turėjo šūkį – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Ir daug kitokių ženklų liudija mums, kad lietuviai išsilaikys gal dar 100, gal 200 metų… O toliau? Mums peršama perspekytyva apie keturių lietuvių milijonų tautą. Šiemet valstybinė radijo stotis transaliavo iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių bei kitų užsienio valstybų įdomias laidas. Bet nereikia jomis apsiriboti, o būtinai reikia, kad tų emigrantų tėvai savo vaikus išmokytų lietuvių kalbos, būtina juos įpratinti žaisti pagal lietuviškus papročius. Be tokio išlaikymo – nebus ateities. Emigrantai turi tai atsiminti, kaip jų tėvai ar seneliai yra išmokyti kasdienės maldos „Tėve mūsų“… 

Istorikas Gediminas Kulikauskas pokalbyje „Menamas ir tikras lietuvio charakateris“, parengtame žurnalistės Dalios Byčienės (laikraštyje „Vakaro žinios“ 2019 11, 30), sako: „Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“.

Išmok lietuviškai kalbėti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas to šanso autorius? Be abejo, kad visa tauta, – ir visų pirma lietuvių kalba, dainos, tradicijos, papročiai, kuriuos turime išsaugoti, – per radijo laidas, per televiziją, per bendruomenines šventes, įjungdami meną, kultūrą…  

Skaudžių pavyzdžių turime pakankamai… Nereikia mums nei Vanagaičių, nei kitokių blogų pavardžių, nekeliančių teigiamų rezultatų…

2019.12.06; 04:30

Kultūros ministerija paskelbė Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pareigoms užimti. Kandidatai dokumentus per Valstybės tarnybos portalą gali pateikti iki rugsėjo 30 dienos.
 
Kandidatai šioms pareigoms užimti turi turėti lietuvių filologijos krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) ir ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamojo darbo patirtį. Taip pat turi būti gerai susipažinę su Lietuvos įstatymais, turėti įgūdžių strateginio valdymo, materialinių ir finansinių išteklių, infrastruktūros ir personalo valdymo srityse. Taip pat turi  išmanyti kalbos priežiūros tendencijas, būti susipažinę su kalbos taikomaisiais tyrimais ir gebėti pritaikyti jų rezultatus įgyvendinant valstybinės kalbos politikos tikslus.
 
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas yra tiesiogiai pavaldus kultūros ministrui.
 
Valstybinė kalbos inspekcija – priežiūros institucija, kontroliuojanti, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo bei taisyklingumo reikalavimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.18; 08:00

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Naujausi „Spinter tyrimų“ duomenys rodo, kad partijų lyderių dvejetuke yra tvirtai įsitvirtinusios dvi tos pačios partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Kol kas reitinguose nesimato, kad kurio nors iš kandidatų į prezidentus kampanija būtų pridėjusi taškų jį remiančiai partijai. Tarp lyderių tvirtai laikosi TS-LKD, už kuriuos balandį būtų balsavę 20,4 proc., o kovą – 19,6 proc. respondentų. Už valstiečius-žaliuosius balandį būtų balsavę 17,3 proc., o kovą – 16,5 proc. apklaustųjų.

TS-LKD vadovybė džiūgauja dėl pasiekto partijos populiarumo, net bando susigrąžinti palikusius partiją narius, tačiau ar tokie reitingai išsilaikys iki rinkimų, ar jie nesmuks, kai partijos vedliai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius, palikę Lietuvą, panašu, labiau rūpinsis Europa ar Lenkija Europoje?

Kadangi esu TS-LKD narys, norėdamas išsiaiškinti padėtį ne iš bendrų apklausų, o apklausų TS-LKD skyrių viduje, atlikęs dalinę apklausą skyriuose, kaip TS-LKD ir LLKS narys, Seimo nariams 2017-06-08 parašiau laišką:

Ant priesaikos sulaužymo ir išdavystės slenksčio

O mano motina kalbėjus tik lietuviškai!…

Miškų, laukų, dangaus dievų kalba…

Aš būčiau paskutinis skuduras

Ant išdavystės papilvės kabąs,

Jeigu nors vieną tavo šventą žodį

Pakeisčiau svetimu, pelningesniu kitu…

Petras Palilionis („Aušra“, 1984/4).

Žinotina ir įsidėmėtina: raidės lietuvių kalboje yra žodžių dėmenys. Pakeisi raidę, pakeisi žodį, žengsi išdavystės žingsnį!

Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, o įsijautę politikos didžiūnais esą, daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.

70 Seimo narių, atsisakę vertybinių Tautos ir jos valstybės nuostatų, nepaisydami 70 tūkst. Lietuvos piliečių parašų už kalbos išsaugojimą, įkyriai perša ydingą Seimo nutarimo projektą, galbūt laikinai tenkinantį Lietuvos LLRA vadovo reikalavimą, esminės Tautos vertybės – kalbos – sąskaita.

Lietuvos Laisvės kovotojų Sąjunga (LLKS) tokio kėslo akivaizdoje, įvertinusi mūsų teismų ir ES Teisingumo Teismo sprendimus, jog Lietuvoje tik lietuviškais rašmenimis rašomi vardai ir pavardės nepažeidžia jokių europinės teisės normų, pasiūlė diskusijas bei svarstymus valstybiniu lygmeniu dėl nelietuviškų „w“, „q“ ir „x“ ir kitų raidžių rašybos nutraukti, nes kėslas tampa valstybės pamatinių vertybių naikinimo žingsniu, pačios Tautos ir jos valstybės išdavyste. LLKS nuomone, per drungną patriotizmą, per siekį ne demokratiškai valdyti, o vienasmeniškai administruoti „apačias“, TS-LKD frakcijos Seime didžioji dalis  atsidūrė ant priesaikos sulaužymo, išdavystės ir susinaikinimo slenksčio.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Nei buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius, nei esamas – Gabrielius Landsbergis nepasirūpino apklausti TS-LKD skyrių bei visuomeninių organizacijų nuomonės kalbamu reikalu. Tokios apklausos ėmėsi LLKS, kadangi dauguma šios organizacijos narių yra ir TS-LKD nariai arba rėmėjai.

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, Kęstutis Masiulis, Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Nepritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 tūkstančių Lietuvos piliečių (pasirašė peticiją), tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Agnė Bilotaitė, Algis Strelčiūnas, Arvydas AnušauskasAudronius  Ažubalis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Rimantas Jonas Dagys, Rokas Žilinskas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis.

Tai ir akivaizdus TS-LKD frakcijos Seime skilimo požymis.

Žinotina:

Galimybė išvengti klaidos išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų vadovų diktato, balsuojančiųjų valioje.

Atsiliepusiems į laišką Seimo nariams padėkojau. Tačiau pokyčių partijoj neįžvelgiu.

Atsigaunanti TS-LKD į Sąjungą vėl pasikvietė pašalintą M. Adomėną, kuris buvo ne tik abėcėlės keitimo iniciatorius, bet ir iniciatorius 2019-uosius metus paskelbti Žydų metais, nors žiauriausiu genocidu – holokaustu – laikytinas čigonų fizinis naikinimas, nes šios tautybės asmenų Lietuvoje nebeliko jau 1942 m.

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena Lietuvoje minima nuo 1994-ųjų. Ši diena primena apie 1943 m. rugsėjo 23 dieną likviduotą Vilniaus getą, kai dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų naciai pradėjo rasinių ir politinių priešų žudynes. Pirmosiomis aukomis tapo žydai ir komunistai, sovietinės valdžios talkininkai, čigonai ir psichiniai ligoniai. Žiauriausiu genocidu Lietuvoje laikytinas čigonų fizinis naikinimas, nes šios tautybės asmenų Lietuvoje nebeliko jau 1942 m. Visoje Europoje buvo išžudyta 500 tūkst. čigonų.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių Manto Adomėno, Gabrieliaus Landsbergio, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Andriaus Kubiliaus ir Edmundo Pupinio siūlymas 2019 metus paskelbti Lietuvos Žydų metais, teikiant šiai tautybei išskirtinumą labiau panašus ne į kokią rimtą kampaniją, bet į primityvų pritarimą Vanagaitės ir Zurofo postringavimams, dirbtinai keliamu kovos su antisemitizmu vajumi.

TS-LKD kosmetinis gestas susigrąžinant M. Adomėną, partijai populiarumo tikrai nepridės. Nelinkėdamas mažinti TS-LKD populiarumą ar trauktis iš politinės erdvės, šiai partijai linkiu veiklą grįsti tikrųjų vertybių pagrindu, trauktis iš liberaliosios klaidatikystės klystkelių.

Teksto autorius yra Algimantas ZOLUBAS, TS-LKD narys

2019.06.23; 06:34

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų

PAREIŠKIMAS

 2019 m. birželio 20 d.

Dėl aktualių valstybinės kalbos politikos klausimų

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų grupė aptarė aktualias bendrinės lietuvių kalbos kultūros problemas ir kalbos ugdymo perspektyvas. Apsvarstę svarbius Lietuvos Respublikos kalbos politikos ir kalbos praktikos klausimus, priėmėme šį pareiškimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atsirado visos sąlygos įgyvendinti konstitucinę valstybinės lietuvių kalbos nuostatą ir vykdyti apgalvotą, su tarpukario Lietuvos kalbininkų darbų tradicija siejamą valstybinės kalbos politiką. Jos dėka lietuvių kalba sugrįžo į visas viešojo gyvenimo sritis, iš kurių ji buvo išstumta sovietmečiu. Pamažu ėmė gerėti bendrinės kalbos būklė, išugdyta nauja sklandžiai kalbanti žurnalistų karta, išaugo kalbos redaktorių ir vertėjų profesionalumas. Tačiau  kartkartėmis atsiranda veikėjų, kurie viešais pareiškimais menkina bendrinės lietuvių kalbos ugdymo tradicijas, skleidžia nepasitikėjimą lietuvių kalbos išgalėmis, gebėjimu jai nuolat atsinaujinti ir tenkinti įvairių sluoksnių žmonių poreikius.

Prieš šias tradicijas ypač aktyviai stojo prie „Naujojo židinio-Aidų“ žurnalo susibūrusi istorikų, žurnalistų ir kalbininkų grupė ir įvairiais kanalais pradėjo skleisti nihilistines pažiūras į lietuvių kalbos norminimą bei ugdymą. Gavusi Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, ji vykdė projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ ir išleido knygas „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (red. L. Vaicekauskienė ir N. Šepetys, 2016) ir „Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“ (red. L. Vaicekauskienė, 2017).

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Šiose knygose, taip pat įvairiais žiniasklaidos kanalais grupė atvirai niekina klasikinį lietuvių bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo palikimą, ignoruoja Jono Jablonskio ir kitų tarpukario Lietuvos kalbininkų darbus, sovietmečio kalbininkų priešinimosi rusifikacijai įdirbį. Kalbos tvarkyba pateikiama kaip sovietinės ideologijos išraiška, o kalbos priežiūros ir ugdymo institucijos – kaip sovietinis anachronizmas. Demonstratyviai atmesdami bet kokią nuoseklaus bendrinės kalbos reguliavimo idėją, kalbą jie sieja su laisvajai rinkai būdingu savireguliacijos procesu ir sąmoningai trina ribas tarp bendrinės kalbos ir kitų kalbos atmainų vartosenos.

Žiniasklaidoje šiais klausimais skleidžiama vienpusė ideologinė propaganda, straipsniuose ir interviu, pokalbiuose nesibodima skleisti atvirą melą apie kalbos politiką formuojančių instituciją veiklą, manipuliuojama selektyviai atrinktomis nuomonėmis, nevengiama iškraipyti į grupės schemas neįtelpančių kalbos faktų. Į tą propagandą įtraukiami įtakingi žurnalistai, bet tuo pat metu užkertamas kelias pareikšti alternatyvią nuomonę. Taip pažeidžiamas žiniasklaidos objektyvumo principas. Kartu Lietuvos mokymo įstaigose, po kurias nuolat važinėja šios grupės nariai, platinamos antikodifikacinės nuotaikos, kalbų maišymo idėjos (plg. jose skaitomų paskaitų temas „Kodėl nereikia bijoti anglų kalbos skolinių?“, „Kodėl lietuvių kalbai visiškai nekenkia skoliniai?“, „Kodėl mišri kalba yra ok ir ką reiškia kalbų maišymas internete?“).

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Apsvarstę dabartinę lingvistinę padėtį Lietuvoje, joje propaguojamą itin liberalią kalbos ideologiją ir jos sklaidą, mes, vyresniosios kartos Vilniaus universiteto lituanistai kalbininkai, atsiribojame nuo bendrinei kalbai primetamų nihilistinių idėjų ir manome, kad, remiantis šiuolaikiniais poreikiais, būtina toliau rūpintis saugoti lietuvių kalbos savitumą bei gyvybingumą ir tęsti nuosaikias bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo tradicijas, stiprinančias piliečių vienybę ir tautos išlikimo pagrindus. Esame įsitikinę, kad šioms nuostatoms pritaria ir jaunesnių kartų kalbininkai, taip pat kitų mokslo sričių, švietimo, kultūros žmonės.

Manome, kad prie sėkmingo valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo galėtų prisidėti ir tokios organizacinio pobūdžio priemonės.

Būtina pasirūpinti greičiau priimti daugelį metų Lietuvos Respublikos Seime gulintį atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą.

Reikia paspartinti svarbaus norminamojo veikalo „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimą. Nėra normalu, kad visuomenei labai reikalingas žodynas rengiamas jau antras dešimtmetis, o prie jo darbuojasi vos keletas žmonių, kurių darbas, beje, pagal dabartinę mokslo politiką laikomas taikomąja veikla, neprilygstančia nei tarptautinės, nei nacionalinės svarbos mokslo darbams.

Primindami, kad tarpukario Lietuvos ir sovietmečio kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos rėmėsi daugiausia vidurio ir Vakarų Europos valstybėse priimtais Prahos lingvistinės mokyklos principais, norime paskatinti kalbos praktikos dar be tų tradicijų nepamiršti ir daugiau remtis plačia įvairių šalių kalbų politikos, priežiūros ir ugdymo praktika, o nesiriboti vien skandinavų ar kai kurių anglakalbių šalių, niekada nepatyrusių okupacijos ir grėsmių jų kalboms išlikti, patirtimi, kurią, beje, mechaniškai siekiama perkelti į Lietuvos dirvą.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manome, kad būtina visaip skatinti populiarios kalbinės literatūros ir visuomenės praktiniams poreikiams pritaikytų kalbotyros darbų rengimą, ieškoti būdų skelbti juos interneto erdvėje, finansuoti jų rašymą ir sklaidą, vienokia ar kitokia forma tuos darbus įtraukti į mokslininkų veiklos repertuarą.

Prie lietuvių kalbos mokslo populiarinimo, bendrinės kalbos atsinaujinimo ir jos idėjų sklaidos įvairiomis formomis ir nešališkai turėtų prisidėti žiniasklaida. Visuomenė turi teisę plačiau sužinoti apie mūsų dienų lietuvių kalbotyros plėtrą, naujas kalbos tyrimo kryptis ir gauti objektyvius atsakymus į jai rūpimus kalbos praktikos klausimus.

Dabartinių visuomenės lūžių veikiama bendrinė lietuvių kalba sparčiai kinta. Jos kaita yra nesibaigianti ir nenutrūkstama, tačiau ji neturėtų būti palikta savieigai. Lietuvių bendrinė kalba kuriama ir turtinama didžiulėmis visos tautos pastangomis ir yra reikšminga dvasinės kultūros dalis. Norime tikėti, kad ir toliau ji bus apdairiai  puoselėjama, plėtojamos stilistinės jos išgalės ir kūrybinis potencialas, o pati kalba visada bus jauki ir sava visiems ja kalbantiems žmonėms Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.

Pareiškimas išsiųstas

Išrinktajam J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui  p. Viktorui Pranckiečiui

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai

Lietuvos Mokslo tarybai

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai

Pasirašė:

Prof. habil dr. Jonas Palionis, prof. habil.dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil.dr. Birutė Jasiūnaitė, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia, doc. dr. Bronius Dobrovolskis, doc. dr. Aldonas Pupkis, doc. dr. Regina Venckutė.

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr

Lietuvių kalba, kaip niekada iki šiol, yra puikiai ginama įstatymais, tačiau ji vis tiek nėra saugi, – sako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Didžiausia grėsmė lietuvių kalbai esą yra pagarbos jai trūkumas ir anglų kalbos aukštinimas.

„Šiandien, kai esame laisva valstybė, praradome kalbinės savisaugos jausmą. Sovietmečiu rusų kalbą priėmėme kaip okupantų kalbą, todėl ji nekėlė tokio didelio pavojaus kaip dabar anglų kalba. Anglų kalbą priimame savanoriškai ir dažnai nejaučiame pavojaus, kurį ji kelia“, Eltai sakė A. Antanaitis. 

Pasak jo, grėsmė lietuvių kalbai yra ne tik tai, kad noriai priimame anglicizmus, bet ir tai, kad lietuviškai dažnai kalbame bei rašome bet kaip. „Pagarba savo kalbai pirmiausia pasireiškia kalbos kultūra, gebėjimu taisyklingai kalbėti viešumoje ir rašyti be klaidų. Šiandien jaunimas dažnai rašo bet kaip. Labai didelę neigiamą įtaką jiems daro internetas“.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

A.Antanaičio teigimu, lietuviams dabar labai trūksta sąmoningo didžiavimosi savo kalba. 

„Sąmoningos pagarbos savo kalbai, didžiavimosi savo kalba mes pasigendame. Daukša sakė: „nedidelė garbė svetimas kalbas mokėti, kai savo nemoki“. Pas mus dabar yra taip, kad norime mokėti daug kalbų, bet nebesididžiuojame, kad turime seniausią, gražiausią kalbą, kurią reikia puoselėti ir turtinti. Kažkodėl galvojame, kad kalbėti galima bet kaip. Ne, negalima bet kaip kalbėti. Kalba yra gyvas organizmas: rūpiniesi šeima, rūpiniesi valstybe, rūpiniesi automobiliu – turi rūpintis ir kalba“, – sakė A. Antanaitis. 

Pasak jo, anglų kalbos invazija į Lietuvos žmonių gyvenimą vyksta neįtikėtinai sparčiai ir sėkmingai. Tam ypač pasiduoda jaunimas.

„Lietuvoje bandoma įvesti antrą valstybinę kalbą. Tokia mintis sklando – reikia antros valstybinės kalbos, t.y. anglų kalbos. Ir jeigu tokia valstybinė kalba būtų įvesta, tai mūsų lietuvių kalba tikrai neilgai konkuruotų su ja. Tai būtų kelių dešimtmečių klausimas. Labai tikėkimės, kad lietuvių kalba visada bus ne tik valstybinė, bet ir vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje“, – sakė A. Antanaitis.

A.Antanaičio teigimu, siekiant stiprinti lietuvių kalbą, Lietuvoje būtina neatidėliojant stiprinti ne tik moksleivių, bet ir suaugusiųjų švietimą: „Švietimas, visuomenės švietimas, ne lituanistų, ne studentų, ne moksleivių, bet švietimas likusios visuomenės dalies yra visiškai apleistas. Neturime jokių televizijos, radijo šviečiamųjų laidų, nėra šviečiamųjų straipsnių spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje“. 

Siekiant aptarti lietuvių kalbos situaciją švietimo, mokslo, kultūros ir kitose valstybės gyvenimo srityse, apsvarstyti lituanistikos ir baltistikos perspektyvas, siekiant sustiprinti lituanistinį ugdymą, lietuvių kalbos ir kultūros prestižą viešojoje erdvėje, Vyriausybėje surengtas forumas „100 metų atkurtai Lietuvos valstybei. Ar švęsdami šimtmetį nepamiršome tautos pamato – lietuvių kalbos?“

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.12; 05:30

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas posėdyje ketvirtadienį planuoja tęsti diskusiją, ar įmonėms gali būti leidžiama registruoti pavadinimus ne lietuvių kalba.

Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius siūlo teisės aktų pakeitimus, kad įmonių pavadinimai galėtų būti sudaromi ir užsienio kalba lotyniškais rašmenimis. Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą juridinių asmenų pavadinimų sudaryti užsienio kalba neleidžiama, išskyrus, kai pavadinimai susiję su užsienio juridiniais asmenimis. Prekės ženklams šis apribojimas negalioja.

Įstatymų projektuose siūloma nustatyti, kad juridinio asmens pavadinimas būtų sudaromas lietuvių arba užsienio kalba lotyniškais rašmenimis. Pasak projekto rengėjų, taip juridinių asmenų pavadinimai būtų lengviau įsimenami ir suprantami tarptautinėje rinkoje, verslo subjektams būtų sudarytos vienodos sąlygos šioje srityje.

Siūlymus ministras yra pateikęs jau prieš pusantrų metų. Jiems priešinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, teigdama, kad Konstitucija iš esmės draudžia bet kokį veiksmą, kuris teisės aktais suteiktų nevalstybinei kalbai prioritetą prieš valstybinę kalbą. Jeigu būtų priimta tokia pataisa, motyvacija vartoti lietuvių kalbą ir sudaryti įmonės pavadinimus lietuvių kalba esą sumažėtų. Šiuo metu sudarant juridinių asmenų pavadinimus gali būti vartojami ne tik lietuviški, bet ir tarptautiniai žodžiai. Tačiau toks reguliavimas įpareigoja juridinius asmenis, norinčius sudaryti pavadinimą užsienio kalba, rinktis tarptautinį žodį. 

Seimas siūlomiems įstatymų pakeitimams yra pritaręs po pateikimo pernai lapkritį. Pagrindiniu komitetu svarstant klausimą paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pastarąjį kartą komitetas jį aptarė gruodį, tačiau paprašė dar laiko įvertinti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto neigiamą išvadą dėl siūlymo bei Teisės departamento siūlymus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.31; 05:45

Spaudos konferencija, skirta konferencijai „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Pirmininko pavaduotojos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva pirmadienį Seime vyksta konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Konferenciją pristatydama Seimo vicepirmininkė spaudos konferencijoje pažymėjo, kad turime džiaugtis išsaugoję ilgą kelią nuėjusią lietuvių kalbą, kurią šiandien su pasididžiavimu vadiname valstybine.

1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažinta valstybine kalba Lietuvoje. Tą dieną Lietuvos Atkuriamojo Seimo Aukščiausioji Taryba dokumentu įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą, kartu su valstybine Trispalve ir Vyčio herbu. 1990-aisiais lietuvių kalbą valstybine įteisino Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, iki šiol reglamentuojantis viešąjį lietuvių kalbos vartojimą.

„Turime ne tik tuo didžiuotis, bet žvelgiant tiek į praeitį, tiek į ateitį suprasti gimtosios lietuvių kalbos Lietuvos valstybėje reikšmę. 1922 m. pirmą kartą Steigiamasis Seimas ją įrašė į Lietuvos Konstituciją. Tai buvo reikšmingas įvykis po carinės Rusijos okupacijos atkūrus Lietuvos valstybę, kurios šimtmetį minime šiemet, – sakė I. Degutienė, priminusi sovietmečiu vykusią tautos rusinimo politiką. – Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata panaikinta ir ypač vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip buvo vykdoma planinga rusinimo politika. Mokyklose po lygiai pamokų buvo skirta lietuvių ir rusų kalbomis. O prieš Sąjūdžio susikūrimą pastebėta, kad mokyklų programose rusų kalbos pamokų atsirado daugiau nei lietuvių. Valstybinėse įstaigose sovietmečiu kalba buvo rusų. Taip vykdytas dvikalbystės įteisinimas. Atkūrus Nepriklausomybę visus teisės aktus reikėjo versti į lietuvių kalbą ir kurti naujus dokumentus“.

Nuėjusi ilgą raidos kelią, lietuvių kalba ir toliau kinta.

„Man visuomet įdomios vyresnės ir jaunosios kartos lituanistų diskusijos, ginčai dėl kalbos taisyklių ir vartojimo grynumo. Manau, kad dėl to reikia diskutuoti ir tikiu, kad mūsų mokslininkai išmintingai suras konsensusą tarp kalbos modernumo ir tradicijos“, – pabrėžė Seimo vicepirmininkė.

Grįždamas į 30 metų senumo įvykius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad tuomet dar ne valstybė, o atgimstanti tauta pareiškė savo valią turėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai labai reikšmingas faktas ir tinkama laiko retrospektyva atsigręžti į praeitį, suvokiant, kad to meto bei dabartinės lietuvių kalbos kartų supratimas apie valstybinę kalbą gali būti kitoks ir mums vertėtų tą supratimo skirtumą pajusti.

„Šiandien klausiame, kas toliau – kur mes eisime, ar jau viską pasiekėme, ar išties kyla kokių nors grėsmių mūsų kalbai. Natūralu, kad jei sustoji vietoje, iškyla grėsmė, kad toje vietoje ir liksi, o gyvenimas tęsis toliau. Todėl minėdami valstybinės kalbos 30-metį privalome atsakyti: koks visuomenės ir valstybinės kalbos santykis; kokią valstybinę kalbą norėtume matyti dar po 30 metų; kaip lietuvių kalba bendradarbiaus su kitomis kalbomis (ypač anglų); kaip ugdysime mokslo kalbą; kaip puoselėsime kalbinį kraštovaizdį (kas bus tarmėmis).

Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas, būdamas totorių bendruomenės atstovas, pabrėžė, kad jo gimtoji kalba – lietuvių. Lietuvių totoriai savo gimtąją kalbą prarado, todėl šios bendruomenės gimtoji kalba yra lietuvių.

Profesorius kreipėsi į jaunąją kartą, kad ši neprarastų budrumo puoselėti gimtąją kalbą, net ir rašant trumpąsias žinutes. 154 tautybių žmonės gyvena Lietuvoje, kas taip pat puošia Lietuvos valstybę, ir lietuvių kalba jiems padeda integruotis į valstybės gyvenimą. A. Jakubausko nuomone, jaunoji bendruomenių karta puikiai moka lietuvių kalbą, taigi galime daryti prielaidą, kad laipsniškai ta integracija vyksta.

„Turime valstybinę lietuvių kalbą ir tai – didžiulė mūsų tautos vertybė, kuria privalome džiaugtis bei didžiuotis, kad iki šiol kalbame savo protėvių kalba. Būdami europiečiais neišvengsime kitų kalbų mokymosi, tačiau mūsų valstybės ir visuomenės identitetas – tai mūsų kalbos mokėjimas ir jos puoselėjimas“, – apibendrino I. Degutienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.19; 16:00

Konservatoriai, siekiant pagerinti tautinių mažumų gyventojų galimybes įsilieti į darbo rinkas, sumažinti emigraciją bei užkardyti kelią Kremliaus hibridiniams karams, siūlo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis tautinių bendrijų mokyklose būtų užtikrintas platesnis ir kokybiškesnis ugdymas valstybine kalba.

Konservatorių siūlomu įstatymo projektu raginama nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės bendrijos ar mažumos kalba. Šią iniciatyvą, teigė konservatorė Agnė Bilotaitė, siūloma įgyvendinti iki 2023 metų.

„Akivaizdu, kad esamas reguliavimas nėra pakankamas. Todėl siūloma įstatymo nuostata siekiama sureguliuoti ir aiškiai nustatyti ugdymo ribas. Svarbu ir tai, kad šia pataisa ir pati valstybė įsipareigoja sudaryti realias sąlygas savo tautinių bendrijų atstovams gerai išmokti lietuvių kalbą, o vėliau sėkmingai kartu su jais kurti mūsų valstybės ateitį“, – teigė A. Bilotaitė.

Šiuo metu, anot spaudos konferencijoje siūlomų pataisų motyvus pristačiusio Lauryno Kasčiūno, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbama dėstoma ne daugiau nei 20 proc. visų dalykų.

Politikas, kalbėdamas apie įstatymo motyvus, pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokėjimas turi įtakos tautinių bendrijų įsiliejimui į darbo rinkas ir visuomeninį gyvenimą bei mažina tautinių bendrijų pažeidžiamumo jauseną ir atskirtį.

L. Kasčiūnas teigė, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

„Pernai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių moksleivių“, – spaudos konferencijoje aiškino L. Kasčiūnas ir pristatė 2006 m. apklausų duomenis, rodančius, kad net 62 proc. Lietuvos lenkų savo vaikus nori mokyti lietuvių kalba.

Apibendrindamas L. Kasčiūnas ragino švietimo sistemoje netaikyti dvigubų standartų lietuviškose ir tautinėse mokyklose besimokantiems mokiniams ir laipsniškai pereiti prie lygių teisių visiems.

Tuo tarpu konservatorius Audronis Ažubalis akcentavo, kad Švietimo įstatymo pataisos būtinos, siekiant sumažinti Kremliaus hibridinių atakų poveikį. Konservatorius teigė, kad Baltijos šalyse tautinės mažumos tapo labai patraukliu taikiniu Kremliaus hibridiniams karams.

„Iš tikrųjų žiūrint į savo tautines bendruomenes ir mes matome, kokiais būdais, pradedant nuo finansavimo, baigiant įvairiomis provokacijomis, šios bendruomenės yra skaldomos ir nuteikiamos prieš Vyriausybę ir valstybę“, – kalbėjo A. Ažubalis ir pridūrė, kad geras valstybės kalbos, kultūros ir istorijos žinojimas gali prisidėti neutralizuojant neigiamas Maskvos įtakas.

„Mes manome, kad titulinės nacijos kultūros, istorijos, tradicijų žinojimas yra labai svarbus visiems tiems tautinių bendruomenių atstovams, kurie nuoširdžiai nori tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – sakė politikas. Jis pabrėžė, kad Švietimo įstatymo pataisos priimtos, atsižvelgiant į Estijos pavyzdį, todėl bus siekiama, kad mokyklose apie 60 procentų (apie 6 dalykus) visų dalykų būtų dėstomi lietuvių kalba.

„Tai stiprintų socialinę, politinę valstybės sąrangą, stiprintų santarvę tarp piliečių ir trečiosioms šalims būtų žymiai sunkiau skaldyti mūsų visuomenę“, – apibendrino A. Ažubalis ir užsiminė, kad siūlomomis pataisomis nesekama latvių pavyzdžiu, kurie turi tikslą, kad 2020-2021 metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba.

Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymą mokiniai tautinių bendrijų mokyklose ugdomi dviem kalbomis – tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – tik per Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:55

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį poleminį straipsnį paskatino parašyti daug metų ne gerėjanti, bet prastėjanti Lietuvos mokslo bendruomenės padėtis atlyginimų, socialinių garantijų ir bendrai nustatytų darbo vertinimo kriterijų bei programų atžvilgiu. Dabartiniu metu vykdoma universitetų pertvarka ir ypač ketinimas sujungti humanitarinės krypties mokslo institutus ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į vieną darinį pavadinimu „Lietuvos humanitarinių tyrimų centras“ sulaukė ypač didelio mokslininkų bendruomenės pasipriešinimo.

Šalia techninio pobūdžio pertvarkos neaiškumų ir galimų pavojų identitetui akivaizdus faktas, jog tokiu būdu išnyktų daug metų profesionaliai apibrėžtose srityse dirbančių institutų pavadinimai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimų. Dar anksčiau, 2017 metų rugsėjo viduryje, šviesuomenę pasiekė žinia, jog Vilniaus universitete naikinamos lituanistikos katedros, o vietoj Lietuvių literatūros katedros atsirado nacionalinio turinio neatspindintis Literatūros ir kultūros tyrimų institutas (kokios literatūros ir kultūros, gal neandertaliečių?).

Analogiškai Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kt. katedros netenka administravimo galių ir pradingsta sustambintų darinių viduje. Nekokia ir nuolat kvestionuojama yra ir bibliotekų, valstybės remiamų kultūros ir meno leidinių, muziejų padėtis. Reikalavimų laikantiesiems lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminus pakeitimai anuliuoja privalomų lietuvių autorių viršenybę; pastaraisiais metais su pagreičiu vykdomų potvarkių, menkinančių lietuvių kalbą ir istoriją, vis daugėja.

Reformų geranoriškumas niekaip neatspindi bent dviejų akivaizdžių naujovių: pirma, fakto, jog jos priimamos nesitariant su pačiais mokslininkais ir net prieš akademinės bendruomenės valią, antra, nenuneigiamos akivaizdybės, jog iš nacionalinės reikšmės institucijų planingai šalinama nuoroda į priklausymą tam, kas aiškiai apibrėžia lituanistikos ir apkritai lietuvių mokslo tyrimų lauką. Kas siekia iš visur eliminuoti žodį „lietuvių“ ar net „Lietuvos“, taip pat senovinius vietovardžius ir jų pagrindu daug metų egzistavusius vietų, įstaigų pavadinimus? Vieną rytą atsibundame ir po rekonstrukcijos neberandame unikalaus „Sereikiškių parko“ pavadinimo, pakeisto „Bernardinų sodu“, kitą rytą vietoj Santariškių klinikos einame į tą patį pastatą, stebuklingu būdu virtusį Santaros klinikomis (ar lietuviškas vietovardis profanišku gestu pakeistas todėl, kad gydytojai vykdo kokią nors politinės santaros misiją?). Nejaugi Lietuvių kalbos centras išliks tik Kinijoje, nes protingam kinui nepaaiškinsi, kad eidamas studijuoti į kokį nors neaiškios kilmės kultūros tyrimų centrą iš tikrųjų būsi mokomas lietuvių kalbos? Ir apskritai – kam, kokiu tikslu nuspręsta ardyti jau daugelį metų logiškai ir tikslingai funkcionuojančius mokslo padalinius, kuriuos sukurti ir padaryti veiksmingus kainavo daug pastangų?

Neatmetant materialinės naudos, tokie poslinkiai atspindi esą nepriklausomos akademinės bendruomenės pajungimą ne nacionalinės, o viršnacionalinės arba, dar blogiau, tam tikrų interesų grupių politinės strategijos tikslams. Todėl neleisti šiam procesui įsivyrauti ir kuo greičiau depolitizuoti Lietuvos mokslą, meną ir visą kultūrą – neatidėliotinas uždavinys.

Probleminį klausimą galima kelti ir šiuo požiūriu: kokiu mastu valstybė turi teisę kištis į nepriklausomą mokslo ir meno sferą? Jeigu ji per ministerijas ir valstybės fondus skirsto visų mokesčių mokėtojų pinigus šių sferų sklaidai, kokiu mastu ji turi teisę diktuoti jų sąrangą, struktūrą ir tyrimo objektą?

Iki šiol tikėjome, jog valstybė pati savaime yra garantas, saugantis nacionalinius mokslo židinius.

Net tada, kai, keičiantis valdžios partinei sudėčiai, kaskart (kas ketveri metai) subyrėdavo pradėti ilgalaikiai projektai – vis tiek vylėmės, kad įstatymu suteikta akademinė autonomija, nors ir vis labiau varžoma, neleis iš pagrindų keisti nacionalinės reikšmės prioritetų pakertant pačias institucinės sandaros šaknis. Klydome.

Manėme gyveną demokratėjančioje visuomenėje, kurioje diegiama laisvoji rinka, ir net kritikavome perdėtai liberalizuotą mąstymą, sudarantį sąlygas nesąžiningam piktnaudžiavimui įstatymų spragomis ir savivalei. Egzistuojanti savivalė naikina laisvės ir savarankiškumo suvoktį tada, kai – pakartosime banalų teiginį – supainiojami viešieji ir privatūs interesai, ir valstybė, užuot gynusi tą viešąjį interesą ir užtikrinusi teisingą gėrybių skirstymą, pradeda pati pelnytis iš privačių reikalų. Gal tai prasideda tada, kai koks nors ministras pradeda įsivaizduoti, jog „valstybė – tai aš“?

Ar tikrai Lietuvoje diegiamas liberalus rinkos modelis yra klasikinis, toks, koks egzistuoja Anglijoje ir JAV? Ne, nėra klasikinis. Tačiau mėgindami ugdyti tikrą demokratiją ir demokratines akademines tradicijas, turime jas grįsti teisingomis prielaidomis, ne kurdami keistą komunistinės priežiūros ir laukinio kapitalizmo kentaurą, bet remdamiesi – pirmiausia – Pirmosios Lietuvos Respublikos laimėjimais, lietuvių išeivių patirtimi okupacijos sąlygomis, ir tik tada – iš pasaulio margumyno – atsirinkti tai, kas labiausiai tinka.

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prisiminkime austrų ir britų sociologo ir ekonomisto, Nobelio premijos laureato Friedricho Augusto von Hayeko ištarą iš 1944 metais parašytos studijos „Kelias į vergiją“ (The Road to Serfdom), jog socialistinis centralizuotas ekonomikos planavimas veda į totalitarizmą. Žlugus pasaulinei komunizmo sistemai jo sukurta samprata, įrodanti, jog rinkos ekonomika yra vienintelis žmonijos raidos modelis, buvo pasitelkta Margaret Thatcher, ir ne tik. Galima teigti, jog ne F. A. Hayekas tapo pirmuoju britiškosios ekonomikos mesijumi, bet pati ilgametė demokratiška britų tradicija leido atsirasti tokiems mąstytojams, kaip jis, ir toliau galingai veikti laisvojo pasaulio raidą.

Į ką noriu atkreipti dėmesį? Visame pasaulyje garsūs Itono koledžas, Kembridžo ir Oksfordo universitetai – privatūs. JAV Jeilio, Harvardo universitetai – taip pat. JAV federalinė valdžia išlaiko pusiausvyrą ir leidžia valstijų bei privačių mokslo institucijų įvairovę, nes suvokia laisvo akademinio mąstymo naudą. Kad ir kas atsitiktų, tų universitetų ir mokyklų ne tik nesujungsi tariamo optimizavimo pretekstu, bet ir negalėsi diktuoti mokslininko pasirinktos tyrimų krypties ar kitaip varžyti laisvių. Būtent todėl jie išlaiko aukščiausios prabos universitetinį lygmenį.

Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai yra valstybiniai, ir net privatūs iš dalies remiami valstybės. Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Nacionalinė filharmonija, pagrindiniai teatrai, orkestrai ir t. t. – valstybiniai. Tarp jų nerasi nė vieno, kuris nesiskųstų nepakankamais ištekliais. Tragiška kultūros leidinių padėtis susiklostė dėl to, kad valstybė, kuri juos remia, nebemato ypatingo reikalo to daryti, todėl kasmet mažėja finansavimas. Pirmiausia dotacijų neteko „Naujoji Romuva“, ir nežinia, kas laukia kitų bado režimu gyvuojančių prioritetinių leidinių – „Naujojo Židinio-Aidų“, „Kultūros barų“, „Metų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“, „Šiaurės Atėnų“ ar „Muzikos barų“. Suprantama, jog iš prenumeratos leidiniai neišsilaikytų, o nutrūkus valstybės finansavimui, jiems bus reikalingas privatus rėmėjas. Tai, beje, liečia ir „Pasaulio lietuvį“, kuris taip pat remiamas Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kitaip sakant, visi pagrindiniai mokslo, meno ir kultūros židiniai yra remiami valstybės, bet nepakankamai, o nesibaigiančių reformų fone yra permanentiškai pakibę ties uždarymų ar pertvarkymų riba.

Ar F. A. Hayeko modelis pritaikomas Lietuvoje?

Prisiminkime tarpukarį. Leidiniai buvo ne tik privatūs, bet ir aiškios pakraipos. Juos leido tautininkai, komunistai, ateitininkai, tautinės bendrijos ir kas tik nori, tarp savęs kovojo dėl idėjų. Atkurtieji ar nauji leidiniai dabartiniais laikais ima prarasti savo idėjų lauką, tampa mišrūs ir be aiškios krypties (išskyrus specializuotus kritikos žurnalus), turi konkuruoti su interneto svetainėmis, todėl praranda skaitytoją ir valstybės dėmesį. Vis dėlto negalima šio proceso palikti savieigai. Kitas iškilus pavyzdys: JAV lietuvių intelektualai sugebėjo privačiai išleisti beveik 40 tomų Bostono enciklopediją. Kitų gausių privačia iniciatyva atliktų to laikotarpio švietimo darbų, leidybos, fondų veiklos Lietuvoje ir pasaulyje čia ir nesuminėsi.

Kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę? Atsiradus didžiulėms daugiausia užsienio kilmės monopolijoms, biurokratinis aparatas ne tik neišnyko, bet ir pagausėjo, žlugdydamas smulkųjį ir vidutinį verslą; iš sovietmečio paveldėta valstybės kontrolė neišnyko, o prancūziškasis nuo Liudviko XIV laikų suvešėjęs etatizmas triumfuoja. Negana to, įsivyravo nesuprantama visais atžvilgiais praktika, kai vietiniai verslininkai ir užsienio investuotojai savo pinigus pasilieka sau, o visais prieinamais būdais naudojasi galimybe gauti valstybės ir ES paramą. Gausėjant emigracijos mastams, valstybė įpareigota remti ir išeivius, ir visus įmanomus globalius projektus. Susidaro užburtas ratas, kai emigrantai tampa privilegijuoti Lietuvos piliečių atžvilgiu. Galima būtų pateikti daugybę šokiruojančių pavyzdžių, kaip turtuoliai (pirmiausia vietiniai) stekena vos pragyvenančių lietuvių sudėtą valstybės iždą savo ir „pasaulio“ reikmėms, ką jau kalbėti apie daugybę smulkesnių interesantų, apspitusių valstybės kišenę. Kaltinti dėl to jų neišeina, nes ne visiems yra gėda leisti savo pinigus viešajam interesui ginti tada, kai kiti juos tiesiog pasiima gausybe sugalvotų būdų; visi supranta, kad sistema visus įsuka į ydingą ratą, o gal tiesiog pasyviai laukiama, kada gi ši piramidė sugrius. Padėtis visiškai neadekvati, nes sukurta sistema sukuria greitą valstybės išteklių drenavimą ten, kur galėtų grįžti net su kaupu žmonėms.

Tatai nereiškia, kad reikia viską privatizuoti, anaiptol. Visi trokšta gauti nacionalinės reikšmės statusą ir būti remiami valstybės. Sudėtinga ekspertų komisijoms nuspręsti, kas ko vertas. Vis dėlto apsispręsti, kas yra nejudinamai prioritetinis finansuojamas dalykas, o kas galėtų būti perleista privačiai iniciatyvai, reikėtų. Aiškiai subalansuoti valstybės reguliuojamus santykius ir privatųjį interesą, idant nesikartotų tokie recidyvai, kaip mėginimas iškraustyti iš pastato Vrublevskių biblioteką, kuri testamentu šeimos buvo padovanota miestui su sąlyga, kad liks Vilniui.

Žinoma, F. A. Hayeko laikais nebuvo interneto, tokio masto globalizacijos ir tarptautinių korporacijų milžinių. Tačiau esmės tai nekeičia, nes esminis klausimas išlieka: dėl ko kas nors steigiama? Koks konkrečios institucijos tikslas (ne programinis, bet faktinis)? Nei privati, nei valstybinė nuosavybė negali būti suabsoliutinta, nes niekas nėra tobulas. Reikia mechanizmų, kurie užtikrintų šių sandų pusiausvyrą, o jų veikimą laiduotų natūraliai iš vidaus poreikio išaugantis bendruomenės susitarimas. Kitaip sakant, akademinę laisvę garantuoja sveiko proto, akademinės sąžinės, pakankamai lanksčių valstybės įstatymų ir į kultūrą orientuoto verslo sandrauga.

Galima remtis ir anglosaksiškąja tradicija, kai ryšiai su baigusiais universitetus žmonėmis nenutraukiami, o visą gyvenimą su jais palaikomi, jiems siunčiami biuleteniai apie universitetų veiklą. Tokiu būdu alumnai skatinami remti savo alma mater. Jei remi mokslą ir meną, mokesčiai nurašomi.

Padėtį turėtų pagerinti seniai laukiamas Mecenavimo įstatymas, kurį gegužės 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Kultūros ministerijos pranešime spaudai skelbiama:

„Įstatymas įteisins mecenato statusą, padės formuoti mecenavimo kultūrą, skatins privačias iniciatyvas kultūros ir meno plėtrai bei sudarys palankias sąlygas remti visuomenei svarbius kultūros, meno bei kitų sričių projektus.

Lietuvoje yra sudarytos mokestinės sąlygos remti kultūros, sporto ar kitas visuomenines iniciatyvas, tačiau nėra reglamentuotas sąvokos „mecenatas“ vartojimas. Mecenavimo įstatyme pirmą kartą apibrėžtas mecenato statusas, mecenuojamų projektų kriterijai ir esminės sąlygos. Jų atitiktį įstatymo reikalavimams vertins Mecenavimo taryba, kurią sudarys asmenys, atstovausiantys valdžios institucijoms, kultūros ir verslo sritims. Siūloma įtvirtinti du mecenavimo lygius. Jeigu asmuo suteikia paramos už daugiau nei 1 mln. eurų, tai leidžia jam pretenduoti gauti nacionalinio mecenato statusą. Savivaldybės mecenato vardas būtų suteikiamas, jeigu parama vienai iš savivaldybių siektų daugiau kaip 250 tūkst. eurų. Numatoma, kad mecenatais galės tapti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, turintys nepriekaištingą reputaciją. Jie taip pat galės naudotis visomis mokestinėmis lengvatomis, kuriomis naudojasi ir labdaros ir paramos davėjai. Numatoma, kad nacionalinio mecenato ženklas kasmet būtų įteikiamas sausio 25 d. (Gedimino laiškų dieną). Įstatymas įsigalios 2018 m. rugsėjo 1 d.“

Tačiau jau dabar šis įstatymas vadinamas deklaratyviu, nes lauktų papildomų mokesčių lengvatų ir kitokio skatinimo mechanizmo nenumatyta, nei jau yra pernai įsigaliojusiame Paramos ir labdaros įstatyme. Tad bandykime atsakyti į klausimą: kodėl vėl imituojama reforma ir sąžiningai dirbantys nepakeliamais mokesčiais apkrauti Lietuvos piliečiai negali gauti grąžos iš jų remiamų pasiturinčių ir turtingais bei labai turtingais tampančių žmonių, kuriems įstatymu sukurta nepalanki rėmimo sistema? Gal galėtų ne tik Seimo opozicija reikalauti iš naujo svarstyti Mecenavimo įstatymą įtraukiant į pataisas esmines mokesčių lengvatas, bet ir pasaulio lietuviai, remdamiesi gerąja praktika, skatinti stambųjį mecenavimą konkrečiais pasiūlymais? Neoptimizavus mokslo ir meno valstybinio ir privataus sektoriaus santykio, tolesnė Lietuvos kultūros raida pasmerkta skausmingam vegetavimui ir galimam išnykimui.

Be abejo, ši situacija laikytina rimta grėsme ne tik kultūros tęstinumui, bet ir nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – „Pasaulio lietuvis“

2018.06.07; 06:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Klaipėdos Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Klaipėdos miesto ir Lietuvos padėties, teigiame: Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos miesto ir jo krašto gyventojai praranda teisę į sąžiningą ir orią savivaldą, o Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus.

Tačiau mūsų mieste ir valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

I

Nykstant lietuvių vienybei, istorinei atminčiai ir kultūriniam paveldui, kyla pavojus Lietuvos suverenumui Klaipėdos mieste. “Protų nutekėjimas”, Klaipėdos universiteto padėtį sunkinančios aplinkybės yra tik ledkalnio viršūnė, kuri po savimi slepia kur kas didesnes ir sudėtingesnes visuomenės sociokultūrines problemas. Lietuvių Tauta dar XX a. pr. ryžtingai kovojusi ir siekusi Klaipėdos krašto prijungimo ir jaunos Lietuvos valstybės kūrimo, šiandien yra praradusi vieningą idėją ir ateities strategiją. Toks moralinis ir ideologinis badas verčia Klaipėdos miesto ir jo krašto intelektualus telktis svarbiai diskusijai dėl Klaipėdos ir jo krašto ateities.

II

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę. Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad ,,Lietuva tikrai saugi“, nes ,,NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu.

Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

III

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms. Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos ,,penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmisagitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių. Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti. Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

IV

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes.

Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą. Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas.

Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

V

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas. Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva padrika nupolitintų individų aibė.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus ,,Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

VI

Remdamiesi šiuo Klaipėdos miesto, jo krašto ir Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Klaipėdos miestas ir jo kraštas ilgus metus buvęs Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalimi, 1923 m. Martyno Jankaus, Ernesto Galvanausko ir kitų Tautos herojų pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuometinė jauna Lietuvos valstybė siekdama būti ekonomiškai nepriklausoma susidūrė su įtemptu krašto valdymu, kuris tęsėsi iki Trečiojo reicho invazijos į Klaipėdos kraštą. Vėliau Klaipėdos miesto ir krašto istoriją sėkmingai trynė TSRS. Dėl šių istorinių aplinkybių būtina atsižvelgti į Tautos praeitį ir susitelkus atkurti Klaipėdos miesto bei jo krašto kultūrinę, moralinę ir vertybinę paradigmas, ugdyti jaunosios kartos etninę savivoką. Taip p savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija. Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos.

Lietuviškos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene. Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime: Tapti telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos, valstybės ir klaipėdiečių-klaipėdiškių atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga.

Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu. Šį tikslą įgyvendinsime:  saugodami ir puoselėdami Klaipėdos miesto ir jo krašto istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;  nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Mažosios Lietuvos tautinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;  kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;  plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvepiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;  dalyvaudami visuomeniniame, politiniame miesto savivaldos ir Lietuvos gyvenime bei taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis, ir būdais siekdami, kad piliečiams būtų sugrąžintos iš jų atimtos politinės šalies suvereno teisės.

Vertindami galimą Klaipėdos Forumo indėlį į šiuo metu sumenkusios Lietuvos ir Klaipėdos miesto laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę: Sutartinai ir kryptingai dirbdami Klaipėdoje sulauksime dienos, kai visoje Lietuvoje telksis patriotiškų piliečių forumai.

Neabejojame, kad Klaipėdos forumas, taps stipria bendruomene pajėgsiančia vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš miestiečių ir tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo klausimą. “Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.” Vardan Tos!

Informacijos šaltinis – http://www.ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf

2018.06.03; 12:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.

Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori… 

Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.

Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.

Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?

O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.

O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai? 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.

Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.

Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…

O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?

Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…

Neišsiaiškinau,  ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…

Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.

Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…

O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?

Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.

Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“

Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.

Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.

O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?

Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…

Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?

Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.

Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?

Polonizacija

Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.

Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.

Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.

Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.

„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.

Kitaip  tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…

2018.05.06; 17:37

Kodėl balandžio 25 dieną 12 valandą mes visi kviečiami į Nepriklausomybės aikštę prie LR Seimo?

Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ji nebus tik dar vienas Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys. Eisena turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu.

Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu Lietuva yra čia!

Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią  Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis.

LR Prezidentei bus įteikti šie mitingo dalyvių reikalavimai:

Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;

Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą  per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;

Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;

Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;

Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.

Kviečiame aktyviai dalyvauti eisenoje ir mitinge.

Kviečia – Besiburiančios į Tautos Forumą nevyriausybinės patriotinės organizacijos Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas; Vilniaus forumas; Talka kalbai ir tautai; Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras; Jaunimo sambūris „PRO PATRIA“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

 Vilniaus forumo vardu – koordinatorius Arnas Simutis.

2018.04.24; 06:17

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Stasys Šedbaras abejoja, ar įgyvendinus valdančiųjų planus Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai.

Kaip spaudos konferencijoje teigė A. Ažubalis, tai, kas pastaruoju metu vyksta, yra visiškas lietuvių kalbos, lituanistikos stūmimas į pašalius.

Seimo narys citavo švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Eugenijaus Butkaus įrašą, kuriame teigiama, kad šiuolaikinė valstybės, visuomenės ir ūkio raida tiesiogiai priklauso nuo inovacijų, o inovacijos dažniausiai gimsta iš mokslinių tyrimų.

Kaip pabrėžė A. Ažubalis, visuomenės raida, valstybės gyvenimas, visų pirma, susideda iš moralinių, etinių dalykų, o technokratinis, vien matematinis požiūris į valstybės ateitį ją žlugdo, nes mus, visų pirma, sieja istorija ir kalba.

„Mes nė viename universitete nebeturime lituanistikos magistrantūrų. Nėra magistrantūros, nebus mokslininkų, nebus mokslininkų, liks tušti Vileišių rūmai, į kuriuos galės keltis matematinio mąstymo šalininkai“, – ironizavo Seimo narys.

S. Šedbaras antrino kolegai, atkreipdamas dėmesį, kad ne tik humanitariniai, bet ir socialiniai mokslai stumiami į pašalį.

„Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, nemažai garsiausių pasaulio universitetų ją studijuoja ne todėl, kad išmoktų, o kad prisiliestų prie senosios kalbos formų, todėl valstybės misija ir pareiga – saugoti kalbą“, – pabrėžė Seimo narys.

Kaip priminė S. Šedbaras, 1920 metais lietuvių kalba kalbėta tik kaimuose, tad tai, ką turime dabar, – didelis pasiekimas.

„Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai suprato, kad nesukurs valstybės neatkūrę kalbos. To negalima lyginti su lazeriais, bet lietuvių kalbos išsaugojimas turi būtų puoselėjamas į tai investuojant, kaip investuojama, pavyzdžiui, į nacionalinį transliuotoją“, – įsitikinęs Seimo narys.

S. Šedbaro žodžiais, liūdnai pagarsėjusios švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės palaimintas mokslo institutų jungimas – tik pirmas žingsnis, šiuo metu daromas spaudimas jų vadovams, piktnaudžiavimu paskelbus audito išvadas jau apkaltinta Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.

„Optimizuoti galima viską, bet valstybė nėra „uabas“, kuris siekia pelno, valstybė kainuoja. Todėl, jei tęsis koordinuotas puolimas prieš lituanistiką ir lietuvių kalbos statusą, reikės imtis kitų priemonių“, – sakė S. Šedbaras.

Konservatorius viliasi, kad Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis labai įdėmiai perskaitys memorandumą ir su patarėjais ras būdų taisyti padėtį, kad lituanistikos studijos būtų tinkamai finansuojamos, kad būtų atšaukti J. Petrauskienės pasirašyti lietuvių kalbos egzamino pakeitimai ir išspręstos kitos memorandume minimos problemos. 

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip spaudos konferencijoje sakė S. Šedbaras, lietuvių kalbos susinimo idėjos gimė ne vien šioje Vyriausybėje, prie to stipriai prisidėjo ir „intelektualų būrelis, knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ aiškiai pasisakydami prieš išskirtinį lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvos valstybėje“.

S. Šedbaras citavo Loretos Vaicekauskienės ir Nerijus Šepečio sudarytos knygos ištraukas, akcentuodamas, kad lietuvių kalba vadinama kaimietiška, neva netinkama filosofijai, kad sovietų kariuomenė pasitraukė, o sovietiniai kalbininkai – ne ir pan.

„Taip ir panašiai kalba E. Raila, Nerija Putinaitė, Marius Ivaškevičius, kiti. Štai iš kur ateina mintys, kurios nieko bendro neturi su modernia Europa, labiau man primena Mao Dzedongo mintį kultūrai naikinti tradicinę kinų kultūrą pasitelkus chunveibinų jaunimo būrius“, – lygino S. Šedbaras.

ELTA primena, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai A. Ažubalis, S. Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas Premjerui adresuotame memorandume išdėstė valdančiųjų iniciatyvas, kurių įgyvendinimas, jų nuomone, reikštų didelį smūgį lietuvių kalbai ir jos statusui valstybėje, taip pat lituanistikos studijoms ateityje.

Memorandume raginama ne tik stabdyti žalingas iniciatyvas, bet ir bendrai skirti didesnį dėmesį lietuvių kalbos puoselėjimui ir lituanistikos studijų sąlygų gerinimui.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų ir Vyriausybės programose yra pabrėžiama, kad „Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą“. Tačiau Vyriausybės pradėtos iniciatyvos, memorandumo autorių teigimu, rodo, kad atliekami visiškai priešingi veiksmai.

„Reikia konstatuoti, kad dėl valdančiųjų veiksmų šiandien lietuvių kalbai ir lituanistikai mūsų valstybėje kyla tiek iššūkių, kiek jų nėra buvę per visus 28-erius nepriklausomybės metus. Prieštara tarp teisingų deklaracijų valstiečių-žaliųjų ir Vyriausybės programose bei faktinių Vyriausybės veiksmų lietuvių kalbos ir lituanistikos atžvilgiu yra šios valdančiosios daugumos veikimo logikos ir politikos sampratos atspindys. Ir tai darosi grėsminga, kadangi kalbame ne šiaip apie kokią nors ūkinę sritį, o pamatinius tautos ir valstybės dalykus“, – sako parlamentaras A. Ažubalis.

Spaudos konferencija „Ar po valdančiųjų planų įgyvendinimo Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai?“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatoriai atkreipia dėmesį į iniciatyvas, daugiausiai kylančias iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jie mini aukštojo mokslo reformos fone vykstantį studijų programų „optimizavimą“, dėl kurio grėsmė kyla ekonomiškai neatsiperkančioms, tačiau valstybei reikalingoms studijų programoms prioritetinėje lituanistikos srityje. Taip pat – praėjusiais metais ministrės Jurgitos Petrauskienės įsakymu įtvirtintą sprendimą panaikinti nuostatą, kad lietuvių literatūros egzamine būtų nustatyti privalomi lietuvių kalbos autoriai.

Parlamentarai atkreipia dėmesį į 2018 metų kovo 4 dieną Ministro Pirmininko S. Skvernelio sudarytos darbo grupės, kuriai vadovavo ministrė J. Petrauskienė, paskelbtas išvadas, kuriose siūloma į vieną humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Vienintelis šio sujungimo motyvas – ekonominė optimizacija.

Kaip memorandume pabrėžia Seimo nariai, lituanistikos mokslų siaurinimas, grindžiamas ekonomine „optimizacija“, galbūt yra racionalus verslo požiūriu, tačiau valstybės veiklai ir tautos ateičiai esmingose srityse, tarp kurių, be jokių abejonių, yra ir lituanistinės studijos bei moksliniai tyrimai, negali būti taikomas.

„Suvokdami lituanistikos ir lietuvių kalbos svarbą mūsų tautos raidai ir jos išlikimui, taip pat atkreipdami dėmesį į XVII Vyriausybės programoje jos prisiimtus įsipareigojimus, kurie buvo patvirtinti ir balsavimu Seime, raginame Vyriausybę nepritarti visoms šioms ir kitoms lietuvių kalbai ir jos statusui grėsmę keliančioms abejotino pagrįstumo iniciatyvoms“, – sako parlamentaras S. Šedbaras.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad itin svarbu atkreipti dėmesį ir į Seimo socialdemokratų frakcijos įregistruotą Tautinių mažumų įstatymą, kuris faktiškai Lietuvoje siūlo įvesti trikalbystę.

„Nerimą kelia ir bene dešimtmetį Seime vilkinamas Lietuvių kalbos konstitucinio įstatymo projektas, siekiantis įtvirtinti valstybinės lietuvių kalbos politikos nuostatas ir jos konstitucinį statusą“ – teigė L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.07; 03:00