Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.

Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.

Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.

Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.

Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.

Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.

Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.

Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.

Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.

Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.

Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.

Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.

Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.

Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.

Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.

Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.

Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.

Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.

„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.

Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.

„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.

Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.

Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.

Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.

Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.24; 06:02

Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.

Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?

Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?

 Algis Avižienis

1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.

 Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.

Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?

Vladas Turčinavičius

Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.

„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ 

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.

Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.

Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

Algis Avižienis

Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.

Vladas Turčinavičius

Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

Algis Avižienis

Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

Vladas Turčinavičius

Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

Algis Avižienis

Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

Vladas Turčinavičius 

Pulkininkas Kazys Škirpa.

Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.

Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“

Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Algis Avižienis

Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.

Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Vladas Turčinavičius

Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

Algis Avižienis

Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį. 

Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Vladas Turčinavičius

“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.

Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

2017.04.09; 18:01

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo kasmetiniame Lietuvos ambasadorių susitikime, kuriame aptarė pagrindinius uždavinius užsienio valstybėse reziduojantiems mūsų šalies diplomatams.

Lietuvos diplomatai susitiko su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite.
Lietuvos diplomatai susitiko su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite.

Šalies vadovės teigimu, diplomatai turi būti arti Lietuvos žmonių, girdėti ir matyti jų problemas bei lūkesčius ir visose srityse ginti valstybės interesus. Lietuvos ambasadoriai turi išeiti iš savo kabinetų ir aktyviai megzti kontaktus su užsienio šalių politikais, visuomene, verslu, žiniasklaida, pristatydami mūsų šalies galimybes ir spręsdami mūsų valstybei svarbius klausimus.

Pasaulyje tęsiantis politiniams ir kariniams neramumams, kylant vis naujoms terorizmo grėsmėms, krizinių situacijų metu, kiekvienas užsienyje esantis Lietuvos žmogus diplomatinę pagalbą turi gauti operatyviai, kokybiškai ir laiku. Dėmesingumas savo piliečiams turi tapti neatsiejama ambasadų darbo dalimi.

Pasak Prezidentės, šalies saugumo užtikrinimui itin svarbus spartus NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtų sprendimų įgyvendinimas. Ypatingą dėmesį šiandien reikia skirti ir Lietuvos interesų apsaugai kuriant ES ir Jungtinės Karalystės ateities santykius, migracijos krizės sprendimui, Rusijos keliamoms grėsmėms, paramai Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos eurointegracijai bei tarptautinių branduolinės saugos standartų užtikrinimui ES kaimynystėje. Tvirtų ryšių su Baltijos ir Šiaurės šalimis, JAV, Vokietija išsaugojimas taip pat išlieka tarp Lietuvos užsienio politikos prioritetų.

Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl globalių ekonominių iššūkių ir augančios pasaulinės konkurencijos itin didelę reikšmę įgauna efektyvi ekonominė diplomatija. Siekdami padėti mūsų šalies verslui įsitvirtinti prioritetinėse eksporto ir turizmo rinkose bei pritraukti į Lietuvą užsienio investicijas, Lietuvos diplomatai turi veikti kaip vieninga komanda ir dirbti valstybei, o ne juos deleguojančioms atskiroms ministerijoms. Diplomatų darbo rezultatai turi būti matuojami sukurta pridėtine verte Lietuvos ekonomikai.

Nors Lietuva kyla pasauliniuose verslui palankios aplinkos ir ekonominės laisvės indeksuose, pagal inovacijų diegimo spartą atsiliekame nuo ES vidurkio. Todėl viena svarbiausių diplomatų užduočių – padėti pažangiam užsienio verslui atrasti Lietuvą. Tam būtina tęsti kryptingą darbą su užsienio investuotojais ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su inovacijų ir investicijų plėtros agentūromis Lietuvoje. Pasauliniame „Doing Bussiness“ reitinge Lietuva užima 20 vietą, o globaliame ekonominės laisvės indekse yra 13-a ir lenkia tokias šalis kaip Vokietija bei Japonija. 

Šalies vadovė taip pat paragino diplomatus aktyviai įtraukti pasaulio lietuvius ir visus Lietuvos draugus į artėjančio Valstybės atkūrimo šimtmečio renginius.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka/ Robertas Dačkus.

2016.07.20; 08:58