Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.
Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.
Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.
Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.
Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.
Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.
Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.
Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.
Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją.
Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę.
Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa
Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.
Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai.
Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.
Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra.
Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.
Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.
Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.
Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.
Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai.
Muziejinis tautiškumas
Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“
Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.
Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.
Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.
Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.
Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.
Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.
Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.
Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.
Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.
Iššūkis
Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.
Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.
Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.
Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.
XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.
Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?
