Apie blogą analogijų taikymo praktiką, vertinant skirtingus reiškinius, andai jau esu kalbėjęs, tąkart bandęs įrodyti, kad užsižaidimas analogijomis įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan neteisingai suprastos mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausiu lėkšto apibendrinimo keliu, pražiopsant tai, jog gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujus iššūkius, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma.
Žodžiu, toks nekritiškas analogijų taikymas gali atsirasti dėl neįsisąmoninto sąmonės automatizmo, mąstymo inercijos, slinkimo reiškinių paviršiumi, pasiduodant išorinio panašumo žabangoms. Tačiau šįkart noriu atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimą analogijomis, kai, siekiant diskredituoti kokį nors reiškinį, sąmoningai nurodomas blogas pavyzdys kaip neva labai panašus į gretinamąjį. Štai tokios piktavališkos redukcijos į blogą pavyzdį atvejis šiandien iškyla mums prieš akis, kai matome bandymus įpirši nuomonę, kad neva žmonių pasipiktinimas dėl institucijų vykdomo šeimų užpuolimo, įsisiūbavę protestai prieš neteisėtą vaikų grobimą labai primena liūdnus Garliavos įvykius.
Nesunku pastebėti, tokių nesugretinamų, kaip šiuo atveju, įvykių gretinimas atsiranda ne dėl įprasto paviršutiniškumo ir išsiblaškymo, o greičiau dėl piktavališkų vieno ar kito veikėjo su nešvankumo išvarža užmačių diskredituoti pilietinio sąmoningumo pasireiškimą, suniekinti savo orumą stojusius ginti žmones.
Nežiūrint atskirų niuansų, Garliavos istorijos varomoji jėga buvo banditų keršto akcija, nukreipta prieš principingą teisėją. Savo ruožtu Lietuvos žmonių, žurnalistų, o ypač Tėvų forumo susitelkimas, ginant šeimos vertybes, yra širdį glostantis pavyzdys, kviečiantis įsisąmoninti faktą, kad mūsų tauta yra gyva ir lemiamais momentais sugeba pareikšti savo valią. Būtent šie žmonės, jų sąmoningumas – visų pirma yra valstybė, jie yra valstybė, regis, nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ne vienas iš tų, kurie šildo savo sėdynes Seime.
Kaip atrodo bent man, kosmetinių pataisymų, bandant gelbėti padėtį, neužteks, nes priimtas Seime vaikų teisių gynimo įstatymas arba, greičiau, jį lydėję poįstatyminiai aktai, bernavernetiškos instrukcijos išlaisvino blogį, kurį vėl suginti į pogrindį taip lengvai, kaip galėtų atrodyti, nepavyks. Klausiate – ar autorius nesutirštino spalvų, kalbėdamas apie kažkokį blogį, kai iš tiesų visi deklaruoja tik pačius geriausius tikslus, tarkime, prokuroras, dalyvavęs priimant sprendimą atimti vaiką iš niekuo dėtos mamos, sako, kad jų, prokurorų, aukščiausiasis tikslas yra vaiko interesai ir pan.?
Žinia, kaip vaizdingai pastebi Arthuras Schopenhaueris, blogis mūsų laikais nevaikšto pasidabinęs ragais ant kaktos ir užsikabinęs skambalą, pranešantį apie blogio priartėjimą, blogis šiandien dėvi labiau civilizuotą rūbą ir kartais įgyja sunkiai atpažįstamus pavidalus. Jeigu norite, slibinas šiandien gali dėvėti tvarkingą kostiumą arba puošnų mundurą. Tačiau niekaip kitaip neišeina pavadinti tos nešvankios situacijos, kai į vieną krūvą susibėga kraupus vaizduotės trūkumas, žiaurus biurokratinis bukumas, nesuvaldytas noras rodyti savo viršenybę, karštligiškas dalyvavimas galios dalybose.
Taigi šiandien jau pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip būtų galima užvirinti tas skyles, pro kurias slibinas tik ir taikosi išsiropšti į paviršių. Mano pirmas pasiūlymas yra toks: tarnybų sprendimas paimti vaiką iš šeimos gali būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokiam drastiškam sprendimui pritaria Tėvų forumo atstovas, paskirtas šio forumo sprendimu iš saviškių tarpo.
Galop nevalkiokite žiauriai nukankinto vaiko vardo visiškai nešvankioje situacijoje net po jo mirties, Seime priimtą kontroversišką įstatyminį aktą vadindami Matuko įstatymu.
2018.11.16; 06:00
