Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 35 metus įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) bei jo pradėtas taikus pasipriešinimas okupacinei sovietų valdžiai įkvėpė ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą, pabrėžia prezidentas Gitanas Nausėda.
„Orų ir taikų lietuvių išsivadavimą su nuostaba stebėjo ir susižavėjimu stebėjo visas laisvasis pasaulis. Išmintinga Sąjūdžio politika, įkūnijusi tautos ryžtą, pakeitė ir Europos veidą“, – iškilmių Sąjūdžio įkūrimui paminėti metu Seime sakė G. Nausėda.
Šeštadienį Seimo Kovo 11-osios salėje minimos 35-osios LPS iniciatyvinės grupės įkūrimo metinės bei Sąjūdžio diena. Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Prieš 35 metus nesovietinė Lietuvos visuomenė okupacijos sąlygomis, tiesioginės demokratijos būdu suformavo pirmąją plačią savo atstovybę – LPS iniciatyvinę grupę. Šis ilgai brendęs ir nemažai drąsos pareikalavęs veiksmas pažadino tautą“, – pasakojo G. Nausėda.
„Atgimusios tautos remiamas Sąjūdis iškart ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė istorijos eigą. Vos kelių po kelių savaičių Vilniuje jau plevėsavo trispalvės, dar po pusmečio Sąjūdžio Seimas, deklaravęs, kad Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės praradimu, oficialiai paskelbė tikslą atkurti nepriklausomybę“, – kalbėjo šalies vadovas.
Anot G. Nausėdos, tuomet Lietuvos pademonstruotas ryžtas taikiai siekti nepriklausomybės atkūrimo, įkvėpė ir kitas valstybes siekti laisvės bei demokratijos, pavyzdžiui, Vokietiją susivienyti.
„Šią savaitę Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, sveikindamas Vilnių su 700 metų jubiliejumi, priminė, kad dainuojanti, skambanti ir tikrai taiki revoliucija būtent šioje Europos vietoje prasidėjo dar iki Berlyno sienos griūties“, – dėstė prezidentas.
„Vokietijos prezidentas su dėkingumu pažymėjo, kad mūsų laisvės troškimas, pasipriešinimas priklausomybei ir priespaudai, prisidėjo prie Vokietijos suvienijimo laisvėje“, – tęsė šalies vadovas.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo kalboje jis taip pat priminė ir antrus metus Ukrainoje tebesitęsiančią plataus masto Rusijos invaziją.
G. Nausėdos teigimu, Lietuva ir likęs demokratinis pasaulis turi ir toliau remti Ukrainą bei ginti vakarietiškas vertybes. Siekiant šio tikslo, būtent Sąjūdžio vykdyta politika yra pavyzdinė, kalbėjo šalies vadovas.
„Vakarų civilizacijos vertybių gynyba nuo amžių buvo istorinė Lietuvos misija. Šiandien mūsų pareiga – padėti Ukrainai apginti savo laisvę ir teisę kurti ateitį laisvų tautų bendrijoje, prisidėti prie galutinio Europos susivienijimo laisvėje“, – pažymėjo prezidentas.
„Minėdami Sąjūdžio metines dar kartą ryžtingai įsipareigokime laisvei ir jos gynybai. Būkime tie laisvojo pasaulio kūrėjai, kurie, vadovaudamiesi tiesa, išmintimi, drąsa ir ryžtu, nugali melu ir smurtu apsiginklavusius dėl savo valdžios drebančius tironus. Būkime verti ryžtingos ir išmintingos Sąjūdžio politikos. Būkime verti žmonių, kurie mus atvedė į Sąjūdį. Visos blogio imperijos anksčiau ar vėliau nukeliauja į istorijos šiukšlyną. O mes, laisvę mylintys žmonės ir tautos, atlaikę išmėginimus ir susivieniję, tapsime dar stipresni“, – tęsė G. Nausėda.
V. Čmilytė-Nielsen: minėdami Sąjūdžio sukaktį prisiminkime, jog valdžia yra ne sau, o žmonėms
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kalboje teigė, kad tautinio atgimimo idėjos Lietuvoje buvo puoselėjamos dar iki Sąjūdžio įsteigimo. LPS iniciatyvinė grupė, anot jos, „davė pradžią tautiniam Sąjūdžiui, kuris akumuliavo visą ankstesnių laisvės proveržių energiją“.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tos bangos, didesnės ir mažesnės, vilnijo, budino ir telkė per visą sovietmetį. Nuo kraujyje skandintos ginkluotos pokario rezistencijos − per Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, universitetinį kraštotyrinį sąjūdį „Ramuva“, Romo Kalantos auką ir Kauno jaunimo akciją, per įvairias kultūrines, kraštotyrines, paminklosaugines ir žmogaus teisių organizacijas. Per Lietuvos Helsinkio grupę ir Lietuvos kultūros fondą. Taip pat per radikalųjį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, per liberalios krypties federaciją „Santara-Šviesa“, per disidentinę Lietuvos laisvės lygą, kuri pirmąsyk viešai pasmerkė Molotovo−Ribentropo paktą mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje“, – kalbėjo parlamento vadovė.
V. Čmilytės-Nielsen teigimu, Sąjūdžio veikla per mažiau nei dvejus metus „neatpažįstamai pakeitė Lietuvą“, tapo pagrindu laisvos ir nepriklausomos demokratinės valstybės kūrimui.
Pasak jos, Sąjūdžio 35-metis yra proga prisiminti, kad politinė konkurencija neturėtų užgožti esminio valdžios tikslo – rūpintis šalies piliečių gerove.
„Sutvėrus valstybę, kas, turint omeny to meto aplinkybes, prilygo stebuklui, iškart iškilo kasdieniai valstybės tvirtinimo darbai. Kaip sakė poetas: „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta.“ Tačiau kartais dirbant tuos lipdymo darbus, reikalaujančius daug dėmesio, skrupulingumo, pasimeta supratimas apie pradžią ir esmę, į pirmą planą iškyla aistros, ambicijos ir rungtyniavimai“, – sakė parlamento vadovė.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Taip neturėtų būti. Apie tai reikia kalbėti, tą prisiminti net menkiausiai progai pasitaikius. Todėl šiandien ir kalbame apie Sąjūdį. Ne tik todėl, kad garbinga sukaktis, Sąjūdžio 35-metis, bet tam, kad susigrąžintume esmę. Valstybė ir juolab valdžia yra ne sau, o žmonėms, jų gerovei. Jų laisvei ir saviraiškai. Pasitikėjimui ir pasididžiavimui“, – pažymėjo V. Čmilytė-Nielsen.
35 narių LPS iniciatyvinė grupė įkurta 1988 metų birželio 3 d., Lietuvos mokslų akademijos salėje Vilniuje. Tą vasarą bei rudenį Lietuvoje Sąjūdis organizavo daug mitingų, kuriuose skleidė savo idėjas tuometiniais visuomenei aktualiais klausimais, pradėta leisti Sąjūdžio spauda, šalies miestuose kūrėsi iniciatyvinės LPS grupės. Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1988 m. spalio 22–23 dienomis vyko LPS steigiamasis suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos, buvo išrinktas ir patvirtintas LPS Seimas, LPS Seimo taryba, priimta LPS programa, įstatai ir 30 rezoliucijų.
1989 m. vasario 15 d. LPS Seimas pirmąkart paskelbė siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
2021 metais Gedimino pilies bokšte plevėsavusią Lietuvos valstybinę vėliavą saugos Vilniaus „Laisvės” gimnazija.
Planuojama, kad vėliava gimnazijai bus įteikta sausio 1 d. rengiamoje Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 103-ųjų metinių minėjimo ir Lietuvos vėliavos pakeitimo ceremonijoje.
Šiais metais, anot Krašto apsaugos ministerijos, 27 mokyklos pretendavo į teisę saugoti valstybės simbolį.
Sprendimą perduoti 2021 m. vėliavą Vilniaus „Laisvės” gimnazijai komisija priėmė atsižvelgdama į kryptingą veiklą, pateisinančią garbingą vardą, suteiktą gimnazijai, Lietuvos rezistencijos atminimo puoselėjimą, taip pat už aktyvią veiklą, sutelkiančią ne tik gimnazijos ir Naujosios Vilnios bendruomenę, bet ir įtraukiančią kitas Lietuvos mokyklas. „Laisvės” gimnazija teikė paraišką jau trečius metus iš eilės.
Komisija, sudaryta iš Krašto apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų, taip pat nusprendė už veiklą, išsiskiriančią savo kryptingumu ir kūrybiškumu, paskatinti keturias mokyklas specialiais prizais. Tai Rokiškio rajono Pandėlio, Varėnos Ąžuolo, Lazdijų Motiejaus Gustaičio ir Alytaus Jotvingių gimnazijos.
Perduoti saugoti senąją Gedimino pilies bokšto vėliavą vienai iš Lietuvos mokyklų – tradicija, tęsiama nuo 2005 metų. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti. Iki 2005 m. vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų, neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.
Tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių stereotipų“ laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.
Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.
Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę, tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.
Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.
Antradienį, Valstybės dieną, jau tryliktą kartą Lietuvoje ir visame pasaulyje bus giedama „Tautiška giesmė“. Kaip teigia organizatoriai, prie himno giedojimo liepos 6 d. 21 val. Lietuvos laiku galės prisijungti skirtingose šalyse gyvenantys lietuviai ir visi žmonės, mylintys Lietuvą.
Pasak organizatorių, tryliktą kartą giedant „Tautišką giesmę“ bus įprasminama idėja „nevienodi, bet vieningi“.
Pirmą kartą „Tautiška giesmė“ lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge.
Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiuo metu jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.
Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras. Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą. Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę. Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą.
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles.
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris. Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
Pirmąją 2019-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyks Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 100-ųjų metinių ir Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškels 2019 metų vėliavą. Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 metų sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2018 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2018 metų Lietuvos valstybinę vėliavą bus patikėta saugoti Joniškio rajono Skaistgirio gimnazijai. Ši gimnazija buvo atrinkta iš 8 paraiškas dalyvauti atrankoje pateikusių mokyklų. Mokyklą rinko komisija, sudaryta iš Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų.
Iniciatyva perduoti mokyklai saugoti Gedimino pilies bokšto Lietuvos trispalvę kilo 2005 metais, siekiant pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos visos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti. Iki 2005 m. vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje ceremonijoje planuoja dalyvauti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vado pareigas einantis Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Renginį organizuoja Krašto apsaugos, Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Žaliašilio kaime, Vilniaus rajone, šeštadienio rytą startavo viena iš atkurtos Lietuvos šimtmečio iniciatyvų – „Bekelės vilkų“ žygis keturračiais po Lietuvą.
Bekelės entuziastai įveiks 2000 km ir yra suplanavę per 12 stotelių įvairiose kaimo bendruomenėse, kur su vietiniais iškleis simbolinę ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio inicijuotos pilietinės akcijos „Lietuvos vėliava“ trispalvę.
„Džiugu, kad prie iniciatyvos prisijungė ir keturračių entuziastai. Tegu jūsų aplankytose bendruomenėse plazdančios vėliavos skatina pasididžiavimą valstybe ir išreiškia gilią padėką visiems, kovojusiems už laisvę“,- sako premjeras S. Skvernelis.
„Bekelės vilkai“ premjero dovanotą vėliavą ketina iškelti kiekvienoje aplankytoje bendruomenėje, sugiedoti himną, o vėliau Lietuvą apkeliavusią trispalvę simboliškai parvežti atgal ir įteikti vyriausybei. Kelionę 80 keturratininkų ketina įveikti per 12 dienų.
„Bekelės vilkai“ aplankys Ignalinos atominę elektrinę Visagine, Stelmužės ąžuolą Zarasuose, Truikinų kaimą bei Žemdirbio muziejų Skuodo rajone, Ventės ragą Šilutės rajone, Rusnės salą, Rambyno kalną Pagėgiuose, Bunkerio muziejų Kalvarijoje, taip pat Švenčionių rajono Adutiškio, Rokiškio rajono Juodupės, Joniškio rajono Žagarės, Skuodo rajono Lenkimų, Rusnės bei Varėnos rajono Dubičių bendruomenes ir Kalvarijos Vaikų ir jaunimo klubą „Arka“.
Dėl saugumo dalyviai suskirstyti į nedideles grupeles po 6-8 keturračius, kurių ekipažai vakarais susirinks nakvynės vietoje dienos įspūdžiams aptarti ir apibendrinti.
Premjero globojama akcija „Padovanok Lietuvos vėliavą“ siekiama atiduoti pagarbą mūsų šalies istorijai, jos pamatus stačiusiems ir dėl jų kovojusiems tautiečiams. Šia proga vyriausybės vadovas kviečia visus pasaulio Lietuvius kelti Lietuvos trispalvę ir raginti tai daryti kitus.
Jau antrus metus projektas ,,Šimtmečio dovanos“ kviečia šimtmečio proga padovanoti savo laiko Lietuvai, būti aktyviais ir neabejingais piliečiais, kurti malonesnę aplinką, tvirtesnę bendruomenę.
Trispalvės spalvomis apšviestas Susisiekimo ministerijos pastatas sostinės Gedimino prospekte. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vasario 16-osios proga Vilniuje gausu įspūdingų, prasmingų, gražių apšvietimų. Trispalvės spalvomis apšviestas ir Susisiekimo ministerijos pastatas sostinės Gedimino prospekte.
Pirmąją 2018-ųjų dieną Katedros aikštėje surengtas Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškėlė 2018 metų vėliavą.
Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2017 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją, senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2017 metų vėliava bus padovanota Raseinių rajono Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijai.
Katedros aikštėje, Gedimino paminklo papėdėje, vyksiančioje ceremonijoje dalyvavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Vilniaus miesto vicemeras Linas Kvedaravičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis bei Petras Gužas ir kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, paliko tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai, ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 m. spalio 29 d. Lietuvai atgavus Vilnių. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai. Ši trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
1991 06 26 įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“ 6 punkte buvo pasakyta: „Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamos kelių valstybių vėliavos, tai jos iškeliamos į kairę ir į dešinę nuo Lietuvos valstybinės vėliavos. Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamas lyginis kitų valstybių vėliavų skaičius, jos iškeliamos abėcėlės tvarka po lygiai abiejose Lietuvos valstybinės vėliavos pusėse“.
Vadinasi, Lietuvos Trispalvė buvo numatyta visada viduryje, centre. Tokią valstybės vėliavos kėlimo tvarką numato Ispanija, Danija ir kt. valstybės. Danija savo įstatymais numato net visų Šiaurės šalių vėliavų padėtį Danijos vėliavos atžvilgiu: Danijos vėliava keliama viduryje, Švedijos iš kairės, Norvegijos iš dešinės, antra iš kairės – Suomijos, antra iš dešinės – Islandijos. Kitos vėliavos toliau pagal abėcėlę.
2002 04 18 priėmus įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimus ankstesnioji nuostata buvo pakeista šitaip: „4 str. 6 p. Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, kiek tai įmanoma, panašaus dydžio, taip pat laikomasi šio eiliškumo: 1) Lietuvos valstybės vėliava; 2) Lietuvos valstybės istorinė vėliava; 3) užsienio valstybių vėliavos; 4) Europos sąjungos vėliava; 5) tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos; 6) Respublikos prezidento vėliava; 7) štandartai; 8) apskričių vėliavos; 9) savivaldybių vėliavos; 10) kitos vėliavos“.
Dar buvo paskleista nuomonė, kad dabar Lietuvos Trispalvė visada stovės pirmoji ir tokiu būdu jai bus reiškiama didesnė pagarba. Matyt, Seime balsuojant, taip ir atrodė. O juk tai buvo Lietuvos Trispalvės pažeminimas. Pagalvokime. Ar kas nors pritartų nuomonei, kad nuo rytojaus pagrindinis Altorius bažnyčioje būtų pirmasis iš kairės, arba garbingo būrio žmonių nuotraukoje – garbingiausias žmogus yra (visada) tas, kuris stovi pirmasis iš kairės ir t.t. Jūs sakysite, kad tai nesąmonė.
Tačiau 2002 04 18 balsuojant Seime taip nebuvo galvojama. Už Lietuvos Trispalvės padėtį – „pirmoji“ – balsavo, net 60 Seimo narių. Lietuvos Trispalvė buvo išstumta iš centro, iš garbingiausios vietos. Taip klystkeliais Seimą nuvedė Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Č.Juršėno sudaryta V.Andriukaičio vadovaujama „darbo grupė įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymo projektui parengti“.
Šiuo sprendimu (to ir buvo siekiama) sukeisti vietomis akcentai – centrinę Lietuvos Trispalvės padėtį užėmė tuo pačiu įstatymo pakeitimu įvesta raudona istorinė Lietuvos vėliava. Šis klastingas veiksmas buvo išsamiai aprašytas Gedimino Adomaičio ir mons. Alfonso Svarinsko straipsnyje „Lietuvos priešų puolimas prieš Trispalvę“ („Lietuvos Aidas“ 2005 04 12 Nr.83) – „…Ir visada, kada bus pakabintos trys vėliavos (dažniausiai pasitaikantys atvejai, galų gale tokią situaciją galima bet kada sukurti) raudona vėliava bus pačioje garbingiausioje vietoje – centre“.
Neilgai trukus atsirado (ar sukurtos) teorijos, kad garbingiausia vieta yra kairėje (heraldinėje dešinėje). Suprask, Olandija, turinti vieną seniausių istorijoje vėliavą ir šimtametę jų kėlimo tradiciją, nesigaudo heraldikoje ir savo vėliavą kelia nepagarbiai – centre. Gal ir juos reikia pamokyti?
Lietuvos sąjūdžio Vilniaus miesto taryba prašo įsigilinti į šią nenormalią padėtį, priimti atitinkamus įstatymo pakeitimus ir grąžinti Lietuvos Trispalvę į jai pritinkančią vietą – Centrą.
Pasirašė: Tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, G.Adomaitis, A.Budriūnas.
Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika.
Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.
Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.
Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.
Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.
Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.
Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.
Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą.
Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.
Pirmąją 2017-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyko Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškėlė 2017 metų vėliavą. Šia tradicinę vėliavos ceremonija priminta apie tai, kad 1919 metų sausio 1 d., Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleido visus 2016 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2016 metų vėliava bus padovanota Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Putvio – Putvinskio gimnazijai – aktyviausiai dalyvavusiai nacionaliniuose Krašto apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų organizuojamuose konkursuose.
Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje vykusioje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, sostinės savivaldybės vadovybė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Apie Lietuvos vėliavos dieną:
Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją Gedimino kalno bokšte rengiama vėliavos pakėlimo ceremonija.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Eržvilko gimnazijos gimnazistų pogrindinė organizacija, jie taip pat – Jūros srities ir Butageidžio štabų bei partizanų būrių ryšininkai. Jų pavardės: Napaleonas Lukošius – Jaunutis, Apolonija Liekytė – Šaka, jos brolis Vladas Liekis-Sakalas, Feliksas Narbutas ir Petras Girdzijauskas – Paulius Švirinas(visi VI-tos klasės gimnzistai, tik Apolonija iš VII-tosios klasės).
1949-02-15-tosios vakare Vladas Liekis – Sakalas (jis – VI-tosios klasės seniūnas) pakvietė mus į savo nuomojamą butą miestelyje, kuriame gyveno kartu su sese Apolonija, pasitarimui. Atvykus paaiškėjo, kad rytdienos – valstybinės šventės Vasario šešioliktosios proga, numatyta pagaminti ir iškelti Eržvilko miestelyje, garnizono bataliono štabo ir stribyno panosėje, trijose vietose (svarbiausia – Eržviko piliakalnio didžiąjame ąžuole) Valstybines trispalves vėliavas.
