Linas Kojala

Politinės intrigosSkaitomiausios

Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“

Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.

O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.

Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.

Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.

Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !

Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.

Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: „Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: „Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“

Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis

Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?

Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.

Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.

2023.05.23; 08:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Nustebino, kad į Prezidento Gitano Nausėdos sušauktą Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdį buvo pakviestas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. Ar istorikas Š.Liekis – būtent tas asmuo, be kurio negalėtų išsiversti ši taryba?

Tendencingumai dėl įvykių Pietų Kaukaze

Nemanau, jog Lietuva privalo vadovautis principu, esą „kitokį požiūrį turinčius asmenis vejame šalin“. Nėra blogai, kai žmonės nebijo viešai dėstyti savo požiūrių. Tačiau vis tik nereikėtų pamiršti, jog šis istorikas dar visai neseniai LRT.lt portale kėlė klausimą „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“

Demokratinėje valstybėje tokia nuomonė galima. Tačiau už užsienio politiką atsakingos institucijos privalančios neužmiršti, jog tokie istoriko Š.Liekio pareiškimai prieštarauja visuotinai Pasaulyje įsigaliojusioms teritorinio vientisumo taisyklėms. Negalima ignoruoti, jog šis emocingas Š.Liekio akibrokštas – diametrialiai priešingas NATO ir Europos Sąjungos nuomonei, jog Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Šūkavimai dėl tautų apsisprendimo teisės šiuo konkrečiu atveju neverti nė sudilusio skatiko bent jau todėl, kad armėnų tauta turinti valstybę – Armėniją. Tik pamanyk – vienos valstybės armėnams neužtenka. Jie norėtų turėti net dvi valstybes!?

Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bent akimirkai įsivaizduokime, jog Lietuva įsiklauso į istoriko Š.Liekio raginimus – pripažįsta Kalnų Karabachą esant Arcachu. Kas tuomet nutiktų? Šitaip Lietuva sukurtų precedentą, kuris leistų pasaulyje subujoti pačioms įvairausioms teritorinėms pretenzijoms – nuo Šalčininkų, Latgalos, Narvos ir baigiant į gabalus draskoma Ukraina, Gruzija, Moldova. Nesusipratimų sąrašą nesunku pratęsti: kokios garantijos, jog savas valstybes ilgainiui nesumanys kurti gausiai Prancūzijoje, JAV gyvenantys armėnai, Vokietijoje įsikūrusi skaitlinga turkų bendruomenė, Didžiojoje Britanijoje apsistoję išeiviai iš Indijos, nekils naujų karų buvusios Jugoslavijos žemėse? Jei iš naujo pradėsime braižyti valstybių sienas, ar pavyks jas braižyti taikiai, be barnių, pykčių? Jei konkrečioje teritorijoje gyvena gausi bendruomenė, tai dar nereiškia, kad ji visuomet turinti teisę kurti valstybę. O santvarka, demokaratinė ar diktatūrinė, čia niekuo dėtos. Nemanau, jog prof. Š.Liekis neišmano šių elementarių dalykų. Tik kodėl jis (ne vien jis) kursto aistras ten, kur jos visiškai nereikalingos? Jei jis – tendencingas Pietų Kaukazo reikaluose, kokios garantijos, jog bus objektyvus dėl kitų sudėtingų užsienio politikos temų?

Lietuvos požiūris į Pietų Kaukazo skaudulius, į Armėnijos – Azerbaidžano – Turkijos nesutarimus – vis dar dažnusyk nenuoseklus, prieštaringas. Lyg ir suprantame, jog Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – neteisi, bet vis tiek gudraujame, slapukaujame. Imkime konkretų pavyzdį: 2011 metų gegužės mėnesį buvo paskelbta publikacija, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“.

O jei taikiai – nepavyksta?

Sakysite, kas gali būti gražiau už humanišką požiūrį? Neapsigaukime. Tokius lozungus derėtų traktuoti kaip beprasmius, nes, mano įsitikinimu, tarsi užkeikimą kartojant „tik taikiai“ visuomet privalu pridurti, o kaip siūloma elgtis, jei konflikto nepavyskta taikiai neutralizuoti? Kvailas, prmityvus socialinių tinklų komentatorius turįs teisę gromulioti pačias didžiausias nesąmones. Tuo tarpu tuščiai burnos neaušinantis valstybės vadovas, ištaręs „tik taikiomis priemonėmis“, čia pat, nedelsdamas, privaląs paaiškinti, kokių priemonių jis grebtųsi, jei konflikto nepavyktų išrutulioti taikiai. Tokia laikysena būtų garbinga, sąžininga.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet Lietuvos politikai, istorikai, komentatoriai iki šiol dažnai apsiribodavę būtent raginimu „spręskime taikiai“. Jie apsimesdavę neva nežinantys, jog okupantai iš svetimų žemių retai tepasitraukia gražiuoju, be kraujo praliejimo. Vis dar tebeieškau lietuviškoje spaudoje pranešimų, kaip Lietuvos prezidentai, Seimo pirmininkai, užsienio reikalų ministrai būtų aiškiai, nedviprasmiškai raginę Armėniją grąžinti Azerbaidžanui bent tuos su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusius septynetą rajonų, kuriuos 1992 – 1994-aisiais okupavusi pripažįsta net pati Armėnija. Kol kas tokių neradau.

Beje, oficialusis Jerevanas iki šiol įrodinėja, esą septynetas rajonų  (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) jai reikalingi kaip saugumo koridoriai. Lietuvoje, deja, atsirasdavę „išminčių“, šaukiančių, girdi, Armėnijai jie tikrai būtini siekiant apsisaugoti nuo piktų kaimynų. Šiuo klausimu Armėnijai palankūs Lietuvos komentatoriai net nesusimąstydavę, jog, teisindami Armėnijos veiksmus dėl minėtų septynių rajonų, jie norom nenorom teisina ir tuometinio Kremliaus agresiją prieš Baltijos šalis 1940-aisiais. „Vargšui“ Stalinui neva juk taip pat reikėję buferio, kuris saugotų SSRS nuo Vokietijos puolimo.

Kur ieškoti patikimesnės informacijos?

Žvilgsnis į Rytų Europos studijų centrą

Vienas iš tų, objektyviai į Pietų Kaukazo problemas žvelgiančiųjų, – Lino Kojalos vadovaujamas Rytų Europos studijų centras. Oficialiame jų tinklalapyje skelbiamose apžvalgose „Pasaulio pulsas“ bent jau aiškiai pabrėžiama, jog „Arcacho pasaulis nepripažįsta ir regioną laiko Azerbaidžano dalimi“. Šiame portale nevengiama pasakyti, jog „Armėnija – Rusijos sąjungininkė, jog Armėnijoje – Rusijos karinė bazė“.

Rytų Europos studijų centras

Taip pat nebijoma cituoti VD Universiteto Regionistikos katedros prof., islamo tyrinėtojo Egdūno Račiaus nuomonės, jog Kalnų Karabacho konfliktas nėra religinis. Į šiuos profesoriaus žodžius derėtų atidžiai įsiklausyti tiems mūsų religiniams fanatikams, kurie į ginčą dėl Kalnų Karabacho primityviai žvelgia vien per prizmę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis“.

Jei atvirai, būtent šiame portale, nepaisant kai kurių niuansų (esą Azerbaidžanas nenorėjo orientuotis į Vakarus, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – didžiausias demokratas, esą Vakarai labai nuoširdžiai stengėsi sutaikyti Azerbaidžaną su Armėnija), į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą, į Turkijos vaidmenį šiame regione žvelgiama užtektinai objektyviai ir nešališkai.

Žvilgsnis Turkijos pusėn

Tačiau kiek nustebino 2020-ųjų rugpjūtį ten paskelbta Justino Mickaus analizė „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“ (mokslinis redaktorius – dr. Deividas Šlekys). Pirmiausia turiu pripažinti, jog šis tekstas (paskelbtas eesc.lt, 2020 metų rugpjūtis) – ne tik reikalingas, bet ir įdomus, informatyvus. Turkija – įtakinga, galinga valstybė, palaikanti Azerbaidžaną. Turkija – svarbi NATO narė. Tad Lietuvai, norim ar nenorim, tiesiog privalu pažinti turkus.

Justinas Mickus. Lietuvos ir Turkijos santykiai

Taip pat šio teksto autorius – vienas iš tų, kurie, man regis, stengiasi nuoširdžiai perprasti visus Lietuvos – Turkijos diplomatinių santykių niuansus. Atidžiai skaitant minėtą J.Mickaus analizę rasite daug teisingų išvadų. Pavyzdžiui, Turkija galinti rimtai paveikti Lietuvos interesus, sakykim, blokuodama NATO planus ginant Baltijos valstybes, o Lietuva per daug maža, kad galėtų stumtelėti šią valstybę sau norima linkme. Lietuvą neramina Turkijos sprendimas rinktis rusiškas S-400 raketines gynybos sistemas, Ankaros griežtas tonas persekiojant Fetulos Giuleno (Fethullan Gulen) šalininkus, aštrūs Ankaros ginčai su Prancūzija ir Vokietija, ignoruojamos žmogaus ir spaudos teisės bei lasvės…

Kur – lietuviškųjų klaidų analizė?

Tačiau leiskite paklausti, kodėl šioje analizėje tepateikiamas tik vakarietiškas požiūris į F. Giuleno judėjimą, o apie oficialius Turkijos argumentus – nė mur mur? J.Mickaus darbas apie Lietuvos –  Turkijos santykius vadintinas moksliniu (ne šiaip sau nurodytas mokslinis redaktorius). O moksliniame darbe, kurį skelbia ne privatus leidinys, bet Rytų Europos studijų centras, turėtų būti bent trumpai išdėstyti Ankaros argumentai, patinka jie mus ar ne. Tada aš, skaitytojas, lygindamas vakarietiškąjį ir turkiškąjį variantus, galėčiau pats susidaryti savo nuomonę. Ar ne taip?

Į akis krenta ir kitas keistas aspektas – nė kiek neanalizuojamos Lietuvos klaidos, padarytos bendraujant su Turkija. Neanalizuojamos todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad siekiama jas nutylėti?  Bet kokiu atveju – toks elgesys nėra toliaregiškas. Mokslinio darbo autorius pripažįsta, jog Turkija reikalinga Lietuvai ir kaip karinė sąjungininkė (pavyzdžiui, ji turinti patirties kovojant prieš privačią rusų karinę kompaniją Wagner, ji turi interesą neutralizuoti Rusijos keliamas grėsmes, turkų karo lakūnai jau saugoję mūsų oro erdvę, Turkija užmezgusi draugiškus santykius su Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, siekia plėtoti per jos teritoriją Europon tiesiamus dujotiekius ir naftotiekius), ir kaip šalis, su kuria būtina intensyviau plėtoti prekybinius santykius.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tikrasis Anos Akopian veidas. Karinėse pratybose – su automatu rankose. Socialiniai tinklai

Tačiau drįstu manyti, jog realiai Lietuva elgiasi taip, tarsi jai sarbiausia būtų palaikyti … kuo draugiškesnius santykius su Turijos oponente Armėnija. Analizėje pasigedau svarstymų, kodėl tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skridęs oficialaus vizito į Armėniją, bet ne į Turkiją, kodėl naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė buvo priėmusi kažin kokį taikos planą dėl Kalnų Karabacho atvežusią Armėnijos premjero N.Pašiniano žmoną, o ne Turkijos vadovų žmonas, taip pat, be abejo, turinčias nuomonę apie nesusipratimus dėl Kalnų Karabacho. Lietuvoje pastatyti net trys armėniški hačkarai, o turkams svarbaus akcento mūsų miestuose – nė vieno.

Kaip pasielgė Lietuvos Mokslų Akademija?

Štai J.Mickus tarsi pripažįsta, jog Turkiją gali erzinti, kam 2005 metais Lietuva priėmė rezoliuciją, kuria pripažino buvus armėnų tautos genocidą. Tačiau šį Lietuvos žingsnį, mano supratimu, per daug lengvai pateisina: Lietuva neva galinti deeskaluoti Seimo 2005 metų priimtus sprendimus pripažįstant armėnų tautos genocidą kaip nuoseklų rūpinimąsį tautų, etninių grupių ir žmogaus teisių problemomis.

Turkų mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel, kurio paskaitos neįsileido Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.

Ar tikrai? Kodėl J.Mickaus mokslinėje studijoje smulkiai nepapasakota, kaip toji rezoliucija buvo priimta? Ogi pustuštėje Seimo posėdžių salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse, kai daugeliui parlamentarų rūpėjo šventinės dovanos ir šventinės vakarienės. Bet svarbiausia štai kas: rašant apie 2005-ųjų priimtą rezoliuciją visuomet būtina pabrėžti, jog Lietuva, prieš žengdama lemtingąjį žingsnį, nė nepasistengė išklausyti Turkijos argumentų. Prieš priimdama Armėnijai palankią rezoliuciją mes nenusiuntėme į Turkijos archyvus nė vieno istoriko, nė vieno tyrinėtojo. Žodžiu, neišklausėme antrosios pusės. Tai – skandalinga. Tai – nedovanotina. Solidi, rimtai į politiką žvelgianti, valstybę reprezentuojanti institucija taip neturėjo pasielgti. Pirma – išsami turkiškų archyvų analizė (Armėnija į savo archyvus neįsileidžianti), ir tik po to – išsami diskusija dėl genocido Seimo plenarinių posėdžių salėje. Juk pareiškimas dėl genocido – tai ne niekuo neįpareigojantis sveikinimas nepriklausomybės dienos proga. Tai – rimtas kaltinimas.

Beje, 2019-ųjų metų gruodžio 13 dieną Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas drauge su Eurazijos studijų centro vyresniuoju analitiku, mokslų daktaru Turgut Kerem Tuncel buvo susiruošę į Lietuvos Mokslų Akademiją – ten ketino pristatyti turkiškąjį požiūrį į tragiškus tiek turkams, tiek armėnams 1915-uosius metus. Bet paskutinę akimirką Turkijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams bei politikams nebuvo leista išdėstyti savo nuomonės. Lietuvos Mokslų Akademija jų neįsileido. Nors Turkijos ambasada su MA vadovybe buvo iš anksto susitariusi dėl salės.

Kur – Armėnijos ambasados intrigų analizė?

Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.

Taigi MA neįsileido Turkijos, kurios karo lakūnai jau saugojo mūsų padangę, ambasadoriaus! Tuo tarpu Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui su savais istorikais kiek anksčiau leista kiek tik geidžia širdis vienoje iš MA salių kritikuoti tiek tuometinę Osmanų imperiją, tiek dabartinę Turkijos valdžią. J.Mickaus analizėje „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“apie šį incidentą – nė žodelio. Nesuprantu, nesuvokiu, kaip apsiverčia liežuvis kalbėti apie Lietuvos – Turkijos tarpusavio santykius ir nutylėti šį nepagarbų spjūvį Turkijos pusėn? Iš Turkijos reikalaujame milžiniškos karinės apsaugos, bet turkams neleidžiame nė prasitarti diskutuojant dėl istorinių įvykių? Man regis, rašydamas šį veikalą J.Mickus privalėjo ne tik paminėti buvus tokį skandalą, bet ir reikalauti iš Lietuvos Mokslų Akademijos vadovų oficialaus, išsamaus paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl juos paskutinę akimirką privertė pakeisti nuomonę – Turkijai atsukti nugarą? Primityvūs akademijos pasiaiškinimai, jog salės netikėtai prireikė kitam labai svarbiam renginiui, – neįtikinami. Nė neabejoju, jog tąsyk intrigas sumaniai kurpė Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.

Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Slaptai.lt nuotrauka

Žodžiu, skaityti J.Mickaus darbą buvo įdomu. Bet nuolat kirbėjo mintis retoriškai paklausti, ar autorius prašęs Turkijos ambasados paaiškinimų? Šį klausimą nusiunčiau Turkijos ambasadoriui G.Turanui. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas atsakęs: „Ne, niekas pas mus nesikreipė“.

Turkijos nuomonių laikyti šventa tiesa nebūtina. Į oficialias Turkijos pozicijas verta žiūrėti kritiškai, priekabiai. Bet jei siekiame kuo didesnio objektyvumo, jų negalima ignoruoti. Mums reikia žinoti, koks oficialus Ankaros požiūris į F.Giuleno judėjimą, kodėl ji pasirinkusi rusiškas raketas, kodėl kai kuriuos kurdų kovotojus laikanti teroristais, kodėl nesutaria dėl teritorinių vandenų su Graikija, kodėl jai nepriimtinas Prancūzijos prezidento elgesys.

Jei analizuosime vien Prancūzijos, JAV, Armėnijos ar Graikijos žvilgsnį į Turkiją, visko iki galo nesuprasime. Ilgainiui tik malkų priskaldysime.

2021.01.17; 06:00

Aktualijos

G. Nausėda – Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje. Prezidentūros kanceliarijos nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį sušauktame Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje pabrėžė, kad Lietuvos užsienio politikos prioritetai išlieka tęstiniai: tai šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas veikiant NATO, aktyvus dalyvavimas ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, Astravo AE grėsmės užkardymas ES lygmeniu.
 
„Esame šalis, ginanti demokratijos vertybes, žmogaus teises ir laisves, šalių suverenumą bei teritorinį vientisumą, tvirtai remiame euroatlantinius Rytų partnerių siekius. Įgyvendinant užsienio politikos prioritetus būtina koordinuota ir nuosekli visų institucijų, veikiančių užsienio politikos srityje, veikla“, – teigė prezidentas.
 
Pirmoji užsienio politikos koordinacinio posėdžio dalis skirta Baltarusijos situacijos vertinimui, ilgalaikės politikos šios šalies atžvilgiu formavimui. Nutarta parengti ilgalaikę, santykius su Baltarusija apibrėžiančią strategiją, įtraukiant politinį, ekonominį, saugumo, kultūros, istorijos dėmenis. Pasitarime vieningai pabrėžta, kad Astravo AE kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, gyventojų sveikatai ir aplinkai, todėl jos suvaldymas išlieka vienu svarbiausių užsienio ir energetikos politikos uždavinių. Sutarta sutelkti visas diplomatines pastangas ir siekti efektyvių Europos Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimo bei užkardyti elektros iš nesaugių atominių elektrinių trečiosiose šalyse patekimą į ES rinką.
 
Uždaroje tarybos posėdžio dalyje aptarti nacionalinio saugumo ir NATO darbotvarkių klausimai. Sutarta koordinuotai ruoštis būsimam NATO viršūnių susitikimui, parengiant detalią tarpinstitucinę NATO 2030 m. raporto analizę ir įvertinant galimą rekomendacijų poveikį Lietuvos gynybos ir saugumo interesams.
 
Aptariant ES darbotvarkės klausimus, daugiausia dėmesio skirta ES numatytoms priemonėms suvaldyti koronaviruso plitimą bei užtikrinti vakcinų skirstymo ES valstybėms skaidrumą. Taip pat sutarta ieškoti galimybių padėti vakcinomis apsirūpinti Rytų partnerystės valstybėms.
 
Susitikimo dalyviai sutarė išskirtinį dėmesį teikti efektyviam ES daugiametės finansinės programos ir Gaivinimo fondo lėšų planavimui ir investavimui. Prioritetinės sritys – Lietuvos ekonominis konkurencingumas ir klimato kaitos tikslų įgyvendinimas. Institucijų vadovai paraginti susitelkti į dalyvavimą ES centralizuoto valdymo programose, tokiose kaip „Europos horizontas“, Vystomojo bendradarbiavimo, išorinių sienų apsaugos programos. Taip pat pabrėžta klimato kaitos tikslų pasiekimo svarba, pirmiausia sumažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas 55 procentais.
 
Rytų partnerystės politikos srityje sutarta aktyviai rengtis būsimam ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui 2021 m., sustiprinti Lietuvos paramą euroatlantinės integracijos lūkesčius reiškiančioms Ukrainai, Moldovai ir Sakartvelui bei sugrįžti prie regioninių iniciatyvų, įvertinant bendrą LDK istoriją ir paveldą.
 
Pirmajame nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu ir jo komanda dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir ekspertai: Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.15; 15:30
Aktualijos

Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Penktadienį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva šaukiamas iš užsienio politikos srityje veikiančių institucijų vadovų ir ekspertų sudarytos Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdis. Jame bus tariamasi dėl vieningo nacionaliniu konsensusu grįstos Lietuvos užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo plano. Taryba siekiama užtikrinti sklandų tarpinstitucinį darbą užsienio politikos srityje.
 
Pirmajame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje daugiausia dėmesio bus skiriama situacijai Baltarusijoje aptarti, taip pat bus sprendžiamos 2021 m. nacionalinio saugumo, NATO, ES, Rytų partnerystės politikos darbotvarkės ir svarstoma Astravo AE grėsmės valdymo programa.
 
Susitikimus žadama rengti, atsižvelgiant į būtinybę ir užsienio politikos prioritetus.
 
Nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu dalyvaus Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis ir Seimo Europos reikalų komiteto vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Diskusijoje dalyvaus ir Europos Rytų šalių politikos ekspertai: Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.15; 07:45
Gordijo mazgas

Rusija, kritiškai vertinanti Balkanų šalių integraciją į Vakarų struktūras, džiaugiasi vakarykščio referendumo dėl oficialaus Makedonijos pavadinimo keitimo baigtimi, mano Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala.

Sekmadienį Makedonijoje vykusiame referendume gyventojų buvo klausiama, ar šie palaiko narystę ES ir NATO, kuri įmanoma patvirtinus susitarimą su Graikija. Ši klausimo formuluotė slepia geopolitinę Makedonijos realybę – tik sutikusi pakeisti pavadinimą į Šiaurės Makedoniją ir taip pelniusi Graikijos palankumą, šalis turėtų realių galimybių stoti į NATO ir Europos Sąjungą (ES). Referendume dalyvavo 37 proc. rinkėjų, tuo tarpu norint, kad šis būtų laikomas įvykusiu reikia, kad prie balsadėžių būtų pasirodę bent pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Tiesa, daugiau nei 90 proc. atėjusių pasisakė už susitarimą su Graikija.

„Tai yra Rusijai naudingas rezultatas, nes dar viena šalis, kuri yra ant NATO slenksčio, kol kas jo neperžengė. Ir toliau politinės kovos šalies viduje neleis manyti, kad yra aiški kryptis, kuria judama toliau. Priešingai nei būtų buvę, jei referendumas būtų buvęs aktyvesnis ir atrodytų, kad durys narystei NATO atsiveria ir, nors kiek ilgesnis, bet prasideda ir kelias į ES “, – Eltai sakė RESC direktorius.

Politologo teigimu, referendumo rezultatas yra ir akibrokštas Vakarų galiai. Rugsėjo mėnesį Makedonijos sostinėje Skopjėje lankėsi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas – aukščiausias kada nors šalyje viešėjęs JAV pareigūnas. Abu politikai ragino susitarti su Graikija.

„Tiek A. Merkel, tiek ir J. Matisas važiavo į Skopję, o tai tikrai nėra ta sostinė, į kurią dažnai vyksta politiniai lyderiai. Todėl referendumo rezultatai yra šioks toks parodymas iš Rusijos pusės, kad jie (Vakarų politikai. – ELTA) nėra turintys tokią galią, kad galėtų pakreipti kai kurias valstybes sau reikiama linkme“, – aiškino L. Kojala.

Tačiau, pasak politologo, Makedonijos referendumo nereiktų vertinti tik iš geopolitinės perspektyvos – svarbūs tiek identiteto klausimai, tiek vidinės politinės batalijos. Pavyzdžiui, boikotuoti referendumą ragino dešiniosios šalies jėgos, kurioms priklauso Gjorge Ivanovas iš Makedonijos, o vienas pagrindinių susitarimo šalininkų centro kairei prijaučiantis Makedonijos premjeras Zoranas Zajevas.

„Paskutiniuose Makedonijos rinkimuose dalyvavo 67 proc. rinkėjų, o dabar turime tik 37 proc.- tai rodo, kad šalies piliečiai, labai didelė jų dalis, pasirinko boikotuoti referendumą. O tai jau savaime parodo, kad opozicijai tai yra pergalė“, – tikino L. Kojala.

Dabartinė šalies opozicija siekia susilpninti valdančiuosius ir naudojasi visuomenę skaldančiu referendumu, kaip įrankiu savo tikslui pasiekti. Politologas pažymėjo, kad Makedonijos dešinieji nėra radikalai – jie tapatinasi su centro dešinės Europos liaudies partijos kryptimi, puoselėjama būtent A. Merkel. Todėl opozicinės jėgos nebūtinai siekia suartėti su Rusija, o ieško kito būdo spręsti trečią dešimtį skaičiuojančią pavadinimo problemą.

„Pats faktas, kad norima keisti pavadinimą, didelei daliai visuomenės yra ne toks pozityvus, nes prarandamas identitetas, tarsi nuolaidžiaujama išorės jėgoms, kurios prašo pakeisti pavadinimą, nuolaidžiaujama tai pačiai Graikijai. Kiek mačiau – opozicijos pasisakymai, pirmiausia referuodavo į šalies identitetą, o ne geopolitinį pasirinkimą“, – tikino RESC direktorius.

Tiesa, neįvykęs referendumas nereiškia, kad Makedonijos pavadinimo klausimas padedamas į stalčių. Galutinio sprendimo našta guls ant Makedonijos parlamento pečių. Tikėtina, kad abi pusės naudosis referendumu kaip įrankiu savo pozicijai ginti – opozicija tvirtins, kad šis neįvykęs, todėl susitarimas su Graikija – negalimas, tuo tarpu valdantieji tikins, kad daugiau nei 90 proc. atėjusių balsavo už.

ELTA primena, kad referendumas dėl Makedonijos pavadinimo pakeitimo į „Šiaurės Makedoniją“ pripažintas neįvykusiu. Referendumu buvo siekiama sureguliuoti daug metų trunkantį ginčą su kaimynine Graikija, stojančia prieš tai, kad ši buvusi Jugoslavijos respublika vadintųsi vienos iš istorinių Graikijos sričių vardu, ir dėl to būgštaujančia, kad Makedonija gali pradėti reikšti teritorines pretenzijas. Dėl to Graikija anksčiau blokavo Makedonijos priėmimą į ES ir NATO. Jeigu ginčą pavyktų išspręsti, tai atvertų Makedonijai kelią į abi organizacijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.02; 06:39

Aktualijos

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala įsitikinęs, kad geresnio draugo už Johną McCainą JAV Senate Lietuva šiuo metu neturi. Jaunesnė JAV politikų karta daugiau dėmesio skiria kitiems pasaulio regionams.

„Mes praradome žmogų, kuris iškeldavo Baltijos valstybėms rūpimus klausimus pačiu aukščiausiu lygmeniu. Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kur rasime tokių. Žinoma, veikia ir kartų kaita – jaunesni JAV politikai mažiau dėmesio skiria Rytų Europai ir vis daugiau susitelkia ties Kinijos galios augimo keliamais klausimais“, – pirmadienį laidoje „Laba diena, Lietuva“ pasakojo politologas.

Paklaustas, kokių priemonių turėtų imtis šalies diplomatai, kad Lietuvai palankių politikų už Atlanto būtų daugiau, L. Kojala užsiminė apie ankstyvą ryšį su politikais.

„Reikia palaikyti ryšį su ne tik su jau žinomais politikais, bet ir investuoti į jaunus politikus ir ambicingus akademikus, rašančius knygas apie mūsų regioną. Kuo anksčiau jie susipažins su mūsų situacija, tuo lengviau bus juos pasiekti po to“, – teigė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.04; 06:30

Žurnalisto užrašai

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu. 

Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.

Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.

Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).

Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“

Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).

Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.

Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.

Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.

Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).

Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).

Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.

Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.

Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?

Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).

Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?

Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).

Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?

Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.

Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.

Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.

Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”, kuris leidžiamas Čikagoje.

2018.02.01; 04:00

Trumposios naujienos

Diskusijų klubas Politika.lt maloniai kviečia Jus į paskutinę šiais metais diskusiją „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagrindinė susitikimo tema: „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Diskusija rengiama š. m. lapkričio 22 d. (antradienis) 18 val. Ji įvyks restorane „Kas kas”, Islandijos g. 4, Vilnius.

Diskusijos svečiai: Rimvydas Valatka, signataras ir žurnalistas; Linas Kojala, Rytų Europos Studijų centro direktorius; Gabrielius Landsbergis, LR Seimo narys, TS-LKD pirmininkas.

DĖMESIO! Prelegentų sąrašas tebepildomas.

PRIEŠ DISKUSIJĄ BUS ĮTEIKTAS PRIZAS TIKSLIAUSIAI ATSPĖJUSIAM SEIMO RINKIMŲ REZULTATUS PRAEITOS „POLITIKA.LT” DISKUSIJOS DALYVIUI.

Diskusiją moderuos dr. Mantas Adomėnas. Renginį remia Konrado Adenauerio fondas

 Laukiame Jūsų atvykstant!

2016.11.20; 04:46

Gordijo mazgas

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Aktualijos

APIE RESC

Rytų Europos studijų centras buvo įkurtas 2006 m. Vilniaus universiteto vykdyto Phare BAS programos projekto rėmuose. Idėja kurti šį centrą gimė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Rytų Europos studijų centro tikslas – vykdyti kokybišką politinių, ekonominių ir socialinių procesų Rytų Europoje stebėjimą, analizę ir tyrimus, siekiant prisidėti prie demokratijos ir pilietinės visuomenės vystymo; teikti konsultacijas ir rekomendacijas vykdant bendradarbiavimo projektus su Rytų Partnerystės šalimis, atlikti ES Rytų kaimynystės politikos eksperto vaidmenį Lietuvoje ir Europoje.

Continue reading „Rytų partnerystė pasikeitusioje Europos saugumo architektūroje: naujos paskatos reformoms” →

vengrija_0
Aktualijos

Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.

Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.

2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:

Continue reading „„Kilniaširdės drąsos ir sunkiai paaiškinamos vidinės žmogaus tvirtybės paminklas”” →

linas-kojala
Aktualijos

Gegužės 4-ąją Seime surengta išties aktuali, svarbi konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”.

Konferencija skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti.

Gegužės 8-ąją visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt numatęs skelbti žurnalisto Gintaro Visocko pastabas. O šiandien skelbiame Slaptai.lt redaktoriaus G.Visocko interviu su “Dešiniosios minties centro” atstovu Linu KOJALA, dalyvavusiu minėtame renginyje.

Continue reading „Broliais vadinti galime tik latvius” →