Gegužės 4-ąją Seime surengta išties aktuali, svarbi konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”.
Konferencija skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti.
Gegužės 8-ąją visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt numatęs skelbti žurnalisto Gintaro Visocko pastabas. O šiandien skelbiame Slaptai.lt redaktoriaus G.Visocko interviu su “Dešiniosios minties centro” atstovu Linu KOJALA, dalyvavusiu minėtame renginyje.
Kaip įvertintumėte dabartinius Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius; kaip normalius ar kaip nepakankamus, per silpnus?
Valstybių bendravimas yra dalykiškas. Visgi Lietuvos ir Latvijos santykius derėtų vertinti ne taip pat, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos ir Čekijos. Lietuvių ir latvių tautos yra broliškos, tad turėtų būti siejamos ypatingo ryšio, nesusiformuojančio vien tik įgyvendinant brangius strateginius projektus ar siekiant naudos Europos Sąjungos struktūrose. Per ilgus šimtmečius taip jau susiklostė, kad broliais galime vadinti tik latvius, tad jie turėtų būti mūsų, o mes – jų atrama daugelyje situacijų. Kitaip tariant, santykiai turi būti grindžiami ne vien išskaičiavimu. Deja, to emocinio ryšio stokojame ne tik politiniame, bet kartais ir visuomeniniame lygmenyje.
Kas ir kodėl trukdė rimtesnei Lietuvos – Latvijos draugystei sovietmečiu, – žinome. O kas šiandien trukdo mūsų nuoširdesniam bendravimui? O gal ir neįmanomi tvirtesni ryšiai?
Viena priežasčių – pragmatizmas. Siekiame savų interesų ir nepamąstome, kad palikdami nuošalyje artimiausius bičiulius ir traktuodami juos taip pat, kaip bet kurią kitą valstybę, griauname ypatingus saitus, kurių dirbtinai susikurti nepavyks. Jei šeimoje kiekvienas gyvena pats sau, šeima nebus tvari ir galiausiai iširs, nors išlaikydami vienybę jos nariai pasiektų daug daugiau nei veikdami paskirai. Be to, tikime mitais, apie kuriuos kalbėjo Arvydas Juozaitis, o jie kuria iškreiptą vaizdą ir stereotipines baimes.
Tiesa, reikia pažymėti, kad dabartinėje Vyriausybėje yra žmonių, kuriems Latvija tikrai yra svarbi, todėl žengiami žingsniai kultūrinio ir politinio bendradarbiavimo link. Visgi sunku tikėtis, kad įvykus permainoms po rinkimų šie darbai tęsis, kadangi jaučiasi ilgalaikės, vieningos politikų strategijos stoka. Reikia tikėtis, kad padėtį bent iš dalies pataisys neseniai URM pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas.
Pastaruoju metu net taip atsitinka, kad mes, lietuviai ir latviai, tarpusavyje pasipykstame. Pavyzdžiui, dėl banko „Snoras”. Kokios Lietuvos – Latvijos draugystės perspektyvos? Ką turėtume nuveikti konkrečiai, jei norime, pavyzdžiui, vieni kitus rimčiau pažinti, labiau derinti bendrąją užsienio politiką, ekonominius klausimus, keistis publikacijomis?
Net ir matant daug problemų, perspektyvos nėra tokios niūrios. Visoje Europoje šiuo metu jaučiamas nerimas, kurį sukėlė ekonominė krizė bei iš to sekę socialiniai neramumai. Net ir tokiose valstybėse kaip Prancūzija stiprėja politikai, abejojantys solidarumą pabrėžiančios ES vykdoma politika, jų tonas – akivaizdžiai nacionalistinis, pagrįstas vien tik savų interesų gynimu. Sykį tai jau matėme, kai didiesiems žaidėjams nerūpėjo Baltijos šalių ar net bendri ES interesai tiesiant dujotiekį „Nord Stream”.
Kylant tokioms, panašu, ilgalaikėms problemoms Lietuvai neverta tikėtis toli Vakaruose įsikūrusių valstybių supratimo ar palaikymo. Tad, norint nepalūžti, reikės ieškoti paramos tarp savų. O tokių „savų” neturime daug. Žinoma, jau dabar reikia stengtis, kad nenutoltume vieni nuo kitų. Minėtoje bendradarbiavimo perspektyvų studijoje yra numatyta, kaip stiprinti Lietuvos ir Latvijos ryšį, penktadienio konferencijoje taip pat iškėlėme kelias idėjas, kurios turėtų sugulti į dokumentą.
Ar Latvija taip pat siekia rimtesnės tarpusavio draugystės, ar tai – tik Lietuvos pageidavimas?
Abi valstybės tuo turėtų būti suinteresuotos vienodai. Lietuva yra šiek tiek didesnė valstybė, tačiau tai nereiškia, jog turime jaustis viršesni. Priešingai – jei jau įsivaizduojame save kaip vyresnįjį brolį, mes turėtume imtis iniciatyvos ir, kaip minėjo vienas konferencijos pranešėjų, parodyti pavyzdį, kuriuo sektų latviai.
Kokia pagrindinė tokių konferencijų nauda? Ar jos turi didelį populiarumą, ar susidomi žiniasklaida?
Ši tema nėra „saldainis” žiniasklaidai, kadangi nėra grindžiama pigiomis kontraversijomis, joje nėra skambių pareiškimų, kurie tuoj pat patrauktų didelės visuomenės dalies dėmesį. Ji sudėtingesnė, atsižvelgianti į istorinį, kultūrinį kontekstą bei analizuojanti implikacijas ateičiai. Dėl šių priežasčių tikėtis populiarumo sudėtinga.
Visgi populiarumas nėra tikslas savaime. Džiaugiuosi, kad renginyje dalyvavo žmonės, puikiai išmanantys santykių su Latvija problematiką, pažįstantis šią šalį iš vidaus. Buvo iškelta nemažai problemų ir pasiūlyta sprendimų, kuriuos, tikimės, surašysime dokumente ir žengsime pirmuosius žingsnius realių veiksmų link. Pavyzdžiui, kalbėta apie būtinybę Lietuvos ir Latvijos bendravimą stiprinti kuriant savotišką dvišalę asamblėją, per Lietuvos televiziją rengiant laidą apie Latviją, gerinant galimybes Lietuvoje mokytis latvių kalbos ir pan.
Kokie numatomi artimiausi renginiai stiprinant Lietuvos – Latvijos bičiulystę?
Artimiausias tikslas, kaip ir minėjau, – parengti dokumentą, kuriame išdėstytume šios konferencijos nutarimus. Tikiuosi, kad po kurio laiko galėsime dar kartą susėsti ir pasvarstyti, kaip sekėsi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Nuotraukoje: Linas Kojala, “Dešiniosios minties” centro atstovas. Šis judėjimas – tai intelektualus valstybiškai mąstančių žmonių judėjimas, vienijantis plataus spektro dešiniųjų pažiūrų Lietuvos piliečius.
2012.05.07
