Šokis su giltine


Print

Kada įvyko lietuvių dorovinis supriešinimas, tautos suskaidymas? – Komunistų partijos nebėra, jos paskirti šeimininkai tebešeimininkauja – Ar prasiskverbs cinikai į Seimą?

Istorija Lietuvai buvo rūsti: po Liublino unijos (1569 m.) daugeliu Lietuvos galimybių ką nors nuveikti pasaulyje naudojosi Lenkija; po Lenkijos ir Lietuvos sudėtinės valstybės trečio padalijimo (1795 m.) Lietuvos visomis galimybėmis naudojosi carinė Rusija; po 1940 metų okupacijos – komunistų partijos Rusija.

Stebuklingas yra Lietuvos atsparumas: juo labiau istorinės aplinkybės mūsų protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo – sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga mūsų žmonių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atkurti.

Nė viena protėvių karta, kad ir neregėtai tragiškas likimas būtų ją ištikęs, tos valios, tos jėgos į kapus nenusinešė – vaikams, vaikaičiams, taigi ir mums paliko.

Sovietų okupacijos penkiasdešimtmetis mūsų tautos suniokojimo mastais ir pobūdžiu buvo žiauresnis negu ankstesnės priespaudos šimtmečiai. Šiandien politikai cinikai įrodinėja, kad lietuvių tauta susiskaidė po Nepriklausomybės paskelbimo.

Neteisybė. Mūsų visuomenė buvo suskaldyta, žmonės buvo supriešinti okupacijos metais. Komunistinio pragaro ideologų logika buvo šėtoniška: jei negali pavergti tautos fizine okupacija, sugniuždyk tautos savarankumą, sudaryk tokias sąlygas, kad žmonės ne tik negalėtų savo galva tvarkytis, bet ir suvis užmirštų šeimininkavimo įgūdžius.Per visus ilgus okupacijos metus Kremlius, partijos nomenklatūra nuosekliai, planingai gniuždė žmonių šeimininkiškumo jausmą, darė viską, kad Lietuvos žmonės, jei net ir savo valstybę atkurtų, savarankiai tvarkytis nebesugebėtų ir priklausomi nuo Rusijos liktų.

Kaip buvo vykdomas mūsų žmonių supriešinimas, kaip buvo naikinamas jų savarankumas? Ir kas to naikinimo pasekmėmis šiandien nori pasinaudoti?

Didžiausias lietuvių turtas nuo amžių yra žemė ir kuriantysis protas. Abu – ir valstietis, ir šviesuolis – augina, brandina, sukuria viską – ir tai, kas materialu, ir tai, kas dvasinga. Šviesuolius, geriausius ūkininkus okupantai ištrėmė. Naujus inteligentus surakino ideologijos pančiais ir represijų baime. Ūkininkų palikuonis iš buvusių nuosavų žemių, prarytų kolūkinio slibino, iškraustė sovietinio proto sugalvota melioracija – iškraustė drauge su vienkiemiais, su tais mitiniais kosmosais, kuriuos žmonės turėdavo galvose tardami žodį “namai”.

Valstiečiai liko be nuosavos žemės, be namų, be tėviškių. Šių pamatinių vertybių netekęs, žmogus prarado ir erdvę, kurioje galėtų šeimininkauti. Šeimininkiškumo jausmas tapo nebereikalingas, sparčiai nyko. Gyvenimas žmogaus, kurio savarankumo jausmas sunykęs tiek, kad žmogus jau nebemoka gyventi be šeimininko (pirmininko, direktoriaus, valdytojo ir t.t.) – tragiškas. Ateitis – be prošvaistės. Širdyje – represijų baimė. Galvoje – pasmerktumo suvokimas. Rankoje – taurelė…

Okupantai ir jų valios vykdytojai vietiniai nomenklatūrininkai represinėmis, administracinėmis, ekonominėmis priemonėmis įstūmė žmones į tokią padėtį, kurioje jie pradėjo moraliai smukti, susipriešinti ir skaidytis pagal dorovinio nuosmukio lygmenis. Pamatinių gyvenimo vertybių praradimas – šeimininkiškumo jausmo sunykimas – bejėgiškumo suvokimas – kaltės jutimas (žmonės, kad ir nebūdami kalti, širdyse lyg ir prisipažindavo buvę budelių ir prievartautojų bendrininkais vien todėl, kad kentė jų daromą pikta jiems)…

Vieni prasigėrė, prarado sveikatą, nusižudė. Antri tyliai, kantriai dirbo savo kasdieninius darbus. Treti ieškojo teisybės, teismuose apšmeižti į lagerius bildėjo. Ketvirti, patyrę, kad ir nežmoniškoj padėty galima gerėliau gyventi, prisitaikė…

Pataikavimas valdžiai – veidmainiškas okupantų ideologijos išpažinimas – “priešų” skundimas – naudojimasis “visų turtu” kaip savu – “niekieno turto” vogimas nė nebejaučiant, kad vagi… Vagystė prarado gėdingąją, amoraliąją prasmę. Riba tarp moralumo ir amoralumo tapo nepastovi, ėmė klaidžioti žmonių sielose. Galiausiai ir apskritai riba tarp gėrio ir blogio migloje pradėjo tirpti…

Žmogaus nuosmukio lygmuo niekada tiesiogiai nepriklausė nuo to, ar žmogus partinis, ar nepartinis. Buvo daug eilinių partijos narių, kurie stojo į partiją darydami sąmoningą sandėrį su sąžine tam, kad galėtų lavinti savo sugebėjimus moksle ar kurioje kitoje srityje, kur nepartinis suvis negalėjo dirbti.

Buvo partinių, kurių dorovinis smukimas tuo sandėriu su sąžine ir pasibaigdavo, ir jie daug gero gyvenime padarė. Jie nesideda didvyriais, savo kaltės patyrimo neišsigina: taip, aš buvau partijos eilinių laidare, jame esančius akylai stebėdavo “patricijai” ir tuos, kurie geriausiai “tunka”, jie išleisdavo iš aptvaro į nomenklatūros ganyklą, čia paskirdavo sklypą, kuriame naujasis karaliukas ganydavo jam užrašytų žmonių sielas…

Nomenklatūros sklypas – tai valda, tai erdvė, kurioje valdytojas gali lavinti šeimininkavimo, savarankaus gyvenimo įgūdžius. Taip okupantų partija formuodavo, nuolatos atnaujindavo šeimininkų būrį (nomenklatūrą), kuris, kad ir kas atsitiktų, galėtų valdyti visuomenę, savarankiai tvarkytis jau nebemokančią. Okupuotoje Lietuvoje nomenklatūrininkai buvo nepakeičiami valdytojai, direktoriai, redaktoriai, pirmininkai, ministrai, patys aukščiausi pareigūnai. Jie jautėsi saugūs, konkurencijos nejautė, nes patys gniuždė, naikino visų kitų žmonių savarankumą.

Dabar nebėra komunistų partijos, tačiau išpuoselėta nepakeičiamų šeimininkų nomenklatūra tebėra. Drauge su partijos turtais ji paniro į ekonomiką, į verslo bangas. Jų pilys – UAB ir visokios firmos. Jų tvirtovė – nematomas, tačiau visur esantis koncernas “Lietuvos turtas”, kurį nepakeičiamieji šeimininkai įkūrė, sumaišę TSKP-LKP milijardus su pastarųjų dešimtmečių spekuliacijos karalių milijonais, su naujųjų verslininkų pinigais.

Jie turtingi. Jie sugeba administruoti, komanduoti. Jie įsitikinę, kad be jų tauta savarankiai nepajėgs tvarkytis, nes žmonių sugebėjimą šeimininkauti jie, nomenklatūrininkai, per savo valdymo dešimtmečius sugniuždė: na tik pažiūrėkit, kas ta mūsų visuomenė – tai juk žmonės, kurie ir nenori, ir nesugeba patys šeimininkauti, o ir tie reti aukseliai, kurie nori ir gal moka savarankiai tvarkytis, nieko gero nenuveikia, nes pinigų neturi!

Nesavarankią, neturtingą visuomenę valdyti grįžta tie, kurie ją būtent tokią sukūrė – grąžinkite kūrinį jo kūrėjams!

Dorovės požiūriu eiliniams partijos nariams, kaip ir daugeliui žmonių, kurie vienaip ar kitaip prie okupacinės sistemos prisitaikė, kad išgyventų ar gerėliau gyventų, buvo būdingas sandėris su sąžine. Partijos nomenklatūrai – sąžinės visiškas išsižadėjimas, cinizmas.

Lietuvius sukiršino, supriešino okupantų represijų baimė, dorovinės laikysenos okupantų atžvilgiu skirtingumas. Tie, kurie dabar tikina, kad lietuvius sukiršino išsikovota Nepriklausomybė ( ! ), susigrąžinta nuosavybė ( ! ), kaip tik ir siekia okupacijos metais įvykdytą tautos suskaidymą, žmonių supriešinimą įtvirtinti šiandienos visuomenėje – kad tik sunkiau jai būtų atgauti pasitikėjimą savarankumu, šeimininkiškais sugebėjimais.

Šie rinkimai į Seimą turi tapti riba, kurios neįstengtų peržengti ciniškos politikos vykdytojai, kad ir kokiai partijai ar judėjimui jie priklausytų, kad ir kaip gražiai apie demokratiją šnekėtų. Politikai cinikai kalti, kad klastoja tiesą, mes, rinkėjai, būtume kalti, jei klastos nuo teisybės neatskirtume ir mūsų interesams atstovauti, mūsų valstybės galimybes su kitų valstybių galimybėmis derinti pavestume politikams cinikams.

Tam, kad atkurtų tautos naturalią gyvenseną, Seimas turės vykdyti fundamentalią žmogišką politiką. Tik žmogiška politika, nepripažįstanti nė mažiausio veidmainiavimo, garantuos normalių santykių tarp visuomenės sluoksnių, tarp visų jos struktūrų (ir valstybės, vyriausybės institucijų) formavimąsi.

Mums, giltinės daug metų šokdintiems, kad tarpusavio prieštaravimus įveiktume, jau ne tolerancijos, o kilniadvasiškumo reikia. Kaimyne, bičiuli, broli lietuvi, Lietuvos žmogau, aš tikrai žinau, kad be tavo pagalbos ir supratimo neišgyvensiu – kodėl tu manai, kad be mano, be kaimyno, be kito žmogaus pagalbos ir supratimo kalnus nuversi, toli į gerovę nukeliausi?

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

Tekstas paskelbtas 1992-ųjų metų rugsėjo 16-ąją tuometiniame “Lietuvos aide”. Tačiau visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt mano, kad šis tekstas aktualumo nepraradęs ir šiandien.

2012.05.07


Prisijunkite prie diskusijos