Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.
Vilniaus forumo pranešime teigiama:
„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.
Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.
L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.
Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.
Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.
Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“
Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.
Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.
Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?
Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.
Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.
Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …
Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.
Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.
Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.
Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.
Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:
Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.
Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.
Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.
Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).
Jonas Noreika
J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą, nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.
Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.
Lietuvos užsienio reikalų (URM) ministras neigiamai vertina Rusijos laivyno raketinės ginkluotės bandymus, kurie 2018 metų balandžio 4-6 dienomis vyks Latvijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
„Be abejo, vertinu neigiamai. Visiškai pritariam mūsų kaimynų latvių vertinimams. Kaip kitaip galima vertinti, nes mes irgi esame patyrę jūroje pratybų pasekmes“, – kalbėjo L. Linkevičius primindamas, kad prieš keletą metų, tiesiant elektros tiltą į Švediją, vyko labai intensyvios Rusijos karinės pratybos Baltijos jūroje.
„Taip (Rusija – ELTA) demonstruoja savo agresyvų pobūdį, visiškai neadekvatų mūsų veiksmams. Mes tokių ginklų net ir neturime, ne tik, kad jų nebandome“, – aiškino žurnalistams L. Linkevičius.
„Deja, yra toks kursas pasirinktas, ir mes jokiu būdu nesutiksime su ta situacija, kad tai yra normali situacija, kaip ją bandoma pateikti. Tai nėra normali situacija“, – planuojamas pratybas įvertino L. Linkevičius.
Latvija ketvirtadienį išsikvietusi Rusijos gynybos atašė pulkininką Andrejų Lobovą pareiškė nepritarianti Rusijos pratyboms.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sekmadienį Vilniuje susitikęs su Rusijos opozicijos lyderiu, Atviros Rusijos judėjimo įkūrėju Michailu Chodorkovskiu užtikrino, kad Lietuva Rusijos su Kremliumi netapatina.
Michailas Chodorkovskis
„Lietuvoje Rusija netapatinama su Kremliumi, todėl parama jos pilietinei visuomenei, demokratinėms jėgoms užima svarbią vietą tarp Lietuvos prioritetų“, – akcentavo ministras L. Linkevičius.
M. Chodorkovskis atvyko į Lietuvą dalyvauti Atviros Rusijos judėjimo konferencijoje. Susitikime su užsienio reikalų ministru taip pat pasikeista nuomonėmis apie pilietinės visuomenės padėtį Rusijoje, demokratinių jėgų vienijimosi perspektyvas.
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.
Ar kada prablaivės premjero galva?
Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…
Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…
Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.
Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.
Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.
Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?
„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.
Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.
Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.
Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.
Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.
2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.
Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?
Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.
Dabar patys norime tai paneigti?
Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…
Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.
Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“
Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).
Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.
Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.
Polonizacija
Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!
O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…
Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.
Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.
Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.
Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.
Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.
Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.
O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.
Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.
Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas.
Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.
Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…
Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?
Sausio 11-12 dienomis Užsienio reikalų ministerija rengia neformalų Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“), kuriame bus aptariami transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Kasmet nuo 2008 metų antrąją sausio savaitę organizuojamas „Sniego susitikimas“ vyks Paunguriuose, Trakų rajone. Tikimasi, kad jame dalyvaus Latvijos, Estijos ir Vatikano užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseris ir Paulas Richardas Gallagheris, Švedijos ir Estijos gynybos ministrai Peteris Hultqvistas ir Juris Luikas.
Susitikime tikimasi sulaukti daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir Europos Sąjungos (ES) institucijų.
Renginį atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Susitikime bus diskutuojama, kaip toliau stiprinti transatlantinį ryšį ir įveikti iššūkius saugumui, su kuriais šiuo metu susiduria euroatlantinė bendrija.
Renginio dalyviai taip pat aptars pasirengimą šių metų liepos 11-12 dienomis Briuselyje vyksiančiam NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui bei galimus sprendimus dėl sąjungininkų saugumo sustiprinimo konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje. Atskira sesija bus skirta glaudesnio ES bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvoms aptarti.
Vilniuje penktadienį vykusiame penktajame Lietuvos-Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje, kuriam pirmininkavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Azerbaidžano mokesčių ministras Fazilis Mammadovas, aptartas šalių bendradarbiavimas prekybos, investicijų, transporto, energetikos, kultūros ir turizmo, žemės ūkio, susisiekimo, švietimo ir mokslo, informacinių technologijų ir sveikatos apsaugos srityse.
„Azerbaidžanas – vienas pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių Pietų Kaukaze, tačiau tarp šalių yra neišnaudoto potencialo ir mūsų šalis yra suinteresuota plėtoti dvišalį ekonominį bendradarbiavimą, ieškoti naujų sričių, – posėdžio metu teigė ministras. – Neabejoju, kad šis įvairių sričių institucijų bendradarbiavimas padės gilinti ir plėsti mūsų dvišalių santykių galimybes“.
Aptardami bendradarbiavimą energetikos srityse, ministrai pabrėžė būtinybę kartu tarptautinėse organizacijose siekti užtikrinti aukščiausių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų laikymosi šalyse, vystančiose atominių elektrinių projektus.
Po susitikimo buvo pasirašytos dvi sutartys: tarpvyriausybinis susitarimas dėl vizų panaikinimo tarnybinių pasų turėtojams ir tarpžinybinis Azerbaidžano mokesčių ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos finansų ministerijos susitarimas dėl administracinės savitarpio pagalbos keitimosi informacija ir mokesčių išieškojimo srityje.
Idėjų Lietuvai iniciatyva (www.idejalietuvai.lt) ritasi per šalį kaip lavina, pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Ir tai tik džiugina, tauta neabejinga. Tarp idėjų, aišku, yra ir keistokų: ambicingų, bet nerealių, juokingų, bet nuoširdžių, dvasingų, bet nepraktiškų ir pan. Bet iš jų visų matyti, kad idėjų autoriams rūpi Lietuva.
Deja, yra pateikta ir tokių idėjų, iš kurių galima įtarti, kad jų autoriams rūpėjo kas kita. Paskaitykite ir išvadas pasidarykite patys.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės (autorius – Linas Linkevičius, LR užsienio reikalų ministras). „Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga“, – siūlo ministras. „Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina – Tėvyne“, – graudina L. Linkevičius.
Kadaise tai būtų buvę gražūs žodžiai, deja, dabar politikų nuvalkioti iki koktumo. O kur gi idėja? Kaip ruoštis referendumui? Gal L. Linkevičius siūlo nemokamus paruošiamuosius kursus? Nacionalinę ruošimosi valandėlę per TV? Neaišku. Na, bet pradžiai užteks, kad matome, jog ministras turi idėjų, jos susijusios su referendumu ir artėjančiais Prezidento rinkimais (ne, ne, tiesiog tuomet siūloma rengti referendumą).
Atsisakyti dešimtadalio valstybės tarnautojų daugelį darbuotojų pakeitus dirbtiniu intelektu (autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas). Mielas Nerijau… net nėra kaip prikibti prie idėjos. Taip, apie dirbtinį intelektą dabar labai madinga kalbėti, šūkiai mažinti valdininkų išlenda prieš kiekvienus rinkimus. Puikiai sujungta. Tik linkime nesusidurti su siūlomu leidimų išdavimo robotu, kai ateisite konkretaus leidimo ir situacija bus subtiliai žmogiška, o ne formaliai robotiška.
Gera ir kita N. Mačiulio pasiūlyta idėja – jungti ministerijas ir mažinti valdininkų. Žmonėms tai patinka. Ir taip, Lietuvos idėjininko amplua šalia analitiko, sportininko, tėčio yra gerai ir pravartu. Galima prirašyti prie kuklaus titulo vikipedijoje „Lietuvos ekonomistas“.
Susitvarkyti savo buitį ir ūkį (autorius – Žilvinas Grigaitis, verslininkas). Gerb. Ž. Grigaičio idėja – „…kad mes visi gražiau ir švariau gyventumėme, kad sugebėtumėme pasilenkti ir pakelti tą šiukšlę, kuri guli ant žemės“. Nes „nesvarbu – esi prezidentas ar paprastas žmogus, tai gali padaryti kiekvienas“. Turbūt iki šiolei visi gyvenome negražiai ir nešvariai. Ir prezidentas, ir paprastas žmogus.
Bet toliau Ž. Grigaitis patikslina, kad pirmiausia reikia socialiai atsakingai elgtis savo šeimoje, tada ir visur kitur bus gerai. O dabar, nesunku suvokti, visi elgiasi tik materialiai atsakingai – arba emigruoja, kad aprūpintų šeimą, arba eina valdžion, šlovėn. Galima pratęsti šią idėją: reiktų prikepti socialinės atsakomybės šeimoje trenerių (guru, vadybininkų). Na, bent jau vieną…
Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visos viešos vietos turi būti filmuojamos (autorius – Algirdas Ramanauskas, pramogų verslo veikėjas, TV laidų vedėjas, aktorius). „Vaizdo kamera visada yra draugas normaliam žmogui, o pašlemėkui ir vandalui – priešas“, – teigia A. Ramanauskas. Galima paprieštarauti, kad net ir normaliam žmogui kiek nepatogu ir nejauku būti stebimam, tad jis nesunkiai supranta A. Ramanauską ir vėl pokštaujant. Tik kažkoks nesmagumo jausmas apima, kai tai daroma idėjos Lietuvai kontekste…
Keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (autorius – Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas). Jeigu kokiu nors klausimu pasisako N. Mačiulis, turi pasisakyti ir Ž. Mauricas. Toks darbas. Berods, idėjos Lietuvai iniciatyvoje pirmasis pasisakė Ž. Mauricas. Pasiūlė kelias idėjas. Ir N. Mačiulis kelias. Idėjos skambios. Bet ir N. Mačiulio skambios. Bet idėja ištrinti tą nelemtą „h“ Lietuvos angliškame pavadinime – gera. Sklandanti jau nebe pirmus metus. Tad tas, kuris ją pasiūlys šioje iniciatyvoje, tikrai neprašaus. O to juk ir reikia.
Visuotinė 3 mėnesių amnestija (autorius – Bronislovas Burgis, pedagogas, KTU docentas). Pedagogas siūlo nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos paskelbti visuotinę liustraciją ir visuotinę amnestiją. Ir nuo kovo 11-osios Lietuva būtų jau kitokia. „Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – rašo B. Burgis. Kaip ir viskas gražu. Na bet kažkaip nepavyksta nesieti idėjos su byla, kurioje B. Burgis kaltintas ir išteisintas dėl moksleivės bauginimo. Ir graži idėja tada atrodo nebeaišku kaip gimusi ir kam skirta…
Kurti paramos tiems, kuriems sunku, tinklą (autorius – Austėja Landsbergienė, pedagogė, verslininkė). Kaip čia pasakius. Va jei idėja būtų sujungti „Caritas“, Maisto banką, SOS vaikų kaimus, Pagalbos jaunimui liniją etc. į vieningą tinklą – būtų idėja. Nors vargu ar įgyvendinama, bet idėja. O dabar – skamba kaip pasiūlymas kurti dar vieną konkurentą jau veikiantiems tinklams. Arba dar blogiau – kaip idėja dėl idėjos, nes tiesiog privalu būti šioje iniciatyvoje.
3 žingsniai, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje (autorius – Gabrielius Landsbergis, politikas). Viskas teisingai, idėjų prisiūlė ir kitų politinių partijų lyderiai. Antraip kokie gi jie būtų lyderiai, be idėjų. Tačiau gerb. G. Landsbergio idėja – tai visažinio tonu parašytas pasiūlymas esantiems valdžioje „atsisakykite agresyvaus visažinių tono“. Taip pat – „turite keistis“. Na gerai, galima gi Lietuvą suprasti kaip valdžios darinį ir pateikti idėjas tiesiogiai tiems valdžiažmogiams. Tačiau šioje idėjoje šaunu atrodo nebent tai, kad vertingais pasiūlymais, kuriuos G. Landsbergis turbūt gavo ir per metus gana sėkmingai realizavo, dabar nemokamai dalijasi su kitais. Krikščioniška.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvai reikia normalaus futbolo stadiono (autorius – Laurynas Kasčiūnas, politologas, dėstytojas, Seimo narys). Kai tokią idėją siūlo paprastas pilietis – labai šaunu. Ir yra panašių pasiūlymų. Tačiau kai futbolo stadiono idėją nacionalinei iniciatyvai ima siūlyti Seimo narys – hm… Pone Kasčiūnai, Jus gi jau išrinko atstovauti piliečius? Mandatą į rankas ir veikite. Agituokite, prastūminėkite. Kaip Seimo narys.
Įvesti privalomus vadybos mokymus valstybės tarnautojams (autorius – Virginijus Lepeška, verslo strategas, vadybos konsultantas). Verslo ir vadybos specialistas labai taikliai pastebi, kad valstybės tarnautojai dažnai „yra vadovai ir daro labai daug klaidų, kurių neturėtų daryti, o rezultatas galėtų būti geresnis, jeigu jų kompetencija šioje vietoje būtų aukštesnė“. Viskas gerai su idėja. Blogai, kad ją siūlo žmogus, kuris, galima įtarti, suinteresuotas idėjos įgyvendinimu kaip verslininkas, besirūpinantis klientų rato išplėtimu. Tad ar Lietuvai ši idėja, ar vadybos konsultantui?
Vertinkime visuomenę už darbus (autorius – Mykolas Katkus, Fabula hill+knowlton strategies valdybos pirmininkas). „Dabar mes turime daug fainų, sąžiningų vidutinybių, kurie nieko nepadaro. Verslas, šalys yra sukuriamos ant plėšikų pečių. Aš siūlau, kad žmonėms pasakymas „aš nevogiu ir esu skaidrus, nieko ypatingo nepadariau, bet vykdau kažkieno strategiją” nebūtų pakankama, kad žmogus liktų poste“, – teigia M. Katkus.
Puiki idėja, nekart girdėta iš garbingų senjorų ir respektabilių namų šeimininkių lūpų. Ar užstalėje. Tiesa, labai abstraktu. Bet turbūt taip ir reikia kalbėti, kai specialistas tiksliai žino, kokiam segmentui skiria žinią.
Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pakeisti vieną himno eilutę (autorius – Mantas Adomėnas, filosofas, politikas). „Pakeiskime kuriam laikui, kol išlipsime iš krizės, vieną himno eilutę – „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – siūlo politikas. Kita jo idėja – kad valstybės funkcijas turi perimti dirbtinis intelektas. Dar viena – formuoti ilgalaikius nacionalinius interesus (vau!).
Bendrame idėjų sraute atrodo ne taip jau blogai. Tik susidaro įspūdis, kad jau nebe pirmus metus į įvairius politinius skandalėlius įpainiojamas M. Adomėnas vis išsipainioja ir toliau sistemingai siekia tarnauti konservatorių ideologiniu ruporu. O šios idėjos – nuosekli plano dalis.
P.S.Autorius atsiprašo idėjų autorių ir skaitytojų, jei kurio nors paminėto asmens idėjos iš tiesų yra skirtos Lietuvai, o ne kitiems tikslams. Čia pateiktos tik subjektyvios autoriaus įžvalgos.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.
Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.
Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.
Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.
Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):
„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).
Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.
Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.
Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.
Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.
Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.
Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.
Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.
Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.
Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.
Jau šį šeštadienį planuoja rinktis Socialdemokratų partijos (LSDP) taryba, kuri spręs, kokias sankcijas taikyti prieš partijos valią einantiems ir už frakcijų koalicijos sudarymą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pasisakantiems partijos kolegoms. Situacija yra nevienareikšmiška, tačiau logiška jos baigtis būtų „maištininkų“ pašalinimas iš šios politinės jėgos gretų.
Kodėl situacija yra dviprasmiška? Nes frakcijų koaliciją sulipdę Socialdemokratų frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Andrius Palionis, Antanas Vinkus, Artūras Skardžius, Rimantė Šalaševičiūtė, Gediminas Kirkilas, Rimantas Sinkevičius, Irena Šiaulienė, Algirdas Butkevičius ir Valentinas Bukauskas yra parlamentarai. Tiesa, pastarajam jokios sankcijos neaktualios, nes jis – Darbo partijos narys ir jam Socialdemokratų partijos Statutas negalioja. O kaip žinome, ir tą nuolat kartoja LSDP „maištininkai“, Seimo nario mandatas yra laisvas. Vadinasi, niekas negali versti parlamentaro elgtis prieš savo valią. Ir tai yra teisinga. Tačiau su viena išlyga, ir labai svarbia.
Apie absoliučią Seimo nario mandato laisvę būtų galima kalbėti tik tada, jei asmuo pats save išsikėlė ir taip pateko į parlamentą. Tačiau absoliuti dauguma parlamentarų buvo išrinkti per partijas. Ypač daugiamandatininkai, patekę per sąrašą. Tačiau ir vienmandatininkai, kurie ne patys save išsikėlė, turi suprasti, kad turi būti dėkingi juos iškėlusioms partijoms. Ir neiti prieš daugumos partijos narių valią, kaip kad yra LSDP atveju. Argi būtų normalu, jei, tarkime, apie žemės ūkį rašančio laikraščio žurnalistas be redaktorių sprendimo pradėtų laikraščiui rašyti apie sportą arba iš viso imtų „kepti“ straipsnius konkurentams? Panašūs dalykai darosi ir LSDP.
Be to, tai yra rinkėjų apgaudinėjimas. Žmonės balsavo už minėtus parlamentarus kaip už socialdemokratus. Labai abejoju, ar dauguma jų būtų išrinkti, jei būtų išsikėlę patys. O dabar jie šliejasi prie „valstiečių“, nors partijos dauguma nusprendė kitaip. Todėl logiška pabaiga būtų bent jau jų pašalinimas iš partijos.
Toks žingsnis būtų logiškas ir dar dėl vienos priežasties. Juk jei „maištininkams“ būtų atleista, būtų sukurtas precedentas, kad už partijos daugumos nuomonės nepaisymą niekas negresia. Tada tokie maištai taptų vis dažnesni, kol partijos visai neliktų.
O kaip su socialdemokratų deleguotais ministrais? Jei LSDP traukiasi iš koalicijos, būtų natūralu, jei jų ministrų Vyriausybėje neliktų. Tačiau tai jau priklauso nuo „valstiečių“, kurie Vyriausybę formavo. Jei jiems tinka Linas Linkevičius ar Milda Vainiutė, nematau jokios priežasties minėtiems politikams atsisakyti postų, nes LVŽS laisvi ministrų portfelius duoti bet kam, galėtų net ir konkurentams.
Todėl tenka tik apgailestauti, kad pasitraukė tikrai gerai dirbęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, juo labiau kad Premjeras Saulius Skvernelis prašė jo pasilikti, motyvuodamas, jog ir verslininkai ministrą labai gyrė. Tik, aišku, M. Sinkevičiui būtų buvę garbinga atsisakyti LSDP nario bilieto, jei būtų nusprendęs likti poste, nes tai būtų reiškę, kad ir jis eina prieš partijos valią. Tačiau politikas pasirinko ne postą, o partiją. Priešingai nei L. Linkevičius.
Europos Sąjungos (ES) ateities, bendradarbiavimo su Rytų partnerystės šalimis ir svarbiausius energetikos politikos klausimus aptarė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Rygoje susitikęs su Europos Komisijos (EK) pirmuoju viceprezidentu Fransu Timermansu (Frans Timmermans).
„ES šiuo metu susiduria su rimtais iššūkiais, tačiau tikiu, kad dirbdami kartu vieningai ir kryptingai galėsime dar labiau sustiprinti Europą bei piliečių pasitikėjimą ES“, – sakė L. Linkevičius.
Ministras pažymėjo, kad būtina laikytis vieningai ir toliau tęsti paramą reformų procesams Rytų partnerystės šalyse.
„Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais išlieka vienu svarbiausių prioritetų, kurio nebegalime atidėlioti. Lietuva yra pasirengusi imtis lyderystės šiuo klausimu. Atliktos studijos parodė, kad sinchronizacija per Lenkiją yra pigiausias ir efektyviausias būdas“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas. Jis akcentavo EK paramos svarbą įgyvendinant šį ambicingą projektą.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, L. Linkevičius pokalbio metu iškėlė klausimą dėl Astravo AE Baltarusijoje projekto. Jis paragino ES būti vieningai ir labai aiškiai reikalauti, kad būtų laikomasi visų tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių standartų. Ministras pažymėjo, kad Lietuva įstatymais yra įtvirtinusi savo poziciją dėl elektros energijos iš nesaugių elektrinių.
Susitikimo metu taip pat buvo aptarti klausimai, susiję su būsima ES finansine perspektyva, įvardinti Lietuvos prioritetai būsimų derybų metu.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybai šeštadienį balsavus už pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos, socialdemokratas ministras Linas Linkevičius traukiasi iš partijos, tai reiškia, kad pokyčiai Vyriausybėje gali būti minimalūs.
Paklaustas apie planus partijoje ir Vyriausybėje, ministras L. Linkevičius teigė, kad artimiausiu metu nutrauks savo narystę LSDP.
„Planai partijoje baigsis pirmadienį, o toliau žiūrėsime. Motyvas yra tas, kad nesutinku su sprendimais, kurie dabar buvo priimti. Man atrodo, kad jie nelogiški, nesavalaikiai, neatsakingi, nevalstybiški”, – naujienų agentūrai ELTA šeštadienį sakė L. Linkevičius.
Lietuvos diplomatijos vadovas pridūrė, kad LSDP pasitraukimui iš koalicijos, sudarytos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), nėra pakankamų argumentų.
Anot jo, dabartinis partijos elgesys nėra atsakingas, o valstybei reikalingas stabilumas.
„Nėra rimtų argumentų pasitraukti. Programa Vyriausybės priimtina. Jeigu nesugebama dirbti, čia kitas klausimas. Bet man atrodo, yra gana lengvabūdiška ir neatsakinga. Valstybė reikalauja stabilumo ir todėl tol, kol įmanoma, reikia dirbti darbą”, – kalbėjo L. Linkevičius.
Dabartinėje Vyriausybėje dirba trys LSDP deleguoti ministrai – L. Linkevičius, Mindaugas Sinkevičius, Milda Vainiutė.
Kaip šeštadienį patvirtino LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas, ūkio ministras M. Sinkevičius solidarizuojasi su partija ir trauksis iš užimamų pareigų. Teisingumo ministrė M. Vainiutė nesanti partijos narė, todėl LSDP „sprendimai jai nėra taikomi, tai priklauso nuo Premjero apsisprendimo”.
Su L. Linkevičiumi G. Paluckas ketino kalbėtis artimiausiu metu (nes ministras buvo išvykęs į Vašingtoną ir LSDP tarybos posėdyje nedalyvavo). Tačiau sprendžiant iš L. Linkevičiaus pozicijos, Vyriausybėje gali likti du iš trijų LSDP deleguotų ministrų – būtent L. Linkevičius ir M. Vainiutė.
Pirmadienį LSDP turėtų rinktis į partijos valdybos posėdį, jame, be kita ko, ketinama aptarti ir Seimo komitetų pirmininkų, priklausančių socialdemokratų partijai, likimą. Pats G. Paluckas teigė, kad tiek Vyriausybėje, tiek Seime auštus postus užimantiems socialdemokratams duodama maždaug savaitė laiko apsispręsti dėl tolesnių planų.
Po socialdemokratų sprendimo trauktis iš valdančiosios koalicijos Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad dabar „įeiname į politinio nestabilumo etapą“. Pasak šalies vadovės, tikėtina mažumos Vyriausybė bus palaikoma neformalios, margos ir ganėtinai nepastovios daugumos.
„Laukia rimtas atsakomybės egzaminas – ne tik tiems, kurie liks valdžioje, bet ir opozicijai“, – pažymėjo Prezidentė, vertindama šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos priimtą sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Socialdemokratų partijos tarybai šeštadienį balsavus už pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos, šios partijos deleguotiems ministrams ir parlamentinių komitetų pirmininkams teks per savaitę apsispręsti dėl savo pareigų. Tai reiškia, kad Seime ir Vyriausybėje artimiausiu metu turėtų vykti postų perskirstymas.
Šiuo metu aišku, kad Vyriausybėje turėtų nelikti ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus. Ji jau pareiškė, kad laikysis solidariai su partija ir trauksis iš savo užimamų pareigų. Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atvirkščiai – pareiškė, kad liksiąs ministro poste, o trauksis iš Socialdemokratų partijos.
Prezidentė pareiškė nematanti priežasčių keisti ministrą L. Linkevičių. Pasak šalies vadovės, jis yra „profesionalus diplomatas ir patyręs ministras“.
LSDP pirmininko Gintauto Palucko manymu, visi aukštas pareigas užimantys socialdemokratai turėtų palikti postus.
Socialdemokratų deleguota teisingumo ministrė Milda Vainiutė gali likti pareigose, nes ji nėra partijos narė ir jai LSDP sprendimai jai nėra taikomi.
Reformas vykdančioms ir europietiškas vertybes puoselėjančioms Rytų Europos valstybėms turi būti suteikta narytės Europos Sąjungoje (ES) perspektyva, o bendradarbiavimas pakeltas į kokybiškai naują lygį, teigė ministras Linas Linkevičius tarptautiniame Rytų partnerystei skirtame renginyje „Vilniaus konsultacijos“.
Ministras pabrėžė, kad per pastaruosius trejus metus Ukraina įgyvendino daugiau reformų nei iki tol per 23-ejus metus. L. Linkevičiaus teigimu, Lietuvos idėja dėl ilgalaikės finansinės paramos Ukrainai („Maršalo plano“) sulaukia vis platesnio Vakarų partnerių palaikymo.
Užsienio reikalų ministras taip pat pažymėjo būtinybę stiprinti ES paramą asocijuotose Rytų partnerystės šalyse – Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje – vykdomoms reformoms ir įtvirtinti ilgalaikę santykių su šiomis šalimis strategiją.
„Išsėmus ligšiolinę Rytų partnerystės darbotvarkę, kyla rizika, kad ši iniciatyva praras turėtą patrauklumą ir pagreitį. Lapkritį įvyksiantis ES Rytų partnerystės vadovų susitikimas yra gera ir savalaikė galimybė tai pakeisti“, – sakė ministras.
Pirmą kartą vykstančios „Vilniaus konsultacijos“ organizuojamos bendradarbiaujant su Vilniaus politikos analizės institutu. Renginyje, kurį planuojama tęsti ateityje, dalyvauja užsienio politikos formuotojai ir ekspertai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir kitų šalių.
„Vilniaus konsultacijų“ tikslas – prisidėti formuojant ES Rytų partnerystės politiką, telkti ir stiprinti Lietuvos ir partnerių ekspertinius pajėgumus šioje srityje.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Vilniuje susitiko su JAV specialiuoju atstovu Ukrainai, ambasadoriumi Kurtu Volkeriu (Kurt Wolker), kuris Vilniuje dalyvauja Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencijoje „Atkuriant regioninę lyderystę“.
Užsienio reikalų ministras pasveikino ambasadorių K. Volkerį su paskyrimu ir pažymėjo, kad Lietuva vertina didėjantį JAV dėmesį ir paramą regionui bei Ukrainai.
„JAV sprendimas paskirti tokį patyrusį ir gerai regioną pažįstantį diplomatą specialiuoju atstovu liudija apie JAV suinteresuotumą stiprinti savo vaidmenį Ukrainoje ir regione siekiant konkretaus situacijos sprendimo“, – akcentavo L. Linkevičius.
Ministro teigimu, tarptautinė bendruomenė turi sustiprinti savo pastangas ir paskatinti Rusiją įgyvendinti dar prieš keletą metų jos pačios prisiimtus įsipareigojimus, išvesti ginkluotę iš Rytų Ukrainos ir nutraukti paramą separatistams.
„Dažnai lankausi Ukrainoje, įskaitant ir karo alinamą Rytų Ukrainą, todėl nuolat skatinu partnerius kuo skubiau imtis veiksmų, siekiant ten atkurti taiką ir saugumą“, – sakė ministras.
JAV specialusis atstovas Ukrainos deryboms pabrėžė, kad Lietuvos vaidmuo siekiant sureguliavimo Ukrainoje yra žinomas ir itin vertinamas.
„JAV sveikina principingą Lietuvos poziciją dėl taikos Ukrainoje. Stebime padėtį Ukrainoje ir, kaip ir Lietuva, nuolat ir aktyviai raginame įgyvendinti Minsko susitarimo įsipareigojimus“, – akcentavo K. Volkeris.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir nariai Laurynas Kasčiūnas bei Žygimantas Pavilionis kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių dėl galimų Rusijai taikomų sankcijų pažeidimų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. ytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai prašo peržiūrėti trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklą Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste po Europos Sąjungos sankcijų įvedimo ir įvertinti, ar šių įmonių veikla nepažeidžia dar 2014 m. Europos Tarybos priimtų apribojimų, taikytinų šių miestų kilmės prekių importui į Europos Sąjungą (ES). Kartu klausiama, ar nepažeidžiami ir Lietuvos teisės aktai.
„Mūsų įsitikinimu, ES sankcijų režimas bus efektyvus tik tada, kai valstybės narės tinkamai užtikrins jų įgyvendinimą. Šios sankcijos galios tol, kol Rusija nutrauks okupaciją ir sugrąžins Krymą ir Sevastopolį Ukrainai. Visą šį laikotarpį atsakingos Lietuvos institucijos privalo nuolat stebėti, kad nebūtų sankcijų pažeidimų. Todėl tikimės, kad žiniasklaidoje pateikta informacija bus nedelsiant deramai išnagrinėta“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Seimo narys L. Kasčiūnas teigė, kad galimi ES reglamento pažeidimai turi būti atsakingai peržiūrėti ir įvertinti.
„Mūsų šalies pozicija dėl Rusijos agresijos veiksmų prieš Ukrainą ir palaikymas jos teritorijos vientisumui yra ilgalaikis ir nuoseklus. Todėl bet kokia informacija apie galimus Europos Sąjungos reglamento pažeidimus turi būti atidžiai ir atsakingai įvertinta“, – komentavo L. Kasčiūnas.
„Verslo žinių“ informacijoje „Įstrigę Kryme: sankcijų pažeidimo šešėlis“ keliami klausimai dėl trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklos Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste. 2014 m. priimtas Europos Tarybos reglamentas numato, kad į ES šalis draudžiama importuoti Krymo ir Sevastopolio kilmės produktus, ES piliečiams ir kompanijoms draudžiama investuoti į Krymą ir Sevastopolį: pirkti nekilnojamąjį turtą, finansuoti Kryme veikiančias kompanijas, teikti turistinės veiklos paslaugas Kryme ir Sevastopolyje, taip pat tiekti šiam regionui transporto, telekomunikacijų, energetikos, gavybos sektorių prekes ir technologijas.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
Ketvirtadienio pavakarę vilniečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į Užsienio reikalų ministerijos ir JAV ambasados Vilniuje organizuojamą renginį Vašingtono aikštėje „Kartu tarkime ačiū JAV!“
Susirinkusius pažymėti istorinės Samnerio Veleso (Sumner Welles) deklaracijos, kuria JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos, sveikino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Istorinės S. Veleso deklaracijos minėjimas Vašingtono aikštėje jau tapo gražia tradicija – kiekvienas metais organizuojame laisvės šventę, kuria pagerbiame istorinę atmintį ir dėkojame mūsų sąjungininkams už dešimtmečius puoselėtą ir palaikytą nepriklausomos Lietuvos viltį. Šiandien mes didžiuojamės savo laisve ir džiaugsmingai tariame „ačiū“ tiems, kurie mus visada palaikė“, – sakė užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Šventės pradžioje, kaip ir kasmet, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, buvo pakeltos Baltijos šalių ir JAV vėliavos, atlikti Lietuvos ir JAV himnai. Vėliau amerikietišku maistu prekiavo restoranų maisto vagonėliai, surengtas džiazo kolektyvo „Žaibas“ koncertas. Renginiui vadovavo iš Čikagos grįžęs buvęs Lietuvos generalinis konsulas Marijus Gudynas.
S. Veleso deklaracija buvo paskelbta tuometinio, laikinai ėjusio pareigas, JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso 1940 metų liepos 23 dieną. Šia deklaracija JAV oficialiai visam pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia.
Skveras, esantis tarp sostinės Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, buvo pavadintas Vašingtono aikšte 1996 metais, tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlenos Olbrait (Madeleine Albright) vizito Lietuvoje proga.
Beveik dešimtmetį gyvybės stokojęs skveras Seimo nario Emanuelio Zingerio ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva atgijo 2015 metų liepą minint 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso paskelbtos deklaracijos, oficialiai nepripažinusios Baltijos šalių okupacijos, 75-metį.
Užsienio reikalų ir Ūkio ministerijų pasiūlymus, kaip patobulinti ekonominio atstovavimo sistemą, aptarė ketvirtadienį į posėdį susirinkusi Ekonominės diplomatijos taryba.
Ekonominės diplomatijos tarybos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, kad prieš priimant sprendimus, kaip bus dirbama toliau, svarbu įsiklausyti į verslo bendruomenės nuomonę.
„Socialinių partnerių pasiūlymai mums visada buvo svarbūs, siekiame išlaikyti šią praktiką konsultuotis visais ekonominio bendradarbiavimo klausimais“, – pabrėžė ministras.
Tarybos nariai pažymėjo, kad būtina neatidėliotinai priimti sprendimus, kurie užtikrintų efektyvesnį atstovavimą šalies ekonominiams interesams užsienyje. Verslo asocijuotų struktūrų vadovai akcentavo, kad ekonominiai atstovai užsienyje atstovauja Lietuvai, o ne atskirai institucijai, todėl būtina siekti sutarimo sostinėje dėl ekonominės diplomatijos prioritetų ir užduočių diplomatinėms atstovybėms bei sutelkto komandinio darbo rezidavimo valstybėse jas įgyvendinant.
L.Linkevičius pavedė Ekonominės diplomatijos tarybos darbo grupei pateikti su visomis suinteresuotomis pusėmis suderintą pasiūlymą dėl konkrečių veiksmų, eliminuosiančių esamus ekonominio atstovavimo trūkumus.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdžio metu taip pat buvo keliamas klausimas dėl diplomatinių atstovybių vaidmens skatinant tarptautinį bendradarbiavimą mokslo ir technologijų srityje.
„Mokslas gali prisidėti prie užsienio politikos tikslų įgyvendinimo, tarpvalstybinių ryšių plėtros. Kartu diplomatija gali įnešti savo indėlį didindama šalies mokslo ir technologijų pasiekimų žinomumą pasaulyje. Todėl ir šioje srityje bendras koordinuotas darbas yra ypač svarbus“, – akcentavo užsienio reikalų ministras.
Ekonominės diplomatijos taryboje dalyvauja užsienio reikalų, ūkio, žemės ūkio, susisiekimo bei švietimo ir mokslo ministrai, 5 asocijuotų verslo organizacijų – „Investor’s Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos verslo konfederacijos – vadovai ir Ministro Pirmininko patarėjai.
