Kvietimas. Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės
Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Tai drąsi, išsami, chrestomatinė Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, prasidedanti 1917 m. gruodį VČK įsteigimu ir chronologiškai skaitytojus vedanti iki šių laikų.
Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?
Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.
Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).
J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.
Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knyga „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“
Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.
2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.
J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.
Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.
Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas –gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.
Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
FST sprogdina Rusiją. Aleksandras Litvinenka ir Jurijus Felštinskis
Ši knyga Rusijoje niekada nebuvo išleista, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, nemažai tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių Aleksandras Litvinenka, – negyvi.
Į JAV iš Rusijos emigravusio istoriko Jurijaus Felštinskio ir radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodyto buvusio KGB, vėliau FST darbuotojo A. Litvinenkos parašytą knygą „FST sprogdina Rusiją“ išleido leidykla „Briedis“.
1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai –vienas Buinakske, du Maskvoje ir vienas Volgodonske. Nužudoma per 300 žmonių, daugybė suluošinama. Federalinė saugumo tarnyba (FST), neturėdama jokių įrodymų, iškart ima kalbėti apie „čečėnų pėdsaką“ šiuose baisiuose teroro aktuose (beje, po ilgai trukusių tyrimų net FST nė vieno čečėno, kaip šių namų sprogdinimų kaltininko, taip ir nesugebėjo nurodyti). Tuo laikotarpiu čečėnai su Džocharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.
Rugsėjo 23-iosios paryčiais dar vienas daugiaaukštis į oro turėjo išlėkti Riazanėje, bet pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią 77 butų namo susprogdinimui.
Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Iškart puolusi sveikinti šio namo gyventojų su naujuoju gimtadieniu, po poros dienų šalies ir FST vadovybė šį atvejį ėmė aiškinti neva Riazanėje vykdytais mokymais. Tai sustiprino įtarimus, kad visi Rusijoje įvykę sprogdinimai – pačios FST darbas, kuriam atlikti ji gavo aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimą. Kaip to įrodymas antroje papildytos knygos dalyje pateikiamas akivaizdus FST vadovybės melas, Riazanėje profesionaliai dirbusių tyrėjų darbo menkinimas, elementarios logikos įvykių eigoje stoka ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti šių sprogdinimų aplinkybes, keistos mirtys.
Jau kitą dieną po Riazanėje nepavykusio sprogdinimo Čečėnijoje Rusija pradeda antrąjį karą. Sutapimas? Istorija moko: ieškok to, kam tai naudinga. O Čečėniją išdeginta žeme pavertęs karas buvo naudingas tai pačiai FST, kuri juo pasinaudodama sutelkė valdžią į savo rankas ir galiausiai 2000 m. kovą į prezidento postą padėjo atsisėsti buvusiam šios tarnybosvadovui Vladimirui Putinui. Kaip žinome, jis šiame poste įsitvirtino ilgam.
Spėlionės, kad namus Rusijoje į orą pakėlė FST siekdama didesnės valdžios, nedrąsiai sklandė iškart po sprogdinimų, tačiau patiems šios versijos skleidėjams buvo sunku patikėti, kad dėl valdžios galima ryžtis tokiems baisiems veiksmams prieš savo pačių tautą.
Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Bet istoriką, šios knygos sumanytoją ir vieną autorių J. Felštinskį (g. 1956 m.) tarsi apsėdo ši įkyri mintis ir kelis mėnesius nedavė ramybės. Jis ėmė ieškoti gijų, sąsajų, liudininkų, žmonių, dirbusių KGB arba jau FST, kurie galėtų šią versiją patvirtinti arba paneigti kaip neįmanomą. Po susitikimo su FST darbuotoju A.Litvinenka (1962–2006) abejonių neliko – versija net labai tikėtina. Beliko ją įrodyti ir pagrįsti.
Ši knyga, išversta į daugiau nei 20 kalbų, tai dabartinės Putino Rusijos kūrimosi ištakos ir FST – valstybės valstybėje, besivadovaujančios mafijai, organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms būdingais veiklos metodais – įsitvirtinimo liudijimas. Bet kas, kas stoja skersai kelio, siekia išsiaiškinti, kastis po šios organizacijos pamatais, ją reformuoti, – pašalinami. Bet kokie mėginimai ieškoti tiesos – užgniaužiami.
Nors šios knygos pirmasis leidimas pasirodė beveik prieš du dešimtmečius (vėliau išėjo dar du papildyti leidimai), ji tebekelia grėsmę dabartiniam Kremliaus režimui, todėl 2020 m. lapkritį teismo sprendimu iš laikraščio „Novaja gazeta“ internetinio puslapio buvo pašalintos ten 20 metų pragulėjusios „FST sprogdina Rusiją“ ištraukos, nes knyga RF generalinės prokuratūros buvo pripažinta ekstremistine.
Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.
Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.
Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.
Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas
Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.
Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.
J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?
Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?
Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“
Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…
Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.
Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.
Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.
Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.
Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.
Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.
Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.
J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.
Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…
Kęstučio Girniaus visažinystė
Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.
Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?
Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo?
Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?
Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…
Jurgio Jurgelio galestingumas
K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.
Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.
Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.
Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.
Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?
Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).
Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.
Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.
Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.
Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?
Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?
Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau?
Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?
„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką”, – rašo Vokietijos laikraštis ” Die Welt” .
BfV būstinė ir emblema
Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau”, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.
„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:” Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi”, – pabrėžia leidinys.
„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,” BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.
„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.
Zelimchanas Changošvili
„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės” Bellingcat”, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.
„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės”.
„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.
„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.” Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.
Zelimchanas Changošvili
„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.”
„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.”
Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.
„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste”.
Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.
Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.
Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.
Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.
Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.
Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
Zelimchanas Changošvili
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. O teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Isi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus SKripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II. Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.
Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.
Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/
Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.
Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).
J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma
Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.
Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.
Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.
Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.
Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?
J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.
J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.
Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.
J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.
Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).
J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.
Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.
Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…
J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.
Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.
Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“
J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.
Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.
O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.
J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“
J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?
J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“
J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.
Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.
Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.
Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turime tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.
Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Pateikiame keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.
Slaptai.lt redakcija
XXX
Į akis pirmiausia krenta J.Šveco išvados: „Įsiveržimas į Ukrainą, nunuodijimai Solsberyje, bandymas koreguoti JAV prezidento rinkimus, kurių autorius – Vladimiras Putinas, privertė Vakarus suvokti, kad „Rusiją valdo granatą rankoje laikanti beždžionė, kuri, be kita ko, dar uždėjusi leteną ir ant raudonojo atominės bombos paleidimo pulto“. Aštrus palyginimas. Bet argi kas nors drįs sakyti, jog tai – netiesa?
Į Vakarus prieš 25-erius metus pasitraukęs ir ten dabar ekonomine žvalgyba besiverčiantis J.Švecas prognozuoja: Londonas daugiau nebebus vieta, kur plaunami nešvarūs rusų oligarchų pinigai, o Vašingtonas rimtai nusprendė Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas. Tuo tarpu Ukrainos politiniam – ekonominiam – kariniam elitui svarbu kuo greičiau apsispręsrti, su kuo jis – su Vakarais ar Rusija. Ironiška, bet V.Putinas daro viską, kad Ukraina taptų pilnateise, lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi, o Ukrainos elitu besivadinantys – kad taip nenutiktų.
Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų skydas
Žodžiu, Vakarai rimtai galvoja, ką privalu nuveikti, kad V.Putinas daugiau nebegalėtų siautėti anapus Rusijos federacijos sienų. JAV prisiminė kadaise turėjusios galingų raketų „Peršing“, kurių naujausias modifikacijas ji galėtų be didelio vargu sustatyti Europoje, kuo arčiau Maskvos. Amerikos prezidentas Donaldas Trampas jau pareiškė besitraukiantis iš Sutarties dėl vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Dabar mes matome istorinę akimirką, mano J.Švecas, kai Vašingtono požiūris į Kremlių kardinaliai keičiasi. Karinis – politinis amerikiečių elitas suprato, kad bendraudami su V.Putinu bendrauja su bepročiu, kuris dar – ir patologinis melagis.
Amerikiečiai jau suvokia, jog santykius su V.Putinu konstruoti būtina taip, kad ir idotui būtų visiškai aišku: „Rusija bus sunaikinta kur kas anksčiau, nei rusiškos atominės raketos atlėks iki Kalifornijos ar Floridos“.
Štai kodėl Baltieji rūmai prisiminė vidutiniojo nuotolio raketas, kurios iki Maskvos galėtų atskriti greičiau nei per 10 ar 12 minučių. Dabar naujosios „peršingų“ modifikacijo dar galingesnės: raketos iki Maskvos galėtų atskristi ir greičiau nei per 10 minučių.
2018-ųjų spalio mėnesį D.Trampas pareiškė vienašališkai nutraukiantis sutartį dėl vidutiniojo ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo (tarp JAV ir SSRS ji buvo pasirašyta 1987 metais). Remiantis D.Trampo žodžiais, Amerikai nusibodo būti vienintele šalimi, kuri sutarties laikėsi.
Amerikiečių žingsnis dėl raketų dislokavimo – būtinas, neišvengiamas. Tai užtaisyto pistoleto vamzdžio pridėjimas prie bepročio smilkinio. Juk beprotį tramdyti būtina, nes beprotis tirtino, esą Ameriką gali paversti radioaktyvių pelenų sąvartynu, gyrėsi turįs ginklų – stebuklų.
J.Švecas mano, kad su V.Putinu daugiau niekas nesiruošia derėtis. JAV skubiai pasigamins vidutiniojo nuotolio raketų, greičiausiai – viršgarsinių, ir išdėstys jas kuo arčiau Maskvos. Ir tada konkrečiai nurodys, iki kurios linijos Kremliaus idiotas gali ardytis. Tokio griežtumo tikslas – atmušti V.Putinui norą šiukšlinti už Rusijos federacijos sienos ribų.
Solsberyje atsiskleidė V.Putino kvailumas ir nekompetencija
Solsberyje nutiko ne incidentas, o išpuolis prieš atominį ginklą turinčią NATO valstybę. Prieš Didžiąją Britaniją buvo panaudotas ne šiaip sau ginklas, o masinio naikinimo ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos. Kremlius visuomet stengėsi susidoroti su į Vakarus pabėgusiais savo slaptųjų tarnybų atstovais. Ryškiausias pavyzdys – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu. Bet Vakarų kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo būtent įvykiai Solsberyje. Solsberio nelaimė parodė, kad tai – V.Putino sukurta operacija. Jis ne tik slėpė jos įgyvendintojus, bet, greičiausiai, asmeniškai operacijai ir vadovavo. Gal net sugalvojo. Ir tuo pačiu pademonstravo savo kvailumą bei nekompetenciją.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
O juk į Vakarus pabėgusio agento Skripalio nunuodijimas turėjo tapti pavyzdine – parodomąja operacija, pademonstruoti V.Putino sukurptų specialiųjų tarnybų profesionalumą, puikia dovana 100 metų jubiliejų švenčiančiai GRU.
Bet taip nenutiko. Ir negalėjo taip nutikti. Nes V.Putinas patikėjo specialiųjų tarnybų kūrimą savo asmens sargybiniui. Turimas omenyje ne Viktoras Zolotovas, o ponas Aleksejus Diuminas, dabartinis Tulos srities gbernatorius, nuo 1999 iki 2007-ųjų vadovavęs asmeninei V.Putino apsaugai.
Bet, pasak J.Šveco, tik visiškas idiotas gali savo asmens sargybiniui patikėti slaptųjų tarnybų kūrimą. Asmens sargybiniai Rusijoje – specifinis kontingentas. Tai – poną aptarnaujantis personalas. Ten svarbiausia – įsiteikti. Dar iki šiol egzistuoja juokelis: „nenutaisykite labai protingo veido, jūs juk – karininkas“. Ši tradicija atkeliavo dar iš 1980-ųjų, kai SSRS valdė seniai, o juos saugojančiųjų svarbiausias uždainys buvo savo „objektus“ suspėt laiku pasodinti ant klozeto tualete, o paskui sėkmingai – nukelti, aprengti.
V.Putinui valdant asmens sargybiniai tapo žymiai svarbesni nei Brežnevo, Kosygino, Černenkos laikais, jiems patikėtos sudėtingesnės nei iki tol užduotys. Bet vis tik ne pačios svarbiausios. Kitaip ir būti negalėjo. Juk V. Putinas, dirbdamas Anatolijaus Sobčako padėjėju, taip pat buvo ir asmens sargybinis, ir aptarnaujantis personalas tuo pačiu metu – nešiojo A. Sobčako lagaminus, pirkdavo sumuštinius.
Taigi V. Putinas, nusižengdamas logikai ir nerašytoms taisyklėms bei sveikam protui, savo asmens sargybiniui patikėjo svarbią užduotį – sukurti specialiąsias pajėgas. Pirmą kartą jos atliko užduotį 2014-aisiais – iš Ukrainos slapta ir saugiai išvežė Viktorą Janukovičių.
Bet V. Janukovičiaus išgelbėjimas – nesudėtinga operacija. Kažkur Ukrainos stepėje nusileido sraigtasparnis ir paėmė privažiavusį V. Janukovičių. Štai ir visas sudėtingumas omenyje turint dar ir aplinkybę, jog Ukraina tuomet neturėjo nei normalios kariuomenės, nei normalios žvalgybos. Galų gale tai – nepalyginama su Oto Skorcenio atlikta operacija, kai iš arešto buvo išlaisvintas Benito Musolinis. Žiema, kalnai, pilis, saugoma italų kariškių. Bet Oto Skorcenis sugebėjo išlaisvinti Italijos diktatorių.
Taigi po sėkmingos opeacijos išlaisvinant V. Janukovičių ponas V. Putinas greičiausiai nusprendė šias pajėgas panaudoti užsienyje.
Išbandymas tikruose Vakaruose
Matyt, būtent po sėkmingo V.Janukovičiaus išgelbėjimo V.Putinas nusprendė – kodėl šių pajėgų neišbandžius tikrame užsienyje? Bet V. Putinas greičiausiai pamiršo, kaip 1960-aisiais sukurtos specialiosios – diversinės pajėgos, kurių užduotis – veikti užsienyje, 1971-aisiais buvo demaskuotos. Tai nutiko tuomet, kai į Londoną perbėgo KGB darbuotojas Olegas Lialinas, vadovavęs slaptam „V“ skyriui, kurio užduotis – rengti diversijas Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tiek britus, tiek jų sąjungininkus sukretė tai, ką jiems papasakojo KGB dezertytas O.Lialinas. Vakarai nesitikėjo, kad SSRS planavo ir ruošė diversines operacijas ir teroristinius aktus Europoje planuojamo Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Londonas, Vašingtonas, Berlynas, Roma, Madridas, Paryžius nė neįsivaizdavo, kad Vakaruose užsimaskavę agentai išaušus X valandai privalėjo pradėt rengti mirtį ir paniką nešančias operacijas – pavyzdžiui, paskandinti Londono metro arba nužudyti dešimtis britų politikų ir ministrų…
Olegas Lialinas
Kad britų kontržvalgyba sužinojo apie slaptąjį „V“ skyrių – didelė sovietų žvalgybos nesėkmė. Britai iš karto išsiuntė iš šalies dešimtis rusų diplomatais apsimetusių žvalgų, dešimtis tikrų diplomatų, o tuos, kurie liko, sėkė juos 24 vaalandas per parą taip atidžiai, kad nepastebėti jie net krustelėti nepajėgė. Ir SSRS vadovai nusprendė panaikinti šį skyrių, juolab kad tuo metu jau Maskva jautė, kad reikia su Vakarais bendrauti draugiškai, nes kitaip nieko gero nebus.
Boriso Jelcino laikais tokių specialiųjų pajėgų likimas susiklostė ne itin joms palankiai. J.Švecas mano, kad B.Jelcinas bijojo KGB – FSB. Jis nenorėjo jų visiškai sužlugdyti, bet siekė joms nuleisti kraujo, kad jos nebūtų labai pavojingos. Būtent todėl V.Putiną ir paskyrė vadovauti slaptosioms tarnyboms – kad jos nebūtų stiprios. Ir V.Putinas šią užduotį atliko. Kad Rusijos žvalgyba nėra stipri, įrodo jų įgyvendinta operacija Solsberyje (britai nesunkiai išsiaiškino, ne tik kaip ji atlikta, bet ir kas konkrečiai atliko juodą darbą).
Pinigai
Kodėl tada britai leido Londoną paversti rusiškų nešvarių pinigų plovykla?
Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija nusprendė tapti pasauliniu finansiniu centru. Ir juo tapo, nes nežiūrėjo į pinigų kilmę. Priimdavo ir nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ir net krauju suteptus. Jie nekreipė dėmesio, kas tikrasis milijardų šeimininkas – mafija ar KGB darbuotojas. Vadovavosi principu „pinigai nekvepia“.
Londono bankininkai gyrėsi: prieš dešimt metų mes gyvenome iš to, kad aptarnavome Artimųjų Rytų šeichų pinigus, šiandien gyvename rusų oligarchų dėka, o artimiausiu metu sočiai gyvensime naudodamiesi kinų milijardierių pinigais. Štai tokia ciniška politika.
Koks skirtumas tarp Litvinenkos ir Skripalio atvejų
Taip, Londonas nenorėjo rimtai tirti Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio 23-iąją. Paskutiniąsias tris savaites jis praleido ligoninėje. Britų gydytojai niekaip nepajėgė nustatyti, kokia medžiaga jis nunuodytas. Tik paskutinėmis valandomis pavyko nustatyti, jog negalavimų priežastis yra radioaktyvusis Polinis – 210. Tiems britams, kurie teiravosi J.Šveco patarimo, šis atsakė: jei nenorite sulaukti naujų išpuolių, už A.Litvinenkos nužudymą reikia, vaizdžiai tariant, atkeršyti. Pati geriausia prevencinė priemonė – kad Kremlius žinotų, jog už viską reikės brangiai sumokėti. Jei už A.Litvinenkos mirtį Rusija liks nenubasta, ateityje bus tik dar blogiau. Bet britai vis tik tą bylą siekė užmiršti, kad nenukentėtų verslo santykiai.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Tik dabar, po įvykių Solsberyje, oficialusis Londonas suprato padaręs strateginę klaidą. Tiek Londonas, tiek Vašingtonas padarė išvadą, kad šiandieninis Kremliaus šeimininkas supranta tik jėgos kalbą. Džentelmeniškai su juo šnekučiuotis nėra jokios prasmės.
Tikrai pamišęs ar tik apsimeta?
Beje, analizuodamas V.Putino elgesį J.Šecas prisiminė įdomų pavyzdį. Kadaise JAV prezidentui Niksonui apsimesti lengvai pamišusiu asmeniu, pasiryžusiu pradėti atominį karą, patarė tuometinis Baltųjų rūmų patarėjas Henris Kisendžeris. Sovietų sąjungos ambasadoriui JAV ponui Anatolijui Dobryninui buvo pamėtėta informacija, esą Niksonas truputį pamišęs, nepajėgus adekvačiai vertinti įvykių. Tai reiškia, kad jis linkęs pradėti atominį karą, jei Maskva nepadarys nuolaidų. Ir Kremlius išsigado, SSRS vadovai sutiko daryti kompromisus. Štai tokiu keistu būdu JAV priverstė rusus sėstis prie derybų stalo – atsitraukti.
Galima numanyti, kad šią Kisos (Henrio Kisendžerio pravardė KGB struktūrose) pamėtėtą strategiją dabar prieš Vakarus naudoja V.Putinas. Jis apsimeta norįs ir galįs pradėti atominį karą, jei Vašingtonas nesutiks su jo žaidimo taisyklėmis.
Solsberio pamokos
Atsakinėdamas į Gordonua.com žurnalistės N.Dvali klausimus J.Švecas pabrėžia, jog Vakarai perprato Kremliaus taktiką. Dabar Vakarai supranta, kad jų derybininkai – rimti idiotai. O pats vyriausiasis idiotas – V.Putinas. Juk jis ne tik leido savo žvalgams siautėti Solsberyje nesusikūrus bent kiek į tiesą panašesnio alibi, bet ir privertė juos pasirodyti televizijos ekranuose. Taigi Solsberyje nevykusiai nunuodijimo peraciją surengę GRU agentai ne tik „apsišvietė“ miesto stebėjimo kamerose, bet ir buvo priversti grįžę į Rusiją televizijoms duoti inteviu, ką gi jie veikė tame ūkanotame britų mieste.
Keisčiausia, kad jie papasakojo labai neįtikinamą, visiškai nelogišką versiją, ko gi jie buvo nusidanginę į tą miestą, kodėl buvo užfiksuoti prie Skripalio namų. Žodžiu, operacija sužlugo du kartus: pirmą, kai kai Londono kontržvalgyba išsiaiškino, kas vykdytojai; antrą sykį, kai V.Putinas liepė demaskuotiems agentams nemokšiškai, neįtikinamai teisintis televizijos ekranuose (reikėjo parinkti žymiai įtikinamesnę legendą, kuri panaši į tiesą arba kurios niekaip nepatikrisni).
Šis žlugimas parodė, koks kvailas V.Putinas ir jo sukurptos žvalgybos. Beje, jau nunuodijus A.Litvinenką Vakarai turėjo perprasti, koks tikrasis rusų žvalgybininkų neprofesionalumo lygis: juk radioaktyviuoju poloniu buvo paženklinta pusė Londono. Bet Solsberyje atlikta operacija pademonstravo, kad V.Putinas ne tik kvailai elgiasi, bet dar ir nesupranta, kad kvailai elgiasi.
Taip nutinka todėl, kad, pasak J.Šveco, V.Putinas niekas nebuvo rimtas žvalgybininkas, o tai, kad į žvalgybos vadovus ėmė skirti savo buvusius asmens sargybinius, dar labiau sutvirtina nuomonę apie rusiškų žvalgybų nekompetenciją.
Didžiausia bėda ta, kad V.Putinas nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes sukelia jo neva drąsūs, akiplėšiški žingsniai. Jis manė truputį pakvailioti Solsberyje, o paaiškėjo, kad jis surengė masinio naikinimo ginklo ataką prieš NATO valstybę, beje, disponuojančią atominiu ginklu.
Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.
V.Putinas, tik pats V.Putinas kaltas, kad Rusijos žvalgyboms suduotas toks smūgis. Dar iki V.Putino pareiškimo, kad tie du įtariemieji patys paaiškins „Russian today“, kodėl važiavo į Solsberį, Kremlius galėjo šią istoriją užtušuoti. Bet po to, kai pats V.Putinas liepė duoti teleizijoms interviu, – žalos jau nebebuvo galima pataisyti. Juk kvailesnės legendos, kodėl jie ten važiavo, nesugalvosi. Gal V.Putinas nežinojo, kad parinkta tokia nesąmonė. Bet jam reikėjo pačiam išsiaiškinti, kokią legendą jie žada paskelbti. Tik jei jis išklausė legendą ir nesuprato, kokia ji kvaila ir primityvi, – tai dar baisiau.
Dar nežinia, kad labiau pakenkė Rusijos žvalgybai – Sergejus Skripalis ar Vladimiras Putinas.
Tai – tik žiupsnelis minčių, kurios atėjo skaitant J.Šveco lapkričio 15-osios dienos komentarą.
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Alan Cullison / The Wall Street Journal
Šių metų kovo pabaigoje rusas emigrantas Nikolajus Gluškovas, buvęs Aeroflot‘o finansų direktorius, ruošėsi teismo posėdžiui Londone, pasakoja The Wall Street Journal žurnalistas Alanas Kiulisonas.
„Jis sakė draugams, jog posėdyje bus įrodyta, kad jis nekaltas ir nepadarė nusikaltimų, kuriais jį ilgą laiką kaltino Rusijos valdžia, o taip pat, kad bus demaskuotos oro linijos Aeroflot Russian Airlines kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga. Toji byla taip pat galėjo pastatyti prezidentą Vladimirą Putiną į nemalonią padėtį, nušviesdama posovietinės istorijos epizodą, kurį Rusijos vyriausybė mėgino ištrinti“, – sakoma straipsnyje.
„Teismo preliminarinio posėdžio išvakarėse Gluškovas liovėsi atsakinėti į telefono skambučius. Jo duktė nuvažiavo pas jį į namus, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, ir rado namie jo lavoną, jis buvo pasmaugtas šuns pavadėliu. Tą naktį dešimtys kontrteroristinio padalinio policininkų apsupo jo namą ir pradėjo kasinėti duobes jo kieme“, – rašo autorius pranešdamas, jog britų policija tiria versiją, kad tai buvo žmogžudystė.
Gluškovas buvo vienas iš kadaise galingiausių rusų trejeto, kurie, susikrovę turtus per privatizaciją Rusijoje, prisidėjo kuriant politinę sistemą, kuri nuvedė Putiną į prezidento postą. Patekę į jo nemalonę, šis trejetas pabėgo į Angliją ir bandė organizuoti pasipriešinimą savo buvusiam protežė, bet jų pastangoms sutrukdė netikėtos mirtys ir brangūs teisminiai bylinėjimaisi“, sakoma straipsnyje. Leidinys primena Boriso Berezovskio mirtį („iš pradžių ji buvo pavadinta savižudybe, bet dabar policija pradėjo tyrimą iš naujo“, – sakoma straipsnyje), Aleksandro Litvinenkos ir Badrio Patarkacišvilio, o taip pat nurodo, kad savaitę prieš Gluškovo mirtį buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai.
Laikraštis rašo: „Pagrindinis klausimas Gluškovo byloje buvo Aeroflot‘o tvirtinimai, kad tas rusas ir jo partneriai per privatizaciją išsikovojo sau placdarmą Aeroflot‘o vadovybėje, pagrobė iš kompanijos 120 mln. dolerių“.
Rusijos kompanijos Aeroflot lėktuvas. EPA – ELTA nuotr.
„Raštiškuose pareiškimuose Aeroflot‘o oficialus atstovas Andrejus Sogrinas rašė, kad Aeroflot‘as „šiandien nėra ir niekada nebuvo Rusijos specialiųjų tarnybų kasininkas“. Jis pavadino Gluškovą „sukčiumi“, kuris Rusijoje buvo pripažintas kaltu sukūręs „įmantrią schemą, kaip išvesti milžiniškas Aeroflot‘o lėšas užsienio valiuta į Šveicarijos kompanijų, kurias jis kontroliavo, bankų sąskaitas“. Sogrinas sakė, kad Aeroflot‘as visai nesusijęs su jo mirtimi, ir pridūrė, kad Gluškovas, „jeigu būtų likęs gyvas, būtų susidūręs su esminiu civilinio teismo nuosprendžiu ir Anglijoje“, – praneša leidinys.
Autorius pabrėžia: „Gluškovas įtikinėjo, kad Aeroflot‘o ieškinys jam buvo absurdiškas, o apskritai byla, kuri daugelį metų buvo nagrinėjama Londono Aukštojo teismo Kanclerio skyriuje, Rusijos valdžiai buvo dingstis jam persekioti. Iki nagrinėjimo teisme paduoti teismui dokumentai, įskaitant 51 psl. liudytojų parodymų, su kuriais susipažino Wall Street Journal, demonstruoja, kad atsakydamas jis ketino vėl praskleisti 20 metų senumo Rusijos istorijos puslapius, kurie Kremliui ir Rusijos specialiosioms tarnyboms yra keblūs“.
Leidinio nuomone, „Maskva iš pagrindų ištrynė užuominas, kad Putinui ateiti į valdžią padėjo kažkas galingesnis – toks žmogus, kaip Berezovskis“.
„Putinas atšalo oligarchams, kai surentė vertikalią politinę sistemą, kurioje šiandien viešpatauja, kai susivienijo su sąjungininkais iš specialiųjų tarnybų tam, kad prarytų pagrindines kompanijas. Nunuodyto Litvinenkos našlė Marina (originale klaidingai Maria – red. past.) Litvinenko interviu sakė, kad jos vyras manė, jog tai, kad Berezovskis perėmė Aeroflot‘ą, galiausiai pražudė jį ir jo sąjungininkus, nes taip jis įsigijo daug priešų saugumo isteblišmente. Ponia Litvinenko, pasiremdama tuo, ką jai buvo sakęs vyras, sakė, kad aviacijos kompanija buvo vienas iš centrinių Rusijos žvalgybos tarnybų elementų. Tos tarnybos nuo sovietinių laikų naudojo savo globalinį biurų ir skrydžių maršrutų tinklą, kad atliktų mokėjimus savo agentams visame pasaulyje, o taip pat, kad gabentų slaptus krovinius. Aeroflot‘as buvo viso to centras“, – rašoma leidinyje.
Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė
Laikraštis praneša, kad susipažino su Gluškovo liudijimais ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo byla.
Berezovskis įkalbėjo SSSR užsienio prekybos ministerijoje dirbusį Gluškovą eiti dirbti į Logovaz‘ą.
1991 metais Gluškovas buvo paskirtas AvtoVaz‘o generalinio direktoriaus pavaduotoju. “Kompanija, kaip jis tvirtino, pigiai pardavinėjo automobilius užsienio kompanijoms, kontroliuojamoms buvusių sovietinių valdininkų, kuriems buvo leista perpardavinėti mašinas ir pasisavinti pelną. Po daugelio metų Rusijos prokuratūra tvirtino, kad tai Berezovskis neteisėtai pasisavindavo lėšas firmoje. Gluškovas nutraukė tą praktiką, kaip jis tvirtino liudydamas teisme, tada jis pradėjo gauti grasinimų, kad jį privers „dingti“ arba kad jo šeimai gali būti blogai. Jis išsiuntė žmoną ir vaikus gyventi į Šveicariją, o po dvejų metų, sulaukęs „labai rimtų“ grasinimų iš vieno FSB pulkininko Toljatyje, atsistatydino iš kompanijos ir kitą dieną išvažiavo į Maskvą“, – sakoma straipsnyje.
Gluškovas buvo paskirtas Aeroflot‘o direktoriaus pavaduotoju.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
„Gluškovas ėmėsi tikrinti kompanijos finansus ir aptiko, kad, kaip ir AvtoVaz‘e, pagrindinis biuras nelabai kontroliavo pajamas. Pinigai už parduotus bilietus plaukė į šimtus bankų sąskaitų, kurias kontroliavo maždaug 150 regioninių biurų, tvirtino Gluškovas savo parodymuose. Maždaug 3500 iš 15 tūkst. kompanijos darbuotojų dirbo priedangoje vienai iš Rusijos žvalgybos tarnybų šakai, tvirtino jis“, – sakoma straipsnyje.
„1996 metų pradžioje jis sušaukė Aeroflot‘o atstovų iš viso pasaulio pasitarimą, ketindamas nukreipti pelną į kompanijas Šveicarijoje. Specialiosios tarnybos sureagavo nedelsdamos, tvirtino jis liudydamas. Pasak jo, jam kasdien skambindavo į biurą, į specialų telefoną, įvestą pokalbiams su specialiųjų tarnybų vadovais. Vienas iš jų, Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB generolas ir Jelcino asmens sargybinis, sakė, kad „nukirs man galvą“ ir „pasodins į kalėjimą“ (…), jeigu aš ir toliau pažeidinėsiu FSB teises“, liudydamas tvirtino Gluškovas“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys praneša: „Koržakovas, su kuriuo susiskambinome telefonu Rusijoje, neigė, kad grasino Gluškovui, bet buvusį Aeroflot‘o direktorių pavadino vagim, kuris pavogė iš kompanijos „dešimtis milijonų Berezovskio interesais“.
Leidinys primena tolesnę įvykių kroniką: 1997 metais Rusijos prokuratūra pradėjo numanomų finansinių pažeidimų tyrimą Aeroflot‘e. 2000 metais Berezovskis pabėgo į užsienį, o prokuratūra įvardijo jį kaip vieną iš įtariamųjų Aeroflot‘o byloje. Gluškovas buvo suimtas, apkaltinus pinigų plovimų ir neteisėta komercine veikla. 2004 metais teismas pripažino jį kaltu, bet paleido į laisvę, užskaičius tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką. Gluškovas persikėlė į Londoną.
Grįžęs Rusijos vyriausybės kontrolėn, Aeroflot‘as padavė Londone į teismą Gluškovą ir Berezovskį. Patarkacišvilis ir Berezovskis nebegyvi.
Borisas Berezovskis
„Gluškovas ir dar vienas atsakovas šioje byloje surinko finansinius dokumentus, kurie, pasak jų, įrodo, kad kai jis vadovavo, Aeroflot‘e tarnybinių nusikaltimų nebuvo“, rašo autorius.
Gluškovas tikėjosi, kad Koržakovui ir „kitiems Aeroflot‘e dirbusiems specialiųjų tarnybų darbuotojams“ bus surengta kryžminė apklausa, rašo autorius.
Leidinio nuomone, „Po mirties Gluškovas buvo dalinai reabilituotas. Po to, kai balandį aviacijos kompanija nepaaiškinusi atsiėmė savo ieškinį, teisėja įpareigojo Aeroflot‘ą išmokėti Gluškovo paveldėtojams ir kitiems atsakovams daugiau kaip 3 mln. svarų kaip teismo išlaidų kompensaciją. Teisėja pareiškė, kad po 5 metų nagrinėjimo aviacijos kompanija nutraukė savo žaidimus, matyt, todėl, jog Aeroflot‘as ir jo patarėjai suprato, kad jų ieškinys neturi jokių perspektyvų“.
Rusijos policija išvaiko protestuojančius Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kol partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis interviu leidiniui „Ekspres Nedelia“ atvirauja, kokių nemalonumų jis susilaukė sukritikavęs Europos Sąjungos pritaikytas sankcijas Rusijai, tie patys Vakarai, kuriems mes, beje, irgi priklausome, vėl rengia naujų sankcijų paketą dėl Skripalių apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje.
Rusija visaip bando neigti prisidėjusi prie buvusio Rusijos agento ir jos dukters apnuodijimo, tačiau britų žvalgybos tyrimas rodo, jog nutiko kitaip.
Tuo labiau, kad precedento jau būta.
2006 metais lapkričio mėnesį apnuodytas radioaktyviu poloniu mirė buvęs Rusijos žvalgybos agentūros FSB pareigūnas Aleksandras Litvinenka. Su savo žudikais jis susitiko Londone, bare, kur išgėręs arbatos, pasijuto blogai. Ir nors buvo nustatyti A. Litvinenką nunuodiję asmenys – verslininku tapęs buvęs KGB darbuotojas Andrejus Lugavojus, pastaruoju metu dirbantis Rusijos valstybės Dūmoje, ir Dmitrijus Kovtunas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsisakė juos išduoti Didžiajai Britanijai.
Tai sukėlė didžiulį tarptautinį skandalą. Tačiau Rusijai tai buvo nė motais.
Karinio parado Maskvoje belaukiant. EPA – ELTA nuotr.
Rusija, kuri tapo supuvusios ir sugriuvusios Sovietų sąjungos teisių perėmėja, per visą savo istoriją paranojiškai medžiojo tuos, kurie vienu ar kitu metu pereidavo į kitą barikadų pusę. Žodžiu, išdavikus.Tai sėkmingai darė Vladimiras Iljičius, vėliau Josifas Visarijonavičius, šios tradicijos sėkmingai tęsiamos ir šiandien, įžūliai meluojant visam civilizuotam pasauliui, nors faktai turėtų badyti akis.
Rusijos valdžia jau ne vienerius metus savo propagandoje, nukreiptoje prieš Vakarus, naudoja du jau seniai nustekentus arkliukus: esą dar praėjusio amžiaus 90- aisiais metais Rusija buvo parklupdyta ant kelių, nes net pačiame Kremliuje šeimininkavo amerikiečiai; o kai pakilo, kai iki kosminių galimybių sustiprėjo jos ginkluotosios pajėgos, galinčios nušluoti nuo žemės paviršiaus piktuosius priešus, hedonistiniai Vakarai, siekdami užkariauti Rusijos žemes dėl jose esančių begalinių gamtos išteklių, vėl ją nori parklupdyti.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Ir Krymo aneksija 2014 – aisiaisvisai nebuvo aneksija, o tik jo sugrįžimas į „gimtąjį“ uostą: „vozvratilsia v rodnuju gavanju“… Karas Rytų Ukrainoje irgi nėra Rusijos sukurstytas, tai – tiesiog pilietinis Ukrainos karas. O Vakarams tai tiesiog pretekstas smaugti „krikščioniškąsias vertybes puoselėjančiai“ matuškai Rusijai…
Mums nereikia konflikto tarp lietuvių ir rusų, sako R. Žemaitaitis. Juk toks konfliktas turi tiesioginę neigiamą įtaką ekonomikai. Anot jo, pritardama sankcijoms Lietuva galvojo apie politinę naudą, gaunamą šią akimirką, o ne apie pasekmes žmonėms ir šalies ekonomikai. „Mes gyvename kaimynystėje, todėl santykiai su kaimynais turi būti geri“, – tvirtina „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis.
Su R. Žemaitaičiu galima būtų sutikti tik dėl vieno jo išsakyto punkto: paprasti Rusijos žmonės tikrai nekalti, kad dėl Vakarų sankcijų patiria didžiulius ekonominius sunkumus.
Lietuvių dainoje bet yra ir tokie žodžiai: „Nieks kits čia nekaltas, mergužėle, tu pati…“.
Tačiau toks kai kurių mūsų politikų šunuodegiavimas ir vandens pylimas ant akivaizdžiai visam civilizuotam pasauliui priešiškos valstybės malūnų sparnų, turėtų priversti suklusti visus, dar sveikai mąstančius, mūsų valstybės piliečius.
Juolab kad gyvename svarbių iššūkių ir labai svarbių šaliai rinkimų išvakarėse.
Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?
Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?
Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.
Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.
Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.
Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.
Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.
Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.
Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.
Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.
Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.
Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…
Hermanas Simmas
Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:
„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.
Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.
Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.
Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.
Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą
Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.
Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”
Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…
Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…
Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.
Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.
Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.
Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.
Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.
Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.
Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.
…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų
Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.
Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.
TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться” – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskite, aš baigiau.
Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.
Gynybos linija
Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo. Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?
SBU ženkliukas
Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.
Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.
Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.
Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?
Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?
Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.
SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?
Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.
Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.
Velioniui Borisui Berezovskiui adresuoto anoniminio laiško analizė parodė pastebimą panašumą į laiškus, kuriuos gaudavo Olegas Kaluginas, rašo Sunday Express žurnalistas Markas Džianandželis. Jis tvirtina, kad abu laiškai buvo parašyti 2002 metais po Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygos pagrindu sukurto filmo „Sprogdinant Rusiją“ premjeros.
„Laiškas Berezovskiui parašytas rusiškai, jame cituojamas mažai žinomas šalyje prancūzų filosofas Mišelis Montenis, ir ten minima mirtis. Laiškas Kaluginui, prasidedantis ta pačia citata, buvo išsiųstas po 7 mėnesių, 2002 metų gruodį“, – rašoma leidinyje.
Felštinskis pareiškė, kad Berezovskis, gavęs tris tokius laiškus, jam pasakė: „Visi žino, kad laiškus rašo FSB ir grasina užuominomis“. Felštinskis pridūrė: „Aš perskaičiau laiškus ir suvokiau, kad kai kurios frazės man žinomos. Aš jam parodžiau Kaluginui nusiųstą laišką. Borisas negalėjo patikėti savo akims“.
Išanalizavęs panašius momentus tekstuose, buvęs KGB majoras Jurijus Švecas „pasakė, kad laiškai parašyti profesionaliai ir pristatyti „riboto“ žmonių skaičiaus, beje, „visi jie susiję su KGB arba yra jo įpėdiniai“, rašo laikraštis.
Imperiniu „peregaru“ tvoskianti Rusija vis labiau spaudžiama į kampą. Sergėjaus ir Julijos Skripalių apnuodijimo istorija sukėlė pavydėtinai vieningas papildomas Vakarų sankcijas Maskvai. Nors ši visaip bando išsisukinėti, pasaulio ekspertai vienas po kito įrodo, kad britų versija, jog mirtinai nuodinga medžiaga „Novičiok“ buvo pagaminta Rusijoje, – teisinga.
Štai ir dabar Špico mieste įsikūrusi Šveicarijos laboratorija paneigė Rusijos diplomatijos tarnybos vadovo Sergėjaus Lavrovo tvirtinimą, esą rusų žvalgybininką pulkininką apnuodijo dujos BZ (ciano vandenilis „Zyklon B“, kurį naciai karo metu naudojo dujų kamerose; manoma, kad juo buvo išnuodyti žiūrovai Maskvos muzikiniame teatre „Nord Ost“ 2002 m.), kurių Rusija negamina. Apie tai jam neva slaptai Maskvai buvo pranešę tie patys šveicarų ekspertai.
Nusiplauti ir šitą dėmę, kaip ir A. Litvinenkos nunuodijimą, V. Putinui niekaip nepavyksta. Abu Skripaliai bunda iš komos, netrukus turės daug ką papasakoti tyrėjams.
O čia – bac! – smūgis Sirijai. Už ką? V. Putinas pratrūko: tai JAV ir jų sąjungininkų „agresijos aktas“. Jis įvykdytas „prieš suverenią valstybę, kuri yra priešakinėse kovos su terorizmu gretose“. Esą cheminė ataką prieš taikius gyventojus Dumoje buvo inscenizuota ir panaudota Vašingtono, kad šis galėtų pradėti karinę operaciją. „Rusų kariniai ekspertai, apsilankę tariamo incidento vietoje, nerado chloro ar kitų nuodingų medžiagų panaudojimo pėdsakų…“ – teigė jis.
Mus pasiekė baisūs TV kadrai, kaip maži arabų vaikai dūsta nuo nuodų, iš jų burnų drimba baltos putos, jie leisgyviai, augesnius sirus plauna šaltu vandeniu… Rusijos gynybos ministerijos atstovas teigia, kad šiuos vaizdo įrašus specialiai parengė britų humanitarinės organizacijos „Baltieji šalmai“ propagandistai.
Prancūzijos ekspertai tvirtina, kad iki 2012 m. Damaskas slėpė savo nuodingųjų medžiagų arsenalus, tačiau kitais metais jis pasirašė Cheminio ginklo uždraudimo konvenciją. Tačiau Sirijos valdžia ir po to slėpė, kad ji išsaugojo šio ginklo atsargas, kuriomis balandžio 7 d. ir buvo įvykdyta ataka Dumoje. Po 2017 m. balandžio atakos Cham Šeichune Sirija dar 44 kartų panaudojo šias medžiagas, o Prancūzijos žvalgyba gavo vienuolikos tokių atvejų įrodymus.
D. Trumpui trūko kantrybė. Padelsęs jis iškėlė kumštį. Tačiau čia šalia visų versijų atsiranda vietos „sąmokslo teorijoms“, telpančioms į rubriką „Kas gali paneigti…“
JAV prezidentas pasveikino V. Putiną su pergale rinkimuose. Imta kalbėti apie jų susitikimą, derybas dėl branduolinio ginklo mažinimo. Paskui, per D. Trumpo susitikimą su Baltijos šalių vadovais, jis lengva ranka pažada, kad JAV karinės pajėgos iš Sirijos bus greitai išvestos. Iš pradžių jis abejoja, ar smūgis Sirijai bus suduotas „labai greitai arba visai negreitai“. Su savo patarėjais ir sąjungininkais jis tariasi, kaip atgrasyti al Assadą nuo cheminio ginklo naudojimo. Į Viduržemio jūros rytinę dalį pasiunčia didžiules ginkluotąsias pajėgas, ginkluotas raketomis „Tomahawk“.
Maskva ir Vašingtonas pripažįsta, kad „veikia speciali tiesioginė linija JAV ir rusų kariškiams bendrauti apie operacijas Sirijoje ir abi šalys ja naudojasi“. Pranešta, kad prieš pat naktinę ataką Rusija taip pat buvo perspėta, kad D. Trumpas netrukus priims ryžtingą sprendimą.
Tik kurčias galėjo neišgirsti, ką tai reiškia. Kitaip sakant, JAV prezidentas gana tiksliai informavo V. Putiną, kad smūgis Sirijai bus smogtas, ir, siekiant išvengti tiesioginio konflikto su Rusija, ši turi atitraukti savo žmones iš numatomų sunaikinti objektų Sirijoje. Štai kodėl per JAV ir jų sąjungininkų ataką žuvo vos keli žmonės, keletas sužeista, nors išleista virš 100 raketų.
Taigi, „kas gali paneigti“, kad buvo pasiektas slaptas Trumpo ir Putino susitarimas principu „ir vilkas sotus, ir avis sveika“. Pamokytas Damaskas, bet išlaikyti normalūs santykiai su Maskva, kuri dėl akių iškart paskelbė griežtus pareiškimus. Bet ji nesiėmė ryžtingų veiksmų, kaip žadėjusi. Jos 30 metų senumo priešraketinės gynybos sistemos Sirijoje buvo bejėgės, nors ir teigiama, kad numušė daugiau kaip 70 raketų. Gali būti, kad V. Putinas dėl to perspėjo ir al Assadą, kuris, norėdamas išlikti, turėjo arba pats atsisakyti cheminio ginklo atsargų, arba leisti sunaikinti jo saugyklas.
Bet prognozuotas Trečiasis pasaulinis karas nekilo, Rusijos atsako nebuvo, Rusijos rezoliucija JT Saugumo Taryboje, smerkusi šį smūgį Sirijai, nugulė į archyvus. Genialus D. Trumpo žygis. Kompromisas V. Putinui ir JAV bei Rusijos santykiams. Rusija lieka Sirijoje ir iš savo karinių bazių kontroliuoja Viduržemio jūros rytinį regioną, JAV pelno „vakarietiškų vertybių“ sergėtojo ir gynėjo titulą.
Pavojaus taikai visame pasaulyje nekilo. Siras ramiai dirba savo žemę, sukilėliai nublokšti nuo Damasko, praranda savo pozicijas, „Islamo valstybė“ nuėjo į antrą planą, sankcijos Rusijai nebus plečiamos… Kaip nepriminsi klasikinės rytietiškos pasakos ir miestiečius raminančio posakio: „v Bagdadie vsio spokoino“ („Bagdade visai ramu“), tik Irako sostinę keičiant į Damaską…
Italijos Corriere della Sera aptarinėja antrą „natūralią“ mirtį Rusijos sporto vadovybėje po to, kai įsiliepsnojo antidopingo skandalas.
„Dar viena netikėta mirtis, kelianti nemažai klausimų Rusijoje, – rašo korespondentas Fabricijus Dragosejus. – Buvo pranešta, kad mirė Nikita Kamajevas, buvęs Rusijos antidopingo agentūros RUSADA vykdomasis direktorius, išėjęs į atsargą gruodyje po skandalo, susijusio su tuo, kad dalis sportininkų vartojo uždraustus preparatus“.
Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Borisas Karpičkovas tarnavo KGB Rygoje, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje savo saugumo sumetimais pabėgo į Didžiąją Britaniją, pasakoja „The Guardian” korespondentas Lucas Hardingas.
Autorius praneša, kad susitarė pasimatyti su Karpičkovu „idealioje susitikimams su KGB šnipais vietoje” – prie Marble Arch triumfo arkos Londono centre. Žurnalistas iš tolo atpažino pašnekovą: „Kaulėtas, liesas, išblyškęs, su lengvu nerimo šešėliu veide – žmogus, kurio profesinė karjera klostėsi šnipų pasaulio prieblandoje“.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos.
Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant.
Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės.
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla domiuosi seniai. Gilinuosi nuo tada, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Maskvoje ir Volgodonske susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A.Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Teiravausi, kiek dėl Lietuvos politinių ir ekonominių bėdų kaltos būtent Kremliaus kurpiamos intrigos, kokiomis priemonėmis dabar Rusija spaudžia Lietuvą ir kokiomis priemonėmis stengsis mus įtakoti ateityje. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį ir kuris, mano supratimu, aktualus ir šiandien. Mat kai kurias A.Litvinenkos įžvalgas nūnai patvirtina ne itin džiugi realybė. Na kad ir JAV prezidento Barako Obamos sprendimas Čekijoje ir Lenkijoje nebedislokuoti itin Rusiją erzinusių karinių radarų, skirtų fiksuoti Europos link paleistas tolimojo nuotolio raketas. Praha ir Varšuva susirūpinusios, nes neteko papildomų saugumo garantijų, o Maskva džiūgauja, privertusi tiek Vašingtoną, tiek kai kurias Europos valstybes atsižvelgti į jos egoistinius interesus. Tad ar nebuvo A.Litvinenka teisus, 2003-aisiais teigęs, jog Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva tik žodžiais padės?
