Vienas iš 2018 m. Laisvės premijos laureatų partizanas Jonas Kadžionis iš Seimo tribūnos kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu prašydamas sustabdyti „tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.
Jonas Kadžionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis norėtų, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“.
„Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. Norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, ir aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai. Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti“, – sakė buvęs partizanas.
Pasak jo, jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų.
„Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – sakė J. Kadžionis.
Į tai sureagavę jo bendraminčiai salėje šaukė: „gėda, gėda…“.
Kalbėjęs Laisvės premija apdovanotų partizanų vardu J. Kadžionis turėjo ir daugiau pastabų valdžiai.
„Sakykite, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas? Ką reiškia kalbos, kad savi šaudė į savus? Kodėl iki šiol tebėra kolaborantų vila Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių? Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine, nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų“, – svarstė J. Kadžionis.
Seimas, anot jo, yra tarytum Lietuvos širdis. „Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Taigi padėk jums, Dieve“, – palinkėjo J. Kadžionis.
Sekmadienį minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Vadinamasis Memorialo koridorius, ant kurio sienų išgraviruoti žuvusiųjų vardai
Bronius Puzinavičius
Šių metų rugpjūčio 31 dieną Lukiškių aikštėje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, jog „jaučia alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie dabartį ir ateitį, o apie praeitį, sakė, jog paliktų aikštę gyvą, kad žmonės joje galėtų džiaugtis, žaisti.
Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Lietuvos laisvės paminklo. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiu būdu, manau, Prezidentė faktiškai pritarė Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės pastangoms paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą ir paversti ją vien tik pramogų, poilsio, triukšmingų renginių ir pasilinksminimų arena. Bet ar tokiems dalykams ši aikštė yra tinkamiausia vieta? Juk joje, ar prie pat jos kažkada stovėjo Muravjovo-Koriko kartuvės, buvo NKVD-KGB kalėjimo rūsiai, kuriuose buvo kalinti, kankinti Lietuvos patriotai, vien tik 1944-1947 m. nužudyta beveik 800 žmonių. Ar turėtume pamiršti šiuos istorinius faktus ir jų nepaisyti, nepagarbiai, nerūpestingai ir triukšmingai elgtis, linksmintis būtent tuos įvykius menančiose vietose ar visai šalia jų, po buvusio kankinimo ir žudymo kalėjimo rūsių langais?
Ir kur tada Lietuvos sostinėje tinkamiausia vieta kovotojus už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę menančiam, pagarbą jiems išreiškiančiam bei Lietuvos valstybingumą simbolizuojančiam ir įtvirtinančiam monumentui, kurio jau daugelį metų visai pagrįstai reikalauja Lietuvos rezistentus, laisvės kovotojus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančios organizacijos, visos Lietuvos patriotinės jėgos?
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.Estijos Prezidentė pagerbia žuvusiųjų už Tėvynę atminimą prie Nepriklausomybės monumento
Senovės romėnai sakydavo, kad žmonės, nežinantys istorijos, visą gyvenimą lieka vaikais, o praeitis yra pamatas, ant kurio yra statoma ateitis. Ar mes norime būti savo istorijos nežinančiais, į praeitį nežvelgiančiais vaikais ir, praeities nežinodami, jos negerbdami, neturėti tvirtų pamatų ateičiai? Kaip medis gali gyvuoti, augti tik giliai įsišaknijęs žemėje, taip ir tauta savo gyvybės syvus traukia iš praeities, iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Turbūt ne šiaip sau – vien tik dėl žodžių dermės, o ne dėl jų prasmės ir Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos valstybės himnu, skamba žodžiai – „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Prisiminti savo istorinę praeitį, iš jos pasimokyti, ją įamžinti šiemet turime išskirtinę progą – minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šimtmetinį jubiliejų švenčiame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Manau, tai gera proga pasidairyti ir pas juos, pažvelgti, kaip jie pažymi savo valstybių jubiliejų, ką jubiliejaus proga nuveikė savo istorinės atminties puoselėjimo ir įamžinimo srityje. Šį kartą siūlau bent kiek plačiau pasidairyti po Estiją, kuri, kaip žinia, dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausiai besivystanti posovietinė valstybė.
Garbingam šimtmečio jubiliejui Estijoje pradėta rengtis gerokai iš anksto. Kai kurie jubiliejaus verti projektai buvo įgyvendinti iki jubiliejinių metų likus keliems, ar net keliolikai metų. Antai jau 2009 m. Talino centre suformuotoje Laisvės aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės kryžiaus ordino atvaizdas. Būtent čia, šioje aikštėje prie Nepriklausomybės atkūrimą menančio paminklo šių metų vasario 24 d. įvyko pagrindinės Estijos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmės (neskaitant anksti rytą kiek atokiau rengiamos ir gražia tradicija tapusios Estijos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos virš Tompea pilies bokšto Saulei tekant).
Estijos premjeras deda vainiką prie Nepriklausomybės paminklo Taline
Iškilmės Laisvės aikštėje prasidėjo kovotojų už Estijos Nepriklausomybę pagerbimu ir vainikų bei gėlių padėjimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Ceremoniją pradėjo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Po jos kovotojų atminimą pagerbė Estijos parlamento vadovas Eikis Nestoras (Eiki Nestor), ministras pirmininkas Juris Ratas (Jüri Ratas), Kariuomenės vadas generolas Rihas Teras (Riho Terras), Talino meras Tavis Asas (Taavi Aas) ir kiti valstybės pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai.
Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek vėliau, po vainikų ir gėlių padėjimo ceremonijos, Estijos Prezidentė pagerbė ir pasveikino aikštėje išsirikiavusius Estijos ir jos sąjungininkų karius, jų vėliavas, priėmė aikštėje priešais Nepriklausomybės paminklą surengtą didelį karinį paradą su karinės technikos, taip pat ir sunkiosios, demonstravimu. O Estijos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai Estijos ir Talino padangėje suko ratus visą karinio parado laiką ir virš iškilmių vietos praskrido ne vieną kartą, kaip kad būna pas mus, bet gal kokius 5 kartus, tiksliai net ir nesuskaičiavau. Pas mus Vasario 16 dienos pagrindinių iškilmių Daukanto aikštėje programoje, deja, nebuvo nei deramo kovotojų už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo, nei karinio parado.
Istorinės atminties įamžinimo prasme labai simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės šventės ir Estijos valstybingumo šimtmečio iškilmės buvo pratęstos 2016 metais atidarytame didžiuliame 350 m. ilgio ir 34 tūkst. kvadratinių metrų ploto modernios, gal net futuristinės architektūros pastate – naujajame Estijos Nacionaliniame muziejuje, pastatytame visai šalia kito labai svarbaus Estijos kultūros ir mokslo centro – Tartu miesto, buvusioje sovietų karinio aerodromo teritorijoje.
Naujasis Estijos Nacionalinis muziejus – dar viena labai graži, tvari ir ilgalaikė estų tautos ir valstybės dovana Estijos Nepriklausomybės šimtmečiui, bene didžiausia Estijos valstybės investicija kultūros srityje po Nepriklausomybės atkūrimo. Nors muziejaus architektūriniai sprendimai labai modernūs ir šiuolaikiški, bet jo, kaip ir daugelio kitų muziejų ekspozicijos, paprastai koncentruojasi į istorinę praeitį, siekia atskleisti tautų ir kultūrų istorines šaknis, kuriomis maitinasi jų dabartis ir ateitis. Šis muziejus tarsi įkūnija praeities ir dabarties simbiozę, yra ypatingas dar ir tuo, kad jo ekspozicijose siekiama parodyti ne tik estų , bet ir visų ugro-finų nueitą istorinį kelią.
Čia, šio muziejaus konferencijų salėje, 2018 m. vasario 24 d. vakarą, buvo surengtas Estijos valstybės Nepriklausomybės šventei ir Šimtmečio jubiliejui skirtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. svečių iš Estijos ir užsienio. (Lietuvoje, kiek žinau, tokio, ar panašaus priėmimo šių metų Vasario 16 d. visai nebuvo). Svarbiausioji šių iškilmių viešnia, o kartu ir šeimininkė buvo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid, į muziejų atvykusi kartu su savo sutuoktiniu Georgijumi-Rene Maksimovskiu (Georgi-Rene Maksimovski).
Karinės technikos paradas Taline 2018 m. vasrio 24 dieną
Priėmime pasakytoje kalboje Prezidentė apžvelgė estų tautos istorinį kelią, jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, ragino savo tautiečius ir toliau saugoti savo estiškąją tapatybę dabartinėje iššūkių kupinoje pasaulio globalizacijos tikrovėje. Ji sakė, kad mažos tautos išlikimo kovoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklai ir jaunosios kartos ugdymui. Mokykla turi ugdyti veiklius, mąstančius (ir mąstančius estiškai!) Tėvynės patriotus, kurie būtų pasirengę ne tik būti konkurencingi darbo rinkoje, bet ir apginti bei išsaugoti estiškąją tapatybę bei savo tautos egzistenciją ir valstybingumą. Anot Estijos Prezidentės, didelės tautos gali sau leisti, kad visuomeniškai aktyvi ir veikliu patriotizmu pasižyminti būtų tik nedidelė tautos dalis, o mums, mažai tautai, labai svarbu, kad patriotiškai mąstytų ir aktyviai, konstruktyviai veiktų visa tauta. Prezidentė Kersti Kaljulaid savo kalbą baigė kviesdama susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Estija būtų išsaugota, paskelbė šūkį „Išsaugokime Estiją“!
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė – nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 – Juodojo kaspino bei Tarptautinę totalitarinių režimų atminties dieną visa Estija ir jos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiagi (Maarjamäe) kalvos buvo atidengtas Komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti daugiau kai 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šį Komunizmo aukų memorialą bendromis pastangomis kūrė Estijos istorinės atminties institutas, Estijos Respublikos Teisingumo ministerija bei renginių ciklo „Estijos Respublikai 100 metų“ organizacinis komitetas. (O kad taip ir pas mus būtų – ne nuolatiniai, neretai tarpusavio rietenomis ir abipusiais kaltinimais virstantys bevaisiai ir nesibaigiantys ginčai, bet darnus ir sutelktas veikimas!).
NATO naikintuvai Talino padangėje Estijos Nepriklausomybės dieną
Memorialą atidarė Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid ir, atrodo, joks alergijos priepuolis jos prie šio didelio memorialo neištiko, nes sugebėjo pasakyti netrumpą, turiningą ir progai pritaikytą kalbą, kurioje pasmerkė totalitarizmą, pabrėžė, kokios baisios buvo totalitarinių režimų pasekmės, apie kurias gerai žino estai ir kitos komunistinių režimų jungą patyrusios tautos. Ji sakė, kad ir šiandien dar pasitaiko tokių, kurie teigia, jog vienas ar kitas diktatorius, esą, siekė kilnių tikslų, tik jam nepavyko jų įgyvendinti. Bet mes turime suprasti, kad kiekviena totalitarinė ideologija yra nesutaikomas laisvės priešas, o šia ideologija grindžiamų politinių režimų kainą mes žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ir šiandien turime budėti demokratijos, laisvės, žmogaus teisių sargyboje, neleisti, kad politiniai sprendimai būtų priimami vadovaujantis neapykanta ir smurtu. Tik tada galėsime būti ramūs dėl savo vaikų ir kitų būsimųjų kartų ateities.
Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavęs Estijos Teisingumo ministras Urmas Reinsalas (Reinsalu) padėkojo visiems, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šio memorialo sukūrimo, o ypač tiems, kurie rinko medžiagą apie komunistinio teroro aukas. Jis sakė, kad Memorialo atidarymo iškilmių dieną atiduodame pagarbą Estijos žmonėms – vyrams, moterims, vaikams, kurie tapo teroro ir prievartos aukomis. Dėl nacių ir sovietų suokalbio nepriklausomybę praradusi Estija neteko penktadalio savo gyventojų. Čia, šiame memoriale, aukų artimieji ir visi mes galėsime pagerbti visus tuos, kurie buvo nužudyti, žuvo kovoje arba būdami tremtyje, toli nuo savo namų. Daugelio jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Todėl memorialas su ant jo sienų išgraviruotais žuvusiųjų vardais bus jų atminimo ir pagarbos jiems teikimo vieta bei priminis dabartinei ir ateities kartoms apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus.
Estijos istorinės atminties instituto atstovė Sandra Vok (Vokk) savo kalboje pabrėžė, jog nacizmo nusikaltimai yra jau gana gerai žinomi pasaulyje ir pasmerkti. To, deja, dar negalima pasakyti apie komunistinių režimų nusikaltimus. Dėl raudonojo teroro didžiulių nuostolių patyrė ir estų tauta bei kitų tautybių Estijos gyventojai. Todėl Estijai tenka ypatingai svarbus vaidmuo skelbiant pasauliui tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Tikriausiai ir mes, lietuviai, sekdami estų pavyzdžiu, turėtume dar aktyviau ir išraiškingiau prie to svarbaus ir prasmingo darbo prisidėti.
Estijos Prezidentė kalba Komunizmo aukų memorialo atidarymo iškilmėse
Estijos Respublikos Nepriklausomybės šimtmečio proga sukurtą ir Taline, ant Marjamiagi kalvos atidarytą Komunistinio teroro aukų memorialą sudaro dvi dalys – „Kelias“ ir „Tėviškės sodas“. Kelią sudaro memorialinis koridorius, ant kurio sienų, kai jau minėta, išgraviruoti daugiau kaip 22 tūkstančių žuvusiųjų vardai, daugelio kurių palaidojimo vietos nėra žinomos. Šis koridorius simbolizuoja totalitarinio režimo žiaurumą ir nežmoniškumą. Ramybę ir saugumą teikia „Tėviškės sodas“, pasodintas priešais memorialo sieną, kurios plokštumą iš sodo pusės puošia darbščiųjų bitelių atvaizdai.
Priminę ir glaustai aptarę tik kai kuriuos labai svarbius ir reikšmingus pastarojo laikotarpio ir ankstesnių metų Estijos veiksmus istorinės atminties įamžinimo bei kultūros puoselėjimo srityje, prisiminę tik mažą dalelę Estijos Prezidentės ir kitų valstybės pareigūnų pasakytų kalbų, labai svarbių tautos savivokai ir jos išlikimui, manau, galime konstatuoti, jog Estija, jos aukščiausio rango valstybės pareigūnai, visa estų tauta, pasitikdami savo valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, ir šiais, jubiliejiniais metais, nuveikė daugiau ir reikšmingesnių, išliekamąją vertę turinčių darbų negu mes, gražiau ir prasmingiau paminėjo savo valstybės jubiliejų.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Estijos pirmoji pora atvyksta į priėmimą, surengtą Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga
Kodėl taip yra? Priežasčių matyt tiek daug, kad ir ant jaučio odos dydžio lapo jų nesurašysi. Pasakysiu tik tiek, kad gal ir mes visi, mūsų visuomeninės organizacijos, judėjimai, kiti piliečių sambūriai dėl to esame kalti, nes nesugebame susitelkti, vieningai ir tvirtai pareikalauti, kad mūsų aukščiausio lygio rinktieji, ar paskirtieji valstybės pareigūnai nesibodėtų paminklais ir kitais istorinės atminties įamžinimo projektais, nesityčiotų iš „praeities šešėlių“, nebijotų „galvoti apie praeitį“, girdėtų patriotinių jėgų balsą, nestrigtų bevaisių ir beprasmiškų, dirbtinai konstruojamų diskusijų, „švogerysčių“ ir korupcijos voratinkliuose, bet laiku priimtų reikalingus sprendimus ir, dirbtinai nevilkindami, juos įgyvendintų, o neatidėliotų iki kitų jubiliejų, kuriuos vėl pasitiks visiškai nepasiruošę.
XXX
Parengta pagal: 1) 100th Anniversary of the Estonian Republic; 2) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 3) The President of the Republic at the Republic of Estonia Independence Day celebration at the Estonian National Museum; 4) A Memorial for the Estonian Victims of communism in Maarjamae is open; 5) Estonia opens Memorial in remembrance of 22000 victims of communism; 6) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia; 7) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) opens in Tartu; 8) 5 Reasons You should visit the Estonian National Museum in Tartu.
Nuotraukos iš Vikipedijos anglų kalba: 1) War of Independence Column in Tallinn; 2) Freedom Square in Tallinn; 3) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 4) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) in Tartu; 5) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia – vaizdai.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Algimantas ZOLUBAS
Lukiškių aikštės Šimtmečio rato centre 2018-01-12 ir 2018-02-16 buvo pašventintos ir įamžintos kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę 111 relikvijų ir jas lydintys dokumentai. Jas iš įvairių vietų pristatė per 300 mylinčių savo kraštą ir gerbiančių istorinę atmintį savanorių.
Relikvijas nuleidus į Šimtmečio rato ertmę, ją užsandarinus buvo uždėta granitinė plokštė su įrašu Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba. Pats Šimtmečio rato projektas su savivaldybe ir architektais buvo suderintas. Nesant lėšų, Šimtmečio rato darbai pagal projektą: rato formavimas, armatūros tvirtinimai, skaldos išpylimas, plytelių išklojimas ir kiti darbai buvo vykdomi Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projekto ir kitų aukotojų lėšomis.
2018 m. birželio 25 dieną vandalas išniekino šimtmečio rate esančias relikvijas, viena kapsulė su dokumentais buvo pagrobta, tačiau greitai surasta.
Fondas su kitomis patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis, kad esant tuščiai ertmei nesikartotų išniekinimai, nusprendė operatyviai atšventinti relikvijas ir dviejose granitinėse plokštėse iškalti jų sąrašą. Tai neatskiriama sąsaja tarp dokumentų esančių ertmės viduje ir išorėje. Tuo siekta viešumo, kad būtų žinoma vilniečiams ir svečiams. Tai buvo iškilmingai atlikta 2018-07- 06 Valstybės dienos proga. Relikvijų pagerbimą atliko kariai, o relikvijų atšventinimą – Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kunigas brolis Mindaugas Slapšinskas OP. Apie atliktą darbą savivaldybė buvo informuota, paprašyta užtikrinti Šimtmečio rato priežiūrą ir tvarką. Tačiau…
Liepos 23 d. gautas pranešimas, kad granitinės plokštės su relikvijų sąrašais pagrobtos.
Pažadai, kurių neįgyvendinome: „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“
Kitą dieną paaiškėja, kad grobikė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pašventintos plokštės atsidūrė įmonės „Grinda“ sandėlyje drauge su Žaliojo tilto skulptūromis.
Pasirodo, šios įmonės sandėlyje, neinformavus visuomenės, atsidūrė dar vienas paminklinis akmuo su įrašu „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“. Pažadėta prieš 23 metus…
„Grindos“ sandėliuose įkišta tūno ir juodo granito plokštė iš Lukiškių aikštės su užrašu „Žuvusiems už Tėvynę“, kurią pašventino dar monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Čia dera pažymėti, kad Šimtmečio rato suformavimas ir raidžių iškalimas granitinėse plokštėse Vyčio fondui ir kitiems aukotojams atsiėjo, neskaitant kitų išlaidų, 32 tūkstančius eurų.
Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, prilygstantis kriminaliam ir šventvagiškam, piktina visuomenę, nes iš tikrųjų niekina kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą.
Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…
Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.
Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.
Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.
Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis.
Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa
Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.
Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.
Gruodžio 5-6 d.d. vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.
Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.
Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.
Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.
Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.
Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.
Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.
Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.
Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.
Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.
Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.
Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.
Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?
Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.
Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)
Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.
[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Iškart klaustumėte, kodėl reikia jaukintis. Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius, Vilniaus miesto administracijos vadovybę bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:
Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.
Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti, bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.
Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo – fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.
Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.
Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis ir dokumentais buvo pašventintos, uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Deja, nepraėjus net dviems mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius dėl nusikalstamos veikos išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstama veiką, nes balandžio 25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).
Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.
Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.
Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.
Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.
Nemokama kava
Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.
Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.
Kur turėtų būti tikras žurnalistas?
Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.
Lietuva – ne kaimas
Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.
Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos
Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.
Amžiaus gėda
Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.
Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.
Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.
P.s.Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.
Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą: architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.
Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).
Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.
Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.
Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.
Filmo „Kvadratas” afiša
Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.
Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu.
Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.
Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.
Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama…
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)
Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.
Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros” viršelis
Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?
Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.
Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.
Iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado „Aruodai“
1. Girdėjau kartą mažą vaiką, Kurs prašė taip gražiai mamos: – Mamyte, nupirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Ir gavo vaikas dovanų Gražius cukrinius arkliukus. Bet štai pravirko jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 2. Dažnai sapnuodavo jis žirgą, Gražiausią žirgą iš visų, Ir meldė jis Kalėdų senį, Kad jam atneštų dovanų. Ir per Kalėdas gauna jis Gražius iš medžio arkliukus. Bet vėl pravirksta jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 3. Ir štai praėjo daugel metų – Drąsi jaunystė jo veide. Prie vartų žirgas pabalnotas, O motinėlė jo liūdna. Dar mažas būdams, nesuprato, Kokia liūdna žmogaus dalia. Bet nujautimas jam pasakė, Kad žirgas jį lydės kare. – Sugrįšiu, brangi mamyte, Žirgelis štai mane lydės. Sugrįšiu, ir brangi žemė Bus laisva.
Iš tremtinio laiško Valstybės šimtmečio proga (LLKS leidinys „Varpas“, 2018, Nr. 3)
Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų valstybės simbolis.
Iš 2017-11-17 mitingo Lukiškių aikštėje
Lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti.
Mitinge kalbėjo: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė – Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis, kunigas Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, Vyskupas Jonas Kauneckas.
Mitingas priėmė NUTARIMĄ „Už Vytį, Už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“.
Iš Lukiškių aikštės po mitingo – vandalizmo aktas
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate įterptos ir pašventintos relikvijos, suvežtos iš Žalgirio, Salaspilio, Rygos, Gedimino kalno, Kražių, Kryžių kalno, ir partizanų žūties vietų. Relikvijų amžino palaidojimo vieta yra po nuotraukoje matomu dangčiu (užrašas Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atmintis ir pagarba).
Vandalizmo aktas: kas taip nekenčia lietuviško žirgo?
Kai vykdėme relikvijų įamžinimą, netikėtai prie iškeltos vėliavos Lukiškių aikštėje atsirado nedidelis, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjęs, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmą Vytimi.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
LLKS Garbės pirmininkas Jonas Burokas, kasdien praeidamas pro Lukiškių aikštę gėrėjosi skulptūrėle, nors nei jos autoriaus, nei statytojo nežinojo. Išvydęs nuniokotą žirgelį, apie vandalizmo aktą jis pranešė policijai ir dar kartą pagilino savo įsitikinimą, kad Vytis, kaip paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems, aikštėje tikrai reikalingas ir bus pastatytas.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ aikštė įvardinta reprezentacine. Įvardinimas nepaskatino atitinkamų valstybės institucijų aikštės funkcijas įprasminti. Todėl Seimas 2017 m. gegužės 2 d. priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“. Rezoliucija įpareigojo atitinkamas institucijas vykdyti priemones, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas.
Visuomeninės, organizacijos, Visuomeninė Taryba prie LRS Laisvės komisijos dėjo visas pastangas ir rėmė veiksmus, nukreiptus į laisvės kovų bei jų aukų įamžinimą aikštėje, tačiau deramo atsako nesulaukus, minimos organizacijos ėmėsi įprasminimo veiksmų.
Pirmuoju etapu 2018 m. sausio 12 d. minimos organizacijos Lukiškių aikštėje į paruoštą relikvijoms ertmę įterpė kapsules su surinktomis 60-čia relikvijų iš įvairių laisvės kovų vietų.
Kapsules su surinktomis laisvės kovų relikvijomis buvo pašventintos.
Šiandien antruoju etapu surinktos ir pašventintos papildomos 40 relikvijų bei įterptos greta pirmųjų. Aikštės įprasminimas kovotojų memorialu baigiamas. Paminklo statydinimo darbai numatyti dar šiais metais.
Lukiškių aikštė šiais veiksmais įgijo naują šventumo dėmenį, pritaikytą minėjimams, susikaupimui, maldai.
Naujų relikvijų palydimasis raštas
2018-02-16
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
XXX
Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas G.Rutkauskas
Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus Koordinacinės tarybos pirmininkas A.Burokas
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas E.Subačius
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas G.Gataveckas
Asociacijos kalbai ir tautai valdybos pirmininkas G.Karosas
Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas V. Žilius
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvą relikvijos, sudėtos į kapsules ir įleistos į Lukiškių aikštėje Vilniuje Šimtmečio rato centre esančią ertmę 2018.01.12 ir 2018.02.16
Žemė iš Žalgirio mūšio lauko (Griunvaldas).
Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.
Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno.
Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne.
Žemė iš 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės).
Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949 02 16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija.
Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės.
Žemė iš 1830-31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos.
Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų: Gedimino Kazimiero Ruzgio, Stasio Aukselio ir Juozo Žuko.
Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas.
Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse.
Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo.
Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15-17 d.
Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos.
Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d.
Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka–Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė – Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša.
Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietos Šimonių girios. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus – Monte, partizanės Birutė Šniolytė – Ida, Stasė Vigelytė – Živilė.
Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos.
Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio – Litas, Viltis žūties vietos.
Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos – Daumanto žūties vietos.
Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės.
Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos.
Žemė iš generolo Kazio Veverskio – Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos.
Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravinsko – Kardo ir jo bendražygių žūties vietos.
Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų.
Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės.
Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vietos, kur vyko didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su sovietų kariuomene 1945 m. gegužės 16 d.
Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d.
Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945 – 53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai.
Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno – Plieno ir jo štabo žūties vietos.
Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas.
Žemė iš Pašilės miško kur 1989-90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai.
Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties vietos 1948 m. gegužės 17 d.
Žemė iš Deltuvos miestelio, Ukmergės raj, 2001 m. pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams.
Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos kur 1945 sausio 12 d. žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis.
Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos.
Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties vietos – 1947 m.
Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos.
Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4-9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu.
Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai.
Žemė iš 1941 m. birželio 24-25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai.
Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai.
Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos.
Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo.
Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai.
Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai.
Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto.
Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties vietos prie LR Seimo, 1991 m. rugpjūčio 21 d.
Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję 7 pareigūnai.
Žemė iš Dragonių-Ažagų miško partizanų žūties vietos, Pasvalio raj, 1945 m. kovas. Šiame mūšyje partizanų žuvo apie 76–80. Žuvo partizanų junginio vadai J. Blieka-Genys, A. Bručas-Strazdelis, A. Petrauskas, partizanų būrių vadai B. Giedrikas-Švelnys, J. Kazlauskas, K. Miknevičius, partizanai S. Baranauskas, K. Blynas, P. Dirvonauskas, J. Janulevičius-Montė, J. Kazlauskas.
Kiauneliškio kautynės, žuvo 52 partizanai ir 300 rusų karių. Iš vieno Šeškinių kaimo žuvo 28 partizanai. Žemė paimta iš žuvusių partizanų palaidojimo vietų Cirkliškių dvaro Švenčionių raj.
Žemė iš Virtukų miško mūšio vietos, Kelmės valsč., Raseinių apskritis. Mūšis įvyko 1945 metais. Mūšyje žuvo 15 partizanų, kurie dengė kitų partizanų atsitraukimą. Atsitraukimą dengti savanoriškai stojo Liolių būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko. Žuvo jis pats ir jo būrio partizanai – J. Čepaitė, E. Gailiūtė, V. Gailius, A. Jankauskas, J. Elsbergaitė, Rutkauskaitė, Rutkauskas, O. Lukošiūtė, B. Venclauskas, K. Globys, P. Markevičius, du broliai Linkai. Mūšyje žuvo 40 sovietinių karių ir stribų.
Žemė iš Kražių skerdynių, bažnyčios teritorijos kur nuo caro žandarų 1893 lapkričio 21-22 dieną žuvo 9 ir nukentėjo 154 bažnyčios gynėjai.
Žemė iš Kuršų kaimo, Telšių rajono kur Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas- Žemaitis ūkininkų S. Servos ir J. Juškos pirtyje buvo įsirengęs bunkerį.
Žemė paimta iš Pažukų kaimo Kelmės raj, kur 1953 sausio 17 dieną Rūko sodyboje žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros srities) štabo nariai: A. Bakšys-Germanas (srities vadas), Elena Gendrolytė-Jurkūnienė-Balanda, Aleksas Jurkūnas – Valeras.
Žemė iš Tauro apygardos vado Zigmo Drungos- Šerno žuties vietos, Šakių rajonas, Agurkiškių kaimas.
Žemė iš Geležinių kaimo, Marijampolės savivaldybės kur žuvo partizanai Petras Šližauskas-Arūnas ir Jonas Savičius-Uranas.
Žemė nuo 7 partizanų kapo iš Kazlų Rudos kur palaidoti Jonas Staniulis-Šarūnas (vadas), Mykolas Adomavičius-Plienas, Jonas Vosylius-Strazdas, vokiečiai Hansas, Paulius, Karolis.
Žemė iš Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties vietos Gulbiniškių kaime, Pilviškių sen., Vilkaviškio rajoje. Žuvusio 1948 m. vasario 1 dieną.
Žemė nuo partizanų Sutkų vyro, žmonos ir dukros žūties vietos prie Višakio Rūdos. Susisprogdino po 7 valandų mūšio – Sutkus Vincas-Senis, Sutkuvienė Ona-Senė, Sadauskienė Sutkutė Bronė-Barbė 1950 m. vasario 2 dieną.
Žemė nuo paminklo skirto Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės vadui Feliksui Žindžiui-Tigrui žuvusiam 1950 rugsėjo 27 dieną Andrijauskų kaime, Kazlų Rūdos sav.
Žemė iš Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės memorialo partizanams Kazlų Rūdoje.
Žemė nuo paminklo Tauro apygardos partizanams Kazlų Rūdos naujosiose kapinėse.
Žemė nuo paminklo kunigams rezistentams – Antanui Yliui (Tauro apygardos įkūrimo iniciatorius) ir Justinui Lelešiui- Grafui (Tauro apygardos partizanų kapelionas) žuvęs 1947 rugsėjo 24 dieną Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių, Prienų raj.
Žemė nuo kryžiaus skirto Žalgirio rinktinės vadui Jonui Kleizai-Žalvariui, Katinų kaimas, Kazlų Rūdos sav. Žuvo kautynėse 1946 m. balandžio 14 dieną.
Žemė iš Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto paminklo Šunkarių miške prie atstatytos slėptuvės, Kazlų Rūdos sav. Sužeistas vadas prie savo slėptuvės nusišovė 1949 m. rugpjūčio 28 dieną.
Žemė nuo paminklo prie Jankų, Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės partizanams, Kazlų Rūdos sav.
Žemė iš Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės partizanų K. Kyžio-Gintaro, A. Popieros-Žilvyčio žūties vietos, 1948 birželio 7dieną, Nendriniškių kaimas, Marijampolės sav.
Žemė nuo brolių Juozo ir Jono Krupavičių kapo Kazlų Rūdos naujose kapinėse. Tai pirmieji Kazlų Rūdos partizanai žuvę 1945 metų gegužės pabaigoje, birželio pradžioje Eglupių kaime.
Žemė nuo vyskupo, kankinio Vincento Borisevičiaus kryžiaus, esančio Kazlų Rūdos bažnyčios šventoriuje. Šį kryžių pašventino mons. Alfonsas Svarinskas.
Žemė nuo Algimanto apygardos partizano Vyto Lapieniaus-Uosio kapo ir paminklo Kazlų Rūdos naujose kapinėse.
Žemė iš Vytauto apygardos, Tigro rinktinės žuvusių partizanų palaidojimo vietų, Švenčionių ir Mielagėnų kapinės.
Žemė iš Ylakių Strėlio sodybos daržinės priestato kur buvo nukankinti, sukapoti ir užpilti negesintomis kalkėmis Lietuvos partizanų Antanto Dirkščio-Mokytojo, Edvardo Bičkaus ir dar 2 nežinomų partizanų kūnai. Nužudyti 1946 metų pavasarį.
Žemė ir gabalėlis eglės iš Didžiosios kovos apygardos, A rinktinės 4 batalionio, Koto būrio bunkerio Pagrindos miške, Semeliškių valsč, kur 1945 metų sausio 20 dieną žuvo 7 partizanai: Bolius Česonis, broliai Kajetonas ir Vladas Česoniai, Vladas Jazupka-Ščerbavičius, broliai Albertas, Jeronimas ir Simonas Seliutos.
Žemė iš Žemaičių apygardos vado Mantvydo-Žemaičio tėviškės žuvusio 1953 m. rugpj. 23 dieną su adjutantu Bronium Alūza.
Žemė iš Jūros srities vado Vaclovo Ivanausko-Vytenio, štabo viršininko Antano Liesio-Ideno ir organizacinio skyriaus viršininko Stasio Gedvilo-Bedalio žūties vietos 1951 m. vasario 10, Čepaičių k., Laukuvos sen.
Žemė iš Vaičių k, Šilalės sen., žuvusių partizanų Povilo Beržinio-Ąžuolo, Antano Beržinio-Dobilo, Kazimiero Beržinio-Algirdo, Petro Beržinio-Dobilo, Eugenijos Beržinienės-Dargevičiūtės, partizanų ryšininkų Zofijos Beržynytės-Baranauskienės, Juozo Beržinio, jų tėvų Onos ir Petro Beržinių žemės nuo atminimo ženklo skirto visai šeimai.
Žemė iš Lentinės kaimo, Šilalės sen. 1949 m. spalio 21 dieną vykusio partizanų mūšio vietos. Žuvo Leonas Kentra-Sakalas, Jonas Rupšlaukis-Šarūnas, Vaclovas Žilius-Artojas, Juozas Kentra-Tauras, Kazys Kentra-Papartis.
Žemė iš Gubrių k., Traksėdžio sen., partizanų Kentrų tėviškės: Jono-Rūtenio-Lūkšto, Juozo-Tauro, Leono-Sakalo, Elenos-Snaigės, Albino-Šarkio tėviškės bunkerio, neatrasto NKVDistų ir stribų.
Žemė iš Karoblių k., Bijotų sen. kur 1949 m. rugsėjo 9 dieną mūšyje žuvo Jūros srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis.
Žemė iš Šilų-Girėnų miško, Rietavo savivaldybės iš 1952 vasario 18 dieną žuvusių partizanų vietos: Konstancija Žilienė-Juodakė (su kūdikiu po širdimi), Algirdas Liatukas-Vasaris, Juozas Matutis-Laimutis, Juozas Vitkus-Aidas, Alfonsas Pudžiamis-Arimantas, Pranas Kromelis-Šalis.
Žemė iš 1919 m vasario 13 dieną žuvusio ant tilto per Nemuną. Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus kapo Alytaus miesto kapinėse.
Žemė iš Dzūkų rinktinės Dainavos apygardos kunigaikščio Vaidoto grupės partizanų perlaidojimo vietos Balbieriškio kapinėse.
Žemė iš Dainavos apygardos partizanų štabo bunkerio sunaikinto 1947 08 11 Punios šile Alytaus rajone.
Žemė iš Ūtos kaimo, Kaniavos sen, Varėnos raj, pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko žūties vietos žuvusio nuo raudonosios armijos 1940 m. birželio 15 d.
Žemė iš Karmėlavos kapinių: Algimanto Ruzgio, Norilsko sukilėlio, Algimanto Ruzgio jaunesniojo (Kalantos riaušių dalyvio), Mindaugo Ruzgio 1991 AT gynėjo.
Žemė iš Salaspilio (Kirchholmo) 1605 metų mūšio vietos, kuriame Lietuvos kariuomenė (apie 4500 tkst.) vadovaujama etmono Chodkevičiaus sumušė 14000 švedų elitinę kariuomenę.
Žemė iš Luožmetėjkalns kulkosvaidininkų kalvos, kur I pasaulinio karo metu, 1916 metais žuvo 3000 Rygos studentų, apie 500 lietuvių.
Žemė iš Kabelių kaimo miško, Pietų Lietuvos partizanų srities vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietės ir Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno žūties vietos.
Žemė iš Červonkos (Sartenės) kapinių, Latvijoje, kur šalia didingo paminklo pastatyto 1932 metais palaidotas 31 1919-1920 metais žuvęs Lietuvos karys – savanoris.
Žemė iš Kaniūkų žudynių, kurias 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaime įvykdė sovietų teroristai. Čia buvo nužudyti 38 žmonės ir sudegintas beveik visas kaimas.
Žemė iš Vytautiškių kaimo, Krosnos Valsčiaus, Lazdijų rajono kur žuvo Tauro apygardos partizanai: Juozas Naivckas-Liūtas, Juozas Vinkūnas-Šamas, Oskaras Ilingas-Oskaras, karo belaisvis-austras, Juozas Karašauskas-Liepa.
Žemė iš Išlandžių kaimo, Šeštokų valsč, Lazdijų raj, kur Grėbliko sodyboje žuvo Tauro apygardos 2 partizanai: Vincas Bubnys-Boksas, Vytas Čėpla-Uosis.
Žemė iš Krakūnų kaimo, Dieveniškių seniūnijos, Šalčininkų rajono, kur 1991 m. gegužės 19 dieną saugodamas valstybės sieną žuvo pasienietis, pamainos viršininkas Gintaras Žagunis.
Žemė iš Ašmenos miesto kapinių, Baltarusijos Respublika, palaidotų vietinės rinktinės karių, žuvusių 1944 m. kovoje su Armija Krajova.
Žemė iš Rimdžiūnų kaimo, Baltarusijos Respublika, sovietų sušaudytų vietinės rinktinės karių laidojimo vietos.
Žemė iš Rusių Rago, Čiobiškio sen, Širvintų raj, kur mūšyje su sovietais žuvo Žaslių bataliono vadas Kazimieras Surmilavičius-Klevelis ir Adomas Lapinskas-Uosis.
Žemė iš Degučių seniūnijos, Zarasų rajono, Lietuvos savanorio pirmosios karininkų laidos Jurgio Sideravičiaus žuvimo vietos.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Papildomos relikvijos:
Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos.
Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės siūlai, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais.
III. Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta.
Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė.
Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai.
Antano Kraujelio-Siaubūno 1928 m. – 1965 m. plaukų sruoga.
VII. 1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos.
VIII. 1953 – 55 m. Vorkutos ir Norilsko sukilimo organizatoriai ir LLKS sovietiniuose lageriuose įkūrėjai vykdę sunkiosios sovietinės pramonės ir partinių susirinkimų žlugdymą: Stasys Ignatavičius, Vytautas Vaineikis, Vladas Šiška, Apolonija Liekytė Navickienė, Natalija Gudonytė, Justas Šilinas, Povilas Vaičekauskas, Jonas Navizkas, Vytautas Svilas, Ignas Kazys Uogintas, Eligijus Smetona, Petras Aleksiūnas, Jonas Dailidė, Jonas Valaitis, Bronius Kinertas, Vincas Korsakas, Povilas Krisčiūnas, Zigmas Laugalaitis, Vytautas Laugalys, Adomas Lukoševičius, Zenonas Paldavičius, Petras Paulaitis, Motiejus Pečiulionis, Stasys Ulevskis, Edvardas Burokas, Martynas Kemtys, Bronius Zlatkus ir kt. Edvardo Buroko relikvijos – LLKS ženkliukas, drabužių atraiža ir 2000 m. tribunolo, sovietiniams nusikaltimams įvertinti, ženkliukas.
Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt deaktyvuotų šovinių. Šie šoviniai simbolizuoja partizanų kovą už laisvę ir pasiruošimą iškilus reikalui ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Detektorinio radijo imtuvo ausinė per kurią Dainavos apygardos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adlofas Ramanauskas-Vanagas klausėsi radijo iš JAV. Ausinė paimta iš Kasčiūnų kaimo, Merkinės apyl, Varėnos raj. bunkerio (Juozo Jakavonio sodybos).
Granito nuolauža, spygliuota viela nuo Lietuvos Aukščiausos Tarybos gynybinės barikados ir Agotos duona.
Per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvą relikvijas į kapsules surinko ir susistemino:
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas (LLKS) Jonas Burokas
LLKS Narys Šarūnas Valentinavičius
Lietuvos Sąjūdžio sekretorius, LLKS narys Lukas Grinius
LLKS narys Gediminas Ruzgys
Lietuvos Sąjūdžio sekretorė Genė Vaišnorienė
2018- 01- 12–2018 02 16
AKTAS
Vilnius, 2018-02-16
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. vasario 16 d. organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių papildomomis relikvijomis kapsulėje nuo Katedros aikštės į Lukiškių aikštę.
Kapsulė su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – Šimtmečio žiedo centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigai Aušvydas Belickas, Gintaras Vitkus ir Robertas Grigas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.
Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas.
Beveik tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUOMENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ŠVENTUMO, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 12 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje posėdžiavo Visuomeninė taryba prie LR Seimo Laisvės komisijos ir kitos visuomeninės organizacijos per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimo reikalu.
Po posėdžio buvo organizuota iškilminga eisena su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę. Eisenos tikslas – steigti Lukiškių aikštėje kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę memorialą.
Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu, kapsulės įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino. Jos buvo uždengtos marmuro plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta.
Relikvijų palydimasis raštas
2018-01-12
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pasirašė: Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Antanas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas.
Aktas
Vilnius, 2018-01-12
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. sausio 12 d. po Laisvės gynėjų susitikimo Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-sios Akto salėje, organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.
Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas
Relikvijų Lukiškių aikštės memorialui sąrašas
Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.
Žemė iš Žalgirio mūšio lauko, įvykusio1410 m. liepos 15 d.
Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno.
Žemė iš 1830–31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos
Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne.
Žemė iš 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės).
Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų.
Žemė iš 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai.
Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas.
Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse.
Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15–17 d.
Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos.
Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos.
Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės.
Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d.
Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vykusio didžiausio Lietuvos partizanų mūšio su sovietų armija vykusio 1945 m. gegužės 16 d.
Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos 1945 sausio 12 d. Žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis.
Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio-Litas, Viltis žūties vietos.
Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietos.
Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės.
Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos.
Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos.
Žemė iš generolo Kazio Veverskio-Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos.
Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno ir jo štabo žūties vietos.
Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravisko-Kardo ir jo bendražygių žūties vietos.
Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų.
Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės.
Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945–53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai.
Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4–9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu.
Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties 1947 m. vietos.
Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos.
Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949-02-16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija.
Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietų Šimonių girije. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, partizanės Birutė Šniolytė-Ida, Stasė Vigelytė-Živilė.
Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties 1948 m. gegužės 17 d. vietos.
Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d.
Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas.
Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos.
Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai.
Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo. 1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai.
Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai.
Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai.
Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo.
Žemė iš Deltuvos miestelio 2001 m. nuo pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams.
Žemė iš Pašilės miško, kur 1989–90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai.
Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto.
Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties 1991 m. rugpjūčio 21 d.vietos prie LR Seimo.
Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję pareigūnai.
Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos.
Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais, siūlai.
Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta (pridedama nuotrauka).
Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė.
Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai.
Antano Kraujelio-Siaubūno 1928–1965 m. plaukų sruoga. Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos.
Laisvės kovotojo, Vorkutos politinių kalinių sukilimo organizatoriaus Edvardo Buroko daiktai – LLKS ženkliukas, drabužio atraiža ir 2000 m. Vilniaus tribunolo sovietiniams nusikaltimams įvertinti ženkliukas.
Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt. išaktyvuotų šovinių.
Visų relikvijų turinį per garsiakalbį įvardijo pranešėjas Gaudentas Aukštikalnis. Pasibaigus renginiui, dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Beveik tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUOMENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Kitų metų liepos 6-ąją Vyčios skulptūra Kaune tikrai stovės. Tokia žinia bent keletą kartų patvirtinta ketvirtadienį Kauno miesto savivaldybėje surengtame susitikime su žurnalistais.
„Susitarėme, kad Vyčio skulptūra Kaune būtų pastatyta iki ateinančių metų liepos 6- osios, Valstybės dienos“, – pabrėžė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ketvirtadienį drauge su Vyčio skulptūros autoriumi Arūnu Sakalausku bei Vyčio paramos fondo vadovais pasirašydamas ketinimų protokolą.
ELTA primena, kad kol kas vieta Vyčiui Kaune dar neparinkta, tačiau iš kauniečių siūlytų variantų dažniausiai minimos trys vietos – prie Kauno pilies, Santakoje bei Nemuno saloje. Galutinį rezultatą turėtų nulemti netrukus prasidėsianti internetinė apklausa, kurią savivaldybė planuoja užbaigti 2018-ųjų sausio viduryje. Tuomet bus galima atsakyti ir į klausimą, kur bei kokio aukščio skulptūra bus statoma ir kiek ji kainuos. Fondas pasirengęs surinkti visą reikiamą sumą – apie pusę milijono eurų. Dalį reikalingų lėšų (apie 70 tūkst. eurų) panaudos pradiniam etapui. Jos bus pervestos liejyklai Ukrainoje, su kuria skulptorius A. Sakalauskas jau sutarė įgyvendinti šį projektą.
„Tie keli duoti mėnesiai užduočiai įvykdyti – labai trumpas laikas. Lietuvoje tai padaryti nėra sąlygų. Dairėmės galimų projekto vykdytojų Lenkijoje bei Vokietijoje, tačiau galutinai dėl skulptūros išliejimo sutarti pavyko Kijeve. Tuoj po naujųjų ten pirmiausia Vytį lipdysim iš molio, paskui bus liejama pagal formas. Manau, birželio viduryje galėsime skulptūrą sumontuoti Kaune.
Savivaldybės atstovų teigimu, daug žmonių atsiliepė, sužinoję apie ketinimą Vytį statyti Kaune (po to, kai sostinė jo atsisakė). Vienas iš Vyčio skulptūros fondo vadovų Vilius Kavaliauskas pabrėžė, kad Kauno variantui, beje, dabar jau pritaria ir nemažai vilniečių ar klaipėdiečių. Fondo visuomeninio komiteto vadovas Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „Ko mes veržiamės ten, kur Vyčio nenori? Statykim ne Vilniuje, bet Kaune. Ir tai bus žmonių dovana Lietuvai“.
Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Iki žiemos fondą (Vyčio pastatymo idėją) lėšomis yra parėmę 470 asmenų, tarp kurių – nemažai kauniečių. O iš jų dosniausias aukotojas – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Šiuo metu rėmėjų dar daugiau atsiranda, todėl tikima, kad Vyčiui pastatyti biudžeto lėšų neprireiks.
„Mūsų tikslas – būtinai surinkti visą sumą, kad nereikėtų prašyti savivaldybės paramos, ir Vytis tikrai taps žmonių dovana Lietuvai“, – kalbėjo V. Kavaliauskas.
Kauno mero V. Matijošaičio nuomone, svarbiausia, kad visi lietuviai būtų aktyvūs ir padėtų Kaunui.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gruodžio 22 d. Seime įvykusioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Audriaus Rudžio spaudos konferencijoje visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ atstovai Seimo nariams ir žiniasklaidai pristatė jų parengtą interpeliaciją kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson (Jonsson).
„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakraupę nuo to, kokia kultūros politika vykdoma Lietuvoje, interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei. Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją ministrės kompetenciją ir atskleisti jos vadybinį sugebėjimą“, – pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos Tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai – Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą. Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecendentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“.
Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
G. Karosas priminė, kad š. m. lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. Tačiau nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo, nei problemų taisymo dėl Lukiškių aikštės neteisėto konkurso visuomenė nesulaukė iki šiol.
„Todėl „Talka kalbai ir tautai“ nusprendė talkinti Lietuvos Respublikos Seimui rengiant kultūros ministrės interpeliacijos procedūrą. Toks demokratinis valstybės lygmens problemų sprendimo kelias turėtų padėti Lietuvai tinkamai apginti Konstitucines nuostatas, pažeistą mūsų piliečių orumą bei tinkamai pasitikti Valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais metais“, – sakė G. Karosas.
Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos 6 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson veika vertinama nepatenkinamai arba net įvardinama kaip kenkėjiška – nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą.
Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami ir kiti labai svarbūs Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.
„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties ir likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą – darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą. Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime,“ – konferencijos pabaigoje išreiškė viltį asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro aštuoniolika plačiai žinomų mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.
XXX
Lietuvos Respublikos Seimo narių
INTERPELIACIJA
Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson
Vilnius
Atsižvelgdami į didelį visuomenės susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos neadekvatumo ir suirutės, ypač kiek tai yra susiję su Laisvės kovų memorialo pastatymu valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto aikštėje bei kitais Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo darbais, Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymu, paveldosauga, profesionaliojo meno finansavimo tvarkymu, viešųjų konkursų organizavimu, ministerijos vadyba ir teisės aktų rengimu, bendradarbiavimu su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis,
ir matydami daug požymių, kad vadovavimas tokiai Kultūros ministerijos veiklai galimai yra susijęs su nepagarba valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai, taip pat su neatsakingu atsainumu ar negebėjimu vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą,
mes, toliau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vykdydami savo konstitucinę pareigą vertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos atskirų narių veiklą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalimi, teikiame interpeliaciją Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.
Laisvės kovų memorialas Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje ir kiti darbai, pasitinkant Valstybės atkūrimo 100-metį.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė (žr. 1 str.) ir kad joje privalo būti pastatytas memorialas Lietuvos laisvės kovoms atminti, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo išdėstyta tokia pati koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į pernelyg užsitęsusius Lukiškių aikštės tvarkymo bei apsisprendimo dėl pagrindinės monumento idėjos procesus, o tai buvo nepriimtina pasitinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, 2017 m. gegužės 2 d. priėmė specialią rezoliuciją Nr. XIII-341 „DĖL NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ SIEKIANT SUTVARKYTI LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ VILNIUJE IR PASTATYTI KOVOTOJŲ UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO MEMORIALĄ LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO PROGAI“, kurioje patikslinta, kad Laisvės kovų memoriale Lukiškių aikštėje turi būti išreikšta Vyčio, kaip pagrindinio valstybės simbolio, idėja irpaprašė Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) I sk., kuriame pagrindžiama ši programa, siekianti atskleisti senosios ir moderniosios Lietuvos ryšį, 7 p. skelbiama: „Šalia svarbiausio Šimtmečio simbolio – tautinės vėliavos – turime Vytį, svarbiausią mūsų valstybės simbolį, parodantį senosios ir moderniosios Lietuvos jungtį“.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.Lietuvių kalbos išdavystė
Tačiau kultūros ministrė vadovavosi kažkokiomis kitomis koncepcijomis bei rekomendacijomis, ir organizavo „kūrybines dirbtuves“, tiksliau, viešą konkursą Lukiškių aikštės sutvarkymui tokiu būdu, kad sąlygose buvo pabrėžiamos ne tiek valstybės reprezentacinės aikštės funkcijos, kiek „rekreacinės funkcijos“,o formuluojant užduotį pareiškėjams buvo atsisakyta Vyčio paminklo kaip pagrindinės memorialo idėjos.
Negana to, nors organizuojant „dirbtuves“ buvo įsipareigota esmingai atsižvelgti į elektroninės piliečių apklausos rezultatus, tačiau, kai vienas iš penkių pirminėje stadijoje atrinktų projektų surinko daugiausia piliečių balsų, į šią apklausą nebuvo atsižvelgta, o „dirbtuvių“ rezultatą nulėmė ministrės vienašališkai sudarytos „ekpertų grupės“ nuomonė. Yra pagrindo manyti, kad ir į piliečių apklausą nebuvo reikiamai atsižvelgta tiktai dėl to, kad piliečių daugumos nuomonė (tą rodo ir reprezentatyvių sociologinių tyrimų duomenys) buvo palankesnė būtent tokiam projektui, kurio pagrindinė idėja ir buvo monumentali Vyčio skulptūra. Organizuojant „dirbtuves“ ministrė viešai tiesioginėje TV laidoje pareiškė:
„Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais“.
Iš to darytina prielaida, kad pati ministrė vienašališkai atmetė tiek valstybę reprezentuojančią, pagrindinę aikštės funkciją, tiek Seimo teikiamą pagrindinę idėją, tikriausiai pasikonsultavusi su kažkokiais kuratoriais, o gal net ir su niekuo nepasikonsultavusi, todėl klausiame:
Ar jums buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo išreikštą valią dėl Lukiškių aikštės paskirties, Laisvės kovų memorialo su Vyčio paminklu? Ar teisingai supratote, kas parašyta Seimo rezoliucijoje Nr. XIII-341? Ar suvokėte, kad ir Vyriausybė Vytį pasirinko kaip vieną iš dviejų svarbiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio simbolių, išreiškiančių tęstinį modernios valstybės valstybingumą?
Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl formuluojant sąlygas „kūrybinėms dirbtuvėms“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo jūs atmetėte pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį valstybėje ir pagrindinę paminklo idėją? Kodėl nesivadovavote Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išreikšta valia?
Ar jūs manote, kad Vyčio idėjos neįmanoma kūrybiškai išreikšti, ar kad Lietuvoje nėra tokių kūrėjų, kurie sugebėtų tai padaryti? Gal jūs manote, kad tokiems profesionaliems kūrėjams ir netgi jų „kuratoriams“ valstybės reprezentavimo tikslas nėra priimtinas, ar jis nėra priimtinas būtent jums? Ar prisiimate atsakomybę dėl aiškiai išreikštos Seimo valios ignoravimo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos valstybės simbolių? Jei netiesa, tai kaip ši jūsų pagarba pasireiškė, organizuojant „kūrybines dirbtuves“ dėl Lukiškių aikštės, kuri Seimo ir Vyriausybės valia privalo būti pagrindine reprezentacine valstybės aikšte, sutvarkymo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvos valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijos, o tuo pačiu ir pačios atstovaujamosios demokratijos principo? Jei netiesa, tuomet kaip ši jūsų pagarba pasireiškė organizuojant Lukiškių aikštės „kūrybines dirbtuves, kai valstybės reprezentavimo paskirtis nenurodyta kaip pagrindinė ir nurodyta tik šalia „rekreacinės“? Negi šis konkursas buvo organizuotas kažkieno kito, o ne jūsų įsakymu?
Ar pripažįstate, kad Lietuvos Respublikos Seimas atstovauja ir išreiškia suverenias Tautos galias? Jeigu pripažįstate, tai ar manote, kad Seimo priimti nutarimai ir rezoliucijos jūsų, kaip valstybės institucijos vadovės, niekaip neįpareigoja?
Kodėl priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės buvo neatsižvelgta į daugumos apklausoje dalyvavusių piliečių, kurie palaikė Vyčio idėją, nuomonę? Ar įvairūs jūsų pareiškimai ir vieši ministerijos atstovų įsipareigojimai, kad priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės Laisvės kovų memorialo bus vadovaujamasi piliečių nuomone (ir nė kiek ne mažiau, negu jūsų paskirtų vertintojų) tebuvo tiktai tuščios ir apgaulingos deklaracijos? Ar jums buvo žinoma apie viešai skelbtas reprezentatyvias sociologines apklausas, kurios taip pat rodo, kad dauguma piliečių remia Vyčio paminklo idėją Lukiškių aikštėje?
Pateikiant viešą informaciją apie „kūrybines dirbtuves“ viešai gyrėtės, kad jose dalyvauja garsūs menininkai, tačiau jų darbai, tarp kurių buvo ir tokių, kurie siūlė Vyčio idėją, į galutinę atranką nepateko. Kokie buvo tokio sprendimo motyvai, kas tai nulėmė? Ar ne jūsų išankstinės nuostatos? Kaip užtikrinote jūsų paskirtų ekpertų nepriklausomumą?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie pirmo prioriteto yra nurodytas aiškus įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti kino filmų, skirtų Šimtmečiui, sukūrimą ir pristatymą Lietuvoje ir užsienyje (ne mažiau kaip trijų)“. Tačiau iš ministerijos interneto svetainėje pateiktos informacijos apie prie ministerijos veikiančias tarybas yra aišku, kad Kino politikos taryba prie ministerijos iki šiol net nepradėjo veikti. Ministerijos interneto svetainėje gruodžio 14 d. yra pateikta tokia informacija:
„Kino politikos taryba
Patvirtinta LR kultūros ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-242
Pakeitimas patvirtintas LR kultūros ministro 2016 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. ĮV-58
Arnas Neverauskas – kultūros viceministras, tarybos pirmininkas (paryškinta mūsų);
Gražina Arlickaitė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė;
Raimundas Bilinskas – Lietuvos Respublikos kino rodytojų asociacijos narys;
Jūratė Černevičiūtė – profesorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja;
Kęstutis Drazdauskas – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys;
Uljana Kim – Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ pirmininkė;
Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras;
Inesa Kurklietytė – režisierė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė;
Rolandas Kvietkauskas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktorius;
Gytis Lukšas – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas;
Arūnas Matelis – režisierius, prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys;
Živilė Pipinytė – kino kritikė;
Gintaras Plytnikas – Kino industrijos asociacijos narys;
Vida Ramaškienė – Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė;
Arūnas Stoškus – uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos kinas“ direktorius;
Linas Vildžiūnas – kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.
Tarybos sekretorė – Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Bečienė jolita.beciene@lrkm.lt.“
Iš šios informacijos tenka spręsti, kad kultūros ministrė, deja, ir kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu susijusius darbus vykdo taip pat vienasmeniškai, pagal nežinia kokius principus ar net visai jų nevykdo, todėl klausiame:
Kodėl iki šiol nebuvo sudaryta nauja Kino politikos Taryba prie Kultūros ministerijos? Ar gal kultūros ministrė gali pateikti įrodymų, kad ši Taryba iki interpeliacijos paskelbimo vis dėlto buvo sudaryta ir pradėjo veikti?
O galbūt ministrė naudojosi senosios Kino politikos Tarybos patarimais ir prašė jos pirmininko, buvusio Kultūros viceministro, kviesti posėdį ir svarstyti pasiūlymus dėl prioritetinio uždavinio Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurio kulminacija jau po kelių savaičių?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie antro prioriteto nurodytas dar vienas įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti Dainų šventę „Vardan tos…“ – ypač akcentuoti Šimtmetį per atidarymo koncertą.“ Tačiau matyti, kad ministrė neskyrė jokio dėmesio ar reikšmės ir šiam prioritetiniam uždaviniui, nes ministerijos interneto svetainėje parašyta:
„Dainų švenčių taryba
Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-635
Pirmininkas: Šarūnas Birutis – kultūros ministras;
Audronė Pitrėnienė – švietimo ir mokslo ministrė (tarybos pirmininko pavaduotoja);
Patricija Poderytė – kultūros viceministrė;
Edmundas Žilevičius – finansų viceministras;
Jadvyga Zinkevičiūtė – sveikatos apsaugos viceministrė;
Žimantas Pacevičius – vidaus reikalų viceministras;
Neris Germanas – užsienio reikalų viceministras;
Vilius Martusevičius – žemės ūkio viceministras;
Virginijus Komskis – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas;
Audrius Siaurusevičius – viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius;
Kristina Ulevičiūtė – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir sportui;
Petras Bingelis – Dainų švenčių nacionalinės komisijos pirmininkas;
Vilma Griškevičienė – asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė;
Algirdas Kęstutis Rimkus – Lietuvos savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos pirmininkas;
Saulius Liausa – Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius;
Romualdas Kondrotas – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius.“
Todėl klausiame:
Kodėl nebuvo sudaryta ir nepradėjo veikti nauja Dainų švenčių taryba prie Kultūros ministerijos, nors Dainų šventė vyks jau ateinančių metų viduryje, o tokio lygio renginiai, kaip ir kino filmų gamybos atveju, nesukuriami per kelias savaites? Galbūt ministrė gali pateikti Seimui įrodymų, kad ir ši taryba jau buvo sudaryta ir pradėjo veikti dar iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal jūs paprašėte buvusio kultūros ministro sukviesti senąją Dainų švenčių tarybą ir svarstyti šio prioritetinio ministerijos uždavinio, susijusio su Valstybės atkūrimo šimtmečiu, reikalus?
Galima būtų manyti, kad minėtosios patariamosios Tarybos prie Kultūros ministerijos p. Lianai Ruokytei-Jonsson yra nereikalingos, nes ji imasi ministerijai pavestų uždavinių įgyvendinimo kažkokiais kitais būdais, o ministerijos interneto svetainėje pateikta informacija yra pasenusi arba nėra tokia reikšminga sprendžiant dėl Kultūros ministerijos veiklos. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ priede (tai yra pačiame plane, kuris patvirtintas šiuo nutarimu), prie antrojo prioriteto yra nurodytas įpareigojimas Kultūros ministerijai per ketvirtąjį šių metų ketvirtį, t. y. iki šių metų pabaigos:
Jubiliejinė dainų šventė tęsiasi. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„2.3.7. Darbas. Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą:
Patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų ir ekspertų komisijų ir institucijų pertvarka ir optimizavimas, siekiant jų subalansavimo ir procesų savireguliacijos.“
Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip matyti iš šio įpareigojimo, kuris yra iš esmės pačios ministerijos įsipareigojimas, iki šių metų pabaigos turėjo būti įgyvendinta visų Tarybų ir ekspertinių komisijų bei institucijų „pertvarka ir optimizavimas“, tačiau ji net nebuvo pradėta, todėl klausiame:
Ar jūs neteikiate jokios reikšmės taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai bei jos įgyvendinimo planui?
Ar „procesų savireguliaciją“ jūs suprantate kaip Kultūros ministerijos nedalyvavimą ir savieigą net tais atvejais, kai ministerijai yra pavesti valstybinės reikšmės uždaviniai?
Kodėl nebuvo įgyvendinta patariamųjų Tarybų ir ekspertinių komisijų pertvarka, o ypač šių, anksčiau nurodytų, kurios yra tiesiogiai susijusios su ministerijai pavestais ypatingos reikšmės artimiausiais uždaviniais?
Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymas
Piliečiai labai sunerimę dėl Gedimino kalno būklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo rezervo fondo skyrė lėšų skubiam šio kalno avarinės būklės tvarkymui. Šią ypatingą Gedimino kalno tvarkybos misiją iš visų jėgų vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus. Tačiau pati kultūros ministrė per šiuos metus nesurengė nė vieno oficialaus kalno būklės ir jame vykdomų darbų aptarimo, pati nedalyvavo nė viename tokiame posėdyje. Todėl klausiame:
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar jūs ir Gedimino kalno būklei bei jo tvarkymui neteikiate jokios valstybinės reikšmės? Ar iš tiesų 2017 m. neorganizavote nė vieno oficialaus susidariusios būklės aptarimo dalyvaujant Nacionalinio muziejaus atstovams, tvarkybos vykdytojams ir ekspertams?
Kokie kiti, galimai svarbesni darbai jus pačią atitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo suvaldant šią kritinę situaciją 2017 metais, jau po aptarimo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete?
Kitos paveldosaugos problemos
Nerimsta visuomenės protestai dėl statybų Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje. Modernios statybos vyksta ne tik šioje istorinio-urbanistinio paminklo teritorijoje, bet ir vyraujančiame Vilniaus kraštovaizdyje. Keliama grėsmė istoriniam Vilniaus senamiesčiui, jo kultūros vertybėms, jo pasaulinei reikšmei (pirmiausia jo, kaip UNESCO pasaulio paveldo vietovės, statusui). Nors statybų projekto derinimo stadijoje teismo sprendimu yra pripažintas kyšio davimo faktas, nors šioms statyboms ir jų derinimo procedūroms griežtai nepritarė ir Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija, palaikiusi prašymą Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, dėl statybų stabdymo. 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento (KPD) sudaryta Laikinoji komisija konstatavo, kad ansamblio specialusis planas, įteisinęs statybas, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti KPD atstovai teigia, kad šios išvados yra niekinės.
Specialistų teigimu, būtent Kultūros ministerijos KPD organizuotas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis paveldosaugos planas ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas daugiabučių gyvenamųjų namų statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje. Į Generalinę prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo drauge su Valstybine kultūros paveldo komisija taip pat kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipdamasi į teismus prašė pripažinti neteisėtu kultūros ministro įsakymą, kuriuo patvirtintas minėtas specialusis planas, panaikinti statybas leidžiantį dokumentą ir atstatyti buvusią padėtį.
Dėl Misionierių vienuolyno istorinės aplinkos išsaugojimo viešu laišku kreipėsi prezidentas J. E. Valdas Adamkus (laiškas buvo adresuotas ir kultūros ministrei), viešai protestavo kiti žinomi visuomenės veikėjai (tarp jų ir leidinių apie Vilniaus senamiestį autorius Tomas Venclova), Lietuvos ir užsienio ekspertai. Tačiau statybos vyksta toliau, o apie Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu viešumoje nieko negirdėti, todėl klausiame:
Ar paveldosauga, įskaitant ir Pasaulio paveldo objektus Lietuvoje, ministrei taip pat neturi jokios prioritetinės reikšmės? Kodėl taip nieko ir nepaaiškinote Lietuvos visuomenei apie susidariusią padėtį, taip ir nesiėmėte jokių aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti statybų Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje problemą, kuri susidarė galimai kaip tik dėl Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų kaltės?
Ar tas faktas, jog jūs nesivadovaujate Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, reiškia, kad jūs negerbiate taip pat ir šios valstybės institucijos, o kultūros paveldo apsauga iš viso nėra jūsų bei jūsų vadovaujamos ministerijos dėmesio zonoje?
Ar sutinkate, kad statybų Misionierių vienuolyno teritorijoje situacija susidarė dėl KPD kaltės? Jei taip, tai kokių priemonių ėmėtės, kad susidariusą padėtį ištaisytumėte ir kad būtų panaikintos prielaidos panašių atvejų pasikartojimui, tarptautinių konvencijų nesilaikymui, įskaitant ir atvejus, kai tinkamai neorganizuojami projektų vieši aptarimai su visuomene, ar į juos neatsižvelgiama?
Bendroji kultūros politika, profesionalaus nacionalinio meno finansavimas
Pagal anksčiau minėto LR Vyriausybės 2017 m. kovo 13d. nutarimą Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ 2017 m. ketvirtame ketvirtyje ši Vyriausybė Seimui turėjo pateikti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą (2.3.6. Darbas. Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas, 1 p.). Jis buvo įrašytas ir į LR Seimo rudens sesijos darbų programą. Tokį projektą buvo įpareigota parengti pirmiausia LR kultūros ministerija, tačiau jis iki šiol net nėra pateiktas Vyriausybei.
Pagal tą patį planą ir prie tos pačios Vyriausybės programos įgyvendinimo darbo (3 p.) iki 2018 m. pabaigos numatyta parengti „Nacionalinės kultūros programą“. Tačiau nieko negirdėti apie tokios programos rengimo pradžią, nesudaryta darbo grupė, nevyksta darbas patariamosiose tarybose, šiuo klausimu neįvyko nei vienas susitikimas su kultūros įstaigomis ir organizacijomis.
Seimo priimti Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimai įpareigojo kultūros ministrą iki 2016 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatyme nurodyta, kad Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, užtikrinančios nacionalinių ir valstybinių teatrų bei koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos finansavimą, nuostatas tvirtina kultūros ministras, programa įgyvendinama finansuojamų projektų forma, programą administruoja Kultūros ministerija. Tačiau tokių nuostatų Kultūros ministerija taip ir nepatvirtino iki pat 2017 m. pabaigos, sukeldama finansines grėsmes profesionalaus scenos meno įstaigų veiklai. Kultūros ministerija taip ir nepaaiškino nei Seimo Kultūros komitetui, nei kultūros įstaigoms, nei visuomenei, kokios gi objektyvios priežastys nulėmė, kad nei programa, nei projektinio finansavimo nuostatos nebuvo parengtos, vėluojant visus metus.
Atsižvelgdami į visas šias aplinybes klausiame:
Kas rengia ir ar iš viso yra rengiamas „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymas“, jeigu apie tai nieko nėra žinoma nei kūrybinėse organizacijose, nei kultūros įstaigose, nei plačiajai visuomenei?
Kodėl minėto „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymo“ projektas iki šiol nėra parengtas ir nėra pateiktas Vyriausybei svarstyti, kad jis galėtų būti svarstomas pagal Seimo Rudens sesijos darbų programą, kaip siūlė Vyriausybė?
Ar tiesa, kad nieko nepradėjote daryti ir dėl „Nacionalinės kultūros programos“ rengimo? Kaip galvojate parengti tokią programą, nesitardama su socialiniais partneriais nacionalinės kultūros lauke, neprašydama jokios talkos iš patariamųjų institucijų?
Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad buvo pradėti bent kažkokie darbai dėl anksčiau nurodytų Kultūros ministerijos įsipareigojimų iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Ar jau pradėta rengti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija? Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad iki šios interpeliacijos paskelbimo buvo pradėti konkretūs darbai ir rengiant šį strateginės reikšmės dokumentą (juk 2017 metai jau beveik praėjo)?
Ar jums galioja Vyriausybės programa, konkrečiai jos 153 str.:
„153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“?
Kodėl nebuvo laiku parengta Profesionalaus scenos meno veiklos nacionalinė programa, kodėl nepatvirtinote jos finansavimo nuostatų, kaip nustato įstatymas?
Kalbos politikos iniciatyvos
Nors yra požymių, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su pagrindinėmis funkcijomis ir įsipareigojimais, kurie yra jai numatyti pagal Vyriausybės programą, ministrė vis dėlto rado laiko organizuoti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projekto (žr. informaciją apie 2017-12-01 Vyriausybės posėdį) parengimą, nors toks darbas net nėra numatytas jau minėtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Be to, nors rengiant projektą buvo motyvuojama tikslu stiprinti valstybinės kalbos statusą ir gerinti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau iš parengto projekto teksto matyti, kad siekiama kaip tik silpninti šį statusą, o valstybinės kalbos vartojimą siaurinti, numatant „pagalbinių kalbų“ įvedimą raštvedyboje, teismų procesuose, nors tai jau buvo reglamentuota per teisės į vertimą įgyvendinimą (žr. ir Konstitucijos 117 straipsnį: „[…] Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“).
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negana to, nors Lietuvos valstybėje sparčiai kuriamos tiek valstybinės, tiek ir privačios e-dokumentų tvarkybos sistemos, nebeįsivaizduojamos be telekomunikacijos įrenginių ir kompiuterinės įrangos, todėl yra būtina, neatsiliekant nuo kaimynų, kurti arba adaptuoti ir diegti lietuvybę palaikančias programas bei priemones (kompiuterinio vertimo, lietuviško teksto koregavimo ir redagavimo, lietuviškų šriftų „Palemonas“ ir „Aistika“ diegimo „Microsoft“ lygiu, klaviatūrų su lietuviška abėcėle ir daugelio kitų), bet Kultūros ministerija pasiūlė „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros ministerija aktyviai įsikišo į sudėtingą kalbos politikos sritį, galimai neturėdama tam reikiamų įgaliojimų bei ekspertinių pajėgumų, klausiame:
Ar rengiant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projektą ir teikiant jį Vyriausybei svarstyti konsultavotės su Valstybine lietuvių kalbos komisija, ar prašėte šios komisijos išvados konkrečiai ir dėl aukščiau nurodytų siūlomų pakeitimų?
Kodėl ir kokiu pagrindu siūlote silpninti valstybinės kalbos statusą ir siaurinti jos vartojimą, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje nustatytą valstybinės kalbos statusą?
Atsižvelgiant į didėjančią naujausių technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, ar nemanote, jog sąmoningai kėsinatės į lietuvių kalbos gyvybingumą viešojoje erdvėje?
Gal galėtumėte Seimą informuoti, kokios kompanijos jūsų paprašė „mažinti naštą“ dėl lietuvybės diegimo? Kokie konkretūs tyrimai, kokie jūsų atliktos analizės duomenys, motyvai ar pageidavimai jus paskatino imtis šios iniciatyvos?
Viešųjų konkursų organizavimas, viešoji vadyba ir kompetencija
Nepasitikėjimą kelia ir Kultūros ministrės veiksmai organizuojant įvairius kitus viešus konkursus, susijusius su Kultūros ministerijos valdymo sritimi. Kaip buvo viešai paskelbta, kultūros ministrė savo iniciatyva, atsižvelgdama į viešai išaiškėjusius faktus, laikinai sustabdė lėšų skyrimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas (dėl galimo interesų konflikto, kai vienas iš konkurso vertintojų buvo tiesiogiai susijęs su projektais, kurie gavo finansavimą pagal šią ministerijos programą). Toks sprendimas buvo priimtas, gavus papildomų duomenų dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų skirstant šių dviejų Kultūros ministerijos administruojamų programų lėšas, rašoma pranešime spaudai. Kultūros ministrės įsakymu (ar nurodymu?) sudarytai komisijai esą buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti šių programų lėšomis finansuojamų projektų atitiktį viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimams. Komisija savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 20 dienos.
Tačiau nei apie ministrės sudarytos komisijos išvadas, nei apie tai, kad abi programos vėl pradėtos įgyvendinti (tai yra, kad jų sustabdymas buvo nutrauktas), visuomenė nebuvo informuota, kaip nebuvo viešos informacijos ir apie argumentus, kodėl ministrės paskirta komisija galiausiai jokių neskaidrumų, atrodo, neįžiūrėjo.
Ministrė iki šiol nei LR Seimui, nei visuomenei taip ir nepateikė tikslesnių paaiškinimų dėl laikinojo Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus S. Žutauto paskyrimo aplinkybių, kai ji viešai kalbėjo, jog šį finansų specialistą be konkurso paskyrė jam nepažįstamos profesionalaus meno įstaigos vadovu, atsižvelgdama į kažkokių verslo struktūrų rekomendacijas, o vėliau Seimui teigė, kad nebeprisimena, kokios tai buvo verslo struktūros ir kieno tai buvo rekomendacijos, dar vėliau teigė, kad kandidatūrą esą pasirinkusi pati.
Kultūros ministrė gan paslaptingomis aplinkybėmis ir galimai pažeisdama teisės aktus bei Kultūros ministerijos darbuotojų teises vykdo ministerijos reorganizaciją (struktūros pakeitimą), dėl kurios visiems ministerijos darbuotojams buvo pateikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš darbo. 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-910 dėl struktūros pakeitimo net nebuvo viešai paskelbtas, o įsakymas dėl struktūrinių pakeitimų įgyvendinimo priemonių plano buvo patvirtintas tik lapkričio 10 d. (Nr. ĮV-1065), tai yra, tik kai jau praėjo daugiau kaip du mėnesiai po „struktūrinių pertvarkymų“ paskelbimo, reikalaujant ministerijos profsąjungai.
Ministerijos atstovai galimai suklaidino LR Seimo Kultūros komitetą, šio komiteto posėdyje teigę, kad buvo atlikta naujų ministerijos padalinių funkcijų analizė. Nors ministrė ministerijos profsąjungai įsipareigojo iki lapkričio 15 d. visiems darbuotojams, kuriuos numatyta atleisti ar palikti darbe, pranešti asmeniškai, tačiau informavimo terminai nuolatos buvo atidedami ir tas nebuvo padaryta iki šiol, nors LR Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jam apie tai turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo (o ministerijos struktūriniai pakeitimai pagal įsakymą įsigalioja jau 2018 metų sausio 15 d.).
Ministrė, atsakydama į Seimo narių klausimus, nepateikė aiškių ir patenkinamų atsakymų, kokiu būdu, dirbdama užsienyje, ji baigė aukštojo mokslo studijas LMA Teatro fakultete Klaipėdoje, kuriame įgijo renginių režisūros specialybę. Liko neaišku, ar iš tiesų ji šias savo studijas baigė nebedirbdama Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Švedijos karalystėje.
Įvertinę visas anksčiauminėtas aplinkybes, klausiame:
Kokiu būdu sudarėte komisiją dėl galimai neskaidrių veiksmų organizuojant viešus konkursus pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas įvertinimo, kas buvo šios komisijos nariai?
Kokios buvo šios komisijos išvados ir kodėl jos nebuvo viešai paskelbtos? Kokie buvo argumentai, leidžiantys skirti lėšas pagal šias programas, nerengiant naujo konkurso?
Kodėl laikinuoju NOBT vadovu paskyrėte asmenį, neturintį kompetencijos profesionalaus meno įstaigų vadyboje, o tuo labiau – tarptautinės patirties, kuri reikalinga tokios įstaigos, kaip NOBT vadovavimui?
Gal jau prisiminėte, kokia verslo struktūra į laikinuosius NOBT vadovus jums rekomendavo šį asmenį (S. Žutautą)? Ar tiesa, kad tai buvo tada, kai jį, dar prieš šį paskyrimą, vežėtės į komandiruotę Kinijon? Gal galėtumėte Seimui atskleisti, ką ten drauge nuveikėte? Ar buvo kitų komandiruočių, kuriose jūs drauge keliavote iki šio paskyrimo?
Kodėl viešai neskelbėte savo rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kad priimant šį jūsų įsakymą ar gal vėliau buvo atlikta naujų numatomų padalinių funkcijų analizė? Jei tai buvo atlikta, tai kada ir kas tą atliko?
Kodėl numatomų ministerijos pertvarkymų įgyvendinimo priemonių planas buvo patvirtintas tik lapkričio 10 dieną?
Kodėl darbuotojams, kurių pareigos bus naikinamos, apie numatomą atleidimą nebuvo pranešta prieš du mėnesius, kaip numatyta įstatyme, ir nėra pranešta net ir iki šiol, nors struktūriniai pertvarkymai įsigalioja jau sausio 15 d., nors tai buvote pažadėję ministerijos profsąjungai?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kada gi iš tiesų pabaigėte darbą Lietuvos atstovybėje Švedijoje ir kada, kokiu būdu baigėte studijas LMA Teatro fakultete? Kaip įsivėlė klaida (jei tai buvo klaida) jūsų biografijoje nurodant studijų baigimo datą?
Seimas po pateikimo pritarė Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektui, kuriame numatyta, kad šioje aikštėje bus Vytį vaizduojantis monumentas.
Už įstatymo projektą po pateikimo balsavo 43 Seimo nariai, prieš buvo 5, susilaikė 4 parlamentarai. Į Seimo plenarinių posėdžių salę projektas sugrįš gruodžio 21 d.
Seimo narys konservatorius Vytautas Kernagis sakė negalįs dalyvauti balsavime, nes jis yra už Vytį, o „įstatymo projektas nėra už Vytį, jis yra prieš laisvę“, – mano V. Kernagis.
Liberalai Simonas ir Eugenijus Gentvilai kritiškai vertino siūlymą įstatymu reglamentuoti Lukiškių aikštės užstatymą ir bandymus varžyti menininkų laisvę.
Tuo, kad beveik 30 metų mes negalime pagerbti visų žuvusiųjų už laisvę ir nepriklausomybę, piktinosi Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis.
Už Vytį pasisakantis parlamentaras Kęstutis Masiulis sakė, kad Vytis yra „kaip tautą vienijantis simbolis“.
Pagal įstatymo projektą, kurį savo parašais parėmė 41 parlamentaras, Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su Laisvės kovų memorialiniais akcentais.
„Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias tris funkcijas. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir jų atminimo įamžinimą. Projektiniai sprendimai turi derėti su Aukų g. 2a veikiančiu Genocido aukų muziejumi ir būti parengti kompleksiškai įvertinus Pamėnkalnio urbanistinių sprendimų perspektyvą“, – įstatymo projekte numatytos tokios Lukiškių aikštės funkcijos ir memorialiniai akcentai.
Įstatymo projekte siūloma Vyriausybei iki 2018 m. balandžio pabaigos parengti ir patvirtinti memorialo ir Vyčio monumento projektą, pagal kurį Lukiškių aikštė galutinai sutvarkoma ir Lietuvos Laisvės kovos įamžinamos ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., deramai užbaigiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų.
Įstatymą siūloma priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją.
Projekto autoriai atkreipia dėmesį ir į šios Seimo kadencijos 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai parlamentarai pasisakė, „kad Lukiškių aikštėje turi būti atidengtas paminklas tautos ir valstybės simboliui Vyčiui“.
„Lietuvos valstybės ir laisvės kovų simbolis Vytis yra tinkamiausias ir visuomenei priimtiniausias simbolis Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukų atminimui įamžinti“, – pažymima įstatymo projekte.
Pasak projekto rengėjų, jo tikslas – užtikrinti, kad aikštės valstybinis statusas būtų įtvirtintas įstatymu, o vykstantys jos atnaujinimo darbai išpildytų Seimo pareikštą valią ir visuomenės lūkesčius dėl tinkamo jos įrengimo.
„Įvertinant Lukiškių aikštės tvarkymo ir memorialo konkurso vykdymą, išryškėja, kad teisinio reglamentavimo aukščiausiu lygiu stoka sukuria terpę institucinei netvarkai.
Todėl Seimo priimtas įstatymas ir jame įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei padėtų užkirsti kelią šiuo metu vykstančiam chaotiškam aikštės tvarkymo procesui, apsisaugoti nuo Lietuvos laisvos kovotojų memorialinės koncepcijos neatitinkančio aikštės apipavidalinimo, taip pat suspėti pabaigti darbus iki valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo metų pabaigos. Todėl šiuo projektu siūloma įstatymo lygmeniu įtvirtinti aikštės valstybinę reprezentacinę funkciją bei joje įrengti memorialą su svarbiausiu simboliu – Vyčio paminklu. Naujas reglamentavimas padėtų aiškiai apibrėžti aikštės reikšmę ir memorialo turinį, taip pat pavedant Vyriausybei suderinti Vyčio memorialo projektą, išpildyti visuomenės lūkesčius“, – sako įstatymo projekto iniciatoriai Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arūnas Gumuliauskas ir Laurynas Kasčiūnas.
Jie pažymi, kad, nepaisant aiškiai pareikštos Seimo valios (2017 m. gegužės 2 d. rezoliucija), taip pat vienareikšmiškos visuomenės paramos Vyčio paminklui, Kultūros ministerijos įvykdytas konkursas dėl Lukiškių aikštės memorialo neatsižvelgė nei į tai, nei į faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybės atlikti aikštės rekonstrukcijos darbai parengė pamatus ir vietą būtent Vyčio paminklui.
Parlamentarų duomenimis, įstatymo įgyvendinimui, apytiksliu skaičiavimu, prireiktų 1 mln. eurų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams ir Vyčio projekto pabaigimui, pagaminimui ir pastatymui.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sprendžiant, kokia turi būti Lukiškių aikštė Lietuvos Respublikos sostinėje, turėjome atsakyti į klausimą, kam ji skirta, – valstybės piliečiams, miestelėnams ar miesčionims.
Žinant, jog pilietis yra asmuo, turintis valstybėje tam tikras teises ir pareigas, esantis valstybės kaip politinės bendrijos narys, miestelėnas – asmuo, gyvenantis mieste, turintis ūkinės veiklos bei rinkti miesto valdžią, jungtis į bendrijas teisę, miesčionis – smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus, pamatysime, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo greta globalistų ir ES klerkų brukamų kosmopolitinių nuostatų vyksta varžytuvės tarp piliečių ir miesčionių.
Vilnius yra ne tik miestas miestelėnams gyventi, bet ir Respublikos sostinė, valstybės suvereno rezidavimo vieta. Tai įvertinęs LR Seimas savo Nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), įvardijo aikštės statusą, numatė užduotis vyriausybei ir miesto savivaldybei aikštei sutvarkyti.
Futbolo kamuoliui prilyginta Lukiškių aikšte beveik du dešimtmečius buvo žaidžiama tarp įvairių Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės institucijų.
Jeigi nesimokėte istorijos – tiesiog patylėkite. Slaptai.lt nuotr.
Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (2017 m. gegužės 2 d. Nr.XIIIP-600). Tačiau išvydome kūrybinės minties aborto rezultatą, grynai miesčionišką projektą.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Minėtų Seimo Nutarimo ir Rezoliucijos akivaizdus ignoravimas liudija Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės klerkų, vadovaujantis savo miesčionišku mentalitetu, sauvaliavimą. Istorinės atminties įamžinimą aikštėje „bunkeriu“ pilietinė tauta atmeta, tačiau valdžioje esantys veikėjai, kuriems valstybės būtis ir istorinė atmintis tėra abstrakcijos, pirmenybę atiduoda buičiai, vartosenai.
Nesitaikstanti su tokia padėtimi grupė Seimo narių pateikė Lukiškių aikštės įstatymo projektą, įtvirtinantį jos valstybinę, reprezentacinę funkciją, pastatant joje Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paminklą. Įstatymo projektą pasirašė 41 Seimo narys. Projektas protokolu skubos tvarka įtrauktas į LRS posėdžio dienotvarkę.
Lieka viltis būsimu, Respublikos sostinei palankaus įstatymo priėmimu, jei ir Seimas dar nesumiesčionėjo.
Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation – įrengimas, įvedimas)?
Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.
Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.
Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?
Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.
Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.
Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.
Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.
Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.
Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.
Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.
Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda būties centro link).
V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.
Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.
Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.
Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.
Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.
Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.
Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.
Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.
Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.
Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.
O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.
Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.
R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.
Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.
Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!
Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių.
Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.
Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose” – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.
Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!
Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.
Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.
Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.
Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.
Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.
Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.
O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.
Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!
Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!
Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.
Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.
Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?
Bet ar jis vienas toks?
Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria politikų svaičiojimams.
Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.
Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.
Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!
Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…
Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.
Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra.
Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui.
Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“
Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…
Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.
Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.
O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.
Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti. Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?
Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.
Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…
O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…
Vienas pagrindinių labai gražaus mūsų valstybės jubiliejaus akcentų turėjo būti paminklo Vyčiui atidengimas sostinės Lukiškių aikštėje. Tačiau panašu, kad Vasario 16-ąją aikštė bus tuščia – neturėsime ne tik Vyčio, bet ir ko nors kito. Galėjome turėti, jei ne politinės intrigos.
Seimas dar pavasarį ypatingos skubos tvarka priėmė rezoliuciją, remiančią Vyčio paramos fondo siekius Lukiškių aikštėje valstybės jubiliejaus proga pastatyti 7 metrų aukščio Vyčio skulptūrą. Parlamentarai rezoliucija paragino Vyriausybę ir sostinės savivaldybę bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu bei operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 metų Vasario 16-osios.
Rezoliucija priimta 91 parlamentaro balsu, niekam nebalsavus „prieš“ ir tik vienam Seimo nariui susilaikius. Dokumentą palaikė visų frakcijų atstovai, tarp jų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos frakcija. Ir kas iš to išėjo? Jokio Vyčio Lukiškių aikštėje nėra ir veikiausiai niekada nebus. Mat kai kurie politikai nusprendė, kad Seimas – menka įstaigėlė, kurios balso neverta klausyti, nors jis ir yra išrinktas Tautos.
Kultūros ministerija, kuri yra pavaldi Vyriausybei ir veikia ne be jos žinios, nusprendė surengti konkursą, kurio metu parinkti ekspertai turėjo išrinkti, kas turi stovėti Lukiškių aikštėje. Išrinko. Tačiau visai ne Vytį, nors tokia buvo Tautos išrinkto Seimo, tad ir pačios Tautos, valia, o skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialą laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.
Tačiau veikiausiai ir šio memorialo nebus, nes Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti. Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus.
Kam reikalingos visos politinės intrigos, lieka neaišku. Štai Kaunas be jokių problemų ketina Vytį, ir net triskart didesnį nei Vilniuje, statyti pas save, Utenos rajone (Nolėnuose) Vytis iškilo be jokios pompastikos ir net nemokamai – vieno patrioto bei entuziasto dėka. Jei taip būtų elgiamasi ir Vilniuje, Vasario 16-ąją galėtume džiaugtis vienu pagrindinių šventės akcentų.
Beje, ir Vilnius Vytį galėjo pasistatyti nemokamai, jei pinigai yra bėda. Visuomenininkai net yra įkūrę minėtą Vyčio paramos fondą, į kurį visi norintys aukoti gali paremti jo statybą. Ir pinigai jau buvo pradėti rinkti, tačiau R. Karbauskis priėmus rezoliuciją Seime pareiškė esą balsuodami parlamentarai buvo suklaidinti, nes pavasarį į fondą tebuvo surinktas maždaug dešimtadalis paminklui reikalingos sumos, skulptūra net nepradėta gaminti. Tačiau pinigai buvo renkami vangiai ir skulptūra nepradėta gaminti ne dėl ko kito, o dėl to, kad organizatoriai laukė, ar Vyčiui Vilniuje bus uždegta žalia šviesa. Turbūt nujautė, kad įsijungs biurokratinis aparatas ir prasidės politinės intrigos.
Beje, paskelbta, kad penktadienį specialistai rinksis ir tarsis, kaip patobulinti A. Labašausko memorialą, kad jis atitiktų paveldosaugos reikalavimus. Tačiau jei kūrinys bus patobulintas, tai jau nebebus tas kūrinys, kuris laimėjo konkursą. Ir, jei būtų laikomasi teisingumo principų, reikėtų skelbti dar vieną konkursą. Nors, kita vertus, mieste, kuriame šalia seno saugomo vienuolyno leidžiamos statybos, šalia kurio senamiesčio dygsta stikliniai monstrai, gal ir galima nepaisyti paveldosaugos reikalavimų bei teisingumo principų.
Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.
Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.
Daugiau nei paminklas
Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?
Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.
Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio
Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.
Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.
Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.
Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.
Keistas paminklų rinkinys Vilniuje
Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.
Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.
Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.
Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę) – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.
Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.
Prie bendros eklektikos pritampa
Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.
Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.
Diskredituotas dar nepastačius
Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.
Pigus ir brangus skurdas
Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.
Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.
O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.
Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.
Laisvei paminklų nebestatome
Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.
Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.
Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.
Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?
Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo. Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.
Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.
Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės
Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.
Paminklai išreiškia dabartį
Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.
Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.
Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.
Du pasirinkimai
Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.
Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.
Lapkričio 30 d. Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laivės kovų komisijos memorandumu kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Premjerą dėl neatidėliotinų veiksmų pastatant memorialą kovotojams už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu kitų metų vasario 16 dienai.
Seimas 1999 m. vasario 11 d. nutarė Lukiškių aikštę Vilniuje formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę su laisvės kovų memorialiniais akcentais, o 2017 m. gegužės 2 d. Seimas balsų dauguma priimtoje rezoliucijoje priminė, kad atkurtos Lietuvos valstybinės institucijos turi prisiimti moralinę atsakomybę dėl iki šiol nepastatyto memorialo kovotojams už Lietuvos laisvę Lukiškių aikštėje, Vilniuje.
Visuomeninė taryba pažymi, kad Kultūros ministerijos ir ŠMC ekspertų išrinktas geriausiu Andriaus Labašausko projektas neatitinka kovotojus už Lietuvos laisvę atstovaujančių organizacijų lūkesčių, neatspindi už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovotojų pagerbimo idėjos.
Taryba reikalauja, kad Vyriausybė konkurso laimėtoju patvirtintų daugiausiai Lietuvos piliečių apklausoje balsų surinkusį projektą „Atminti ir Pagerbti”. Visuomeninė taryba taip pat prašo Seimą sukurti darbo grupę, kuri koordinuotų veiksmus, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas memorialas kovotojams už Lietuvos laisvę atminti, o iki 2018 m. liepos 6 d. vėliausia iki 2019-02-16 pastatyta „Vyčio” skulptūra.
Memorandume įspėjama, kad jeigu į Tarybos reikalavimus nebus atsižvelgta ir bus pradėtas statyti Andriaus Labašausko „bunkeris“, kuris laikomas cinišku pasityčiojimu iš partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo, tuomet bus paskelbta pilietinio nepaklusnumo akcija.
Kas tai būtų per akcija? „Užimsime Lukiškių aikštę, pastatysime palapinių miestelį, patys visuomenės suaukotomis lėšomis statysime visuomenės ir visų pasipriešinimo dalyvių pasirinktą memorialą. Tokią praktiką turime. Primename, kad 1994-1997 m. politiniai kaliniai ir tremtiniai pusketvirtų metų laikė užėmę KGB pastatą ir neleido išvogti KGB archyvų. Tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas nedrįso jėga mūsų išvaryti iš užimto pastato. Nejaugi jūs išdrįsite stumdyti laisvės kovų dalyvius, Seimo ir TV bokšto gynėjus? Protestuodami, nedalyvausime jokiose valdžios organizuojamuose oficialiuose renginiuose. Vasario 16-osios 100-metį sutiksime Lukiškių aikštėje. Ten atlaikysime šv. Mišias, kviesime su mumis solidarizuotis visas patriotines Lietuvos organizacijas, piliečius, Seimo narius, balsavusius už Vyčio memorialo idėjos rezoliuciją“.
