Edvardas Čiuldė. Kokie yra laisvės realumo duomenys?


Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation –  įrengimas, įvedimas)?

Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.

Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.

Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir  vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?

Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.

Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.

Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.

Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.

Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos  su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.

Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.

Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.

Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi  garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link).

V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.

Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.

Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.

Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.

Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.

Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.

2017.12.07; 05:27

print