M.Zurabovas

Ver­tin­da­mi nau­jos po­li­ti­nės jė­gos po­sū­kį Uk­rai­nos vals­ty­bės gy­va­vi­mo ska­lė­je, ne­ga­li­me ne­pa­žy­mė­ti ša­liai gre­sian­čių pra­ra­di­mų dau­ge­ly­je sri­čių, žiū­rint nuo 18 me­tų Ne­pri­klau­so­my­bės pa­siek­tų re­zul­ta­tų vir­šū­nės. Jų yra ne vie­nas.

Po­li­tiš­kai at­ro­dy­tų, kad Char­ko­vo pak­tas kiek­vie­nai ša­liai lei­do pa­siek­ti sa­vo: Ru­si­jai pa­vy­ko iš­spręs­ti ka­ri­nio lai­vy­no dis­lo­ka­ci­ją Kry­me prak­tiš­kai pu­sei am­žiaus, su tei­se pra­tęs­ti ne­ri­bo­tam lai­ko­tar­piui, o Uk­rai­nos pre­zi­den­tas ga­li džiaug­tis lai­mė­jęs 30 proc. du­jų kai­nos bei tuo, kad yra pa­nai­kin­tos anks­tes­nė­je (2009 m. sau­sio mėn.) du­jų su­tar­ty­je esan­čios sank­ci­jos dėl ma­žes­nių du­jų ap­im­čių už­pir­ki­mo – tai leis jo va­do­vau­ja­mai po­li­ti­nei jė­gai grei­tu lai­ku už­tik­rin­ti eko­no­mi­nį sta­bi­lu­mą, ku­rį jie ža­dė­jo sa­vo rin­kė­jams.

Continue reading „Quo vadis, Ukraina?” →