Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2

Jei pasakysiu, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra bailys, – būsiu neteisus. Norint atvažiuoti į Rusijos užpultos Ukrainos sostinę Kijevą būtent šiandien – reikalinga drąsa. Amerikos prezidento vizitas į Kijevą šių metų vasario 20-ąją – svarbus, išskirtinis įvykis. Baltųjų rūmų šeimininkas viešai, atvirai demonstravo paramą Ukrainai, ir tai labai gražu bei prasminga. Ačiū jam už šią kelionę. Tai stiprus simbolinis antausis Kremliaus išsigimėliui Vladimirui Putinui.

Tačiau jei analizuosime, kiek nuo 2022-ųjų vasario 24-osios užsienio valstybių vadovų atvyko į Rusijos armijos apšaudomą Kijevą, privalėsime konstatuoti, jog palyginimas – ne J. Bideno naudai. Kijeve jau pabuvojo Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir dar keliolikos šalių bei Europos sąjungos vadovų. Pripažinkime, J. Bidenas suskubo į Kijevą vienas iš paskutiniųjų, kai jau tapo aišku, jog Rusija tikrai nepajėgia okupuoti Ukrainos. Be to, J. Bideno pasivaikščiojimas po Kijevą – kažin koks keistas. Jokių oficialių įsipareigojimų, jog nuo šiol Ukrainos kariuomenei bus duodama ginklų „tiek, kiek jai reikia“. J. Bidenas neištarė Kijeve: nuo šios akimirkos daugiau nebus jokių „neduosime tankų“, „neduosime lėktuvų“, „neduosime Himars“. J. Bidenas netarė nė vieno žodžio net Ukrainos parlamente. Tiesa, pažadėjo, jog Vakarai rems Ukrainą tol, kol reikės (bet tai tik žodžiai, neparemti jokiomis konkrečiomis sutartimis, jog, pavyzdžiui, Ukraina yra strateginė JAV partnerė), pažadėjo duoti vos keletą milijardų paramos (tokios sumos užtenka vos keliolikai dienų, tad labiau panašu į išmaldą, o ne į rimtą paramą). Štai ir viskas.

V. Zelenskis ir J. Bidenas – Kijeve. EPA – ELTA foto

Analizuojant šių metų vasario 20-osios įvykius Kijeve svarbu dar paklausti, ar J. Bidenas atsibeldė į Kijevą tuomet, kai Ukrainai to labiausiai reikėjo, ar tądien, kai Amerikoje neoficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, ir demokratų lyderiui J. Bidenui prireikė politinės reklamos: žiūrėkite, koks aš drąsus, kietas, principingas. Šių eilučių autoriui įsiminė Ekonominės analizės instituto prezidento Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog kelione į Kijevą ponas J. Bidenas pirmiausia rūpinosi savo asmeniniais reikalais (artėja JAV prezidento rinkimai, jis žada siekti antrosios kadencijos, tad jam verkiant reikia, kad Amerikos piliečiai laikytų jį drąsiu, principingu vadovu), tad Ukraina jam – tik tarp kitko.

Neįtikinamai atrodė ir akimirkos, kai Kijeve kaukė oro pavojaus sirenos, o J. Bidenas su Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ramiai vaikštinėjo po Kijevą. Net ir didžiausiam kvailiui aišku: Kremliaus banditas, kad ir koks niekšas bebūtų, nedrįs Kijevo centro bombarduoti tol, kol ten svečiuosis JAV prezidentas.

Tad net nežinau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti J. Bideno vizitą į Kijevą? Karo analitikas Aleksejus Arestovičius – labai optimistiškas. Girdi, Ukrainos reikalai – vis geryn ir geryn. Esą Vakarai apsisprendė negrįžtamai: Ukrainos nepaliks likimo valiai. Suprask, J. Bideno vizitas į Ukrainą – labai stiprus ženklas. Nėra jokių abejonių: Vakarai pradeda tiekti daug ir galingų ginklų, rimtų sviedinių, todėl karas ilgai netruks, Rusijos kariauna greitai bus sutriuškinta…

Aš irgi norėčiau būti optimistas. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog žodžiai dažnai skiriasi nuo konkrečių darbų. Vis dar prisimenu, kaip J. Bidenas praėjusiais metais svaidėsi pareiškimais „neduosime to, neduosime ano“. Vis dar negaliu pamiršti, kaip Vakarų lyderiai niekingai, bailiai stumdėsi tarpusavyje: „jei anie duos tankų, tada ir aš duosiu, o jei nebus tankų iš anos šalies, tai ir aš tupėsiu tarsi pelytė po šluota“.

Tokių tūpčiojimų vietoje negalima pamiršti. Kol kas atrodo, jog Vakarai tesugeba gražiai ir optimistiškai valandų valandomis pliurpti iš tribūnų, vieną po kito rengti pompastiškus susitikimus karinėse bazėse, restoranuose, parlamentuose, o realiai grumtis su agresyviu banditu – šiaip sau.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Prisiminkime Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdį. Vakarai rėmė demokratines reformas įgyvendinantį Michailą Saakašvilį, dalino Tbilisiui pažadus dėl narystės NATO aljanse, dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet užteko Vladimirui Putinui užpulti Gruziją, ir Vakarų parama išskydo. Vakarai nežengė svarbiausio žingsnio: nesuteikė gruzinams realios, konkrečios, skubios karinės paramos. Jei kalbėtume visiškai atvirai, 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją. Paliko ją vieną grumtis su dešimtis kartų stipresne kariuomene. JAV prezidentui neužteko drąsos išlaipinti Gruzijoje amerikietiškųjų desantininkų V. Putinui parodant tikrą kumštį.

Tad dabar Vakarai neturi nė menkiausios moralinės teisės gailiai kniaukti, esą gruzinai nusisuka nuo vakarietiškų vertybių. Dėl šio posūkio kalti ne tik gruzinai. Kalti tuometiniai JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Gruzinai pamatė, ko verti amerikietiški, prancūziški ar vokiški pažadai. Vakarietiški pažadai liko pažadais, o Rusijos užpuolimas buvo realus, konkretus, kruvinas ir labai skaudus (Sakartvelas neteko kelių savo teritorijų).

Ukrainoje pamuštas rusų tankas demonstruojamas Lietuvos sostinėje. Susidomėjimas milžiniškas. Slaptai.lt foto

Rusijos opozicionierius Markas Feiginas viešojoje youtube.com erdvėje dažnai kaltina oficialųjį Tbilisį kalėjime kankinant Michailą Saakašvilį. M. Feiginas teisus. M. Saakašvilis neturėtų būti marinamas viename iš Gruzijos kalėjimų. Bet M. Saakašvilis – asmeninis V. Putino priešas. Sakartvele dabar įtakingos gausios prorusiškos jėgos. Tad M. Saakašvilio gyvybei tikrai iškilęs mirtinas pavojus. Kad M. Feiginas mėgina išlaisvinti Gruzijos reformatorių, – šaunu. Bet ponas M. Feiginas visiškai nepriekaištauja Vakarams, 2008-aisiais išdavusiems Tbilisį. Jei esame principingi ir atviri, turėtume matyti visas paveikslo spalvas. M. Feiginas galėjo bent vienu žodeliu užsiminti, jog dėl M. Saakašvilio įkalinimo kalti ir Berlyno, Vašingtono, Paryžiaus ponai.

Todėl šiandien aš vis dar – pesimistas. Patikėsiu Vakarų nuoširdumu tuomet, kai ukrainiečiai galų gale ims tvirtinti, jog ginklų jau tikrai užtenka. Patikėsiu Ukrainos pergale tuomet, kai ji tikrai išvys iš visų savo teritorijų visas Rusijos pajėgas. Vakarus imsiu girti tik tuomet, kai jie į tarptautinius kalėjimus tikrai sugrūs visą V. Putino šutvę bei privers Maskvą mokėti rimtas karo reparacijas ekonomiškai nukraujavusiai Ukrainai.

O kol kas man atrodo, kad J. Bidenas – bailokas dėdė. Be kita ko, J. Bidenas jau dabar dažnokai primena liūdnai pagarsėjusį sovietų bosą Leonidą Brežnevą (tai suklumpa, tai vos paeina, tai snaudžia). Jei tikrai sieks antrosios kadencijos, tikrai bus panašus į susenusį L. Brežnevą.

2023.03.01; 08:00

Markas Feiginas. Aleksejus Orestovičius. 236 karo diena

Spalio 17-ąją peržiūrėjau Marko Feigino ir Aleksėjaus Orestovičiaus video interviu „236 karo diena“. Kodėl būtina atkreipti ypatingą dėmesį į šį pokalbį?

Tądien Ukrainos prezidento patarėjas A. Orestovičius pateikė nerimą keliančių žinių. Pasirodo, dronai – kamikadzės, kuriuos Rusija ėmė masiškai naudoti atakoms prieš Ukrainą, – kelia rimtą pavojų. Tai kas, kad Irane pagamintus ir Teherano slapta Maskvai perduotus bepiločius orlaivius ukrainiečių kariškiai dažniausiai numuša. Pavojinga tai, kad ukrainiečiai, stengdamiesi išvengti dronų-kamikadzių mėtomų bombų, šiuos įrenginius priversti daužyti brangiai kaštuojančiomis raketomis. Tokių raketų atsargos Ukrainos ginklų sandėliuose smarkiai senka.

Jei Rusija dronus – kamikadzes siųs masiškai, o jų galbūt iš Irano įsigijo net kelis tūkstančius, Ukrainai teks rinktis: arba taupyti raketas leidžiant bepiločiams orlaiviams bombas virš Ukrainos mėtyti be kliūčių, arba medžioti rizikuojant likti visiškai be specialiųjų raketų.

Į M. Feigino klausimą, nejaugi Vakarai nepajėgūs padovanoti ukrainiečių kariams specialiųjų raketų tiek, kiek reikia oro gynybai, A. Orestovičius atsakė ne itin aiškiai. A. Orestovičiaus pastebėjimus supratau taip: JAV ir Europa siunčia pagalbos Ukrainai pagal iš anksto sudarytus planus. Tiksliau tariant, situacija fronte keičiasi greičiau, nei Vašingtono, Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Romos politikai planuoja. Todėl parama ginklais – dažnai vėluoja. Arba ima plaukti ginklai ne tie, kurie labiausiai praverstų tomis konkrečiomis dienomis. Be to, ginklų, kurių šiandien gauna Ukraina, reikia Kijevui bent keletą kartų draugiau. Taigi karas greičiausiai užtruks ilgiau, ne planuota.

Juolab neaišku, ar Baltarusijoje sukauptos Rusijos jėgos po savaitės kitos nepuls veržtis Kijevo pusėn. Vadinamoji „baltarusiška grupuotė”, be abejo, bus sunaikinta. Bet tai iš Ukrainos vėl atims jėgų, resursų, gyvybių.

Darbo stalas. Gario Tabacho interviu.

Apie tai, o kaip gi veikia visų nuo gegužės 9-osios lauktas amerikietiškasis lendlizas (lend- lease), – nė žodelio. Nė sykio dėl lendlizo nepasiteiravo M. Feiginas, nė menkiausios užuominos neištarė ir A. Orestovičius.

Kokias išvadas brėžiu remdamasis paskutiniaisiais M. Feigino ir A. Orestovičiaus komentarais? Jau dešimt mėnesių Vakarai ginklų Ukrainai atgabena bent keletą kartų mažiau, nei narsiai besiginantiems ukrainiečių kariams verkiant reikia. O dėl lendlizo – jo greičiausiai nėra. JAV prezidentas Joe Bidenas įstatymą dėl lendlizo (kad galėtų ginklus siųsti besiginančiai Ukrainai sparčiau ir gausiau, apeinant visus biurokratinius barjerus) pasirašė šių metų gegužės 9-ąją. Vieni šaukė, kad amerikietiški giklai lėktuvais ir laivais bus gabenami į Ukrainą iškart, jau gegužės 10-ąją, kiti – tik tuomet, kai įsigalios naujieji finansiniai metai pagal JAV įstatymus. Bet štai išaušo spalio 1-oji, vadinamieji naujieji finansiniai Amerikos metai, o džiugių šūktelėjimų, jog lendlizas įsibėgėja, jog ginklų Ukraina jau turi daugiau nei svajojo, – nėra. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis kasdien, kiekvieną dieną, kiekviename interviu šaukia, prašo, maldauja: „duokite mums daugiau rimtų ginklų“. O koks atsakas į šiuos jo prašymus?

JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Taigi šių eilučių autoriui nebeaišku, kas meluoja: Vakarai, teigiantys, jog Ukrainai padeda „labai stipriai ir nuoširdžiai“, ar Ukrainos lyderis V. Zelenskis, teigiantis, jog Ukrainai neužtenka vakarietiškų ginklų, jog iš Amerikos ir Europos jis laukia kelis kartus daugiau ginklų, jog kiekviena uždelsta karo diena – tai naujos Ukrainos žmonių aukos?

Kaip, sakykim, šių eilučių autoriui derėtų vertinti Marijos Maksakovos pokalbį su JAV atsargos karininku Gariu Tabachu (youtube.com), kuris tvirtina, jog Ukraina buvo tiesiog apgauta, kai jai žadėjo lendlizą? Pasak G. Tabacho, nebus jokio lendlizo, nes taip norėjo JAV prezidentas Joe Bidenas. Esą abartinė JAV administracija ukrainiečius dėl lendlizo tiesiog vedžioja už nosies…

Įdomu, kaip tokius skeptiškus pareiškimus vertina Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchristas? Pone ambasadoriau, kur lendlizas?

2022.10.18; 12:00

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.

Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.

Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.

Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.

Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto

Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.

Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.

Tiesa – Azerbaidžano pusėje.

2022.09.14; 08:00

Christina Hebel / Der Spiegel

Štai jau beveik keturias savaites „ukrainiečių žurnalistas Romanas Suščenka neturi galimybės kontroliuoti savo gyvenimo“, rašo vokiečių žurnalo Der Spiegel apžvalgininkė Kristina Hebel. 

Maskvoje suimtas Ukrinform žurnalistas Romanas Suščenka kaltinamas šnipinėjimu. Unian.net nuotr.
Maskvoje suimtas Ukrinform žurnalistas Romanas Suščenka kaltinamas šnipinėjimu. Unian.net nuotr.

Šių metų rugsėjo 30 dieną jis buvo suimtas FSB bendradarbių Maskvos centre. 47-rių metų Ukrainos valstybinės informacijos agentūros Ukrinform žurnalistas kaltinamas šnipinėjimu, už tai jam gresia nelaisvė iki 20 metų.

Žurnalisto, šešerius pastaruosius metus dirbusio Ukrinform korespondentu Prancūzijoje, suėmimas „kelia daug klausimų dar ir todėl, kad Rusijos valdžia skelbia prieštaringus pareiškimus“. Antai, Rusijos URM tvirtina, kad Suščenka neturi galiojančios vizos žurnalistiniam darbui. Bet, kaip pabrėžia žurnalas, ji jam ir nereikalinga privataus pobūdžio vizitui. Pasak informacijos, gautos iš jo šeimos, Suščenka atvyko į Maskvą pas savo sūnėną ir draugus.

FSB pranešė, kad Suščenka, kuris, beje, buvo suimtas praėjus vos kelioms valandoms po atvykimo, girdi, tikslingai rinko informaciją apie Rosgvardiją, o tai yra valstybės paslaptis. Ten taip pat pranešė, kad žurnalistas yra „Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas“, o tai neigia ne tik pats Suščenka, bet ir oficialusis Kijevas.

Suščenkos byla kelia nerimą Ukrainos žurnalistams, kurie vertina ją kaip bandymą įbauginti. Ukrinform generalinis direktorius Aleksandras Charčenka savo bendradarbio suėmimą stato į vieną gretą šalia kitų Rusijoje nuteistų ukrainiečių bylų. Kaip pavyzdį jis nurodo ukrainiečių karę Nadeždą Savčenko, kuri buvo apkeista, iškalėjusi dvejus metus, taip pat ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, nuteistą 20 metų nelaisvės. Ukrainos teisės gynėjų duomenimis, iš viso Rusijos kalėjimuose dabar laikoma apie 20 Ukrainos piliečių. Charčenka juos vadina „ukrainiečiais įkaitais, kuriuos Rusija nori panaudoti prieš Ukrainą“.

Beje, Suščenkos bylos viešinti negalima. Suimtojo advokatas Markas Feiginas, gynęs opozicionierius ir panko grupės Pussy Riot dalyves, procesą vadina „slaptu“, nes, valdžios duomenimis, Suščenkos byla susijusi su valstybės paslaptimi. Dėl to advokatui teko pasirašyti pažadą jos neviešinti, kad galėtų dalyvauti baudžiamojoje byloje.

Tuo tarpu Suščenkos advokatas jau žino šio proceso baigtį. „Romanas Suščenka bus nuteistas kalėti ir vėliau apkeistas“, prognozuoja Feiginas, minėdamas Savčenko istoriją.

Juk Ukrainos kalėjimuose, kaip rašo Der Spiegel, šiuo metu sėdi apie 150 Rusijos kariškių bei specialiųjų tarnybų bendradarbių, taigi „žurnalistas – tai geras objektas mainams“.

Informacijos šaltinis: leidinys Der Spiegel.

2016.11.01; 23:56

„Laisvė arčiau nei mes įsivaizduojame. Nadežda visiems draugams siunčia linkėjimus. Naujaisiais metais jau turėtume džiaugtis laisve…“

Šią sensacingą žinią Twitter internetiniame puslapyje parašė Nadeždos Savčenkos advokatas Markas Feiginas po to, kai aplankė Novočerkasko kalėjime kalinčią lakūnę.

Continue reading „Ukrainos lakūnė Nadežda Savčenko namo grįš 2016-aisiais metais ?”