Markas Zingeris

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/. 

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su  mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

 Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.  

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento  lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam  duota būti E.Nekrošiumi), tokiam  pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje. 

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?  

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus. 

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12

Trumposios naujienos

Sausio 31 d., 18 val. nuoširdžiai kviečiame į Vilniaus žydų viešąją biblioteką, Gedimino pr. 24, Vilnius (įėjimas iš Mažojo teatro kiemo), kur vyks filmo „THE FORGOTTEN. UŽMIRŠTI“ peržiūra.

O prieš tai – susitikimas su kūrybine grupe – Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos lietuvių  kalbos mokytoju Mariumi Janulevičium ir „Laisvės” gimnazijos gimnazistais, su kuriais jie drauge kūrė filmą, tai dvyliktokai Andžej Davlevič, Dominykas Veršalovičius, Deividas Švenčionis.

Filmas „THE FORGOTTEN. UŽMIRŠTI“ skirtas žydų istorijos Lietuvoje atminimui, o tiksliau – tą istoriją užvaldžiusiai užmarščiai. Kaip rašo pats Marius Janulevičius: „…atėjo kiek ciniškas supratimas, kad Holokausto atmintis Lietuvoje reikalinga visai ne žydams, o lietuviams. Knaisiotis po savo praeities gėdą gali tik stiprios tautos. Ir mūsų tautoje tokių žmonių daugėja.“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-13-the-forgotten-uzmirsti-kaip-mes-bandeme-prisiminti-holokausta/152741)

Susitikime taip pat dalyvaus filmo du filmo veikėjai – rašytoja Rūta Vanagaitė, kurios knyga „Mūsiškiai“ įkvėpė šio filmo atsiradimą, ir rašytojas, Vilniaus valstybinio Gaono muziejaus direktorius Markas Zingeris.

Informacijos šaltinis – Vilniaus Žydų viešoji biblioteka.

2017.01.30; 05:33

Gordijo mazgas

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59